Zigmas Vaišvila. Interpolas, KGB ir Vytautas Landsbergis (iš Zigmo Vaišvilos liudijimų).

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 3.25 (2 Votes)

Zigmas Vaišvila. Interpolas, KGB ir Vytautas Landsbergis (iš Zigmo Vaišvilos liudijimų).

2018-11-04

 

Lietuva pasirinktinai nevykdo tarptautinių įsipareigojimų, teismų sprendimų. Tai reiškia aukščiausią teisinį nihilizmą. Diskredituojama net pagrindinė mūsų narystė Jungtinių Tautų Organizacijoje, nevykdant net JTO Žmogaus teisių komiteto sprendimus.

Gal nebereikia mums šių narysčių, sutaupysime gal ką nors?..

Gal pradėkime nuo Interpolo? Neduok Dieve, kitąmet Respublikos Prezidentu bus išrinktas Lietuvos pilietis, šį bei tą išmanantis apie mūsų valdžios korupciją...

Dar nutiks kaip Pietų Korėjoje, jei būsimas Prezidentas neapgins. Atstatydinta Pietų Korėjos prezidentė Park Geun-hye šiemet buvo nuteista kalėti 24 metus už piktnaudžiavimą valdžia, kyšininkavimą ir turto prievartavimą. Eksprezidentė turi sumokėti 18 mlrd. vonų (13,9 mln. eurų) baudą. Kyšius per savo seną draugę ir patikėtinę Choi Soon-sil eksprezidentė Park Geun-hye paėmė arba jai buvo pažadėta mainais į politines nuolaidas. Net 59,2 mlrd. vonų (42,2 mln. eurų) paimta vien iš trijų Pietų Korėjos kompanijų: „Samsung“, „Lotte“ ir SK. Eksprezidentė taip pat buvo kaltinama vertusi 18 stambių kompanijų „paaukoti“ 77,4 mlrd. vonų (58,8 mln. eurų) dviem Choi Soon-sil kontroliuojamiems ne pelno fondams.

Lietuviškąjį „Independence“ skystų dujų laivą-saugyklą, kurį Pietų Korėjoje į jūrą nuleidinėjo ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė (beje, registruotą Singapūre), gaminusios „Hyundai Heavy Industries“ šiame skandale bent lietuviška žinasklaida nemini. Laivo savininku pristatinėta norvegiška įmonė „Hoegh LNG“, nors vėliau paaiškėjo, kad tikras savininkas – ofšorinė įmonė, kurios savininkai mums, už šią aferą mokantiems, vis dar yra valstybės paslaptis.

 

Beje, 1991 m. lapkričio 4 d., dar egzistuojant Tarybų Sąjungai, išimties tvarka buvo atkurta Lietuvos Respublikos narystė Interpole (ICPO) - tarptautinėje kriminalinės policijos organizacijoje. Interpolo Lietuvos nacionalinis biuras vykdo Lietuvos teisėsaugos tarnybų bendradarbiavimą su tarptautine kriminalinės policijos organizacija ir kitų šalių Interpolo nacionaliniais biurais.

Interpolas – didžiausia policijos tarptautinė organizacija pasaulyje - įkurtas 1923 m. ir šiuo metu vienija 190 valstybių narių. Prieškario metais buvo užvaldytas nacistinės Vokietijos, dėl ko šioje tarptautinėje organizacijoje 1943 metų kovo mėn buvo likusios tik dvi valstybės – JAV ir Vokietija (1938 m. buvo 34 valstybės narės, įskaitant ir Lietuvos Respubliką).

Oficialiai Lietuvoje skelbiama, kad Lietuvos narystę Interpole atnaujino neįvardintas Lietuvos Respublikos atstovas 1991 m. lapkričio mėn. 4-8 dienomis Punta del Este (Urugvajuje) vykusioje 60-ojoje Interpolo Generalinės asamblėjos sesijoje. Tik VRM istorikas dr. Petras Stankeras  (http://www.aidas.lt/lt/istorija/article/2463-10-21-interpolas-svastikos-seselyje) pamini, kad šiuo mūsų atstovu buvo Ministro Pirmininko pavaduotojas Zigmas Vaišvila, Urugvajuje Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir policijos vardu pateikęs prašymą priimti Lietuvą į Interpolo narius, kuris buvo patenkintas ir Lietuva pakartotinai tapo Interpolo 158-ąja nare. 

Kalbant ne formalia kalba, vienas tų žingsnių į Lietuvos pripažinimą vyko daug sudėtingiau. Kliūtys prasidėjo dar perkant aviabilietus – Inturist, vienintelis buvusioje TSRS pardavinėjęs bilietus į užsienį, pardavė man Aerofloto bilietą tik grįžimui iš Montevideo į Maskvą, o į priekį – tik iki Paryžiaus. Bet to užteko.

Mūsų Vyriausybė ir VRM ruoštis tam pradėjo iškart po 1991 m. rugpjūčio mėn. žlugusio pučo Maskvoje. Lietuvoje mūsų kvietimu apsilankė Prancūzijos VRM ir ne tik šios žinybos atstovai. Įtikinome juos, kad esame tam pasiruošę. Į Paryžių išvykome dviese su LR VSD generalinio direktoriaus pavaduotoju Viktoru Zedeliu. Savaitę truko intensyvios derybos ir diskusijos su Prancūzijos VRM, Žandarmerijos ir vidaus žvalgybos tarnybomis, pavaldžiomis VRM, Išorinės Žvalgybos Agentūra (Prancūzijos žvalgybos tarnyba), o su šių Prancūzijos institucijų pagalba – ir su Interpolo Generalinio Sekretoriato vadovybe. Lietuvos paraišką Interpolo Generaliniam Sekretoriatui pateikėme ne Punte del Estėje, o dar Prancūzijoje.

Ministro Pirmininko pavaduotojas Z.Vaišvila Urugvajuje, Punta dėl Este, 60-ojoje Interpolo Generalinės Asamblėjos sesijoje, 1991 lapkričio 4 d. | organizatorių nuotr.

Toks mūsų žingsnis nenudžiugino TSRS. Be to, paraišką pateikti reikėjo prieš metus, o kasmetinė Generalinė Asamblėja, priimanti sprendimus dėl narystės, turėjo prasidėti jau kitą savaitę. Tarptautinis Lietuvos pripažinimas buvo tik prasidėjęs. Įtikinome savo ryžtu ir pasiruošimu, o prancūzų įtaka Interpole ir nulėmė – Generalinio Sekretoriato būstinė buvo Lione. Panaudojome ir argumentą, kad prieškario Lietuva jau buvo šios organizacijos prototipo – Tarptautinės kriminalinės policijos komisijos (CIPC) nare. Lietuva buvo trečioji valstybė, po Vokietijos ir Danijos pripažinusi šią organizaciją. Tuometinis Lietuvos Kriminalinės policijos viršininkas Petras Pamataitis nuo 1935 m. buvo jos viceprezidentas.

V. Zedelis grįžo į Lietuvą (žmogus mus paliko 2016 m. gruodžio 25 d.), o man savo vietą Air France keleiviniame lėktuve užleido Prancūzijos vidaus reikalų ministras. Tad į Urugvajų skridau drauge su Prancūzijos delegacija.

Asamblėjoje atmosfera buvo labai geranoriška. Atvykus šeimininkai net keletą valandų mums skyrė parodyti Montevideo centrą, turguje ragavome privalomą jautienos kepsnį, raudoną vyną. Ilgokai ieškojau įsikūrimui pigiausio pasiūlyto viešbučio. Ir po to iškart atsidūriau nuolatinio dėmesio centre. Smalsu visiems buvo bendrauti su iš stipriosios TSRS pirmosios ištrūkusios valstybės atstovu. Lagaminas pildėsi suvenyrais iš įvairiausių šalių. Latvija ir Estija į Interpolą stojo vėliau, jau po TSRS sugriuvimo.

Kad naujai priimti nariai galėtų dalyvauti asamblėjos darbe, balsavimai dėl narystės vyko pirmąją dieną – 1991 m. lapkričio 4-ąją. Iškart po šių balsavimų buvo pertrauka balsų skaičiavimui. Vienas pirmųjų su būsima naryste pasveikinti manęs priėjo TSRS atstovas vidaus reikalų ministro pirmasis pavaduotojas Viktoras Jerinas (Viktor Erin), pašnibždėjęs, kad jis balsavo už mūsų priėmimą. Su V. Jerinu jau buvau pažįstamas, nes rugsėjo pradžioje lankiausi Maskvoje spręsti aibę klausimų, atsiradusių po pučo Maskvoje žlugimo. Lankiausi TSRS Gynybos ministerijoje ir TSRS VRM, kurioje į šias atsakingas pareigas V. Jerinas buvo tik paskirtas. Netrukus priėjo JAV atstovas balsų skaičiavimo komisijoje ir paklausė manęs, ar norėčiau sužinoti dar nepaskelbtus balsavimo rezultatus? O kaipgi! Taip sužinojau, kad už Lietuvos priėmimą balsavo visi nariai, išskyrus TSRS ir Kiniją, balsavusias „prieš“. Oficialiai tai nebuvo skelbta.

 

Lietuva, tiek ilgai laukusi tarptautinio pripažinimo, šią žinią paskelbė ir spaudoje. Mūsų policijai tai buvo svarbus ir lauktas įvykis. Neatidėliojant, jau 1991 m. lapkričio 30 d. mūsų Vyriausybės nutarimu Nr.509 buvo įkurtas Interpolo Lietuvos nacionalinis biuras. Pirmuoju jo vadovu paskyrėme kriminalinės policijos vyr. komisarą Aurelijų Racevičių. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 85 buvo patvirtinti Interpolo Lietuvos nacionalinio biuro nuostatai.

 

60-osios Interpolo Generalinės Asamblėjos sesijos atidarymas, 1991 m. lapkričio 4 d. | organizatorių nuotr.