Nuosprendis Laimai Kedienei - nuteista tai, kad bjaurėjosi anūkę prievartavusiais pedofilais

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 5.00 (2 Votes)

 

Šioje byloje paaiškėjo, kad kriminalinės policijos biuras (KPB) Kedžių namuose Garliavoje prikaišiojo „blakių“ dar 2009 m. rudenį, iš karto, kai buvo nužudyti J.Furmanavičius ir V.Naruševičienė.

 

 

Policija neva tikėjosi išsiaiškinti, kad Kedžiai  išsiduos, kur slepiasi jų sūnus Drąsius Kedys. Tačiau abu Kedžiai apie tai nieko nežinojo, ir KPB nieko nepešė.

Tačiau praėjus šešiems metams, nusprendė tuos įrašus panaudoti byloms sukurpti prieš Laimą Kedienė – nors iš tų namuose darytų garso įrašų buvo akivaizdu, kad garbingo amžiaus moteris tik piktinasi nusikaltėliais, kurie prievartavo jos anūkę, „teisinė sistema“ padarė iš močiutės "priekabiautoją".

 

Tai pirma byla Lietuvoje, kai teismas nuteisia anūkę mylinčią močiutę vien už tai, kad ji bjaurisi nusikaltėliais.

 

Nuopsrendyje rašoma :

 "Laima Kedienė nuteista pagal BK 153 straipsnį už tai, kad nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 16 d. gyvenamuosiuose namuose Klonio g. 5 ir Klonio g. 7, Teleičių k., Garliavos šen., Kauno r., ir šių namų aplinkoje, vartodama vulgarius vyriško lytinio organo reikšmę turinčius žodžius „pimpalas“, „sysalas“ ir žmogaus seksualinę orientaciją apibūdinantį žodį „pyderas“ bei seksualinį nukrypimą apibūdinančius žodžius „pedofilija“, „pedofilas“, sistemingai amoraliais išsireiškimais pasakojo nukentėjusiajai mažametei D. Stankūnaitei, gini. 2004 m. vasario 19 d., klausinėjo jos ir jos akivaizdoje kalbėjo apie vyriškus lytinius organus, vyriškų lytinių organų kišimą į burną ir kitas kūno vietas, „skysčio išbėgimą“ iš vyriškų lytinių organų, „pedofilų“ veiksmus, nukentėjusiosios nuvedimą pas „pedofilus“, „prievartavimą“, taip, žinodama, kad nukentėjusioji yra mažametė, atliko veiksmus, galinčius sukelti šios per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti fizinį bei psichologinį vystymąsi, tai yra amoraliais pasakojimais apie seksualinio potraukio tenkinimą intelektualiai tvirkino mažametį asmenį, t. y. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 153 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).

 

  1. Kedienė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutarties dalis dėl jos nuteisimo pagal BK 153 straipsnį ir baudžiamąją bylą jai nutraukti. Kasatorė skunde

nurodo:

objektyvieji tvirkinimo veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant mažamečiam asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą tokio asmens akivaizdoje; ši veika padaroma aktyviais veiksmais.

 

 

L.Kedienės veiksmuose nėra BK 153 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių ir teismų praktikoje nėra nė vieno teismo sprendimo, kur būtų analogiška ar panaši situacija, kai asmuo būtų nuteistas už vaiko intelektualų tvirkinimą vien dėl šalia jo arba jam per metus laiko pavieniui pasakytų panašaus turinio kelių žodžių (frazių).

 

Teismas neatsižvelgė j inkriminuotų veiksmų metu 2009 m. liepos 1 d. - 2010 m. liepos 16 d. buvusią situaciją, kuriai esant kasatorė išsakė žodžius (kalbėdamasi su mažamete nukentėjusiąją) o apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus nepagrįstai atmetė motyvuodamas tuo, kad esą kasatorė bando pateisinti įvykdytą nusikaltimą.

 

Minėtu laikotarpiu vyko ikiteisminiai tyrimai (pradėti 2008 m.) dėl nukentėjusiosios 1). Stankūnaitės (kartu gyvenusios kasatorės anūkės) galimo žaginimo, tvirkinimo, kurį organizavo ir leido jos motina L. Stankūnaitė; buvo kilęs didelio masto pedofilijos skandalas, dėl to kasatorė ir jos šeima gyveno šiuo procesu, tikėjimu bei laukimu, kad bus išaiškinti kalti asmenys.

Kasatorės sūnus, nukentėjusiosios mergaitės tėvas Drąsius Kedys po šios pasakojimų 2008 m. lapkričio 30 d. pateikė pareiškimą Kauno vyriausiojo policijos komisariato Panemunės policijos komisariatui, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jo dukros žaginimo, tačiau nei policija, nei prokuratūra neatliko jokių veiksmų, kad ištirtų nusikaltimą (šį neveikimą įrodo 2010 m. sausio 21 d. Lietuvos Respublikos Seimo sudarytos komisijos išvada).

 

 Nukentėjusiosios D. Stankūnaitės tėvas D. Kedys siekė teisėtai įrodyti jos papasakotus įvykius, t. y. tai, ką su ja darė trys vyrai, bet viskas baigėsi paties D. Kedžio bei kitų žmonių paslaptingomis mirtimis.

 

Paveikta šoko, širdgėlos, kasatorė girdint nukentėjusiajai mažametei pasakė keletą kartų žodžius „pedofilas“ „sysalas“ ir kt., klausinėjo apie jai nutikusius įvykius, apie kuriuos ši pasakojo, tačiau išsakyti žodžiai neatitinka intelektualaus tvirkinimo objektyviųjų požymių.

 

Dar 2009 m. vasario 17 d. L.Kedienė, apklausiama prokurorės, nurodė aplinkybes, kad 2008 m. spalio mėn. mergaitė ėmė jai pasakoti apie „Ūso laižymus“, vėliau apklausiama taip pat nurodė mergaitės pasakojimus apie tai, ką su ja daro Ūsas (kad jai liepdavo gulti, prasiskėsti ir t. t.).

 

Analogiškus parodymus 2009 m. balandžio 15 d. davė V. Kedys ir 2009 m. birželio 11 d. Neringa Venckienė. Nurodytos aplinkybės nebuvo vertinamos kaip mažametės tvirkinimo veiksmai, tačiau praėjus šešeriems metams tie patys tuo pačiu laikotarpiu išsakyti jos žodžiai ir išsireiškimai jau kriminalizuojami, kaip intelektualinis D. Stankūnaitės tvirkinimas.

 

Kedienė nesutinka su teismų išvada, kad jos veiksmai buvo intensyvūs, sistemingi ir pakankamai dažni - kelių dienų intervalu, nes tai prieštarauja byloje esantiems įrodymams- slapto sekimo metu padarytiems garso įrašams.

 

Toliau kasaciniame skunde analizuojamas šių garso įrašų turinys, cituojamos užfiksuotos L. Kedienės išsakytos frazės ir iš jų daromos išvados, kad pavieniai žodžiai ir pasisakymai, dėl kurių ji nuteista, buvo vartojami nesiekiant užmegzti su D. Stankūnaite jokio seksualinio turinio pokalbio, nesiekiant patenkinti seksualinės aistros, juo labiau nesiekiant sukelti per ankstyvo jos susidomėjimo lytinėmis funkcijomis ir netgi neaiškinant mažametei šių žodžių reikšmės, o tik aptariant tuo metu susidariusią situaciją dėl jos galimai patirtos seksualinės prievartos ir jos motinos L. Stankūnaitės galimo žinojimo apie tokį elgesį su mergaite bei kilusio ginčo dėl mažametės gyvenamosios vietos nustatymo. Per metus laiko vykdytą slaptą klausymąsi aptariami žodžiai buvo išsakyti gal penkis kartus, todėl veika nelaikytina intensyvia ir dažna.

Kedienė neturėjo jokio tikslo nukentėjusiajai sukelti seksualinį susidomėjimą ir juo labiau ją tvirkinti, o tokio tikslo buvimo nepatvirtina jokie bylos įrodymai.

 

Iš minėtu garso įrašų akivaizdžiai girdėti, kad Kedienė tiesiog bjaurėjosi visu pedofilijos skandalu bei pačios nukentėjusiosios D. Stankūnaitės nupasakotais su ja atliktais veiksmais, viskas buvo pasakyta pedofilijos bylos aplinkybių kontekste.

 

Kedienės veika neatitinka ir pavojingumo kriterijaus; tai rodo ir faktas, kad penkerius metus neatlikti jokie veiksmai nutraukiant nusikaltimą ar pradedant ikiteisminį tyrimą, o leidžiant ir toliau tariamai tvirkinti mažametę I). Stankūnaitę (slaptas klausymasis vykdytas nuo 2009 m., tačiau įtarimai dėl mažametės seksualinio tvirkinimo pareikšti tik 2014 m.).

 

Senaties termino pradžia turėjo būti skaičiuojama nuo 2009 m. liepos 1 d., t. y. veikos vykdymo pradžios, o ne nuo paskutinės jos padarymo dienos.

BK numato, kad tai nesunkus nusikaltimas, kuriam taikomas penkerių metų senaties terminas, tačiau teismas pritaikė aštuonerių metų senaties terminą.

 

Kuodienės advokatai nurodė, kad teismai padarė esminį BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimą, nes neteisėtai pripažino įrodymais slapto sekimo metu gautus garso įrašus, kurie neatitinka leistinumo kriterijaus, prieštarauja jų rinkimo metu galiojusio operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio nuostatoms, nustatančioms operatyvinio tyrimo pagrindus.

 

Šis įstatymas numato, kad jis taikomas, kai turima informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus.

 

Šiuo atveju lytinis priekabiavimas priskirtas prie tokių, kurie nepatenka į minėtas kategorijas.

 

Dėl to slapto sekimo metu gautais įrašais teismai negalėjo grįsti kasatorės kaltės.

 

Kedienės gynyba taip pat nurodė, kad teismas nepagrįstai nevertino mažametės Deimantės Stankūnaitės apklausų (vykusių 2008 m. gruodžio 17 d., 2008 m. gruodžio 30 d.. 2009 m. birželio 9 d.. 2009 m. spalio 23 d.) protokolų ir psichologės R. Mikailienės jos 2009 m. balandžio 15 d. psichologinio įvertinimo.

 

Šie nukentėjusiosios parodymai paneigia Kediėnės kaltę ir tai, kad jai (nukentėjusiajai) buvo daroma įtaka.

 

Be to, nurodoma, kad nukentėjusioji D. Stankūnaitė bei kiti asmenys iki  2009 m. liepos 1 d. irgi vartojo analogiškas frazes bei žodžius.

 

  1. Stankūnaitės leksikoje analogiški išsireiškimai, už kuriuos kasatorė nuteista, buvo vartojami dar anksčiau, todėl net jei vėliau ji ir pakartojo D. Stankūnaitės žodžius, jie jai nesukėlė jokio ankstyvo susidomėjimo lytinėmis funkcijomis, nesveiko iškreipto lyčių įsivaizdavimo ir pan., tai yra mažametės D. Stankūnaitės apklausų, atliktų: 2008 m. gruodžio 17 d. Panemunės policijos komisariate, dalyvaujant vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovams ir psichologei; 2008 m. gruodžio 30 d., 2009 m. birželio 9 d. Kauno miesto apylinkės teismo teisėjui.

 

 Teismai neatsižvelgė, kad liudytojai Tatjana Stankūnienė ir Stasys Stankūnas ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu pripažino, kad jie patys teiravosi D. Stankūnaitės (telefonu), kas yra žodis „pedofilija“.

 

 

Teismas nepagristai L.Kedienės kaltę grindė liudytojų Astos Kuznecovaitės, Laimos Lavastės, Sergejaus Lemziakovo, Remigijaus Juodkazio, Evelinos Talalienės, Vitalijos Petrokienės, taip pat pačios mažametės Deimantės Stankūnaitės ir jos motinos Laimutės Stankūnaitės parodymais.

 

Teismai nevertino Kedienės argumentų, kad iš D. Stankūnaitės apklausos įrašo akivaizdžiai matyti, jog dalis apklausos įrašo yra iškirpta, o dalies iš viso nėra; nors 2013 m. birželio 7 d. apklausa faktiškai vyko apie 3-4 vai., tačiau šios apklausos įrašo nėra užfiksuota nė viena valanda, todėl tokie duomenys negali būti pripažinti įrodymu, nes neatitinka patikimumo reikalavimų.

 

Teismai šioje byloje atsietai, tendencingai, selektyviai vertino liudytojų parodymus; visiškai ignoravo Kedienės neteisėtus veiksmus paneigiančius parodymus, o kaltę grindė nepatikimais ir šališkais liudytojų parodymais, iš jų net ir tais, kurie neatitinka kaltinimo laikotarpio.

 

 

 

 

 

Baudžiamoji byla Nr. 2K-148-222/2019 Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00584-2015-1 Procesinio sprendimo kategorijos:

 
   


1.2.7.7; 2.1.3.7; 1.1.1.5.3 (N)

 

LIETUVOS AUKSCIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R 1 I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja), sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

nuteistajai Laimutei K edienei ir jos gynėjai advokatei Sonatai Žukauskienei,

asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, Olgai Girdauskicnci ir jos gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui,

nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės Deimantės Stankūnaitės, atstovaujamos atstovės pagal įstatymą Laimutės Stankūnaitės, įgaliotai atstovei advokatei Neringai Grubliauskienei,

neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Vitoldo Guliavičiaus ir nuteistosios Laimutės Kedienės kasacinius skundus dėl Kaimo apylinkės teismo teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo

Olga Girdauskienė nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 153 straipsnį laisvės apribojimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1,4 dalimis, ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su bausme (laisvės apribojimu dvejiems metams), paskirta Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 1 3 d. nuosprendžiu, ir paskirta galutinė bausmė laisvės apribojimas dvejiems metams bei nustatyti įpareigojimai: nuo 23 vai. iki 6 vai. būti namuose ir dalyvauti elgesio pataisos programoje šešis mėnesius. į bausmės laiką įskaitytas atliktos bausmės, paskirtos Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu, laikas.

Laimutė Kedicnė nuteista pagal BK 153 straipsnį laisvės apribojimu vieneriems metams šešiems mėnesiams ir paskirti įpareigojimai: nuo 23 vai. iki 6 vai. būti namuose ir dalyvauti elgesio pataisos programoje šešis mėnesius.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1,3 dalimis, ši bausmė subendrinta visiško sudėjimo būdu su bausme (25 MGL dydžio bauda), paskirta Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams šešiems mėnesiams bei nustatyti įpareigojimai (nuo 23 vai. iki 6 vai. būti namuose bei dalyvauti elgesio pataisos programoje šešis mėnesius) ir 25 MGL (941,50 Eur) dydžio bauda, j paskirtos bausmės laiką įskaityta atliktos bausmės, paskirtos Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu, dalis.

 

 

 

 
 

7

 

 

 

 

 

iš nuteistųjų Olgos Girdauskienės ir Laimutės Kedienės priteista po 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajai civilinei ieškovei Deimantei Stankūnaitei, šias lėšas uzufrukto teise pavesta tvarkyti jos atstovei pagal įstatymą motinai Laimutei Stankūnaitei, kuri įpareigota šias lėšas naudoti išimtinai vaiko interesams.

Šiuo nuosprendžiu baudžiamoji byla, kurioje Vytautas Andrius Ledys buvo kaltinamas pagal BK 153 straipsnį, nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiamą.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 9 d. nutartis (patikslinta dėl rašymo apsirikimo to paties teismo nutartimi), kuria nuteistosios Laimutės Kedienės ir nuteistosios Olgos Girdauskienės gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies ir Kauno apylinkės teismo teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 15 d. nuosprendžio dalis dėl Olgos Girdauskienės nuteisimo pagal BK 153 straipsnį panaikinta ir baudžiamoji byla Olgai Girdauskienei nutraukta.

Patikslinta nuosprendžio aprašomoji dalis, nurodant, kad dėl Laimutės Kedienės padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 153 straipsnyje, taikoma ne 2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI- 989 redakcija, o 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-I 968 redakcija.

Priteista iš Laimutės Kedienės 5000 Eur Deimantei Stankūnaitei neturtinei žalai atlyginti ir 550 Eur proceso išlaidų, turėtų advokatės Neringos Grubiiauskienės teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Kita nuosprendžio dalis dėl Laimutės Kedienės nuteisimo palikta nepakeista.

Nukentėjusiosios Deimantės Stankūnaitės, veikiančios perjos atstovę pagal įstatymą Laimutę Stankūnaitę, atstovės advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro ir nukentėjusiosios įgaliotos atstovės advokatės, prašiusių prokuratūros kasacinį skundą tenkinti ir atmesti nuteistosios Laimutės Kedienės kasacinį skundą, nuteistosios Laimutės Kedienės ir asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, Olgos Girdauskienės bei jų gynėjų advokatų, prašiusių nuteistosios Laimutės Kedienės kasacinį skundą tenkinti ir atmesti prokuratūros kasacinį skundą, paaiškinimų,

nustatė:

  1. Bylos esmė
  2. Kedienė nuteista pagal BK 153 straipsnį už tai, kad nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 16 d. gyvenamuosiuose namuose Klonio g. 5 ir Klonio g. 7, Teleičių k., Garliavos šen., Kauno r., ir šių namų aplinkoje, vartodama vulgarius vyriško lytinio organo reikšmę turinčius žodžius „pimpalas“, „sysalas“ ir žmogaus seksualinę orientaciją apibūdinantį žodį „pyderas“ bei seksualinį nukrypimą apibūdinančius žodžius „pedofilija“, „pedofilas“, sistemingai amoraliais išsireiškimais pasakojo nukentėjusiajai mažametei D. Stankūnaitei, gini. 2004 m. vasario 19 d., klausinėjo jos ir jos akivaizdoje kalbėjo apie vyriškus lytinius organus, vyriškų lytinių organų kišimą į burną ir kitas kūno vietas, „skysčio išbėgimą“ iš vyriškų lytinių organų, „pedofilų“ veiksmus, nukentėjusiosios nuvedimą pas „pedofilus“, „prievartavimą“, taip, žinodama, kad nukentėjusioji yra mažametė, atliko veiksmus, galinčius sukelti šios per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti fizinį bei psichologinį vystymąsi, tai yra amoraliais pasakojimais apie seksualinio potraukio tenkinimą intelektualiai tvirkino mažametį asmenį, t. y. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 153 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).
  3. Girdauskienei baudžiamoji byla pagal BK 153 straipsnį nutraukta, konstatavus dvigubo nebaudžiamumo (non bis in idem) pažeidimą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ji buvo

KOI

nuteista už tai, kad nuo 2010 m. balandžio 4 d. iki 2010 m. liepos 1 8 d. ir nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. gyvenamuosiuose namuose Klonio g. 5 ir Klonio g. 7, Teleičių k., Garliavos šen., Kauno r., ir šių namu aplinkoje, vartodama vulgarius vyriško lytinio organo reikšmę turinčius žodžius „sysalas“, „pimpalas“, vartodama seksualinį nukrypimą apibūdinančius žodžius „pedofilija“, „pedofilas“, sistemingai amoraliais išsireiškimais menamais klausimais klausinėjo ir aptarinėjo su nukentėjusiąją mažamete I). Stankūnaite, gim. 2004 m. vasario 19 d., lytinių organų kišimą į burną ir kitas kūno vietas, lytinių organų laižymą, „prievartavimą“, taip pat sistemingai amoraliais išsireiškimais pasakojo nukentėjusiajai apie vyriškus lytinius organus, jų bučiavimą, lytinius santykius ir lytinių organų „kišimą“, skausmą lytinių santykių metu, Laimutės Stankūnaitės „draugus su pimpalais“, mažametės „atidavimą Ūsui“ ir jos „paėmimą pirmą vakarą“, taip, žinodama, kad nukentėjusioji yra mažametė, atliko veiksmus, galinčius sukelti šios per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi, tai yra amoraliais pasakojimais apie seksualinio potraukio tenkinimą intelektualiai tvirkino mažametį asmenį, t. y. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 153 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl O. Girdauskienės nuteisimo panaikinta ir baudžiamoji byla jai nutraukta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (nuosprendyje atitinkamai nurodytas to paties straipsnio 8 punktas pagal anksčiau galiojusią normos redakciją).

  1. Kasacinių skundų argumentai

Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras V. Guliavičiaus prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 9 d. nutarties dalį dėl baudžiamosios bylos O. Girdauskienei nutraukimo panaikinti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 15 d. nuosprendį, kuriuo O. Girdauskienė nuteista pagal BK 153 straipsnį. Kasatorius skunde nurodo:

  • Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą - BK 2 straipsnio 6 dalį, 153 straipsnį, taip pažeidė non bis in idem (negalima dukart bausti už tų patį teisės pažeidimų) principą ir priėmė nepagrįstą nutartį, kuria O. Girdauskienei bylą nutraukė. Aptariamu atveju teismas netaikė kaltinime nurodytos BK 153 straipsnio 2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-989 redakcijos ir vadovavosi negaliojančiomis BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatomis, kai turėjo vadovautis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, t. y. 2017 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X111-805 redakcija, įsigaliojusia 2017 m. gruodžio 5 d. Skundžiama nutartis yra nepagrįsta, prieštarauja teisingumo principui bei pažeidžia nukentėjusiųjų teises ir interesus, iš jų - kad būtų atlyginta padaryta neturtinė žala.
 
   

  1. Girdauskienei inkriminuotų nusikalstamų veikų —pagal BK 153 straipsnį dėl mažametės tvirkinimo ir pagal BK 233 straipsnio 1 dalį dėl poveikio nukentėjusiajai mažametei D. Stankūnaitei (Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nuosprendis, pakeistas įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 18 d. nuosprendžiu, kuris Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi paliktas nepakeistas) faktinės aplinkybės yra skirtingos, jas apeliacinės instancijos teismas nurodė fragmentiškai, nevertindamas jų visumos. Baudžiamojoje byloje, kurioje O. Girdauskienė pripažinta kalta pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, buvo nurodytos kaltinime bei nustatytos minėtuose nuosprendžiuose aplinkybės apie tai, kad ji nuo 2008 m. gruodžio 25 d. iki 2012 m. gegužės 17 d. (išskyrus laikotarpius: nuo 2009 m. balandžio 24 d. iki 2009 m. gegužės 6 d.: nuo 2009 m. rugsėjo 2i d. iki 2009 m. rugsėjo 24 d.: nuo 2010 m. liepos 17 d. iki 2010 m. rugpjūčio 30 d.; nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2011 m. rugpjūčio 23 d.) ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 23-1- 00834-08 (dėl mažamečio asmens tvirkinimo) bei jos nagrinėjimo teisme (teisminio proceso

 

Nr. 1-41-369/2012) metu ir ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 20-9-00073-09 (dėl poveikio nukentėjusiajai) savo namuose (Klonio g. 2, Teleičių k., Garliavos šen., Kauno r.) ir L. Kedienės bei V. A. Kedžio namuose, namo terasoje, kieme bei kitose namo prieigose (Klonio g. 5, Teleičių k., Garliavos šen., Kauno r.), sistemingai klausinėdama, aptarinėdama su mažamete nukentėjusiąją D. Stankūnaitė tariamai prieš ją Įvykdytos seksualinės prievartos detales, siekė paveikti šią nukentėjusiąją dėl A. Ūso, J. Furmanavičiaus ir Aido tariamai prieš ją padarytų seksualinės prievartos veiksmų, tai yra: 1) 2010 m. balandžio 4 d. gąsdino, kad „Ūsas pasiilgo“, nurodė paklausti motinus „kur Aidas ir Jonas“, klausinėjo, ar ji nori su „Ūsu gyventi“, mokė piešti Joną, Ūsą ir Aidą su „pimpalais“ ir „sysalais“, kuriuos „bučiuoja“, liepė pasakoti namuose esantiems asmenims apie Ūsą, gąsdino, jog „Ūsas ją paims pirmą vakarą“, mokė klausimų, kuriuos ji turi užduoti pasimatymo su pussesere Orinta metu,-„ar ją tempia i lovą, ar jai kiša, ar nekiša“, Įtikinėjo nukentėjusiąją, kad žino, jog „Ūsas akis jai bučiavo“, ir kitais žodžiais jai darė poveikj; 2) 2010 m. balandžio 20 d. gąsdino nukentėjusiąją D. Stankūnaitę jai pasakydama, kad „čia pedofilai, čia Ūsas su Stankūnaite“, klausinėjo: „Ar čia Ūsas ar ne? Jinai jam tave atiduodavo? Motina, ar ne?“, nurodė - jeigu nukentėjusioji pasakys, kad nori gyventi su motina, tai ją „išveš ir užrakins pas mamą su Ūsu“; 3) 2010 m. gegužės 15 ir 16 d. kalbėjo jai apie „pimpalus“ ir „sysalus“ bei nurodė pasakoti taip, kaip jos kalbėjosi; ne mažiau kaip 4 kartus kalbėjo su ja apie pedofilus, kurie ją neva prievartavo, ką su ja darė J. Furmanavičius ir Ūsas, liepė pačiai pasakoti, ką darė su ja pedofilai, mokė, kad Jonas kišo ten, Andrius kišo ten; 4) 2010 m. rugsėjo 30 d. liepė pasakoti, ką su ja darė trys pedofilai, jos pasakojimą taisydavo, kalbėjo apie „sysalus“ ir apie tai, kad Andrius ir J. Furmanavičius ją prievartavo; 5) 2011 m. vasario 19 d. liepėjai pasakoti apie neva vykusią pedofiliją, vertė prisiminti ir pasakoti taip, kaip pasakojo D. Kedžio filmuotoje medžiagoje; 6) nuo 2008 m. gruodžio 25 d. iki 2012 m. gegužės 17 d. (išskyrus laikotarpius: nuo 2009 m. balandžio 24 d. iki 2009 m. gegužės 6 d.: nuo 2009 m. rugsėjo 21 d. iki

  • rugsėjo 24 d.: nuo 2010 m. liepos 17 d. iki 2010 m. rugpjūčio 30 d.: nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2011 m. rugpjūčio 23 d.) sistemingai aptarinėjo su nukentėjusiąją D. Stankūnaite tariamą seksualinę prievartą prieš ją, uždavinėjo klausimus apie aplinkybes, kurios buvo tiriamos kitose baudžiamosiose bylose, bei reikalavo, kad ji pasakotų, ką ir kaip su ja tariamai darė Ūsas, Jonas ir Aidas pagal jos (kaltinamosios) pasakojimus, taisydavo ir primindavo anksčiau su nukentėjusiąją aptartas tariamo nukentėjusiosios seksualinio prievartavimo detales.
  • Nagrinėjamoje byloje O. Girdauskienė pagal BK 153 straipsnį buvo kaltinama tuo, kad ji amoraliais pasakojimais apie seksualinio potraukio tenkinimą intelektualiai tvirkino mažametį asmenį, t. y. nuo 2010 m. balandžio 4 d. iki 2010 m. liepos 18 d. ir nuo
  • rugpjūčio 30 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. gyvenamuosiuose namuose Klonio g. 5 ir Klonio g. 7, Teleičių k., Garliavos šen., Kauno r., ir šių namų aplinkoje, vartodama vulgarius vyriško lytinio organo reikšmę turinčius žodžius „sysalas“, „pimpalas“, vartodama seksualinį nukrypimą apibūdinančius žodžius „pedofilija“, „pedofilas“, sistemingai amoraliais išsireiškimais menamais klausimais klausinėjo ir aptarinėjo su nukentėjusiąją mažamete D. Stankūnaite lytinių organų kišimą į burną ir kitas kūno vietas, lytinių organų laižymą, „prievartavimą“, taip pat sistemingai amoraliais išsireiškimais pasakojo šiai nukentėjusiajai apie vyriškus lytinius organus, jų bučiavimą, lytinius santykius ir lytinių organų „kišimą“, skausmą lytinių santykių metu, L. Stankūnaitės „draugus su pimpalais“, mažametės „atidavimą Ūsui“ ir jos „paėmimą pirmą vakarą“, taip, žinodama, kad nukentėjusioji yra mažametė, atliko veiksmus, galinčius sukelti šios per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi.
  • Iš nurodytų nusikalstamų veikų aprašymų matyti tam tikrų O. Gudauskienės seksualinio pobūdžio pasisakymų turinys, tačiau minėtoje kitoje byloje (dėl poveikio mažametei nukentėjusiajai) nusikalstamos veikos aprašymas yra daug platesnis tiek laikotarpio prasme.

 

 

tiek pasisakymų turiniu ir apima ne lik seksualinio pobūdžio pasisakymus („Ūsas akis jai bučiavo", „ar čia Ūsas ar ne?", „išveš ir užrakins pas mamą su Ūsu“ ir pan.). Kaltinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį turinį nulėmė tai, kad objektyviai ši veika pasireiškė siekimu paveikti nepilnametę nukentėjusiąją baudžiamosiose bylose duoti parodymus apie tariamai buvusius seksualinius santykius ir tariamai juose dalyvavusius asmenis. Nagrinėjamoje byloje nusikalstamos veikos aprašymas labiau koncentruotas ir susijęs tik su seksualinio pobūdžio pasisakymais, kurie vertinami kaip mažamečio asmens intelektinis tvirkinimas (BK 153 straipsnis). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad skirtingose bylose procesas vyko dėl tų pačių O. Girdauskienės veiksmų, o kaltinimuose nurodytos faktinės aplinkybės yra identiškos arba iš esmės tapačios. Juolab teismas pripažino, kad abiem atvejais O. Girdauskienei buvo inkriminuojami nusikaltimai, kuriais kėsinamasi į visiškai skirtingus teisinius gėrius. Taigi šių dviejų veikų panašumą objektyviai nulemia tik tai, kad abi buvo padarytos O. Girdauskienei žodine forma perduodant mažamečiam asmeniui tam tikro turinio duomenis. Abiejų nusikaltimų sudėties objektyvieji požymiai ir objektas skiriasi, veikų faktinės aplinkybės nei laiko, nei erdvės ar turinio atžvilgiu nėra identiškos, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad O. Girdauskienė du kartus buvo teisiama dėl tų pačių veiksmų. Be to, bylos dėl poveikio nukentėjusiajai ir dėl mažamečio asmens tvirkinimo buvo pradėtos savarankiškai, nesudarė vienos visumos ir nebuvo dirbtinai atskirtos, siekiant apsunkinti O. Girdauskienės teisinę padėtį ar sudaryti jai kokių nors nepagrįstų nepatogumų.

3.5. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad net ir tais atvejais, kai yra analogiškos, pagal tą patį baudžiamąjį įstatymą kvalifikuojamos veikos, gali būti pripažįstama, jog atitinkamai vienoje ir kitoje baudžiamojoje byloje asmeniui inkriminuojami veiksmai yra „analogiški, bet nepakankamai tapatūs, kad būtų pripažinti ta pačia veika n o n bis in idem principo prasme“; kad pernelyg platus šio principo aiškinimas neatitiktų jo esmės, prieštarautų teisingumo vykdymo ir nukentėjusiųjų teisių apsaugos interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-514-942/2015, 2K-401-677/2016). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismui nepagrįstai pripažinus esant non bis in idem principo pažeidimą, O. Girdauskienė išvengė teisinių pasekmių (bausmės) dėl padaryto apysunkio nusikaltimo, nurodyto BK 153 straipsnyje.

  1. Kasaciniu skundu nuteistoji L. Kedienė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo

2018 m. vasario 15 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutarties

dalis dėl jos nuteisimo pagal BK 153 straipsnį ir baudžiamąją bylą jai nutraukti. Kasatorė skunde

nurodo:

  • Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą - BK 153 straipsnį ir padarė esminius BPK pažeidimus, be to, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.
  • Kasaciniame skunde aptariami BK 153 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII- 1968 redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos požymiai ir pažymima, kad objektyvieji tvirkinimo veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant mažamečiam asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą tokio asmens akivaizdoje; ši veika padaroma aktyviais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, 2K-297/2012, 2K- 232/2013, 2K-370/2014, 2K-356/2014. 2K-116-942/2016, 2K-191-697/201 8). Kasatorės veiksmuose nėra BK 153 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių ir teismų praktikoje nėra nė vieno teismo sprendimo, kur būtų analogiška ar panaši situacija, kai asmuo būtų nuteistas už vaiko intelektualų tvirkinimą vien dėl šalia jo arbajam per metus laiko pavieniui pasakytų panašaus turinio kelių žodžių (frazių). Kvalifikuojant veiką pagal BK 153 straipsnį yra būtina nustatyti sąmoningus seksualinio pobūdžio fizinius ar intelektualinius veiksmus prieš vaiką, kuriais būtų siekiama sukelti jo seksualinį potraukį ar domėjimąsi tuo, įvertinti atliktų veiksmų pobūdį, intensyvumą, būdą. pastangas juos darant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai padaryti.
  • Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė j inkriminuotų veiksmų metu 2009 m. liepos 1 d. - 2010 m. liepos 16 d. buvusią situaciją, kuriai esant kasatorė išsakė žodžius (kalbėdamasi su mažamete nukentėjusiąją) o apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus nepagrįstai atmetė motyvuodamas tuo, kad esą kasatorė bando pateisinti įvykdytą nusikaltimą. Minėtu laikotarpiu vyko ikiteisminiai tyrimai (pradėti 2008 m.) dėl nukentėjusiosios 1). Stankūnaitės (kartu gyvenusios kasatorės anūkės) galimo žaginimo, tvirkinimo, kurį organizavo ir leido jos motina L. Stankūnaitė; buvo kilęs didelio masto pedofilijos skandalas, dėl to kasatorė ir jęs šeima gyveno šiuo procesu, tikėjimu bei laukimu, kad bus išaiškinti kalti asmenys. Kasatorės sūnus, nukentėjusiosios mergaitės tėvas Drąsius Kedys po šios pasakojimų 2008 m. lapkričio 30 d. pateikė pareiškimą Kauno vyriausiojo policijos komisariato Panemunės policijos komisariatui, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jo dukros žaginimo, tačiau nei policija, nei prokuratūra neatliko jokių veiksmų, kad ištirtų nusikaltimą (šį neveikimą įrodo 2010 m. sausio 21 d. Lietuvos Respublikos Seimo sudarytos komisijos išvada). Nukentėjusiosios D. Stankūnaitės tėvas D. Kedys siekė teisėtai įrodyti jos papasakotus įvykius, t. y. tai, ką su ja darė trys vyrai, bet viskas baigėsi paties D. Kedžio bei kitų žmonių paslaptingomis mirtimis. Paveikta šoko, širdgėlos, kasatorė girdint nukentėjusiajai mažametei pasakė keletą kartų žodžius „pedofilas“ „sysalas“ ir kt., klausinėjo apie jai nutikusius įvykius, apie kuriuos ši pasakojo, tačiau išsakyti žodžiai neatitinka intelektualaus tvirkinimo objektyviųjų požymių. Dar 2009 m. vasario 17 d. kasatorė, apklausiama prokurorės (5 t., b. 1. 28-30), nurodė aplinkybes, kad 2008 m. spalio mėn. mergaitė ėmėjai pasakoti apie „Ūso laižymus“, vėliau apklausiama taip pat nurodė mergaitės pasakojimus apie tai, ką su ja daro Ūsas (kad jai liepdavo gulti, prasiskėsti ir t. t.). Analogiškus parodymus 2009 m. balandžio 15 d. davė V. Kedys ir 2009 m. birželio 11 d. Neringa Venckienė. Nurodytos aplinkybės nebuvo vertinamos kaip mažametės tvirkinimo veiksmai, tačiau praėjus šešericms metams tie patys tuo pačiu laikotarpiu išsakyti jos žodžiai ir išsireiškimai jau kriminalizuojami, kaip intelektualinis D. Stankūnaitės tvirkinimas.
  • Kasatorė nesutinka su teismų išvada, kad jos veiksmai buvo intensyvūs, sistemingi ir pakankamai dažni - kelių dienų intervalu, nes tai prieštarauja byloje esantiems įrodymams- slapto sekimo metu (2010 m. kovo 25, 28 ir 29 d., 2010 m. balandžio 1, 3, 4. 22 ir 23 d.) padarytiems garso įrašams. Toliau kasaciniame skunde analizuojamas šių garso įrašų turinys, cituojamos užfiksuotos.L. Kedienės išsakytos frazės ir iš jų daromos išvados, kad pavieniai žodžiai ir pasisakymai, dėl kurių ji nuteista, buvo vartojami nesiekiant užmegzti su D. Stankūnaite jokio seksualinio turinio pokalbio, nesiekiant patenkinti seksualinės aistros, juo labiau nesiekiant sukelti per ankstyvo jos susidomėjimo lytinėmis funkcijomis ir netgi neaiškinant mažametei šių žodžių reikšmės, o tik aptariant tuo metu susidariusią situaciją dėl jos galimai patirtos seksualinės prievartos ir jos motinos L. Stankūnaitės galimo žinojimo apie tokį elgesį su mergaite bei kilusio ginčo dėl mažametės gyvenamosios vietos nustatymo. Per metus laiko vykdytą slaptą klausymąsi aptariami žodžiai buvo išsakyti gal penkis kartus, todėl veika nelaikytina intensyvia ir dažna.
  • Teismai kasatorės veiksmuose nenustatė būtinojo BK 153 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio tiesioginės tyčios; šiuo klausimu padarytos teismo išvados
 
   


nepagrįstos. Kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų (vidinių psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas kaltininko prisipažinimu, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, bei tai, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat tiriant ir vertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą. pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2014, 2 K -1 16- 942/2016). Kasatorė neturėjo jokio tikslo nukentėjusiajai sukelti seksualinį susidomėjimą ir juo labiau ją tvirkinti, o tokio tikslo buvimo nepatvirtina jokie bylos įrodymai. Buvo siekiama nebent nuteikti mažametę prieš ją galimai pardavinėjusią motiną, bet tai nėra

BK 153 straipsnio sudėties elementas. Iš minėtu garso įrašų akivaizdžiai girdėti, kad kasatorė tiesiog bjaurėjosi visu pedofilijos skandalu bei pačios nukentėjusiosios D. Stankūnaitės nupasakotais su ja atliktais veiksmais, viskas buvo pasakyta pedofilijos bylos aplinkybių kontekste. Kasatorės veika neatitinka ir pavojingumo kriterijaus; tai rodo ir faktas, kad penkerius metus neatlikti jokie veiksmai nutraukiant nusikaltimą ar pradedant ikiteisminį tyrimą, o leidžiant ir toliau tariamai tvirkinti mažametę I). Stankūnaitę (slaptas klausymasis vykdytas nuo 2009 m., tačiau įtarimai dėl mažametės seksualinio tvirkinimo pareikšti tik 2014 m.).

  • Pirmosios instancijos teismas neteisingai, nenurodydamas argumentų, kasatorei inkriminuotą veiką vertino kaip tęstinę. Sprendžiant šį klausimą, neužtenka formaliai atsižvelgti į kaltinime apibrėžtą pradžios ir pabaigos laikotarpį, kaip tai padarė apeliacinės instancijos teismas. Teismų praktikoje tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną vieningą sumanymą dėl to paties dalyko per kelis etapus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-319/2008, 2K-232/2010, 2K- 650/2010). Tam. kad būtų galima pripažinti kasatorę turėjus vieningą ir kryptingą tyčią darant BK 153 straipsnyje nurodytą nusikaltimą, jos vieningas tikslas turėjo būti ne mažametės nuteikimas prieš ją galimai pardavinėjusią motiną ir noras, kad ji liktų gyventi su kasatorė, bet kryptingas ir vieningas tikslas seksualiai tvirkinti mažametę, sukelti jai per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti fizinį bei psichologinį vystymąsi. Net ir vertinant kasatorės žodžius kaip tvirkinamojo pobūdžio, atitinkami veiksmai turėjo būti kvalifikuojami kaip atskiros nusikalstamos veikos.
  • Abiejų instancijų teismai, nors ir skirtingai, tačiau neteisingai aiškino ir taikė senaties institutą (BK 95 straipsnis, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nors apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą pažeidimą dėl netinkamos BK 153 straipsnio įstatymo redakcijos taikymo, tačiau neištaisė pažeidimo dėl veikos kvalifikavimo kaip tęstinės ir tai iš esmės nulėmė netinkamą BK 95 straipsnio taikymą. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 2 dalį senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos (kasaeinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100/2008). Taigi, teisingai kvalifikuojant nusikalstamas veikas kaip atskiras, senaties termino pradžia turėjo būti skaičiuojama nuo 2009 m. liepos 1 d., t. y. veikos vykdymo pradžios, o ne nuo paskutinės jos padarymo dienos. Atsižvelgiant į nusikalstamų veikų padarymo laikotarpį (nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 16 d.), pagal BK 11 straipsnį, jos priskirtinos nesunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau apeliacinės instancijos teismas, neteisingai įvertinęs nusikalstamas veikas kaip tęstinę ir senaties pradžios laiką skaičiavęs nuo 2010 m. liepos 16 d., vadovavosi netinkama BK 95 straipsnio redakcija ir neteisingai nustatė aštuonerių metų senaties terminą vietoj šiuo atveju taikytinų penkerių metų. Be to, vadovaujantis BK 3 straipsnio 1 dalimi, dėl atskirų nusikalstamų veikų, padarytų nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. birželio 29 d., kasatorei turėjo būti taikoma BK 95 straipsnio 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija, nes penkerių metų senaties terminas atitinkamai suėjo 2014 m. liepos 1 d. ir 2015 m. birželio 29 d. Net ir pripažįstant pagrįstais argumentus, kad po aptariamų veikų padarymo kasatorė nuteista Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nuosprendžiu pagal BK 232 straipsnį (veika padaryta 2010 m. lapkričio 17 d.) ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu pagal BK 231 straipsnio 1 dalį (veika padaryta 2012 m. kovo 23 d.), ir skaičiuojant senaties pradžią nuo paskutinio nusikaltimo, t. y. nuo 2012 m. kovo 23 d., penkerių metų senaties terminas apkaltinamajam nuosprendžiui priimti suėjo 2017 m. kovo 23 d., kai apkaltinamasis nuosprendis šioje byloje priimtas tik 2018 m. vasario 15 d. Teismai galėjo spręsti dėl kasatorės baudžiamosios atsakomybės pagal BK 153 straipsnį tik už veiką (veikas), įvykdytą nuo 2010 m. birželio 29 d. iki 2010 m. liepos
 

 

(S

16 d., tačiau ši nusikalstama veika neįrodyta (pirmosios instancijos teismas jos kaltę pagrindė tik garso įrašais (tai vieninteliai rašytiniai įrodymai), užfiksuotais iki 2010 m. balandžio 23 d. Dėl veikos, padarytos iki 2010 m. balandžio 23 d. ar 2010 m. birželio 29 d., turi būti taikoma I3K 95 straipsnio 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija, nustatanti penkerių metų senaties terminą apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, ir, vadovaujantis 13PK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kasatorei baudžiamoji byla turi būti nutraukta.

  • Teismai padarė esminį BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimą, nes neteisėtai pripažino įrodymais slapto sekimo metu gautus garso įrašus, kurie neatitinka leistinumo kriterijaus, prieštarauja jų rinkimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1537 redakcija) nuostatoms, nustatančioms operatyvinio tyrimo (nagrinėjamoje byloje - slapto sekimo) pagrindus. Šio straipsnio 1 punkte, be kita ko, nustatyta, kad jo nuostatos taikomos, kai: nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, nurodytus BK 131 straipsnyje, 145 straipsnio 2 dalyje, 146 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 150 straipsnio 1 dalyje, 151 straipsnio 2 dalyje, 162 straipsnyje, 178 straipsnio 2 dalyje, <...> arba apie nusikaltimą rengiantį, daranti ar padariusį asmenį. Nors nagrinėjamu atveju nėra aiški (tiksli) operatyvinių veiksmų atlikimo pradžios data, tačiau iš kasatorei pareikšto kaltinimo turinio matyti, kad jų pradžia-2009 m. spalio 7 d., ir veiksmai tęsėsi iki 2010 m. liepos 16 d. Tačiau aktualioje BK 153 straipsnio redakcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi iki 2010 m. liepos 20 d.) nustatyta griežčiausia bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams ir tai nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnis), kuris nepatenka tarp išvardytųjų minėtame įstatyme. Dėl to slapto sekimo metu gautais įrašais teismai negalėjo grįsti kasatorės kaltės. Kasatorei prokuroro inkriminuoti nusikaltimai, netinkamai taikant BK 153 straipsnio redakciją, nustatančią griežtesnę sankciją, pateko į apysunkių nusikaltimų kategoriją. Skundžiami teismų sprendimai priimti pažeidžiant BPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles bei pažeidžiant in dilbio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą.
  • Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino mažametės D. Stankūnaitės apklausų (vykusių 2008 m. gruodžio 17 d., 2008 m. gruodžio 30 d.. 2009 m. birželio 9 d.. 2009 m. spalio 23 d.) protokolų ir psichologės R. Mikailienės jos 2009 m. balandžio 15 d. psichologinio įvertinimo. Šie nukentėjusiosios parodymai paneigia kasatorės kaltę ir tai, kad jai (nukentėjusiajai) buvo daroma įtaka. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į su tuo susijusius apeliacinio skundo argumentus, į atitinkamas aplinkybes neįsigilino, nepaisydamas, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta reikšminga aplinkybė, jog nukentėjusioji D. Stankūnaitė bei kiti asmenys iki inkriminuoto nusikaltimo laikotarpio (nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 16 d.) irgi vartojo analogiškas frazes bei žodžius. Toliau skunde nurodomi duomenys, kurių teismai nevertino, tačiau jie patvirtina, kad D. Stankūnaitės leksikoje analogiški išsireiškimai, už kuriuos kasatorė nuteista, buvo vartojami dar anksčiau, todėl net jei vėliau ji ir pakartojo D. Stankūnaitės žodžius, jie jai nesukėlė jokio ankstyvo susidomėjimo lytinėmis funkcijomis, nesveiko iškreipto lyčių įsivaizdavimo ir pan., tai yra mažametės D. Stankūnaitės apklausų, atliktų: 2008 m. gruodžio 17 d. Panemunės policijos komisariate, dalyvaujant vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovams ir psichologei; 2008 m. gruodžio 30 d., 2009 m. birželio 9 d. Kauno miesto apylinkės teismo teisėjui. Teismai neatsižvelgė, kad liudytojai Tatjana Stankūnienė ir Stasys Stankūnas ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu pripažino, kad jie patys teiravosi D. Stankūnaitės (telefonu), kas yra žodis „pedofilija“. Kasatorė nesutinka su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas vertino įrodymus, būtent: 2009 m. spalio 23 d. mažametės D. Stankūnaitės apklausą, kurią atliko Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja, dalyvaujant kitiems specialistams. Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bei
 

 

 

 

nuosprendyje išdėstė prieštaringas išvadas dėl nukentėjusiosios parodymų, nepagristai kasatorės kaltę grindė liudytojų Astos Kuznecovaitės, Laimos Lavastės, Sergejaus Lemziakovo, Remigijaus Juodkazio, Evelinos Talalienės, Vitalijos Petrokienės, taip pat pačios mažametės Deimantės Stankūnaitės ir jos motinos Laimutės Stankūnaitės parodymais. Toliau skunde cituojami minėtų liudytojų parodymai ir pateikiamas jų vertinimas, kartu teigiant, kad teismų atliktas jų vertinimas neteisingas, padarytas neatsižvelgiant j skundo argumentus. Be kita ko, daug dėmesio skiriama mažametės D. Stankūnaitės įvykio metu duotiems parodymams, teigiama, kad jų,prieštaringumas praėjus 4-5 metams nuo pirminių apklausų, tikėtina, buvo nulemtas ne tik ilgo laiko tarpo, bet ir jos motinos L. Stankūnaitės, su kuria šiuo metu gyvena mažametė ir kuri akivaizdžiai turi neigiamą požiūrį į kasatorę, įtakos. Teismai nevertino kasatorės argumentų, kad iš D. Stankūnaitės apklausos įrašo akivaizdžiai matyti, jog dalis apklausos įrašo yra iškirpta, o dalies iš viso nėra; nors 2013 m. birželio 7 d. apklausa faktiškai vyko apie 3-4 vai., tačiau šios apklausos įrašo nėra užfiksuota nė viena valanda, todėl tokie duomenys negali būti pripažinti įrodymu, nes neatitinka patikimumo reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas neįvertino daugelio byloje apklaustų liudytojų parodymų, kurie paneigė kasatorės kaltę, o apeliacinės instancijos teismas tik deklaratyviai pritarė tokiam liudytojų Audronės Skučienės, Birutės Steponkevičienės, Andrejaus Lobovo, Vidos Vaivos Armonienės, Marijonos Gutauskienės, Edmundo Limanto, Dariaus Kaminicko, Violetos Milevičienės, Raimundo Čiegio, Aušrinės Balčiūnės parodymų vertinimui. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nenagrinėjo šių liudytojų parodymų, taip pažeidė rungimosi principą, iš esmės kasatorei palankūs liudytojų parodymai buvo atmesti kaip prieštaraujantys kitų liudytojų parodymams, tačiau tai nesiderina su reikalavimu priimti motyvuotą ir teisingą sprendimą.

  • Teismai nagrinėjamoje byloje atsietai, tendencingai, selektyviai vertino liudytojų parodymus; visiškai ignoravo kasatorės neteisėtus veiksmus paneigiančius parodymus, o kaltę grindė nepatikimais ir šališkais liudytojų parodymais, iš jų net ir tais, kurie neatitinka kaltinimo laikotarpio. Taip pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, o apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė, nors jie apeliaciniame skunde buvo nurodyti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 6 dalies, BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatose įtvirtinta nekaltumo prezumpcija. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį — ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-393/2005, 2K-440-976/2015). Nagrinėjamoje byloje padaryti pažeidimai lėmė neteisingą, neteisėtą nuosprendžio priėmimą, kai nesurinkus jokių objektyvių įrodymų kasatorė buvo nuteista.
  • Apeliacinės instancijos teismas analogiškus kasatorės ir asmens, kuriam byla nutraukta, O. Gudauskienės veiksmus (išsakytus žodžius) vertino pagal skirtingus BK straipsnius, t. y. skirtingai taikė baudžiamąjį įstatymą. O. Girdauskienė Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu (pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 18 d. nuosprendžiu) pripažinta kalta pagal BK 233 straipsnio 1 dalį dėl poveikio nukentėjusiajai, pasireiškusio tuo, kad nuo 2008 m. gruodžio 25 d. iki 2012 m. gegužės 17 d. sistemingai klausinėdama, aptarinėdama su mažamete nukentėjusiąją D. Stankūnaite tariamai prieš ją įvykdytos seksualinės prievartos detales siekė paveikti ją dėl A. Ūso, J. Furmanavičiaus ir Aido tariamai prieš ją padarytų seksualinės prievartos veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad O. Girdauskienė nuteista du kartus dėl poveikio nukentėjusiajai D. Stankūnaitei (BK 233 straipsnio 1 dalis) ir dėl mažamečio asmens tvirkinimo (BK 1 53 straipsnis) iš esmės dėl tų pačių veiksmų ir taip buvo pažeistas non bis in ic/em principas, todėl baudžiamąją bylą O. Girdauskienei nutraukė. Taip susiklostė situacija, kad analogiški veiksmai, padaryti O. Girdauskienės, buvo kvalifikuoti pagal
 

 

 

nuosprendyje išdėstė prieštaringas išvadas dėl nukentėjusiosios parodymų, nepagristai kasatorės kaltę grindė liudytojų Astos Kuznecovaitės, Laimos Lavastės, Sergejaus Lemziakovo, Remigijaus Juodkazio, Evelinos Talalienės, Vitalijos Petrokienės, taip pat pačios mažametės Deimantės Stankūnaitės ir jos motinos Laimutės Stankūnaitės parodymais. Toliau skunde cituojami minėtų liudytojų parodymai ir pateikiamas jų vertinimas, kartu teigiant, kad teismų atliktas jų vertinimas neteisingas, padarytas neatsižvelgiant j skundo argumentus. Be kita ko, daug dėmesio skiriama mažametės D. Stankūnaitės įvykio metu duotiems parodymams, teigiama, kad jų,prieštaringumas praėjus 4-5 metams nuo pirminių apklausų, tikėtina, buvo nulemtas ne tik ilgo laiko tarpo, bet ir jos motinos L. Stankūnaitės, su kuria šiuo metu gyvena mažametė ir kuri akivaizdžiai turi neigiamą požiūrį į kasatorę, įtakos. Teismai nevertino kasatorės argumentų, kad iš D. Stankūnaitės apklausos įrašo akivaizdžiai matyti, jog dalis apklausos įrašo yra iškirpta, o dalies iš viso nėra; nors 2013 m. birželio 7 d. apklausa faktiškai vyko apie 3-4 vai., tačiau šios apklausos įrašo nėra užfiksuota nė viena valanda, todėl tokie duomenys negali būti pripažinti įrodymu, nes neatitinka patikimumo reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas neįvertino daugelio byloje apklaustų liudytojų parodymų, kurie paneigė kasatorės kaltę, o apeliacinės instancijos teismas tik deklaratyviai pritarė tokiam liudytojų Audronės Skučienės, Birutės Steponkevičienės, Andrejaus Lobovo, Vidos Vaivos Armonienės, Marijonos Gutauskienės, Edmundo Limanto, Dariaus Kaminicko, Violetos Milevičienės, Raimundo Čiegio, Aušrinės Balčiūnės parodymų vertinimui. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nenagrinėjo šių liudytojų parodymų, taip pažeidė rungimosi principą, iš esmės kasatorei palankūs liudytojų parodymai buvo atmesti kaip prieštaraujantys kitų liudytojų parodymams, tačiau tai nesiderina su reikalavimu priimti motyvuotą ir teisingą sprendimą.

  • Teismai nagrinėjamoje byloje atsietai, tendencingai, selektyviai vertino liudytojų parodymus; visiškai ignoravo kasatorės neteisėtus veiksmus paneigiančius parodymus, o kaltę grindė nepatikimais ir šališkais liudytojų parodymais, iš jų net ir tais, kurie neatitinka kaltinimo laikotarpio. Taip pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, o apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė, nors jie apeliaciniame skunde buvo nurodyti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 6 dalies, BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatose įtvirtinta nekaltumo prezumpcija. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį — ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-393/2005, 2K-440-976/2015). Nagrinėjamoje byloje padaryti pažeidimai lėmė neteisingą, neteisėtą nuosprendžio priėmimą, kai nesurinkus jokių objektyvių įrodymų kasatorė buvo nuteista.
  • Apeliacinės instancijos teismas analogiškus kasatorės ir asmens, kuriam byla nutraukta, O. Gudauskienės veiksmus (išsakytus žodžius) vertino pagal skirtingus BK straipsnius, t. y. skirtingai taikė baudžiamąjį įstatymą. O. Girdauskienė Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu (pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 18 d. nuosprendžiu) pripažinta kalta pagal BK 233 straipsnio 1 dalį dėl poveikio nukentėjusiajai, pasireiškusio tuo, kad nuo 2008 m. gruodžio 25 d. iki 2012 m. gegužės 17 d. sistemingai klausinėdama, aptarinėdama su mažamete nukentėjusiąją D. Stankūnaite tariamai prieš ją įvykdytos seksualinės prievartos detales siekė paveikti ją dėl A. Ūso, J. Furmanavičiaus ir Aido tariamai prieš ją padarytų seksualinės prievartos veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad O. Girdauskienė nuteista du kartus dėl poveikio nukentėjusiajai D. Stankūnaitei (BK 233 straipsnio 1 dalis) ir dėl mažamečio asmens tvirkinimo (BK 1 53 straipsnis) iš esmės dėl tų pačių veiksmų ir taip buvo pažeistas non bis in ic/em principas, todėl baudžiamąją bylą O. Girdauskienei nutraukė. Taip susiklostė situacija, kad analogiški veiksmai, padaryti O. Girdauskienės, buvo kvalifikuoti pagal
 

 

kasatorę buvo atliekami operatyvinės veiklos veiksmai (slaptas klausymasis) ir ši data laikytina baudžiamojo persekimo pradžios momentu. Tačiau teisėsaugos institucijos, tariamai surinkusios medžiagą (garso įrašus, kuriais iš esmės ir grindžiamas kaltinimas) dėl mažamečio asmens tvirkinimo, nepaaiškinamai ir nepateisinamai ilgai - daugiau nei penkerius metus - neatliko jokių veiksmų: tik 2014 m. pradėtas ikiteisminis tyrimas ir kasatorei pareikštas pirmasis įtarimas. Apkaltinamasis nuosprendis priimtas 201 8 m. vasario 15 d. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje baudžiamasis persekiojimas vyko daugiau nei devynerius metus.

4.15. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes, neatsižvelgdamas į tai, pagal kieno apeliacinius skundus buvo nagrinėta ši byla (pagal kasatorės, nuteistosios O. Girdauskienės ir nukentėjusiosios atstovės) ir koks yra šių skundų nagrinėjimo rezultatas (kasatorės ir O. Girdauskienės skundai tenkinti iš dalies, nukentėjusiosios atstovės - atmestas), iš kasatorės nepagrįstai priteisė nukentėjusiajai 550 Eur jos bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti. Teismui atmetus nukentėjusiosios atstovės apeliacinį skundą, nukentėjusiosios patirtos bylinėjimosi išlaidos negalėjo būti priteistos.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

  1. Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro V. Gudavičiaus ir nuteistosios L. Kedienės kasaciniai skundai atmestini.

Dėl prokuroro kasacinio skundo argumentų, susijusių su non bis i n idem principo įgyvendinimu ir bylos nutraukimo O. Girdauskienei pagrįstumu

  1. Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl O. Girdauskienės nuteisimo pagal BK 153 straipsnį ir nutraukdamas jai bylą, netinkamai taikė BK 2 straipsnio 6 dalį, nes nepagrįstai konstatavo non bis in idem principo pažeidimą. Prašydamas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kasatorius teigia, kad, priešingu atveju, kaltininkė išvengtų teisinių pasekmių, o pernelyg platus minėto principo aiškinimas prieštarautų teisingumui.
  2. Pažymėtina, kad viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, nurodytų BK 2 straipsnio 6 dalyje, yra tai, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. BPK .3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta viena iš aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, t. y. kai toks procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, - kai asmeniui įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Draudimas antrą kartą bausti asmenį už tą patį nusikaltimą yra konstitucinis principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje. Sis principas (non bis in idem) taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnyje ir taikomas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - ir EŽTT) praktikoje; jo pažeidimas konstatuojamas, kai nustatoma, kad asmuo už tą pati teisės pažeidimą yra nubaudžiamas du kartus. Dvigubo nebaudžiamumo principo esmė yra ta, kad niekas negali būti baudžiamas du kartus už tą pačią veiką, t. y. identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus. Aptariamo principo įgyvendinimas apima tiek tuos atvejus, kai asmuo persekiojamas baudžiamąja tvarka vykstant dviem procesams dėl to paties pažeidimo, tiek ir tuos atvejus, kai susiduriama su kilų rūšių atsakomybės, panašios i baudžiamąją, pvz., administracinės, taikymu. Sprendžiant, ar faktai iš esmės yra tie patys, pirmiausia turi būti remiamasi dviejuose
 

 

 

procesuose priimtais sprendimais (pvz., kaltinamasis aktas, nuosprendis), kuriuose nurodytos konkrečios faktinės aplinkybės, dėl kurių asmuo buvo persekiojamas (kaltinamas, nuteistas). Vertinant dviejų veikų aplinkybių sutapimą ar skirtumus, svarbius darant išvadą dėl dvigubo nebaudžiamumo principo (ne)pažeidimo, būtina išsiaiškinti, ar asmens baudžiamojo persekiojimo (patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, nuteisimo) pagrindas buvo identiški arba labai panašūs laktai, koks jų sutapimas ne tik laiko, erdvės (vietos) prasme, bet ir esminiais elementais. Vien tai, kad dviejų veikų sudėtys gali būti formaliai skirtingos ir nustatytos skirtinguose BK straipsniuose, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog» asmuo padarė du teisės pažeidimus, už kuriuos baustinas abiem atvejais. EZTT jurisprudencijoje, kuri svarbi Lietuvos teisės taikymui kaip teisės aiškinimo šaltinis, įgyvendinant non bis in ideni principą vadovaujamasi kriterijais, susijusiais il­su teisinės atsakomybės rūšimis, ir su pažeidimų pobūdžiu, prigimtimi, konkrečias veikas apibūdinančių faktinių aplinkybių visuma. Kai faktinės aplinkybės sudaro pagrindą patraukti asmenį teisinėn atsakomybėn ir nubausti vienu atveju ir kai iš esmės dėl tų pačių aplinkybių, tačiau besiskiriančių (nesutampančių) vienu elementu, t. y. kai to paties įvykio aplinkybės šiek tiek, nereikšmingai skiriasi ir asmuo baudžiamas antrą kartą, laikoma, jog tai reiškia non bis in idem principo pažeidimą (2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergej Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03). Taigi, sprendžiant, ar faktinės aplinkybės, kurių pagrindu asmuo buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, reiškia tą patį teisės pažeidimą (sutapimą), turi būti atsižvelgiama į visumą aplinkybių, neatskiriamai susijusių laiko ir vietos atžvilgiu, bei teisės pažeidimo sudėtį (sudėtis) apibūdinančių konkrečių faktų tapatumą (identiškumą) arba esmingą panašumą.

  1. Nagrinėjamoje byloje C). Girdauskienė buvo kaltinama ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteista pagal BK 153 straipsnį už mažamečio asmens tvirkinimą. Apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos šios nusikalstamos veikos aplinkybės: O. Girdauskienė nuo 2010 m. balandžio 4 d. iki 2010 m. liepos 18 d., nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. gyvenamuosiuose namuose Klonio g. 5 bei Klonio g. 7, Teleičių k., Garliavos šen., Kauno r., ir šių namų aplinkoje, vartodama vulgarius vyriško lytinio organo reikšme turinčius žodžius „sysalas“, ..pimpalas“, seksualinį nukrypimą apibūdinančius žodžius „pedofilija“, „pedofilas“, sistemingai amoraliais išsireiškimais, menamais klausimais klausinėjo ir aptarinėjo su nukentėjusiąją mažamete D. Stankūnaite, gini. 2004 m. vasario 19 d., lytinių organų kišimą į burną ir kitas kūno vietas, lytinių organų laižymą, „prievartavimą“, taip pat sistemingai amoraliais išsireiškimais pasakojo nukentėjusiajai apie vyriškus lytinius organus, jų bučiavimą, lytinius santykius ir lytinių organų „kišimą“, skausmą lytinių santykių metu, L. Stankūnaitės „draugus su pimpalais“, mažametės „atidavimą Ūsui“ ir jos „paėmimą pirmą vakarą“; tuo būdu, žinodama, kad nukentėjusioji yra mažametė, atliko veiksmus, galinčius sukelti šios per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi, tai yra amoraliais pasakojimais apie seksualinio potraukio tenkinimą intelektualiai tvirkino mažametį asmenį. Be to, nuosprendyje nurodyta, kad šios nusikalstamos veikos laikotarpis nuo 2010 m. liepos 18 d. iki 2010 m. rugpjūčio 30 d., t. y. dalis inkriminuoto kaltinime laikotarpio, šalinamas. Pažymėtina, kad nurodant tiek veikos padarymo laiką, tiek tvirkinamuosius veiksmus, pasireiškusius kalbėjimu su mažamete D. Stankūnaite arba kalbėjimu jai girdint, teismas remiasi slapto sekimo protokole užfiksuotais duomenimis. Teismo apkaltinamajame nuosprendyje sukonkretinant O. Girdauskienei inkriminuotų tvirkinamųjų veiksmų aprašymą (nuosprendžio 21-25, 29 lapai) nurodyti išsireiškimai, žodžiai, pasakyti 2010 m. kovo 28 d. (beje, kaltinime ši diena nenurodyta), 2010 m. balandžio 4 d. ir 2010 m. balandžio 20 d. (nustatyta pagal minėto slapto sekimo protokolo (garso įrašo) duomenis), be to - 2010 m. rugsėjo 30 d. - nusikalstamos veikos pabaiga (nustatyta remiantis liudytojos A. Kuznecovaitės parodymais apie tai. kad O. Girdauskienė ėmė klausinėti mažametę D. Stankūnaitę „ką darė tie pedofilai“ ir pan.).
  2. Be to, O. Girdauskienės atžvilgiu vyko kitas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, nurodytos BK 233 straipsnio 1 dalyje; šis baudžiamasis procesas pabaigtas perdavus bylą
 

 

 

nagrinėti teismui, 2016 m. rugsėjo 13 d. priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuris yra įsiteisėjęs. Taigi, O. Girdauskienė nuteista Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartimi, pagal BK 233 straipsnio 1 dalį už tai, kad siekė paveikti nukentėjusiąją mažametę D. Stankūnaitę dėl tariamai prieš ją įvykdytos seksualinės prievartos. Iš aptariamoje baudžiamojoje byloje priimtų teismų sprendimų (minėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžio ir nutarties bei kasacinės instancijos - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo - 2018 m. spalio 31 d. nutarties) matyti, kad O. Girdauskienė dėl poveikio nukentėjusiajai (BK 233 straipsnio 1 dalis) nuteista už veiksmus, padarytus nuo

  • gruodžio 25 d. iki 2012 m. gegužės 17 d., išskyrus laikotarpius: 2009 m. balandžio 24 d. -
  • gegužės 6 d., 2009 m. rugsėjo 21 d. - 2009 m. rugsėjo 24 d., 2010 m. liepos 17 d.
  • rugpjūčio 30 d., 2011 m. rugpjūčio 18 d. - 2011 m. rugpjūčio 23 d. Nagrinėjamu atveju aktualus nusikalstamos veikos darymo laikas - 2010 m., nes būtent už šiais metais padarytą veiką O. Girdauskienė patraukta baudžiamojon atsakomybėn ir dėl mažametės tvirkinimo (BK 153 straipsnis). Bylos dokumentai patvirtina, kad O. Girdauskienė pagal BK 233 straipsnio 1 dalį nuteista už nusikalstamus veiksmus, padarytus minėtu aktualiu laikotarpiu L. Kedienės ir V. A. Kedžio namuose Klonio g. 5, Teleičių k., Garliavos šen., Kauno r., prieš mažametę D. Stankūnaitę dėl to, kad: 1)2010 m. balandžio 4 d. gąsdino, jog „Ūsas pasiilgo“, nurodė paklausti motinos „kur Aidas ir Jonas“, klausinėjo, ar ji nori su „Ūsu gyventi“, mokė piešti Joną, Ūsą ir Aidą su „pimpalais“ ir „sysalais“, kuriuos „bučiuoja“, liepė pasakoti namuose esantiems asmenims apie Ūsą, gąsdino, jog „Ūsas ją paims pirmą vakarą“, mokė klausimus, kuriuos ji turi užduoti pasimatymo su pussesere Orinta metu, „ar ją tempia į lovą, ar jai kiša, ar nekiša“, įtikinėjo nukentėjusiąją, kad ji viską žino, jog „Ūsas akis jai bučiavo“, ir kitais žodžiais jai darė poveikį; 2) 2010 m. balandžio 20 d. gąsdino D. Stankūnaitę jai pasakydama, kad „čia pedofilai, čia Ūsas su Stankūnaite“, klausinėjo: „Ar čia Ūsas ar ne? Jinai jam tave atiduodavo? Motina, ar ne?“, nurodė - jeigu nukentėjusioji pasakys, kad nori gyventi su motina, tai ją „išveš ir užrakins pas mamą su Ūsu“; 3) 2010 m. gegužės 15 ir 16 d. (tiksliau nenustatytą dieną) kalbėjo jai apie „pimpalus“ ir „sysalus“ bei nurodė pasakoti taip, kaip jos kalbėjosi; 4) 2010 m. gegužės 15 ir 16 d. ne mažiau kaip 4 kartus kalbėjo su ja apie pedofilus, kurie ją neva prievartavo, ką su ja darė J. Furmanavičius ir Ūsas, liepė pačiai pasakoti, ką darė su ja pedofilai, mokė, kad Jonas kišo ten, Andrius kišo ten; 5) 2010 m. rugsėjo 30 d. to paties gyvenamojo namo svetainėje liepė pasakoti, ką su ja darė trys pedofilai, jos pasakojimą taisydavo, kalbėjo apie „sysalus“ ir apie tai, kad Andrius ir J. Furmanavičius ją prievartavo.
  1. Iš pirmiau nurodytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių akivaizdu, kad poveikis nukentėjusiajai (BK 233 straipsnio 1 dalis) tęsėsi ilgiau nei tvirkinamieji veiksmai (BK 153 straipsnis), taigi pirmasis nusikaltimas, dėl kurio O. Girdauskienei yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, laiko prasme apima ir kaltinimą, pareikštą nagrinėjamoje byloje. Abiejų veikų laiko aplinkybės, kurios nurodytos konkrečiai - nuo 2010 m. balandžio 4 d. iki 2010 m. balandžio 20 d., sutampa visiškai. Sprendžiant, ar kitos faktinės aplinkybės, kurių pagrindu O. Girdauskienė nuteista pagal BK 233 straipsnio 1 dalį ir buvo traukiama baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 153 straipsnį, sutampa, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pastarosios veikos aplinkybių išdėstymas aprašant nusikalstamą veiką nustatomojoje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalyje apibrėžtas laikotarpiais nuo 2010 m. balandžio 4 d. iki 2010 m. liepos 18 d. ir nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d., vėliau, kaip minėta, nuosprendyje įvardijant konkretų laiką, pokalbių turinį. Atsižvelgiant į bylose priimtų procesinių dokumentų, iš jų —teismų, išnagrinėjusių bylas dėl O. Girdauskienei pateiktų kaltinimų, priimtų sprendimų turinį, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje kaltinimas pagal BK 153 straipsnį kildinamas dėl tų pačių faktų, kurie buvo tiriami bei nustatomi kitoje byloje, kurioje O. Girdauskienei priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl toje pačioje vietoje, prieš tą pačią nukentėjusiąją- mažametę 1). Stankūnaitę įvykdytų veiksmų kalbantis su ja seksualinio pobūdžio, lytiškumo temomis, vartojant žodžius apie pedofilus, vyriškų lytinių organų („pimpalų“, „sysalų“) bučiavimą, kišimą, gąsdinant mažametę, kad ją „paims pirmą vakarą“ ir t. t. Taip pat iš esmės sutampa šių veiksmų atlikimo laikas (kaip minėta, kaltinimas dėl tvirkinamųjų veiksmų laiko

 

 
 

KOPIJA

__  /

 

 

atžvilgiu yra siauresnis). Nors aptariamos veikos kvalifikuotos pagal skirtingus BK straipsnius, tačiau, įvertinus jų padarymo būdą bei kitas sutampančias faktines aplinkybes, skirtingas teisinis vertinimas nesuteikia pagrindo patraukti O. Girdauskienę baudžiamojon atsakomybėn ir pagal BK 153 straipsnį. Nagrinėjamu atveju du savarankiški ikiteisminiai tyrimai suponavo dvigubą baudžiamąjį persekiojimą, prieštaraujantį mm bis in idem principui ir pažeidžiantį BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytą imperatyvą; kad baudžiamasis procesas negalimas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo O. Girdauskiene buvo nuteista pagal BK 153 straipsnį, neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant BK 2 straipsnio 6 punkto nuostatą, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą.

  1. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prokuroro kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats kasatorius, skunde nurodydamas, jog nusikalstamos veikos, nustatytos BK 153 straipsnyje, aprašymas labiau „koncentruotas“ ir susijęs tik su seksualinio pobūdžio pasisakymais bei apima mažesnį laikotarpį nei nusikalstama veika, nustatyta BK 233 straipsnio 1 dalyje, iš esmės tik parodo, kad O. Girdauskiene pirmiau priimtu nuosprendžiu yra nuteista (pagal BK 233 straipsnio 1 dalį) už visus nusikalstamus veiksmus, nukreiptus prieš mažametę D. Stankūnaitę, ir tai tik patvirtina apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl O. Girdauskienės nuteisimo ir byla jai pagal BK 153 straipsnį nutraukta, pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodant BPK 3 straipsnio 8 punktą pagal anksčiau galiojusios minėtos normos redakciją padaryta neesminė klaida, nes minėto 8 punkto turinys atitinka galiojančio BPK 3 straipsnio 6 punkto redakciją. Taigi teismo procesinio sprendimo nutraukti bylą pagrindas - aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas (kai asmeniui įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo), nurodyta teisingai.
  2. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad kaltinimas O. Girdauskienei padarius BK 153 straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką grindžiamas tais pačiais teisiškai reikšmingais faktais, dėl kurių ji yra nuteista ir pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo draudimo antrą kartą bausti asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką pažeidimą ir šias teisines pasekmes nutraukdamas bylą pašalino.

Dėl BK 153 straipsnio taikymo nuteistosios L. Kedienės veikai

  1. Kasaciniu skundu L. Kedienė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus (nuosprendį ir nutartį) dėl jos nuteisimo pagal BK 153 straipsnį ir bylą nutraukti. Šis prašymas grindžiamas tuo, kad. kaip tvirtina kasatorė, jos veiksmuose nėra objektyviųjų ir subjektyviųjų mažamečio asmens tvirkinimo sudėties požymių, nes ji pavartojo žodžius ar išsireiškimus, kuriuos anksčiau yra sakiusi pati mažametė, ji (kasatorė) neturėjo tikslo sukelti seksualinį mažametės susidomėjimą ar ją tvirkinti, jai inkriminuotus veiksmus (pokalbių turinį) lėmė buvusi situacija, nutikę įvykiai - galimas nusikaltimas (pedofilija) prieš nukentėjusiąją, tačiau į tai teismai nepagrįstai neatsižvelgė. Be to, skundžiamuose teismų sprendimuose padarytos išvados dėl veiksmų teisinio vertinimo neatitinka teismų praktikos. Šie kasacinio skundo teiginiai (argumentai) nepagrįsti.
  2. BK 153 straipsnyje nustatyta atsakomybė tam, kas atliko jaunesnio negu 16 metų asmens (pagal nuteistajai taikyto baudžiamojo įstatymo redakciją mažamečio asmens) tvirkinimo veiksmus. Šia baudžiamojo įstatymo uždrausta veika siekiama apsaugoti mažamečio (jaunesnio nei 16 metų amžiaus) asmens seksualinį neliečiamumą, normalų vystymąsi. Vaikų apsauga kaip viena iš valstybės priedermių įtvirtinta ir Konstitucijos 39 straipsnyje: nepilnamečius vaikus gina įstatymas.
 

 

  1. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir i tai, kad tiek Lietuvos teismų praktikoje, tiek tarptautinėje bendruomenėje akcentuojamas ypatingas seksualinės prievartos prieš vaikus keliamas pavojus ir dedamos sustiprintos pastangos kovai su ja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-116-942/2016, 2K-7-87/2014). Šiuo aspektu pažymėtina, kad seksualinė prievarta prieš vaikus ir jų seksualinis išnaudojimas yra sunkūs pagrindinių teisių pirmiausia vaiko teisių j apsaugą ir globą, būtinųjų gerovei, - pažeidimai (201 1 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 201 1/93/ES dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR, preambulės 1 punktas (OL 2011 L 335, p. 1). Seksualinis vaikų išnaudojimas ir visos seksualinės prievartos prieš vaikus formos kenkia vaikų sveikatai, psichologiniam ir socialiniam vystymuisi (2007 m. spalio 25 d. Europos Tarybos konvencija dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos prieš juos). Vaikystės kaip konstitucinės vertybės svarba, jos visokeriopo puoselėjimo ir saugojimo poreikis akcentuoti taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2004 m. kovo 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d., 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai). Žmogaus, ne išimtis ir vaiko, teisės ne tik j fizinį, bet ir psichinį neliečiamumą apsauga nuo nusikalstamų veikų yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas (Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarimas). Tai suponuoja įstatymų leidėjui pareigą užtikrinti, kad žmogus bus saugomas nuo bet kokio nepagrįsto išorinio <...> kitų asmenų poveikio jo gyvybei, sveikatai, fizinio aktyvumo laisvei ir bet kokio kėsinimosi į jo psichinę ir dvasinę būseną, jo intelektinę ir kūrybinę raišką (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).
  2. Atsižvelgiant į vaikų gerovės ir interesų užtikrinimo poreikį, siekiant užkirsti kelią visoms seksualinio vaikų išnaudojimo ir seksualinės prievartos prieš juos formoms taip saugant vaikus, baudžiamajame įstatyme, be kita ko, kriminalizuota tvirkinimo nusikalstama veika. BK 153 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio asmens seksualinį neliečiamumą, kuris suprantamas kaip vaiko saugumas nuo pernelyg ankstyvo seksualinio poveikio, galinčio pakenkti jo normaliam psichiniam ir fiziniam vystymuisi. Būtent neleistinas poveikis mažamečio normaliam vystymuisi rodo tvirkinimo nusikalstamos veikos pavojingumą. Kadangi seksualinio pobūdžio veiksmai prieš mažamečius turi neigiamą poveikį jų psichikai ir vystymuisi, todėl ir jų vertinimo kriterijai yra griežtesni nei analogiškų veiksmų, nukreiptų prieš vyresnius asmenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-942/2016).
  3. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamajame įstatyme nėra apibrėžti tvirkinamieji veiksmai, taip pat konkrečiai neįvardyta, kas sudaro tokių veiksmų turinį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pateikti išaiškinimai, pagal kuriuos mažamečio tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat jo akivaizdoje lytiškai santykiaujant su kitais asmenimis ar kitu būdu tenkinant lytinę aistrą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, 2K- 205/2013, 2K-252/2013). Taip pat pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtintas baigtinis tvirkinamųjų veiksmų sąrašas, tokio sąrašo nėra suformulavusi ir teismų praktika. Ar kaltininko veiksmai laikytini tvirkinamaisiais BK 153 straipsnio prasme, sprendžiama pagal konkrečias byloje nustatytas aplinkybes. Atsižvelgiant į poreikį užtikrinti vaiko interesus augti ir vystytis saugiai, BK 153 straipsnyje uždrausta veika, kuri gali būti realizuojama ne tik fiziniu, bet ir intelektualiu mažamečio tvirkinimu. Intelektualieji tvirkinimo veiksmai, be kitų, gali pasireikšti vulgarių išsireiškimų, žodžių vartojimu pasakojant apie lytinius santykius tarp vyro ir moters, jų lytinius organus, amoraliais pasakojimais apie seksualinio potraukio tenkinimą, seksualinio pobūdžio žinučių siuntimu, pornografinio turinio dalykų demonstravimu ir kt. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-651/2010, 2K-297/2012, 2K-252/2013, 2K-56/2013, 2K- 7-87/2014).

1 8. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad L. Kedienė tęstinės nusikalstamos veikos darymo laikotarpiu sistemingai (nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 16 d.) vartojo vulgarius vyriško lytinio organo reikšmę turinčius žodžius „pimpalas“, „sysalas", vartojo žmogaus seksualinę orientaciją

apibūdinantį žodi „pyderas“ ir seksualinį nukrypimą apibūdinančius žodžius „pedofilija“, „pedofilas“. Taip pat sistemingai amoraliais išsireiškimais pasakojo nukentėjusiajai mažametei D. Stankūnaitei, primygtinai klausinėjo jos ir jos akivaizdoje kalbėjo apie vyriškus lytinius organus, vyriškų lytinių organų kišimą į burną ir kitas kūno vietas, „skysčio išbėgimą“ iš vyriškų lytinių organų, „pedofilų“ veiksmus, nukentėjusiosios nuvedimą pas „pedofilus“, „prievartavimą“.

  1. Remdamasi šiomis byloje nustatytomis ir teismų sprendimuose nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad L. Kedienės kasacinio skundo teiginiai, jog tokie jos veiksmai nelaikytini intelektualiniu tvirkinimu, yra nepagrįsti' Minėtų nuteistosios veiksmų vertinimas kaip tvirkinamųjų nenukrypsta ir nuo besiklostančios teismų praktikos šios kategorijos baudžiamosiose bylose. Nustačius, kad objektyviai pokalbių turinys, t. y. vartoti žodžiai, išsireiškimai yra tvirkinamojo pobūdžio, BK 153 straipsnio taikymo negali paneigti tai, jog teismų praktikoje, anot kasatorės, nėra nė vieno teismo sprendimo, kuriame būtų konstatuota analogiška ar panaši situacija. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikos raidai būdinga tai, jog ši praktika aiškinant byloje taikytinas baudžiamojo įstatymo nuostatas formuojama ne „visa iš karto“, bet „byla po bylos“. Teismo praktikos formavimas - tai ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas. Šis procesas nenutrūkstamas ir niekada nebūna visiškai baigtas, nes neišnyksta būtinybė formuoti tokią teismų praktiką, kuri sudarytų prielaidas priimti teisingą sprendimą kiekvienoje konkrečioje byloje. Kasacinės instancijos teismui nagrinėjant vis naujas bylas, ankstesniuose jo sprendimuose suformuluota praktika yra papildoma naujais elementais, atsižvelgiant j faktines aplinkybes, kurioms taikomas baudžiamasis įstatymas. Pažymėtina, kad BK 2 straipsnio (reglamentuojančio pagrindines baudžiamosios atsakomybės nuostatas) 4 dalyje nustatyta taisyklė, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme nurodytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėti. Kiekviena pavojinga veika gali turėti daug įvairių požymių, kurių turinį formalizuoti, tiksliai išvardyti įstatyme neįmanoma. Minėta, kad BK 153 straipsnyje apibūdinant tvirkinamuosius veiksmus nėra pateiktas baigtinis jų sąrašas. Taigi teismų praktika, aiškinant įstatymu uždraustos veikos požymius ir taikant atitinkamą baudžiamojo įstatymo normą, negali būti ribojama buvusiais praktikoje analogiškais pavyzdžiais, tapačiomis aplinkybėmis. Nagrinėjamoje byloje nustatyti L. Kedienės veiksmai atitinka tvirkinamųjų veiksmų sampratą, kaip ji aiškinama formuojamoje teismų praktikoje ir atitinkamai papildo šią praktiką.
  2. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad su mažamečiu atliekami neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai yra baudžiami, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio ir nuomonės į šiuos veiksmus, jei jie objektyviai galėjo sukelti per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais, nesveiką, negatyvų lyčių santykių įsivaizdavimą, sukelti jam kitokių neigiamų padarinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-625/2013, 2K-116-942/2016). Būtinumo užtikrinti vaiko saugumą nuo pernelyg ankstyvo seksualinio poveikio, galinčio pakenkti jo normaliam psichiniam ir fiziniam vystymuisi, tokiais atvejais negali paneigti ar pateisinti tai, kad veiksmų tvirkinamaisiais nelaiko šiuos veiksmus atlikę suaugę asmenys, taip pat kad šie pavojingi veiksmai buvo atlikti esant atitinkamam kontekstui, pavyzdžiui, nagrinėjamu atveju kasatorės nurodytomis aplinkybėmis - teisėsaugos institucijoms pradėjus ikiteisminius tyrimus dėl galimų seksualinio pobūdžio veikų, nukreiptų prieš D. Stankūnaitę, bendrai susiklosčius įtemptai situacijai laukiant šių procesų rezultatų ir pan. Mažamečio asmens tvirkinimo sudėtis yra formalioji, todėl pakanka tvirkinamųjų veiksmų atlikimo, o jų kvalifikavimui kaip BK 153 straipsnyje uždraustos nusikalstamos veikos neturi reikšmės tai. ar vaikas toje srityje yra patyręs (pvz., anksčiau girdėjęs seksualinio pobūdžio pokalbius, turėjęs kitokią neigiamą patirtį), kokios paskatos lėmė tokių veiksmų padarymą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatyti L. Kedienės veiksniai buvo nesuderinami su vaiko teisėmis į apsaugą ir globą, būtinomis jo gerovei užtikrinti, pasižymėjo pavojingu pernelyg ankstyvu seksualiniu poveikiu mažamečiam (5-6 metų amžiaus) vaikui, todėl pagrįstai pripažinti tvirkinamaisiais BK 153 straipsnio prasme, f. Kedienės kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su pavojingos veikos, nukreiptos prieš 1). Stankūnaitę, darymo metu buvusia situacija, jų interpretavimas kaip pateisinančių minėtus
 

 

veiksmus apeliacinės instancijos teismo pagristai įvertinta kaip siekis sumenkinti savo vaidmenį padarant nusikalstamą veiką.

  1. Objektyviai tvirkinamieji veiksniai reiškia veiksmus, be kita ko, galinčius sukelti mažamečio asmens per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą, sutrikdyti vaiko fizinį ir psichologinį vystymąsi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-625/2013, 2K-1 16-942/2016, 2K-176-693/2017). Teisėjų kolegija, spręsdama apie L. Kedienės atliktų veiksmų tvirkinamąjį pobūdį, atsižvelgia į visumą byloje nustatytų aplinkybių: byloje konstatuoti pavojingi veiksmai prieš nukentėjusiąją D. Stankūnaitę tęsėsi pakankamai ilgą laiko tarpą (nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 16 d.); šie veiksmai buvo ne pavieniai, o sistemingi, realiai neigiamus padarinius mažametei galintys sukelti išsireiškimai, žodžiai vartoti tendencingai; seksualinio pobūdžio temomis su nukentėjusiąją bendrauta intensyviai, reikalaujant pakartoti tam tikrus žodžius ar frazes; tokių pavojingų veiksmų neatsisakyta net ir matant, kad nukentėjusioji šiems pokalbiams priešinasi, jie akivaizdžiai kelia mažametei nepasitenkinimą; amoralūs išsireiškimai buvo tiesiogiai nukreipti prieš 5-6 metų amžiaus vaiką, kurio psichika lengvai pažeidžiama, lokio pobūdžio pavojingas bendravimas turėjo įtakos mažametės psichologinei būsenai, jos psichikai amoralūs išsireiškimai užsifiksavo nukentėjusiosios pasąmonėje, juos ši buvo verčiama kartoti ir kartojo. Pažymėtina, kad minėti veiksmai buvo atlikti nukentėjusiajai esant artimoje aplinkoje, kuri yra įtaigesnė, nes pagrįsta artimais ryšiais, pasitikėjimu, emociniu prieraišumu bei tam tikra priklausomybe, nes mažametė - su nuteistąja gyvenusi šios anūkė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad L. Kedienė, žinodama, jog nukentėjusioji yra mažametė, atliko pavojingus veiksmus, galinčius sukelti mažametės nukentėjusiosios per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti fizinį bei psichologinį jos vystymąsi, t. y. amoraliais išsireiškimais intelektualiai tvirkino mažametį asmenį (BK 153 straipsnis).
  2. Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, L. Kedienės veiksmų pavojingumo nepaneigia ta aplinkybė, kad įtarimas jai pareikštas praėjus tam tikram laikui po tokių veiksmų padarymo, nes šio tyrimo veiksmo (pranešimo apie įtarimą) atlikimas nėra kriterijus, taikytinas vertinant nusikalstamos veikos pavojingumą. Tai, kada pradėtas ikiteisminis tyrimas, kada pranešta apie įtarimą, yra aplinkybės, parodančios šių veiksmų savalaikiškumą, jų organizavimo galimus trūkumus, bet tai nelemia veikos teisinio vertinimo kaip pavojingos. Beje, ikiteisminis tyrimas dėl L. Kedienės veikos pradėtas 2014 m. birželio 4 d. ikiteisminio tyrimo subjektui, kuris pagal BPK nuostatas kompetentingas pradėti ikiteisminį tyrimą bei atlikti kitus procesinius ikiteisminio tyrimo veiksmus, gavus duomenis apie nusikalstamą veiką, turinčią BK 153 straipsnyje nustatytus požymius (BPK 164-166, 187 straipsniai).
 
   

  • Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad subjektyviųjų (vidinių psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien lik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų (neveikimo) pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei vertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2014, 2K-176-693/2017). Paprastai kiekvienas pakaltinamas ir suaugęs žmogus gali suvokti, kad minėti akivaizdžiai seksualinio pobūdžio veiksmai sukelia ar gali sukelti mažamečio asmens per ankstyvą domėjimąsi lytiniais santykiais, o apsisprendimas atlikti tokius veiksmus leidžia daryti išvadą, kad yra veikiama tyčia. Byloje nustatytas atliktų veiksmų pobūdis, intensyvumas liudija, kad L. Kedienės elgesys buvo sąmoningas, ji, būdama suaugęs, turintis gyvenimiškos patirties asmuo, suprato, jog darė seksualinį poveikį mažametei D. Stankūnaitei, ir norėjo taip elgtis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad mažamečio asmens tvirkinimo motyvas nėra būtinas BK 153 straipsnyje nustatyto nusikaltimo požymis. Kita vertus, motyvų išaiškinimas padeda aiškiau suprasti atliktų veiksmų priežastis ir atriboti tvirkinimą nuo panašaus elgesio. Šioje byloje teismų nustatytų aplinkybių visuma, liudijanti apie padarytų

veiksmų pavojingumą, tokių veiksmų priešingumą mažamečio asmens seksualiniam neliečiamumui, neigiamą poveikj vaiko vystymuisi, neleidžia daryti išvados, kad tokie L. Kedienės veiksmai yra nenusikalstami. Byloje nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, sudarančių prielaidas teigti, kad nuteistoji būtų turėjusi pagrindo manyti, jog nedaro neigiamo poveikio nukentėjusiosios D. Stankūnaitės psichikai, nesielgia priešingai jos interesams augti ir vystytis saugiai. Atsižvelgdama j pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai L. Kedienės veiksmus pripažino nusikalstama veika, kuri pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai kvalifikuota pagal BK 153 straipsnį kaip tyčinis mažamečio asmens tvirkinimas, nes atitinka šiame baudžiamajame įstatyme nurodytą sudėtį - objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

  1. Taip pat nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad, L. Kedienės nusikalstamą veiką kvalifikavus pagal BK 153 straipsnį, o apeliacinės instancijos teismui dėl panašių veiksmų O. Girdauskienei bylą pagal BK 153 straipsnį nutraukus (nes ši yra nuteista pagal BK 233 straipsnio 1 dalį dėl poveikio nukentėjusiajai mažametei D. Stankūnaitei), taip buvo pažeistas teisingumo, visų lygybės prieš įstatymą principas. Iš tiesų BPK 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs nepaisant kilmės, socialinės ir turtinės padėties, tautybės, rasės, lyties, išsilavinimo, kalbos, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, baudžiamajame procese pagal nustatytas taisykles spręsdamas baudžiamojo įstatymo taikymo klausimus, privalo vadovautis įstatymu. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas - baudžiamajame įstatyme, t. y. BK straipsnyje, nurodyta nusikalstama veika, apibrėžti atitinkami jos požymiai. Kaip pirmiau nurodyta šioje nutartyje, byloje nustatytos aplinkybės, kurioms esant L. Kedienės nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 153 straipsnį. Taip pat nustatyta ir šioje nutartyje atsakant į prokuroro kasacinio skundo argumentus išaiškinta, dėl kokių aplinkybių ir kokiu pagrindu O. Girdauskienei baudžiamoji byla pagal BK 153 straipsnį nutraukta, t. y. dėl to. kad įstatymas draudžia asmenį antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką (būtent dėl to O. Girdauskienei negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis). Tuo tarpu nutraukti bylą L. Kedienei tokio pagrindo nėra. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad kasatorė L. Kedienė nuteista Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nuosprendžiu pagal BK 232 straipsnį dėl nepagarbos teismui ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu pagal BK 231 straipsnio 1 dalį dėl trukdymo antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Be to, L. Kedienė išteisinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nuosprendžiu pagal BK 127 straipsnį dėl valstybės simbolių išniekinimo, 236 straipsnio 1 dalį dėl melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą ir 154 straipsnio 2 dalį dėl prokuroro šmeižimo, baigi, kasatorė minėtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais nuteista arba išteisinta dėl kaltinimų, kurių aplinkybės visiškai kitos, o tvirkinamieji veiksmai prieš mažametę D. Stankūnaitę, dėl kurių ji (kasatorė) patraukta baudžiamojon atsakomybėn šioje byloje, niekaip nesusiję su non bis in idem principo įgyvendinimu.
  2. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą teigti, jog L. Kedienės veikai baudžiamasis įstatymas taikytas netinkamai ar pažeidžiant asmenų lygybės prieš įstatymą principą.

Dėl L. Kedienės kasacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu (BPK 20 straipsnis)

  1. Nuteistoji kasaciniame skunde ginčija teismų atliktą įrodymų vertinimą ir teigia, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatos, nes jos kaltė grindžiama slapto klausymosi metu gautais duomenimis (garso įrašais), kurie gauti nesilaikant jų rinkimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio, pagal kurį tokia informacija gali būti renkama tais atvejais, kai turima duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų, sunkų ar apysunkį nusikaltimą, tuo tarpu jai inkriminuotas nesunkus nusikaltimas.
 

 

  1. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti pirmiausia dėl to, kad minėta slapto pobūdžio informacija buvo renkama ne Operatyvinės veiklos įstatyme nustatyta tvarka ir pagrindais, o BPK normose nustatyta tvarka ir pagrindais. BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse nustatyta: įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymu nustatyta tvarka gauti duomenys; įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Taigi spręsdamas, ar bylos duomenis galima pripažinti įrodymais, teismas privalo paisyti teisės aktų, reglamentuojančių atitinkamų duomenų gavimą, reikalavimų. Reikšmingi bylos duomenys (informacija) gali būti gaunami BPK nustatyta tvarka arba kitų įstatymų, galiojančių proceso veiksmų atlikimo metu, nustatyta tvarka (pvz., minėto Operatyvinės veiklos įstatymo arba jį pakeitusio šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo). Taigi bylos duomenys privalo atitikti teisėtumo reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje kasaciniame skunde minimi slapto sekimo duomenys gauti ne Operatyvinės veiklos įstatyme nustatyta tvarka, kaip klaidingai nurodo kasatorė, o BPK nustatyta tvarka, t. y. pagal BPK 158, 160 straipsnių, nustatančių savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimą ir slaptą sekimą, reikalavimus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, minėti veiksmai atlikti ikiteisminiame tyrime Nr. 20-1-00917-09, kuris buvo atliekamas dėl BK 129 straipsnyje nustatyto labai sunkaus nusikaltimo - tyčinio nužudymo (nušautas teisėjas J. Furmanavičius, o vėliau - ir V. Naruševičienė), kurį galėjo įvykdyti ieškomas asmuo D. Kedys; siekiant ištirti šį nusikaltimą, surasti ieškomą asmenį, kurio tėvai Kedžiai, pagal turimus duomenis, galėjo žinoti jo buvimo vietą, teismas, tenkindamas prokuroro prašymą, leido atlikti (nuo 2009 m. spalio 7 d. - du kartus pratęsdamas iki 2010 m. liepos 12 d.) slaptą gyvenamųjų patalpų, priklausančių L. Kedienei ir V. A. Kedžiui, sekimą, jo metu darant garso ir vaizdo įrašus, bei leido policijos pareigūnams, neatskleidžiant savo tapatybės, slapta patekti į Kėdžių gyvenamąjį namą Klonio g. 5, Teleičių k., Garliavos šen., Kauno r., ir sumontuoti garso bei vaizdo įrenginius. Atliekant šiuos procesinius prievartos veiksmus gauta informacijos ir apie kitą nusikalstamą veiką

mažametės D. Stankūnaitės (buvusi pavardė - Kedytė) tvirkinimą, padarytą Kėdžių namuose, todėl pagal prokuroro tarnybinį pranešimą (kuriame šis rėmėsi pateiktu 2014 m. sausio 23 d. protokolu ir elektroninėmis laikmenomis bei pokalbių suvestinėmis) buvo atliekamas (tęsiamas) ikiteisminis tyrimas ir dėl BK 153 straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymių ištyrimo. Prokuroro 2014 m. birželio 4 d. nutarimu iš ikiteisminio tyrimo Nr. 20-1-00917-09 atskirtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo D. Stankūnaitės (Kedytės) tvirkinimo, jam suteikiant Nr. 01-2-00041-14 bei pridedant atitinkamus tyrimo dokumentus, iš jų - susijusius su minėtų procesinių prievartos priemonių taikymu.

  1. Taigi nagrinėjamoje byloje prieš nuteistąją L. Kedienę ikiteisminio tyrimo metu, vadovaujantis BPK 158, 160 straipsnių nuostatomis, taikytos procesinės prievartos priemonės - slaptas sekimas (pokalbių klausymasis) - buvo sankcionuotos teismo nutartimis, kuriomis leista atlikti atitinkamus veiksmus bei juos pratęsti (po 3 mėnesius). Teismai, pripažinę šiuo būdu gautus duomenis įrodymais, BPK 20 straipsnio 1,4 dalyse nustatytų įrodymams keliamų reikalavimų nepažeidė.
  2. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistoji L. Kedicnė apeliaciniame skunde neginčijo minėtų įrodymų gavimo teisėtumo, o teigė tai, kad jais apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi nepagrįstai, nes specialisto išvadose nėra kategoriškai pasakyta, jog slapta įrašytuose garso įrašuose (darytuose jos namuose) užfiksuotas jos balsas, nors, antra vertus, tiek apeliaciniame, tiek kasaciniame skunduose analizuodama pokalbių turinį neneigia pasakiusi įrašuose užfiksuotus jai inkriminuotus žodžius bei frazes, kurie įvertinti kaip tvirkinantys mažametę D. Stankūnaitę. Tokie argumentai nesudaro pagrindo aptariamus bylos duomenis laikyti neteisėtais įrodymais. Pažymėtina, kad slapto sekimo metu L. Kedienės gyvenamojoje vietoje padarytus garso įrašus, užfiksuotus kompaktinėse plokštelėse bei protokoluose, teismo posėdžiuose tyrė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai. Beje, teisiamajame posėdyje perklausius garso įrašus, į teisėjo klausimus L. Kedienė atsakė neprieštaraujanti, kad lai jos balsas (16 t., b. 1. 68). Abiejų instancijų teismai, vertindami šių bylos duomenų tikrumą, be kita ko, rėmėsi ir Lietuvos teismo ekspertizės
 

 

 

centro specialisto išvadomis apie tai, kad įrašuose užfiksuotas nuteistosios I,. Kedienės, nukentėjusiosios 12. Stankūnaitės balsas, atskiruose fragmentuose - tikėtina, I.. Kedienės balsas. Taigi teismai šiuos teisėtais būdais gautus duomenis patikrino (BPK 20 straipsnio 4 dalis), juos vertino kartu su kitais bylos įrodymais.

  1. Kita dalis kasacinio skundo argumentų, kuriais ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas, yra susijusi su tuo, kad, pasak kasatorės, įrodymai įvertinti tendencingai, selektyviai, nes esą remiamasi kaltinančiais liudytojų parodymais ir atmesti ją teisinantys, be to, įrodymų vertinimas neišsamus, nebuvo įvertinti visi (anksčiau duoti) mažametės nukentėjusiosios D. Stankūnaitės parodymai ir pan. Laikydama įrodymų vertinimą neteisingu, kasatorė teigia, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, ji nuteista nesant objektyvių jos kaltę patvirtinančių įrodymų.
  2. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus žemesnių instancijų teismų nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis); įrodymų tyrimas, jų vertinimas bei faktinių aplinkybių nustatymas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo nagrinėjami tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK pažeidimais, t. y. tokiais pažeidimais, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamosios teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

  3. Esminiai įrodymų vertinimui keliami reikalavimai, įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje, yra šie: teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Be kita ko. šie reikalavimai reiškia ir tai, kad teismo pateiktas įrodymų vertinimas turi turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti paremtas konkrečiais faktiniais duomenimis, jų palyginimu tarpusavyje, o išvados apie įrodinėjimo dalyką sudarančius faktus daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Iš BPK normose įtvirtintų įrodinėjimui keliamų reikalavimų neišplaukia, kad įrodinėjimo procesas gali būti begalinis. Kiekvienoje byloje įrodinėjimas turi ribas — jis turi vykti tol, kol paneigiamos ar patvirtinamos keliamos versijos, nustatomos ne visos įmanomos, o visos svarbios teisingam sprendimui priimti aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad teismo daromos išvados gali pasikeisti dėl naujų duomenų išnagrinėjimo, juolab jei tie duomenys nesusiję su toje byloje įrodinėtinais faktais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-14-222- 2016). Taigi byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių nustatymas turi būti paremtas duomenimis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis), kiekvienu konkrečiu atveju teismui argumentuotai įvertinus įrodymų patikimumą bei pakankamumą. Nagrinėjamoje byloje tai ir buvo padaryta, visos objektyviai egzistuojančios faktinės aplinkybės, leidžiančios spręsti L. Kedienės baudžiamosios atsakomybės klausimą, nustatytos teismams įvertinus bylos duomenų tiek teisinančių, tiek kaltinančių - įrodomąją reikšmę, jų patikimumą bei pakankamumą I.. Kedienės kaltumui pagrįsti. Kasacinio skundo teiginiai, kad įrodymų vertinimas neišsamus ir neteisingas, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.
  4. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą patikrino apeliacinės instancijos teismas, priimtoje nutartyje motyvuotai paaiškinęs, kodėl nuteistosios apeliacinio skundo argumentai dėl bylos įrodymų vertinimo atmestini kaip nepagrįsti. Nepaisant to, kasaciniame skunde ji nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija neturi būtinybės pakartoti apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų, taip pat neturi teisinio pagrindo daryti kitokias išvadas vertindama įrodymus taip, kaip tai pateikiama kasaciniame skunde. Beje, skundo teiginiai suponuoja išvadą, kad tik įvertinus įrodymus pagal nuteistosios pateiktą nuomonę įrodymų vertinimas būtų tinkamas ir teisingas, įgyvendinantis rungimosi principą. Tačiau tai, kad bylos įrodymai vertinti ne taip. kaip to norėtų kasatorė, savaime nereiškia teisės pažeidimo.

 

 

 

 

 

  1. Pažymėtina, kad, kaip jau minėta, kasatorė iš esmės neneigia pokalbių su mažamete D. Stankūnaite metu pasakiusi jai inkriminuotus žodžius ir frazes, kuriais apibūdino vyro lytini organą („pimpalas“, „sysalas”), aptarinėjo lytinio organo kišimą j burną, kitas kūno vietas, pedofiliją, prievartavimą ir pan. Nurodydama nukentėjusiosios 1). Stankūnaitės, liudytojų (A. Skučienės, B. Steponkevičienės ir kt.) parodymus kaip ją teisinančius bei patvirtinančius, kad pati mažametė jau anksčiau yra vartojusi atitinkamus žodžius, o ji lik juos pakartojusi, kasatorė tuo ne tiek neigia jai inkriminuotų faktinių veiksmų buvimą, kiek grindžia kiloki teisinį jų vertinimą, atsižvelgiant į situaciją, vadinamąjį pedofilijos skandalą, 1 ėmusį tokius jos veiksmus (pokalbius) ir kuriuos ta situacija pateisina. Tačiau, kaip pirmiau nurodyta šioje nutartyje, aptariant minėtų veiksmų vertinimą kaip baudžiamojo įstatymo uždraustą nusikalstamą veiką, baudžiamosios atsakomybės nešalina tai, ar mažametė D. Stankūnaitė atitinkamus žodžius vartojo. Svarbu tai, kad apeliacinės instancijos teismas aptarė su byla susijusius nukentėjusiosios D. Stankūnaitės, liudytojų parodymus, pasisakė dėl nuteistosios L. Kedienės keliamų versijų (ne)pagrįstumo, taip pat padarė išvadas dėl jos nurodytų aplinkybių, susijusių su galima pedofilija prieš mažametę nukentėjusiąją D. Stankūnaitę, be kita ko, teisingai remdamasis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, kuriame nustatyta, kad A. Ūsas nepadarė nusikalstamos veikos prieš D. Stankūnaitę, pedofilijos faktai nepasitvirtino. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai atskleistas šioje byloje išnagrinėtų įrodymų turinys, pateiktas jų vertinimas, o apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs įrodymus bei darydamas išvadas dėl faktinių aplinkybių, atskleidžiančių objektyviuosius bei subjektyviuosius (tiesioginės tyčios) L. Kedienės padarytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarančius požymius, nustatymo, tai grindė nepažeisdamas esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Dėl to ir kasatorės teiginiai, kad teismai pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, neatitinka tikrovės ir iš esmės yra deklaratyvūs.

Dėl nuteistosios L. Kedienės kasacinio skundo argumentų, susijusių su B K 95 straipsnio, BPK 3 straipsnio l dalies 2 punkto taikymu

  1. Kasacinio skundo argumentai dėl L. Kedienės nusikalstamos veikos kaip tęstinės vertinimo - ir (esant kitokiam nusikalstamų veikų vertinimui) BK 95 straipsnio taikymo - nepagrįsti.
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra išaiškinta, kad tęstine nusikalstama veika pripažįstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių arba vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau juos visus jungia vieninga tyčia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-7-48/2012). Taip pat tęstine nusikalstama veika gali būti pripažinta tokia veika, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis arba alternatyvūs veikos požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2008, 2K- 269/2011). Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant, ar nusikalstama veika yra tęstinė, konkrečiais atvejais gali būti atsižvelgiama į skirtingas aplinkybes, parodančias veikos tęstinumą, arba tai paneigiančias (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011,2K-178-976/2017, 2K-253-693/2017, 2K-178-699/2018, 2K-60-942/2019).
  3. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistoji L. Kedienė padarė nusikalstamą veiką mažametės tvirkinimą, pasireiškusį vienarūšiais veiksmais per tam tikrą laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 16 d., kai kalbėdama su mažamete D. Stankūnaite arba jai girdint vartojo išsireiškimus bei žodžius, apibūdinančius vyro lytinį organą, seksualinį nukrypimą, seksualinių poreikių tenkinimą ir pan. Visi tvirkinamojo pobūdžio veiksmai yra labai panašūs arba iš esmės tokie patys (analogiški), tik pasikartojantys, padaryti dėl to paties nusikalstamo dalyko. Visi veiksmai (ir vertinant atskirai) atitinka tą patį objektyvųjį veikos požymį - intelektualinį tvirkinimą, be to, kaip nustatė teismai, visus juos Tingia vieninga tyčia (subjektyvusis požymis).

 

Teismų sprendimuose (nuosprendyje ir nutartyje) nurodytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės - būdas, tas pats kėsinimosi objektas (mažamečio asmens seksualinis neliečiamumas, normalus vystymasis), veiksmų, atliktų prieš tą pati asmenų vieningas kryptingumas leidžia daryti išvadą, kad atskiri pasikartojantys tvirkinamieji veiksmai (epizodai) sudaro tos pačios tęstinės nusikalstamos veikos sudėtines dalis. Šios išvados neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išaiškintai tęstinės nusikalstamos veikos sampratai.

  1. Konstatavus, kad L. Kedienė padarė vieną tęstinę nusikalstamą veiką, pasibaigusią 2010 m. liepos 16 d., šiai veikai teisingai taikytas (pagal apeliacinės instancijos teismo padarytą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimą) jos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas BK 153 straipsnis, kurio sankcijoje nustatytos bausmės: laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VII 1-1968. įsigaliojusio 2000 m. spalio 25 d., redakcija). Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BK 11 straipsnio nuostatomis, nuteistosios veika priskirta nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai. Pagal BK 95 straipsnio nuostatas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis tais atvejais, kai padaromas nesunkus tyčinis nusikaltimas, yra aštuoneri metai. Kaip minėta, L. Kedienė padarė tęstinę nusikalstamą veiką, kuri baigta 2010 m. liepos 16 d., o apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2018 m. vasario 15 d. Vadinasi, senaties terminas, kuris skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos, nebuvo pasibaigęs (jo pabaiga būtų buvusi 2018 m. liepos 16 d.). Taigi, skaičiuojant senaties terminą pagal BK 95 straipsnyje nustatytas taisykles, L. Kedienei apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas nepraėjus aštuoneriems metams nuo to laiko, kai ji padarė nusikaltimą, todėl senatis pagrįstai netaikyta. Nuteistosios kasacinio skundo argumentai dėl BK 95 straipsnio taikymo, kurie paremti tuo, kad senaties terminas skaičiuotinas kaip padariusiai ne tęstinę, o atskiras nusikalstamas veikas ir atitinkamai atsižvelgiant į jų padarymo laiką (pabaigą), prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai aptartos senaties terminui nustatyti turinčios reikšmę aplinkybės, iš jų - ir susijusios su senaties eigos nutrūkimu. Sis teismas teisingai aiškino BK 95 straipsnio, reglamentuojančio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį, nuostatas ir pagrįstai nenutraukė bylos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui), nes tokio pagrindo nagrinėjamu atveju nėra.

Dėl L. Kedienės kasacinio skundo argumentų, susijusių su bausmės teisingumu ir proceso trukme

  1. Nuteistoji L. Kedienė kasaciniu skundu nors ir neprašo švelninti jai paskirtos bausmės, tačiau teigia, kad bausmė neteisinga, nes apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį pritaikydamas veikos padarymo metu galiojusią švelnesnę BK 153 straipsnio redakciją, neišsprendė bausmės dydžio klausimo ir tai prieštarauja BPK 238 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatoms.
  2. Nagrinėjamoje byloje L. Kedienei, padariusiai BK 153 straipsnyje nurodytą nusikaltimą, paskirta laisvės apribojimo vieneriems metams ir šešiems mėnesiams bausmė, įpareigojant nuteistąją nuo 23 vai. iki 6 vai. būti namuose ir dalyvauti šešis mėnesius elgesio pataisos programoje. Pagal taikytą baudžiamąjį įstatymą 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją, BK 153 straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės: laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Šiuo metu galiojančiame, taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytame baudžiamajame įstatyme (2010 m. liepos 2 d. redakcija) už BK 153 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką nustatytos bausmės: laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. d aigi skirtingų įstatymų sankcijose nustatytos tų pačių rūšių bausmės, tačiau skiriasi laisvės atėmimo bausmės (kuri L. Kedienei nepaskirta) trukmė; ši sankcija lemia ir nusikaltimo priskyrimą atitinkamoms kategorijoms nesunkus (pagal anksčiau galiojusio baudžiamojo įstatymo, taikyto L. Kedienei, sankciją) ir apysunkis. Pažymėtina, kad
 
   


¿2d

laisvės apribojimo bausmės trukme nustato BK 48 straipsnis, t. y. BK bendrosios dalies norma, pagal kurią laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. Nuteistajai L. Kedienei parinkta švelniausia bausmės rūšis iš nustatytų įstatymo sankcijoje užjos padarytą nusikalstamą veiką, o nustatant šios bausmės dydį, t. y. trukmę, visų pirma vadovaujamasi minėto BK 48 straipsnio 2 dalimi, taip pat bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nurodytais BK 54 straipsnyje. Taigi, esminės reikšmės sprendžiant bausmės klausimą (tiksliau — laisvės apribojimo trukmę) šiuo atveju negalėjo turėti ir neturėjo nuteistosios nusikalstamai veikai taikytino baudžiamojo įstatymo (BK 153 straipsnis) redakcija (vietoj pirmosios instancijos teismo nurodyto 2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-989 pagal apeliacinės instancijos teismo padarytą pakeitimą - 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymas Nr. VIII-1968).

  1. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikti argumentai apie tai, kad skirdamas nuteistajai L. Kedienei bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas turinčias reikšmę bausmės klausimui išspręsti faktines aplinkybes ir nenukrypo nuo BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytų bausmės skyrimo pagrindų, pagal kuriuos atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias ir kt. bylos aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistosios atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, anksčiau - prieš padarydama šią nusikalstamą veiką - ji nebuvo teista, o jai parinkta bausmė leidžia ne tik nubausti, bet ir koreguoti kaltininkės elgesį teigiama linkme; laisvės apribojimo bausmės dydis - adekvatus padarytos veikos pavojingumo laipsniui, pobūdžiui ir tiems tikslams, kurių siekiama šia bausme. Taigi tai, jog nuteistoji padarė ne apysunkį, o nesunkų tyčinį nusikaltimą (pagal BK 11 straipsnį nurodytas nusikaltimų kategorijas), nepaneigia šiuo konkrečiu atveju paskirtos bausmės teisingumo.
  2. Be to, pažymėtina, kad kasacinio skundo teiginys dėl BPK 238 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo atmestinas kaip nepagrįstas pirmiausia dėl to, jog tokio punkto minėtame straipsnyje nėra, jis susideda iš keturių dalių (be punktų). Antra, minėtas BPK 238 straipsnis reglamentuoja proceso dalyvių prašymų nagrinėjimą bylos parengimo nagrinėti teisme metu, perduodant bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (tai gali būti proceso dalyvių prašymai dėl papildomų įrodymų reikalavimo, dėl anonimiškumo liudytojui taikymo ir kt.). Taigi neaišku, kodėl kasatorė mano, kad, spręsdamas bausmės klausimą, apeliacinės instancijos teismas pažeidė šio straipsnio nuostatas, ir kaip tai susiję su bausmes (ne)teisingumu.
  3. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą teisinį reguliavimą ir į tai, kad parenkant bausmės rūšį bei nustatant jos dydį bendrieji bausmės skyrimo pagrindai - BK 54 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos - nebuvo pažeisti (o šių nuostatų pažeidimas nenurodytas ir kasaciniame skunde), konstatuoja, kad nuteistajai L. Kedienei laisvės apribojimo bausmės dydis nustatytas teisingai, teisinė nuteistosios padėtis nebuvo pasunkinta vien dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė baudžiamojo įstatymo redakciją. Apeliacinės instancijos teismas padarytą pažeidimą ištaisė ir teisės taikymo klaidos (nesumažinęs bausmės dydžio) nepadarė, o minėti kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo paskirtosios bausmės dydį sumažinti.
  4. Kita dalis kasacinio skundo argumentų, susijusių su L. Kedienės nubaudimu, yra apie tai, kad procesas vyko pernelyg ir nepateisinamai ilgai, o dėl to pažeistos kasatorės teisės į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką irtai sudaro pagrindą sumažinti bausmę.
  5. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo konkrečioje byloje nustatytų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę pagal baudžiamojo įstatymo (BK specialiosios dalies straipsnio) sankcijos ribas užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-503/2010, 2K-7-109/2013, 2K-55-895/2015). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė
 

 

aplinkybė, dėl kurios įstatymo sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007).

  1. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus ir formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teise į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99; 2015 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Tomczyk prieš Lietuvą, peticijos Nr. 7708/12; ir kt.). Pažymėtina, kad išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas.
  2. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko trejus metus ir daugiau nei aštuonis mėnesius. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl L. Kedienės nusikalstamos veikos pagal požymius nusikaltimo, nurodyto BK 153 straipsnyje, pradėtas 2014 m. birželio 4 d., apie jo pabaigimą kasatorei paskelbta 2015 m. rugpjūčio 6 d. Po to, kai L. Kedienė susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga, 2015 m. rugsėjo 14 d. surašytas kaltinamasis aktas, kuris tą pačią dieną su bylos medžiaga, sudarančia 12 tomų, perduotas Kauno apylinkės teismui. Taigi ikiteisminis tyrimas byloje vyko vienerius metus tris mėnesius dešimt dienų. Teismo 2015 m. spalio 12 d. nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, pirmasis posėdis paskirtas 2015 m. spalio 29 d., tačiau šis posėdis atidėtas neatvykus kaltinamųjų gynėjams (be L. Kedienės, kaltinami buvo dar du asmenys - O. Girdauskienė ir V. A. Kcdys). Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme posėdžiai buvo skiriami intensyviai, kiekvieną mėnesį arba du kartus per mėnesį (išskyrus atostogų laiką), daugiausia jų atidėta (neįvyko) neatvykus kaltinamiesiems, iš jų ir L. Kedienei, ar jų gynėjams. Be to, pažymėtina, kad teismas ėmėsi priemonių (aktyvių veiksmų), užtikrinančių greitesnį bylos išnagrinėjimą, t. y. Kauno apylinkės teismo pirmininko 2016 m. sausio 11 d. įsakymu paskirtas baudžiamosios bylos nagrinėjimui atsarginis teisėjas, taip pat šio teismo pirmininko surašytas 2016 m. kovo 14 d. patvarkymas dėl bylos pripažinimo nagrinėti greičiau ir išsiųstas 2016 m. kovo 18 d. prašymas Nacionalinei teismų administracijai dėl teismo posėdžių koordinavimo. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis paskelbtas 2018 m. vasario 15 d. Taigi bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme užtruko dvejus metus ir keturis mėnesius.
  3. Baudžiamoji byla su nuteistosios L. Kedienės, nuteistosios O. Girdauskienės gynėjo apeliaciniais skundais 2018 m. kovo 9 d. išsiųsta nagrinėti apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui pagal teismingumą, tačiau šio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartimi byla perduota Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui spręsti klausimui dėl apeliacinių skundų perdavimo nagrinėti kitam apygardos teismui. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartimi ši byla su 3 apeliaciniais skundais (nuteistosios L. Kedienės, nuteistosios O. Girdauskienės gynėjo advokato ir nukentėjusiosios įgaliotos atstovės) perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2018 m. balandžio 3 d. patvarkymu sudaryta teisėjų kolegija, tačiau nusišalinus dviem teisėjams sudaryta nauja teisėjų kolegija, 2018 m. balandžio 24 d. visoms proceso šalims išsiųsti pranešimai apie bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka teismo posėdžiuose 2018 m. birželio 14, 19 ir 25 d. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir tenkinant O. Girdauskienės gynėjo bei kitų proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų tyrimo, buvo papildomai tiriami įrodymai (perklausyti garso įrašai). Baigus įrodymų tyrimą, pradėtos

baigiamosios kalbos, kurios buvo tęsiamos 2018 m. rugsėjo 25 cl. Įvykusiame posėdyje; taip pat šiame posėdyje buvo išklausyti nuteistųjų L. Kedienės bei O. Girdauskienės paskutinieji žodžiai. Apeliacinės instancijos teismo nutartis išnagrinėtoje byloje paskelbta 201 8 m. lapkričio 9 d. d aigi bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme truko beveik penkis mėnesius.

  1. Esant minėtoms aplinkybėms (bylos, sudarančios iš viso 22 tomus, apimtis, sudėtingumas, didelis procesinių veiksmų kiekis, jų intensyvumas), teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad bylos procesas truko pernelyg, nepateisinamai ilgai, pažeidžiant nuteistosios teisę i bylos išnagrinėjimą per Įmanomai trumpiausią laiką. Be to, atsižvelgtina i lai, kad nuteistoji L. Kedienė nebuvo suimta, jai paskirta kardomoji priemonė dokumento paėmimas, apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirta bausmė, kuri nesusijusi su laisvės atėmimu ir pradėta vykdyti tik nuosprendžiui Įsiteisėjus. Pažymėtina ir tai, kad parinkta švelniausia bausmės rūšis iš nurodytų baudžiamojo Įstatymo sankcijoje už nuteistosios padarytą nusikaltimą, kuri nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra itin griežta, ji atitinka BK 54 straipsnyje nurodytus bausmės skyrimo pagrindus ir BK 41 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą bausmės paskirtį. įvertinus aptartų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju skiriant nuteistajai bausmę teisingumo principas nepažeistas, pagrindo bausmę švelninti nėra.

Dėl kitų nuteistosios L. Kedienės kasacinio skundo argumentų (neturtinės žalos dydžio, proceso išlaidų)

  1. Kasatorė, pakartodama apeliacinio skundo argumentus, nurodo, kad iš jos priteistos neturtinės žalos dydis per didelis, jį nustatydami teismai nepaisė sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijų, neatsižvelgė Įjos amžių, prastą sveikatos būklę bei turtinę padėti, be to, nustatytas žalos dydis neatitinka teismų praktikos, o tai reiškia teisės pažeidimą. Tačiau visus šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bei pateikė išsamius atsakymus, paaiškinančius, kodėl iš L. Kedienės civilinei ieškovei (nepilnametės nukentėjusiosios D. Stankūnaitės atstovei pagal Įstatymą L. Stankūnaitei) pagrįstai priteista 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
 
   

  • Pažymėtina, kad kasatorė nepateikė jokių naujų argumentų, kurie pagrįstų apeliacinės instancijos teismo išvadų neteisingumą, ir iš esmės tik deklaratyviai nurodo CK 6.250 straipsnio 2 dalyje Įtvirtintų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydi, nepaisymą. Teisėjų kolegija, nekartodama šiuo klausimu padarytų apeliacinės instancijos teismo išvadų, pažymi tai. kad šiais kriterijais teismas vadovavosi, taip pat atsižvelgė i turinčias reikšmės bylai aplinkybes padaryto tyčinio nusikaltimo trukmę, jo pobūdį, sukeltas pasekmes - žalą kartu su nuteistąja gyvenusiai mažametei nukentėjusiajai darant jos aplinką nesaugią, traumuojant psichiką, trikdant normalų vystymąsi. Šios aplinkybės yra esminės nustatant nusikaltimu padarytos neturtinės žalos dydi. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad civilinės ieškovės prašomos priteisti neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas sumažino, o apeliacinės instancijos teismas civilinės ieškovės atstovės advokatės N. Grubiiauskienės apeliacinio skundo prašymo padidinti priteistinos žalos dydi taip pat netenkino. Spręsdami žalos dydžio klausimą teismai atsižvelgė ne tik i nusikalstamos veikos padarinius, bet ir Į nuteistosios L. Kedienės interesus, jos senyvą amžių, sveikatos būklę. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės, reikšmingos neturtinės žalos dydžiui nustatyti, teismų yra Įvertintos ir daryti kitokias išvadas nėra teisinio pagrindo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir i tai, kad kiekvienu atveju žalos dydis nustatomas individualiai, įvertinus konkrečias tos bylos aplinkybes. Dėl to kasaciniame skunde pasirinktinai pateikti teismų praktikos pavyzdžiai, kur faktinės aplinkybės nėra analogiškos šios bylos aplinkybėms, taip pat nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad iš nuteistosios L. Kedienės priteisimos neturtinės žalos dydis nustatytas neteisingai, pažeidžiant teisini reglamentavimą. Be kita ko, teismų praktikoje yra pavyzdžių, kai baudžiamosiose bylose dėl BK 153 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų yra priteisiama panaši ar didesnė neturtinė žala nei nagrinėjamoje byloje (kasacinės nutartys-baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2013, 2K-

 

116-942/2016), tačiau ir paminėtais atvejais bylu aplinkybės nėra analogiškos. Taigi teisės precedentais kaip teisės aiškinimo šaltiniais gali būti remiamasi tais atvejais, kai skirtingų bylų aplinkybės yra analogiškos.

  1. Kasatorė nuteistoji L. Kedienė nesutinka su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas priteisė išjos nukentėjusiosios D. Stankūnaitės naudai 550 Eur procesinių išlaidų, turėtų nukentėjusiosios atstovės advokatės N. Grubliauskienės paslaugoms (už dalyvavimą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme) apmokėti. Kasatorės manymu, teismas pažeidė BPK 106 straipsnio 2 dalj. nes neatsižvelgė j tai, pagal kieno skundus buvo nagrinėjama byla ir koks tų skundų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme rezultatas.
  2. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalj, pripažinęs kaltininką kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos taip pat taikomos bylas nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir j tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-163/2012, 2K-16-895/2016, 2K-112-697/2018). Be to, BPK 104 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. BPK 105 straipsnio, reglamentuojančio proceso išlaidų išieškojimą, 1-3 dalyse nustatyta ir tai, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui; turi teisę nuspręsti išieškoti proceso išlaidas ir iš kaltinamojo, kuris pripažintas kaltu, bet nuo bausmės atleistas arba kuriam bausmė nepaskirta; ir jeigu byloje pripažinti kaltais keli kaltinamieji, teismas, atsižvelgdamas į šių asmenų kaltę, jų atsakomybės dydį ir pobūdį, nusprendžia, kiek proceso išlaidų turi būti išieškota iš kiekvieno.
  3. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka apskundė liek nuteistoji L. Kedienė, tiek nukentėjusiosios D. Stankūnaitės atstovės pagal įstatymą L. Stankūnaitės atstovė advokatė N. Grubiiauskienė, taip pat nuteistosios O. Girdauskienės gynėjas. Nuteistosios. L. Kedienės apeliaciniame skunde nurodyto prašymo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį bei civilinį ieškinį atmesti apeliacinės instancijos teismas netenkino, taip pat netenkino ir nukentėjusiosios atstovės advokatės N. Grubliauskienės prašymo visiškai patenkinti civilinį ieškinį ir žalos atlyginimą priteisti iš nuteistųjų L. Kedienės ir O. Girdauskienės solidariai. Iš bylos duomenų matyti, kad advokatei N. Grubliauskienei už teisines paslaugas (atstovavimą, dokumento surašymą) sumokėta 1100 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, šias išlaidas pripažinęs procesinėmis išlaidomis bei atsižvelgęs į bylos nagrinėjimo rezultatus (O. Girdauskienei byla nutraukta), be to, padaręs išvadą, kad nurodytos išlaidos proporcingos, nusprendė išieškoti dalį, t. y. pusę, jų - 550 Eur (nutarties dalis dėl 500 Eur dydžio išlaidų ištaisyta (patikslinta) to paties teismo nutartimi BPK 361— 362 straipsniuose nustatyta tvarka). Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad sprendimas dėl minėtų išlaidų išieškojimo iš L. Kedienės yra nepagrįstas.
  4. Patikrinusi apskųstus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir nenustačiusi BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistosios E. Kedienės kasacinį skundą pagal jame nurodytus argumentus nėra pagrindo.

------------------

KOPIJ^flA

j* ■

 

27

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Vitoldo Guliavičiaus ir nuteistosios Laimutės Kedienės kasacinius skundus atmesti.

 

 

 

                     
   

i

 
 

Eligijus Gladutis Alvydas Pikelis Dalia Bajerčiūtė

 
 

Teisėjai

 
   

d___ —

 
 
 
 
   

KOPIJA TIKRA

Teisme posėdžių sekre^Į^^'-'^

 
 
     
 

 

 

 

 

 

 

 

 

Peržiūros: 2857

Komentarai   

+31 # Neatsistebim 2019-06-13 13:50
Nu sakykit,kuri auksciausia pareiguna si byla patiete taip,kas cia didziausias tap imerkes uodega,kad sitaip seima nuslave,net senelius? Kas toks itakingas yra,kad Amerkoj ikalinta moteris?ir be kaltes sedi-nesolidu juk del kazkokio sekimo,smeizimo sitoks aziotazas...nu paaiskinkit kas..
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+17 # Romka 2019-06-13 14:29
As manau, kad Usas su Tulpe kartu tvirkino mergaite, todel ir naikinami visi is kelio.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+30 # Atas 2019-06-13 15:56
Liūdna matyti, ką išdarinėja po teisėjų mantijomis pasislėpę išgamos, dauguma jų patys budami iškrypėliais, pedofilais
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+19 # GREIČIAU 2019-06-13 16:55
ateitų liepos 12d. Turėkim vilties , kad naujas Prezidentas bus normalus neteisybę patiriančių žmonių atžvilgiu juk gyvena Lietuvoj [ne kaip Juozaitis] ir tikriausiai nėra abejingas ir kitai mergaitei.....
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+13 # jeronimas 2019-06-13 21:12
Turiu vilciu ,kad Prezidentas,budamas tevas ir uzaugines dukras,isgales surinkti,suburti talentingu ir saziningu vadovu visoms be isimties teisetvarkos ir teisesaugos tarnyboms,ir tu tarnybu skyriu vadovus.Prezidentas ekonomistas,perskaites tonas knygu,tikiuosi supranta,kad valstybe neturinti auksto lygio teisines sistemos,niekada ekonomiskai stipri nebus.Tai istorijos patvirtinti dalykai.O teisingumo sistemoje isikure nusikalteliai valstybes nestiprina,ja pavercia tik banditiniu gauju konkuruojancia arena.mano visos viltys i nauja Prezidenta.Ir mano grizimas i Tevyne-Lietuva tik naujo Prezidento galioje.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+14 # buramsLietuvos 2019-06-13 23:48
blaivekime,mastykime,kilkime!
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
-9 # nepriklausomas 2019-06-14 17:05
Atkreipkite dėmesį '""nuteista už tai, kad bjaurėjosi anūkę prievartavusiais pedofilais "", bet manau paskaite Garliavos pedofilų klano bendražygiai pripažins l.kedienę ir o.girdauskienę Garliavos anūkės tvirkintojų ir iškrypelių išskirtinėmis lyderėmis. Aš manau kad kažkam reikia užimti JAV kalinės sostą.Pačios tinkamiausios kandidatės.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+14 # jeronimas 2019-06-14 21:24
Manau ,kad taip vadinamas teismas,skelbdamas va tokias nutartis senukams Kedziams, atlieka tik dideliu pedofilu lyderiu nurodymus.Kazkada vienas Siauliu teismo pirmininkas ,gerdamas kartu su savo giminaiciu,siam aiskino,kad visi garliavos mergaites grobime dalyvave pilieciai bus nuteisti.vadinasi pirmininkas zinojo kas valdo Lietuva ,ir kas valdo Lietuvos pedofilus?? Ir kur dabar tas teismo pirmininkas ?? Atsakau,pakilo karjeros laiptais kaip lauko tualeto turinys uzpiltas sugedusiom ishrugom.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+16 # jeronimas 2019-06-14 21:30
Jeigu Lietuvoje butu renkama rinkimuose "Lietuvos mociute",tikiu ,kad Garliavos mergaites mociute Kediene taptu nugaletoja.O visas teismu maratonas,visi nuosprendziai Kedziams ,ne juos nubaude,ne juos pazemino ,ne juos sunaikino.Bet apnuogino valstybeje vaikpi---s ,ju dideli buri ir parode,kokio lygio valstybeje tarnybas valdo sie iskrypeliai.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+3 # nuomone 2019-06-26 15:24
UŽTAI LATVIUAI,KURIE TURI TEISĖSAUGĄ ,GRET VISUS "PEDIKUS " SUTVARKĖ...KYLA ITARIMAS,KODĖL ,KJAI KAS JUOS TAIP SLEPIA.???????KODĖL ,TAIP SLEPIAMI????? KODĖL LIETUVA NEGALI TURĖTI TEISĖSAUGOS ,KAIP VAKARŲ VALSTYBĖSE...KODĖL TOKIUS PREZIDENTUS TURĖJOM,MANAU,NET PONAS MAMMERIJOS aDAMKEVIČIUS NESUPRATO ,TEGUL PASIŽIŪRI mATULEVIČIUS FILMĄ,APIE "KLANĄ...." TODĖL LIETUVA IR ŽUBAGĖ,KAD VALSTYBINEI "VAGYS" NEBAU-IAMI,JIE MILIJONIUERIIA,O TAI JAU AIUKŠČIAU VISKO......man gėda tokių'prezidentų" gėda tokių premjerų,kuir buvo akli,ir kurti....būtų nors 20 pasodinę,kitiems būtų noras praėjėes -tratinti...ir nebūtume antri nuo galo.....
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti