KAI NUDUNDĖJO REFERENDUMO TRAUKINYS

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 0.00 (0 Votes)

 

KAI  NUDUNDĖJO  REFERENDUMO  TRAUKINYS

 

APIE  ŠVENTAS  LIETUVOS  KARVES

 

 

1992 metais priimtosios Lietuvos Konstitucijos įsakmiai nurodyta, kad suverenitetas priklauso Tautai, t. y. niekas negali kaip nors riboti ir varžyti Tautos valios sprendžiant svarbiausius Lietuvos valstybės gyvenimo ir valdymo klausimus. Tas pačias tiesas 1994 m. „išaiškinęs“ ir liūdnai pagarsėjęs mūsų „konstitucinių dvasių“ teismas. Jis vis dėlto prisakė, kad ir Seimas negalįs kėsintis į tautos teises, nors būtent per jį Tauta įgyvendina savo suverenias galias, tegul ir netiesiogiai.

Deja, kai šioms dvasioms vadovauti buvo paskirtas naujasis pirmininkas – Dainius Žalimas, anoji šventa mūsų  šalies Konstitucijos nuostata buvo pakeista, t. y. apribota: mums, Lietuvos piliečiams, buvo duota suprasti, kad mes tik tada galėsime įgyvendinti savo svarbius sumanymus, idėjas, kai jiems pritars ir katutėmis paplos kelios šventos Lietuvos karvės: buvęs šimtametis, jau kultiniu  tapęs VRK pirmininkas Z. Vaigauskas su savo rinkiminiais Ko ir, iškilus reikalui, stringančiais kompiuteriais bei švytuoklės principu besikeičiančių   ir valdančių partijų klano bosai – konservatorius Andrius Kubilius (amžinai susiraukęs nelyg senis Sokratas) ir visad lyg svotas  didelėse  vestuvėse šypsantis lietuvių tautos  gelbėtojas – buvęs LSDP pirmininkas Algirdas Butkevičius  ir premjeras. Na, gerbiami skaitytojai, tikriausiai dar čia prisideda ir kelios fantastinės – nežinomos, viešai nematomos grupės, arba dvasios. Kur jos slepiasi? Gal prezidentūroje, gal slaptosiose  tarnybose, o gal dviejų didesnių kaimyninių valstybių ambasadose ?..

 

KAS  SLAPTAI, O  KAS  VIEŠAI...

 

Kai švytuoklės principu 2012 m. prie valdžios šturvalų stojo LSDP berniukai su kokardomis po kaklais ir mergaitės su raudonomis skaraitėmis, jie  spalio mėn. 14 d. viešai paskelbė: „Kubilius jus  išvarė, o mes sugrąžinsime!“ Ir čia pat  optimistiškai pridūrė: „Grąžinkime žmones Lietuvai, o  Lietuvą – žmonėms!“ (antrąją sakinio dalį specialiai pabrėžiau aš—L.). Juk smagu tai buvo skaityti, gražu ir šventa! O kaip patriotiška! Prisimenate, evangeliniai mažutėliai? Šios iš karlų marlų kaliošų išsiritusios partijos kurjeriai tada net išplatino simbolinį Lietuvos  piliečio(-ės) bilietą, leidžiantį, pvz., grįžti iš Dublino, Londono, Oslo, Stokholmo, Madrido etc. į gimtąją šalelę Lietuvą... O dar gražiau ant to pažadukų bilieto tąsyk LSDP raštvedžiai užrašė: „Tai tavo bilietas namo! Sugrįžk į Lietuvą, patikėk, kad ir čia mes galime dirbti, kurti, gyventi ir planuoti ateitį! Jei nesukursime to (ko?—L.)   dabar , rytoj bus vėlu. Kad Lietuva neišsivaikščiotų!“ Ir, žinoma, sūnui ar dukrelei  emigrantams ant to išganingo bilietuko  dar buvo prirašyti (nupiešti) keli konkretūs pažadai-saldainiukai: 1) darbas ir orus atlyginimas, 2) europinė sveikatos priežiūra, 3) aiškios startinės  gyvenimo perspektyvos jaunimui, 4) nemokamas mokslas, 5)  pažabotos kainos maistui, šildymui ir vaistams, 6) pažangios socialinės programos auginant ir auklėjant vaikus.

Visa tai tada nuskambėjo gražiai, tiesa?

Bet va netruko  prabėgti keleri metai, o tos tėviško  rūpesčio kupinos programos vis labiau darosi problemiškesnės: daugelis reformų – švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos – apauga neaiškumais, klaustukais, pusiniais sprendimais etc. Ir, deja, daugelis tų viliojamų emigrantų arba visai negrįžta į gimtuosius lizdus, arba grįžta vangiai, tik nedaugelis, deja. Kaip, beje, ir senieji mūsų amerikonai ar jų vaikai, o tuo labiau anūkai(jų grįžo gal tik nedidelė  saujelė) .

Tai ar mes turime, ar kuriame nors keletą realių strategijų ateičiai?

 

AR  VEIKIA  LIETUVOJE  KONSTITUCIJA?

 

Kadaise vykęs referendumas Lietuvoje daugeliui piliečių, ko gero, jau galutinai sujaukė protus ir net sugadino  tarpusavio santykius. Kas atsitiko? Man šiandien iškyla keli opūs klausimai:

1) ar dar valdančiosios  (net laikinai tupinčios opozicijoje) partijos ir jų lyderiai neišsigynė nuomonės, kad Lietuvos piliečių  interesai yra pats svarbiausias – motininis jų rūpestis, kad būtent tautos gyvenimo  reikalai ir gerovė yra aukščiau  visko valstybėje?

2) ar, atvirai ignoruodamas ¾ tautiečių dalies nuomonę,buvęs premjeras Algirdas Butkevičius turėjo teisę vienasmeniškai (=vienapartiškai) sakyti ir siekti, kad trūks plyš artimiausiu laiku įvesiąs mums nežinomą diversantą eurą į mūsų gyvenimą ir, šitaip savavaliaudamas, išspirsiąs nacionalinę mūsų valiutą – litą iš piniginės – prekinės apyvartos lauko? Kaip žinoma, Šveicarijoje, Skandinavijos ir kitose šalyse tokiems reikalams spręsti valdžia visada ieško nacionalinio susitarimo per referendumus.

O pas mus, Lietuvoje? Kaip parodė pernykščių metų įvykiai, mūsų valdžia, kurią lyg mūras kadaise gynė tūkstančiai  tautiečių, mums atsuko užpakalius, o mano senasis  giminaitis Kindziulis pasakytų – suraitė konstitucinę špygą...

 

KAIP TAI BUVO?

 

Kietieji pragmatikai šiandien pasakytų: tas,rodos,   pernai    sumanytas referendumas, ko gero, minėtų šventų karvučių jau iš anksto buvo pasmerktas nesėkmei. Kodėl?

Mat tada valdžios jam paskirtoji diena – birželio 29-oji, vadinasi, buvo vasaros pradžia, taigi jau daugeliui – atostogų metas, o žemdirbiams – dar ir įprasti sezono darbymetės rūpesčiai. Ir vis dėlto daugybės entuziastų, atsidavusių šventai tautinei idėjai, tam referendumui deramai pasiruošė: negailėdami nei savo laiko, nei išlaidų, nei jėgų, vos ne karine skuba surinko tuos superdidelės normos (300 000!) parašus ir sunešė juos ant vyriausiojo ir visų nomenklatūrininkų pagarbinto VRK tėtušio stalo!

Beje, ne visi žinome, kiek visa tai kainavo (parašų rinkėjams) sveikatos, nervų, kantrybės. Kai kuriems  iš jų buvo net grasinama, iš jų net viešai buvo šaipomasi, tyčiojamasi, o vienam  tokiam Donkichotui net buvo sugadintas   jo asmeninis automobilis. O štai penkiems  klaipėdiečiams valdžiai pataikaujantys aklosios  lietuviškos Temidės tarnai (prokurorė Danutė Rudienė) tada net ėmė kurpti administracines bylas, kurios, tiesa, netruko subliukšti. O jei į visa tai pažvelgsim iš valdžios atstovų pusės? Gal, sakysim, ir jie teisūs?

Taigi, ir jie turi savo logiką: o kaipgi kitaip pričiupsi tuos runkelius, amžinai nepatenkintus,urzgiančius ir maištaujančius, išdrįsusius savo iniciatyva ginti Lietuvos piliečių teises dėl žemės pardavimo ar nepardavimo  teisės užsieniečiams? Ką čia su jais cackintis? Tinka ir pagąsdinimai, kartais – ašarinės dujos, na, o jei iškyla pavojus kailiui, tai ir guminės kulipkos, kuriomis mus 2008 m. pavaišino narsioji Napoleonė Rasa Juknevičienė, tada buvusi krašto apsaugos  ministrė , pavadavusi  vidaus reikalų  ministrą R. Palaitį.

 

KOKIE  TIE  MŪSŲ  PILIEČIAI?

 

Ko gero, vieni potencialūs balsuotojai, pvz., megztosios beretės ir kiti, paklusdami savo partinių orakulų  nurodymams, pamokymams, pagrasinimams, iškart atsiribojo nuo referendumo dėl žemės ir kai kurių  konstitucijos straipsnių pakeitimo, kitus supainiojo ir net išgąsdino partinių bosų bei juos aptarnaujančių žurnaliūgų postringavimai, kad, girdi, tie referendumo šalininkai tik apgaudinėja žmones arba vien sau ieško naudos.

Na, o dar vieni paprasčiausiai buvo abejingi tiek mūsų konstitucijos nuostatoms, tiek tiems opiems reikalams, kuriems ir buvo organizuojamas tas referendumas.

Bet dabar jau juodieji varnai savo darbus padarė, mums nagus graužti nėra ko --per  vėlu. Be to, prisiminkim seną postulatą: valdžia  visada teisi, taigi teisus buvo, ko gero, ir tas  šimtą metų nepakeičiamas bei mylimas VRK pirmininkas Z. Vaigauskas sakydamas(atsimename): 

– Taip atsakė pati tauta...

Tik man, sutrikusiam runkeliui iš Karoliniškių TV pabokštės, iki šiolei neaišku: kodėl, už ką taip aršiai, nuožmiai ir piktai valdžiažmogiai nelyg  nuožmūs priešai taip ilgai puldinėjo ir to referendumo idėjos puoselėtojus, sumanytojus, ir parašų rinkėjus, ir atėjusiuosius prie referendumo balsadėžių? Čia vėl man į pagalbą atėjo senolis Kindziulis:

– Žioply, taigi tie visi referendininkai – tikri Tado Blindos proanūkiai. Juk ne kas kitas, o jie, šitie runkeliai iš gatvės, šitaip kėsinosi atimti iš valdžios prichvatizuotas galias, vadžias ir minkštas kėdutes! Ką žinai: tada jie kvietė į referendumą, o ryt poryt šie svieto perėjūnai, tautinės padugnės vėl gali suorganizuoti už miegančias (o gal nupirktas) profsąjungas kokį didžiulį, masišką mitingą ir, sakysim, apsiausti Seimo čiulbuonėlių, vyriausybės ar net prezidentės rūmus... Išdaužys vėl langus tie chuliganai, o iš mūsų bajoriškų snukensijų ims šaipytis ir lenkų pasipūtėliai, ir rusų šovinistai...

O dar žinai, ką gali sumanyti tie velnių pakurstyti referendumų mėgėjai? Pasikėsinti net į mūsų, t. y. Nepriklausomos Lietuvos, valstybinę santvarką!

 

TAI  KOKIĄ  DAROME  IŠ  TO  IŠVADĄ?

 

Taigi, kad ją jau padarė pagrindinis šių klausimų  kūrikas arba žemės savininkų interesų gynėjas,deja, dabar jau a.a. Pranciškus Šliužas,kaip dabar aiškėja ,dėl to ir nužudytas:

– Diktatoriškos valdžios mašina sudorojo pažangią žmonių iniciatyvą. Lietuvoje jau nebeliko nei padorumo, nei teisingumo.

Anot jo, po 2017 metų birželio 29-osios, ko gero, Lietuvoje gal nedaug ir teliko žmonių, kurie nuožmios informacinės blokados, šlykštaus melo ir ilgalaikių bauginimų sąlygomis dar drįsta viešai išsakyti tautinės savigarbos vertą nuomonę apie savo kažkokias konstitucines teises!

O ką mes? Taigi sakėme ir sakysime, kad žemė – amžinas nekilnojamas, protėvių ir senolių šimtus metų gintas ir apgintas turtas, o ne kokių Gariūnų prekeivių kasdien perkamos-parduodamos geležėlės. Na, nebent kažko mes, žmonės iš gatvės, nesupratome: gal, įpratę Lietuvoje savo smėlėtus ar pelkėtus žemės sklypus atsikelti į kurortines vieteles prie gražiausių ežerų ar didesnių miestų, jie, tie išpuikę valdininkėliai – didesni ar mažesni – ateity ketina šitą savavaliavimą įkūnyti ir ES šalyse, pvz., šiltojoje Ispanijoje ar kitur?

O man širdį nuolat dilgčioja dar ir tokie nuogąstavimai. Jeigu, palaiminus naujalietuvių valdžiai, mes žemę išparduosime svetimiems kaip menką eilinę prekę, ko gero,  drąsesnieji mūsų įpėdiniai, tapę beturčiais, bežemiais, neduokdie gali pritapti prie teroristų... Tada, žinoma, jie neišvengiamai ims kandžioti savo kaimynus – protingesnius brolius latvius, šiek tiek pasipūtusius lenkus sikorskius, kaimynus baltgudžius, na, o vėliau, dorais ir nedorais keliais įsigiję raketų, sakysim, rengs antpuolius ir į užmirštas bei apdulkėjusias Rusijos stepes... Įsivaizduojate, kokią tie vaikiai grėsmę gali sukelti didingajai Putino ir jo vaikaičių Rusijai!

Vadinasi, mes norom nenorom stumiami  pasidaryti   tikrais teroristais-šiauriniais palestiniečiais. Betgi  galima iš visų pasakų lobių  lažintis, kad lietuvių tauta niekada nebuvo ir nebus teroristai! Tik, gerbiami ir negerbiami ponai, atsibuskite: ką žinai?!

O jeigu taip, tai prašom paaiškinti, ponai, tapę mūsų vedliais: kokią čia nesąmonę tauškiate, kad jau mums patiems nereikia Lietuvos žemės?!

Žinau, ką atsakysite: „Vsio zakonno“, kaip teisinosi kadaise didis   Lietuvos  turtų prichvatizuotojas A. M. Brazauskas. Po šitokių  praregėjimų kaip ir viskas aišku: valdžia yra diktatoriška, nes, manipuliuodama mums neaiškiais įsipareigojimais Europos vištidei, visiškai ignoruoja savo rinkėjų, tautos svarbiausius interesus, gniuždo jos valią, brutaliai į miglotus  nuotolius nustumia mūsų visų lūkesčius.

Bet tada gyvenimo logika mums liepia savęs ir kitų klausti: ar,daugiau kaip visą ketvirtį amžiaus ant savo rankų panešioję laisvės ir demokratijos kūdikį, dar ilgai kentėsime jo, jau užaugusio į šiurkštų berną, melus, išsidirbinėjimus, spardymą į pačius Lietuvos, Tėvynės paširdžius? O ta mūsų Tėvynė šiandien tikriausiai klausia:

– Gerbiamieji ir ne itin  gerbiami ponai! Šiandien, rytoj  jūs rengiatės pardavinėti žemę svetimiems, o po to – ir mane, Tėvynę?!

Žinoma, eiliniai piliečiai daug ką gali pakęsti, betgi visoms valdiškosios ponijos patyčioms esti ribos. Visaip tada šnekėjo, atkalbinėjo nuo referendumo svarbos ir A. Kubilius, ir A. Butkevičius, bet visus juos, rodos, pranoko tikras mūsų nepriklausomygininkas--   Vytautas Landsbergis. Jau, rodos, ir be jo pastangų tiek buvo išmesta piktų, neužtarnautų kaltinimų, išlieta purvo ant referendumo šalininkų tiek spaudoje, tiek per RTV, tiek viešoje erdvėje. Jeigu koks politinių kronikų rašytojas kada nors visa tai surinks į vieną storą aplanką, tai bus precedento neturintys idiotiškos politinės demagogijos pavyzdžiai, nusipelnę Strasbūro teismo salės, o po to – ir europinio lygio cypės su gražiomis grotomis. Nes būtent tada valdžia viešai pradėjo karą su išretėjusia  lietuvių tauta. Dabar labai akivaizdu, kad beveik visi taip nelengvai  iškovotos laisvės ir demokratijos daigai 2017 metais buvo viešai sutrypti. Į aukštas valdiškas kėdes įsirioglinusieji visiškai užsimiršo (kam davė priesaikas, pažadus, kai dėjo rankas ant konstitucijos knygos?!), nebeteko  valstybininkų veidų: vietoj jų jie mums atkišo vien piktšašiais aptekusiųjų kvazimodų, mizantropų grimasas, nes savo  kasdieninėmis kalbomis, oracijomis, rašliava, interviu per RTV kaip baltą vilną į juodą akivarą sugrūdo mūsų laisvo apsisprendimo idėją – teises aktyviai įsijungti į valstybės gyvenimą.

Bet čia man vėl maga grįžti prie didžiausiojo pamokslų sakytojo – prie V. Landsbergio. Taigi šis  pagarsėjęs (sic!) nepriklausomybininkas, buvęs europarlamentaras, politikas, muzikologas, profesorius ir... Ir visai nesibodėjęs iš visų tik jam vienam pasiekiamų tribūnų nusileisti į gatvės keikūnų ar prasčiausių turgavietės prekeivių lygį: tiek  iš Signatarų namų balkono  anų metų vasario 16 d.( nelyg  koks Italijos dučė),tiek kalbėdamas Lietuvai keliose LRT laidose į šuns dienas išdėjo ir patį referendumą, ir jo iniciatorius – „visokius ten, anot jo, šliužus ir pankas“.

Todėl aš būtent jį ir klausiu:

– Pone profesoriau, o į kokią archyvinę senienų lentyną Tamsta nukišai  pačią didžiausią mūsų konstitucinę tiesą, kuri vadinasi „Tautos valia“? Kad jau  dergti ir pašmeižti mokate, tai Jūsų valia, nors kažin ar visi tie negražūs žaidimai tinka prie Jūsų profesoriškos tunikos? Ir kaip tai galima suderinti su elementaraus pilietiško padorumo taisyklėmis? Ar mes, piliečiai, Tamstos regėjimo lauke tesame vien  nepraustaburniai gatvės  gaurošai, lietuvių sankiulotai, nesusitupėję piemengaliai?!

 

KĄ  JIE  MUMS  DAVĖ  SUPRASTI?

 

Ką gi, pernykštis referendumas tąsyk baigėsi, o didieji tautvedžiai  po to  triumfuodami šūkaliojo:

– Mes taip ir sakėm! To ir reikėjo laukti!

Teisingai, pondraugiai, sakote: referendumui skirti  parašai (daugiau nei 300 000) ir tiesos bei teisingumo ieškoję balsai buvo užgesinti, apjuodinti,išmesti šiukšlynan. Galbūt, kaip  parašė tas pats Pranciškus Šliužas, jau visam laikui būsime nutildyti mes, evangeliniai mažutėliai. Prisimenu, kaip mūsų kaime kadaise kalbėdavo tėvai, kai tik į kiemą įvažiuodavo koks giminė ar žinomesnis svečias:

– Vaikai, štiš ir marš užpečkin! Aišku?!

Dėl aiškumo tai aišku, bet ar jūs, piliečiai, supratote, kodėl mums ir dabar šitaip sakoma: „Štiš,  vaikigaliai, Kremliaus tarnai ir kiti valkatos!“

Man lyg ir aišku, kad mes, visi va tokie netikėliai, neturtėliai, nesugebėję nei ko prisivogti, nei prichvatizuoti, dar netrukdytume mus užvaldžiusiai ponijai ramiai valdininkauti, skolintis naujų milijardų iš kažkokių neaiškių bankų, fondų etc., po to laisvai – nepriklausomai gyventi ir leisti tuos pinigėlius, eikvoti ir lėbauti savo dvaruose ir pilaitėse, fazendose ar su liberaliomis mergužėlėmis keliauti po platųjį ir egzotiškąjį pasaulį...

Tai ar supratote pagaliau, tautiečiai? Valdžiai – visada viskas, o mums – tik nežinomieji eurų popierėliai ir monetukės, dėl kurių tiek ir tiek rūpesčių turėjo broliukai latviai – ir dideli, ir prasčiokai.

Kai jau ėmiau galvoti  apie savo samprotavimų pabaigą, priekyje pasirodė senasis ispanų riteris Donkichotas, kuris tarė:

– Sustokite! Kardus į makštis! Nurimkite! Klausykite manęs, jeigu norite likti gyvi!

Kai visi aplinkui nurimo, Donkichotas kalbėjo toliau:

– Ar aš jums, senjorai, nesakiau, kad ši mūsų  pilis seniai apkerėta ir joje tikriausiai įsikūręs visas legionas  demonų? Tik pažiūrėkite: vieni čia kovoja dėl kardo, kiti – dėl arklio, treti dėl dvaro, ir t. t. Taigi kovojame visi. Kas mus sutaikys? Gal jau niekas?

Tada aš tam teisingajam riteriui tariau:

– Bet mano jaunystės laikais  buvo tokios profsąjungos, kurios visose šalyse ir dabar gina paprastų žmonių teises.

Donkichotas šyptelėjo:

– O kokiuose ir kieno pataluose miega tos tavo profsąjungos?

– Nežinau, kur jos pasidėjo, bet va kol jos miegojo, mūsų pondraugiai jau pasibalnojo EURO žirgą, kuris, vos tik spėjęs atžvengti, jau spėjo pasidaryti KIAURAS ,..Aūū, pone Butkevičiau, ką dabar,Tamstele, mums pasakysi?Bet šis smagaus veido tautietis vėl tyli ir vėl...šypso... Tad klausiu Tavęs, liūdnojo veido Riteri, iš kur tiek velnių,velnienių ir velniukų aplinkui priviso?

– Matai, žmogau iš kito, irgi  neramaus amžiaus, tie velniai labai gudrūs. Nors patys pilni peklos smarvės, mums jie visada  žadėjo ir žada rojų. O ypač pinigėlių ir mergų. Taip esti visais laikais.Laikas tai žinoti!

... Kai iš akių išnyko narsiojo ispanų riterio ir jo ginklanešio  Sančo  Pansos siluetai, aš, grįžęs į savo laikus, paklausiau:

– Ponai landsbergiai, kubiliai, butkevičiai, naujieji  žalieji ir valstiečiai  bei visa ta persisotinusiųjų Lietuvos  masonų ložė! Kaip žinote, Vokietijos ūkis daug kartų galingesnis nei Lietuvos, bet kai ten atkeliavo euras, žemesnių socialinių pakopų gyventojai iškart net palinko žemyn nuo ženkliai šoktelėjusių kainų už visas  visas prekes. Tai man liudijo Hageno mieste gyvenęs buvęs mano bendrakursis, kadaise dirbęs Lietuvos televizijoje Kęstutis Perednikas. Tas pats buvo ir Estijoje (man apie tai asmeniškai dėstė ten nutekėjusi buvusi bendrakursė Aldona Rubinskaitė-Kalm, poetė ir vertėja į lietuvių kalbą. O pernai  laikraščiui „15 minučių“ interviu davęs žinomas latvių  kompozitorius Raimondas Paulsas dėstė štai ką: „Atsivedus eurą, Latvijos valdžia ištisus penkis mėnesius nepasidavė jokiems raginimams kelti kainas.Bet po penkių mėnesių jau ir Latvijos piliečių nugaros palinko po mokesčių ir kainų svorio našta“.

Štai, broliai lietuviai: nieko jūs nepadarysite savo  valia: dura lex,sed lex...(bjaurus įstatymas,betgi jis- įstatymas).

Anot Seimo nario Naglio Puteikio, priekyje  mūsų laukia dideli darbai, o anas liūdnai istorijon nuridentas referendumas buvo tik sunki ir skausminga mūsų tautiečių  treniruotė. Juk, pvz., reikės pakovoti, kad ligšiolinių iš valstybės iždo mintančių partijų rinkiminiai sąrašai būtų visiškai uždrausti, o jaunos partijos arba dar gležni, jauni besikuriantys visuomeniniai judėjimai (pvz., Nacionalinis pasirinkimas ar kt.) turės sukurti labai rimtą, perspektyvią ideologiją, sutelkti aktyvių ir kūrybiškų žmonių grupuotę, kuri kada nors taps kitoms partijoms varžove, vadinasi, tikra partija, kurios strateginėje programoje šmėkščioja itin sudėtingi uždaviniai:

– kaip negausiai lietuvių tautai išgyventi, neištirpti dideliame ES šalių katile, kaip atsispirti šiuolaikinės  epochos iššūkiams, kai tarsi jūros potvyniai   mūsų   pusėn plūsta ir jau mus puola globalizmo bangos? 

– kaip išemigruojančią  lietuvių  tautą išvesti iš skurdo, kaip įgyvendinti  šalyje nacionalinį ir socialinį teisingumą? 

–nes toliau negalima taikstytis su tuo, kad net į aukščiausius valstybės valdymo organus pateko ir legaliai  veikia antinacionaliniai dariniai ir partijos, taigi potencialūs Lietuvos nedraugai.

Jau visai baigdamas užsirašiau gražias riterio Donkichoto mintis grįžtant į namus:

– Nustokite pliauškę niekus! Va sugrįšime į savo patuštėjusius  miestelius , kaimus, sodybas ir duosime valią savo gražioms svajonėms apie piemenėlių gyvenimą.  O svarbiausia: nustatysime gaires tam jų gyvenimui...

 

                                                                      Leomajus

 

     

Peržiūros: 804

Komentarai   

+1 # asai 2018-09-11 22:47
treniruotes jau palauze tauta-nuvarytas kuinas nebeivilks i prezidentura kaubojaus...kuris nepasere jo nei karto
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
0 # V.K. 2018-09-12 09:39
Kodėl Aurimas Drižius publikuoja psichinio ligonio Lino Gudzinsko (Tomkaus), prisistatančio įmonių „Eurostatybų koncernas“, „B.Vokė“ ir „Vilniaus pirkliai“ savininku, sukurtas melagingas istorijas?
www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=1480
www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=1559

Apie Lino Gudzinsko psichinę ligą rašoma teismo psichiatrijos ekspertizės akte:
https://imgur.com/a/kh3BR5u

Lino Gudzinsko „teisybės“ kūrimo talentas atsiskleidžia šiame video:
https://www.youtube.com/watch?v=8Q_5J_eTyhI

Apie Lino Gudzinsko veiklą „daktarų“ nusikalstamoje grupuoteje rašoma D.Dargio knygoje „Kruvinasis mafijos maršrutas“ 165-167 puslapiuose:
https://imgur.com/a/BFnrAeI
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti