skip to Main Content

Kristina Apanavičiūtė

 

 

Laimėti bylas yra sunku, pralaimėti, ir kad iš to turėtum naudos – dar sunkiau. O gal ir lengviau, jeigu tavo advokatų kontoroje dirba tikras prokuratūros žiedas. Kalbu apie generalinio prokuroro pavaduotoju trumpai dirbusį tikrą teisės minties galiūną Andrių Neverą.

 

Pamenu pirmą susitikimą su Henriko Daktaro advokatu Kristupu Ašmiu.

 

Henriko Daktaro šeimos moterys man į ausį pakuždėjo, jog jis kai kuriais klausimais tarsi užprogramuotas, ir, sako, tu truputį jį pajudink dėl Čiapo epizodo.

 

Tai aš ir paklausiau:

 

„Sveiki, advokate, ką manote, kad 1996 metais neįmanoma buvo paskambinti mobiliuoju telefonu iš Vilniaus miesto centro, nes nebuvo galimybės – nes mobilusis ryšys tiesiog neveikė, o Lukiškių kalėjimas yra centre?“

 

Baikite – kokį pusvalandį buvau įtikinėjama, jog buvo įmanoma, ir kad jis pats neva Saulėtekyje yra kalbėjęs telefonu, būtent 1996 metais.

 

Galiausiai advokatas savo įrodinėjimo gale pasakė:

 

„O jeigu neužsakė telefonu skambindamas, tai yra rašteliai“.

 

Toks advokatas gynė Henriką Daktarą dviejų instancijų teismuose.

 

Kaip žinia, nuosprendyje teisėjai įrašė išteisinimą būtent „rūsio skambučio“ ir „rūsio raštelių“ epizodui: jog buvimas Lukiškėse prevenciniame sulaikyme 1996 02 -04 yra ta aplinkybė, kuri kaip tik išteisiną H.Daktarą negalėjus užsakyti nužudymo.

 

O kaip elgėsi advokatas iki paskutinės bylos minutės?

 

Henriko Daktaro namiškiai pasakoja, jog įtikinėjo, jog viskas su Čiapo epizodu beviltiška, jog būtent dėl šių epizodų nebus išteisintas.

 

Jungtinėse Amerikos valstijose, kur yra ne viena advokatų sąjunga, yra įprasta leisti knygas apie advokatų, teisėjų, prokurorų elgesį, analizuoti jų ryšius ir juos demaskuoti.

 

Kokias mintis sukelia šitoks Kristupo Ašmio elgesys? Tai, jog jis turėtų būti nepatenkintas bylos baigtimi: nes jis atkakliai iki paskutinės nuosprendžio skelbimo minutės tikėjo, jog Henrikas Daktaras nebus išteisintas dėl TIKRŲ nužudymų.

 

Ar advokatas Kristupas Ašmys viską padarė, siekdamas įrodyti savo kliento nekaltumą nužudant niekada nesurastus Seneckį ir Ganusauską, pravarde Mongolas? Tikrai ne.

Byloje ir teismo posėdžių salėje neteko pastebėti, jog advokatas būtų dėjęs visas pastangas, jog būtų gauta informacija apie šiuos du „nužudytuosius“.

 

Visą gynybą susirado ir susirinko vėlgi Henriko Daktaro artimieji.

 

Advokatai, aiškėja iš Henriko Daktaro bylos, yra tarpininkai tarp prokuratūros ir teismo.

Klientas jiems nėra pirmoje vietoje.

 

Lukiškių rūsio istorija buvo tokia kvaila, ir ta raštelio istorija buvo pateikta TV laidoje „Yra kaip yra“, kur Algimantas Kliunka iš paskutiniųjų įrodinėjo jau raštelio, KURĮ JIS RADO BET NIEKAM NEPERDAVĖ, istoriją.

Tai sutapo su 2013 metų Kristupo Ašmio įtikinėjimais, jog dėl rūsio epizodo tikrai neišteisins, nes jeigu ir paaiškės, kad mobilieji neveikė, tai tuomet paaiškės „kad buvo raštelis“.

Raštelis apie česnakus buvo, tačiau jis niekam nebuvo perduotas. Beje, Čiapas neturėjo pravardės „česnakas“. Koks jo buvo operatyvinės veiklos vardas KGB, ten dirbant majoru, žino geriau turbūt A.Kliunka: o iš kur Daktarui žinoti?

 

Algimantas Kliunka laidoje stengėsi vengti temos apie Turisto ir Mongolo nerastus lavonus.

 

Iki šiol teisinėje praktikoje nebuvo girdėta, jog būtų įmanoma net pradėti nužudymo bylą nesant lavonų.

 

Didydis romanistas Dailis Dargis, „apvaražytas“ teisėsaugos pasakėčių, be jokių „galimai“ net nesant nuosprendžio galutinio, rašė, jog Henrikas Daktaras yra baisus žudikas.

 

Jis teigė, jog tai Henrikas Daktaras užsakė Čiapo nužudymą.

 

Normalioje valstybėje tokios knygos būtų konfiskuotos ir uždraustos. Dabar išeina, jog Henrikas Daktaras turi teisę paduoti didįjį  romanistą į teismą dėl šmeižimo.

 

Grįžkime prie Kristupo Ašmio.

 

Kaip jis jaučiasi, kai šitaip tikėjo, kad jo klientas nebus išteisintas dėl rūsio epizodo? Manau, kad blogai. Juk kai tikėjimą atimi, nebelieka nei vilties.

 

Tikėkimės, jog Kristupas Ašmys nebesiims politinių bylų ir nedirbs dvigubo – advokato ir prokuroro – darbo.

 

Ir, beje, jau tada, kai 2014 03 11 Kristupas Ašmys buvo pastebėtas laisvą dieną leidžiantis alaus bare Vilniaus gatvėje su prokuroru Vytautu Kukaičiu, klientams reikėjo mąstyti, ar verta toliau dirbti su prokurorų draugu.

 

Jungtinėse Amerikos valstijose toks vaizdelis, kai labai žymios bylos advokatas laisvalaikį leidžia alaus bare su labai žymiu valstybiniu valstybinių (taigi, „užsakomųjų“) bylų prokuroru – būtų neįmanomas.

 

Kaune panaši situacija buvo su per daug susidraugavusiais prokuroru Mariumi Kuzminu ir jo geriausiu draugu advokatu Ruslanu Mazurov.

 

Ne kartą ir ne du pastebėti tame pačiame bare, jie vėliau byloje dėl vienos moteriškės tariamo nusikaltimo, su labai nemažu 900 000 litų ieškiniu, bandė apsimesti vienas kito nepažįstantys.

 

Advokatui Rolandui Tamašauskui paviešinus, jog šiedu teisės sargai po darbo valandų susitikinėja bare ir galimai aptarinėja bylų sudarinėjimą, teisėjas nušalino prokurorą nuo bylos.

 

Pakeitus prokurorą, moteris buvo išteisinta.

 

Advokatas Ruslanas Mazurov surašė kasacinį skundą, o prokuratūra – susilaikė.

 

Generalinei prokuratūrai atėjo Lietuvos Aukščiausiojo teismo paklausimas, kokia prokuratūros pozicija byloje. GP atrašė, jog jų pozicija yra – išteisinti.

 

Nušalinus korupciniais ryšiais susijusius veikėjus, byla sugriuvo.

 

Greičiausiai Henriko Daktaro byla būtų sugriuvusi greičiau, atsisakius su prokurorais draugaujančio advokato žymiai anksčiau.

 

Vien jau kliento įtikinėjimas, kad „tu nieko nepasieksi“ visų pirma yra profesinė „šyza“ – vadinasi, pats tu netiki savo darbu, vadinasi, blogai apie save manai, ir apie savo teisinius dokumentus, antra – tai yra advokatavimas ne klientui, o prokuratūrai.

 

Keisčiausia, jog visose bylose kartojasi ta pati situacija.

 

Eglės Kusaitės byloje jau minėtas R.Tamašauskas ją patalpinus dar kartą į kalėjimą, surašė apeliacinį skundą dėl suėmimo nutarties panaikinimo.

 

Tačiau ji taip buvo įtikėjusi advokatu Stungiu, jog R.Tamašausko surašyto skundo neišsiuntė: nors advokatas iš Šiaulių jį surašė net nepasibaigus apskundimo terminui, ir lankydavo klientę Lukiškėse – nors pats gyvena Šiauliuose.

 

Advokatas Stungys (vilnietis) tik dėl spaudos spaudimo parašė apeliaciją, tačiau ji nebuvo priimta: nes Stungys nesugebėjo nueiti iki Lukiškių ir gauti klientės parašo.

 

Tuomet jis persigando dėl savo reputacijos, ir to, jog iš Eglės Kusaitės buvo paėmęs  10 000 litų į priekį už tariamą gynybą, rašė prašymą atnaujinti procesą, ir lėkė jau pasibaigus terminui į Lukiškių kalėjimą.

Teismas savo ruožtu tiek buvo užgarantuotas, jog niekas nerašys skundo, jog nutartyje dėl suėmimo net neįrašė suėmimo termino: nes prašyme prokuroras Mindaugas Dūda nebuvo įrašęs. Taigi, „copy- paste“ makliavodami, Vilniaus apygardos teismo teisėjai buvo priėmę negaliojančią nutartį.

 

Dėl kurios Eglei tereikėjo išsiųsti savo pačios apeliaciją.

 

Tačiau tikėjimas prokurorų ir saugumo tarnu buvo žymiai stipresnis.

 

Beje, Eglė Kusaitė vėliau buvo išteisinta dėl terorizmo, o advokatas mirė. Į priekį sumokėta suma maišė samdytis papildomą pagalbą, todėl Rolandas Tamašauskas, kiek teko girdėti, tą skundą buvo surašęs nemokamai. Tačiau kaip minėta, įtaiga buvo stipresnė. 

 

Šie duomenys, jog advokatas Stungys nesugebėjo laiku pateikti skundo, yra gauti iš Lietuvos Apeliacinio teismo viešųjų ryšių tarnybos vykdant žurnalistinį tyrimą, ir yra tikri.

 

Kuo skiriasi Henrikas Daktaras nuo Eglės Kusaitės? Tuo, jog jis nuolat analizuoja ir prašo jam suteikti kuo geresnę gynybą.

 

 

 

Tai, jog Kristupas Ašmys jį įtikėjinėjo, jog jis nebus išteisintas dar dėl dviejų lavonų – priminsiu, jog Henrikas Daktaras išteisintas dėl visų TIKRŲ lavonų, beliko prokurorų fantazijų lavonus pašalinti iš bylos – lėmė, jog Daktaro artimieji parinko kitą, nešališką, advokatą, kuris pasižymi prokuratūros darbo kritika, o ne liaupsinimu.

 

 

Facebook komentarai
Back To Top