Kas bendro tarp dvigubos pilietybės ir Mildos šventės?

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 0.00 (0 Votes)

Kas bendro tarp dvigubos pilietybės ir Mildos šventės?

Referendumas dėl dvigubos pilietybės suteikimo vyks gegužės 12 dieną, o Mildos šventė- gegužės 13. Tačiau, ne gretimos dienos yra didžiausias bendrumas, o meilė!

Nors liko kelios dienos, akivaizu, kad visuomenė nėra pakankamai supažindinta su šiuo svarbiu klausimu, tad pamėginsime atskleisti esmę.

Sąlyginai žmonės turi trejopą meilės įsivaizdavimą. Vieni mano, kad svarbiausia yra mylėti patį save, todėl dėl kitų per daug nesivargina, tikrai neskuba kam nors padėti. Iš tikrųjų tie žmonės nemyli, apgaudinėja ir kenkia pirmiausia sau pačiam, nes kiekvienas esame savo tautos dalis, nemylėdami tautos nemylime ir patys savęs. Dažnai jie net neskiria dėmesio šeimos kūrimui, turėti savo vaikų, ar rūpintis jais. O juk vaikai- taigi mūsų pačių įsiamžinimas! Žodžiu, šiems žmonėms stambiai gyvenime nepasisekė.

Antra meilės rūšis- žmogus mano, kad reikia mylėti save ir tam tikrą savo aplinkinių ratą- šeimą, kelis draugus, ar atskirą žmonių grupę. Jie gali turėti aistrą užsidirbti kuo daugiau pinigų, sukaupti ko daugiau turto ar apvažiuoti kuo daugiau pasaulio šalių. Tačiau tauta jiems kaip ir nerūpi. Jie nesuvokia ir nejaučia, kad aplink jį gyvena tūkstančiai artimesnių ar tolimesnių giminaičių, kuriuos jungia ne tik bendri genai, bet ir bendra istorija, kalba, aplinka, kultūra, įvairiausi ryšiai- viskas, kas reikalinga laimingam gyvenimui kurti. Ta netikra ribota meilė labai greit atsisuka prieš jį patį.

Trečia tikra gyvybinė meilės rūšis- žmogus myli savo tautą ir iš tikro stengiasi kiekvienam padėti kiek įmanydamas visais įmanomais būdais. Kiekvienas  žmogus jam yra brangus, vertingas  ir gerbtinas. Per tautą mylima yra ir visa žmonija. Tai yra, buvo ir bus tikrieji pasaulio kūrėjai, ant kurių laikosi tautos, valstybės ir mūsų Žemė. Tai nereiškia, kad visiems reikia mesti savo asmeninius gyvenimus, šeimas ir eiti kur akys veda kiekvienam padedant. Paprasčiausiai yra labai svarbu turėti šį tautos meilės požiūrį ir nuolat taikyti savo mintyse, kalbose ir darbuose. Išrinktoji tauta žydai šventai laikosi šio pagrindinio dėsnio- kiekvienas žydas jaučia atsakomybę už visą savo tautą. Jau seniai yra atrastas aukso vidurys- dešimtadalį savo laiko ir išteklių skirk savo tautai. To laikėsi ir mūsų tauta, todėl mes dar gyvuojam, bet gyvavimas silpsta iki šiol nematytu greičiu, todėl, kad beatodairiškai mažėja gyvybinės meilės, vis daugiau susigundo netikromis žlugdančiomis vertybėmis.

Kodėl  mūsų vaikai kiek įmanydami skuodžia iš mokyklos, darbuotojai iš įstaigų, didžioji dalis jaunimo galvoja apie užsienius, liaudis įnikusi į televizorius, kompiuterius ir telefonus? Yra viena priežastis, jungianti šiuos reiškinius. Tai- lietuviuose tvyranti NEMEILĖ! Tokia stipri, kad tiesiog nenori viens kito matyti.

Kas atsitiko su mūsų tauta? Baigiasi trečias dešimtmetis, kai esame laisvi, jokių karų. Užuot kūrę bendrą laimę, kariaujame vienas su kitu, esame įstrigę beprasmiškoje nesantaikoje ir susipriešinime pagal įvairiausius požymius, kuriuos galėtume vardinti be galo. Daug  kas sako, kad lietuvius gali suvienyti tik bendras priešas. Tai yra gili netiesa ir klaida. Karai yra skirti tik išsilaisvinimui, jiems pasibaigus, ginklai dedami į šalį, tauta susivienija bendros laimės kūrime. Lietuvius visais laikais vienijo net daina, o iš liaudies dainų daugiausia yra jų apie meilę.

Referendume spręsime, atimti ar suteikti pilietybę mūsų vaikams, anūkams, tautiečiams, tapusiems Europos Sąjungos ar NATO šalių piliečiais. Kai kas juos vadina išdavikais, ragina atimti pilietybę, kaip iki šiol- per metus aatimdavo iki 1000 tautiečių. Bet gi jie išvyko dėl NEMEILĖS! Todėl, kad mūsų valstybė per tris dešimtmečius negalėjo sutelkti tinkamam bendradarbiavimui tautos, todėl, kad švietimo ir kultūros sistemos nesubūrė tautos meilėje. O ką nuveikėme kiekvienas iš mūsų šiame šventame reikale? Tautai ir visuomenei tinkamiausias laikas parodyti savo šiltus ryšius, viens kitą įkvėpti yra laisvalaikis, šventadieniai. Kaip juos organizuoja švietimas ir kultūra? Geriausiu atveju mitingai ir koncertai. Mitingai yra gerai šaukiant į kovą, kaip sąjūdžio laikais, o dabar reikalinga pažvelgti viens kitam į akis, kartu padainuoti, paratuoti, pažaisti, pašokti. Tai sistema, kai visi yra laimėtojai, kai visi dalinasi dėmesiu, pagarba, kai kuriami laimės hormonai. Vietoj to mes turime kiurksoti koncertuose, panosėje matydami savo tautos atsuktus pakaušius, o su jais kartu ir užpakalius, savo dėmesiu šerdami scenos "žvaigždes". Arba drybsoti prie televizoriaus, ar stingti prie kompiuterio. Iš šios beviltiškos sistemos bandoma ištrūkti alkoholio apsuptyje, kur pagaliau atsisukame į bendruomenę, bet tai jau minėta netikra meilė. Sakoma, reikia išgerti dėl linksmumo. Iš tikro žmogui yra liūdna, sėdėti tarp tokių pačių nemokančių  džiaugtis gyvenimu, valstybė jų neišmokė, tai ir skandina liūdesį alkoholyje.

Ne dėl pinigo išvyko į užsienius lietuviai, nes yra pilna vargingesnių šalių, iš kurių taip nebėgama. Iki šiol išvykę tautiečiai netekdavo pilietybės, galima sakyti, dėl mūsų valdžios netinkamai surašytos ir pasenusios konstitucijos, kurią skubiai reikia keisti. Tai padaryti bus be galo sunku dėl paminėtų priežasčių. Jei referendumas nepasiseks, neišvengiami pilietybės atiminėjimai bus dar skaudesni, nes išvykėliai žinos, kad jie nerūpi ne tik valstybei, bet ir juos atstūmusiai tautai. Ar kurie tėvai atsižada savo išvykusių vaikų? Tai kodėl turi atsižadėti Lietuva? Kitų šalių, beje, mūsų artimiausių draugiškų sąjungininkių pilietybę lietuviai priima ne iš neapykantos Lietuvai, o tiesiog dėl susiklosčiusių šeimyninių, socialinių, darbo ir gyvenimo aplinkybių. Pvz. kai kuriose šalyse valstybinėje tarnyboje gauna darbą tik tos šalies piliečiai. Dauguma Europos ir išsivysčiusių pasaulio šalių turi dvigubą pilietybę, mes su savo vienguba pilietybe atrodome apgailėtinai, ypač dėl didžiausios emigracijos. Mūsų padėtis nė iš tolo neprilygsta visai kitų galimybių Šveicarijai ar Norvegijai, kurios turi viengubą pilietybę. Jų rūpestis ne kad pabėgtų piliečiai, o kad neprivažiuotų per daug svetimšalių.

Pasakymas: "nenoriu, kad už mane prezidentą rinktų čia negyvenantys"- yra dar vienas aklas savo tautos nemeilės pavyzdys. Iki šiol balsuodavo visiškai mažai, iki 15 tūkstančių užsienyje gyvenančių, nėra pagrindo manyti, kad pradės balsuoti daugiau. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad jie yra kvailesni. Tiesiog įkandama- išvykai, atimsime ir pasą. Nepgalvojama, kad su pasu atimamos kad ir moralinės pareigos rūpintis savo tėvyne, tauta, likusiais šeimos nariais. Jie jau negalės parodyti lietuviško paso savo vaikams, anūkams, kurie taip pat galėtų tapti mūsų Lietuvos piliečiais, tai būtų akstinas jiems sugrįžti į tėvų žemę. Ir atsiminkime, ši dvigubos pilietybės suteikimo galimybė yra tik dabar, ir jos nepavyks greit pakartoti. Pagalvok, kaip teks pažvelgti lietuviui į akis? Kuriame meilės lygmenyje tu esi?

Dar neteko girdėti, kad nors vienas lietuvis priėmė Europos ar NATO šalių pilietybę, norėdamas pakenkti Tėvynei. Be to didžioji emigracija įvyko ir viengubos pilietybės sąlygomis, galima sakyti- emigracijos dugnas pasiektas, todėl teiginiai, jog lietuviai dar daugiau emigruos dvigubos pilietybės sąlygomis yra niekuo nepagrįsti. Naivu tikėtis kad draudimais ir pilietybės atiminėjimais sulaikysime Lietuvoje jaunimą. Sutelkime dėmesį į tarpusavio santykius, pagarbą, meilę, tuomet nereiks niekur išvykti, be to ir ekonomika garantuotai pakils.

O kas ta Milddos šventė? Mažai kas žino, kad lietuviai turi meilės deivę Mildą, kad gegužės 13 yra lietuvių meilės šventė. Nors apie tai byloja kalendoriai tris dešimtmečius. Nepastebėti, nei švietimiečių, nei kultūriečių, nei valdžios žmonių. Švenčiama tyliai, bet sėkmingai tik keletoje vietų Lietuvoje. O galėtų ir turėtų būti lietuvių bendros meilės, pagarbos ir bendradarbiavimo įsibėgėjimo atrama!

Visi žino vasario 14 Valentino dieną- įsimylėjėlių šventę. Bet pats pavadinimas rodo- tai trumpalaikės meilės chemijos šventė- jokių meilės garantijų! Tuo tarpu Mildos šventė- visos lietuvių tautos amžinos meilės diena! Kas gali būti geriau? Ji nuo seno vyksta gamtoje pačiu gražiausiu metų laiku, kai viskas skleidžiasi, žydi, paukšteliai traukia meilės giesmes, gegutė kukuoja, pradeda čiulbėti lakštingalos. Pats didžiausias meilės pakilimas gamtoje, visuomet įkvepiantis meile žmonėms. Pats tinkamiausias laikas užsiprogramuoti meilėje visiems metams. Ir jeigu visa tai vyksta dideliame  draugiškame būryje su dainomis, rateliais, meilės žaidimais, meilės apyrankių pynimais, šokiais, linkėjimais, Mildos kepsnelių iš pienių žiedų ragavimais, kiekvienas ir visi kartu gauna galingą meilės užtaisą, vežantį visus metus. Šventė turėjo ir kitus pavadinimus- Žemaitijoje buvo vadinama Gegutės švente, kitur - gegužinių, šokių gamtoje pradžios švente. Tai tiesiog bomba, sprogdinanti mūsų visuomenę apėmusią nervinę įtampą, graužiančią daugelio gyvenimus Lietuvoje.

Tokios šventės nerasi jokiose emigracijose! Išskleiskime savo meilę, tuomet tautos kūryba ir galybė išaugs neįtikėtinai! Daug kas pasakys- o man nepatinka nei dainuoti, nei šokti! Todėl ir nepatinka, kad tave apgavo ir nuvedė ne tais gyvenimo ir vertybių takais! Tai kas vyksta paminėtoje Mildos šventėje visuomet buvo ir bus geriausias laimės hormonų gamybos, visuomenės sutelkimo, kūrybiškumo, viokeriopos sveikatos  ir sėkmės šaltinis. Netgi mokslo įrodyta. Tuo turėtų  labiausiai rūpintis ir mokyti visos moklos ir kultūros įstaigos.

Ateikime į referendumą, balsuokime, kad nebūtų atimama lietuviams piletybė ir susitikime kitą dieną Mildos šventėje, stiprėkime tautos meile! Ir neužmirškime į abu renginius pakveisti tautą meilėje!

Valdas Rutkūnas

Peržiūros: 340

Komentarai   

0 # kas 2019-05-09 23:35
kano cia rastas -naisiu valdovo/
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti