Dramaturgė Paulina Pukytė apie artėjančią „Marčios“ premjerą: „Spektaklis bus naujas kūrinys“

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 5.00 (1 Vote)

Dramaturgė Paulina Pukytė apie artėjančią „Marčios“ premjerą: „Spektaklis bus naujas kūrinys“

 

„Nieko neveiksi, matušėle, reik leisti Jonukui vesti, tegul ieško mergos su gera dalia...“. Jau šį savaitgalį (spalio 19, 20 dienomis) garsus lietuvių klasikos kūrinys – Žemaitės „Marti“ – atgims Vilniaus mažojo teatro scenoje ir ši frazė nuskambės iš legendinio aktoriaus lūpų. Premjerai besirengianti režisierė Gabrielė Tuminaitė subūrė ne tik spalvingą aktorių komandą, kurioje: Eglė Gabrėnaitė, Gediminas Girdvainis, Indrė Patkauskaitė, Tomas Kliukas, Daumantas Ciunis ir kiti, bet ir pakvietė Lietuvoje bei užsienyje kuriančius žinomus menininkus. Viena jų – Londone gyvenanti ir kurianti rašytoja, eseistė, tapdisciplininio meno kūrėja – Paulina Pukytė.

 

– Paulina, Žemaitės „Marti“ – tai jau antrasis spektaklis Vilniaus mažajame teatre (prieš tai – „Bedalis ir labdarys“ 2015), kuriame Jūs imatės dramaturgo plunksnos. Šį kartą Jums ir vėl tenka „bedalių“ tema, tik jie gyvena jau kitame laike ir kitoje vietoje... Kaip šį kartą sekėsi kūrybinis procesas? 

– „Bedalis ir labdarys“ – tai mano pačios knyga, kurią su režisiere Gabriele Tuminaite adaptavome scenai. Ši kartą kūrybinis procesas kitoks – Gabrielė pakvietė adaptuoti klasikinį lietuvių literatūros tekstą. Taigi procesas prasidėjo nuo pokalbių, kaip abi šį tekstą suprantame, ką jis mums sako. Pasirodė, kad suprantame labai panašiai, bet įžiūrime jame ir skirtingų dalykų, kai ką perskaitome savaip. Palyginti savo požiūrius, sudėti juos į vieną, sutarti, nesutarti, pasiginčyti yra įdomus ir, tikiuosi, produktyvus procesas.

– Kaip sureagavote, išgirdusi, jog šį kartą esate kviečiama padirbėti su Žemaitės tekstu?

– Pirmiausia dar kartą perskaičiau šį baisų Žemaitės apsakymą, o tada sureagavau. Teigiamai, nes supratau, kad dabar jį suprantu kitaip, plačiau, nei tada kai paskutinį kartą skaičiau (mokykloje), ir kad tai labai geras tekstas apie moterį patriarchalinėje visuomenėje, visiškai nepraradęs savo aktualumo ir šiandien.

– Kokie prisiminimai, asmeninės patirtys Jus sieja su šiuo kūriniu?

– Mano ir mano kartos mokykliniais laikais, tai yra sovietmečiu, kasdienėje viešojoje aplinkoje beveik nesijautė lyčių nelygybės – moteris daugmaž lygiai su vyrais buvo direktorė, mokslininkė, kelių tiesėja ir t.t., tačiau namuose, už uždarų durų, ji žinojo „savo vietą“, buvo atsakinga už visą buitį ir „dėl šeimos gerovės“ privalėjo taikytis su tuo, kad vyras viršesnis, svarbesnis ir visada teisus. O smurtas prieš moterį šeimoje, kuris tada vadinosi „tik buitinis konfliktas” (neoficialiai taip vadinamas ir iki šiol) buvo laikomas privačiu žmonių reikalu, į kurį nei valstybė, nei aplinkiniai kištis neprivalo. Apie psichologinį smurtą apskritai nebuvo kalbos, patyčios kaip reiškinys nebuvo net įvardintas; nebuvo kalbama ir apie feministinį požiūrį. Ir vis tiek Žemaitės aprašytas XIX a. gyvenimas mums tada atrodė archaika, o dėl Katrės tragedijos ir tokios beviltiškos moters padėties kalta buvo jau pražuvusi socialinė santvarka. Prisimenu ir nykokas „Marčios” inscenizacijas televizijoje – tai buvo tiesiog kostiuminė liaudies muilo opera.

– Turbūt retas kuris nežino šio kūrinio. Vis dėlto, paprašysiu Jus sudėlioti pagrindinius akcentus vertinant šį kūrinį iš šiandienos perspektyvos.  Apie ką jis: psichologinį smurtą, lyčių nelygybę, buitinius konfliktus?

– Apie visa tai, ir dar daugiau. „Vingių Jonas” kažkada buvo tapęs neigiamu priežodžiu daugiausia slunkiui, tinginiui, apsileidėliui, na gal dar kartais inertiškam žmogui apibūdinti. Bet šiandien matome, kad ši istorija – ne tiek apie slunkiškumą ir apsileidimą, kiek apie apatiją ir beviltiškumą, o svarbiausia – apie košmarą, kurį patiria jauna moteris, įklimpusi į Vingių šeimos pelkę. Apie tai, kas gali vykti ir vyksta privačioje erdvėje, apie tai, kaip „pagrindinė visuomenės ląstelė“, kurioje žmogus turėtų jaustis saugiausiai, gali jį nužudyti, o taip pat apie tai, kaip argesyvi, buka, inertiška masė suėda individą. Taigi, kalbant abstrakčiau ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, šis apsakymas yra ne tik pasenusių papročių, inertiškumo, bet ir tradiciškai reglamentuotos šeimos institucijos kaip vienintelio priimtino gyvenimo būdo kritika; o taip pat ir „kitą“, kitokį traiškančios sistemos, visuomenės kritika.

– Žemaitės amžinoji tema – „laimė“ nutekėjimo ir sunkus moters likimas. Priminkite, kokia ta Katrės „laimė“ apsakyme „Marti“?

– Nutekėti buvo tiesiog privaloma. Paprotinis netekėjusios moters niekinimas ir stigmatizavimas bei socialinis-ekonominis beteisiškumas moteriai buvo baisesnis, nei būti su nemylimu vyru ar visiškai kultūriškai, psichologiškai, estetiškai ar kitaip svetimoje, bet užtat šeimos „Kitokia“ Katrė, patekusi į sau priešišką, agresyvią Vingių aplinką, bando lyg prisitaikyti, lyg priešintis, kapanotis, bet dėl to tik grimzta dar giliau, tarsi į liūną, nes bet kokiu atveju pradeda virsti jais. Vadinasi, išeities nėra. Svarbu pastebėti, kad šis apsakymas nėra apie vyro ir moters tarpusavio santykius, kurie beveik visai neaprašyti. Čia yra tiktai Katrė ir „jie“.

– Kaip manote, ar šiandien dar aktualu kalbėti apie tai, apie ką rašė Žemaitė prieš daugiau nei šimtą metų?  Kuo įdomus šiandien šis kūrinys?

– Šis kūrinys ne tik nėra praradęs savo aktualumo, bet iš laiko persperktyvos jame atsiveria daug papildomų prasmių, kurių anksčiau galbūt neįžiūrėjome. Tai, kas vyksta „Marčioje”, vyko ir prieš 120, ir prieš 50 metų, sėkmingai vyksta ir dabar, patriarchaliniai papročiai ir įpročiai valdo, mąstymo ir elgesio inertiškumas klesti, dėl blogo vyro elgesio moteris vis dar kalta, neištekėti vis dar gėda, kitoks vertas patyčių vien dėl savo kitoniškumo, tik tyčiotis iš vieno dabar jau gali tūkstančiai, o armietiškas dūchinimasapskritai yra tapęs bendravimo norma pačiose įvairiausiose gyvenimo sferose.

– Centrinė Žemaitės kūrybos figūra – moteris.  Ar Žemaitė šiame kūrinyje idealizuoja moterį?

– Na kur jau ten idealizuoja, toli gražu. Pažiūrėkite į Vingienę, į pletininkes bobas, galų gale ir pati Katrė – ne idealus, o visai realus moters paveikslas. Tačiau ir tokiais atstumiančiais paveikslais kaip Vingienės Žemaitė nekaltina moterų visomis pasaulio nelaimėmis, o parodo, kad jos yra aplinkos produktas. Matydama, kad Katrė gali virsti tokia pat Vingiene, rašytoja verčiau ją numarina.

 Turbūt teko nemažai skaityti, domėtis pačios autorės autobiografija, gyvenimu. Kas labiausiai nustebino, sužavėjo, kokių spalvų atradote rašytojos portrete?

– Prisimenu, kaip mokykloje mums buvo peršamas mitas neva Žemaitė, „tamsi moterėlė iš liaudies“, nebūtų sukūrusi savo kūrinių, jei Povilas Višinskis nebūtų pamokinęs (o gal pats už ją ir parašęs). Tai buvo pagrindinis faktas apie šią rašytoją kaip žmogų, geriausiai įkaltas mokiniams į galvą. Kodėl negalima buvo žiūrėti į Žemaitę kaip į atskirą, savarankišką reiškinį? Gera sužinoti, kad ši rašytoja buvo ne tik talentinga bet ir emancipuota asmenybė. Reikėtų pabrėžti, kad ji ne kūrinių nebūtų sukūrusi be to vyro pagalbos, o tiesiog nebūtų pasiekusi platesnio skaitytojo, kaip dabar sakoma – negavusi sklaidos. Tokia padėtis, beje, nelabai pasikeitė iki šių dienų: moterys ne mažiau ar blogiau sukuria, o tiesiog sunkiau prastumia savo kūrybą, nes į ją kreipiamas menkesnis dėmesys, jai suteikiama menkesnė vertė.

 Ar spektaklyje bus kažko, ko nėra apysakoje ir atvirkščiai:  ar pasigesime kažko, kas yra apysakoje ir ko neliko spektaklyje?

– Spektaklyje yra visiškai išlaikytas Žemaitės tekstas, tačiau atsiranda keletas variacijų ir papildomas dialogas. Manau, kad statant šį tekstą reikalinga traktuotė. Be to, spektaklis, kaip savarankiška meno rūšis, atsineša savas formas, vaizdus, garsus, o su tuo ir naujas prasmes, naujas įžvalgas. Spektaklis bus naujas kūrinys, režisierės matymas.

 Spektaklio „Marti“ režisierė  į Lietuvą vėl pakvietė keletą kūrėjų, gyvenančių ir dirbančių ne Lietuvoje. Iš Islandijos spektaklis parviliojo garsų scenografą Vytautą Narbutą, o Jus – iš Anglijos.  Papasakokite, ką veikiate svetur ir ar smagu grįžti padirbėti namo, į Vilniaus mažąjį teatrą?

– Ką veikiu? Stengiuosi suderinti daugybę darbų su didmiesčio nuolat siūlomomis įvairiausiomis įdomiomis patirtimis, o tai nelengva. Labai džiaugiuosi darbu Vilniuje, Mažąjame tatre, bendradarbiavimu su Gabriele

 Premjera jau šį savaitgalį. Kokios mintys aplanko priešpremjerinėmis dienomis?

– Nekantrauju pamatyti galutinį šio gero sumanymo rezultatą.

 Dėkoju Jums už pokalbį ir primenu, kad spektaklį „Marti“ pagal Žemaitę galima pamatyti spalio 19, 20, lapkričio 10 ir gruodžio 8 bei 28 dienomis Vilniaus mažajame teatre.

 

Pauliną Pukytę kalbino Rūta Jakimauskienė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: RŪTA JAKIMAUSKIENĖ, VALSTYBINIS VILNIAUS MAŽASIS TEATRAS
Peržiūros: 323

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti