"Pravalas", arba "Valstybe, begėde, tu mus mušei?"

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 4.90 (5 Votes)

"Pravalas", arba "Valstybe, begėde, už ką tu mus mušei?"

 
 
Paskelbta: 2012-09-12 23:28 Autorius: Neris Karpuškaitė Akelaitienė

Praėjo vasara, užsigulėjo klausimai, į kuriuos man, LR pilietei, taip niekas ir neatsakė. Dar pavasarį pateikiau juos Visuomeninei Komisijai, o pastaroji - mėgino perteikti LR Seimui, tačiau ši mūsų visų vardu veikianti institucija piliečių klausimams ir garbingų visuomenės atstovų Komisijos išvadoms liko abejinga. Neatsakyti klausimai turi tendenciją virsti naujais klausimais, todėl, išlaukusi keturis mėnesius, pateikiu juos nebe valstybės valdžios instancijoms, o visuomenei – žmonėms – Žmogui...

Kas yra žmoniškumas ir kokia jo vertė šiandieninėje mūsų valstybėje?...

Liudijimas. Jį pateikiu, vardan Tiesos. Čia nėra nė vieno iškreipto fakto. Prašau jį laikyti mano klausimo pretekstu. Kreipiuosi į dar tebemąstantį žmogų, kuris glumsta savo Tėvynėje, nes jos kasdienėje aplinkoje atranda vis mažiau sau priimtinų dalykų. Paaukokite keletą minučių, perskaitykite šį netrumpą liudijimą, sukluskite, kol laikas, kol „kažkas“, valstybės vardu,  benzininiais pjūklais nepradėjo pjauti jūsų namų durų...

Mes į mažytę Klonio gatvelę atvykome ne todėl, kad neturėjome, kur vykti. Ne giminystės ryšiai ar asmeninės pažintys su Kedžiais mus ten atvedė, ir net ne perdėtas domėjimasis pedofilijos byla. Anaiptol, tą lemtingą 2009 spalio penktosios rytą, nuaidėjus šūviams, atėmusiems dvi gyvybes, ir pamačius TV reportažą, kuriame suglumęs Drąsiaus Kedžio tėvas į policininkų klausimą, ar nemanąs, kad tai jo sūnaus darbas, rodydamas tuščią ginklo seifą, nuoširdžiai skėsteli rankom: „O tai ką gali manyt?“... sugėlė tuomet širdį, pamačius atvirai vaikiškas šio žilagalvio akis... Bet vis tiek kitą dieną, darbovietės aplinkoje ir telefoniniuose pokalbiuose išgirdusi iš kokių dvidešimties vyriškių kategorišką nuostatą - „Gerai vyras padarė. O kas jam beliko daryt?“ - mėginau ginčytis, įrodinėti, kad žudymas nėra išeitis, kad šiuo būdu tik dauginamas blogis... Jau tada išgirdau argumentus, kad, girdi, mūsų teisėsaugoje viskas supuvę, kad civilizuotu būdu jis nieko nebūtų pasiekęs, juolab, kad tarp įtariamųjų esąs ne tik teisėjas, bet ir politikas. Buvau pasodinta priešais kompiuterio ekraną ir, netekusi amo, išklausiau kraupiausius vaiko liudijimus apie „dėdes“, pusseserę ir savo motiną... „Baisu, – pasakiau, – šitas vaikas net ne pasakoja apie įvykius, o tiesiog protauja nevaikiškos patirties loginėmis išvadomis...“ Ir vis tik tegul ir labai sugniuždyto tėvo kerštas žudant man niekaip nesiderino su atpildo priemonės civilizuotu teisėtumu. Tada dar tikėjau, kad D. Kedys žudė, kad laikraščiai rašo tiesą, kad nacionalinės TV „Panorama“ faktus pateikia be išankstinių nuostatų, kad mūsų teisėsauga yra teisinga, galų gale, tikėjau realia Lietuvos Nepriklausomybe... Dabar visu tuo ne-be-ti-kiu. 

Mano tikėjimas pradėjo dužti nuo santykio su žiniasklaida, kuri faktus pateikinėjo ne tik ne objektyviai, bet tiesiog saldžiabalsiškai tendencingai su atgrasiomis sentimentalaus pakūkčiojimo dozėmis. Vėliau nepasitikėjimas informacijos priemonėmis ir valdininkų komentarais tik augo. Sužinojau, kad D. Kedys oficialioms teisėsaugos ir Vaiko teisių apsaugos instancijoms parašė apie 200 pareiškimų, kurie tiesiog nusėdo valdininkijos dumbliastalčiuose... Susiformavo aiški nuomonė, kad ši byla yra piktybiškai netiriama. Nespėjo užgimti klausimas - kodėl netiriama? - kai „prisigėręs“ D. Kedys, neva ištroškęs po pusės metų slapstymosi, atšliaužė su savo pistoletu prie marių, pašlerbė tų marių vandens, užspringo švendrės lapu ir taikiai numirė... O jį atradęs vargšas žvejys, vos tik tapęs liudininku, papasakojusiu, kas ir kaip, bei visai Lietuvai girdint pranešęs apie „radinio“ ypatumus, po kelių dienų persigalvojo, neva „išprotėjo“ ir pats savanoriškai „prisidavė“ į greta esančią Žiegždrių psichiatrijos ligoninę. Čia jau, kaip sakydavo vienas mano a. a. kolega: „nu, gerbiamieji, šita scenikė neįtikina...“ Toliau buvo dar daugiau neįtikimų „scenikių“: labai prastai Gaivenio laidoje ašarojantį vyriškį vaidinusio Andriaus Ūso nekaltas nuskendimas balutėje, abiejų moteriškių, Vaiko teisių apsaugos tarnybos kontrolierių - Rimantės Šalaševičiūtės ir Editos Žiobienės - dešiniosios veido pusės traukuliukai, reikalaujant Garliavos mergaitę nedelsiant, skubiai grąžinti biologinei motinai. O kodėl „grąžinti“ būtent skubiai?.. Tiesą sakant, apskritai sunku suvokti: kaip galima nemotyvuojant grąžinti tai, ko žmogus pats atsisakė?... Šis klausimas ne vienam iškilo, perskaičius informaciją apie „motiną“, kurią mes – mokesčių mokėtojai – iki šiol noriai išlaikome.

2008 metų kovo 19 dienos teismo patvirtinta taikos sutartimi tarp D. Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės mergaitės gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu. Tuomet motina pageidavo su mažamete matytis tik kas antrą savaitgalį. O vos tik prasidėjus pedofilijos bylai, šioji motina užsigeidė auginti mažametę pati... Galima daryti išvadą, kad biologinė motina ir anksčiau, iki šio pageidavimo, vengė betarpiškai prižiūrėti vaiką, mat tėvui D. Kedžiui 2005-ųjų vasarą dirbant Juodkrantėje, šioji mergaitė, būdama dvejų metukų amžiaus kūdikis, „lankė“ vaikų lopšelį–darželį... (faktas – iš Juodkrantės lopšelio–darželio „Vyturėlis“ 2006.11.21 pažymos Nr. 6). Tuo metu, kai  biologinė motina L. Stankūnaitė laiką leisdavo pliaže... 

Taigi ne dėl pradėto ikiteisminio tyrimo pedofilijos byloje, bet daug anksčiau ši biologinė motina pati savo noru vengė ir net atsisakė auginti vaiką. Tai argi neįtartini staigios užgaidos pačiai auginti mažametę motyvai, jei ši užgaida atsirado būtent tik prasidėjus pedofilijos bylai...

Kodėl sakau, kad išlaikome šią motinėlę noriai? Ogi todėl, kad nesidomime, kur eina mūsų mokesčiai: ką jie apmoka? Ką remia? Kam tarnauja?... Mes kasdien vis daugiau dirbame ir vis mažiau įperkame. Kodėl?... Purkštaujame dėl to, kad mokesčių spektras plečiasi, o kam iš tiesų jie naudojami – nesusimąstome. Ką mes už tuos mokesčius išlaikome? Valdžios biurokratus, kurie su kiekviena diena vis labiau įžūlėja eilinio žmogaus atžvilgiu? Absurdišką Signatarų ir Visuomenininkų teisimo už laisvą žodį procesą? Ar išlaikome tuos  įmitusius smogikus, kurie mums išsuka rankas, jei per aukštai iškeliame Trispalvę, suspardo mus, jei stovime, kad pasakytume tiesą, apakina dujomis, jei mėginame pažvelgti į jų tikruosius veidus? Tiesą sakant, mes šeriame savo pačių kilpos mezgėjus... Ir tas 1990-aisiais atsiradęs ciniškai šiurkštokas Jurgio Zauerveino dainos perdarinys „Lietuviais esama mezgime!“, ko gero, nėra tik juokinga balabaika, gal veikiau – skaudi sarkastiška įžvalga...

Bet grįžkime prie valdininkų suinteresuotumo kuo greičiau atiduoti biologinei motinai vaiką (kad žodis grąžinti nelabai tinka – jau supratome). Kokiu žmogiškumo kriterijumi remiantis atiduoti vaiką, kuris su visais niuansais pasakoja apie motiną tokius dalykus, kad klausantis plaukai šiaušiasi?! Kaip teismas galėjo taip neteisingai ir negailestingai vaiko atžvilgiu pasielgti – grąžinti į rankas tos, kuri dar nežinia, kokį statusą sunkaus nusikaltimo baudžiamojoje byloje būtų įgijusi, esant iš tikrųjų teisinei valstybei? „O jeigu nusikaltėlio?...“, – paklausė žurnalistas. Į tai antstolė keistokai sužvairavo ir, šiek tiek nemoteriškai vyptelėjusi, patenkinta užtikrino: „Tuomet vaikas bus grąžintas globėjai!“... Palaukite, gerbiamieji... Šita „scenikė“ irgi neįtikina!... Argi vaikas kokia taburetė?... Juolab, kad mažametės liudijimai buvo oficialiai teisėsaugos užfiksuoti ir jais remiantis  Lietuvos Respublikos vardu 2009 metų spalio 6 dienos Vilniaus apygardos teismo galutine ir neskundžiama nutartimi buvo paskelbta, jog prokuratūra pilietei L. Stankūnaitei įtarimų nepareiškė nepagrįstai. Kaip suprantame mes, žmonės, ši teismo nutartis byloja apie tai, kad pareikšti biologinei motinai įtarimus įrodymų pakanka, o tai reiškia, kad yra teisinis pagrindas. Tad kaip gi mums suprasti tai, kad šią teismo nutartį prokuratūra tiesiog ignoravo? Ji taip ir liko neįvykdyta, kaip ir kitos 17 tūkstančių LR neįvykdytų teismo nutarčių… O kaip mums suprasti, kad po metų, 2010-ųjų lapkričio 3 dieną, tos pačios mūsų Lietuvos, tik kito miesto – Panevėžio - apygardos teismas nė iš šio, nė iš to staiga ima ir priima nutartį, visiškai priešingą Vilniaus apygardos teismo nutarčiai… Kaip po tokių akibrokštų valstybė gali reikalauti besąlygiškai vykdyti teismų sprendimus, jeigu žmonėms niekas nepaaiškina: kodėl prieš metus vienam teismui įrodymų pareikšti įtarimams baudžiamojoje byloje pakako, o po metų kitam teismui – jau nebepakako?… Jų, tų įrodymų, ką – sumažėjo?... Kodėl? Kur šuo pakastas? Argi nėra nieko įtartina, kad tos pačios instancijos, tik skirtingų miestų, teismų nutartys kardinaliai prieštarauja viena kitai? Vilniaus apygardos teismo nutartis yra palanki nukentėjusiai dukrelei, gi Panevėžio apygardos teismo nutartis – tos pačios dukrelės kaltinamai mamytei… Keistoka, ar ne?... Valstybė ta pati, įstatymai tie patys, o visa ko traktavimai – skirtingi…

Argi žmogui yra nenormalu suklusti ir mėginti išsiaiškinti, kai kas nors kelia nerimą, kai iškyla daugybė kodėl, juolab, kai tai susiję su vaiko likimu?... Kažin, ar taip jau mandagu buvo pravardžiuoti mus visokiais keiksmažodžiais, diagnozuoti mūsų sąmoningumo lygmenį, kvestionuoti mūsų intelekto koeficientą, iš tikrųjų jo nepatikrinus? Galbūt būtų buvę pigiau, paprasčiau ir taikliau, neieškant įmantrių palyginimų, pavadinti mus tiesiog neabejingais piliečiais (nė kiek neabejojame, kad greitai bus taip ir padaryta). Mat nesupratome šios, teismų sprendimuose įsimetusios painiavos ne tik mes vieni, t. y. „patvoriniai“. Šio pavasario balandžio 25 dieną, prieš 22 dienas iki lemtingai auštančios gegužės 17-tosios, pats LR Teisingumo ministras Remigijos Šimašius viešai per televiziją prisipažino, kad taip pat, kaip ir kiti eiliniai žmonės, nesuprantąs, „kodėl Stankūnaitei nėra pareikšti įtarimai, kaip ir Ūsui?“, pridurdamas, jog „Tikrai sunku eiliniam žmogui suprasti tiesą.“ Po šitokios jo kalbos mes nudžiugome ir tikėjomės, kad jis atvyks, prisijungs prie mūsų, pamatys vaiką ir visi klausimai jam pavirs atsakymais… Lygiai toks pat pasiūlymas, kiek žinau, buvo pateiktas psichiatrui Dainiui Pūrui, kuris, nematydamas vaiko, nuolatos ekstrasensoriniu būdu konstatuodavo mažametės psichinę būklę. Bet jie atvažiuoti nepanoro, kaip ir E. Žiobienė, Rimantas Dagys, dvi Seimo narės - „aplankytojos“ – dabartinio vaiko, jau nebeliūdinčio nei dėl prarastų draugų, pusbrolio, su kuriuo užaugo nuo mažumės, nebeliūdinčio nei dėl mylimos močiutės, nei dėl ypatingiausio draugo – dieduko - praradimo, nei dėl Neringos, aplink kurią, grįžusią iš darbo, sklandydavo lyg linksmas drugelis… ne, ne šito, o naujai sukurto vaiko „aplankytojos“... ir panašūs veikėjai, postringaujantys apie mergaitę absoliučius vėjus ir didinantys užsitrauktos nuodėmės gylį nesuvokiamais mastais. Jie visi nepanoro atvykti ir pamatyti anos, dabar jau praeitos mergaitės… Užtat važiavo „eiliniai“ žmonės iš visų Lietuvos pasviečių. Važiavo ir važiavo, ir tų žmonių daugėjo. Galbūt jiems buvo lemta tapti liudininkais didžiulės visuotinės netiesos. Ir, manau, jie jau liudija, nes pasekmės akivaizdžios.

Užvakar mažoje kaimo krautuvėlėje stovėjo du gerokai apgirtę vyriškiai, panašu, kad šiame gyvenime vargu ar išsiblaivysią… (Deja, čia ne anekdotas.) Vienas klausia:

– Bl…, tai kas dabar bus?
– Kas bus?...
– Žiūrėk, ką čia matai, kas čia?
– Kopūstas…
– Aaa ne, bl… – morka.
– Chhhhh, – švogždžiančiu balsu užsikvatoja pašnekovas, – Tu čia gerai…
– Jo jo, žinok… Dabar tau valdžia ateis ir p…s protą, kad čia morka… Arba, va, Ritulei pasakys: visą tą viršutinę  šnapso  lentyną - varai man… A vot, šiaip sau - dabar, bl…, arba už minutes...
– O, manai, ne? Da gali ir liept mane iš krautuvės išnešt, kojom į priekį… Sakys: „Pašalinkit pašalinius gyventojus“, – priduria Ritulė.
- Chhhhhhh… Nu, tai ką daryt?... Tai pravalas…

Ne, dar ne visiškas „pravalas“… asmeniškai mane šitas vaizdelis ne prajuokino, o viltingai nuteikė. Nepavyko valdančiosioms struktūroms galutinai nugirdyti tautos. Dar nepavyko užblokuoti mąstymo. Todėl negąsdinkite su tais savo strasbūrais. Jeigu turtingi – mokėkite, bet žinokit, žmonės puikiai supranta, kad šiuo atveju, kaip paruoši dokumentų paketą, taip Strasbūras ir išnagrinės… juk Vladimiras Putinas visam pasauliui pasigyrė, kad Strasbūras „nustatė“, jog Michailas Chodorkovskis nėra politinis kalinys. O kas tuo tiki? Ogi niekas… Tuo netikime nei mes, nei jūs. Na, pagaliau priėjom konsensusą – nors vienu atveju mūsų nuomonės sutampa…

Šias ganėtinai padrikas mintis pasistengiau užrašyti, paprašyta žmonių. Kokių? Ne, ne tų, kurie Klonyje stovėjo vardan vaiko gyvybės. Rašau pašnabždom paprašyta tos - kol kas tylinčiosios - Lietuvos dalies, apie kurią įžvalgiai ir taikliai užsiminė J. E. Valdas Adamkus. Ogi kuomet žmogus tyli? Ogi tyli tuomet, kai suklūsta… Todėl suinteresuotoji pusė, nors labai turtinga, gali nebeeikvoti lėšų samdomiems žurnalistams bei etatiniams komentarų „rašytojams“. Šitos „scenikės“ jau tampa juokingos, mat pradėjo darytis panašios į Šiaurės Korėjos repertuarą.

Suklususi, dar vis tylinti Lietuva, pasirodo, prisimena ir prašė priminti kitiems, jog būtent šis teismo sprendimas buvo įvykdytas ne tik necivilizuotai, paminant teisines, konstitucines, galiausiai – žmogiškumo, moralines nuostatas, bet ir tai, jog pulkams vadovavusi antstolė, veikusi Valstybės vardu, savo Kryžiaus Žygį prieš Vaiką pradėjo nuo melo. Lietuvos gyventojams savaitės pradžioje buvo pranešta, jog „Teismo sprendimas šią savaitę nebus vykdomas“… Maža to, LR VR ministras Artūras Melianas išvakarėse, gegužės 16-tosios TV vakaro žiniose, visai Lietuvai girdint pranešė, jog Vaiko perdavimo operacijai nepasiruošta. Cituoju: „Aš, kaip politikas, Seimo narys ir kaip ministras, ir kaip žmogus turiu pasakyti: mano įsitikinimu, yra nepasiruošta šiam veiksmui. Matau, kad yra nepasiruošta socialine prasme visam tam perdavimui ir visai integracinei situacijai. Neužtenka vien tik perduoti, o kas po to?… Apie tai aiškiai pasakė ir socialinės apsaugos ir darbo ministras, ir kiti įvairūs pareigūnai – kad situacijai yra visiškai nepasiruošta.“

„Naudoti jėgą yra klaidingas situacijos modeliavimas”, – dar ypatingai pabrėžė ir, asmeniškai aš, ministru A. Melianu patikėjau, ir taip pat ypatingai ramiai užmigau…

…Tą naktį, kai Vaikas turėjo būti išduotas - SOS Klonis! - pasklido po tą tylinčiąją Lietuvą, vos tik Vilniaus žmonės pro langus pamatė pajudėjusius „ėmikų“ pulkus. Mes šokome iš lovų ir skubėjome į Garliavą. Kas mūsų paklausė, prieš sumušant, ko mes ten STOVIM? Galbūt mes kažką atstovaujam?… Kažką daugiau, nei merkantilūs interesai… O gal mes lėkėme į tą Garliavą, kad praneštume privačios antstolės Juodajai svitai, jog „PERDAVIMUI NEPASIRUOŠTA!“, jog mes norime kalbėti, argumentuoti, priminti, kad negalima neatsižvelgti į vaiko siekį jokiu gyvu negyventi su motina („Jau geriau tegu mane kokiem penkiem metam uždaro į vaikų namus, negu išveža gyvent su Laima…“)? Mes norėjome priminti, jog nevalia skubėti, jog LR Teisingumo ministras R. Šimašius „taip pat, kaip ir kiti eiliniai žmonės“, nesuprantąs, kodėl vaiko motinai nėra pareikšti kaltinimai, kaip ir Ūsui…

Sugiedojome Lietuvos Himną ir ruošėmės liudyti Tiesą, išsakyti savo pastebėjimus, nuogąstavimus. Tarp mūsų, besistengiančių, kad vaiko argumentai ir siekio negyventi su motina motyvai būtų išgirsti, buvo ir medikų, psichiatrų, ir pedagogų, ir dvasininkų, ir daugiavaikių Motinų bei Tėvų, buvo garbingų disidentų, buvo anuomet valstybės pagerbtų žmonių - už asmeninę auką Sausio 13-tosios naktį... Mes norėjome pasakyti, kad mergaitė, po pirmojo kaukėto ėmimo atsipalaiduodavo tik tuomet, kai gatvelė būdavo pilna jos „Saugotojų“, bet nuliūsdavo nelyginant gėlė artėjant vakarui, mat pradėdavo skirstytis žmonės…

Bet niekieno mūsų pastebėjimai nedomino. Buvome užpulti, pradėti tampyti, gavome, kaip sakoma, „į žiauną“... Mus užpuolė be jokio perspėjimo, griovė stovinčius su trispalvėmis, spardė, laužė rankas, vartodami kovinius skausmingus veiksmus. Visa gatvelė aidėjo nuo visaip niekinamų žmonių klyksmo. Atrodė, kad esi atsidūręs pačiame Skausmo Ašarų Klonio dugne…

Kai po visko kolegos manęs paklausė, ką jaučiau, ar buvo baisu… ne. Baisu nebuvo. Gal nebuvo baisu todėl, kad stovėdama stengiausi atstovėti Vaiko laisvę ir teisę gyventi. O gal nebuvo baisu todėl, kad visa, kas vyksta, rodės absoliučiai neįtikėtina. Realybė atrodė kaip visiška fantasmagorija, kaip sapnas. Tiesiog po mano kojomis spardomas, smaugiamas, Lietuvos trispalvę laikantis žilas vyras, o aš vis tiek stoviu ir kimstančiu balsu rėkiu: LIETUVA!… Gerai pamenu, kad savo Tėvynės vardą šaukiau ne kaip skanduotę, o kaip kreipinį, kaip maldą: Lietuva, gelbėk… Matyt, už tai ir buvau suimta… Tik išvesta į gatvę išgirdau kažkokį keistą monotonišką roboto kalbėjimą: mes gerbiame jūsų nuomonę... prašome netrukdyti vykdyti teismo sprendimą... bus panaudoti elektroimpulsiniai prietaisai, dujos, tarnybiniai šunys… tarnybiniai šunys… mes gerbiame jūsų nuomonę… tarnybiniai šunys…

Vedama į arešto vieton mus nuvešiantį nusikaltėliams vežioti skirtą autobusiuką, spėjau pamatyti, kad garsas sklinda iš to baisaus prietaiso, iš to keisto įrenginio, kurį įvežant į gatvelę paaugliškas balsas man už nugaros šūktelėjo: Kas čia?!... Žiūrėkit, giljotiną atveža!

Apie kokią pagarbą mūsų nuomonei kalba šitas prietaisas?... Kas mūsų nuomonę norėjo sužinoti?... Juk tarnybiniai „šunys“ mus puolė, nespėjus įkvėpti oro, po sugiedoto savo Tėvynės himno… Kodėl giedojome himną? Ogi todėl, kad buvo šešta valanda ryto – aušo nauja mūsų valstybės diena… Tas rytas buvo labai šaltas, lietingas. Vėjas, matyt, pūtė į kitą pusę, ir mes tikrai negirdėjome, kad tas prietaisas nori sužinoti mūsų nuomonę…

Šiuo metu yra dvi tebeieškančios tiesos Neringos. Viena – Neringa žemė, kita – Žmogus. Neringa–žemė, nutarusi, kad boteliai ją bjauroja, kovojo dėl švaraus savo veido ir teismą laimėjo. Deja, teismo sprendimas nebuvo įvykdytas... Neringa–Žmogus visa, ką darė, padarė mažiausiam iš savo brolių… Teismo sprendimas buvo įvykdytas, net nespėjus nei laimėti, nei pralaimėti sunkios baudžiamosios bylos teismo… Tolimesnė šios bylos eiga jau nulemta. Spąstai atstovauja pelytę... Kaip jums tokia „scenikė“?...

Ką čia norima mums, Lietuvos gyventojams, tuo pasakyti? Girdėjau teatre, kaip pertraukos metu vienas žiūrovas kitam žiūrovui išaiškino: „Botelius gaila griauti, o vaiko gyvenimą – ne. Boteliai yra geras dalykas, vaikai – taip pat neblogas. Svarbu, kad jie augtų be pasakų apie bebenčiukus, o būtų nuo kūdikystės mokomi seksualumo pagrindų. Tada bus gerai, visokie boteliai nestovės tušti, bus ką į juos ir atsivesti… Mamytės kryptį matei? Pirmą dieną vaikui nagus mėlynai nudažė…“

O dabar aš noriu paklausti: Valstybe, už ką Tavo Vardu mes buvome mušami? Kam mes, beginkliai, stovintys privačioje valdoje, tapome kliūtimis, kurias reikia pašalinti? Kaip, Tavo nuomone, turėjo pasielgti šešiasdešimtmetė Olga, kadaise išmokiusi mergaitę žaisti šachmatais, tapusi jai laukiamiausia drauge ir nevaikiškų paslapčių patikėtine – išduoti, pabėgti?... Kodėl ši moteris turėjo maldauti policininko, kad šis jai nedarytų elektrošoko?... Už ką jai buvo laužomos rankos - kad ji netapo Judu?... Kas, Valstybe, buvo įvykdyta, prisidengiant Tavo vardu? Ko, Tavo Vardu vykdomo, privalėjo nematyti žilagalviai vaiko seneliai, kad juos reikėjo išnešti iš nuosavo būsto it mėsą?... Kam jie tapo pašaliniais asmenimis savo nuosavuose namuose?... Iki ko Tu priėjai, Valstybe, kad savo Vardą leidi vartoti visiškam nužmogėjimui legalizuotis?...

Gegužės 14-tosios vakare, minint Romo Kalantos Auką, mergaitė krykštaudama lakstė su draugais ir buvo linksma. Paskui netikėtai atsitūpė šalimais ir susimąstė. Pagyriau jos naują sijoną. Ji man išpasakojo visą šio sijono atsiradimo istoriją ir net modelio siuvimo technologiją. O po to, netikėtai, atsiduso ir tyliai tarė: „Žinok, jeigu Laima manęs ateis, aš jai įkąsiu.“ Nustėrau, subariau ją ir pasakiau, kad kanda tik pikti žvėrys, o ji gi nesanti žvėriukas… Dar pasakiau, kad viskas bus taip, kaip ji pati norės, nes žmogus gyvenime pirmiausia turi apsispręsti, ko jisai siekia... Ji pertraukė mane ir suirzusi šūktelėjo: „Bet tai kad aš noriu gyvent su dieduku ir su Neringa, ir savo močiute, su Karoliu, o „tos“ vis tiek sako, kad reikia su Laima!“

Prisiverčiau nusišypsoti ir pasakiau - „Pingviniuk, viskas bus gerai.“ Paskui mes ėmėme rodyti viena kitai juokingas grimasas... Daugiau jos nemačiau, tik reportaže, autobusiuku vežamą po pagrobimo. Bet tai jau buvo visai nebe Pingviniukas... Ten buvo mergaitė, piktos Gyvenimo grimasos iškreiptu veideliu.

Tai ar supratai, Valstybe? Mes norime atsakymo: už ką Tu mus mušei?