Pandemija Lietuvoje neįvyko. 2020-05-03

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 4.83 (6 Votes)

Zigmas Vaišvila. Pandemija Lietuvoje nepavyko. 2020-05-03

 

Nežiūrint į visas Lietuvą ir pasaulį valdančiųjų pastangas pandemija COVID-19 Lietuvoje nepavyko – mūsų valdžia skelbia tik 1410 užsikrėtusių ir 46 mirusius Lietuvoje. Nežinia, kas privertė valdžią keliais šimtais sumažinti šią statistiką, nes tik dabar skelbiami užsikrėtusių, o ne teigiamų COVID-19 testų rezultatai. Lyg nežinotų valdžia, ar tą patį žmogų tikrino dar kartą. Pasitikėti nuo pat šios pandemijos pradžios meluojančia Lietuvos valdžia pagrindo nėra. Klaipėdos universitetinės ligoninės direktorius V. Janušonis skelbė, kad garbaus amžiaus žmogus, visą mėnesį gydytas nuo kitų ligų, mirė ne nuo COVID-19, tačiau ne medikas, bet sveikatos apsaugos viceministras A. Šešelgis iš Vilniaus paskelbė, kad šis garbaus amžiaus klaipėdietis mirė nuo COVID-19. Beje, yra toks Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymas, kurio 4 straipsnis nustato, kas turi teisę Lietuvoje nustatyti asmens mirties faktą: 1) asmens sveikatos priežiūros specialybių gydytojai; 2) gydytojas patologas; 3) gydytojas teisės medicinos ekspertas; 4) gydytojų konsiliumas; 5) skubios nestacionarinės medicinos pagalbos įstaigų slaugos specialistai; 6) slaugos specialistas, tiesiogiai atlikęs mirusio asmens sveikatos priežiūrą nesant gydytojo. Taigi, ne medikui ir net sveikatos apsaugos viceministrui tokia teisė nesuteikta. 

Kol laukiu atsakymo iš valdžios apie tai, kodėl karantino metu faktiškai negydomos kitos ligos, kiek per tą patį laiką Lietuvoje mirė žmonių dėl COVID-19 ir dėl kitų ligų, pasidomėjau oficialia 2019 m. statistika, kurią Lietuvos Vyriausybės vardu skelbia A. Verygos vis naikinamas ir dar nesunaikintas Higienos institutas apie 2019 m. Lietuvoje 38281 mirusįjį ir jų mirčių priežastis

https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize?hash=d39e78be-4a23-4f67-8513-201b17506992#/:

Tam tikros infekcinės ir parazitų sukeliamos ligos - 629

Piktybiniai navikai - 8042

Kraujotakos sistemos ligos – 20898 

Kvėpavimo sistemos ligos - 1204

Virškinimo sistemos ligos – 1922 

Išorinės mirties priežastys – 2366 

Transporto įvykiai – 214 

Nukritimai - 430

Atsitiktinis paskendimas – 137 

Atsitiktinis apsinuodijimas alkoholiu bei jo poveikis- 147

Tyčiniai susižalojimai (savižudybė) – 657 

Pasikėsinimas (nužudymas) – 60 

Kitos mirties priežastys - 3220

Turint omenyje visišką Lietuvos valdžios nepasiruošimą šiai pandemijai (reagentų ir apsaugos priemonių net medikams neturėjimą, to slėpimą, draudimą tikrinti dėl COVID-19 net medikus, pajutusius šios ligos požymius, chaosą kviečiant tautiečius grįžti į Lietuvą ir neapsisprendžiant, ką daryti su grįžusiais), viso to pasekmė yra 46 mirę ir 1406 užsikrėtę. Tik tiek? Ir dėl to š.m. kovo 16 d. buvo sustabdyta praktiškai visa ekonomika Lietuvoje ir nutrauktas kitų ligų gydymas! Štai ką reiškia neadekvati valdžia – nei profesionalumu, nei psichologine būsena.

Krizei nepasiruošusiai valdžiai psichologiškai sunku buvo priimti pamatuotus ir atsakingus sprendimus. Tačiau akivaizdu, kad nežinant padėties, visų pirma, grįžusius reikėjo privalomai tikrinti ir 14 dienų izoliuoti (o ne nurodyti saviizoliuotis). Latvijoje, kurioje šiuo metu yra tik 879 užsikrėtę COVID-19, nebuvo uždarytos ir didelės, ir mažos parduotuvės. Latvijos valdžia griežtai reglamentavo karantino taisykles, padalino nedirbantiems pinigų ir iki šiol leidžia laisvai atvykti į Latviją. Bet, kaip ir Izraelyje, į Latviją atvykusiems privalomas 14 dienų karantinas. Didesnis 1700 užsikrėtusių skaičius Estijoje turi aiškią priežastį – dvejos „Saaremaa VK“ ir „Power Volley Milano“ tinklininkų rungtynės Saaremų saloje š.m. kovo 4 d. ir 5 d., į kurias Italijos tinklininkai iš Milano atvyko be jokio patikrinimo.

Beje, Šveicarija, kurioje yra 29905 užsikrėtę COVID-19 ir kurios trečdalis medicinos darbuotojų dirbti atvyksta iš Šiaurės Italijos, nuo š.m. gegužės 11 d. ruošiasi atidaryti mokyklas. Svarstoma, kad mokiniai gali eiti į mokyklą pakaitomis kas antrą dieną, kad būtų mažiau kontaktų. Vis dar aptarinėjama Švedijos patirtis šį laikotarpį pragyventi praktiškai nestabdant ekonominės veiklos (22317 užsikrėtusių). Beje, Lenkijoje skelbiami 13693 užsikrėtusieji, Suomijoje – 5254. 

Akivaizdu, kad ne Lietuvos valdžia sugalvojo uždaryti visas kitas Lietuvos ligonines, išskyrus penkias, į kurias vežami užsikrėtusieji COVID-19 ir dalis kurių, neaprūpintos apsaugos priemonėmis ir neturėjusios galimybės testuoti, tapo pagrindiniais užkrato šaltiniais. Kaip, beje, ir Italijoje, Ispanijoje, JAV,... Ne main-stream-o žiniasklaidoje netrūksta videoreportažų apie neveikiančias dideles ligonines ne tik Bostone, Niujorke, Madride, Barselonoje, bet ir Šiaurės Italijoje, apie anesteziologų nušalinimą nuo jų veiklos naudojant pacientui plaučių vėdinimo aparatus ir nekvalifikuotų savanorių forsuotą ruošimą šiam darbui (tai dirbtinis žmogaus nusiuntimas į komą ir grąžinimas iš šios būklės). Lietuvoje tas pats vaizdas - ištuštintos ir ektremaliai situacijai paruoštos ligoninės, beje, iki šiol tinkamai neaprūpinus jas apsaugos priemonėmis medikams. Darbo užmokestis nedirbantiems medikams mokamas. Scenarijus visur panašus.

Tepaneigia SAM informaciją, kad Algirdo Brazausko brolis Gerardas Brazauskas, žinojęs savo ligą, iškeliavo anapilin nesulaukęs pagalbos, nes pirmiau būtina buvo sulaukti COVID-19 patikrinimo rezultato. Sveikatos apsaugos ministre, kodėl jūsų nustatomos taisyklės verčia Lietuvos medikus pažeidinėti Hipokrato priesaiką? Ar prisiimsite, ministre Aurelijau Veryga, asmeninę atsakomybę dėl visų karantino metu mirusių ne dėl COVID-19, bet dėl to, kad sirgdami kitomis ligomis nesulaukė laiku būtinos medicininės pagalbos?

 

Matome ir politikų su main-stream-o žiniasklaida sukeltą masinę psichozę dėl COVID-19. Ir Lietuvoje pasiektas „aukštas“ lygis - buvusi Lietuvos prezidentė nusirito iki žemiausio įmanomo buvusio valstybės vadovo „lygio“ - aukų rinkimo neįregistruoto COVID-19 pasekmių mažinimo fondo vardu, skelbiantis šio neezgistuojančio fondo vadove. Šią atvirai vykdomą nusikalstamą veiklą aptarnauja Lietuvos finansų ministerija, Lietuvos bankas, LRT...

Pabandykime suvokti, kaip paprastai ir greitai mus suvystė COVID-19 pretekstu ir padarė visapusiškai lengvai valdomais. Taip labai greitai kai kas pasiruošė ir pasaulio rinkos persidalinimui, o šios pandemijos pretekstu būsime priversti susitaikyti su mintimi, kad ši „pabaisa“ koronavirusas, o ne kažkas kitas kaltas dėl mūsų nuskurdinimo ir pilietinių teisių, net valstybių iš mūsų atėmimo.

 

Keletas viešai skelbiamų faktų, kurių „nepastebi“ šios isterijos kūrėjai ir palaikytojai:

  1. Koronavirusai atrasti dar 1960 m., tačiau veikė jie ir anksčiau. Ši virusų grupė cirkuliuoja tarp žinduolių ir paukščių, dalis jų gali užkrėsti ir žmones. Žmonės serga nesunkiomis kvėpavimo takų infekcijomis, tačiau retais atvejais jie gali būti mirtini žmogui: SARS (sunkus ūminis respiracinis sindromas); MERS (2012 m. S. Arabijoje fiksuotas Artimųjų Rytų kvėpavimo takų sindromas, kurio mirtingumas žmonėms – net 34,5%); COVID-19 (SARS-CoV-2); 2009 m. - Kiaulių gripas H1N1 arba Meksikietiškas gripas; 1968-1970 m. -Honkongo gripas H3N2; 1957-1958 m. - Azijos gripas H2N2; 1918-1923 m. - Ispaniškasis (Prancūziškasis) gripas, 1918 m. pradėjęs plisti, manoma, iš Kinijos, kur žmonėms persimetė iš ančių ar kiaulių.
  2. Pandemijos skelbtos šioms ligoms (ne tik virusinėms), kurių aukų skaičiai yra šie:

2.1 Besitęsianti COVID-19 pandemija – 3,5 mln. užsikrėtusių, apie 0,245 mln. aukų (šiuo metu).

2.2 Besitęsianti AIDS pandemija. Ligą sukelia ŽIV (Žmogaus imunodeficito virusas), aptikta 1980 m. Kalifornijoje JAV. 33,2 mln. užsikrėtusių, 2,1 mln. aukų, t.t. 0,3 mln. vaikų.

2.3 2009 -2010 m. Kiaulių gripas – 0,5 mln. aukų.

2.4 1968-1970 m. Honkongo gripas. 0,5 -2 mln. aukų.

2.5 1957-1958 m. Azijos gripas. 1 -2 mln. aukų.

2.6 1918-1923 m. Ispaniškasis gripas. 25 - 60 mln. aukų. Palyginimui – pirmajame pasauliniame kare žuvo 9 mln. karių ir 7 mln. civilių gyventojų. Daugiausia - europiečiai.

  1. Sezoniniai kad ir masiniai susirgimai gripu nėra skelbiami pandemijomis.

 

Šiuos skaičius palyginus su nedideliais COVID-19 užsikrėtusių skaičiais Lietuvoje, Latvijoje ir kitose kaimyninėse valstybėse, nesunku suprasti didžiulį mus valdančiųjų nusivylimą. Daugelyje Lietuvos rajonų ir miestų išvis niekas, matyt, neserga. Labai jau kuklios šios pandemijos iliustracijos Lietuvoje. Iki š.m. spalio 11 d. rinkimų į LR Seimą A. Verygos ir S. Skvernelio bravūra TV ekranuose, kaip jie šauniai „kovoja“ su COVID-19 Lietuvoje, išblės. Todėl reikia gąsdinti mus antrąja viruso banga, neišleisti iš namų, bausti, prieš rinkimus pamaloninti pensininkus trupiniais nuo valdžios stalo, surasti kuo daugiau sergančių... Apmaudas dėl mažo sergančių skaičiaus matosi net jų veiduose. Ką daryti? Toks įdirbis žlunga! Praktiškai nedirbantis Seimas palaimino šiai septynioliktajai Vyriausybei (apsišaukusiai šešioliktąja, nes septynioliktoji nėra gavusi įgaliojimų veikti LR Konstitucijoje nustatyta tvarka – nepateikė Seimui savo programos, tik po pritarimo kuriai Seime Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti) viską, ko tik geidžia – beatodairiškai skolintis ir leisti šias lėšas, net karo policininkus be nepaprastosios padėties į gatves pasiuntė mus daboti. Negi visas priešrinkiminis įdirbis veltui? Tiesa, Nyderlanduose ir Vokietijoje jau skelbiama apie COVID-19 galimą įtaką kitomis ligomis sergantiems vaikams. Kitas užsiėmimas visiems artėja. 

Beje, p. A. Veryga, kodėl vaikai ir kiti ligoniai Lietuvoje gydomi tik telefonu, jei jie serga ne COVID-19?

Negana to, Tėvynės Sąjungos – Dalios Grybauskaitės tandemas, ir taip faktiškai per finansų ministeriją valdantis Lietuvą, bando COVID-19 kozirį išnaudoti ir tarptautiniame lygyje – skelbiama, kad D. Grybauskaitė „prisijungė prie pasaulinės kampanijos prieš COVID-19 ( https://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/dgrybauskaite_prisijunge_prie_pasaulines_kampanijos_pries_covid19/?fbclid=IwAR0AsAjgEcaS-wMC2TqZWCyD9nau153TDmCZGUB92VCvZnc09qzbQywd0NI ). Neskanus šis „prisijungimas“ prie Europos Sąjungos ir partnerių pradedamo pasaulinio lėšų rinkimo maratono kovai su COVID-19, kuriame dalyvauja didžiąja filantrope pristatoma Melinda Gates. Nepamirškime, kad Bilas Gates buvo pagrindinis Hillary Klinton sponsorius pastarosios dvikovoje su Donaldu Trampu dėl JAV Prezidento posto. Manau, kad D. Trampui, ieškančiam kaltininkų dėl COVID-19 pandemijos, dėmesį kreipti reikėtų ne tiek į Kiniją, kiek į tas įmones, kurios dar prieš šios epidemijos protrūkį 2019 m. gruodyje jau buvo prigaminusios didžiulius kiekius apsaugos priemonių ir plaučių ventiliavimo aparatų, o dabar pardavinėja tai „dangiškomis“ kainomis. Taip profesionaliau ir greičiau pavyktų išsiaiškinti šios pandemijos priežastis. Beje, pvz. vakcina nuo daug pavojingesnio MERS koronaviruso iki šiol nesukurta, plitimo būdai taip pat neišsiaiškinti.

Net iš naujo LR VSD direktoriumi „pakrikštytas“ Darius Jauniškis, š.m. vasaryje į mūsų „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą“ neįrašęs COVID-19 grėsmės, „praregėjo“ – š.m. balandžio 27 d. paskelbė, kad LR VSD „imsis medicininės žvalgybos“ (https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/jauniskis-vsd-imsis-medicinines-zvalgybos.d?id=84141173). Neduokdie, VSD pradės nurodinėti mūsų medikams, kaip gydyti. Vytautas Pociūnas domėjosi ekonomika Lietuvoje. Nebesidomi...

 

Karantinas dėl COVID-19 paskatino žmones daugiau skaityti. Prisiminta, kad ir Lietuvoje 1918-1923 m. sirgta ispaniškuoju gripu. Tai buvo pasaulinio karo ir pokario metai, o ligos sukėlėjas (virusas) buvo nustatytas tik 1930 m. - koronaviruso H1N1 atmaina. Panašus virusas sukėlė ir kiaulių gripą 2009 m. Manoma, kad „ispanka“ persirgo 1 mlrd. žmonių - pusė žmonijos. Mirdavo daugiausia jauni (20-40 m.), kas neįprasta sergant gripu. Dr. Jono Basanavičiaus užrašuose nurodoma, kad kasdien Vilniuje mirdavo iki 800 žmonių. Rašoma, kad mirė nuo bado, tačiau manoma, kad dauguma mirė nuo tuomet sunkiai diagnozuojamos „ispankos“. 

Dr. J. Basanavičiaus atminimas Vilniuje įamžintas. Tačiau šio krašto ir 1918 m. vasario 16 d. atkurtos Lietuvos valstybės žmonių išlikimui be galo svarbus buvo ir gydytojų Danieliaus Alseikos,  dr. Veronikos Janulaitytės-Alseikienės triūsas. Drįstu pasiūlyti susipažinti su Reginos Vaišvilienės (Lietuvos medicinos biblioteka) straipsniu „Vilniaus fenomenas. Lietuvių sanitarinės pagalbos draugija, poliklinika ir ligoninė (1918 – 1941)“ (http://mokslolietuva.lt/2019/03/vilniaus-fenomenas-lietuviu-sanitarines-pagalbos-draugija-ligonine-ir-poliklinika-1918-1941/ ; http://mokslolietuva.lt/2019/04/vilniaus-fenomenas-lietuviu-sanitarines-pagalbos-draugija-ligonine-ir-poliklinika-veikusios-1918-1941-m/) apie to meto mūsų didvyrius, iki kurių šių dienų „iššūkių įveikinėtojams“ toli, toli... Straipsnius, visų pirma, rekomenduoju šiandieninės paramos rinkėjams.

 

Leiskite pacituoti šiuos Reginos Vaišvilienės (Lietuvos medicinos biblioteka) straipsnius:

„Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos įkūrimas glaudžiai susijęs su Lietuvos Tarybos veikla ir 1918 m. vasario 16 d. paskelbtu Aktu dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo. Carinės Rusijos valdytą Lietuvą 1915 m. užėmė kaizerinės Vokietijos kariuomenė. Daugelis Lietuvos gyventojų pasitraukė į Rusiją, nemažai lietuvių inteligentų buvo pašaukti į karo tarnybą Carinės Rusijos armijoje... 1917 m. spalio mėnesį Lenino vadovaujama bolševikų partija užima valdžią Petrograde. ...prasidėjo chaosas kariuomenėje. Lietuvių ir kitų tautybių Carinės armijos karininkai bei kareiviai būrėsi į įvairias organizacijas, formavo savo būrius, grįžinėjo į gimtus kraštus. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos paskelbimas nepriklausoma valstybe padidino grįžtančiųjų į Lietuvą srautą. Tačiau norintys kirsti fronto liniją, visų pirma, turėjo gauti būtinojo sanitarinio patikrinimo dėl siaučiančių ligų leidimą.“

 Veronika ir Danielius Alseikos

„Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, gydytojai Danielius ir Veronika Alseikos buvo mobilizuoti karo tarnybai: V. Alseikienė 1915–1918 m. dirbo karo ligoninėje Minske, kurioje vėliau buvo paskirtas dirbti ir D. Alseika. 1918 m. Minską užėmus vokiečiams, nespėta evakuoti buvusios carinės Rusijos karo ligoninės, kurioje dirbo abu gydytojai Alseikos. D. Alseika rašė: „1918 metų pradžioje su dr. V. Alseikiene, dr. Vladu Bagdonu, Piju Mičiuliu ir A. Krutuliu sukūrėme Minske dabar veikiančią Vilniuje Lietuvių sanitarinės pagalbos draugiją. Tos draugijos užuomazga buvo sanitarinė komisija, kuri buvo gavusi iš vokiečių okupacinės valdžios leidimą tirti sveikatą ir skiepyti raupus grįžtantiems pro Minską tėvynėn lietuviams tremtiniams ir pabėgėliams. Kadangi pro Minską grįžo kelios dešimtys tūkstančių žmonių, tai iš bent kiek pasiturinčių buvo imama po vieną rublį. Surinkti pinigai davė galimybę sanitarinei draugijai kelius mėnesius veltui gydyti lietuvių tremtinius ir įsteigti gerą ligoninę. Iš vokiečių sanitarinės valdžios labai pigiai buvo nupirktas prieš tai mano vedamos didelės karo ligoninės inventorius. Į sanitarinę draugiją buvo įsirašę nariais su viršum 20 inteligentų. Jokio partiškumo nežiūrėta. <…> Steigiamajame draugijos susirinkime dalyvavo ir laikinai viešėjęs tuo metu Minske įsirašęs draugijos nariu kun. Vl. Mironas. <…> 1918 m. liepos mėnesį draugijos valdyba su ligonine persikėlė Vilniun.“ (D. Alseika. Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas 1919–1934 metais. Vilnius, 1935, p. 42.).

Šiam punktui atidaryti sunkiausia buvo gauti leidimą iš vokiečių valdžios. Padėjo atsitiktinumas. Veronika Alseikienė, gerai mokėjusi vokiečių kalbą, gydžiusi ir vokiečių štabo karininkus, sutiko savo studijų Berlyne 1906–1908 m. bendramokslį štabo karininką Vernerį Millerį, kuris padėjo išsirūpinti leidimą atidaryti grįžtančiųjų patikrinimo ir skiepijimo punktą su teise išduoti leidimus grįžti į Lietuvą. „Pabėgėlių buvo tūkstančiai. Vokiečiai jokių sentimentų neturėjo, elgėsi su žmonėmis, kaip su gyvuliais: sugrūsdavo šimtais įvairiuose barakuose, o paskui traukiniais veždavo į karantino lagerius, kuriuose gyvenimo sąlygos buvo baisios. Pabėgėliams buvo didžiausias vargas. Grįžtantieji su tais leidimais nebuvo siunčiami į karantiną, važiuodavo laisvai, kur kam reikėjo. Tūkstančiai lietuvių (ir ne tik lietuvių) taip ištrūko iš šio pragaro ir atsidūrė Vilniuje.” (A. Krutulys. Prisiminimai. VU RS F 160).“

 Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos valdyba. Iš kairės: A. Narbutas, dr. J. Šlapelis, dr. V. Alseikienė, dr. J. Basanavičius, dr. D. Alseika, stovi A. Krutulys (apie 1922–1924 m.)

Įvairiuose prisiminimuose rašoma, kad Nukentėjusių nuo karo šalpos ligoninės inventorius buvo sukrautas į 12 (kitur rašoma, kad į 18) vagonų ir 1918 m. liepos mėnesį parvežtas į Vilnių. Vilniuje tebebuvo okupacinė vokiečių valdžia, mieste tvyrojo skurdas ir badas, prasidėjo choleros epidemija. 1991–1920 m. D. Alseika buvo paskirtas Vilniaus miesto ir apskrities gydytoju. Jis pasirašė privalomąjį įsakymą Nr. 1 „Kova su kolera ir kitomis užkrečiamomis ligomis”, kuriame buvo išvardinta 10 punktų, ką turi vykdyti įvairios miesto tarnybos. Kaip sekėsi susidoroti su epidemija Vilniuje ir Vilniaus krašte, dr. D. Alseika aprašė straipsnyje, išspausdintame žurnale „Medicina” (1921, Nr. 8, p. 284–286).“

Taip buvo sudaryta pradžia Vilniuje įsikurti ne tik šiai draugijai, bet ir Lietuvių poliklinikos ir ligoninės veiklai nuo 1918 m. iki 1941 m. per visas šio miesto okupacijas (Vilniaus g. 25, vėliau – buvusiuose pirklių namuose Gedimino prospekte, tuomet Mickevičiaus g. 33A).

„Pirmosios žinios apie Draugijos ir jos ligoninės veiklą Vilniuje aptinkamos spaudoje. Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos nariams pranešama, kad „Draugija jau yra Vokiečių okupacinės valdžios patvirtinta ir registruota. Draugijos įstatai nepoilgam bus išspausdinti ir galės būti nariams išsiuntinėjami, todėl nariai prašomi pranešti savo adresus. Valdybos pirmininkas D-ras D. Alseika. Vilnius, Jogelonų g. N. 9 but. 3.“ (Darbo balsas. 1918, Nr. 38, p. 6). ... Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje yra saugomas „Vilniaus lietuvių sanitarinės pagelbos draugijos statutas” (Vilniaus vaivados patvirtintas 1930 m. rugpjūčio 31 d. Nr. V. 528/30).  Kaip Draugijai sekėsi veikti, skaitome žurnale „Medicina“ (1924, Nr. 6–7, p. 542–453) pateiktoje informacijoje „Vilniaus lietuvių Sanit. Pag. D-ja“, kurioje pateikiama išsami draugijos ir ligoninės veiklos ataskaita: „Iš Valdybos ir revizijos komisijos pranešimų paaiškėjo, kad draugijos stovis yra geras. D-ja, iš niekur negaudama jokios pašalpos, išlaiko ligoninę, kurioj darbuojasi 14 gydytojų, 5 administracijos tarnautojai, 8 gailestingosios sesers ir 25 sanitarės ir šiaip darbininkai. Be to, d-ja dar turi vaistinę ir žemės ūkį. <…> Per 1923 metus ligoninėje gydyta 1594 gulinčiųjų ir 28014 ateinančiųjų ligonių, nemažą dar ligonių skaičių ligoninė pagydė visai veltui.“ Apie labdaringą draugijos veiklą savo prisiminimuose rašė ligoninės ir poliklinikos steigėjai Danielius ir Veronika Alseikos, kiti Vilniaus ir Vilniaus krašto gyventojai.

Nuolatiniai neramumai ir valdžių kaita aiškiai trukdė ligoninės įsikūrimo ir veiklos darbams. Dėl politinių intrigų tai vienas, tai kitas ligoninės darbuotojas pakliūdavo į nemalonę, tekdavo ir kalėjime pasėdėti.... Ligoninės veiklai trukdė ir Lenkijos valdžios nuolatiniai tikrinimai, įsakymai vaistinėms neišduoti vaistų pagal Lietuvių ligoninės gydytojų išrašytus receptus ir kiti trukdymai. Ne kartą buvo suimti ir kalinti D. Alseika ir V. Legeika.

Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos
ligoninės bukletas, išleistas ligoninės
atidarymo proga, 1936 m.

Kokį atgarsį turėjo ši ligoninė tarp Vilniaus ir jo apylinkių gyventojų, randame šiame pasisakyme: „<…> ligoninės vardas pasklido po visą mūsų kraštą, visi žinojo, kad tai lietuviška įstaiga, kurioj daugelis lietuvių gavo darbo, o lietuviai ligonys galėjo laisvai lietuviškai susišnekėti su gydytojais. Besigydydami Vilniaus lenkai, gudai ir žydai tapdavo lietuvių simpatikais, lietuviams palankesniais žmonėmis. Nuo 1918 m. iki mirties ligoninė laikėsi ant d-ro D. Alseikos pečių. Jei ligoninė ligi šiol tebegyvuoja, turi naujas gražias patalpas, lietuviai tarnautojai gauna darbo, tai tik d-ro D. Alseikos nuopelnai.“ (Vincas Žilėnas. D-ras Danielius Alseika. „Vilniaus žodis“. 1936, Nr. 22, birželio 11 d., p. 2.).“

„Tik savo kraštui ir žmonėms pasiaukojusių žmonių darbas, gabių gydytojų ir kito personalo sutelkimas galėjo duoti tokius rezultatus. Danielius Alseika ir Veronika Alseikienė tik dėl gebėjimo sutarti ir susitarti, jų organizacinių gabumų, užtarnauto pripažinimo, geros reputacijos savo srities specialistų vardo, galėjo atlaikyti okupacinės valdžios spaudimą. Būdami labai geri specialistai, jie nesirinko, ką gydyti, teikė pagalbą ir visai nepasiturintiems, užmokėti negalintiems pacientams. Netrukus į Vilnių grįžusios Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos veiklą įsitraukė ir dr. Jonas Basanavičius. Apie tai liudija dr. V. Alseikienės pasakojimas ir nuotraukos, kuriose draugijos valdybos nariai, tarp jų ir dr. Jonas Basanavičius. Būtent šioje ligoninėje 1927 m. vasario 16 d. užgeso Lietuvos patriarcho dr. J. Basanavičiaus gyvybė.

Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos
ligoninės bukletas, išleistas ligoninės
atidarymo proga, 1936 m.

Vien Veronika Alseikienė Vilniuje ir Vilniaus krašte atliko per 300 kataraktos operacijų. „Dirbau sunkų ir labai nedėkingą labdaros darbą nuo 1910 iki 1932 m. Nuolatiniai materialiniai sunkumai LSP Draugijos ligoninėj, intrigos, nesutarimai, nutariau viską mesti, nes nervai nebegalėjo išlaikyti, nors mesti ligoninės, kurią drauge su vyru organizavau, daug metų dirbau, išvykti į Kauną, kur manęs nelaukė, tai buvo didelė mano gyvenimo drama. <…> Dr. D. Alseika pasiliko Vilniuje toliau kovoti, bet ir jo jėgos smarkiai mažėja, daug metų įtempto darbo Lietuvių laikiname komitete, darbas rentgeno kabinete, dideli sunkumai L.S.P. Draugijos ligoninėj, be poilsio, partijų intrigos, nors pats dr. D. Alseika seniai jokiai partijai nepriklausė. Labiausiai dr. D. Alseiką pakirto nepagrįsti šmeižtai, kad d-as esąs prolenkiškos orientacijos. Girdėti tokius šmeižtus per daug jam buvo skaudu.“ – tai eilutės iš Veronikos Alseikienės prisiminimų (Lietuvos literatūros ir meno archyvas. F459, Ap. 3, B 16, L 31).

1931 m. rugpjūčio mėnesį dr. Veronika Alseikienė su vaikais Vytautu ir Marija išvyko gyventi į Kauną, norėdama atžaloms suteikti išsilavinimą lietuvių kalba. Marija Alseikaitė-Gimbutienė, karo metais pasitraukusi į Vakarus, mokslus sėkmingai tęsė ir tapo pasaulyje bene žymiausia lietuvių tyrėja archeologijos, antropologijos, archeomitologijos srityse. Vytautas Alseika tapo teisininku, žurnalistu, kino publicistikos pradininku Lietuvoje. 

Išvykus dr. Veronikai Alseikienei, akių ligų gydymą Lietuvių ligoninėje tęsė Marija Karužaitė Horodničienė, 1933 m. baigusi Vilniaus Stepono Batoro universitete medicinos studijas. Ji ir jos sesuo Angelė Karužaitė aktyviai įsitraukė ir į visuomenės sanitarinio švietimo veiklą. M. Horodničienė išvertė M. Zacherto knygelę „Trachomą. Pamokymas apie tos akių ligos priežastis…”, kurią išleido Draugijos lėšomis. Draugija išleido ir daugiau švietėjiško pobūdžio leidinių, rinko lėšas organizuodama įvairius labdaros renginius, paskaitas.

Dr. D. Alseika ne tik vadovavo draugijai, ligoninei ir poliklinikai, bet ir daug jėgų skyrė visuomeninei veiklai. Jo domėjimosi spektras buvo labai platus – nuo medicinos mokslo naujienų iki Lietuvos istorijos, politikos, kultūrinio gyvenimo. D. Alseika aktyviai dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos veikloje, skaitė pranešimus. Laikraštyje „Vilniaus aidas“ (1920, Nr. 32, p. 4). ... Dr. D. Alseika 1919–1920 m. ėjo Vilniaus m. ir apskrities gydytojo pareigas. Apie tai liudija 1920 m. rugsėjo 9 d. jo pasirašytas „Privalomasis įsakymas. Kova su kolera ir kitomis užkrečiamomis ligomis“. Įsakymas buvo išspausdintas laikraštyje „Vilniaus aidas” 1920 m. rugsėjo 12 d. Apie tai, kaip pavyko suvaldyti choleros epidemiją Vilniuje ir jo apylinkėse, dr. D. Alseikos pranešimas „Kaip buvo kovota su choleros epidemija Vilniuje” buvo išspausdintas žurnale „Medicina“ (1921, Nr. 8, p. 284–286).

Nors draugija ir jos įsteigtos ligoninė bei poliklinika laikėsi, tačiau darėsi vis sunkiau. Aštrėjantys Lietuvos ir Lenkijos nesutarimai, neramumai Europoje, prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė vertė ieškoti naujų partnerių ligoninei išlaikyti ir nuosavam pastatui įsigyti. Apie tai byloja Broniaus Untulio išsakyti žodžiai: „Vienas vėlesnių ryškesnių pavyzdžių – susikvietimas bendrininkų Lietuvių Sanitarinės Pagalbos draugijos ligoninės namams įgyti: Vilniaus gyvenimo santykiuose – tai buvo drąsus ir sunkiai įvykdomas dalykas. Tačiau velionis savo iškeltą mintį mokėdavo surealizuoti, pirmių pirmiausia pats gan greit fanatiškai įtikėdamas pasisekimu, pasitikėdamas savimi. <…> Reikia pabrėžti ypatingą velionies savybę, labai svarbią visuomenės veikėjui. Jis labiau negu kiti mokėjo prie savęs patraukti kiekvieną, kas tik buvo geros valios. Bendravimas su šiuo žmogumi buvo tikras smagumas. Ne vienas iš prisiminimų autorių pabrėžė dr. D. Alseikos šiuos bruožus: geranoriškumą, pastangas sutaikinti įvairias nuomones bendram labui, savo asmenines ambicijas laikyti žemiau bendrųjų visuomeninių, buvo tikras taikaus sugyvenimo su įvairių tautybių ir įsitikinimų gyventojais Vilniaus krašte bei lietuvių vienybės šalininkas. Jis manė, kad darbo ir veiklos visiems yra pakankamai. Tačiau kartu jis buvo tvirtų pažiūrų ir įsitikinimų žmogus, bet ne fanatikas. Kaip rašė pats D. Alseika, nuo partijų jis atsiribojo tik pradėjęs eiti Vilniaus lietuvių laikinojo komiteto pareigas.” (B. Untulis, „Vilniaus žinios“, 1936).“

 Atsiprašau skaitytojų dėl šio ilgo Reginos Vaišvilienės straipsnio citavimo. Tačiau būtina žinoti altruistišką ir pasiaukojančią gydytojų Veronikos ir Danieliaus Alseikų veiklą. Tuomet geriau sugebėsime įvertinti šiandieninius mums vadovaujančius „iššūkių įveikinėtojus“ ir „kovotojus“ su epidemija, lėšų šiuo pretekstu rinkėjus. Jie savo triūsu rinkti aukas nesugeba. Nes nesugeba nieko daugiau, tik mums „vadovauti“. Tai parodo, iki kokio moralinio lygio nusigyvenome ne tik per šimtmetį, bet ir per paskutiniuosius dešimtmečius, patekę į „iššukių“ kupiną Europos Sąjungą.

Belieka pasidžiaugti, kad SAM ministrui A. Verygai nepavyko uždaryti aibės ligoninių rajonuose (ligonines provincijoje metodiškai, remiantis ne sveiko proto ir patirtimi bent jau Lietuvoje, „laisvosios rinkos“ pretekstu naikino ir ankstesnės Vyriausybės), likviduoti net Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrą (vadovas prof. dr. Saulius Čaplinskas), Higienos institutą, Lietuvos medicinos biblioteką ir kitas sveikatos apsaugos įstaigas vien dėl to, kad reorganizuoti jas dėl reorganizavimo ar dėl pastatų privatizavimo. 

Tokia Zigmo Vaišvilos ir Reginos Vaišvilienės padėka mūsų medikams.

Peržiūros: 1315

Komentarai   

+2 # vladas lukasevicius 2020-05-04 01:01
Kuzia su antstole liksminasi ir jai vienodai sifilio, kempinlinges ir kiauliu maras. Foto is ivykio vietos:

https://sun9-67.userapi.com/WDLyjQxrzKo_hpNmhvOAAIlY9cf7oL0XawVN9g/UVLwHsyWfe0.jpg
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+7 # Ghetto 2020-05-04 09:59
vyriausybe toliau tesia sporto ir ekonomikos genocida Lietuvoje, sitie veiksmai ieis i vadovelius, kaip sunaikinti sporta ir ekonomika.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+4 # būtent 2020-05-04 17:34
Vaišvila, dabar galite diagnozuoti Skverneliui, Verygai ir visai vyraiusybei diagnozuoti miunhauzeno sindromą. Teismai ir Šimašius žino ką daryti su tokiais asmenimis
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+5 # Pensininkas 2020-05-05 08:59
Pagal Klasifikatorių LPK ISCO - 08, Slaugos specialistas kodas 2221, nėra parašyta, kad slaugos specialistas galėtų nustatyti (konstatuoti) mirtį. Šiaip nustatyti ir konstatuoti ir aš sugebu, bet ne de jure.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+4 # vilniaus 2020-05-05 12:15
teismuose jau keli metai suformuota praktika, pagal kurią teksto autorius identifikuojamas kaip besiginčijantis su medikais, kas naudojant B. Burgio leksiką yra vadinama "nepakaltinamas". Tokius veikėjus ir jų turtą teismui padeda sutvarkyti Vrublevskio g. draugija
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti