Irena Vasinauskaitė. Vaiko teisių gynyba ar tik imitacija?

Peržiūros: 598
1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 5.00 (2 Votes)

Irena Vasinauskaitė. Vaiko teisių gynyba ar tik imitacija?

Tiesos.lt redakcija   2018 m. spalio 23 d. 10:32

 

Irena Vasinauskaitė. Vaiko teisių gynyba ar tik imitacija?

Kiekvieną kartą, kai nuskamba informacija apie iš šeimos paimtus vaikus, vis pritrūksta komentaro, o kodėl taip pasielgta, kokio amžiaus vaikai buvo išplėšti iš namų aplinkos ir kaip jų ir jų šeimų buvo atsiprašyta [ar dar kaip nors kitaip kompensuotas jų patirtas stresas], jei daugiau kaip pusė paimtųjų po paros ar dviejų buvo grąžinta tėvams ar globėjams…

Tačiau pastaruoju metu norisi suprasti ir skaičius. Štai nuo šių metų liepos 1-osios [per du mėnesius – aut.past.] Vaikų teisių apsaugos tarnyba, gavusi atitinkamą informaciją, iš nesaugios aplinkos paėmė 1100 vaikų, iš kurių 587 grąžino į tas pačias skųstąsiais gyvenimo sąlygas. Tačiau rugsėjį buvo pateikta jau tik 20 dienų statistika, tačiau ir ji taip suplakta, kad galima pasiklysti tarp šiurpą keliančių skaičių, kurių neįmanoma palyginti dėl nuolat besikeičiančios informacijos oficialių struktūrų puslapiuose. Pavyzdžiui: „Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba nurodo, kad nuo liepos iki rugsėjo 20 dienos gauta 3525 pranešimai dėl 4762 galimai skriaudžiamų vaikų. Įvertinus šių vaikų situacijas, 2001 pranešimas nepasitvirtino, 2220 atvejų nustatytas pirmas grėsmės lygis, pradėta dirbti su šeimomis.“ Gal kas suprantate, kodėl nerašoma, kas nutiko likusiems 541-am vaikui?

Kokios dvasinės būklės vaikai grąžinami į šeimas?

Prisipažįstu: iš visų šiuolaikinių realijų biurokratinis terminas „paėmė vaikus“ yra labiausiai atstumiantis. Tarsi lagaminus ar kitus kraustinius. Be to, sunku patikėti, kad Lietuvoje jau priruošta pakankamai specialistų, kurie iš vadinamosios nesaugios aplinkos vaikus gelbėtų taip saugiai, kad jų mažose širdelėse neliktų jokio kartėlio ir baimės visiems laikams prarasti artimuosius… Juk pastarieji ne visi būna tokie beviltiškai sugyvulėję, kad mažieji neatsigręždami ir neraudodami skuostų į savo valdiškųjų gelbėtojų automobilius. Todėl į viešąją erdvę prasprūstanti oficialioji statistika baugina, nes neturi žmogiškų paaiškinimų apie tokių „poėmių“ psichologines pasekmes ir vaikams, ir tėvams.

Lietuvoje plačiai nuskambėjo istorija apie anytos apskųstą tarnyboms marčią, neva ši anūkės neprižiūrinti. Mama, netekusi dukrelės, ryžosi savižudybei. Dar kraupesnis – šio įvykio tęsinys, kai dukrą tarnybos atvežė į motinos laidotuves, parodė karste gulinčią ir vėl išsivežė...

Tai tik vadinamoji rezonansinė istorija. O kiek lieka nepaskelbtų, nepastebėtų, vietinės reikšmės, kuomet ir tėvai, ir vaikai traumuojami, kai gelbėtojų tarnyboms skundžiasi kerštaujantys kaimynai ar pan.

Apie grėsmes vaikui biurokratiniu stiliumi

Ką apie „vaikų ėmimą“ sako pačios tarnybos?  Keletas ilgų citatų įvairioj spaudoj sulasiotų.

„Grėsmės vaikui lygiai yra 2. Grėsmė vaikui lygius skiriantis požymis – grėsmė vaiko saugumui sveikatai ir gyvybei. Pirmasis grėsmės vaikui lygis nustatomas, kai pažeistos vaiko teisės, tačiau nėra grėsmės vaiko saugumui, sveikatai ir gyvybei. Antrasis grėsmės vaikui lygis nustatomas, kai yra grėsmė vaiko saugumui, sveikatai ir gyvybei. Nustačius antrąjį grėsmės vaikui lygį vaikas paimamas iš jo atstovų pagal įstatymą (tėvų, globėjo / rūpintojo), specialistai kreipiasi į teismą dėl vaiko paėmimo leidimo išdavimo. Svarbu pabrėžti, kad vaiko paėmimas iš jam nesaugios aplinkos nėra tapatu vaiko paėmimui iš jo atstovų pagal įstatymą (tėvų, globėjų / rūpintojų). Paėmus vaiką iš jam nesaugios aplinkos, kai nenustatytas antras grėsmės vaikui lygis, vaikas nėra paimamas iš jo tėvų ar globėjų / rūpintojų ir nėra inicijuojama atvejo vadyba, mobiliosios komandos pagalba ar kreipiamasi į teismą. Tačiau, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinių skyrių specialistai, prieš perduodami (grąžindami – infa.lt) vaiką jo tėvams ar globėjams / rūpintojams, per 2 d. d., nuo vaiko paėmimo iš nesaugios aplinkos, vertina grėsmės vaikui lygį.“

Ar išklausoma vaiko nuomonė?

Supratote? Į bet kokią žinią reaguoja komanda, kuri pirmiau paima vaikus iš įprastos aplinkos ir tik po to nustatinėja, kuris grėsmės lygis juos buvo ištikęs.

Ir nors privalu išklausyti ir vaiko nuomonę, tačiau viešojoje erdvėje skelbiama gana keista specialistų informacija, pvz.: Infa.lt: „[…] vadovaujantis teisės aktais, vaiko teisių apsaugos specialistai, nagrinėdami pranešimą apie vaiko teisių pažeidimą, turi susitikti su vaiku, pabendrauti su juo be apribojimų, jeigu yra poreikis, – nedalyvaujant vaiko atstovams pagal įstatymą (tėvams, globėjams (rūpintojams), atsižvelgus į vaiko amžių ir brandą išklausyti vaiką jam priimtinu būdu apie galimą jo teisių pažeidimą. Minėtoje Grėsmės vaikui lygio nustatymo anketos pirmoje dalyje būtina nurodyti ar bendrauta, kada, koks bendravimo turinys, jie nebuvo bendrauta, taip pat turi būti nurodytos priežastys, pavyzdžiui, dėl vaiko sveikatos, dėl nenustatytos vaiko buvimo vietos, vaikas yra dingęs, arba galbūt vaikas yra sulaikytas ir ar dėl kitų objektyvių nepaminėtų aplinkybių. […] Bet kuriuo atveju, ar vaikas pageidautų, ar nenorėtų būti paimtas – visų pirma, labai svarbu su vaiku kalbėtis apie tai kas nutiko, kokia dabar situacija, išsiaiškinti jo išreikšto pageidavimo priežastis (nes ne visada vaiko norai sutampa su jo geriausiais interesais, kitą kartą gal ir pasakomi dalykai pasikarščiavus ir pan.), aptarti tolesnius veiksmus, nes labiausiai kelia nerimą ne tik suaugusiems, bet ir vaikams, o jiems gal net ir labiau – tai, kas nėra žinoma, pokyčiai.“

Tenka tik apgailestauti, kad Lietuvoje vaikas galimai nėra laikomas žmogumi, nes jo nuomonė nėra tokia svarbi ir reikšminga kaip suaugusiųjų. Matyt, dėl to, kad nepaisoma mažojo piliečio paaiškinimų, daugiau nei pusė paimtųjų ir grąžinami į šeimas, nes valdiškiesiems pareigūnams arba nepavyko aptikti aukščiausio lygio nesaugios aplinkos, arba jo nuomonė nėra tokia svarbi ir reikšminga kaip suaugusiųjų.

Dar daugiau – pasirodo, paėmimas iš šeimos nelygu ... paėmimui iš šeimos, mat, kaip rašoma infa.lt: „Lietuvos vaiko teisių tarnybos išaiškinimu, tai, kad vaikas dviem dienoms paimamas iš šeimos (tarnyba tai vadina „iš nesaugios aplinkos“), nereiškia paėmimo „pagal įstatymą“. Tai gal reikėtų suprasti, kaip laikiną vaiko sulaikymą, kol bus išsiaiškintos aplinkybės dėl kurių jis buvo paimtas. Aplinkybėms susiklosčius palankiai (neradus nusikaltimo sudėties) – vaikas grąžinamas į šeimą (atstovams, pasak vaiko tarnybos), o jei nepalankiai – vaikas gali prarasti šeimą, net jei nenori, nes tai, kas labiausia atitinka vaiko interesus ir su kuo vaikas nori būti – sprendžia ne jis ir ne jo šeima.“

Gana įdėmiai stebiu viešąją erdvę, tačiau niekur neteko skaityti informacijos, kad po tokių poėmių su vaikais, tėvais ar globėjais bendrautų psichologų komandos. Neteko girdėti, kad šeimos, kur buvo fiksuoti nepavojingai pažeisti vaiko interesai, t.y. mažieji neturėjo norimų žaislų, rūbų, kompiuterių, nes tėvai neturi darbo arba už jį daugiau negu kukliai sumokama, būtų paremtos finansiškai ar suteikta kitokia reali parama. Mūsų valstybėje ties skurdo riba balansuoja beveik 400 000 gyventojų, todėl jeigu tame skaičiuje atsiranda mažųjų akivaizdžiai pažeistomis teisėmis [pagal tą fiziškai nepavojingąją, tačiau psichologiškai labai skaudžią grėsmę – aut.past.], rinkėjai turėtų ne tik priminti politikams asmeninę atsakomybę už tokią padėtį valstybėje, bet ir suorganizuoti jiems savotišką poėmį iš šiltų valdžios kėdžių.

Šakališkų įstatymų grėsmė valstybės saugumui, kai nepaisoma tarptautinių norminių aktų

Nuo šių metų liepos 1-osios įsigaliojo nauja, pernai rusėjo 1-ją patobulinta 1996 metais priimto Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo redakcija. Pernai mūsų valstybės piliečius buvo sukrėtusi žiauri mažojo Matuko tragedija, kuomet sistemingai mušimus šeimoje kentęs vaikas buvo nužudytas artimiausių jam žmonių – mamos ir jos sugyventinio. Kas be ko, mūsų įstatymdaviai dar nebuvo pamiršę [gal vėl prisiminė – aut.past.], kaip prieš porą metų dabar jau nepakaltinamu pripažintas tėvas įmetė į šulinį ir nužudė du savo mažylius. Tiesa, tuomet vienas nuskendo, o kitas tiesiog sušalo, nes neatsirado gelbėtojų, gebančių pulti į šulinį ir ištraukti bent vieną mažylį, kurio verkimą dar girdėjo į kiemą sulėkusios tarnybos. Pamenate, tąkart buvo kaltinami visi kaimynai, vietos bendruomenė, kad nepastebėjo, o gal iš abejingumo neinformavo vaiko teises ginančių tarnybų, kad keturias atžalas auginančioje šeimoje ne viskas gerai. Žodžių „grėsmių lygiai“ tąkart valdžios žmonių leksikone nebuvo.

Situacija Lietuvoje ir rezonansiniai įvykiai sukūrė tinkamą foną taip patobulinti norminę bazę, kad vaikų teisės būtų ginamos nepaisant pačių ginamųjų nuomonės arba galimai pažeidinėjant tėvų bei globėjų teises. Todėl dabar jau verta diskutuoti, ar vykdant LR Vaiko teisių pagrindų įstatymą nėra „pamirštama“ Vaiko teisių konvencija, teigianti, kad „nė vienas vaikas neturi patirti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį, šeimyninį gyvenimą, buto neliečiamybę, susirašinėjimo paslaptį arba neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją.“

Taip teigti galėčiau, nes nei viešojoje erdvėje, nei politikų diskusijose nepastebėjau bent užuojautos tai pusei paimamų ir vėl šeimoms grąžinamų vaikų. Gal gali kas atsakyti į klausimą, kaip šiems jaustis, kai kaimynai, bendramoksliai sužino apie jų „laikiną sulaikymą“ dviem dienoms ar pusei metų, kol bus išsiaiškinta yra aukščiausio lygio grėsmė iškilusi ar tėra vienintelis ir kasdienis vaikų siaubas – baisi socialinė atskirtis. Pastaroji jaučiama kieme, klasėje, pagaliau, parduotuvėje, kai dėl tėvų skurdo vaikas negavęs to, ką turi jo bendraamžiai, gali pulti į isteriją, o drausminantys tėvai būtų aplinkinių skundžiami tarnyboms.

O pagal tą pačią Konvenciją „Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad padėtų fiziškai ir psichologiškai atsistatyti ir socialiai reintegruotis vaikui, tapusiam bet kokio pobūdžio nesirūpinimo, išnaudojimo, piktnaudžiavimo; kankinimo ar kitokio žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmės; ginkluotų konfliktų auka.“ Tiesa, ko gero, šito straipsnio reikėtų paisyti ir pareigūnams, be rimto pagrindo iš šeimos išplėšiantiems vaikus. O gal mūsų valdžios institucijoms negalioja tos tarptautinės konvencijos, tegul Lietuvoje ir ratifikuotos?

Dar tikslesnė ir konkretesnė valstybės kišimosi į šeimos gyvenimą klausimu yra Visuotinė žmogaus teisių Deklaracija, kuri teigia:

1. Kiekvienas turi teisę į savo ir savo šeimos sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį, įskaitant maistą, drabužius, būstą ir sveikatos priežiūrą bei būtinas socialines paslaugas, ir teisę į apsaugą nedarbo, ligos, negalios, našlystės, senatvės atveju arba kitomis nuo jo nepriklausančiomis aplinkybėmis, jam netekus pragyvenimo šaltinio.
2. Motinoms ir vaikams suteikiama ypatinga globa ir parama. Visi vaikai, santuokiniai ir nesantuokiniai, naudojasi vienoda socialine apsauga.
30 straipsnis
Jokia šios Deklaracijos nuostata negali būti aiškinama kaip kuriai nors valstybei, grupei ar asmeniui suteikianti kokią nors teisę vykdyti veiklą arba atlikti veiksmus, kuriais siekiama panaikinti šioje Deklaracijoje paskelbtas teises ir laisves.

Lietuva prie šios Deklaracijos prisijungė 1991-ųjų kovą, todėl turėtų konkrečiais darbais įrodyti, kad „šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės grupė, ir ji turi teisę būti visuomenės ir valstybės saugoma“. Suprantu, kad čia kalbama apie šeimą kaip apie visumą, o ne apie tai, kas lieka išblaškius jos narius, dar manau, kad kai imamos ginti atskirų narių teisės, jie ir patys nebetenka teisės spręsti, ypač vaikai dažnai padaromi beteisiais. Kai dėl detalių pametama ne tik visuma, nukenčia visi, juo labiau traumuojami silpniausieji ir pažeidžiamiausi. Ar ne parodijos verti tie norminiai aktai, kai atskiru įstatymu ginamos moterų, vaikų teisės, o po dar prisimenamos lygios galimybės. Čia gal tiktų mūsų Tautos posakis, kai „Devynios auklės – vaikas be galvos“. Toje masėje tarptautiniams teisės aktams disonuojantys nacionaliniai ir sukuria tokį chaosą, kuriame nebeaišku, kas ką gina, o kas kieno gyvenimus traiško. Ir nesakykite, kad tokioje à la teisinėje makalynėje nesikėsinama į Tautos genofondą.

Atsisakyta socialinės rizikos šeimų registro?

Tačiau kaip tą šeimą saugoti ir tausoti, jei valstybė atsikratė atsakomybės žinoti situaciją šeimose? Vienų labai giriamas, kitų peikiamas Lietuvos Respublikos Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymas įsigaliojo. Visu pajėgumu veikia ir paleistas mechanizmas, nes vaikai iš šeimų paimami vos ne atsitiktiniu būdu, t.y. kaip nors ir kokiu nors būdu gavus tam tikros informacijos. Taip teigiu, nes viešojoje erdvėje yra paskelbta informacija, kad „nuo šių metų liepos 1 d. nebėra socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus sąrašo. Šeimoms, kurios iki šių metų liepos 1 d. buvo į pastarąjį įrašytos ir toliau bus teikiama pagalba. Dabar, jei šeimai reikia pagalbos, ji neturi būti priskirta kuriam nors sąrašui.“

Taigi, matyt, vėl „suveikė“ koks nors Duomenų apsaugos įstatymas. Sąmoningai ar ne, tačiau naikinama oficiali duomenų bazė, kurioje gali būti fiksuojami tėvų bei globėjų padaryti baudžiamieji, civiliniai ar kitokie nusikaltimai, vaikų pražangos ar nusikalstama veika, socialinė šeimos padėtis, pagaliau individualūs polinkiai, nepakaltinamumo lygis ir kt. Tarnybiniam naudojimui skirta informacija negali būti maskuojama kokiu nors Duomenų apsaugos įstatymu, nes tokia informacija ir yra vaikui kylančių grėsmių prevencija.

Tačiau praktiniai specialistų ir politikų veiksmai rodo, kad daug aistrų sukėlusio įstatymo vykdymui nėra pasiruošta, trūksta darbuotojų ir t.t., ir pan. Tačiau liūdniausia, kad šio bene paties jautriausio norminio akto – savotiško valstybės įsipareigojimo savo vaikams – įgyvendinimui itin trūksta elementaraus žmogiškumo.

Už visuomenės narių psichologinį luošinimą atsakingi išrinktieji?

Seimo narė Dovilė Šakalienė – viena šių Vaiko teisių pagrindų „pagrindėjų“. Tačiau socialiniuose tinkluose džiaugdamasi iš šeimų paimtų [ar sugrąžintų] vaikų skaičiumi, ji nė karto nesuabejojo praktiniu įstatymo ir poįstatyminių aktų veikimu. Ji nepripažįsta, nei kad vaikai jau per paėmimą patiria psichologines traumas, nei kad sugrąžinti į šeimą jie patiria sunkumų ir vėl integruotis į įprastą aplinką. Be to, nepagalvota, kad visuomenė privalo žinoti ne tik vaikų, kuriems sudrumsčiamas gyvenimas skaičių, bet ir jų amžių, kokios būsenos buvo paimti ir kokios grąžinti, ir pan. Visa informacija, kurią reglamentuoja tarptautiniai dokumentai ir Lietuvos įstatymai negali būti nuslėpta nuo visuomenės dėl vienos labai paprastos priežasties: privalu žinoti, kokios dvasinės būsenos ir fizinės būklės bus mūsų Tauta, jei išties rasis nebekontroliuojama galimybė vežioti mūsų ateities kartas kiekviena proga ar be jos į „valdiškus“ namus ar pas „valdiškus“ globėjus. Tokia informacija padėtų ir mūsų išrinktiesiems dar ir dar kartą apgalvoti, ar naujosios pataisos nebuvo perteklinės, ar sudėti tinkami akcentai ir visi būtini saugikliai, o svarbiausiai – ar jie veikia, jei ne, grįžti prie Pagrindų įstatymo dar kartą.

Kadangi naujoji neva tobulesnė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo versija, sukėlusi tiek kontraversijų, veikia jau keturis mėnesius, o viešojoje erdvėje skelbiama tik sausa, mažai informatyvi statistika, Tiesos.lt redakcija parengė klausimyną ir kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministrą Liną Kukuraitį prašydama atsakyti į jį nevaldiškai ir informuoti visuomenę, kas iš tiesų gresia mūsų vaikams ir kaip esame pasiruošę padėti šeimoms.

Esame įsitikinusios: tik įsisąmoninusi, jog iš šeimų išplėšiami ir traumuojami ne skaičiai, o vaikai ir jų tėvai, visuomenė ims adekvačiai reaguoti tiek į tikrai smurtaujančius tėvus, tiek ir į savivaliaujančias tarnybas, anonimo šnibžtelėjimą laikančias įrodymu. Keturi mėnesiai – jau pakankamas laiko tarpas pasižiūrėti, kokios grėsmės buvo ištikusios iš šeimos paimtus vaikus ir kaip toms šeimoms buvo padėta, kur ir kaip sprendimo dėl tolimesnio savo likimo laukė „negrąžintini“ vaikai ir t.t. Tiesiog privalu viešai pateikti visą teritorinių Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybų informaciją, o ne atmestinai, priešokiais gesinti gaisrus ar sausu prašalaičio tonu jautrią situaciją vertinti bei neva informuoti visuomenę.

Klausimai, kuriuos Tiesos.lt redakcija uždavė ministrui:

1. Jūsų vertinimu, ar pasiteisino liepos 1 dieną įsigaliojusios Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo naujovės ? Ką rodo šie keli praktinės veiklos mėnesiai: Lietuvos vaikai tapo saugesni ar jų tyko dar vienas pavojus –  užtenka anoniminio skambučio ir į namus veržiasi tarnybos?..

2. Kaip vertinate tą faktą, kad pirmaisiais mėnesiais, taikant naująsias minėto įstatymo nuostatas, iš šeimų kas mėnesį paimama po kelis šimtus vaikų?

3. Jūsų žiniomis, kiek iš jų grėsė Matuko likimas, o kiek iš jų per tokį „rūpestingumą“ patyrė skaudžiausią savo gyvenime sukrėtimą – šeimos, pačių artimiausių žmonių netektį?

4. Kad naujovės irgi žudo, jau įsitikinome – turiu omeny motiną, iš kurios dėl anytos šmeižtų buvo paimta dukra ir kuri, praradusi pasitikėjimą ir valstybinėmis institucijomis, taip aklai vykdančiomis neva įstatymo raidę, ryžosi pasitraukti iš gyvenimo. Ką šis atvejis parodė: taisytinas įstatymas ar koreguotinas jo taikymas? Ko Jūs konkrečiai ėmėtės, kad tokie dalykai nepasikartotų?

5. Beje, stebint viešąją erdvę nematyti, kad būtų skubama? Ko laukiate? Kas dar turi įvykti, kad ir mes pamatytume, jog ir Jums asmeniškai, ir ministerijos darbuotojams rūpi užkirsti kelią galimiems piktnaudžiavimams

6. Artėjant liepos 1-ajai teritorinės vaiko teisių apsaugos tarnybos nesijautė spėjusios jam tinkamai pasirengti – trūko specialistų. Kaip yra dabar: jos jau visiškai sukomplektuotos?

7. Kada bus paskelbta nuasmeninta, bet išsami statistika, kiek kokių amžiaus grupių vaikų paimama/grąžinama? Kiek truko laiko, kol jie grįžo namus? O kiek laiko ir kur gyveno laukdami sprendimo negrąžintini vaikai?

8. Kaip apibūdintumėte dvasinę vaikų būseną, kai jie išplėšiami iš įprastos gyvenamosios aplinkos, o vėliau grąžinami? Dėl kokių priežasčių daugiau kaip pusė iš šeimų  paimtų vaikų grąžinama atgal?

9. Kaip dirbama su šią traumą patyrusiais vaikais ir šeimomis? Kiek tinkamos ar bent pakankamos kvalifikacijos psichologų, turinčių darbo patirties panašiose srityse, įdarbinta Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje [jos teritoriniuose padaliniuose] per pastaruosius metus ir kiek jų vis dar trūksta?

10. Kodėl atsisakyta prevenciškai svarbaus socialinės rizikos šeimų registro sudarinėjimo?

11. Kaip vaiko teisių apsaugos specialistai bendradarbiauja su vietos bendruomenėmis ar kitais nevyriausybinio sektoriaus atstovais?

12. Kaip ir kokią informaciją gauna tarnybos, reaguojančios į pranešimus apie vaikams kylančias grėsmes? Kiek ir kokių specialistų vyksta į konkrečias galimai nesaugias vaikams aplinkas?

13.Kaip reaguojama į anoniminius pranešimus? Kaip vertinate pastarąją savaitę paviešintus sukrečiančius vaiko teisių apsaugos tarnybų savivaldžiavimus Kaune ir Šiauliuose?

Komentarai   

+8 # Stanislava 2018-10-23 16:46
Labai savalaikis ir svarbus straipsnis. Visiškai nesuprantama valdžios laikysena, kai yra tiek signalų apie visiškai netinkamą įstatymo (tvarkos) taikymą, traumuojant vaikų ir galimai visai sankcijų nenusipeniusių tėvų psichiką.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+8 # Pilietė SS 2018-10-23 19:15
Išardyti šeimas - globalios liberastinės pasaulio tvarkos kūrėjų svarbiausias siekis. Tuomet pačios grius valstybės, žmogus neteks pagrindo gyventi, kurti, auginti, siekti. Ateis dvasinė, o po jos ir fizinė, mirtis. To ir siekia globalistai.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
0 # liaudies menas 2018-10-23 22:09
gražių paveiksliukų galerija į temą:

liaudiesmenas.livejournal.com/photo/album/372/
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+6 # Atas 2018-10-23 23:47
Čia yra nei vaikų teisių ginyba, nei įmitacija, o tik vyksta splošnas teroras prieš natūralias lietuviškas šeimas. Ar tik ne tuo pagrįstas iškrypėlių (pederastų ir lezbiečių) orgijų propagavimas, mėntų saugomos iškrypėlių eisenos ir vis dažnesnės kalbos apie iškrypėlių norus įsivaikinti svetimus vaikus
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+2 # konstitucinis aktas 2018-10-25 15:15
Šeimą su 4 vaikais išmetė į gatvę ir tai nieko, dirba sistemai toliau, LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=7073:kaip-teiseja-jolanta-damuliene-keturiu-vaiku-seima-i-gatve-ismete
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti