skip to Main Content

Imitaciniai rinkimai okupuotoje Lietuvoje

Stebiu šią Seimo rinkimų kampaniją, ir net abejoju ar ją verta taip vadinti. Kokie čia Seimo rinkimai? Tiesiog butaforinėje okupuotoje valstybėje vykdoma rinkimų imitacija. Lietuva jau tarsi pereinamas kiemas, po ją važinėja ir savo tankus demonstruoja JAV kariškiai, Lenkijos, Vokietijos kariniai daliniai. Tuo grubiai paminta LR Konstitucija, kurios 137 straipsnis pabrėžia, jog į Lietuvą draudžiama įvesti užsienio šalių karinius dalinius. Čia, šiame straipsnyje, išdėstau savo asmeninį požiūrį, tačiau žinau ir kai kurių kolegų – aktyvių visuomenės veikėjų, žurnalistų, antifašistų skeptišką požiūrį į Seimo rinkimus. Lietuviškos „demokratijos rojų” rodo ir tai, jog šįkart rinkimuose negalėjo dalyvauti nei Socialistinis  Liaudies frontas (staiga įvedus įstatymą, jog partijos turi turėti dvigubai didesnį minimalų narių skaičių, nei buvo iki šiol), nei Kovotojų už Lietuvą sąjunga (įvedus dideles rinkliavas už dalyvavimą rinkimuose, partija rinko šią sumą, tačiau viską sumaišė į jos gretas infiltruoti klastingi veikėjai), nei žinomas žurnalistas A. Drižius ir dar kai kurie aktyvūs piliečiai (prie jų prisikabino VRK ir tiesiog ciniškai ieškodami „kabliukų“, rado priežastis, kaip uždrausti jiems dalyvauti rinkimuose). Manau, jog kaip beišsirikiuotų partijų eilė po rinkimų, Seimo rinkimus laimės natofilai – tokie asmenys, kurie remia Lietuvos okupaciją bei jos pavertimą NATO ir ES protektoratu. O jei atviriau kalbant – tiesiog pavertimu galingų Vakarų struktūrų kolonija.

Kova tarp aktyvių piliečių ir naujosios nomenklatūros

Šie Seimo rinkimai iš esmės nulemti. Po 1990 metų Lietuvoje įsigalėjusi naujoji nomenklatūra taip „pasitvarkė“, jog egzistuoja rinkimų filtrai, egzistuoja tamsių sandėrių politika, o laimėti rinkimus turi šansų pagrinde tik pinigų maišus turinčios grupuotės ar jų liokajai. Ar būna išimčių? Išimčių visada būna. Bet kuriuo atveju vyksta kova tarp pažangių piliečių ir ciniškų populistų. Štai pavyzdžiai: į šį Seimą pretenduoja ryžtingi patriotiški piliečiai Paleckis, Titovas, Rudžionis, Juozapaitytė, o greta jų į valdžią braunasi ir įvairiose skandalingose istorijose pagarsėję natofilai – ponai Skvernelis, Medalinskas, Jakas, ponia Zabielienė.

Reikia pripažinti kad rašytojas L. Dambrauskas buvo teisus, dažnai pasisakydamas, kad Lietuvai kenkia „parazitų klasė” – taip jis įvardino margą, bet vis tvirčiau cementuojamą naująją nomenklatūrą. Būtent tos klasės dominavimas pražūtingas Lietuvai. Reikia pripažinti, jog valdžioje yra ir pažangių žmonių, bet jų yra mažuma. Ir dar konkreti L. Dambrausko įžvalga – iš jo knygos „Išeinančiojo mintys“, kurioje jis pasisako apie išlikimo strategiją: „Bus nuostabu, jei mes, lietuviai, išsilaisvinę iš landsbergių, buškevičių patarimų, gebėsime politinę situaciją vertinti kaip suomiai. Štai kur slypi mūsų valstybingumo išlikimo strategija. Gal ir gražiai skamba – „Lietuva po NATO skėčiu?“. Bet realiai, ne fantazija remiantis, galiu pasakyti, jog daroma didelė žala šliejantis prie NATO“.

„Parazitinio“ elito bruožai

Verta atskirai panagrinėti, kas ta „parazitų klasė“? Kokie jai priklausančiųjų psichologiniai bruožai? Ir kodėl tie „parazitiniai“ veikėjai tokie destruktyvūs? Apie tai savo laiku yra išdėstęs žinomas psichologas ir filosofas E. Fromas: „Egzistuoja socialiniai tipai. Yra du pagrindiniai tipai: normalus produktyvusis, kuris reiškiasi meile, pagarba, kūrybiškumu (tokio tipo žmonės pasižymi darnos siekimu, pagarba sau ir kitiems, atsakomybe, kūrybiniu požiūriu į gyvenimą) ir deformuotas tipas. O deformuoto tipo asmenys, tai sadistai (jie nesugeba mylėti nei savęs, nei kitų. Sadistai linkę aklai dominuoti, būtinai primesti savo valią. Jie linkę į griovimą ir savigriovą), konformistai (susitaikėliai su esama tvarka. Jie ieško prieglaudos minioje, siekia likti anonimiški), nekrofilai (žmonės abejingi gyvybei, gamtai. Jie vengia gyvenimo pilnatvės, yra ciniški, mėgsta negyvus daiktus: dirbtines gėlės, mechanizmus. Jie linksta i priklausomybes – alkoholizmą, narkomaniją, ludomaniją (lošimų maniją) bei kt. priklausomybių formas. Tokios asmenybės dažnai užvaldomos didybės manijos arba linksta į iliuzijas).

Kai kurios buvusios „bananinės“ respublikos lenkia Lietuvą ir Latviją

Lietuvoje daug žmonių labai nusivylę dabartine padėtimi, tuo, kad skurdas nemažėja, korupcija klesti, o valdžios ponai rūpinasi ne žmonių gerove, o savo kišenėmis ir ginklų pirkimu. Kai kas netgi sako – „netikime Lietuvos ateitimi, čia žlugusi šalis“. Bet ar tikrai mūsų laukia juoda ateitis? Lotynų Amerikos pavyzdys rodo, jog galima pakilti iš visiško nuosmukio. Šio žemyno veidą pakeitė tikros idėjos ir tikros asmenybės. Lotynų Amerikos kraštuose aktyviai besireiškę trockistai – nuožmaus karinio komunizmo pasekėjai – patyrė pralaimėjimus, tuo tarpu nuosekliai veikę Išlaisvinimo teologijos pasekėjai, tvirti socialistai – pasiekė laimėjimus. F. Kastro, Ch. Muchika, D. Vaskesas, U. Čavesas, R. Korea, E. Moralesas, D. Rusef, D. Ortega ir kiti ryžtingi kovotojai už darbo žmonių teises, prieš oligarchiją ir amerikietišką imperializmą daug ką pakeitė šio regiono kraštuose. Dabarties Lietuva pagal socialinius – ekonominius rodiklius (35 procentai mūsų krašto gyventojų tsidūrė žemiau skurdo ribos, bedarbystės lygis 11,3 proc.) jau atsilieka nuo Ekvadoro (25 procentai žemiau skurdo ribos, bedarbystės lygis 7,7 proc.), ką jau kalbėti apie kai kurias Lotynų Amerikos šalis, kuriose dominuoja socialistinės krypties politikai, kaip Urugvajus (žemiau skurdo ribos tik 11,2 procentų vietos gyventojų, bedarbystės lygis 6,7 proc.), Čilė (14, 4 procento žemiau  skurdo ribos, bedarbystės lygis 6,2 proc.).

Kokios vertybės gali būti Lietuvos pažangos pamatas?

Dabarties Lietuvoje per TV kanalus ir oficialiose konferencijose dažnai garbinamas NATO blokas, o štai JAV lyderiai pateikiami kaip stabai – aukščiausias gėrio garantas. Dar garbinami ir nacistiniai nusikaltėliai, tokie kaip J. Noreika-generolas Vėtra, J. Misiūnas-Žalias Velnias, A. Baltūsis-Žvejas, J. Barzda-Klevas, A. Slučka-Šarūnas ir panašūs veikėjai. Dalis iš jų ne tik žudė Lietuvos ir Baltarusijos piliečius nuo pat 1941 m. birželio, bet  buvo ir hitleriniai diversantai, apmokyti abvero mokyklose ir nuleisti į Lietuvą iš lėktuvų 1944 m. gruodžio – 1945 m. vasario mėnesiais. Tada žudė toliau, iš miškų rengdavo ginkluotus išpuolius, net teroro aktus, kultūros namų sprogdinimus (kaip A. Slučka ir jo bendražygiai). Ar tokios vertybės – NATO ir nacistinių budelių garbinimas gali kur nors nuvesti? Nebent į aklavietę.

Tačiau yra ir kitas kelias – tikrų vertybių kelias. Jei propaguojame taikios Lietuvos viziją, jei remiamės S. Šalkauskiu ir kt. žymiais mūsų filosofais, kurie sakė – „Lietuva tarp Rytų ir Vakarų”. Jei remiamės ryškiomis asmenybėmis, kurios kovojo už darbo žmonių teises, kaip K. Didžiulis, P. Pajarskis, A. Venclova, J. Baltušis, L. Gira ir kiti jų bendražygiai. Prieš keliolika metų tik keturi politikai – E. Klumbys, V. Šustauskas, M. Pronckus, J. Veselka LR Seime balsavo prieš Lietuvos stojimą į NATO. Dabar galime įvertinti – tai drąsus poelgis. Mums reikia tikro, o ne marionetinio Seimo, kuris tarnauja ne Lietuvai, o NATO ir Briuselio biurokratams. Mums reikia tikrų vertybių, kuriomis remdamiesi sukursime taikią ir stabilią Lietuvą. Mūsų Tėvynė atsilaikė prieš kryžiuočių antpuolius, atlaikė ir kitus istorinius išbandymus, tad ir dabar galime pakilti iš šitos duobės. O nusivilti neverta, juk gerai sakoma – „didžiausia  tamsa visada būna prieš aušrą”.

Giedrius Grabauskas

 

Facebook komentarai
Back To Top