Kunigas Antanas Bulota : Neduok Dieve, kad naujos rinkiminės „dalios“ netaptų skurde ir skolose paskandintai Lietuvai kita gėdos „dalia“?

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 5.00 (1 Vote)

Neduok Dieve, kad naujos rinkiminės „dalios“ netaptų     skurde ir skolose paskandintai Lietuvai – kita gėdos „dalia.“?

Legenda  monsinjoras A. Svarinskas -  Lietuvos  sielovadoje. Tokiu  pavadinimu  vyko  konferencija  sausio  mėnesį  Karininkų  ramovėje  Vilniuje.

 Paskutinis  kunigo  A. Svarinsko  suėmimas  okupaciniais  metais  už sielovadinę  tarnystę,  įvyko  Viduklės  parapijoje  Raseinių  raj.  Kunigo kalinimo  metu kiekvieno mėnesio 13 dieną už kunigą kalinį ir kitus kalinimus disidentus,  Viduklės  bažnyčioje buvo  kunigų  aukojamos  Šv. Mišios. Dalyvaudavo daug tikinčiųjų iš Lietuvos. Po tokių  Šv. Mišių  dažnai būdavo vandališki  KGB  išpuoliai  prieš  atvykusiųjų  automobilius.  Tokia, kunigą  A. Svarinską  palaikanti  maldinga tikinčiųjų  tradicija erzino KGB. Nes tuo metu drąsių kunigų pamoksluose  buvo pasakoma  tikintiems apie kun. A. Svarinsko  veiklą, gyvenimą lageryje, skaitomi  jo laiškai iš Lagerio.  Kad nesirinktų  kun. A. Svarinską  palaikantys  žmonės į Viduklės  parapijos  bažnyčią,  buvo pakeistas Viduklėje  tarybiniai   valdžiai palankus klebonas, kuris užėmęs pareigas,  neleido rinktis kunigams ir melstis, bet  kunigai neklausydavo klebono ir vis tiek dalyvaudavo  Šv. Mišiose, tad iš bažnyčios tuo metu  kai buvo  aukojamos  Šv. Mišios, pasišalindavo pats klebonas. Tai tęsėsi pastoviai daugelį  metų  iki monsinjoro sugrįžimo iš Sibiro. Sugrįžusį  iš  Sibiro  kun. A. Svarinską  glebėsčiavo  ir tie kurie kenkė kunigui  kartu su  kegebistais.   Grįžusiam  iš Sibiro  tremties,  kunigui  nebuvo leista apsigyventi  Lietuvoje. Iš  tremties į  Lietuvą,  saugumiečių buvo parskraidintas  lėktuvu. Lėktuve  kgebistams  klausiant ką kunigas  dabar veiks  Lietuvoje? Atsakė,  kad bus Vilniaus katedros klebonu. Katedra dar buvo  negrąžinta. Sugrįžęs aplankė mane  Vadžgirio  parapijoje, kur prie altoriaus pamatė ir nepriklausomos Lietuvos vėliavą, nors  Lietuvos  vėliavą  per savo  kunigystės  metus  bet kokia forma ir galimybėmis visada stengiausi laikyti pagarboje. Tą matydavo ir saugumiečiai, tik man nematant kartais  jie ją nuplėšdavo.  Sąjūdis  ką  tik kūrėsi . Brendo Lietuvai laisvės viltis, bet sugrįžęs, kunigas TSRS įsakymu buvo  ištremtas  į užsienį. Kun. A. Svarinską  globoti Vakarų Vokietijoje priėmė Vyskupas  Bunga. Iš Vokietijos kun. A. Svarinskas  pradėjo šalpos organizavimą  Lietuvos parapijoms  religine literatūra.  Išsikovojus  Lietuvai  laisvę, monsinjoras galėjo sugrįžti į Lietuvą. Iš Vokietijos tremties sugrįžęs kun. A. Svarinskas,  jo eminencijos kardinolo V. Sladkevičiaus buvo pakviestas  tarnybai Kauno kurijoje. Aš tuo metu dirbau Kauno kunigų seminarijoje vedėju ir dėstytoju. Dažnai susitikdavome, mums priklausančioje  melstis toje pačioje Kauno šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus  arkikatedroje – bazilikoje.  Pažystami buvome nuo studijų Kauno Kunigų Seminarijos metų. Padėtis atrodė pakili, Lietuva laisva. Kardinolas  V. Sladkevičius  stengėsi ištaisyti KGB padarytas kunigams  disidentams skriaudas, juos dabar  paskiriant į tinkamas  pareigas jau be KGB nurodymų ( čia noriu priminti, kad KGB,  byrant  tarybiniai  sistemai,  stengėsi sukurti savo  kegebistinių  kunigų  pogrindį  Lietuvos  ateičiai  su pramatytais  sau palankiais  vyskupais ir kunigais.  Nes kas valdo religiją tas valdo ir valstybę) Toks KGB  kunigų  verbavimas,  važinėjant  tikriems  KGB  darbuotojams  faktas,  kino  operatorių  dėka buvo  įrašytas į  video  juostą  ir perduotas vienam iš  to meto Sąjūdžio advokatų, kad įvertintų  ir parodytų  jau  per laisvėjančią  Lietuvos  televiziją  ir maniau  kad tai jau paskutiniai  KBG pasispardymai  Lietuvoje.  Įrašas nebuvo parodytas, ką šiandieną faktiškai  visi  žinome, kad nusikalstama  KGB veikla, Seimo politikų  yra  užšaldyta daugeliui metų,  džiūgaujantiems  komunistams ir komjaunuoliams kaip  Rasai Juknevičienei,  žiniasklaidoje skleisti  šmeižtus  apie  kardinolą  V. Sladkevičių, kaip  „kgebistą  išėjusį  amžinybėn  be atgailos“.   Tad po sausio 13 įvykių,  pogrindžio kunigai tikėjomis labai gerų permainų ir su gera viltimi  naujo Lietuvos Seimo. Kun. A. Svarinskui  buvo suteiktas monsinjoro titulas pramatant, kaip  ir būsimam  Lietuvos  vyskupui.( Visų Lietuvos  vyskupų vizito metu pas Šv. Tėvą Joną – Paulių II, vakarienės metu dalyvaujant  visiems  vyskupams, Šv. Tėvas kreipdamasis į Arkivyskupą  Sigitą  pasakė: “Tai tavo draugas kunigas A. Svarinskas netapo vyskupu. ) Netapo todėl, kad  galėjo  pašalinti  tuos kurie  KGB  buvo  ruošiami Sąjūdžio  ištakose. ( Informacija  iš KGB  asmens ) Net savųjų  šmeižtai  buvo  siunčiami  užsienio kunigams kaip netinkančiu būti  monsinjorui  A. Svarinskui  vyskupu, kai tuo tarpu monsinjorą Alfonsą  Svarinską,  per laišką  yra  pasveikinęs   Šv. Tėvas Jonas – Paulius II  palygindamas  laiške monsinjorą su Švento  rašto  Apaštalu Titu.  Monsinjoras A. Svarinskas buvo pakviestas į Lietuvos Seimą. Tą skyrimą maloniai pateikė jo eminencija kardinolas V. Sladkevičius  Vyskupų konferencijai ir patvirtinus  Vyskupų konferencijai, buvo pateikta  Rinkiminei komisijai.  Kadangi monsinjoras ilgą  laiką  neturėjo parpijos, tad ir toks jo pasitraukimas į politiką  nesukėlė rūpesčių parapijų tikintiems. Išrinkus  mon. A. Svarinską į Seimą, jis pradėjo aktyviai rūpintis Lietuvos  tikinčiųjų  nuo  okupantų,  skriaudų atstatymu. Susirūpino  kariuomenei grąžintinomis bažnyčiomis. Kūrėsi kariuomenė. Kariamas reikėjo kad priesaikoje  dalyvautų  dvasininkai. Vilniaus  kraštui kardinolo V. Sladkevičiaus  teikimu, buvo paskirtas  kariuomenės kapelionas mon. A. Svarinskas. Kariuomenė  plėtėsi. Didesnėms Lietuvos apskritims, kariuomenei  tarnauti sielovadai buvo skiriami tinkami kapelionai arba parapijų kunigai. Ką reiškia tinkami? Kadangi dauguma vyresnės kartos kunigų buvo tarnavę net tris metus tarybinėje kariuomenėje, tad tokiems dvasininkams  buvo lengva bendrauti su kariais.  Nors kai kurie vyskupai savo asmeniškumų  skatinami,  kunigėlius  įpiršdavo  kariuomenės kapelionais,  kurie  neskiria  dešinės  kojos  nuo  kairės, o ten užsienio konferencijose sekretoriato žmonės klausdavo manęs kam aš tokius juos atsivežiau kaip girtuoklius.  Va čia ir paklusnybė  vyskupui  ir Krašto apsaugos ministrės  principingumui,  pasirinkti  tik tinkamus  kandidatus.   Monsinjoro atkaklumo dėka Kaunas atgavo istorinę kariuomenei skirtą bažnyčią  Soborą, ilgai  atidėliojant  atidavimą  Kauno K. Čiurlionio  dailės muziejaus vadovo, kuri  buvo  paverstą ateistiniu muziejumi.  Kova buvo sunkoka. Laimėjo tikintieji ir kariai jau žygiavo  laisvės alėja kolonoje su orkestru į mano ir kardinolo V. Sladkevičiaus  aukojamas  šventąsias  kariuomenei Mišias kartu su vyriausiuoju Lietuvos kapelionu pulkininku mon. A. Svarinsku, nors  bažnyčia  dar skendėjo remonto pastoliuose. Tiek mane, gražiu žodžiu tariant atleidus, tiek monsinjorą  Pulkininką  A. Svarinską  atleidus  iš kariuomenės,  kariai jau dabar  nežygiuoja  kolona  sekmadieniais  į jiems  skirtą  bažnyčią ir orkestras negroja ir vaikai nebėga paskui karius žygiuojančius laisvės alėja ir  tie dvasininkai  kurie išvijo  kapelionus ir karius iš  bažnyčios,  jiems  už  tą  uolumą  manau  kabo  jų atvaizdai  bažnyčioje  ir  televizijai  nereikėjo  daryti  video  klipų  kaip  tapti  šauliu  ar  savanoriu.  Jaunimas  ir  vaikai  viską  matė  ir praktiškai   girdėjo  bažnyčioje  iš  liturginio  Dievo  Žodžio  priderinto  kariams. Ten dabar bažnyčioje su Kauno  buvusiais  merais, o gal ir su esamais  merais ( Pagal „Kauno diena“) vystomi  bendri ES projektai. Tik nežinau nuo kokio amžiaus projektai ugdo dvasingumą katalikų bažnyčioje?  Kariuomenės vadovybė  nelabai  buvo svetinga principingam ir teisingam kapelionui monsinjorui  pulkininkui  A. Svarinskui. Jis iki atleidimo netgi neturėjo savo darbo vietos nei KAM nei štabe. Bendraudavo su kariais ir karininkais  kaip kapelionas ir Seimo narys kolidoriuose. Atleistas buvo nekultūringai ir tik po daugelio metų, monsinjorui   buvo į namus  atneštas  atleidimas iš KAM. Rašau įvykių eigoje, nes visa tai vyko  monsinjorui  esant ir  Seime ir kariuomenėje. Aktyvūs  Lietuvos visuomenininkai  prašė monsinjorą vėl teikti savo  kandidatūrą rinkimuose  į Seimą.  Reikėjo bažnyčios sutikimo. Monsinjoro vadovas kard.  Vincentas Sladkevičius,  davė  sutikimą ir aš kaip kancleris pranešiau  Vilniaus arkivyskupijai, kad  kardinolo sutikimas duotas, nes monsinjoras  priklausė Kauno arkivyskupijai, o galutinį  žodi jau turėjo tarti  Vyskupų  konferencija kurios vadovas  buvo  jau  ne kardinolas V. Sladkevičius  o Arkivyskupas J. A. Bačkis. Laiko apsisprendimui monsinjorui buvo likę nedaug, nuo 10val iki 12  prisimenu gerai šiuos  telefoninius pakalbius. Seimo nariai dažnai skambindavo man, kad paskubėti, atsakiau kad viską rasite Vilniaus kurijoje. Seimo narius  sujungiau su  Kardinolo asmenišku telefonu, kad jie iš pirmų lūpų išgirstų  kardinolo sutikimą, leidžiantį antrai  kadencijai monsinjorui dalyvauti rinkimuose. Koki sprendimai buvo priimti Vilniaus Kurijoje nežinau. Tik aišku, kad nei Seimas nei monsinjoras negavo jokio raštiško nei žodinio sutikimo  iš Vilniaus kurijos. Žiniasklaidai pamulkinti buvo atsakyta, kad būk tai toks leidimo raštas buvo, bet jis  kažkaip „pasimetė“  kelyje tarp Vilniaus kurijos ir  Seimo. Monsinjoras A. Svarinskas kaip kapelionas liko kariuomenės sielovadoje. Vėl kardinolas  V. Sladkevičius pakvietė monsinjorą  užimti pareigas kaip kapeliono jo atkovotoje kariuomenei  Soboro  bažnyčioje Kaune. Monsinjoras kurį laiką ėjo pareigas kaip  kapelionas, bet vadovas  Soboro bažnyčioje buvo  kitas kunigas, kuris darė nepakantumą kunigui monsinjorui Svarinskui, netgi iki tokio lygio, kad per monsinjoro A.  Svarinsko  kariams  aukojamas Šv. Mišias  būdavo  daroma taip, kad negrotų vargonai ir negiedotų choras. Tokių intrigų pasėkoje, Monsinjoras, negaliu sakyti, kad tai buvo  atleistas, tiksliau tai kultūringu chamiškumu  išprašytas iš sielovados tarnystės Kaune, man matant ir girdint tą suorganizuotą vadinamą atleidimą,  nes Kaunas buvo valomas ir nuo kitų  kunigų disidentų, taip kaip buvo apvalytas Vilnius  ir padarius monsinjorui pastabą kad tu turi butą Vilniuje, tad  važiuoki į Vilnių. Bet buvo paskirtas į  Kavarsko parapiją kuri artino jį prie tėviškės ir minties partizanų parko įamžinimo. Pats monsinjoras pulkininkas A. Svarinskas pasilikdamas partizanų kapelionu, kaip ištikimų ir švarių Lietuvos karių ir karininkų  nes  kariuomenės kapelionatas  po mano atleidimo  pagal atvirus pokalbius pačių kapelionų   „L R“  buvo įvardintas  „mėšlu“. Pirmieji  karo kapelionai  pulkininkas  monsinjoras  A. Svarinskas  ir aš, NATO  šalių  kapelionų  institucijos  buvome  pakviesti   į  pirmąją  tarptautinę  4 Europos, šiaurės Amerikos kapelionų konferencija 1993 metais vasario 1-5 dienomis  Vengrijoje  Budapešte.  Tai  kelių                                                                                                                                                                                                                                      šimtų kapelionų konferencija. Buvome  du kapelionai pirmą kartą.  Neturėdami kaip kapelionai  mums KAM  skirtų uniformų,( dienotvarkė  skelbė apie paradinę kapeliono, banketinę  uniformą, kai mes neturėjome dar net paprastos tinkamos kapeliono  uniformos, tad  kūrėme patys atsižvelgdami į tarpukario Lietuvos kapelionų uniformas, panašias  ką ir dabar dėvi Romos katalikų tikybos kapelionai  vakarų  pasaulyje. Sukūrėme atrodė puikias, uniformas  ką  Slovakijos vyskupas fotografuodamasis su manimi ir rodydamas kitų šalių  kapelionams kalbėjo, kad ir jie tokias panašias uniformas teiks patvirtinimui, tą išsakė ir kitų šalių kapelionai. Tik Lietuvos  kariuomenės  vadovybei  tai buvo neįdomu, ką negražiai išryškino ir  tarptautinės  kariuomenės pratybos „Baltijos Iššūkis“ 1998 m. liepos mėn.  Klaipėdoje, kad netgi atvykstant daugeliui užsienio kapelionų su savo kariais nebuvo paskirtas kapelionų kabinetas ir man teiraujantis kodėl taip pasielgta buvo  su  įžūlumu  atsakyta, kad  susikiškite tuos kapelionus į...... ir tik įsikišus atvykusiam  vienam  iš  JAV kapelionų , mes buvo kaip reklama „nešiojami ant  rankų“ teikiant visa tai kas priklausė  kapelionų  pratybose.  Deja mūsų  Lietuvos  kariuomenės  kapelionų  uniformos  pasitraukus iš kariuomenės  monsinjorui  A. Svarinskui ir man  buvo iškeistos į dabartinį JAV protestantišką  stilių.  Tai  kas  netinka  Romos  katalikų  tikybos  dvasininkams, bet  manau  priderinta  prie  JAV  „dvasinės“  ginkluotės.   Vengrijos konferencijoje  ir kitose kasmetinės konferencijose, kiekvienos šalie karo kapelionas teikė savo pranešimus apie per metus nuveiktą tos šalies kapelionų  veiklą. Monsinjoras A. Svarinskas per keltą naktų, nes iš konferencijos į viešbutį grįždavome vakare 23 val. paruošė pirmą pranešimą prancūzų kalba apie karių sielovadą  atkurtoje  laisvoje  Lietuvoje  ir  šį  paruoštą  pranešimą, jis  perskaitė  kelių šimtų  karo  kapelionų  auditorijai. Baigus monsinjorui kalbą visi atsistoję plojo. Priėjęs Vengrijos vyriausiasis  kapelionas generolas 80 metų, spausdamas monsinjorui ranką pasakė: “ Ir aš ne mažiau kaip tu praleidau Sibiro  kalėjimuose  ir lageriuose.  Kai  okupacijos metais,  mes kovojome už kiekvieną patriotišką žodį, tautinę  simboliką  ar laisvo žmogaus elgseną tai sunku buvo suprasti  laisvojo pasaulio žmonėms, ką vis  dažniau  įsitikindavau  kalbėdamas  su laisvojo pasaulio  kapelionais, karininkais , kariais apie mūsų dar slopinamą ne tik tikėjimą,  bet ir dvasininkijos  ugdymą. Ką šiandieną pastebime  jau  atvirai , kaip žaisminėmis  hibridinėmis  minkštomis  galiomis  į  žmonių  protus peršami ne  lietuviški  tautiniai  simboliai,   drąsą teikiantys  kovose  už  Lietuvos  laivę,  o  pakeičiami  rusiškais  TSRS  pergalių simboliais  ir  žibuoklėmis. Buvome  pakviesti  tarptautinio  Prancūzijos  P M I  organizacijos  dalyvauti  kasmetinėje tarptautinėje kariuomenei skirtose maldininkų dienose Liurde. Ir čia monsinjoras mokėdamas keletą užsienio kalbų dažnai susirasdavo daug  draugų,  kurie mus pradėjo globoti  karo  kapelionų  konferencijose,  apmokant  visas  išlaidas. Prancūzijoje,  einantis liberalios pakraipos  laikraštis  „Respublika“ skyrė visą puslapį nuotraukoms su mūsų  kapelionų  pasisakymais . Bet sugrįžus į namus mes niekam iš kariuomenės nebuvome įdomūs, ir reikalingi  su paketais programų ir metodinės  literatūros, išskyrus kai kuriuos patriotiškų dalinių vadus,  nors duodavome  ataskaitą  ir  kariuomenės  vadui, ministrui. Monsinjoras  pulkininkas  A. Svarinskas  vykdė  sielovadą  individualiai,  lankydamas  karinius  dalinius, dalyvaudamas  įvairiuose  kariuomenės  renginiuose, aukodavo  Šv. Mišias įvairiose bažnyčiose į kurias rinkdavosi  kariai. Aš turėjau Kaune  Vidaus  dalinių I- jame pulke  kabinetą, kurio vadas  pulkininkas  dabar  generolas S. Madalovas  suteikdavo  visapusišką  paramą karių sielovadoje.  Šis  dalinys  palaikė ir tvarkingiausią  elgseną karių  ir  karininkų  sielovadoje, tiek dalinyje, tiek sekmadienio šventose Mišiose  Kauno Įgulos  bažnyčioje.  Tad  monsinjoras  A. Svarinskas  atvykusius  užsienio  kapelionus  kaip svečius  dažnai pakviesdavo į susitikimą  su  generolu  S. Madalovu  ir  kariais kaip vienos  iš geriausiai  sukarinto  I -jo pulko  Lietuvos  kariuomenėje.  Savanoriai  dar kėlė maištus  po miškus  pagal politikų  užgaidas. (Tokie  generolai, kaip S. Madalovas, kurie  iš tuščių  apgriautų,  šaltų  patalpų ir pasiaukojusių  karininkų  sukūrė  tarptautinio  lygio „Viešojo  saugumo tarnybą,“ apsaugoję  Lietuvą  sunkiausių  kriminalinių  nusikaltėlių  siautėjimo  metu, dabartiniams  Lietuvos  vadovams  nereikalingi ) Drąsino  mus užsienio kapelionai, sakydami, kad  tarnaukite tiek, kiek galite padėti. Matėsi gera ateitis, parama užsienio kapelionų karinėms bažnyčioms, bet atvykę atstovai mums padėti, matė labai nepastovias dar komunistiškai  vykstančias   reorganizacijas, kai klausdavo  aukšto rango JAV kapelionai su kuo galima pakalbėti iš jūsų  vadovų  apie  Lietuvos kapelionų padėtį? Mes nurodydavome, vardus ir pavardes mūsų atsakingų   vadovų, o jie atsakydavo  mums,  kad jau kalbėjo, jiems nerūpi, kario sielovada. Jiems  rūpi  statutas, bet jie nesupranta ką praranda ir kai patys užsieniečiai  gerai matė  ir dar mato kaip aukštose pareigose dar darbavosi  kadriniai  KGB  rezervistai arba dabar  užsislaptinti  kgebistai. Savanorių   kariuomenė,  KAM  ministrės  buvo „ sunaikinta“,  ką  labai rimtai  atkreipė dėmesį ir užsienio kapelionai konferencijos metu. Į vyriausiojo  kapeliono pareigas buvo priimtas liguistai  girtaujantis kapelionas. O sutikimą  vyr. kapeliono  pareigoms  taria  ir  KAM  Ministras.  Koplyčia  įsteigta ir pašventinta monsinjoro .pulkininko  vyriausiojo  kapeliono  A. Svarinsko,  savanorių štabe buvo  paversta  svečių  vaišių sale.  Šv. Ignoto bažnyčia Vilniuje ilgai  buvo  delsiama  su  jos  grąžinimu  ir  tas  grąžinimas  nebuvo  atliktas  visų  pastatų  ir atremontuota  tik koplyčia, nors įstatymiškai buvo   grąžinti visi pastatai su  jos  aplinkos  erdve. Monsinjoras buvo, taip vadinkime nekultūringai atleistas iš pareigų ir į jo vietą buvau skiriamas aš. Vėlai lapkričio naktį pervažiavau per visus  parapijų kunigus talkininkus kariuomenei, pasirašant, prašymo  raštą, kad monsinjoro  A. Svarinsko  neatleistų. Prisikėliau  naktį  ir  keletą  karininkų   savanorių  ir jie pasirašė. Rytą nuvežiau raštą Arkivyskupui  J. A. Bačkiui kaip  Vyskupų konferencijos pirmininkui ir savo viršininkui kardinolui V. Sladkevičiui sakydamas  jiems, kad man nepatogu užimti monsinjoro vietą kai mes tiek  darbavomės  drauge.  Ilgai atsisakinėjau  laukdamas tikro  atsakymo. Man buvo atsakyta, kas skyrime  į  kapelionų  tarnystę, taip pat sutikimą  turi ir KAM. Jie turėjo savo kandidatus  kunigų,  kurių  biografijos iš  bažnyčios  sprendimo nėra  tinkamos  ir bažnyčia jiems nepritaria, o tave sutinka priimti pagal mūsų teikimą, nors monsinjoras ir man pasakė, kad ir tave greitai atleis.  Monsinjoras buvo teisus. Kardinolas V. Sladkevičius  man pasakė, kad  reikia sutikti,  kitaip bus negerai. Sutikau, bet visą  savo sielovados  tarnystėje laiką, kiek tik buvo galima pagal aplinkybes  teikiau  pirmenybę ir pagarbą visuose renginiuose monsinjorui pulkininkui A. Svarinskui. Vilkaviškio  rajonas. Buvo šventinama  partizanų apygardos susitikimo vieta,  atkurtas paminklas. Po Šv. Mišių kurias suorganizavo ne parapijos klebonas bet Pilviškių  seniūnas, monsinjorui nebuvo leista kaip pagrindiniam liturgijos vadovui vadovauti ir sakyti pamokslą (Homiliją) bažnyčioje. Po Mišių atvykus į šventinimo vietą ten jau buvo daug KAM svečių karininkų, partizanų.  Sėdėjome su monsinjoru  ir šalimais KAM ministrė  R. Juknevičienė. Pakvietus monsinjorą tarti keletą žodžių ir pašventinti  paminklą.  Monsinjoras prie mikrofono pasakė, kad  man uždrausta kalbėti,  aš einu šventinti paminklą. Ir niekas iš Krašto apsaugos vadovų  nepriėjo ir nepaklausė, kas tau monsinjore uždraudė kalbėti?  Tu iš lagerių kalbėjai, stiprinai tautiečius. Primenu tai,  kad suprastumėte kokiose  sąlygose iki pat mirties nešė monsinjoras sielovadininko  tauto žadintojo naštą , kad jo straipsnių nepriimdavo netgi Lietuvos religiniai laikraštėliai.  Paklausiau  monsinjorą, kodėl jis parašė straipsnį “Skolko možno ubivat Litvu“?  ( „Kiek  galima  mušti  Lietuvą?“ ) į rusų  kalba  leidžiamą  laikraštį  Lietuvoje?  Jis atsakė, kad  kiti laikraščiai  mano straipsnių nepriima. Jiems  neįdomu  kas  iš  tikro  vyksta  Lietuvoje. O Arkivyskupas Jurgis  Matulaitis Vilniaus krašto žadintojas kunigams yra pataręs, jei neįsileidžia pro duris, lyski pro langą ir manau kad  dar daugelis inteligentų  Lietuvoje  supranta  garbingų rusų tautos klasikų  Puškino, Nekrasovo , Tolstojaus, Dostojevskio, Maskvos rusų katalikų bažnyčios kronikos disidentų Sacharovo, Kovaliovo  kalbą ir manau  kad gerai  ją skiria nuo tos kalbos kuria kalbėjo Stalinas, Leninas, Berija ir ilgus metus  Lietuvoje  kalbėję  komunistai  ir  komjaunuoliai.  Tie, kurie dar su tarybiškumu  nužvelgdavo  monsinjorą A. Svarinską, dėl  šmeižtų žiniasklaidoje,  bet pabendravę, asmeniškai visai kitaip pasikeisdavo jų pažiūros, kuriomis  su  manimi  dalindavosi  grįžtant kelionėje iš Lurdo   kariai ir  karininkai.   Dažnai valstybinių  švenčių  metu  atleistą  nuo  visų  pareigų  kaip  senjorą  ir  rezidentą  monsinjorą  buvo  galima  matyti  per  televiziją  ne prie  Vilniaus  Katedros  altoriaus  aukojantį  Šv.  Mišias, už  kurią  jis  rinko  parašus  ir  teikė  JAV  prezidentui R. Reigenui  ( Roland  Reagan ) ir  tik  tokiu  R.  Reigeno  ir  M. Gorbačiovo  susitikimo  metu  buvo  išspręstas Vilniaus  katedros  grąžinimas.   Ne  M.A. Brazauskas  grąžino  Vilniaus  katedrą, bet Brazauskas tik pasakė tai kas buvo nuspręsta pokalbyje  R. Reigeno  ir M. Gorbačiovo, kad katedra  turi  būti  grąžinta. Tad ir mirus monsinjorui,  katedroje  nebuvo vietos, kad atsisveikinant  be  sunkumų  galėtų  atvažiuoti  daugelis  Lietuvos  tikinčių  iš visos  Lietuvos. Šito nerasite knygų  prisiminimuose.

          

         

Nes tai ką  pasakoju,  mus  prie  šių sielovados  dalykų  su  monsinjoru  A.  Svarinsku  vedė, stiprus tikslas – Lietuvos  laisvės ir bažnyčios gerovė. Teko  vykti į tolimas Kazachijos  stepes kur atskirti nuo normalaus pasaulio tremties sąlygose tik kupranugariais buvo galima pasiekti  tremtinius disidentus. Vykome  pas tuos  tremtinius, kurie  buvo  kalinti kartu  su monsinjoru A. Svarinsku, kad sužinoti ką geriausio ir saugiausiai  galima pasiųsti  kalinčiam  monsinjorui A. Svarinsku.  Ačiū jums sesele vienuole Monikute  kuri kaip angelas  globojote  kunigą  visą  jo gražų ir sunkų tarnystės metą ir todėl ir jums tekusios KGB tardymo kančios. Tą ankstyvą  rytą, kurį prisimenu  ir ką noriu čia susirikusiems parodyti kokia yra stipri ir mirusio kunigo monsinjoro  pulkininko  A. Svarinsko  dvasia.  Apie  8  valandą  ryto, man paskambino  laidiniu  telefonu  moteris. Iš  balso  atpažinau, kad tai monsinjoro  šeimininkė  seselė  Monika. Aš maždaug tuo laiku  visada  atsikėlęs  išgeriu  stiklinę  vandens. Suskambus  telefonui aš su stikline  vandens  rankoje kurį buvau pasiruošęs išgerti atėjau prie  telefono. Seselei  Monikai,  pranešus, kad mirė  monsinjoras A. Svarinskas, mano rankoje sudužo stiklinė.  Šią  stiklinę  saugau. Ji man primena  kad mirusieji būna stipresni už gyvuosius.  Likus  dviem  valandoms  iki monsinjoro mirties, aš paklausiai monsinjoro, tai kas dabar kalbės  Lietuvai  monsinjore? Jis pasakė: „Jūs kalbėkite“.  Ačiū  šios konferencijos vadovams, kad galėjau išpildyti vieną iš monsinjoro prašymų  kalbėti. Šis  žemiškas  žmogaus  gyvenimas  atrodo  trapus, kaip galimai  bėgimas per  lūžtantį  ledą  gelbstint  kitus, užmiršus  save.  Tokią aš matau  dvasios milžino, legendos monsinjoro A. Svarinsko sielovadą  labai nepalankiose  sąlygose. Bet  kur tik buvo monsinjoras, su juo buvo  ir  Kristus, nes sunku kitaip įsivaizduoti  trečdalį gyvenimo  praleisto nužmogintose sąlygose. Kartais pagal laiko  ženklą  atrodančią trapią  ir  bažnyčią su jos pasimetusiais  vadovais, bet išliekant  su  Kristumi  nugalinčiu  pasaulio  dvasią.  Pagarbiai,  LR kariuomenės  vyr. kapelionas  majoras  A. Bulotas.

Kalba  pasakyta  Vilniaus  Karininkų  ramovėje  2019 sausio mėn. minint monsinjoro  gimtadienį esant pilnai  salei, tik gaila kad „netilpo“ Lietuvos  kariuomenės  karininkai, kariai,  kapelionai.

  1. S. Kunigas „LEGENDA“   tokiu  straipsnio  pavadinimu  buvo išleistas  katalikiškas  žurnalas  Lenkijoje  po  mano interviu  su  redaktoriumi  apie  monsinjorą  A. Svarinską. Didžiausių  priešų  ir  grėsmių  Lietuvos  išlikimui  ieškokime savyje ir tarp  „savųjų,“ ką šiomis dienomis įrodė teisiškai  apsigindamas Amerikos  Prezidentas sakydamas, kad  gėda  Amerikai, dėl tokių žmonių  kurie  priešina  piliečius. Neduok  Dieve  kad  „dėdulių“  „dalios“ netaptų Lietuvos  naštomis.  Nepadarė išrinktieji iš Lietuvos „Švedijos“ – manau daromas „ Afganistanas“ kur už skolas parduodami  vaikai.  Per metus atimta Lietuvoje tūkstantis vaikų. Ar išvengs Lietuva  klaidos,  manau rinkdama  tik  žiniasklaidos  ir kompiuterių „pazalatintus“ (paauksuotus - liaudies posakis) Prezidentus?

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

.      

Peržiūros: 1218

Komentarai   

+6 # nelinas 2019-04-08 22:52
taip bus-kai nebus komunistu ir agentu valdzioje,bet tai dar daug reiks dirb su paslijusia is nevilties ir skurdo tautos dvasia
Jie galvojo -gris kolukio pirmininkai -ir vel galima bius vogt-tik ner ka...
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+3 # bronia 2019-04-09 11:57
klaidino agentai ir kunigus ir iki sios dienos klaidina,Bulota tai mato ir netyli,kunigai gi negali gyventi valstybiniame mele ,jie tikrai gali ir...netyleti,del tos pensijos,kurios tikrai komunistine valdzia nenuims savo gedai
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti