Kaip pablogėję Lenkijos-Vokietijos santykiai įtraukė Europą į II-ąjį Pasaulinį karą

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 0.00 (0 Votes)

Kaip pablogėję Lenkijos-Vokietijos santykiai įtraukė Europą į II-ąjį Pasaulinį karą

 

V. Balkus: Netrukus sulauksime rugsėjo 1 dienos, kuri pažymės 79-ąsias II Pasaulinio karo pradžios metines. Tą dieną Vokietijos karinės pajėgos įsiveržė į Lenkiją, tuo po kelių dienų provokuodama Didžiosios  Britanijos ir Prancūzijos karo paskelbimą Vokietijai. Karo tiesioginė priežastis – Hitlerio Vokietijos ir Lenkijos  nesutarimas dėl Gdansk/Danzig jūros miesto ir apylinkių statuso.

Pats Gdansk žemės plotas nedidelis – vos 2 000 kvadratinių km., gyventojų tik 360 000, kurių didelė dauguma save laikė vokiečiais. Kaip aš suprantu, miestas net nepriklausė Lenkijai.  Jis buvo valdomas Tautų lygos, panašiai kaip ir Klaipėda po I-ojo Pasaulinio karo. Tad kaip čia atsitiko, kad toks palyginamai mažas  žemės lopinėlis  galėjo tapti pasaulinio masto katastrofos židiniu? Taip pat norisi aptarti klausimą, ar galima įžvelgti klaidas, kurias padarė Vokietijos ir Lenkijos vadovai, spręsdami dvišalius santykius nuo Hitlerio atėjimo į valdžią 1933 m. iki karo pradžios 1939 m.

A. Avižienis: Vakarų pasaulyje, kuriame praleidau savo jaunystę,  vyrauja požiūris, kad Hitleris atėjo į valdžią tam, kad užkariautų Rytų Europoje teritorijas, kurias vėliau apgyvendintų vokiečių kolonistais. Čia yra ta nelemta Lebensraum sąvoka aptarta diktatoriaus  Mein Kampf autobiografijoje, kuri reiškia gyvenimo erdvės plėtojimas Vokietijos naudai.  Kadangi Lenkija yra visai šalia Vokietijos,  tai manoma, kad Vokietijos pradėtas karas prieš Lenkiją yra tiesiogiai sususijęs su anksčiau puoselėtais  nacių planais plėstis rytine kryptimi. Tad Vokietija yra laikoma kaltininkė, net ir absoliučiu blogiu dėl Holokausto, o Lenkija nekalta auka.

Bet kadangi turėjau progą susipažinti su Lietuvos istorija, konkrečiai Lietuvos įtemptais santykiais su prieškarine Lenkija, man visuomet buvo sunku tikėti, kad Lenkija buvo visiškai nekalta auka Vokietijos  atžvilgiu.  Žinojau apie Lenkijos pretenzijas į Vilnių,  Lietuvos-Lenkijos karą 1920 m. ir lietuvių mažumos sunkią padėtį Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte. Žodžiu, žiūrint iš prieškarinės Lietuvos kampo, Lenkija – tai toli gražu nebuvo ideali kaimynė.

V.Balkus: Prieškarinė Lenkija savo teritorijoje valdė milijonus kitų tautybių žmonių, kuriuos labai griežtai prižiūrėjo. Lietuvius, baltarusius, ukrainiečius, čekus ir vokiečius bandė nutautinti. Žydai skundėsi, kad valdžia juos diskriminavo.

A.Avižienis: Taip. Mano žiniomis apie pusė milijonų žydų paliko Lenkjią nuo 1933 iki 1938 m. ir persikėlė į nacių Vokietiją, iš kur bandė emigruoti į kitas Vakarų šalis. O dėl vokiečių mažumos, reikia paminėti, kad Lenkija po I-ojo Pasaulinio karo gavo Vokietijos teritorijas, kuriose gyveno apie 2 milijonai vokiečių. Iki 1939 m. apie milijonas jų išvyko iš Lenkijos ir apsigyvenoį Vokietijoje. Priežasčių dėl šių gyventojų emigracijos buvo pačių įvairiausių, bet viena iš jų aiškiai matėsi: įtempti dviejų tautybių  santykiai pačioje Lenkijoje.  

Nuo 1939 m. pradžios iki karo įsiliepsnojimo rugsėjo 1 d., kai paaštrėjo Gdansko klausimas, lenkai padidino spaudimą vokiečiams, gyvenantiems Lenkijos teritorijoje. Per šį laikotarpį daugiau nei 70 000 vokiečių paliko Lenkiją ir persikėlė į Vokietiją. Šis veiksnys labai apsunkino vokiečių-lenkų santykius kritiniu momentu.

Kalbant apie lenkų spaudimą vokiečių mažumai 1939 m., man didelį įspūdį padarė žinomo JAV  politiko Patrick Buchanan parašyta knyga Churchill, Hitler ir nereikalingas karas. Šioje knygoje buvęs trijų JAV prezidentų patarėjas sako, kad Lenkijos suvaržymai ir kartais naudojamas smurtas padarė vokiečių mažumos gyvenimą beveik nepakeliamu. Pasak Buchanan, nei Hitleris nei joks kitas Vokietijos vadas negalėtų ignoruoti tokios savo tautiečių padėties, kuri vyravo 1939 m., ir tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Hitleris nusprendė pulti Lenkiją.

V.Balkus: Apie Danzigo klausimą dar reikėtų detaliau pašnekėti, bet čia norėtusi pastebėti, kad tie dvišaliai santykiai nuo 1933 iki 1939 metų nevisuomet pasižymėjo įtampa.  Juk 1934 m. pradžioje buvo pasirašyta nepuolimo sutartis, kuri iki 1939 metų pradžios galiojo. Tokia nepuolimo sutartis tarp Pilsudskio Lenkijos ir Hitlerio Vokietijos labai nustebino tuometinius politikos stebėtojus. Ji nemaloniai nustebino Prancūziją, kuri anksčiau sudarė gynybinį aljansą su Lenkija prieš Vokietiją. Kaip galima išlaikyti gynybinę sąjungą prieš šalį X, jei tavo sąjungininkas yra susitaręs su X, kad nepuls viens kito?

A.Avižienis: Čia buvo labai netikėtas diplomatinis ėjimas, ypač turint omeny, kas įvyko prieš metus dar 1933 m., kai Hitleris ką tik tapo Vokietijos kancleriu. Mums gerai pažįstamas Maršalas Jozef Pilsudski, Lenkijos vadas, pakartotinai  kreipėsi į savo sąjungininkę, Prancūzijją, kad kartu pradėtų prevencinį karą prieš Hitlerio Vokietiją. Reikia atsiminti, kad tuometinis Reichas buvo nepaprastai pažeidžiamas karine bei ekonomine prasme. Pagal Versalio taikos sutartį, Vokietija dėl jai priskiriamos kaltės dėl Pirmo pasaulinio karo įžiebimo buvo priverstinai nuginkluota. Ši šalis iš viso neturėjo tankų, sunkios artilerijos, karinės aviacijos arba laivyno.  Jos kariuomenės skaičius negalėjo viršyti 100 000 vyrų. Be to Vokietija buvo apkrauta milijardinėmis baudomis už menamą Pirmojo pasaulinio karo kurstymą, ir kai 1923 m. šalis nesugebėjo pristatyti reikiamus kiekius anglies ir plieno, Prancūzija ir Belgija įvedė karines pajėgas į vokiečių pramoninius Ruhr rajonus, kad užtikrintų reparacijų mokėjimą. Vokietija buvo bejėgė tam pasipirešinti.

V. Balkus: Tuo tarpu vien Lenkija turėjo keturis kartus didesnę ir geriau apginkluotą kariuomenę.  Jos sąjungininkė Prancūzija valdė milijoninę, moderniai apginkluotą kariuomenę. Dar kita Prancūzijos sąjungininkė, Čekoslovakija turėjo dvigubai didesnę kariuomenę nei Vokietija.

A.Avižienis: Pilsudskis, kuris mums gerai pažįstamas kaip netikėtų karinių puolimų mėgėjas (atsiminkime jo pavaldinio Želigovskio tariamai nesankcijonuotą, staigų žygį į Vilnių) manė, kad bendra lenkų-prancūzų karinė akcija iš karto užkirstų kelią Vokietijos sustiprėjimui. Atkreipkime dėmesį ir į tai, kad Pilsudskio valdomos karinės pajėgos staigiais ir nelauktais puolimais 1920 m. sumušė besiveržiančią bolševikų kariuomenę prie Varšuvos ir privertė ją trauktis toli net iki Kijevo.  Pilsudskis manė, kad jei Hitlerį sąjungininkai iš karto nenuvers iš valdžios, Vokietija vėliau tapts stipresnė nei jos trys kaimynės kartu sudėjus. Tam tikslui Pilsudskis net sutelkė savo karinius dalinius prie Vokietijos valdomų Rytprūsių. Tai yra reikšminga, nes nuo pat pradžių, jau Versalio taikos derybų metu 1919 m, Lenkija siekė prisijungti vokiečių apgyvendintus Rytprūsius.

Deja, Prancūzija tada nenorėjo karo ir ji atmetė Pilsudskio sumanymą.  Vokiečiai naciai, kurie gerbė drąsius ir ryžtingus vadus, bandė užmegzti draugiškesnius ryšius su lenkais, ir jiems eventualiai pavyko pasirašyti minėtą nepuolimo sutartį su Lenkija sekančiais 1934 metais, sausio mėn. 26 d. Hitleriui tai buvo proga apsaugoti savo rytines sienas tuo metu, kai Vokietija buvo labai pažeidžiama kariniu atžvilgiu ir tuo pačiu įvaryti pleištą tarp Lenkijos ir Prancūzijos.

Pilsudskis ir taip nelabai pasitikėjo savo Vakarų draugais, nes pastarieji dar anksčiau 1925 m. pasirašė su Vokietija Locarno sutartį, kuri garantavo Vokietijos-Prancūzijos sieną kaip galutinę. Lenkams ir čekams tuomet atrodė, kad jeigu jau vakarinės sienos bus diplomatiškai apsaugomos, tai būtina garantuoti ir rytines sienas nuo Vokietijos vėlesnių pretenzijų.  Bet Weimaro demokratinė Vokietija prieštaravo tam, nes kada nors ateityje ji tikėjosi atgauti Lenkijai prarastas savo teritorijas. Visos demokratinės Vokietijos vyriausybės atsisakė pripažinti esamas sienas su Lenkija kaip galutinėmis. O matyt prancūzams lenkų ir čekų sienų neliečiamumas nebuvo toks jau svarbus, kad ji leistų sužlugdyti Locarno susitarimą.

V.Balkus: Bet ar galima teigti, kad nuo 1934 m. Lenkija tapo provokiška? Pilsudskis juk neatsisakė gynybinės sutarties su Prancūzija ir jis be to dar turėjo analogišką nepuolimo sutartį su Sovietų Sąjunga.

A.Avižienis: Pilsudskis aiškiai galvojo, kad Vokietija ir Sovietų Sąjunga yra Lenkijos pagrindinės grėsmės, iš kurių didesnis pavojus kilo iš Rusijos. Jis 1932 m. pasirašė nepuolimo sutartį su Sovietų Sąjunga ir manė, kad abi nepuolimo sutartys, kartu su Prancūzijos gynybine sąjunga, turėtų pakankamai padengti  šalies saugumą iš diplomatinės pusės. Šiaip lenkų vadas siekė išlaikyti balansą tarp abiejų kaimynų milžinų. Jis nesutiko tapti nei rusų nei vokiečių sąjungininku.

Tiesa, vokiečiai nesėkmingai bandė įtraukti Lenkiją į karinį bendradarbiavimą ir net siūlė apginkluoti Lenkiją. Hitlerio tikslas matomai buvo paversti Lenkiją paklusne sąjungininke prieš Sovietų Sąjungą, kurios nuolat didėjanti karinė galia baugino vokiečių vadą. Nors galutinio karinio tikslo su lenkais Hitleris nepasiekė ir taip pat nepavyko jam sušvelninti lenkų politikos vokiečių mažumos atžvilgiu, visgi jis aukštai vertino Pilsudskio vadovavimo sugebėjimus.

Įdomu tai, kad nepuolimo sutarties galiojimo metu vokiečių-lenkų vadų susitikimai vyko gan sklandžiai. Propagandos ministras Goebbels susitiko su Pilsudskiu Varšuvoje o antrasis vadas po Hitlerio Goering, kartu su Lenkijos vadovais, kelis kartus linksmai medžiojo Belovežo girioje Lenkijoje. Kai 1935 metais gegužės mėnesį mirė lenkų maršalas, Goering, kaip Reicho parlamento vadas, liepė deputatams atsistoti ir tylos minute pagerbti Vokietijos draugą Pilsudskį. Kai 1939 m. vokiečių kariuomenė užėmė Krokuvą, nacių vadovybė liepė pastatyti SS garbės sargybą prie Pilsudskio karsto.

V. Balkus:  Man įdomu, kuo dar galėjo būti naudinga lenkams nepuolimo sutartis su Vokietija.  Galima spėlioti, kad pagerėję santykiai su Berlynu leistų Varšuvai drąsiau elgtis su mažais savo kaimynais, pavyzdžiui su Lietuva bei Čekoslovakija. Juk tuoj po, kai Hitleris įžygiavo į Austriją 1938 m. pradžioje, Lenkija pasinaudojo proga ir pateikė Lietuvai ultimatumą dėl diplomatinių santykiu atnaujinimo.  Kaip žinia, Lietuva priėmė šį ultimatumą, bijodama lenkų karinės agresijos.

Lenkai laikė šį diplomatinį/karinį žygį dideliu savo šalies prestižo laimėjimu, ypač Baltijos šalių regione. Verta paminėti taip pat, kad 1938 m. pavasarį vokiečiai skleidė žinią, kad jeigu lietuviai bandys priešintis lenkams kariniu būdu, tai jie įžygiuos į Klaipėdą ir dalį Žemaitijos (matomai, tam, kad lenkams neatitektų per daug Lietuvos teritorijos).

O vėliau 1938 m. rugsėjį, kai Čekoslovakijos-Vokietijos konfliktas dėl sudetų žemių pasiekė savo viršūnę ir visa Europa atrodė, kad stovi ant bedugnės krašto,  Lenkija pasinaudojo proga ir pasiglemžė dalį pramoninio čekų Tešen rajono. Ši teritorija mažytė, bet ji ženkliai padidino Lenkijos plieno ir kokso gamybą.

A.Avižienis: Pritariu šiai nuomonei, ir dar norėčiau pridėti vieną esminę pastabą. Lenkų-vokiečių nepuolimo sutartis leido lenkams apsisaugoti nuo prancūzų spaudimo įtraukti Lenkiją į gynybinius sandorius su sovietais. Nes 1933 m. Maskva suaktyvino savo pastangas įžengti į Europos diplomatinį pasaulį. Iki to laiko Sovietų Sąjunga buvo gana izoliuota ir nepriimta į Tautų Lygą. Sovietų Užsienio reikalų komisaras Maxim Litvinov pasižymėjo savo pastangomis sukurti kolektyvinę Europos saugumo sistemą, kurioje praktiškai visos šalys, kartu ir Vokietija, susitartų taikiai spręsti tarpusavio problemas.

Iš tikrųjų, po jo kolektyvinės saugumo sistemos pasiūlymų slėpėsi sovietų padidėjusios pastangos užmegzti glaudesnius karinius/diplomatinius ryšius su Prancūzija ir Čekoslovakija. Litvinovo siūlomam Rytų paktui nebuvo lemta išsipildyti. Bet užtat jau 1934 m. gegužės mėn. jis ir Prancūzų Užsienio reikalų minsitras susitiko Ženevoje ir derėjosi dėl Sovietų Sąjungos įstojimo į Tautų Lygą ir glaudesnių dvišalių santykių.

O sekančių 1935 m. kovo mėnesį, kai Hitleris paskelbė, kad jo šalis atnaujins šauktinių kariuomenę, prancūzai ir sovietai jau buvo pasiruošę pasirašyti gynybinę sutartį prieš Vokietiją. Dar po mėnesio tais pačiais 1935 m. sovietai ir čekai pasirašė analogišką sutartį prieš Vokietiją.

Prancūzai labai norėjo, kad ir lenkai prisijungtų prie šių sutarčių su Maskva ir Praha, bet jų pastangos nedavė vaisių dėl Varšuvos nenoro karo pavojaus metu praleisti sovietų karines pajėgas per savo teritoriją. Lenkija pagrįstai baiminosi, kad sovietų karių tranzitas per jų žemę jai keltų saugumo grėsmę, esą tuomet sovietų karinės pajėgos pasiliktų jų teritorijoje ir bandytų daryti politinį poveikį.

Vėliau 1939 m. prie šių pastangų įtraukti Lenkiją į karinį bendradarbiavimą su Maskva prisijungė ir Anglija. Varšuva patyrė didelį anglų-prancūzų spaudimą, bet jis nebuvo toks didelis, kad nutrūktų noras likti sąjungininkais. Didžioji Britanija ir Prancūzija suprato, kad jeigu jos supriešins Lenkiją dėl sovietinių karių tranzito, lenkai užmegs dar glaudesnius santykius su Berlynu.

Bet štai kas aš manau yra svarbiausia dėl sovietų karių klausimo. Ne tiek svarbus klausimas yra ar sovietams pavyko gauti leidimą gabenti savus karius per Lenkijos teritoriją. Svarbiau yra, kad anglai, prancūzai ir čekai iš viso rimtai svarstė tokią galimybę ir net troško jos. Tokiu keliu Maskvai pavyko įsiterpti į Europos saugumo formavimo erdvę. Vokiečių-lenkų teritorinis  ginčas (apie kurį vėliau dar pakalbėsime) leido imperinei galybei už Europos civilizacijos ribų įžengti į Europą ir jau daug metų vėliau net okupuoti žymią jos dalį ilgam. Čekoslovakija nematė didelio pavojaus,  jei sovietų kariuomenė naudotųsi jos teritorija kariaudama prieš nacių Vokietiją. Čekai net buvo pradėję bendradarbiauti su sovietais saugumo srityje ir, pavyzdžiui, leido daugiau nei šimtui Maskvos agentų naudotis padirbtais čekų pasais, kad galėtų slapta įvažiuoti į Vakarų Europą.

V.Balkus: O dabar pakalbėjime apie minėtą Gdansko/Danzigo klausimą dėl kurio taip smarkiai pablogėjo vokiečių-lenkų santykiai. Nors Maršalas Pilsudski palyginamai greitai mirė po nepuolimo sutarties pasirašymo 1935 m., pati sutartis teigiamai veikė vokiečių-lenkų santykius iki maždaug 1938 m. rudens. Tai yra, iki to laiko, kai garsi Miuncheno tarptautinė konferencija leido prijungti sudetų kraštą prie Reicho. Taigi, 1938 m. spalio mėnesį sudetų kraštas prijungtas prie Vokietijos ir dalis Čekoslovakijos atitenka Lenkijai.    

A.Avižienis: Derybose dėl sudetų žemių atjungimo Hitleris padarė vieną mažą nuolaidą lenkams, leisdamas jiems užimti Oderberg miestelį Tešeno srityje, kurioje dauguma gyventojų buvo vokiečiai. Hitlerio Užsienio reikalų ministerija priešinosi šiam sumanymui, bet vokiečių diktatorius manė kad tokiu žestu lenkai būtų geriau nusiteikę derėtis dėl Gdansko klausimo.

Tą patį 1938 m. spalio mėnesį Reicho Užsienio reikalų ministras Ribbentrop priėmė Lenkijos Užsienio reikalų ministrą Beck Hitlerio Alpėse esančioje vasaros rezidencijoje Berchtesgaden ir pasiūlė bendromis jėgomis spręsti Gdansk klausimą. Ribbentrop siūlė Beck atnaujinti jų bendrą nepuolimo sutartį dar 25 metams ir sutikti su tuo, kad vokiškas Danzigas pereitų iš Tautų lygos globos į  Reicho sudėtį. Mainais už šį lenkų sutikimą, Ribbentrop pažadėjo, kad Vokietija oficialiai pripažins tas teritorijas, kurios atiteko Lenkijai po Pirmojo pasaulinio karo. Tai būtų ta Rytų sienų garantija, kurios taip troško lenkai po Locarno sutarties pasirašymo, kuri garantavo Vakarų sienas.

Be to, Ribbentrop išreiškė pageidavimą įrengti ekstrateritorinę automagistralę ir geležinkelio linija, kurios sujungtų vakarų Reicho dalį su atskirtais vokiečių Rytprūsiais. Po karo panašūs ekstrateritoriniai greitkeliai buvo įrengti tarp atskirto Vakarų Berlyno ir likusios Vakarų Vokietijos. Toks pokarinis susitarimas su sovietais gerai veikė ir leido Vakarų Berlynui gyventi pilnavertišką gyvenimą komunistinės Rytų Vokietijos apsuptyje.  

V.Balkus: Ir kaip į tai reagavo Lenkijos Užsienio reikalų ministras Beck? Ar tie vokiečių pageidavimai buvo pateikti ultimatyviai?

A.Avižienis: Beck priėmė šiuos pasiūlymus ramiai; jie ir buvo pateikti ne kaip reikalavimai, o diskusiniai. Bet lenkai, be jokios abejonės neigiamai žiūrėjo į tokius pageidavimus. Jie patys, kaip jau anksčiau minėjau, svajojo prijungti vokiečių Rytprūsius kartu su vokišku Gdansk miestu į savo valstybę. Ilgainiui lenkai dar ir taikėsi į vokiškas žemes iki dabartinės Oder/Neisse upių sienos. Įdomu pastebėti, kad po Antrojo pasaulinio karo šie lenkų teritoriniai pageidavimai visgi tapo realybe, nors rytines žemes teko atiduoti (kartu su Vilniumi) sovietams. Tad šiuo kritišku momentu manau, kad vokiečių-lenkų teritorinės ambicijos tiesiog patyrė lemtingą koliziją.

Reikia paminėti dar ir tai, kad Vokietija žymiai sustiprėjo po to, kai prijungė sudetų žemes; visgi tuo prijungimu Reicho gyventojų skaičius padidėjo trim milijonais. Nors tų lenkų-vokiečių derybų etapų dar buvo penki, bet šių susitikimų atmosfera nuolat blogėjo.

Kritinė padėtis susidarė po to, kai Hitleris sulaužė Miuncheno konferencijos susitarimus ir su savo kariuomene užėmė likusią čekų teritoriją 1939 m. kovo 16 d. Daugelio istorikų nuomone, žengiant likusios čekų respublikos užėmimo keliu, Hitleris padarė didžiulę klaidą. Iki tol vokiečių diktatoriaus teritorines pretenzijas buvo įmanoma traktuoti kaip dalinai pateisinamos, nes sudetų krašte ir Austrijoje gyveno vokiečių kilmės žmonės, kurie be to ir norėjo prisijungti prie Reicho.

Ypatingai neigiamai į čekų respublikos okupaciją žiūrėjo Didžioji Britanija, kurios vadovybė jautėsi apgauta ir pažeminta. Reikia atsiminti, kad pats Anglijos Premjeras Chamberlain atvyko į Miuncheną ir asmeniškai palaimino sutartį. JAV Prezidento požiūris į nacių Vokietiją, kuris jau nuo 1937 m. pabaigos pasuko į gan neigiamą pusę, pasidarė radikaliai priešiškas. Po maždaug savaitės kaip mes žinome Hitleris ėmė ir okupavo Klaipėdos kraštą. Nors Vakarų galybės gana santūriai traktavo tokį Hitlerio poelgį, lenkams Klaipėdos užėmimas sukėlė nerimą. Jie galvojo, kad tokia vienašališka intervencija gali paskatinti vokiečius imtis panašios taktikos ir Danzigo atžvilgiu.    

V.Balkus: Prijungdamas čekų žemes, Trečiasis Reichas ne tik prarado daug simpatijų Vakarų pasaulyje. Čekija buvo juk bene septinta pasaulio šalis pagal pramonės gavybą. Dabar ta pramoninė galia atiteko Vokietijai. Maža to, Hitleris perėmė galingą čekų ginkluotę, tame tarpe ir tūkstančiai lėktuvų, pabūklų ir tankų. Atsiminkime ir tai, kad Čekijos aneksija vokiečiams atvėrė kelią karo atveju pulti Lenkiją iš papildomos pietinės krypties.

A.Avižienis: Po Čekijos ir Klaipėdos krašto prijungimo Lenkijos žvilgsnis radikaliai pasuko į anglų pusę, iš kur ji tikėjosi rasti politinę bei karinę paramą. Ilgai laukti nereikėjo, nes jau kovo mėnesio pabaigoj Didžioji Britanija skelbė suteiksianti Lenkijai visapusišką paramą tuo atveju, jei šiai šaliai grėstų pavojus jos nepriklausomybei.  Tai buvo labai neįprastas Anglijos žingsnis, atrišantis Lenkijai rankas elgtis su Vokietija kaip jai atrodė patogiau. Daug istorikų mano, kad anglų garantija paskatino lenkus tvirtai atremti vokiečių diplomatinį spaudimą dėl Gdansk statuso ir vokiečių mažumos klausimų. JAV publicistas Patrick Buchanan savo minėtoje knygoje labai griežtai kritikavo šią Anglijos garantiją Lenkijai, nes ji pririšo visą Didžiosios Britanijos imperijos saugumą prie Lenkijos užsienio politikos peripetijų.

Verta pastebėti, kad tuo pačiu metu, kai Hitleris okupavo Klaipėdos kraštą, Lenkija mobilizavo dalį savo kariuomenės, įkūrė vietinius karių štabus kai kuriose vietovėse netoli pasieno ir paaštrino priemones prieš vokiečių mažumą. Jau kitą mėnesį (t.y., 1939 m. balandžio) Hitleris  anuliavo  lenkų-vokiečių nepuolimo sutartį, bet kol kas jis neįsakė mobilizuoti savo kariuomenės. Balandžio pradžioje vokiečių vadas liepė karinei vadovybei paruošti planą užpulti Lenkiją rugsėjo 1 d. Pati vokiečių kariuomenės mobilizacija įvyko vasaros viduryje, po derliaus nuėmimo.

Įdomu paminėti, kad 1939 m. gegužės mėnesį Hitleris, kalbėdamas su Lietuvos Užsienio reikalų ministru Urbšiu Berlyne pašaipiai pastebėjo, kad nors Lenkija jau dalinai mobilizavo savo kariuomenę, Vokietija mananti, kad ir be mobilizacijos jos karinės pajėgos susitvarkytų su lenkų kariuomenės keliama grėsme. Be to Hitleris pasakė Urbšiui, kad jeigu lenkai mano, kad jų žygis į Berlyną būtų toks lengvas kaip paradas, tai tegul jie pabando tokį žygį.

Prieš savo kariuomenės mobilizaciją ir po jos Hitleris toliau siekė prastumti derybas su Lenkija. Jos aiškiai nesisekė, ir vienu metu Lenkijos Ambasadorius Berlyne Lipski net įspėjo vokiečius, kad tolesni bandymai keisti Gdansko statusą gali privesti prie karo.

V.Balkus: Tai jeigu Hitleris nenorėjo karo, kodėl jis forsavo šį klausimą nuo 1938 m. spalio mėn. iki 1939 rugpjūčio pabaigos?

A.Avižienis:  Man atrodo, kad jo sprendimas okupuoti svetimas čekų žemes galutinai nuteikė Angliją, JAV ir Lenkiją prieš jį. Anglai smarkiai ginklavosi ir bandė uždaryti savo karinės aviacijos spragas tam atvejui, jei reikėtų kariauti so Vokietija. Pasak kai kurių istorikų, JAV Prezidentas Roosevelt per savo ambasadorių Paryžiuje Bullitt nuolat  ragino Prancūziją ir Lenkiją nepasiduoti Hitlerio spaudimui ir užimti kietą liniją. Pagal daugelį šaltinių, Roosevelt žadėjo karinę paramą, tame tarpe ir lėktuvų tiekimą, jei įvyktų karas su Vokietija. Kai kurie to meto ambasadoriai ir kiti aukšti pareigūnai jau po karo teigė, kad Roosevelt ir žadėjo tais lemtingais 1939 metais, kad Amerika eventualiai įsitrauks į karą prieš Hitlerį.

Anglijoje JAV Ambasadorius Kennedy (būsimo Amerikos Prezidento Kennedy tėvas) buvo Roosevelt spaudžiamas sustiprinti Londono valią priešintis Trečiajam Reichui. Ambasadorius Kennedy nenoriai vykdė Roosevelt įsakymus ir vėliau jau privačiame gyvenime kritikavo Roosevelt aktyvią užkulisinę veiklą kaip rimtai prisidedančią prie karo pradžios.

Taip pat yra įdomu, kad Sovietų Sąjungos diplomatiniai atstovai ragino Vakarų galybes užimti kietą liniją prieš nacionalsocialistinę Vokietiją. Kaip ir Roosevelt, Litvinov žadėjo visokeriopą pagalbą anglams ir prancūzams, jei jie pakliūtų į karą su Vokietiją.

Tad ko gero Hitleris galvojo, kad kitokios išeities nėra. Reikia toliau derėtis su Lenkija ir Vakarų galybėmis, kad jis pasauliui ir savo piliečiams galėtų parodyti, kad ne jis kaltas dėl eventualaus karo. Jis ko gero manė, kad net jei nustotų spaudžius lenkus dėl Danzigo klausimo, lenkai, padrąsinti anglų paramos pažadais, būtų toliau engę vokiečių mažumą. Net jei jis būtų toleravęs vokiečių mažumos apgailėtiną padėtį, vistiek išlieka tikimybė, jog Vakarų galybės jau buvo nusprendžiusios, kad karas su III-ju Reichu yra neišvengiamas.

V.Balkus:  Tada pasidaro aiškiau, kodėl Hitlerio sekantys žingsniai 1939 m. vasarą buvo nukreipti į Sovietų Sąjungą. Pasirašydama garsųjį Molotov-Ribbentrop paktą, Vokietija tikėjosi atjungti Sovietų Sąjunga nuo besiformuojančio karinio bloko prieš ją, nes rusai tą vasarą vedė derybas su anglais ir prancūzais dėl karinio susitarimo prieš Vokietija. Stalinas priėmė Vokietijos kvietimą pasirašyti nepuolimo sutartį, nes jis matyt apskaičiavo, kad Hitlerio puolimas prieš Lenkiją įtrauks Didžiąją Britaniją ir Prancūziją į karą prieš Vokietiją, o Sovietų Sąjunga galės stovėti nuošaly ir laukti tinkamo momento įsijungti į konfliktą.

A.Avižienis:   Štai ir priėjome prie esminio dalyko. Vokietijos ir Lenkijos vadovų nesugebėjimas pažaboti savo ekspansijos norus sukūrė aukštos įtampos zoną visoje Europoje. Atskiros Europos didžiosios ir mažosios valstybės ėmė ieškoti galios centrų, sugebančių joms suteikti menamą karinį saugumą. Tokiu noru mielai pasinaudojo dvi už Europos ribų stovinčios galybės, kurios disponavo kontinento dydžio resursais – Sovietų Sąjunga bei JAV. Jau per Pirmą Pasaulinį karą Amerika ir carinė Rusija buvo pasiekusios tokią pramoninę ir karinę galią, kuri galėjo rimtai konkuruoti su Europos didžiųjų valstybių galia. Artėjant Antram Pasauliniui karui, JAV ir Sovietų Sąjunga jau buvo pasiekusios supergalybių statusą ekonomine arba karine prasme.

Abi galybės aktyviai dalyvavo diplomatiniame šio periodo procese ir ragino Vakarų europiečius ir lenkus imtis griežtų priemonių, kurios didino karo grėsmę. Įvykus karui, jų dalyvavimas jame leido JAV ir Sovietų Sąjungai įvesti savo karines pajėgas į Europą ir vėliau pasidalinti kontinento teritorija. Ir iki šios dienos padėtis yra tokia, kad europiečiai negali savarankiškai spręsti savo regiono net gyvybinių  klausimų. 1939 metais Vokietija ir Lenkija galėjo tikėtis vieno ar kito teritorinio laimėjimo kito konkurento sąskaita, bet karui pasibaigus, nei viena iš jų neliko savarankiška.

1939 m. europiečiai dar konkuravo tarpusavyje (pavyzdžiui, Vokietija su Lenkija). Jie laiku nepastebėjo, kad europinis varžymasis palaipsniui užleidžia vietą globaliai konkurencijai tarp kontinentinių valstybių, kurios buvo žymiai pajėgesnės nei atskiros Europos valstybės. Po karo europiečių tarpusavio varžymasis prarado prasmę, nes esminius klausimus pradėjo spręsti dvi pasaulio hegemonės – JAV ir Sovietų Sąjunga. 

·         Šį pokalbį galite pamatyti Youtube kanale („Iš savo varpinės“)     

 

 

 

 

Peržiūros: 1002

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti