Kelionė į Rusijos glūdumą: degantis mineralinis vanduo, mokyklinis traukinys ir kiti stebuklai

Peržiūros: 705
1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 5.00 (1 Vote)

Kelionė į Rusijos glūdumą: degantis mineralinis vanduo, mokyklinis traukinys ir kiti stebuklai

"Is there a story"?

Kai Vokietijos televizijos prodiuseris Maiklas pasakė, kad reikia dar vieno filmo apie geležinkelius, pasiūliau nufilmuoti legendinį Alapajevsko siauruką. Jis – ilgiausias siaurukas,  įsikūręs pačiame Urale, kuriuo kasdien vis dar vežami keleiviai. Maiklas pasakė: „Is there a story“? O man beliko pasakyti, kad  istoriją rasime vietoje. 

Sutarėme: OK, darom. Tas „darom“ reiškė beveik metus reikalingų dokumentų paruošimui, kuriuos buvo galima gauti tik Maskvoje, Užsienio Reikalų Ministerijoje. Jau sėdint lėktuve, kuris skraidino į Jekaterinburgą, mintyse dar kartą teko susidėlioti numatytą programą ir beliko pasikliauti, kad viskas bus gerai.

 Azija, bet tik 40 kilometrų nuo Europos 

Jekaterinburgas - ketvirtas pagal dydį Rusijos miestas, įsikūręs jau Azijoje, bet tik 40 km nuo Europos. Lietuvoje jis labiau žinomas tik dėl caro žūties vietos. Bet šis miestas yra kur kas daugiau. Pirmiausia -  tai Rusijos pramonės regiono sostinė, po Kaliningrado srities stebinantis savo tvarkingumu. Nuvykus į jį tapo akivaizdu, kad čia gyvena pakankamas pajamas turintys gyventojai, mylintys savo miestą. Visgi, norint rasti klasikinį senamiestį reikia šiek tiek pavargti: seni namai yra rąstiniai, laikas jiems buvo negailestingas, nes medis nėra ilgalaikis, tad medinių namų išliko nedaug.

 

Cerkvė paskutiniojo caro mirties vietoje

Šiandien tradicinė miestiečių susirinkimo vieta – parkas prie užtvankos, kuri ir buvo miesto įsikūrimo vieta. Tie, kurie tikisi pamatyti namą, kur buvo nužudyta Rusijos caro šeima, liks nusivylę: namas seniai nugriautas, tačiau šioje vietoje pastatyta įspūdinga cerkvė, o namo vietoje – mažytė koplyčia. Tad, jei kada keliausite įžymiąja Transsibiro magistrale, manau, verta čia išlipti, sustoti ir bent vieną dieną šiame mieste pamankštinti kojas.

 

Rusijos metalurgijos centras

Jeigu Jekaterinburge pramonės gigantai nėra matomi, tai Nižnij Tagile metalurgijos kombinatai įsikūrę pačiame mieste. Pasakojama, kad metalo rūda savo laiku buvo renkama kaip bulvės šalia miesto esančiuose laukuose, todėl būtent čia ir buvo įkurti metalurgijos kombinatai. Vienas iš buvusių pramonės gigantų šiandien paverstas muziejumi, tad, jei norėsite susipažinti, kaip išgaunamas geležis, tai galėsite padaryti  šiame muziejuje. Muziejaus dydis – beveik 30 ha, o metalo lydymo krosnių dydis iš tiesų šokiruoja

Nižnij Tagile taip pat savo laiku buvo pagamintas pirmas Rusijos garvežys. Tiesa, jei vis galvojate, kad garvežio išradėjai Čerepanovai taip ir liko vargšais baudžiauninkais, tai labai klystate – po garvežio išradimo jie tapo laisvais žmonėmis ir savo gyvenimą baigė kaip pasiturintys dvarininkai.  Visa tai galite pamatyti Čerepanovų name – muziejuje.

Siaurukas Alajapevskas - Kalač

Pramonės regionui visada reikia medienos. Daug medienos. Šiame regione tada nebuvo kelių, tad iškirstos medienos išvežimui prieš daugiau kaip šimtą metų buvo nutiestas siaurasis geležinkelis. Per šimtmetį siauruko ilgis išaugo iki 270 km, o geriausiais savo gyvavimo metais per metus juo buvo pervežama apie milijoną kubinių metrų medienos. Prie siauruko kūrėsi medkirčių gyvenvietės bei medienos perdirbimo įmonės.  Tačiau Tarybų Sąjungos griūtis padarė savo – medienos poreikis sumažėjo, įmonės užsidarė, tačiau žmonės liko gyventi gyvenvietėse, įsikūrusiose prie geležinkeliuko. 

 

Šiandien čia likusio siauruko pagrindinė funkcija – keleivių vežimas , nes automobilinių kelių vis dar nėra, o gyventojams vis viena reikia pasiekti gydytojus ar susitvarkyti teisinius ir kitus reikalus.

Įdomu tai, kad keleivinis traukinys vyksta tik naktimis ir net ne kasdien. Tad norint nuvykti, pavyzdžiui, apsipirkti į Jekaterinburgą ir grįžti namo, reikia tiksliai planuoti savo kelionės laiką.

Į kelionę – ir su cerkve ant bėgių

Alajapevsko siauruko stotyje būname 15 val. dienos. Ore skamba kalamų bėgvinių aidas – vyksta kelio remonto darbai. Gana greitai prasideda pasiruošimas keleivinio traukinio išvykimui – mašinistas ir palydovės praeina sveikatos kontrolę, į pašto vagoną kraunamas paštas (taip taip, siauruku vis dar vežamas paštas!), dar kartą patikrinamas lokomotyvas ir pradedami kabinti keleiviniai vagonai. Šį kartą bus du plackartiniai vagonai ir vienas sėdimas. Esant reikalui ar per didžiąsias šventes kabinamas ir vagonas – cerkvė. Į vagonus taip pat pakraunamos malkos – jie vis dar šildomi malkomis ir anglimis.

18 val pradeda dirbti kasa. Sako, kad ne visada pakanka bilietų į traukinį, tad kartais verta juos iš anksto rezervuotis.

19.30 val. traukinys pajuda, o mūsų laukia ilga kelionė – 200 km traukinys įveikia per 5 val 30 min, tad Sankino stotelėje būsime tik 1 val nakties. Kelionės metu susipažįstame su vienu keliautoju: jam dabar beveik 80 metų, gyvena Jekaterinburge, kilęs iš Kalač kaimelio, bet į Sankino važiuoja aplankyti savo tėvų kapų. Pakeliui traukinys sustoja keletoje stotelių, išleidžia pavienius keleivius, atiduoda ir priima paštą.

Į mokyklą - mokykliniu traukiniu

Kaip ir planuota, 1 valandą nakties, traukinys atvyksta į Sankino stotelę. Norintys vykti iki galutinio kelionės taško – Kalač kaimelio – turi persėsti į kitą traukinį, kuris jau laukia keleivių.

Kitą rytą grįžtame į stotį ir čia jau mūsų laukia mokyklinis traukinys. Taip taip, jei Lietuvoje mokinius į mokyklą veža autobusais, tai čia, iš gretimo Muratkovo kaimo mokinius į mokyklą atveža mokyklinis traukinys. Į šį traukinį taip pat įlipa mums jau pažįstamas senolis – jis išlipa pakeliui, tikisi prisirinkti uogų. Traukinys į mokyklą surenka 10 skirtingo amžiaus mokinukus ir sugrįžta atgal į Sankino, kur ir yra įsikūrusi mokykla.

Mūsų palydovai siūlo pietus valgyti prie degančiųjų šaltinių. Neįtikėtina, bet numetus degantį degtuką ant vandens – įsižiebia ugnis. Pasirodo, kad kažkada beieškodami geologai naftos ir dujų čia išgręžė gręžinį, o iš jo ištryško mineralinio vandens šaltinis su gamtinėmis dujomis. Tad čia galima ne tik atsigaivinti vandeniu bet ir išsikepti kiaušinienę.

Gyvenimas - "middle of nowhere"

Pavakarį mūsų laukė kelionė iki galutinės stoties - Kalač. Į kelionę išvykome ne traukiniu, o drezina. Vietiniai jas vadina „pasiutusiomis taburetėmis“, ir tai bene vienintelė susisiekimo priemonė tarp kaimų, ypač jei nori greitai nuvykti iš vieno kaimo į kitą. 50 km atstumą nuo Sankino iki Kalač įveikti reikia nepilnos valandos.

Kadangi eismas nereguliuojamas, iškyla klausimas ar būna avarijų, susidūrimų, mūsų drezinos vairuotojas sako, kad taip:  “Va čia kažkada vyras važiavo su šeima, nespėjo nuimti drezinos nuo bėgių, traukinys atsitrenkė į dreziną ir vyras žuvo”.

 Atvykus į galutinę stotelę, pašnekam su vietiniu gyventoju – kažkada šiame kaime buvo 600 gyventojų, tačiau viskam sugriuvus šiandien Kalač kaime tegyvena tik 11 žmonių. Šiandien kaime vėl yra elektra, nes įrengta nauja dyzelinė elektros stotis, o esant reikalui su pasauliu susisiekti įrengtas palydovinis taksofonas, nes mobilus ryšis čia neveikia. Jeigu yra noras, galima turėti ir palydovinį internetą, tiesa jis nėra iš pigiųjų. Gyventojas pasakoja, kad žmona ligoninėje, vėžys, o aplankyti nėra kaip, nes nėra kam palikti ūkį ir gyvulius. Iš ko gyvena? Uogos grybai, medžioklė. O jei reikia pagalbos ir ekstra atvejis? “Na tada sėdi ant drezinos ir leki pagalbos”.

Jau pradėjo tempti ir teko atsisveikinti su šiais žmonėmis, kurie gyvena tikrai „middle of nowhere“. Į Sankino grįžtame pačiu laiku – jau ruošiamas keleivinis prekinis traukinys į Kalač – kraunamos prekės ir produktai kaimo parduotuvei, kuro ir tepalo bačkos. Kito kelio viską pristatyti nėra, tik siauruku ir tik traukiniu.

 Tikra "story"

Grįžtant namo į Jekaterinburgą, Maiklas pripažino, kad čia ir buvo ta tikra „story“ – senas žmogus, vykstantis aplankyti savo tėvų kapų, vietinis Kalač kaimo gyventojas, gyventis  kažkur beveik niekur, mokiniai, keliaujantys į mokyklą su traukiniu ir visiškas skirtumas tarp modernių blizgančių parduotuvių Jekaterinburge ir mažos kaimo parduotuvės ir pasiūlė pratęsti bendardarbiavimą dar 2 metams.

Patirti įspūdžiai dar ilgai mirguliavo mano skrydžio į Minską metu. Ką veikiau Baltarusijoje? Tai jau visiškai kita istorija.

Keli patarimai keliaujant į Rusiją:

  • Nusiteikite, kad Rusijoje vis tik reikės mokėti rusų kalbos, labai mažai kas kalba anglų kalba
  • Jei Kaliningrade valiutų keityklų pilna, tai Jekaterinburge tokių nėra, tad turėkite rublių ar kreditinę kortelę
  • Jei pirksite skrydžius – nepirkite skrydžio iš Vilniaus iki galutinio taško. Geriau pirkti Vilnius Maskva ir Maskva – galutinis taškas. Tai gali leisti sutaupyti Jums kartais ir kelis šimtus €.

Filmą apie šią kelionę galite rasti adresu:

https://www.swr.de/eisenbahn-romantik/mit-der-waldbahn-in-russlands-vergangenheit/-/id=98578/did=23620908/nid=98578/1hj4kwa/index.html?fbclid=IwAR1c9bgpq1-iAkFTZcUI2sXu61JonutDnwvJgl6S2v80nWwbpFDgq3Dj2LM

Apie Superkeliones.lt

Kelionių agentūra Superkelionės.lt be poilsinių kelionių į įvairias pasaulio šalis, vysto ir nišinį turizmą, ne kartą iniciavo ne viena nekomercinį turistinį projektą, kaip „Keliauk kitaip“, pristatantį ekologinį ir darnųjį turizmą, „Kitoks turizmas“, pristatantį industrinį ir tamsųjį turizmą, „#Šaliamūsų“, pristatantį tautinių mažumų paveldą ir turizmą jo pagrindu.

Papildoma informacija telefonu 8 610 39490, el.paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: UDRIUS ARMALIS, UDRIAUS PROJEKTAI, UAB

Komentarai   

+1 # Antanas 2019-03-22 22:56
Puikus filmas.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti