Rolandas Paksas : "Nesuprantu, kaip tokioje drumstoje situacijoje apskritai galima teigti: „SISTEMA VALOSI“?

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 5.00 (2 Votes)

   Juozas IVANAUSKAS

 

Prezidentas Rolandas Paksas: „Policinės jėgos struktūros Lietuvoje pretenduoja tapti dominuojančiu politikos arenos žaidėju!..“

 


 

Reaguojant į pastaruoju metu Lietuvoje plačiai nuskambėjusį teisėjų galimos korupcijos skandalą, esate pastebėjęs: „Kaukėti policininkai tapo nuolatiniais rinkimų kampanijų palydovais. Kova su korupcija tapo bene labiausiai devalvuota ir nureikšminta sąvoka. Parlamentinę kontrolę keičia jėgos ir galios kultas, valstybei kyla realiai neatskaitingų teisėsaugos struktūrų diktatūros grėsmė. Deja, net teisėjų bendruomenė turi tapti prokurorų valios vykdytoja arba jai kyla reali grėsmė sulaukti „teisingo atpildo“.
 Piliečių aistras kurstantis teismų sistemos „selektyvus apsivalymas“ – kas tai? Priešrinkiminis triukas, pavaldus prezidentūrai, o gal vis tiktai kažkas rimtesnio bei netikėto pačiai prezidentei D. Grybauskaitei?..

Išgirdęs jūsų klausimą, kažkodėl tai prisiminiau be kaltės nuteistą Lietuvos prezidentą Aleksandrą Stulginskį, kuris buvo pilnai reabilituotas prabėgus 19 metų po jo mirties. Politiniai potvyniai, atoslūgiai ir skandalai – dažnas reiškinys kiekvienos valstybės gyvenime. Valstybinės paslaptys, politinės korupcijos aferos, sisteminės žiniasklaidos varoma propaganda, tendencingai pateikiama informacija ir visuomenės klaidinimas, o virš viso to kyšančios melo ausys – tai nėra vien šio laikmečio išradimas.

Kitas prisiminimas – garsioji Alfredo Dreyfuso byla, kai visa Prancūzija ūžė, neva teisiamas išdavikas, bet vėliau paaiškėjo, kad visai nekaltas žmogus. Daugiau nei prieš šimtmetį kilęs  A. Dreyfuso bylos skandalas suskaldė visuomenę ir šalies intelektualus. Prancūzijos karininko bylos istoriją aštrino išdavystės prieskoniai, persekiojo antisemitizmo šešėliai ir teisingumo žaizdos. Dreyfuso afera, taip šią bylą imta vadinti įsisiūbavus skandalui, sukrėtė ne tik Prancūziją, bet ir visą tuometę Europą. Ši afera prisimenama ir šiandien, kai vienoje ar kitoje valstybėje kyla tamsūs paslapčių ir politinių išdavysčių skandalai. Istorikai, aprašiusieji Dreyfuso bylą, priėjo vieningos nuomonės: ši byla buvo fabrikuojama, skubinama, tiriama atmestinai, pasiduodant išankstinėms nuostatoms, visuomenės spaudimui bei politinių jėgų norui rasti atpirkimo ožį, o taipogi kariuomenės norui užglaistyti savas bėdas.

Reziumuojanti tai, kas pasakyta, geriausiai tiktų trečioji mintis - Šv. Augustino posakis: „Valstybė be teisingumo – plėšikų gauja“. 

Man teko skaityti nemažai istorinės literatūros apie nacistinę Vokietiją, kuomet pašaukti tarnauti Reichui paprasti fermeriai, biurgeriai, užsidėję rudas ar juodas uniformas, plėšė, grobė, vežė, šaudė, degino, kankino žmones. Bemaž visi jie buvo įsitikinę, jog dalyvaudami šitame genocide, kriminalinėje veikloje, jie vadovaujasi to laikmečio teise, turbūt, nė nesusimąstydami, kad tokia nacistinės Vokietijos teisė grubiausiai pažeidžia bendražmogišką teisingumą. Ir todėl, pasibaigus karui, daugelis jų sugrįžo į savo namus, lyg niekur nieko, vėl arė savo laukus, prižiūrėjo gyvulius, mylėjo moteris, augino vaikus, vakarais rūkydavo pypkes ir gėrė alų...

Na, o pagalvojęs apie „juodąjį teismų trečiadienį“, nejučiomis prisimenu: juk buvo prieš kelis metus LT  žiniasklaidoje linksniuojamas devynių viceministrų „juodasis sąrašas“, kuomet devyni žmonės buvo iškart nuteisti be jokio teismo. Aš nežinau, kiek tai prisidėjo prie buvusių dviejų viceministrų - amžiną atilsį Algio Juocevičiaus ar Vytauto Galvono mirčių?.. Viešai apkaltinti žmonės surinko pažymas iš visų galimų institucijų ir nė viena jų nepatvirtino esant nusikalstamai veikai, tačiau kažkas buvusius devynis viceministrus a priori jau nuteisė. Mestas šešėlis apkartino tų žmonių gyvenimus.

Tad ko apskritai vertas šiandieninis teisėjų, galimos, korupcijos  skandalas, tariamai siekiant „apvalyti“ teismų sistemą?!.. Be abejo, žmonės yra skirtingi, nevienodi, todėl ir teisėjų tarpe visko pasitaiko, tačiau visus juos dažyti viena spalva, uždėti jiems antrankius,  sulaikyti, kažin ar tai tikslinga ir nežinia kokiems tikslams tokio „apsivalymo“ akcija pasitarnauja?..

Bent jau man visiškai akivaizdu, kad skaidrumas ir vadinamoji „teismų sistemos pertvarka“, tariamai pagrįsta „aukščiausių kompetencijos ir moralinių standartų“ reikalavimais, nepasitikėjimo liūne įklimpusiai teisėsaugos sistemai tėra tik fikcija ir proginės Dalios Grybauskaitės politinės retorikos dalis. „Žmogus yra kaltas“ - išankstinė nuostata, turinti gilias istorines šaknis, nūdienos prezidentūroje tapo „vertybiniu“ politinio veikimo pamatu. Valstybės pareigūno ar pavienio teisėjo, ne tiek svarbu kokios nacionalinės teismų sistemos grandies, Aukščiausiojo teismo, Apeliacinio, apygardos ar apylinkės teismo, likimas prezidentūros „vertybininkams“ iš esmės nieko nereiškia, jeigu juos jau nuspręsta „paaukoti“ dėl vienokių ar kitokių subjektyvių priežasčių. 

Vadinamojoje teismų korupcijos byloje manipuliacijos visuomenės nuomone tapo papildomu prokuroru, kuris visada būtų linkęs bene kiekvieną valstybės institucijų pareigūną apkaltinti korupcija, nubausti griežtomis bausmėmis ir pasodinti už grotų.
 Belieka pamatyti dar vieną panašaus „apsivalymo“ akciją S. Daukanto aikštėje, kai priešais prezidentūros langus būtų deginamos uždraustos knygos, o aplink sukurtą laužą vaikščiotų ar šoktų jaunuoliai su baltomis pirštinėmis. Ir tai jau būtų pilnas komplektas „drausminančių priemonių“, kurias pastaruoju metu tenka matyti Lietuvoje.

Visuomenės akyse be teismo nuteisiami žmonės, sulaužomi likimai, sudaužomos šeimos. Kai nežinia už kokius nusikaltimus suimami žmonės, vienu mostu perbraukiamas jų gyvenimas ir, pataikaujant žemiausiems minios instinktams, iškeliamos į dienos šviesą kažkieno valia specialiai sukurptos bylos. Tarkim, viešųjų ryšių kampanijų išsukti projektai - „Vijūnėlio dvaro“  ir „kontrabandos karaliumi“ tituluojamo V. Karaliaus bylos sumetamos į bendrą krūvą, gaunasi tikras jovalas, o tuo pat metu kažkas piktdžiugiškai trina rankas ir tyliai kikena. Šioj vietoj norėtųsi retoriškai paklausti: kodėl tyli Vytautas Landsbergis, juk šiandien būtent jis yra faktinis valstybės vadovas?!.. 

Nesuprantu, kaip tokioje drumstoje situacijoje apskritai galima teigti: „SISTEMA VALOSI“?.. Jeigu yra Lietuvos prezidentas, tiesiogiai atsakingas už visą teisėjų korpusą, jei savo metiniuose pranešimuose ne kartą tvirtino, neva ten jau viskas yra padaryta, o skaidrumo kartelė pakelta taip aukštai, kad aukščiau nebėra kur kelti,  tai šiuo atveju, be abejo, ir šalies vadovas turėtų prisiimti atsakomybę. Ir jeigu dabar staiga prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašo dekretą po aštuoniomis aukščiausio lygio teisėjų pavardėmis, natūraliai kyla klausimas: kur tada jos pačios asmeninė atsakomybė?..

Galėčiau užduoti ir kitokį klausimą: o gal Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė paprasčiausiai buvo priversta pasirašyti šį dekretą? Juk pasirašydama tokį dokumentą dešimtaisiais kadencijos metais, Dalia Grybauskaitė prisiima pilną atsakomybę už savo tiesioginio darbo barą. Taigi, arba prezidentė prisiima pilną atsakomybę, arba tiesiog buvo priversta pasirašyti minėtą dekretą, kad visuomenė kažko nesužinotų?!..

Tokiais atvejais paprastai klausiama: o kam gi tai yra naudinga?..

Tiktai jau ne valstybei, ne žmonėms tariamo „apsivalymo“ akcijos pasitarnauja ir galėtų būti naudingos!.. Aš lažinčiausi iš didelės sumos, jeigu kas nors sugebėtų man įrodyti, kad ta pati visuomenė, tie patys kursiokai, bendramoksliai ir bendradarbiai, vieni, nuėję į politiką, yra korumpuoti, kiti, tapę teisėjais ar advokatais, yra korumpuoti, o tie, kurie dirba prokuratūroje, yra absoliučiai nekorumpuoti. Juk visuomenė tolygiai vienoda... 

Betgi dabar Lietuvoje iš jėgos pozicijų vieni pastatomi į juodąją, neva prasižengusių įstatymui pusę, o kiti – į baltąją. Po tokio dirbtinai „selektyvaus apsivalymo“ – pamėginkime įsivaizduoti, kaip atrodys bet kurios instancijos Lietuvos teismas, nes šioje kurioziškoje situacijoje bet kurio žmogaus išteisinimas prilygsta didvyriškumui, kadangi iš anksto, be jokio teismo, jau yra įvardinti kaltieji!.. Mano nuomone, kuo garsiau trimituojama apie ypač sąžiningus teisėsaugos pareigūnus, prokurorus ir teisėjus, tuo labiau devalvuojami moraliniai kriterijai, skaldoma ir supriešinama teisinė bendruomenė.

Be abejo, nėra dūmų be ugnies, bet kas man galėtų argumentuotai paaiškinti, kodėl teisėjams uždedami antrankiai, kodėl jie sulaikomi, pagaliau, kur gi jie gali pabėgti?.. Kitas dalykas, kam prireikė šito „cirko“ su Druskininko mero R. Malinausko patarėjo sulaikymu?.. Kiekvienas įtariamasis, be abejo, gins savo teisumą teismuose, o kaip fabrikuojamos bylos Lietuvoje, mums visa tai labai gerai žinoma.

Aš nieko neginu ir niekam neadvokatauju, tik žvelgiu iš šono į patį „apsivalymo“ procesą, mūsų šalyje faktiškai vykstant rinkiminei kampanijai. Jeigu, pavyzdžiui, važiuojant autostrada iš Vilniaus į Kauną, vienas vairuotojas padarė avariją, tai dėl to nėra sustabdomas visas eismas šiame kelyje, neuždedami antrankiai visiems vairuotojams, bet yra sulaikomas ir nubaudžiamas tiktai tas vairuotojas, kuris sukėlė avariją. Lygiai tas pat aviacijoje bei kitose srityse, visa turi normaliai funkcionuoti ir be jokių trikdžių veikti toliau. Tai kodėl tada mūsų valstybėje, pataikaujant teisėsauga nusivylusiems žmonėms, smūgiuojama visa teismų sistema?!..  Bet, palaukite, taikant tokius barbariškus metodus, regis, betrūksta tik laužų ir linčo teismo Katedros aikštėje:  pastatykime kartuves arba giljotinas, ir kapokime nusikaltėliams galvas, džiūgaujančiai stebint susirinkusiai miniai... 

Matyt, ne šiaip sau konservatorių patriarchas V. Landsbergis dar pernai „išpranašavo“, teigdamas - „šitie rinkimai bus žiaurūs“?.. Juolab, kad šiuo metu Lietuvoje vykstanti ir būsimos rinkiminės kampanijos kažin ar apskritai gali būti demokratiškos ir skaidrios, be dvigubų standartų taikymo? 

 Mano supratimu, ši rinkiminė kova Lietuvoje prasidėjo gerokai anksčiau, tai yra, dar neprasidėjus pačiai kovai. Daugiau nei pusmetį visuomenės dėmesiui brukamas užsakomasis procesas, kai viena reitingų kompanija surikiuoja politines partijas ir kandidatus, kiti tuoj pat puola komentuoti, po to kažkas „atsišaudo“, ir vėl iš naujo rinkiminės kampanijos dalyviai yra reitinguojami. Vis tiktai šitame procese aš pasigendu naujų brandžių idėjų, nematau rimtų politinių programų ir pozicijų, nėra išties konstruktyvių pasiūlymų, kaip būtų galima iš esmės pakeisti situaciją mūsų valstybėje.

 Man sunku pasakyti, kokia bus šiemetinė rinkiminė kampanija, žiauri ar ypatingai žiauri, tačiau, kas jau dabar aiškiai matosi, į rinkiminę kovą yra įtraukiamos represinės struktūros, specialiosios tarnybos, pajungiama tendencinga žiniasklaida, socialinių apklausų - reitingų agentūros, ir pan. Visos įmanomos rinkiminės kovos priemonės Lietuvoje yra taikomos labai selektyviai. Kokias dar aukas pasirinks mūsų šalies represinės jėgos struktūros, parodys laikas. 

Jau pusę metų Lietuvoje vykdomos užsakomosios viešųjų ryšių akcijos, kai tuo tarpu praktiškai jokių apčiuopiamų politikų veiksmų nėra. Politinės partijos represinių jėgos struktūrų jau pilnai sudaužytos. Pradžioje buvo giriami rinkimų komitetai, kaip demokratijos ir bendruomeniškumo pavyzdys. Tačiau dabar, kai rinkimų komitetai pasiekė apčiuopiamų rezultatų rinkimuose, net ir jie yra daužomi, neva kaip nebeatspindintys nei demokratijos, nei bendruomeniškumo, esą viskas ten yra nupirkta, ir panašiai. Mano nuomone, taip siekiama įtvirtinti Lietuvoje dvipartinę politinę sistemą ir visiškai eliminuoti Tautos valią iš rinkimų proceso.

Apibendrinant, galėčiau įvardinti tris pagrindinius momentus: pirma, realiai rinkimų kampanijai dar  neprasidėjus, jau vyksta virtuli rinkiminė kampanija. Antra, rinkiminei kovai pajungiamos represinės struktūros. Trečia, visi politikai, kurie priešinasi dvipartinei sistemai, turi būti patraukti iš politinės kovos arenos.

Visuomenei brukte brukama nuomonė: kas ne su konservatoriais, tas prieš Lietuvą, tik ne prieš tikrai demokratišką Lietuvą, o prieš „konservatorišką“. Deja, tenka pripažinti, jog, toli gražu, ne visi piliečiai sugeba adekvačiai vertinti politinę situaciją mūsų šalyje, kaip ir tai, kokios nešvarios rinkimines technologijos pas mus yra taikomos, formuojant visuomenės nuomonę. Pilietiškai pasyvesni tautiečiai lengvai užkimba ant propagandinio kabliuko, todėl neišvengiamai, sakyčiau, gan inertiškai pasitarnauja veikiančiai politinei sistemai. Tačiau yra, kaip yra. Daroma viskas, kad prezidentūroje už pusmečio įsikurtų prezidentės D. Grybauskaitės įpėdinis.  Tokiu būdu Lietuvoje įsigalėjusi antidemokratiška, represinės valdžios sistema sėkmingai ir toliau funkcionuotų. Šioj vietoje, nepasiduodant desperacijai, galima būtų ir pašmaikštauti: Venesueloje yra daug blogiau, nei Lietuvoje!..

Dėkoju jums už interviu pokalbį.

--------------------------------------------------------------------------------------------------

FOTO komentaras (paryškinta)

 

Prezidentas Rolandas PAKSAS: „Bent jau man visiškai akivaizdu, kad skaidrumas ir vadinamoji „teismų sistemos pertvarka“, tariamai pagrįsta „aukščiausių kompetencijos ir moralinių standartų“ reikalavimais, nepasitikėjimo liūne įklimpusiai teisėsaugos sistemai tėra tik fikcija ir proginės prezidentės D. Grybauskaitės politinės retorikos dalis. „Žmogus yra kaltas“ - išankstinė nuostata, turinti gilias istorines šaknis, nūdienos prezidentūroje tapo „vertybiniu“ politinio veikimo pamatu.“


 
 

Peržiūros: 1456

Komentarai   

-4 # Profesorius Tomas 2019-03-06 20:47
Ką tu būdamas lakūnu gali suprasti? Kai gauni TRYDĄ, taip pat sakoma VALOSI :D Dabar tau aišku lakūne?
Profesorius Tomas,
Ph Dr.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti