Lietuvoje nukankintas Abu Zubaydah yra ne teroristas, tačiau modžahedas, kovojęs prieš sovietų agresiją Afganistane

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 4.50 (1 Vote)

Lietuvoje nukankintas Abu Zubaydah yra ne teroristas, tačiau modžahedas, kovojęs prieš sovietų agresiją

 

Įtakingas žurnalas „New York review of books“ paskelbė Lietuvoje vos ne mirtinai nukankinto palestiniečio Abu Zubaydah advokato Joseph Margulies straipsnį „Abu Zubaydah nekaltas“.

 

https://www.nybooks.com/daily/2018/09/28/the-innocence-of-abu-zubaydah/

Aš ginu žmonės, kurie sėdi mirtininkų kamerose jau daugiau nei 30 metų, ir atstovavau žmonės, kurie buvo suimti „karo prieš terorą“ pradžioje, kai tik šis karas buvo paskelbtas.

Jau daugiau nei dešimt metų aš esu Zayn al-Abedin Muhammad Hussein, kuris labiau žinomas kaip  Abu Zubaydah, advokatas. Jis buvo pirmas, įgrūstas į taip vadinamą „juodąją skylę“, t. y. CŽV slaptus kalėjimus visame pasaulyje, kurie veikė nuo 2002 iki 2006 m.

Jos taip pat buvo pirmas belaisvis, kuriam teko „sustiprintas“ tardymas, ir jo atžvilgiu buvo panaudotos visos JAV Teisingumo departamento patvirtintos „tardymo technikos“, o taip pat kankinimai, kurie niekada nebuvo patvirtinti, pvz., „kankinimas vandeniu“ (rectal rehydration), kai surištai aukai per burną yra supilama labai daug skysčio taip, kad jis net netenka sąmonės.

Šis kankinimo būdas buvo specialiai sukurtas ir panaudotas prieš Abu Zubaydah, kad vėliau būtų galima pateisinti jo kankinim1 – buvo sukurta net „atmintinė“, kaip kankinti žmones.

 

 

Po to, kai sugavo Abu Zubaydah, JAV vyriausybės pareigūnai, norėdami pateisinti kankinimus, sugalvojo begalę motyvų, kad jį demonizuoti 

Prezidentas Bushas 2002 m. balandį viename susitikime sakė : „Mes pagavome vyruką vardu Abu Zubaydah. Jis vienas iš svariausių veikėjų, suplanavusių ir įvykdžiusių rugsėjo 11 d. atakas prieš JAV. Dabar jis jau to nebedarys“. Vėliau daug vyriausybės atstovu itin spalvingai atsiliepė apie mano klientą.

Žinoma, tokie pareiškimai nepateisina ir neduoda eigos kankinimams. Vienas CŽV karininkas parašė Zubaydah „psichologinį įvertinimą“ ir nusiuntė John You, JAV Teisingumo departamento pareigūnui, kuris buvo vienas iš kankinimų atmintinės autorių.

Šis dokumentas apibūdina Zubaydah kaip „trečią ar ketvirtą žmogų Al-Quada tinkle“, ir Bin Ladeno padėjėją, kuris organizavo beveik visus teroro aktus, ir planavo rugsėjo 11 d. lėktuvų užgrobimus. Taip pat parašyta, kad Zubaydah vadovavo Bin Ladeno kuopelei Jordanijoje, ir buvo jo ryšių su užsieniu koordinatoriumi.

Pagal šiuos „faktus“ You parengė kankinimų atmintinę ir pamiršo apie tai, kad yra įprastas tardymas – šiais „faktais“ buvo pateisinama Zubaydah kankinimas.

Ir todėl jis buvo kankinamas. Ir kankinamas tiek daug kartų, kad tai net ir dabar šokiruoja, o jo kankintojai kaip litaniją kartoja, kad jis teroristas, ir kad taip jam ir reikia.

Zubaydah kankintojai daužydavo jo galvą į sieną, uždarydavo į dėžę, pakabindavo ant kablio tokiomis pozomis, kad joks žmogaus kūnas begalėtų ištverti.

Kankintojai neleido jam miegoti septynias paras iš eilės, uždarydavo kelioms valandoms į šaldytuvą, laikydavo vonioje su ji paties šlapimu. Jie surišdavo jo rankas, kojas ir torsą, ir pakabindavo taip, kad galva buvo žemiau kojų. Jie uždengdavo veidą skuduru ir  pildavo vandenį tol, kol jis pradėdavo įkvėpti ne orą, o vandenį, dėl ko jis dūsdavo ir springdavo. Pririšdavo prie lentos, ir nuleisdavo į vandenį, ir palikdavo jį skęsti ir dūsti, ir taip kartodavo daugybę kartų.

Galiausiai, kai Zubaydah jau merdėjo, jo kankintojai ištraukdavo lentą tam, kad jis galėtų išvemti vandenį. Tada vėl grūsdavo vandenin. Zubaydah kankintojai vien 2002 m. rugpjūtį kankino jį 83 kartus. Vieną kartą kankintojai laukė per ilgai, kad ištraukti lentą, ir jis vos nemirė (apie tai rašė Senato Žvalgybos komitetas – Zubaydah merdėjo ir jo kankintojai išsigando, kad jis mirs, norėjo vežti į vietos ligoninę, matyt arčiausiai esančią Antakalnio polikliniką, tačiau vėliau sumojo, kad gydytojai ims klausinėti, kas čia toks, ir iškvies policiją – tada CŽV kiltų nereikalingų problemų – aut. Pastaba). 

Tačiau visi faktai, kuriuos pateikė CŽV apie Zudaydah, yra klastotės, sukurtos tam, kad pateisinti jo kankinimą. Jis neturėjo jokio ryšio su Bin Ladenu ar Al- Qaeda, neturėjo nieko bendro su rugsėjo 11 d. ataką ar jos planavimu. Jis nebuvo Al-Qaidos treniruočių stovyklose, ir apskritai neturėjo jokio ryšio su šia organizacija. Jis nerašė pasipriešinimo atmintinių ir nežinojo būdų, kaip nepalūžti per kankinimus, visa tai yra CŽV klastotės.

JAV vyriausybė pripažįsta, kad visi šie kaltinimai nepasitvirtino ir pripažįsta, kad Zudaydah niekada nepriklausė Al Kaidai.

Tokia buvo JAV Senato Žvalgybos komiteto išvada, kurioje peržiūrėti visi kankinimai ir kurios išvados išspausdintos 500 psl. ataskaitoje. Tyrėjai peržiūrėjo daugiau nei 6 mln. CŽV įrašų, ir nusprendė, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Zubaydah buvo teroristas.

CŽV nenoromis pripažino savo klaidas, ir dabar sako, kad Abu Zubaydah nebuvo Al Kaidos narys.

Tai taip pat pripažino ir Jungtinių tautų saugumo taryba, kuri išbraukė Abu Zubaydah iš Islamo valstybės ir Al kaidos sankcijų sąrašo – jie rėmėsi JAV ombudsmeno ataskaitą, kurioje pripažįstama, kad Abu Zubaydah nebuvo Al Kaidos narys.

Prieš kelis metus Teisingumo departamentas pripažino, kad nėra jokio Abu Zudaydah ryšio su rugsėjo 11 d. atakomis Niujorke, ir kad jis atliko nors kokį vaidmenį Al kaidoje.

Šioje vietoje daug žmonių paklaus – ar aš sakau, kad Abu Zudaydah yra nekaltas? Jie taip supranta kaip Holivudo filmuose – ne tas vyrukas atsidūrė ne laiku netinkamoje vietoje, ir buvo apkaltintas tuo ko nepadarė.

Ar aš teigiu, kad Abu Zubaydah nekaltas?

Toks įvertinimas man primine pokalbius apie mirties bausmę – tokiais atvejais visi klausia – bet juk jis tai padarė, ar ne?

Kiti klausimai – ar proporcinga bausmė, valstybės įgaliojimai spręsti –r visa kita – tiesiog neiškyla.

Jie nesvarbūs, jeigu kaltinamasis iš tikrųjų ką nors padarė.

Į pasaulį po rugsėjo11 d. atėjo nauja tvarka, kurią mes pripažįstame normalia. Radikalaus išlamino demonizavimas pasiekė tokį lygį, kad mes sutinkame, kad valdžia gali daryti su islamistais bet ką, ko negalėtų daryti normaliam įstatymų pažeidėjui. Net jeigu tai būtų vyrukas, kuris susprogdino federalinį pastatą Oklahomoje.

Todėl daugelis žmonių sutinka, kad vyriausybė su tokiais islamistais gali elgtis kaip nori, gali jį kankinti, arba laikyti izoliuotoje saloje be jokio teismo art įrodymų iki jo mirties.

Vienintelis klausimas – ar toks žmogus patenka į pasmerktųjų, su kuriais valdžia gali daryti ką nori,  kategoriją? Jeigu taip, vadinasi, jis nėra nekaltas, nepaisant jokių įstatymų. Tačiau jeigu jis nėra radikalus islamistas, vadinasi, jo galima pasigailėti.

Tokio požiūrio tragedija yra ta, kad ji skatina tokį vaikišką požiūrį, kad mes gyvename tarp šventųjų ir demonų. Kai nubrėžiame šią liniją, tada leidžiame valdžiai daryti ką ji nori su tais, kurie patenka į kitą liniją, demonų pasaulį.

Todėl trumpas atsakymas į klausimą – ar Abu Zudaydah yra kaltas – tai tiesiog nesvarbu. Arba bent jau turėtų būti nesvarbu. Bent jau teisine prasme, nes įstatymai yra žmogiški, ir jie neleidžia valdžiai įkalinti ką nors likusiam gyvenimui, nebent jeigu tas žmogus padarė kažką specifinio, kas sukėlė mūsų įstojimą į nesibaigiantį karą. Ir tai neturėtų būti svarbiu moralės aspektu, nes nesvarbu, ką jis padarė, ir ar jis yra nekaltas, mes niekada savo valdžios neįgaliojome elgtis taip, taip ji elgiasi – įkišti jį į mažą belangę dėžę iki jo mirties, kai visas pasaulis apie jį pamirš.

Tačiau mes negyvename pasaulyje, kokiame norėtume, ir todėl atsakymas į klausimą – ar Abu Zudaydah yra nekaltas taip kaip supranta dauguma žmonių, atsakymas yra „ne“.

 

Viename iš trumpų video, kuriuose nufilmuotas Abu Zubaydah prieš jo sugavimą 2002 m. jis apibūdina save kaip modžahedą ( mujahid), kas išvertus reiškia jihad – kova.

 

Kaip ir daugelis kitų musulmonų, jis mano, kad jo pareiga yra ginti kitus musulmonus, kuriuos užpuolė priešai. Net jeigu priešas yra toks stiprus, kaip šalies vyriausybė.

 

Abu Zubaydah tuo tikėjo daugelį metų – būtent todėl jis pasiryžo ginti musulmonus nuo sovietų agresijos Afganistane. Ir tai buvo sovietų šrapnelis, kuris pataikė jam į galvą 1992 m. tuo metu, kai jis kovojo su sovietų okupantais ir jų remiamą marionečių vyriausybe.

 

Tada Ronaldas Reiganas juos vadino „laisvės kovotojais“. Jis sakė, kad remia modžahedus, nes jų reikalas yra mūsų reikalas – kova už laisvę.

Tada modžahedus rėmė CŽV, ir tokie vyrai kaip Abu Zubaydah, kurie kovojo su sovietais su ginklu rankose, buvo didvyriai.

Kai komunistai žlugo, Afganistane prasidėjo pilietinis karas tarp atskirų grupuočių. Kaip ir daugelis modžahedų, Abu Zubaydah  nenorėjo dalyvauti kare – musulmonai prieš musulmonus.

Tačiau buvo kitos pasaulio šalys, kaip Bosnija, kuriose musulmonai buvo organizuotai puolami.

Dėl savo sužeidimo į galvą Abu Zudaydah daugiau negalėjo kovoti kaip kareivis – tam trūko fizinių ir psichologinių jėgų

Todėl jis tapo modžahedu „kelionių agentu“

Jis organizuodavo modžahedų keliones į Pakistaną arba Afganistaną, arba pasienį tarp šių dviejų šalių, vietovę vadinamą Khalden. Ten buvo modžahedų apmokymo stovyklos.

KAI CŽV agentai kankino Abu Zubaydah, vyriausybė manė, kad  Khalden yra Al Kaidos treniruočių stovykla. Dabar pripažįsta, kad taip nebuvo – ten buvo apmokami modžahedai.

Bin Ladeno Al Kaidos požiūris yra toks, kad bet kuris amerikietis, įskaitant ir civilius, yra teisėtas taikinys.

Tačiau dauguma modžahedų, tame tarpe ir Abu Zudaydah, mano, kad civilių žudymą, nesvarbu amerikiečių ar kitų, yra labai šiurkštus Korano pažeidimas.

Būtent todėl jie mano, kad Islamo valstybės puolimai yra labai grubus Korano paniekinimas.

Nors Abu Zubaydah pažinojo  bin Ladeną, jie abu išpažino visiškai skirtingus Islamo požiūrius. Modžahedai žinojo, kad Abu Zudaydah ir bin Ladenas nekenčia vienas kito, ir būtent dėl šios neapykantos bin Ladenas privertė Talibaną  uždaryti Khaldeno bazę 2000 m.

Khaldeno bazėje musulmonai buvo mokomi ginti kitus musulmonus. Žmonės, kurie praėjo mokymus, galėjo juos panaudoti kur tinkami visame pasaulyje. Dauguma Khaldeeno bazės modžahedų išvyko kariauti į Bosniją, kur musulmonai buvo masiškai naikinami.

Kiti pasuko kartu su Al Kaida, ir kai kurie vėliau dalyvavo atakose prieš JAV. Tačiau Khaldeno bazės vadovai visada priešinosi Al kaidos metodams ir kampanijoms.

Vienas iš buvusių Khaldeno bazės vadovų Noor Uthman Muhammed, kuris buvo suimtas beveik tuo pačiu metu, kaip ir Abu Zubaydah, ir kuris apmokė šimtus modžahedų, prieš penkerius metus buvo paleistas iš Gvantanamo bazės.

Todėl Abu Zubaydah nėra nekaltas taip, kaip mes suprantame tai Holivudo filmuose. Jis dalyvavo musulmonų judėjime, kuris padėjo apmokyti ginkluotai kovai šimtus arabų. Kai kuriuos jų vėliau užverbavo Al kaida. Jeigu vyriausybė mano, kad tai nusikaltimas, aš susitiksiu su jais teisme. Todėl aš reikalauju, kad Abu Zudaydah būtų arba paleistas, arba teisiamas. Vyriausybė jam niekada nepateikė jokių kaltinimų, nes supranta, kad jis nepadarė jokių nusikaltimų.

Vietoj to JAV stengiasi, kad Abu Zudaydah būtų tiesiog pamirštas, ir todėl jai reikia, kad jis būtų prisimenamas kaip monstras. Todėl, kad jis monstras, vyriausybė teisi jį kankindama. Jeigu jis monstras, mes su juo galima daryti ką norime.

Tačiau monstrų nėra. Esame tik mes.

 

The Innocence of Abu Zubaydah

John Moore/Getty Images
 
A group of detainees kneeling in prayer in the US prison camp at Guantánamo Bay, Cuba, October 28, 2009

I have defended men and women on death row for nearly all of my thirty years as a lawyer, and have represented people caught up in the excesses of the “war on terror” since very shortly after that war was launched. For more than a decade, I have been counsel for Zayn al-Abedin Muhammad Hussein, known more widely as Abu Zubaydah. Abu Zubaydah was the first person immured in a “black site,” the clandestine prisons operated around the globe by the CIA from early 2002 to late 2006. He was the first prisoner to have his interrogation “enhanced,” and the only person subjected to all the DOJ-approved interrogation techniques, as well as a number that were never approved (including, for example, rectal rehydration). The infamous torture memo was, in fact, written specifically to legitimize Abu Zubaydah’s torture.

At the time of his capture and for years afterward, government officials took great pains to demonize Abu Zubaydah in order to justify his abuse. “The other day,” President George W. Bush announced at a Republican fundraiser in April 2002, “we hauled in a guy named Abu Zubaydah. He’s one of the top operatives plotting and planning death and destruction on the United States. He’s not plotting and planning anymore. He’s where he belongs.” Various senior administration officials described Abu Zubaydah in comparably colorful terms.

These pronouncements, however, are not what set the torture scandal into motion. For that, we can thank a “psychological assessment” written by unnamed CIA officers and faxed to John Yoo, the Justice Department lawyer who was the lead author of the torture memo. This document described Abu Zubaydah as “the third or fourth man in al-Qaida” and “a senior Usama Bin Laden lieutenant” who had been “involved in every major al-Qaida terrorist operation” and was “a planner of the 11 September hijackings.” He “managed a network of [al-Qaeda] training camps,” “directed the start-up of a Bin Laden cell in Jordan,” and “served as al-Qaeda’s coordinator of external contacts, or foreign communications.” He was also alleged to be “engaged in ongoing terrorism planning against US interests.” For good measure, he had supposedly written the organization’s “manual on resistance techniques” and had a particular expertise in thwarting conventional interrogations. It was this assessment that provided Yoo with the “facts” needed to legalize the unlawful and rationalize the unthinkable.

And so Abu Zubaydah was tortured. As often as it has been repeated, the litany of this torture is still shocking. His captors hurled him into walls and crammed him into boxes and suspended him from hooks and twisted him into shapes that no human body can occupy. They kept him awake for seven consecutive days and nights. They locked him for hours in a freezing room. They left him in a pool of his own urine. They strapped his hands, feet, arms, legs, torso, and head tightly to an inclined board, with his head lower than his feet. They covered his face and poured water up his nose and down his throat until he began to breathe the water, so that he choked and gagged as it filled his lungs. His torturers then left him to strain against the straps as he began to drown. Repeatedly. Until, just when he believed he was about to die, they raised the board long enough for him to vomit the water and retch. Then they lowered the board and did it again. The torturers subjected him to this treatment at least eighty-three times in August 2002 alone. On at least one such occasion, they waited too long and Abu Zubaydah nearly died on the board.

*

The “facts” recounted above to justify this torture were all false. Abu Zubaydah was no lieutenant to Osama bin Laden. He held no position in al-Qaeda, senior or otherwise. He had no part in September 11 or any other al-Qaeda operations. He did not operate a network of al-Qaeda camps, open an al-Qaeda cell in Jordan, or manage al-Qaeda’s external communications. He did not draft any resistance manual, for al-Qaeda or anyone else, and had no special expertise in resisting interrogations.

The government no longer maintains that these assertions are true, and now concedesthat Abu Zubaydah was never a member of al-Qaeda.

This was the conclusion of the Senate Select Committee on Intelligence, which undertook the most meticulous study of the torture scandal to date, eventually publishing a 500-page summary of its findings. The drafters reviewed more than six million pages of contemporaneous records, from the CIA and other sources, and concluded there was no support for any of these assertions. The CIA has likewise admitted error, and now affirms that Abu Zubaydah was not part of al-Qaeda. This is also the conclusion of the United Nations Security Council, which has removed Abu Zubaydah from its Islamic State and al-Qaeda sanctions list, based on the earlier recommendation of the UN ombudsman, who similarly concluded that Abu Zubaydah was not a member of al-Qaeda. And years ago, the Department of Justice withdrew all allegations that Abu Zubaydah had a connection to the September 11 attacks or played any part in al-Qaeda’s terrorism.

When I point this out, many people ask whether I am claiming that Abu Zubaydah is “innocent.” Here, they mean innocence in the Hollywood sense—the wrong-place-wrong-time sort of innocence that has acquired such purchase in American life. Do I maintain that Abu Zubaydah is innocent?

This preoccupation with my client’s innocence reminds me of conversations I have often had about capital punishment. The question that occurs to many people when they reflect on the death penalty is whether he (it is almost always a he) “did it.” Other questions—about the limits of state power, the fairness of the penalty, and the legality of the proceeding—simply do not arise. They do not matter so long as the accused committed the offense. The plain fact of guilt supersedes any constitutional qualms.

We have now brought this orientation to the new world we once designated “post-9/11,” but now simply accept as normal. Because the demonization of radical Islam has been uncritically embraced by a significant portion of the population and a great many of our elected officials, there is widespread (though not universal) agreement that the federal government may do things to followers of radical Islam that it would never do to a conventional offender—even one the government would seek to execute, like a domestic terrorist who blows up a federal building in Oklahoma City.

Thus, many people have come to accept that the government may “enhance” such a person’s interrogation in a way that their former selves would have called torture, and that it may hold him on a remote island without trial or meaningful legal process for the rest of his days. The only question that matters is whether the person falls within the forbidden category. If he does, then he is not “innocent” and his special fate is not only justified, it is salutary, regardless of the constitutional consequences. But if he does not belong to the category of radical Islamist, then he can be considered “innocent” and may be spared.

The tragedy of innocence-speak, whether in capital punishment or the post-9/11 world, is that it encourages a childlike fantasy that we live among saints and demons. And it compounds this folly by supposing that the challenge of our time is merely to separate the two as accurately as possible. Having satisfied ourselves that we have done so, we then grant the state the authority to impose nearly any penalty on those who fall on the wrong side of an imaginary line. The obsession with innocence encourages the transmogrification of a human being into a character in a Marvel Comics movie.

*

The short answer to the question “Is Abu Zubaydah Hollywood-innocent?” is that it doesn’t matter. At least, it shouldn’t. It shouldn’t matter in the legal sense, because if the law were humane, it would not authorize the government to imprison someone for the rest of his days unless he had some specific responsibility for the event that triggered our entry into this endless war. And it shouldn’t matter in the moral sense, because regardless of what he may have done, regardless of whether he is “innocent,” we should not authorize the government to treat him in a way that we would never tolerate if it were done to a dog, or to imprison him incommunicado, in a small, windowless cell, without charges or meaningful process, until he dies, forgotten by a world that has long since moved on.

But we do not live in the world that ought to be. We live in the world that is, and most people who ask whether Abu Zubaydah is innocent are not satisfied with what they regard as a non-answer. So for them, the answer is no.

A screengrab of Abu Zubaydah from a video interview he gave shortly before his capture in 2002

Abu Zubaydah would describe himself as a mujahid, which means simply that he is engaged in jihad (literally, “struggle”). Like many others, he has long believed he has a religious obligation to come to the defense of other Muslims who have been attacked, even if the attack comes from an entity as powerful as a government. He has believed this for years, which is why he dedicated himself to the defense of Muslims in Afghanistan during its war against the Communists. And it was a piece of Soviet shrapnel that lodged in Abu Zubaydah’s brain in 1992 as he fought alongside his fellow Muslims against the Soviet-installed puppet government. 

Back then, Ronald Reagan called the mujahideen valiant freedom fighters.” He said we supported the mujahideen, and would continue to support them as long as it was needed, because “their cause is our cause: freedom.” Reagan made sure the mujahideen received funding from the CIA, and American leaders thought men like Abu Zubaydah were heroes of the anti-Soviet resistance.

After the Communist government in Afghanistan collapsed, bickering factions dragged the country into civil war. Like most mujahideen, Abu Zubaydah had no interest in a conflict that pitted Muslim against Muslim. But there were other places around the world where Muslims were under organized attack. Places like Bosnia. Because of his injury, Abu Zubaydah could no longer serve as a soldier; he simply lacked the physical and mental capacity. So he became a kind of mujahid travel agent. He coordinated the travel of other Muslims into Pakistan, and from Pakistan to a training camp on the Afghanistan-Pakistan border, known to the West as Khalden.

Contrary to what the United States believed when its agents tortured Abu Zubaydah, the government now agrees that Khalden was not an al-Qaeda campUnder bin Laden’s influence, al-Qaeda considered any American a legitimate target, including innocent civilians. Abu Zubaydah, however, like the vast majority of mujahideen, rejected this extremist view; he believed then, and believes now, that attacks on non-combatants, whether American or otherwise, were and are explicitly forbidden by the Koran. (This is also why he believes, like most mujahideen of his era, that the actions of ISIS are an egregious violation of Islamic law.) Although Abu Zubaydah knew bin Laden, the two held irreconcilably opposing views of Islam. The ideological antipathy between bin Laden and the leadership at Khalden was widely known among the mujahideen in Afghanistan and Pakistan. It was precisely because of this antipathy that bin Laden forced the Taliban to close Khalden in 2000.

Khalden trained Muslim men to fight in the defense of other Muslims. The men who passed through the camp, however, like people everywhere, were free agents who could use their training as they deemed appropriate. Like most mujahideen, the majority of Khalden trainees went to places like Bosnia to defend Muslims under attack. Some, however, came under the sway of bin Laden and moved to camps run by al-Qaeda. And some of these men would later be recruited by al-Qaeda to take action against the United States. But the leaders of Khalden opposed al-Qaeda’s campaign. In fact, the man described by the United States as a former commander of Khalden, Noor Uthman Muhammed, who was arrested at the same time as Abu Zubaydah and who trained hundreds of men at the camp, was released from Guantanamo nearly five years ago.

Abu Zubaydah is thus not Hollywood-innocent. He helped facilitate the movement of scores of Muslim men to a camp that trained them in armed combat. Some of these men were later recruited by al-Qaeda. If the government believes this adds up to a legal indictment, my co-counsel and I will see them in court. We have demanded that he should be either charged or released. The government has never brought any charge against Abu Zubaydah, in either civilian or military court, presumably because it understands that he has committed no crime.

Instead, the United States is content that he should be forgotten, out of sight and out of mind. And for this, the government relies on people continuing to imagine him a monster. Because if he is a monster, the government was right to torture him. If he is a monster, it is not just lawful but good that he remains imprisoned indefinitely. If he is a monster, we may do with him what we will. 

But there are no monsters. There is only us.

 

 

 

Peržiūros: 1871

Komentarai   

+4 # TSKP 2018-10-11 22:44
jis afganistanieciu partizanas,kaip musu vanagas ir kiti-tokius musu garsioji LKP(TSKP) naikina,o pas kui net ir paminklus pastato,nes geriau paminklas ,nei gyvas karys pasonej-tiesiog prastas miegas tada,kaip Daukanto aikstes palapinej badautojams buvo...kuo jie skiriasi nuo partizanu?taciau ju nagali sunaikint...ne karo stovis
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+4 # Atas 2018-10-11 23:52
Reiškia, pas amerikoną teisingumas toks pat, kaip ir Lietuvoje...
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+1 # zenonas priekuliškis 2018-10-12 07:33
Atas> manau ne pas amerikoną kaip Lietuvoje, o jau Lietuvoje kaip pas amerikoną. Klaipėdos areštinėje, už administracinį pažeidimą, ant virvės jau buvo pradėję kabinti-kankinti žmones.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti