Stop, Lietuva!

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 5.00 (1 Vote)

Stop, Lietuva!

Mano Tėvynės vežimas rieda į nežinią. Kaip suprasti tą sunkų ratų bildesį Lietuvoje? Pagarsintas jis įvairiomis reklamomis ir šūkiais „gyvensime geriau“. O gal ir gerai, gal reikia tų save gerbiančių žmonių, ketinančių kad ir už valiutą, o gal tikrai iš tikro noro „daryti gera tautai“. Reikia balsuoti už tuos kandidatus. Tik ne apie visą būrį kandidatų žmonės taip kalba. Paanalizuokime.

Panemunė - garsi ir žinoma vieta vykstantiems pas kaimynus. Ko? Na, ne visi prisipažįsta, kiti nutyli. O viena moterėlė guodžiasi: „Jeigu ne rusynas, - mano siela jau seniai mojuotų Landsbergiui iš aukštybių, kviestu jį greičiau „pas save“. Stebiuosi. Kieno ranka šiandien tepa valdžios ratus, papūnio liežuvis gamina tautai „gerumo“ papildus.

Nepamiršiu Sąjūdžio šūkio - „Gyvensime geriau!“ Gyvename. Be darbo, be pinigų, be lietuviškos ruginės duonos, rydami vakarietiškus »». pripildytus iškalbingomis F. raidėmis... Kuo kaltas Landsbergis? O kur jo rezultatyvūs darbai? Yra, - atšauna man šiaulietis. Pasisavinta 14 milijonų, Norvegijos skirtų Lietuvai. Kiek darbo vietų būtų galima už juo įkurti kad ir Šiauliuose, o juos prarijo papūnio kišenė.

Ko vertas šūkis „Laisvė Lietuvai!“? Buvo tarybinė Lietuva,- tai visko užteko. Tik trūko laisvės - laisvės išdumti iš šalies ir gyventi amerikoniškai. Ir ką? Anksčiau nors kelialapį buvo galima gauti, ilsėtis kurortuose, kad ir tarybiniuose... O dabar be pinigų - niekur. Reikia didelę piniginę patuštinti, norint aplankyti Stokholmą, o apie Niujorką ar Londoną - tyla. Tik palaimintiesiems. Iš kur gauti tų piniginę puošiančių euriukų, jei net darbo nėra. Vienintelis teisingas šūkis - „Mokykimės anglų kalbą“. Palyginkime: ar rėkė rusai, mokykimės tik rusų kalbą? Viskas vyko savaime. Mokykis specialybės - mokslas nemokamas. Baigei aukštąją, profesinę, ar technikumą - tau diplomas į rankas ir siuntimas į darbo vietą, o kartais ir butas. Kitiems buto reikėdavo palaukti, bet „už ačiū“ arba už gerą pavyzdingą darbą. Specialistas, darbininkas buvo laukiamas. O dabar baigi mokslus už savo pinigus be garantijos dirbti mėgstamą darbą pagal specialybę. Sakoma - persikvalifikuok. Ir eina inžinieriai taisyti klozetų, o baigusieji universitetą kaip lietuvių kalbos mokytojai - pardavėjais arba pagalbiniais darbininkais privačioje parduotuvėje, kuriai vadovauja tris klases baigęs savininkas, už tėvelio pinigus įsigijęs patalpas. Ir ką? Jis - gabus verslininkas, o tu - mokytas, sąžiningas durnius. Nemoki vogti, apgauti, nedrįsti to daryti, eiti per žmonių galvas - nusivalyk tam tikrą vietą su savo diplomu ir eik į gatvę ubagauti. Tai bent sąžininga. Arba važiuok iš Lietuvos už tėvų sutaupytus pinigus ir ieškok dosnesnės vergijos užsienyje. Grįžkite, - šaukia spaudoje ponai, prarandantys vergus. O kur grįžti? Pramonės įmonės jau nebylios, žemės ūkiui - amen. Kapitalistai valdo po vieną rajoną. Liko tik senukai, negalintys išvykti, užsienyje nereikalingi. Net pensijas valdininkai pradėjo mokėti pagal savo norą. Datos nėra. Lauk pinigėlių vaistams. Kitas ir numiršta belaukdamas.

O ko reikia? Reikia laisvos Lietuvos. Ne lojime, o tikrovėje. Būtina užbaigti tas nedarbo pašalpas - užtenka vagis finansuoti. Vietoje to už tuos pinigėlius kurti darbo vietas, kad ir brigadines. Pavyzdžiui, auginti gyvulius ne po vieną o brigada. Mokėti ne mažiau kaip po 1000 eurų. Atsiras kaime žmonių, atsidarys mokyklos, ambulatorijos, paštas ir pan. Taigi vieni augina duoną kiti mėsą treti daržoves, pieną- bet brigadomis, bendruomenėmis. Tik, gink Dieve, nepavadinkite kolūkiais, nes tai „sovietiška“, nors ir tokio žodžio nėra - keiskime jį lietuvišku „tarybiška“. Bet tam turi vadovauti valstybė, o jos nėra. Lietuvos pramonei, žemės ūkiui vadovauja atskiri kapitalistai ir kaupia turtus sau. O valstybė iš jų kaulija mokesčius, ubagės vietoje. Apgaudinėja, kiek sugeba. Taigi, pašalpinių negali būti - visi turi dirbti valstybės įmonėse. O atskiri kapitalo mėgėjai tegul patys rūpinasi, neapgaudinėja valstybės ir žmonią įdarbindami juos dviem savaitėms savo ar giminaičių vardu. Užtektų darbo pagal specialybę ir normalių atlyginimų švietimui, sveikatos apsaugai. Tik darbo vietoms turi vadovauti valstybė, neskriausti Lietuvą mylinčių ir čia likusių žmonių.

 

Kaimo laimė

Esu aš Lietuvos kaimietė,

Gyvenimas ateina iš laukų.

Per skausmą, ašaras ir vargą,

Su sūriu prakaito lašu.

Ateina kartais ir per širdį,

Per džiaugsmo protrūkius skubius.

Graibau aš viską po krislelį

Ir vėl girdžiu nutilsiančius žingsnius.

Taigi tokia ta mano laimė,

Suaugusi su kaimo likimu.

Ir kai džiaugiuos, ir kai linksmoka būna Kalbuosi aš su tėviškės grumstu.

 

Birutė Dilpšienė

Peržiūros: 533

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti