Advokatas Evaldas Rapolas: ar įmonės atsakomybę galima perkelti jos vadovui?

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 5.00 (1 Vote)

Advokatas Evaldas Rapolas: ar įmonės atsakomybę galima perkelti jos vadovui?

 

Prasidėjus koronaviruso pandemijai, nauja informacijos banga į viešosios erdvės paribius nuplovė žinias apie aplinkos taršos skandalus Lietuvoje. Tačiau kas gali žinoti, kad mums besidžiaugiant sumažėjusia oro tarša kur nors į upę nesilieja nevalytos nuotekos ar į miškus neišvežamos pavojingos gamybinės atliekos? Ir kas tokiu atveju visgi atsakingas už aplinkos taršą ar kitą žalą – beasmenis verslo subjektas ar konkretus jo vadovas? Lietuvos teismų praktika rodo, kad vadovo ir įmonės atsakomybės savaime tapatinti negalime, nes įmonė baudžiama už faktinius veiksmus, o vadovas – už neveikimą, t. y. už tai, kad nesiėmė tinkamų priemonių žalai išvengti.

Išaiškėjus skandalui dėl įmonės padarytos žalos atsiranda pagrindas svarstyti, ar vadovas, būdamas atsakingas už įmonės veiklą, padarė viską, kad to išvengtų. Vadovo atsakomybė kyla tuomet, jei apie problemą įmonėje jis žinojo ir nesiėmė jokių veiksmų jai spręsti. Tokiu atveju įmonės akcininkai gali jam pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įmonei patyrus nuostolių dėl žalos atlyginimo ar baudos sumokėjimo, ši turi teisę mokėtiną sumą prisiteisti iš vadovo, jei bus konstatuota, kad jis veikė netinkamai.     

„Grigeo“ vadovo atsakomybė – ar tikrai nežinojo?

Įvertinus, kad aplinkosaugos pažeidimas tęsėsi ilgus metus, būtų labai sudėtinga tvirtinti, kad apie pilamas nuotekas į Kuršių marias niekas nežinojo. Negana to, finansiniai dokumentai turėjo atskleisti šį pažeidimą – už užteršto vandens valymą juk reikia mokėti. Drįsčiau abejoti, kad panaudoto ir išvalyto vandens kiekio neatitikimų nesimatė įmonės apskaitoje. Taip pat abejotina, kad įmonės vadovas galėjo to nepastebėti. „Grigeo“ prezidentui Gintautui Pangoniui pareikšti įtarimai rodo, kad teisėsauga galvoja panašiai.

Jei G. Pangonis būtų pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje, įmonė galėtų iš jo prisiteisti patirtą žalą, kiltų klausimas tik dėl jos dydžio. Žinoma, šiuo atveju įmonės vadovas ir yra didžiausias akcininkas, tad būtų keistoka teistis žalą iš savęs paties.

Senaties terminas žalos atlyginimo atveju siekia trejus metus. Bet „Grigeo“ atveju tai nereiškia, kad įmonė galės išvengti atsakomybės už anksčiau padarytus veiksmus.  Įprastai senatis skaičiuojama nuo datos, kuomet apie daromą žalą buvo sužinota arba turėjo būti sužinota. Ar įmonės akcininkai galėjo anksčiau išsiaiškinti, kad atliekos pilamos į Kuršių marias  – sunku pasakyti. Tačiau jei neteisėti procesai vyko jų žinioje, vadinasi, jie taip pat turėtų prisiimti atsakomybę – akcininkų susirinkimai, valdybos posėdžiai bei metinės ataskaitos tam ir skirtos, kad būtų galima išvengti panašių istorijų.

Vis mažiau vadovų atsakomybės bylų pasiekia LAT

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) kasmet sprendžia po keliolika vadovų atsakomybės bylų – ne visos jos pasiekia aukščiausios instancijos teismą. Dešimt atvejų per metus neatrodo daug, tačiau reikalaujamos sumos tokiose bylose yra įspūdingos, ypač atsižvelgiant į faktą, kad už viso to stovi ne verslas, o žmogus. Pavyzdžiui, 2014 metais LAT nagrinėjo 18 tokių bylų, kuriose pareikšta reikalavimų net dėl 13,5 mln. eurų. 2017 metais reikalavimai 11 bylų siekė 2,1 mln. eurų. 2018 metais LAT pasiekė 17 bylų su 1,2 mln. eurų reikalavimais.

Bendra tendencija rodo, kad tokių bylų  mažėja, taip pat mažesnės ir iš buvusių vadovų reikalaujamos sumos. Iš dalies tai susiję su verslo branda – vis daugiau vadovų iš anksto apgalvoja vieno ar kito sprendimo pasekmes, nyksta anksčiau gajus mąstymas, jog vadovams galima viskas. Žinoma, prie to prisidėjo ir susiformavusi teismų praktika, rodanti, jog net įmonės akcininkų pritarimas ne visais atvejais atleidžia vadovą nuo jo atsakomybės.

Vis dėlto vadovų atsakomybės bylų statistiką pakoreguos pastarieji „Grigeo“ ir Alytaus padangų perdirbimo gamyklos gaisro atvejai.  

Kompetencijos trūkumas – ne pasiteisinimas

Įstatymų nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia, o vadovo kompetencija savaime suponuoja, kad jis turėtų žinoti bazinius savo verslo reikalavimus. Tad įmonių vadovams metas pamiršti pasiteisinimus „ups, nežinojau“.

Chemijos pramonės įmonės vadovui bazinės žinios apie cheminių medžiagų taršą turėtų būti suprantamos. O jeigu įmonės vadovas žino apie situaciją ir nieko nedaro, atsiranda tyčinis elementas, arba vadinamasis nusikalstamas nerūpestingumas. Tuomet jau gali kilti baudžiamoji atsakomybė, kuri vertinama pagal konkretų Baudžiamojo kodekso straipsnį.

Pavyzdžiui, Alytaus gaisro atveju paaiškėjo, kad priešgaisrinis patikrinimas išvis nebuvo vykdomas, nors objekto apžiūrą privaloma atlikti kasmet. Tai viena situaciją sunkinanti aplinkybė – neužtikrinant privalomos projekto apžiūros vadovui kyla baudžiamoji atsakomybė už pareigų nevykdymą. Antra galima aplinkybė – jeigu vadovas žinojo apie prastai veikiančią priešgaisrinę apsaugą pastate, jam vėlgi gresia baudžiamoji atsakomybė už priešgaisrinių reikalavimų pažeidimą.

Taip pat neretai bandoma pasiteisinti, kad tam tikri veiksmai buvo daromi be vadovo žinios. Tokiu atveju būtina įvertinti tai, ar jis turėjo žinoti apie minėtus veiksmus, ar buvo aplinkybių, galėjusių sukelti jo pagrįstą įtarimą.

Kita dažna problema – painiava, kylanti keičiantis vadovams. Jos neturėtų būti, nes kiekvienas vadovas atsako už savo paties veiksmus arba neveikimą vadovavimo laikotarpiu. Jeigu naujas vadovas tęsia ankstesniojo neteisėtas schemas arba pažeidimų ignoravimą, jis tampa atsakingas nuo tos akimirkos, kai priėmė sprendimą nieko nekeisti.  

Peržiūros: 782

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti