Visi kandidatai neigia, kad teismai korumpuoti

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 5.00 (4 Votes)

Pora pabaigos puslapių iš Aldonos Meilutytės parašytos knygos apie Lietuvos teismų darbą

 

 

Paskelbta: 2019-02-03 08:45 Autorius: Aldona Meilutytė

Šie 2019 metai Lietuvai svarbūs, nes įvyks net treji rinkimai: savivaldybių, Europos Sąjungos parlamento narių ir, svarbiausia, valstybės prezidento. Kaip spauda informuoja rinkėjus apie kandidatus į valdžios postus? Apie kandidatus į Lietuvos prezidento postą rašoma nemažai, skelbiami kandidatų reitingai, publikuojami interviu ir t.t. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – krikščionių šeimų sąjungos vadovas Valdemaras Tomaševskis (jis ir ES parlamentaras), tiesa, viešai abejoja, ar tie reitingai objektyvūs. V.Tomaševskis net pareiškė, kad galimai „sistema jau paskyrė prezidentą“ – juo taps G. Nausėda ar I. Šimonytė.

 

Paskelbti ir taip vadinami kandidatų „debatai“ – kandidatų susitikimai su rinkėjais dviejuose Kauno universitetuose. Vytauto Didžiojo universitete 2019 m. sausio 10 d. vykusias diskusijas stebėjau – neslėpsiu, man jos paliko slogų įspūdį. Jokių naujų idėjų, jokių originalių minčių, tik postringavimai apie visiems žinomus dalykus, plaukiojimas, kaip sakoma, sekliuose vandenyse.

Kandidatams buvo užduodami klausimai, į kuriuos jie atsakinėjo, teisingiau pasakius – net neatsakinėjo, o tik šnekėjo kartais į temą, o kartais ir ne visai. Kalbant apie kultūrą, A. Maldeikienė, G. Nausėda ir I. Šimonytė pranešė, kad jie baigę muzikos mokyklas – reikia suprasti, dėl to labai kultūringi.

Pirmas klausimas buvo apie ekonomiką – manoma, kad ateityje gali įvykti recesija, todėl kandidatų buvo klausiama, kokių sprendimų, tapę prezidentu, imtųsi ekonomikos nuosmukiui sušvelninti ar jo išvengti. Apie konkrečius sprendimus nei vienas nekalbėjo, todėl nebuvo ir diskusijos, ar tie sprendimai būtų geri ar blogi. Buvo bendri samprotavimai, kad ekonomikos augimui skatinti būtina didinti eksportą, ieškoti naujų rinkų, išlaikyti vidaus rinkos perkamąją galią ir pan. N.Puteikis šia proga pakalbėjo apie vaikų eksportą, G.Nausėda pareiškė, kad pasirengiant recesijai būtina atlikti reformas visų pirma švietimo srityje, o I.Šimonytė pareiškė, kad tai iš viso klaidinga diskusija, kad reikia galvoti, kaip užtikrinti tvarų ekonomikos augimą. Pagalvojau: nejaugi ruošdamasi tapti valstybės prezidente apie tai dar negalvojai? Apibendrindamas pasisakymus, profesorius L. Bielinis reziumavo, kad tai iš viso ne prezidentinis reikalas, kad galvoti apie ekonomiką turi vyriausybė, o prezidento mąstymas turi būti strategiškas.

Kalbant apie ekonomiką, buvo dar vienas klausimas: kokios buvo padarytos klaidos, sprendžiant 2008 metų krizę. Atsakydami į šį klausimą, visi vieningai pareiškė, kad ekonomikos krizei nebuvo tinkamai pasiruošta, taip pat kandidatai pripažino klaidą, kad buvo netinkamai skolintasi; I. Šimonytė, suprantama, tai neigė, pareikšdama, kad ne skolinimesi esmė, kad Latvijos viešasis sektorius taip pat neišvengė skaudžių pasekmių. O A. Maldeikienė nurodė, kad visos klaidos buvo užprogramuotos A. Kubiliaus sąmonėje, ir nieko čia nepadarysi.

Apie teisę ir teismus buvo kalbėta paskiausiai. Ar tai reiškia, kad tai mažiausiai svarbus klausimas? Aš manau, kad apie teismus reikėjo kalbėti pirmiausiai, nes ir ekonomika negali normaliai vystytis, kai teismai nevykdo teisingumo. Iš esmės buvo užduotas paprastas ir aiškus klausimas: “Kaip ruošiatės kovoti prieš korupciją teismuose”?

Pirmoji užsišoko A.Maldeikienė, jai pritarė ir G.Nausėda, kurie, kaip supratau, iš viso neigė, kad teismai korumpuoti. Dar aršiau neigė teismų korupciją I. Šimonytė, pareiškusi, kad ji absoliučiai neigia „viešas paslaptis“, kad teismuose klesti korupcija, ji neigia patį klausimą apie korupciją. Matyt, I. Šimonytei toks klausimas pasirodė šventvagiškas – kaip galima drįsti kalbėti apie nesąžiningus teisėjus, kuriuos skiria prezidentė. Nei Seime, nei teismuose korupcijos būti negali, nors Seime jau prieita iki to, kad Seimo narys pamatęs, jog per pertrauką vienas Seimo narys perduoda kitam voką, praneša Specialiųjų tyrimų tarnybai, kad galimai įvykdytas kyšio davimas…

Aš pasakiau, kad A. Maldeikienė „užsišoko“ – iš tikrųjų, ji nei iš šio nei iš to ėmė pasipiktinusi priekaištauti: „kas yra tie visi, kurie žino, kad visi teismai korumpuoti“? Bet juk klausimą pateikęs studentas visai netvirtino, kad visi teismai korumpuoti. Tai ponios A. Maldeikienės įsivaizdavimas. Jis tik sakė, kad teismai yra viena labiausiai korumpuotų institucijų, kad apie 50 procentų žmonių nepasitiki teismais, kad žiniasklaida nedrįsta apie tai kalbėti. A. Maldeikienei žmonių nepasitikėjimas teismais nieko nereiškia, tai tik subjektyvus santykis su teismų realybe, taip ji pareiškė.

P. Auštrevičius ėmė kalbėti apie Holivudą, teisingumą apibūdimo kaip kokius tai pojūčius – žodžiu, paistė niekus. Tik N. Puteikis ir A. Juozaitis buvo konkretesni – N.Puteikis pripažino, kad nėra teismų kontrolės mechanizmo, jis už tai, kad būtų grąžinti į teismus tarėjai. Jis paminėjo, tiesa, nenurodydamas Kauno apygardos teismo teisėjo R. Antanavičiaus pavardės, kad išteisintas kaltintas kyšininkavimu teisėjas – ranka ranką plauna… A. Juozaitis kalbėjo apie ypatingojo prokuroro institucijos būtinumą, tada, jo manymu, būtų sustabdytos absurdiškos Garliavos įvykių bylos.

Profesoriaus L. Bielinio komentaras teismų klausimu man pasirodė daugiau negu keistas: jis aiškino, kad labai daug žmonių nori teisybės, bet labai mažai žmonių nori teisingumo. Kokia čia mįslė? Ar gali egzistuoti teisingumas be teisybės, be tiesos?

Net visai mažiukai vaikai, pradinukai mokykloje, ir tie žino, kaip reikia atsakinėti į užduotus klausimus, o jeigu atsakymo nežino, dažniausiai nuleidę galvą tyli… Į užduotą klausimą „Kaip ruošiatės kovoti prieš korupciją teismuose“? – atrodo, galėjo būti aiškūs atsakymai: kai kandidatas įsitikinęs, kad korupcijos teismuose nėra, taip ir turėjo aiškiai ir ramiai atsakyti, kad jis nesiruošia jokiai kovai su nesama korupcija; jeigu kandidatas pripažįsta, kad korupcija teismuose egzistuoja ar gali egzistuoti, ir jeigu jis yra mąstęs apie šios problemos sprendimą, nurodyti konkrečias priemones – kokius įstatymus reikėtų panaikinti, pakeisti ar priimti naujus ir kaip užtikrinti jų vykdymą.

IŠVADOS

Norėčiau, kad tie, kurie skaitys šią knygą, padarytų savo išvadas – atsakytų į klausimą, ar galime toliau taip gyventi? Ar galime rinkti prezidentą – valstybės vadovą, kuris nemato jokių problemų teismų darbe ir nesiruošia jų spręsti?

Mano išvada aiški: pirmieji žingsniai turi būti padaryti įgyvendinant teisingumą. Įgyvendinti teisingumą dabartinėje situacijoje – tai visų pirma griežtai bausti korupcinius nusikaltimus įvykdžiusius valdžios pareigūnus: skirti jiems realias bausmes – sodinti į kalėjimą, taikyti turto konfiskaciją. Net Seimo narys retoriškai klausia: „Na, tai ar ką nors pasodins vieną kartą, ar ne“? Štai kaip rašo Seimo narys Robertas Šarknickas:

Šimtai milijonų išvogta. Per beveik trisdešimt pastarųjų metų per valstybines įstaigas ir įmones išgrobti („įsisavinti“) mokesčių mokėtojų ir Europos Sąjungos pinigai nualino valstybę iki tolio lygio, kad daug metų valstybė duso, iš Lietuvos bėgo žmonės, aplinkybių buvo priversti dirbti šešėlyje ir, kas blogiausia pačiai tautai,užaugo pikta nusivylusi politikais, biurokratais, direktoriais ir kitais šios žemelės garbingais ponais karta.

Rašiau šią knygą, turėdama vieną tikslą – kad mes, lietuviai nedegraduotume ir nesusitaikytume su neteisingumu. Kai valstybėje nėra teisingumo, valstybė sužlugdyta. Siekiau parodyti, pateikdama konkrečius pavyzdžius, kaip Lietuvos teisėjai nebaudžiami tyčiojasi iš teisingumo.

Labai džiaugiuosi, kad susikūrė asociacija Lietuvos visuomenės taryba. Jeigu visuomenė, o ypač jaunimas, studentija, palaikys šios organizacijos veiklą, tikiu, mūsų valstybė atsigaus ir stiprės, išbrisime iš melo liūno, į kurį mus įstūmė mūsų pačių valdžia.