skip to Main Content

„Independence“ bankrotas reikštų ir Dalios Grybauskaitės politinę mirtį

 

Lietuva išmušinėja pinigus ‚Independence“ terminalui net iš Maskvos

 

ES komisaro konkurencijos klausimais vizitą Lietuvoje Dalia Grybauskaitė pabandė panaudoti savo tikslams – kad per ES komisiją išmušti pinigus – „Gazprom“ kompensaciją.

Kartu Lietuva nuostolingai pardavinėja per ‚Independence“ atgabentas amerikoniškas dujas – taip tikimasi pritraukti ES fondų finansavimą Klaipėdos SGD terminalui. Lietuvos valdžia sukasi kaip išmano, kad nepaskęstų labai nuostolingas „energetinės nepriklausomybės“ projektas, ir iš nevilties tikisi, kad pinigus šiam terminalui pavyks išmušti iš Briuselio, arba net iš Maskvos.

Terminalo Independence plaukiojimas Klaipėdoje artėja prie pabaigos – net premjeras Skvernelis pripažino, kad tai yra našta mokesčių mokėtojams.

„Energetinė nepriklausomybė“ greitai plaukia į bankrotą, ir Lietuvos vyriausybė vis labiau panikuoja, nerandama pinigų šiam projektui.

Tačiau terminalo atsisakyti niekaip negalima – pirmiausiai, ilgalaikiai įsipareigojimai norvegams ir JAV. Be to, „Independence“ bankrotas reikštų ir Dalios Grybauskaitės politinę savižudybę.

Tačiau tas kelias – kasmet kelti mokesčius už šildymą ir lupti vartotojams paskutinį kailį – taip pat ne išeitis. Kaip tada paaiškinti žmonėms, dėl ko tas „Independence“ ir buvo pradėtas statyti. Juk iki šiol aiškinama, kad ši našta mokesčių mokėtojams yra labai naudinga. 

Neva „Independence“ yra labai sveika Lietuvos ekonomikai ir padėjo sumažinti gamtinių dujų kainas. Tačiau net valstybinės propagandos mašina niekaip žmonėms nesugeba paaiškinti, kodėl toks geras ir naudingas projektas suryja visus Lietuvos gyventojų pinigus.

Todėl valdžiai reikia pinigų. Ir daug. Stebėti, kokius fokusus išdarinėja pirmieji Lietuvos asmenis tam, kad „išmuštų“ tuos pinigus – vienas malonumas.

Vilnius dabar tikisi, kad už ‚energetinė Lietuvos nepriklausomybę“ mokės visą Europa, kuri skirs dotacijas minėtam projektui. 

Tačiau tam, kad pradėtų veikti „europietiškas solidarumas“, reikia, kad Lietuvos nacionalinis projektas iš nacionalinio taptų regioniniu. Tai yra, SGD terminalo dujas turi pirkti Latvija ir Estija.

„Kad gauti ES paramą, reikia pateikti bendrą trijų Baltijos šalių projektą, kitaip mums reikės ieškoti kitų būdų, kaip sumažinti naštą gyventojams“, – sako Skvernelis.

 

Tačiau Baltijos sesės neskuba ateiti į pagalbą. Derybos su Latvija ir Estija nutrūko, o latviai praeitą mėnesį derybose padarė pauzę, ir taip sužlugdė paraiškos ES padavimo terminą.

Lietuvos kaimynių požiūris aiškus – Baltijos šalių vienybė, žinoma, gerai, tačiau rusiškos dujus iš vamzdžio daug pigiau, ir niekas sau nuostolingai nepirks amerikoniškų dujų iš SGD terminalo.

Lietuvos politikų garbei reikia pasakyti, kad jie nepasiduoda ir toliau bando pasiekti rezultatų.

Pvz., parduoda Latvijos firmoms iš JAV atgabentas suskystintas dujas pigiau, nei pirko, ir vadina tai „eksportu“. Tai bandoma sudaryti įspūdį, kad tai neva regioninis terminalas, ir tuo pagrindu gauti ES finansavimą.

 

Mat Lietuva faktiškai subsidijavo sandėrį, kai suskystintos dujos buvo parduotos Latvijoje esančiam paukščių auginimo fabrikui Linas Agro, už dujų pristatymą šiai gamyklai nepaprašius nė cento.

Nors tai prieštarauja visoms ES normoms apie subsidijų draudimą. Lietuva dotuoja savo terminalą, padalinusi jo išlaikymo išlaidas ir padidinusi magistralinių dujotiekių vamzdynų tarifus.

Todėl Linas Agro Group, pirkdama amerikietiškas dujas, nieko nemoka už jų pristatymą ir nuoširdžiai sako, kad kad šios dujos kainuoja pigiau, nei rusiškos iš vamzdžio.

Lietuvos Respublika mano, kad užkraudama tokio „eksporto“ išlaidas visiems gyventojams per šildymo tarifą, ji neva laimi politiškai, ir kad projektas neva tampa regioniniu.

Reikia turėti vištos smegenis, kad patikėtum tokia primityvia machinacija. Vilniaus nelaimei, Briuselyje sėdi ne idiotai – jie vardu ar sutiks, kad SGD kontraktas su paukščių fabriku Latvijoje – tai Baltijos šalių regioninė kooperacija.

Tokius pigius lietuviškus triukus ten išaiškina per sekundę ir už tai griežtai baudžia.

Taip ES nubaudė Lietuva 28 mln. eurų už išrinktą geležinkelio liniją į Latviją, kuria Mažeikių naftos produkcija buvo tiekiama į Ventspilio uostą.

Dėl tokio veiksmo lenkams, valdantiems „Mažeikių naftą“ reikėjo gabenti krovinius toliau į Klaipėdą, ir čia visos monopolinės Lietuvos kompanijos pakėlė savo tarifus.

Lenkija ir Latvija pasiskundė ES dėl tokio konkurencijos ribojimo, ir ES komisija skyrė Lietuvai 28 mln. eurų baudą.

Aiškintis šio skandalo aplinkybių į Vilnių atvažiavo ES komisaras konkurencijai M.Vestager. Vietoj to, kad spręstų geležinkelio problemas, Lietuvos pusė iš karto ėmė šaukti, kaip išmušti pinigus SGD terminalui.

 Dalia Grybauskaitė šiuo vizitu pasinaudojo tam, kad pareikštų, kad ES turi reikalauti iš Gazprom kompensacijos už dujų kainas.

Toks pareiškimas reiškia, kad Lietuva iki šiol tikisi, kad Rusija ją maitins, ir atgailaus už „nusikaltimus prieš lietuvių tautą“.

Dar nuo 1990 m. Lietuva tikėjosi tapti Baltijos Izraeliu, ir manė, kad Maskva jai mokės visokias kompensacijas. Tam buvo sudaryta net speciali komisija, kuri paskaičiavo, kad Maskva skolinga Lietuvai 834 mlrd. dolerių.

Visas tas komisijos darbas buvo beprasmis, nes iš karto paaiškėjo, kad Rusija agresyvi, imperinė, šovinistinė, žodžiu, pinigų neduos.

Todėl dabar reikalaujama kompensacijos iš „Gazprom“.

Tačiau Grybauskaitė ir jos draugai puikiai supranta, kad nieko nebus.

Nei Gazprom pinigų neduos, nei ES nereikalaus jų iš Rusijos. Nors ir todėl, kad Stokholomo arbitražo teismas Lietuvos byloje prieš Gazprom priėmė pastarajam palankų sprendimą.

Nematys Lietuva rusiškų pinigų. Niekada ir jokiomis aplinkybėms. Ir Vilnius tai supranta. Todėl Grybauskaitės pareiškimas – nevilties šūkis. Žinoma, rusai pinigų neduos, tačiau Lietuvos Dalia galės tautai pasakyti – aš bent jau stengiausi.

Rubaltic.ru

 

Facebook komentarai
Back To Top