skip to Main Content

In memoriam Jurui,

siekusiam idealo tik doro ir aukšto

2017m. sausio 31 dieną sukako dvidešimt metų nuo kraupios politinės žmogžudystės įvykdytos Kaune.

Žudikų auka – Savanoriškos krašte apsaugos tarnybos steigėjas ir Kauno rinktinos štabo viršininkas kapitonas Juras Abromavičius.

 

Šarvojimo salėje uniformuotieji ir keli stovėję politikai nepratarė nei vieno užuojautos žodžio širdgėlos sukaustytiems artimiesiems. Juro motinai – tremtinio dukrai.

 

Tvyrojo niūri tyla – palydi Lietuvos „priešą“.

Ir tyla jau tęsiasi dvidešimt metų, tarsi to žmogaus nebūta.

Bet Seimo posėdžiuose vyko sujudimas: parlamentarai aktyviai išreiškė susirūpinimą dėl įvykdytos žmogžudystės. Tai sunervino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo strategą Vytautą Landsbergį, pareiškusį, kam sukeltas toks didelis ažiotažas dėl vieno nužudyto žmogaus.

Suprantama žmogus Lietuvoje nedidelė vertybė.

Šis nuvertintas žmogus – tyros sąžinės, idealistas, paskelbtas Lietuvos priešu: Jo credo – siek idealo tik doro ir aukšto. Ištikimas Lietuvos sūnus: pilietiškas, pareigingas, atsakingas. Žemės ūkio akademijos dėstytojas, perspektyvus mokslo žmogus. Artėjant sovietinių tankų įsiveržimui sausio 13 d. įvykių dienomis. Juras Abromavičius paliko savo turiningą ir šviesią ateitį mokslo srityje ir įstojo į savanorių gretas, kūrė savanorių rinktinę .

Po 20 metų skaudžios  netekties gyvendami demokratinėje šalyje, ar neturime Teises išsakyti tiesą, prabilti atvirai  apie to meto įvykius, atvedusius į politinę žmogžudystę, paverstą valstybine paslaptimi.

Pažvelkime, kas vyko.

Atkurtos Lietuvos pirmos kadencijos Seimo politikai savo emocingomis kalbomis pirmiausiai pradėjo valdyti šalį suvedinėdami sąskaitas su sovietine praeitimi, bei visai pamiršo ekonomiką, kuri sparčiai grimzdo į dugną. Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis paskelbė pirmalaikius rinkimus Seimo pirmininku ir laikinai einančiu Prezidento pareigas išrinktas pragmatikas Algirdas Brazauskas, buvęs komunistų partijos narys. Konservatoriams, neabejojusiems savo pergale rezultatais, tai buvo it dūris į paširdžius.

Prasidėjo suirutė. Savanoriai su Jonu Maskvyčiu. saugoję Seimo rūmus sausio -13-osios laikotarpiu, pasitraukė į Pakaunės mišką. Pašlijo savanorių drausmė: nustojo paklusę įsakymams, grobstė ginklus ir juos realizuodavo saro nuožiūra. Susprogdintas Bražuolės upes tiltas prieš pat atvykstat  traukiniui. Nušauta mergaitė.

Padėtis tapo pavojinga.

Štabo viršininko pareiga – suvaldyti pašlijusią savanorių drausmę. Surinktą informaciją apie savanorių savivalę ir nusikaltimus Juras Abromavičius informavo atitinkamų institucijų vadovams. Tačiau jų matymas savanorių atžvilgiu buvo  kitoks – partinis.

 

O Jurui Abromavičui Lietuva nevaldoma nei kairiųjų, nei dešiniųjų.. Konservatoriai, pralaimėję rinkimus, galės grįžti į valdžią po ketvertų metų, jei rinkėjai už juos balsuos, todėl Juras Abromavičius principingai gynė išrinktą kairiųjų valdžią. O kai jau buvo duotas ruoštam perversmui slaptas įsakymas visiems miestų savanoriams rinktis į Vilnių, savanorių vadai skambino ir klausė, kada jiems vykti, štabo  viršininkas įsakė jiems likti savo vietoje. Perversmo grėsmė ir žygis žlugo. Juro Abromavičiaus ryžtingas žingsnis apsaugojo Lietuva nuo beprasmių žūčių,  naujų kapų.

Pasklido lavina šmeižto Juro Abromavičiaus atžvilgiu. Jis Lietuvos priešas, išdavikas, priešiškos valstybės agentas, jo tėvas kairiųjų pažiūrų, tad ir obuolys nuo obels toli nerieda, geležinkelio tiltą per Bražuolės upę susprogdino priešiškos valstybės agentas, arba žmonės, jo manipuliuojami Tokiais ir panašiais epitetais juodino štabo viršininką. Ir tai darė be jokių faktų, be jokiu įrodymų, išnaršę archyvus nerado nieko įtartino, kas patvirtintu jų fanatišką versiją.

 

Tokie fanatiški politikų pareiškimai man priminė vieną kuriozą tomis neramiomis dienomis: besileidžianti saulė horizonte pažėrė srautą spindulių, paraudusi pašvaistė sukėlė įspūdingą vaizdą, kad kažkur dega. Stebint pro langus šį gamtos reiškinį vienas įtakingas parlamentaras nusprendė, kad jau kėsinasi priešas. Fanatiška aiškiaregystė? Ar ne tokia pat fanatiška aiškiaregystė lėmė nepelnytą egzekuciją Jurui Abromavičiui?

Miško savanoriai ir toliau siautėja. Šturmuoja Kauno savanorių rinktinės štabą, išvaiko pareigūnus. [ štabo viršininko kabinetą įėjęs kariūnas sako:

– Aš esu įpareigotas tave sušaudyti.

– O kodėl nesušaudai?- ramiai pasiteirauja Juras Abromavičius.

– Be teismo juk negalima žudyti, – atsakė doras suvalkietis Romas Petraitis.

Savanoris nepakluso atsargos pulkininko Stanislovo Adamonio įsakymui. O gal šiam karininkui buvo įsakyta iš aukščiau įvykdyti šį nusikaltimą?

Juras Abromavičius paliko savo pareigas Kauno savanorių rinktinės štabe ir perėjo į saugumą. Tikėjosi, kad ten daugiau pasitarnaus Lietuvai. Tačiau ir saugumo struktūrose patyrė fanatišką pareigūnų persekiojimą.

Prokurorai ir sudaryta parlamentinė komisija tyrinėjusi šį nusikaltimą pasistengė apeiti tikrąjį žmogžudystės vykdytoją ir užsakovą. Nustatė, kad Vladas Grybauskas galimai pritvirtino sprogmenį po Juro Abromavičiaus automobiliu. Tai buvo negalutinis nuosprendis, todėl žudikas nusėdo už grotų, ramiai gyveno iki jo paties paslaptingos žūties.

Vladas Grybauskas – tai tremtinių sūnus, gimęs Krasnojarske. Grįžęs į Lietuvą sutiko vien skurdą. Greitai tapo našlaičiu. Vaikinas skurdo, vargo, nors alkanas, sušalęs, bet išmaldos neprašė. Buvo išdidus. Kūrė gyvenimą savo darbščiomis, talentingomis rankomis. Baigė Kūno kultūros institutą, buvo sporto meistras. Sukūrė šeimą, augino dukrą. Buvo gero būdo: nuoširdus, draugiškas, paslaugus, turėjo daug draugų.

Lietuva, atgavusi laisvę, pakeitė Vlado Grybausko gyvenimą: atsirado naujų draugų, kaip KKI buvęs bendramokslis, o tuomet jau vilkintis uniformą Jonas Ząjančauskas ir konservatorių partijos narys, Seimo narys, Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Algirdas Petrusevičius, visuomenei pristatytas kaip ginklų išradėjas, tobulintojas.

Šie Vlado Grybausko garbingi svečiai būdavo svetingai priimami, žmonos Faustinos vaišinami.

Po malonių pasisėdėjimų prie vaišių stalo visi trys vyrai nusileisdavo į namų rūsį, kur stovėjo metalo apdirbimo staklės ir visa kita įranga Vlado Grybausko meistrystėms. O pasirodžius šiems draugams

■ir ginklų tobulinimui. Algirdas Petrusevičius jaunystėje buvo netekęs vienos rankos, todėl meistrauti negalėjo. Vadinasi galėjo tik nurodinėti Vladui Grybauskui, ką ir kaip daryti. Po Juro Abromavičiaus susprogdinimo Algirdas Petrusevičius pagyrė Vladą Grybauską kaip labai gerą specialistą.

Taip doras, bet-patiklus žmogus buvo įpainiotas ir išnaudotas nusikaltėlių pinklėms.

Jie apgalvotai ruošėsi šiam nusikaltimui.

V . Grybauskas turėjo automobilį – žalius žigulius. Vyrai susėdę išvykdavo. Faustina nesužinodavo, kur ir kuriam tikslui jie išvykdavo ir, apskritai, nežinojo, ką jie veikdavo rūsyje. I savo paklausimus iš vyro nesulaukdavo aiškaus atsakymo, esą tai tik vyrų reikalas. Kartais žaliais žiguliais pasinaudodavo tik vienas J. Zajančkauskas. Jis atvykdavo savo automobiliu, persėsdavo į žalius žigulius ir išvykdavo. Juras Abromavičius buvo pastebėjęs, kad kažkokie žali žiguliai stovėdavo netoli jo namų. Jis įtarė, kad yra sekamas. Neapsiriko. Sekė ir savo kruviną užduotį įvykdė.

1997m. gruodžio lO dienabuvo lemtinga ir Vladui Grybauskui. Tą dieną V. Grybauskas buvo

namuose, ilsėjosi. Atsikėlęs išėjo trumpam. Grįžęs nusileido tiesiai į rūsį. Ir staiga sprogimas.

Nuskubėjusi Faustina pamatė šiurpų vaizdą: vyro dešinioji kūno pusė išdraskyta, ranka nutraukta.

Bei jis dar pajėgė paleisti sau kulką, kad užbaigtų kančias.

 

Kokiam tikslui Vladas Grybauskas buvo išėjęs, su kuo susitiko ar nesusitiko, niekada nepaaiškės. Viena aišku, kad sprogmuo buvo jo delne ar kišenėje. Jei kas sprogmeniu jį pavaišino, irgi liko paslaptis.

Po vyro tragiškos žūties Faustina paskambino gerbiamam jų namų svečiui Algirdui Petrusevičiui, į Faustinos priekaištą, kam jis įvėlė vyrą į nusikaltimą. A. Petrusevičius mandagiai tarė:

– Neturiu garbės jūsų pažinti.

Sis Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys sėdo už grotų trumpam, nes jo partiečiai pasistengė jį išlaisvinti.

Policija dariusi kratą V. Grybausko dirbtuvėse rado daug amunicijos, duslintuvų. Kam prireikė gaminti duslintuvus? Žudyti?

Rašytojo ir žurnalisto Adolfo Strakšio knyga „Juras“ – šiurpiausias Lietuvos politinės žmogžudystės tyrimas leidžia aiškiai suprasti, kad Lietuvoje tarp politikų ir uniformuotųjų toli gražu ne viskas moralu. Šios žmogžudystės užsakovai nenustatyti, o jų auka istorijoje liks

ne pelnytai apšmeižia.

Jaučiu didžią pagarbą ir dėkingumą autoriui Adolfui Strakšiui, atskleidusiam šio nusikaltime- tikrąją tiesą.

Po Juro Abromavičiaus nužudymo palikau konservatorių partiją, kurioje eilę metų dirbau Vilniuje partijos centro grupės sekretore. Apskritai, nematau Lietuvoje partijos, kuri anot Vinco Kudirkos aukotųsi „ Vardan tos Lietuvos vienybės“.

Duok Dieve, kad ateitį Lietuva išaugintų daug Jurų, o ne fanatikų, nekalto kraujo ištroškusių Judų,

Juk ir fanatizmas – galingas ginklas žudyti.

 

Aldona Purelienė

Itin ironiška, kad Pakaunės maištui vadovavęs Vytautas Landsbergis dėl šio maišto, žinoma, apkaltino Rusiją:

https://www.tv3.lt/naujiena/15614/v-landsbergis-pakaunes-maistu-buvo-suinteresuota-rusija

 

V. Landsbergis: Pakaunės maištu buvo suinteresuota Rusija

Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) karių maištu 1993-aisiais Pakaunėje, kurį vėliau tyrė 1997-aisiais žuvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) darbuotojas ir savanoris Juras Abromavičius, buvo suinteresuota Rusija, teigia buvęs konservatorių lyderis, europarlamentaras Vytautas Landsbergis.

Tai V.Landsbergis ketvirtadienį aiškino J.Abromavičiaus žūties aplinkybes tiriančiai Seimo laikinajai komisijai. „Kol nebus atsakytas klausimas dėl Pakaunės, sunku imtis kito algebros kurso, nes neturėtumėte pagrindo, o Pakaunės įvykius kurstė GRU (Rusijos žvalgyba-BNS), už tų ivykių stovėjo Rusijos interesas ir jos slaptųjų tarnybų interesas“, – komisijai dėstė V.Landsbergis.

Pasak europarlamentaro, Rusija buvo suinteresuota maištu, kadangi vis dar nenorėjo palikti Lietuvos. „Priežastys buvo paprastos – Rusijos armijos išvedimo paskutinė stadija, jau jos neturi būti, armija Lietuvoje išvedama pačioje pirmoje valstybėje. Tai armijos vadovybė traktuoja kaip pažeminimą, todėl Rusijoje vyksta suirzimas. Atsirado idėjų išlaikyti Lietuvą, tai planuojama, kaip tai padaryti. Vienas iš būdų – išeinant pasilikti ir nuveikti blogus dalykus Lietuvoje pačių lietuvių rankomis ir bus galima pasauliui skelbti, kad Rusijos kariuomenės nėra ir Lietuvoje atsiranda nestabilumas ir grėsmė kitoms valstybėms, todėl atėjo laikas paspausti mygtuką. Taip jau buvo įvykdyta Gruzijoje“, – aiškino V.Landsbergis. REKLAMA Anot politiko, buvo ir Lietuvoje jėgų, kurios kurstė Pakaunės akciją ir buvo suinteresuotos, kad akcija kuo ilgiau tęstusi.

„Dvi radikaliai nusiteikusios aukštos institucijos – Krašto apsaugos ministerija (KAM), jai tuo metu vadovavo Audrius Butkevičius, ir Generalinė prokuratūra – nepaliko protestuojantiems jokio pasirinkimo: arba jūs antivalstybiniai, arba kriminaliniai nusikaltėliai. Tai nusiginkluokit, ir tegu jus tvarko. Savanoriai, žinoma to nenorėjo“, – rašoma V.Landsbergio pranešime spaudai. Politikas laikinajai Seimo komisijai pateikė ir savo versiją dėl Bražuolės tilto sprogdinimo. „1994-ųjų metais, kai driokstelėjo Bražuolėje, aukos buvo numatytos „didžiojo spalio“ metinėms, galima tik įsivaizduoti, kokios būtų akcijos iš Rusijos pusės ir reikalavimai, dėl atseit jų nužudytų žmonių. Nelyginant būsimo, dar po penkerių metų, namų sprogdinimo repeticija. Karinių veiksmų prieš Lietuvą galėjo būti imtasi jau 1994-aisiais“, – dėstė politikas. V.Landsbergis, kalbėdamas apie J.Abromavičiaus žūtį, ją taip pat netiesiogiai siejo su Rusija. „Aš J.Abromavičiaus asmeniškai nepažinojau, bet jo laikysena prieštaringa, ir tegul tai tiria dabartinė komisija, nes gana aštrus jo ir kai kurių savanorių susipriešinimas matomas net iš ano meto spaudos. Gali būti, kad ir tie savanoriai Kaune, ir buvęs teritorinio štabo viršininkas pateko į kur kas didesnių svetimų jėgų sumanytą mėsmalę. Jono Maskvyčio ir J.Abromavičiaus į viens kitą atstatyti ginklai, laimei, neiššovė, tai čia vaizdas, ant kokios bedugnės krašto buvom atsidūrę“, – pranešime spaudai cituojamas europarlamentaras.

Tuo tarpu ketvirtadienį komisijai liudijęs signataras Egidijus Bičkauskas, 1993-iaisiais vadovavęs prezidento Algirdo Brazausko sudarytai darbo grupei, turėjusiai taikiai išspręsti savanorių maištą, teigė, kad savanorių akcijos priežastys buvo kriminalinės, vėliau jos buvo „įvilktos į politinį rūbą“. „Vienam iš aktyvių savanorių J.Maskvyčiui tuo metu buvo iškelta byla dėl šaudymų Kaune, jam buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas, tačiau savanoris tuo metu nebuvo suimtas ir ėmėsi spręsti šią savo problemą, pasitraukė į mišką, o vėliau, mano požiūriu, tuo pasinaudojo kai kurie politika“, – komisijos posėdyje tvirtino eksparlamentaras. Anot jo, pas protesto akcijos Pakaunėje dalyvius vykdavo įvairių partijų atstovai ir dėstė savo pozicijas, bet patys savanoriai išsirinko politikus, su kuriais jie norėjo kalbėtis. „Vienas iš tų buvo V.Landsbergis, tegul ir rugsėjo 17-ąją būtų nenuvažiavęs pas savanorius, bet viešai paskelbęs „Baikit juokauti ir išeikite iš miško“, jie būtų išėję“, – aiškino E.Bičkauskas. Pats V.Landsbergis tokius kaltinimus kategoriškai atmeta, tvirtindamas, jog iš karto sužinojęs apie maištą paskelbė viešą pareiškimą, teigdamas, kad maištas bus naudingiausias Maskvai Antradienį komisijai liudijęs krašto apsaugos ministras, liberaldemokratas Audrius Butkevičius J.Abromavičiaus žūti netiesiogiai siejo su konservatoriaus V.Landsbergio to meto politine veikla, o komisijai praėjusią savaitę liudijusi J.Abromavičiaus bendražygė, dabar taip pat liberaldemokratė, Kristina Sudžienė tvirtino, kad prie savanorių maišto Pakaunėje yra prisidėjęs ir V.Landsbergis. REKLAMA „V.Landsbergis tiems kariams buvo kaip Dievas, jie jį gerbė. Jei V.Landsbergis būtų pasakęs, kad savanoriai privalo palikti mišką ir paklusti valdžiai, jie taip ir būtų padarę. Tačiau įvyko atvirkščiai“, – laikinajai komisijai aiškino K.Sudžienė.

Buvęs VSD pareigūnas ir krašto apsaugos savanoris J.Abromavičius žuvo 1997 metų sausio 31-ąją Kaune, sprogus jo automobiliui. Nusikaltėliai po automobiliu „Volkswagen Passat“ buvo pritvirtinę maždaug 500 gramų sprogstamosios medžiagos heksogeno, dar vadinamo jūros mišiniu. Generalinė prokuratūra ikiteisminio tyrimo metu nustatė, kad sprogstamąjį įtaisą pagamino ir po J.Abromavičiaus automobiliu pritvirtino asmuo, kuris vėliau atsitiktinai pats susisprogdino. Generalinei prokuratūrai nutraukus ikiteisminį tyrimą įtariamųjų atžvilgiu, Seime kilo iniciatyvos atlikti parlamentinį. Seime kartą jau buvo sudaryta laikinoji komisija, tyrusi saugumo pareigūno žūtį. Tokia komisija dirbo 1997 metais, jai tuo metu vadovavo konservatorius Sigitas Kaktys.  

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top