Hadasą Magiliauskaitę ir Sonią Ilpertaitę į mirtį pasiuntė kunigas Vicentas Senkus

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 4.46 (39 Votes)

 

                                                              

         NEIŠGYJANTI ŽAIZDA

     Kol dainuojanti revoliucija Lietuvoje dainavo, džiaugėsi ir rankomis plojo, valdžią užėmė buvę komunistai arba jų vaikai. Didelė dalis tikėjusiųjų atgautos laisvės atnešta gerove liko prie suskilusios geldos. Dabar panašu, kad nepraeis ir šimtas (100) metų, kai Lietuvos nebebus - būsime Pasaulio lietuviais (kaip čigonai). Jei mano sesuo Jadvyga būtų gyva, jai širdį skaudėtų vardan tos Lietuvos, kurią ji taip mylėjo...

         Man, šių eilučių autorei, jau devyniasdešimt vieneri (91) metai. Noriu Jums papasakoti seną, kraupią, kruviną ir tragišką istoriją.

        Lietuva. Žemaitija, Ramoniškės kaimas, Viekšnių valsčius. Vokiečių okupacijos metais, 1942 metų rudenį į mano tėvų Prano Šimkaus ir Onos Šimkienės sodybą, Gudų kaimo ūkininkas Kazys Venckus atvedė dvi žydaites: Hadasą Magiliauskaitę ir Sonią Ilpertaitę. Jos – Rietavo miestelio gyventojos, buvo įkalintos Telšių žydų gete. Iš geto pro girtą sargybinį pabėgo, slapstėsi miške, kol pasiprašė K. Venckaus pagalbos. Kadangi šio sodyba prie pat viešo kelio, tai atvedė jas į tarpumiškės kaimą – Ramoniškes pas gerumu pasižymėjusius mano tėvus. (Mano mama – Šimkienė Ona, Prano, g. 1902, gyv. Ramoniškės k., Akmenės r., partizanų rėmėja “Teta”. Suimta 1949-06-17, kalinta Mažeikiuose, 1949-08-09 Šiauliuose, 1949-11-25 Vilniuje. Ypat. pasitarimo 1949-10-29 nuteista dešimčiai metų lagerio. Išvežta į lagerį 1950-02-17 Džezkazganas (Steplagas), Karagandos sr., paleista 1956-07-27, grįžo į Lietuvą. KGB. In: (“Lietuvos gyventojų genocidas”, 1949 m.).

     Anuo metu mūsų šešių (6) žmonių šeima gyveno vieno kambario namelyje. Mama susitarė su kaimynystėje gyvenusia draugų šeima – Uršule Šiūšiene ir Jonu Šiūša, kad priimtų Sonią Ilpertaitę. Priėmė. Ten  23 metų mergina dažniausiai slėpėsi rūsyje. Hadasa Magiliauskaitė liko mano tėvų virtuvėlėje. Sulojus šunims slėpdavosi indų spintoje. Hadasa buvo jauna, graži, 20-ties metų, gydytojo duktė. Pavasariop paaiškėjo Hadasos nėštumas. Ji gete buvo sargybinių išprievartauta. Prieš Šv. Velykas, apie kovo 25 dieną, Hadasa virtuvėlėje ant suolo pagimdė mažo svorio, šašuotą, nuolat verkiantį sūnų. Hadasa buvo kantri, sveiko po gimdymo ir maitino kūdikį, gulintį mano tėvų lovos gale.

 

 

     Mano mama, būdama labai religinga, prieš pat Velykas išėjo į Viekšnių bažnyčią (nuotr. viršuje) velykinės išpažinties. Klausykloje sėdėjo viekšniškis kunigas Vincentas Senkus. Mama nežinojo, kad jis aktyvus fašistinės vokiečių valdžios rėmėjas ir jam, kaip Dievo vietininkui žemėje, per išpažintį pasakiusi  savo buitines nuodėmes, paprašė kokiu nors būdu, slapta, pakrikštyti silpną žydaitės kūdikį. Kunigas, paklausęs mamos pavardės ir kaimo, rytojaus dieną, popiet, pažadėjo arkliu atvažiuoti ir pakrikštyti vaiką. Mamą pasikvietė į zakristiją ir ten smulkiai išklausinėjo ją apie dviejų žydaičių istoriją, pats apsimesdamas žydų gelbėtoju, sužinojo ir kur slepiama antroji žydaitė. Mama grįžo namo rami, kad ligotas vaikas nemirs be krikšto. Netikėjo, kad išpažinties paslaptis bus išduota. Skaudžiai apsiriko. Rytojaus dieną Šimkų namus apsupo policininkai – baltaraiščiai. Suėmė Hadasą ir mano tėvą Praną  Šimkų. Mama juos pamatė pro langą, skudurais užmetė miegantį kūdikį ir šalia sėdėdama verpė. Policininkas, pravėręs į kambarį duris, nieko nepamatęs, vėl uždarė. (Gal nenorėjo matyti, o gal kraujo gana pasirodė?).

 

 

Hadasą, mažai apsirengusią, kelios dienos po gimdymo, baksnodami šautuvu išsivarė Viekšnių link. Kita kryptimi išsivarė ir  mano tėvą Praną Šimkų. Keli policininkai nuėjo pas Šiūšas. Ten visur apžiūrėję nepamatė spintoje už rūbų pasislėpusios Sonios Ilpertaitės. Tą patį vakarą Genovaitė Šiūšaitė Sonią išvedė į Gudus pas K. Venckų. Ten, daržinėje, dar išbuvo pusmetį, o artėjant vokiečius vejančiam sovietiniam rusų frontui vėl buvo atvesta į mano tėvų sodybą. Keletą dienų slėpėsi bunkeryje, kol buvo perduota rusų žvalgams. Padėkojusi tėvui, Sonia kariškių mašina išvažiavo su rusais. Daugiau apie ją žinios nesulaukėme. Beje, Šiūšoms Sonia negalėjo atleisti, kad mainais už gyvybę ji šeimininko Jono Šiūšos slapta buvo žaginama. (Jonas Šiūša buvo pagyvenęs septynių vaikų tėvas). Šiūšienė, sužinojusi apie savo vyro elgesį, išvarė jį iš namų. Vėliau Šiūšienė dėl sūnų Jono ir Stasio buvo išvežta į Sibirą. Tėvas išvežtas atskirai. Pasirodo, kad 1941  metais Jonas, mokęsis Telšių amatų mokykloje, buvo įtrauktas į Rainių kankinių sąrašą. Besitraukiantys sovietiniai rusai, kuriems vadovavo čekistas, žydas, regis Nachmanas Dušanskis, Joną labai įskaudino. Tačiau Jonui Šiūšai pavyko ištrūkti iš žudikų rankų pabėgti. Atsidūrė Vilniuje, jau prie okupacinės vokiečių valdžios ir ten nuėjo tarnauti į vokiečių policiją (o kai kurie policininkai, tokie, kaip nukentėjęs nuo sovietinių žydų Jonas, aktyviai dalyvavo žydų žudynėse). Jono tėvai nežinojo, kad sūnus Jonas gyvas ir užpirko mišias už jo sielą. 1944 metų rudenį, kai vėl radosi sovietinė rusų valdžia, Jonas atsirado pas savo motiną Ramoniškėse. Aš, tada jauna mergina, būdama kambaryje, girdėjau mamos ir Šiūšienės pokalbį virtuvėje: “Uršel, dėl ko Jonas neina registruotis, juk dabar tiems, kurie be ginklo slapstėsi, paskelbta amnestija? Onut, jis nenori registruotis, - mat, prie vokiečių Vilniuje dirbo policijoje”. Aišku, kad kai kuriems policininkams teko dalyvauti žydų žudynėse.  Jonui taip pat, bet, Uršulės sūnus Jonas Šiūša, tikėdamas Amerikos pažadais, kad greitai išvaduos  visą Pabaltijį, išėjo į mišką partizanauti, subūrė “Vyčio” būrį. Vadovavo nužudant Pavirvytėje apie 5-6 žmones, Avižliuose 6 žmonių Spirių šeimą, Ramoniškėse – Šauklį, etc. Jonas Šiūša išprievartavo, išžagino Eufemiją Keršytę iš Ramoniškių; kitame kaime prie Telšių, išžaginęs įtaisė merginai dukrą; ir aš pati vos nuo jo pabėgau. Jonas Šiūša buvo ne tik žydų, bet ir gimtosios apylinkės siaubas, pasivadinęs slapyvardžiu “Balandis”. Kentėjo Ramoniškės dėl jo: 6  į Sibiro gulagus išvežti, 9 – į kitus lagerius, o brolis dvynys Stasys – dėl jo žuvo. Taigi, Jonas Šiūša suteršė pokario partizanų šlovę...

      Grįžtu prie labiausiai nukentėjusios ir galiausiai nužudytos Hadasos Magiliauskaitės. Išsivedę iš mano tėvų namų, ją mėgino nužudyti prie Viekšnių, šalia ūkininko Bukonto sodybos.  Palikę sunkiai sužeistą, nuėjo į Viekšnius ieškoti duobkasių. Tuo tarpu Hadasa atgavo sąmonę ir vilkdama savo žarnas, atšliaužė į Bukonto trobą. Šeimininkas, suvyniojęs ją į paklodę, išėjo į Viekšnius lyg tai ieškoti vaistų. Tačiau, jis nuėjęs į policiją pasakė: “Daugybę žydų sušaudėt, bet šiandien vienos žydelkos pribaigt nesugebėjot”. Viekšnių policijos budeliai sugrįžę baigė nužudyti Hadasą ir negiliai užkasė prie Bukonto sodybos tvoros. Apie tai jau seniai buvau parašiusi Šiaulių žydų centro vadovui Lifčicui, bet jis man pasakė, kad: “žydų tikėjimas draudžia mirusiųjų perlaidojimą”. Viekšniuose aktyviausi policininkai buvo: L. Dargis, Liobė, Poderis, Gaudiešis, Racys, Visminas, Mažeikis. Policijos viršininkas, pasirašęs už žydų sušaudymą Pavenčiuose, buvo džūkas Kašėta. (Jis pabėgo į Vakarus, o jo žmona su keturiais berniukais liko Lietuvoje, mačiau ją, kai dirbo Bubinose. Apie kraupią Hadasos Magiliauskaitės gyvenimo pabaigą man pasakojo Eleonora Keršytė-Šiaulienė, kuri tuo metu tarnavo pas Bukontą. Ji žinojo ir apie sesers išprievartavimą. Baisūs laikai buvo.

       Trumpai apie Hadasos sūnaus likimą. Suėmus ir nužudžius Hadasą, Sonią išvedus pas Venckų, mano mama Šiūšienei nepasakė, kad dėl šių įvykių kaltas kunigas V. Senkus, išdavęs žudikams išpažinties paslaptį. Mama Šiūšių akyse buvo laikoma išdavike. Man, mama, iš dalies nusivylusi kunigais ir religinėmis dogmomis, visą tai pasipasakojo prieš mirtį. Nors baiminosi, kaip tokią baisią nuodėmę pasisakys per paskutinį patepimą prie kitų ligonių. Bet pasitaikė supratingas kunigas: liepė nuodėmes tyliai savyje apgalvoti.

      Hadasos sūnų mano mama su Stasiu Šiūša nuvežė į Gudų malūno kiemą ir padėjo prie bevaikių Repšų buto durų. Stebėjo, kol vaiką žmonės įsinešė į vidų. Vėliau sužinojo, kadangi kūdikis buvo ligotas, tai Repšai jį perdavė Viekšnių vienuolėms, o šios į Kauno kūdikių namus. Užaugo jis vaikų namuose nežinodamas savo kilmės. Į valdiškus namus jis pateko su mano mamos parašytu rašteliu: “Juozas Vaitkaitis”, o gimimo datą, dėl mažo svorio, matyt, parašė vėlyvesnę: 1943-05-05. Juozui sukakus aštuoniolikai, jis buvo įdarbintas sargybiniu Pravieniškių pataisos kolonijoje. Visa tai sužinojaus Vilniuje Švietimo ministerijoje. Rašiau ir domėjausi jo likimu per vaikų namus ir Vilniaus adresų biurą. Atsakymo negavau. Jam dabar būtų 77 metai. Išlikusi gyva ir gyvenanti Klaipėdoje jo teta Judita, man pasiūlius, giminaičio nenorėjo pripažinti, kadangi tai ne tik sesers, bet ir nežinomo bandito-žudiko vaikas.

     Šioje istorijoje reikia paminėti ir mano tėvo Prano Šimkaus likimą: jis iš Viekšnių areštinės išvarytas į Mažeikius, muštas, spardytas, būtų gestapininkų sušaudytas, jei ne mano klasės auklėtoja Aldona Linkevičienė. Jos vyras Mažeikių gestape dirbo vokiečių kalbos vertėju ir tarpininkavo į gestapą pristatant dvi kiaules, kurias mama pasiskolino iš D. Bučiaus Gudų kaime. Dėl to gestape byla buvo taip sukurpta, kad tėvas nuteistas tik 6-8 mėnesiams Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjime. Vokiečiai ilgų bausmių nepraktikavo – sušaudydavo.

 

Kunigas Vincentas Senkus (nuotr.) - jo atminimas iški šiol saugomas Varnių muziejuje ir ten apie V.Senkaus gyvenimą taip rašoma : Mažutė Kantaučių parapija, apsupta miškų. Jos Kepurėnų kaime 1912 m. gruodžio 28 dieną Senkų šeimoje gimė kūdikis. Pakrikštijo Vincento vardu. Mokėsi Plungės gimnazijoje. 1932 m. atvyksta į Telšių kunigų seminariją, kur 1938 m. balandžio 16 dieną kartu su kitais diakonais ir jis įšventinamas kunigu. Ėmėsi vikaro darbo Telšių Mažojoje bažnyčioje. Po metų pradeda vikaro kelionę Viekšnių, Mosėdžio, Alsėdžių, Kaltinėnų parapijose. 1944 m. – Žemalės, Spraudės klebonas. Pajutęs pavojų, nuo čekistų pabėga į Kauną. 1945 m. randamas šv. Antano parapijos vikaro pareigose. Kur Lietuvoje gali pasislėpti? Greitai areštuojamas ir tik 1957 m. išsilaisvinamas. Skiriamas Rietavo altarista. Sovietų valdžiai ėmus mažiau kištis į kunigų skyrimą, vyskupas rado galimybę jį paskirti Šačių klebonu. Nuo 1960 m. iki pat mirties – 1986 m. balandžio 29 dienos – uoliai čia darbuojasi. Pastoraciniame darbe negailėjo savęs, būdavo atvejų, kad kolūkiečiai negaudavo arklio kunigui pas ligonį parvežti. V. Senkus pėsčiomis, dviračiu, traktoriumi ar net raitas nukeliaudavo. Parapija didelė, per 5000 žmonių. Mylėjo vaikus, puoselėjo giedojimą. Pėsčiomis su būriu parapijiečių atkeliaudavo į Žemaičių Kalvarijos didžiuosius atlaidus. Dažnai juokais kartodavo vieną posmelį: „Alsėdžiai – begėdžiai, vyskupų stalyčia, tur medžio bažnyčią. Šatės, kaip katės, tur mūro bažnyčią“. Mat Šatėse pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1670 m., o 1880-1885 m. parapijiečių aukomis – mūrinė. Tuo tarpu Alsėdžiuose pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1469 m., o 1793-aisiais – taip pat medinė. Ir iki šiolei ta pati tebestovi.

 

Palaidotas Šačių šventoriuje 1986 m. gegužės 2 dieną. Dalyvavo 46 kunigai, vyskupas Antanas Vaičius, šios parapijos sūnus.

 

http://www.varniai-museum.lt/index.php?mid=112&art=587&langID=1

 

 

 

     Norėdama sužinoti, kaip susiklostė išpažinties paslaptį išdavusio kunigo V. Senkaus gyvenimas, nuėjau pas Viekšnių bažnyčios kleboną Vincentą Gauronskį. Jis papasakojo, kad V. Senkus besitraukiant į Vakarus buvo sulaikytas ir nuteistas 10 metų lagerio. Jei “trijulės” teismas būtų žinojęs apie pastarąją išdavystę, būtų neišvengęs mirties bausmė. Grįžo iš lagerio anksčiau, neatlikęs visos bausmės. Iki mirties dirbo Skuodo rajon Šatės parapijos klebonu, o mirus iškilmingai palaidotas šios bažnyčios šventoriuje. Klebonas V. Gauronskis manęs labai prašė, kad kol jis gyvas, neviešinti šios tragedijos priežasčių. Prieš pusantrų metų, po V. Gauronskio mirties apie šią tragediją ir jos priežastis parašiau Mažeikių rajono laikraščiui “Santarvė”. Neišspausdino. Telefonu paklausiau: “kodėl?” Redaktorė Malūkienė pasakė, kad: “Nenori veltis į tokias istorijas” ir mano straipsnį perdavė: “Tiems, kas tuo domisi”. Mano nuomone, genocidas – baisi tragedija ir apie tai iki šiol norima nutylėti. Baigia užželti pusantro šimto žudynių vietų, baigia amžių ir devyniasdešimtmečiai liudytojai, kuriems anuomet buvo 10 ar 17 metų. Kita vertus, gal nenori “veltis” nes šiuo metu tam neparanki politinė opinija, - pavojinga tendencija: nebūti teisingais, bet turtingais. O gal todėl, kad tėvas ir sūnus buvo žagintojai? Sūnus Jonas kurį laiką vadovavęs “Vyčio” būriui, gyventojų tarpe kėlė siaubą: negailestingai žudė ne tik fašistinės okupacijos laikotarpiu, bet ir partizanaudamas. Jis gynė ne Tėvynę, o tik savo gyvybę. Nužudytojo Šauklio duktė Eugenija iki gilios senatvės bijojo kalbėti apie žudynes. Aš, šešiolikmetė, ėjau Pavenčiuose pamatyti “ilgąją duobę”, kurioje buvo paguldyta mano draugė Levitaitė, mano gyvybę veltui išgelbėjęs gydytojas Lipmanas. Duobė, užpilta kalkių sluoksniu, atrodė kaip žemėlapis, kuriame suskeldėjusiais grioveliais  sustingo iš apačios išsiveržęs kraujas. Virš duobės musės puotą kėlė. Buvo vasara.

        Savo žiupsnį prisiminimų pavadinau “Neišgyjanti žaizda”, nes iki šiol šie prisiminimai skaudina.

 

       Norėdama būti objektyvi, turiu pasakyti, kad ne visi partizanai ir ne visi kunigai buvo tokie. Buvo daug patriotų ir susipratusių kunigų. Toks buvo Viekšnių kunigas Arlauskas, kuris tą Šv. Velyjų rytą, sakydamas pamokslą, prakeikė žudikus, kurie didijį penktadienį nužudė nekaltą žydaitę Hadasą ir užkasė patvoryje kaip šunį. Trankydamas kumščiu sakyklos atbrailą, tikino, kad: “ Dangus neatleis žudikams”. Pamokslą girdėjo ir ir Eleonora Keršytė. Bet žudikai Kunigui neatleido. Savo žodžiais kunigas Arlauskas pasirašė sau nuosprendį – kelialapį į Sibirą, iš kur prieš pat mirtį grįžo visai paliegęs.

     Norėčiau, kad mano pasakojimas pasiektų žmonių širdis ir baisiai praeičiai neleistų pasikartoti.

        Norėčiau, kad sąžiningiems užtektų drąsos tai paviešinti.

         

                                                                      

                                                 Joana Šimkutė-Lukoševičienė

                                                      Ramoniškės- Lančiūnava

                                                          2019 m. vasario 6 d.                                           

 

 

 

 

 

 

 

 

 

                                       

 

 

 

                            

 

 

 

 

 

 

 

                                                                 

 

Peržiūros: 3884

Komentarai   

+13 # natuduodi 2019-02-13 09:55
ar si ponia nemato 2o-ta karta rasyda,ma,kad va;ldzioj jos draugai-tereikia nueiti ir pasakyti ir bus atsiuusti istribiteliai ir viskas isspresta...
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+8 # BNSS 2019-02-13 11:39
reiketu pasirasyti tikra zydiska pavarde.jei nukentejot,kitaip vNAGAITE neitrauks i sarasus kompensacijai
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
-11 # Lietuvis 2019-02-13 11:54
Antilietuviškas straipnis. Pigi propaganda. Mano giminės nukentėjo nuo žydų.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
-10 # Lietuvis 2019-02-13 12:43
Geriau parašykite kaip žydai lietuvius kankino ir žudė. Ar konkolai per minkšti? :D
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+12 # nuoga tiesa 2019-02-13 13:26
kai dabar valdzia kankina -neskauda?gerai gyveni vadinasi,jei tik praeitis skauda...juk stribu vaikai valdzioj
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+15 # Vytenis 2019-02-13 18:19
Nieko cia baisaus, zydai ir dabar zudo atiminedami is kitu zmoniu, turta, sveikata, darba ir t.t. Kol bus zydai tol bus nelaimes, karai, ligos,....
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
-16 # Fogelis 2019-02-13 18:40
Publikacija pagal užsakymą. Liežuvis dvišakas. Nereikia šmeižti kunigų. Nesąžininga publikacija. Lietuviai rabinų nekabina. Tegyvuoja nepribaigtų Kagėbėšnikų užvaldytas teisingumas! bent gerai, kad LL gali i6 to i6silaikyti .Pinigai nekvepia. Prašyčiau, kad sionistai užsakytų kuo daugiau apmokamų straipsnių. O mes, lietuviai, atsirinksime ir nubalsuosime pagal sąžinę. Argi ne taip, algesas valantinai?
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+1 # juozas 2019-03-16 14:50
tu tiesiog debilas
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+7 # Ploksia zeme 2019-02-14 17:17
parashykite, kad I ir II pasaulini kara finanasavo Rotchildai,,,,kodel neparashote,kad SS daliniuose tarbavo zydukai,,,,,,kad po karo NKVD daliniua buvo 90% ish zydu,,,,
parasykie,kad Sefardai sekmyngai emigravo i Amerika, pries prasidedant II pasauliniam karui, o atpirkimo ozius paliko Ashkenazius,,,,o dabar sekmyngai pretenduoja i ju turta ;-))
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
-2 # CK PB 2019-02-17 10:47
dar parasyk kad ir spalio revoliucija finansavo zydai,ir SSSR sugriovima ,kaip issslydusio is kontroles planetos gyventoju ir rusijos naikinimo projekta
o is tikro, kiek gavai uz si straipsneli?
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
-7 # simbioze 2019-03-16 21:08
nesikabinekit prie zydu-bukit malonus,jiems jau nusibodo persdetas demesys-baikit rasyt nesamones
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+5 # diuma 2019-03-18 11:55
ko jums reikia -gi zydai valdo,Hitleris zydas,Gebelsas,Leninas zydas,zirinovskis,solovjovas ,Brazauskas,Lansbergis,ko neturi rysio giminystes,o kas ne zydas ?
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+2 # GEDIMINAS ŽILINSKAS, 2019-03-19 05:40
NEW YORK : ...Jau ir hitlerinės Vokietijos laikais - galėjo būti taikomi, pvz tose - Lietuvos vietovėse, kur gyveno ir žydai : slaptieji - pokalbių, pasiklausymo aparatai... Galėjo būti, slaptai uždėtos - tos vad. "elektroninės blakės", ypač, ir prie išpažincių - klausyklų bažnyčiose... Jau tada, hitlerininkai padarė, ir didžiul šuolį - karinių mokslų techologijose, pvz, su to - vad, "sunkiojo vandens" : slaptąja, gamyba Norvegijoje !... Vokietijos, mokslininkų - skirto pagaminti : pirmąjai, atominei bombai - Europoje, XX amžiuje !... Tų vad. aliantų, slaptosios tarnyboms, apie tai - sužinojus : ši vokiškoji, gamykla Norvegijoje - buvo, visiškai subombarduota !
Ar kunigas, Vincentas Senkus : tardomas NKVD, kankinimo metu - pats prisipažino, kad išdavė ? Jūs esate to tikra, kad taip rašydama - kaltinate mirusį, kuris - jau nebegali, prieš Jus pasiteisinti ?
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+3 # diuma 2019-03-20 22:35
pritariu gerb.Zilinskui-lietuviai ne prie ko :zydas zyda skunde,pjude...yra filmai
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+2 # pranys 2019-03-25 09:58
tas suzydejes puolimas vyksta ne tik pries Trampa,bet ir pries visus veiklius piliecius visame kapitalo ir netikru babkiu pasauly
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti