skip to Main Content

Henriko Daktaro  byla – sėdės iki gyvos galvos dėl nužudytų, bet nerastų Mongolo ir Turisto 

Kristina Sulikienė 

 

 

“Liko dar du…” 

Tadžikų liaudies pasaka

Pamenate, kaip Ali Baba kovojo su 40 plėšikų? Jis juos numarino, suvertęs į bačkas, ir užpylęs degančia smala.

Ir jis skaičiavo juos po du. Ir vis sakydavo „liko dar du“.

Henriko Daktaro byloje – panaši Ali Babos skaičiuoklė.

Tačiau sprendėjai taip bijo kovoti su valstybiniu banditizmu, jog lavonus iš niekinės bylos išminėja palaipsniui.

Pirmojoje instancijoje dėl seno ir sutrūnijusio lavono, pasisakė, jog nekaltas.

Tačiau paliko Čiapą, jo vairuotoją, ir du nerastus lavonus.

Antra instancija (Lietuvos Apeliacinis teismas) išėmė Čiapą su vairuotoju. Na, jie nužudyti, tačiau H.Daktaras užsakyti šio nusikaltimo negalėjo: nors Dailis Dargis, ir visa senoji teisėsaugos gvardija iš kailio nėrėsi įtikinėdama visuomenę, jog aklinai užmūrytas rūsyje, galėjo.

Vis tik neįtikinamai prokuroro Tuliševskio pasaka buvo surašyta, jog Henrikas Daktaras, sėdėdamas prevenciniame sulaikyme Lukiškių rūsy, ir saugomas iki dantų ginkluotos apsaugos, sugebėjo vadovauti Čiapo nužudymo organizavimo darbams.

Kadangi sekant šia logika, prokurorai Kliunka su Paulausku būtų tarsi bendrininkai, tai, kad ant šių minties galiūnų nebekristų šešėlis, buvo išimtas iš bylos Čiapas ir vairuotojas.

Nors TV laidoje Algimantas Kliunka nėrėsi iš kailio, įrodinėdamas, jog buvo česnakų raštelis…Kurio…Henrikas neperdavė… Bet jis raštelį, suraitytą ant cigarečių pakelio, kad jam reikalingi česnakai, rado savo kišenėje. 

Liko du lavonai, kurių nėra.

Mongolas su Turistu. Vienas į Mongoliją išvarė, kitas išturistavo į Maskvą.

Sveiko proto sprendime, jog nerastų lavonų nužudymo vykdytojas – Henrikas Daktaras – nerasta.

Nes nužudymo bylai užvesti, ir tą sakė teisme komisaras Tepelys, būtina VADA – tai:

1. Lavonas.

2. Teismo medicinos ekspertizė apie pašalinių reiškinių sukeltą mirtį.

Nes vien spėjimas, kad žmogus gal mirė, nesudaro priežasčių teigti, jog jis buvo nužudytas.

Nes žmogus galėjo ir:

1. Nusižudyti.

2. Numirti dėl ligos.

3. Būti nužudytas kitų asmenų, ne Henriko Daktaro.

4. Pasikeitęs tapatybę, gyventi saugiai ir sočiai užsienyje.

Todėl toks 2015 06 30 Lietuvos Apeliacinio teismo sprendimas, dėl to, kad Henrikas Daktaras yra kaltas dėl asmenų, kurių lavonų nėra, nei jie patys gyvi ar mirę kada buvo rasti, nužudymo, yra prasilenkimas su sveiku protu.

Su teise tuo labiau.

Tai rodo Lietuvos Apeliacinio teismo teisėjų nebrandumą, baimę, bei išgąstį.

Kodėl kažkas turi teisę vadovauti teismams? Ir kodėl Zdislavo Tuliševskio 120 lapų pasakėlė yra tik pamažu traiškoma – kai net paprastam TV laidos vedėjui, kuris nesispecializuoja kriminalistikoje (pvz. Gurevičiūtė su Drukteiniu, laida „Yra kaip yra“), yra aišku, jog nužudymo bylai būtini kokie nors įrodymai, o ne aklas tikėjimas.

Kokia tokio prokuroro kompetencija, surašyti kaltinamąjį aktą dėl lavonų, kurių nėra?

Dėl piršto antspaudų, kurių nėra?

Dėl nužudymo būdo, vietos, laiko, kurių NĖRA?

Prokurore Zdislavai Tuliševski – kur mokėtės teisės, ir ką mokė apie nužudymo bylos VADĄ?

Nes, jeigu Henrikas Daktaras yra kaltas dėl Mongolo ir Turisto „nužudymų“, tuomet gal jis kaltas ir dėl Siaubūno savižudybės, ir dėl Žemaičio žūties, ir dėl Stalino nunuodijimo, dėl Hitlerio nusižudymo.

Nes štai kai kuriems fantastams gali taip „užplaukti“, ir jie tikės, surašys tokius kaltinamuosius aktus, ir tada Henrikas Daktaras gaus kalėjimo 1000 metų į priekį.

O jeigu rimtai kalbant, teismas priiminėjo sprendimą ne pagal bylos duomenis, o pagal prokuroro nurodytą bausmę: „iki gyvos galvos“.

Pasirašę paraštėje, suko galvą, ką daryti.

Išėmė 2 lavonus.

Bet liko dar du.

Kurių nėra. Juos paliko, kad būtų galima „pritempti“ nusikalstamą susivienijimą, bei „gyvą galvą“.

Taip pat Lietuvos Apeliacinis teismas tyčia išteisino dėl TIKRŲ LAVONŲ, o paliko ĮSIVAIZDUOJAMUS.

Kad visi Lietuvoje žinotų, kad Henrikas Daktaras sėdi NEKALTAI, bet maždaug, kad visi suprastų, jog prieš „Dėdulę“ nepapūsi.

Na perbėgo jis Tatos kelią, na kažkur jis ar tiesiogiai, ar netiesiogiai sutrukdė jam.

Ir bausmė – iki gyvos galvos.

Už tuos lavonus, kurių nebuvo.

Turiu galvoje 1991 01 13, Kauną. 

Kai neišriedėjo gatvėmis Afganistano karo tankų divizija.

Kaune nebuvo aukų, o turėjo būti, tada „Lietuva būtų pripažinta dar greičiau“.

Už tai ir tik už tai Tata negali atleisti Daktarui, kurio net Lietuvoje tada nebuvo.

Bet jeigu jis sugebėdavo iš rūsio telepatiškai užsakyti nusikaltimus – kaip įnirtingai teigė prokuroras ir Dailis Dargis, tai iš Sibiro jis vadovavo SSRS kariuomenės tankų divizijai, dislokuotai Šančiuose.

Tai jaunimo žargonu vadinama „F*ck logics“.

Bet šita „f*ck logics“ kažkodėl naudojama visuose procesuose dėl Daktaro.

Na duokite teisės pirmakursiams Daktaro bylą, jie ištirs ją, jie nutrauks ją, neradę kaltės įrodymų.

Tačiau tokie teisės galiūnai kaip Laimutė Garnelienė, negali nutraukti bylos, kurioje nėra nei lavonų, nei ginklų. Tik aklas tikėjimas, jog buvo gauja, ir ji vykdė nusikaltimus. Nors egzistuoja krūvos kitų bylų, kur ta pati gauja, vis susikurianti tai 1991, tai 1993 metais, tai 1994 metais (o Alvydas Sadeckas aiškiai sakė, jog ji egzistavo dar 1985 metais – vadinasi, po Nepriklausomybės paskelbimo „įsikūrė iš naujo?“), tik neaišku tuomet, ar visoms gaujoms Henrikas vadovavo, ar tik šitai, kurios „vadovu“ būdamas „nužudė“ Mongolo ir Turisto dvasias?

Nesvarbu, jog nėra jokių įrodymų. Galima sukurti pasaką, ir su ja važiuoti 6 metus per žmogaus likimą.

Bulgarija turbūt baigia nagus nusigraužti, jeigu kas iš ten stebi, kokios nesąmonės surašinėjamos Henriko Daktaro byloje.

Dar daugiau: kadangi tai įsiteisėjęs teismo nuosprendis, taip sukurtas beprotiškas teisminės sistemos precedentas, jog nužudymų kaltės nustatymas įmanomas ne tik be ginklo, pirštų antspaudų, tikslaus laiko, vietos (kas yra neatsiejami NUSIKALTIMO SUDĖTIES elementai – nėra laiko vietos, – nėra nusikaltimo), bet ir be LAVONO.

Nors iki šiol buvo taip, jog nėra lavono, tai ir nekeliama baudžiamoji byla.

Galima iškelti bylą dėl asmens dingimo, galima civiline tvarka pripažinti asmenį mirusiu.

Bet pripažinus asmenį mirusiu, teigti, jog dingusysis buvo nužudytas, ir būtent tas žmogus jį nužudė – tai yra beprotiškos veiklos rezultatas.

Ir tada labai baisu: kas vadovauja įsiteisėjusių nuosprendžių priėmimui?

Kokia jų būklė? 

O gal jie nesuvokia, kokią nesąmonę viešai, viešame teismo posėdyje, perskaitė?

Jog nenustatytoje vietoje, nenustatytu laiku, iš nenustatyto ginklo, Henrikas Daktaras nužudė savo pusbrolį Ganusauską (Mongolą), kurio palaikai nenustatyti, neatrasti. Nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, nenustatytu ginklu nužudė Seneckį (Turistą), kurį krūva liudytojų matė išvykstant iš Lietuvos, bei vėliau jis pastebėtas Rusijos gaujose – jog jį nužudė, o jo lavonas nerastas.

Ar gerai suprantu, jog Laimutė Kedienė, kadaise, kai pasakė „atėjo 3 banditai ir perskaitė nutartį“, buvo teisi?

Tuo labiau, jog ši veika jau dekriminalizuota. Seimas panaikino iš baudžiamojo kodekso „valstybės pareigūno įžeidimą“. Nes žmogus kartais gali išreikšti nuomonę. Jeigu kas nors, veikiantis valstybės vardu, iš tiesų veikia ne valstybei, ne jos labui, o KLANAMS. O klanai turi savyje banditizmo elementų ir banditinę struktūrą: panašiai, kaip tas Ali Babos aptiktas nusikalstamas plėšikų sambūris, kurio narius jis vienas ištraiškė.

O dekriminalizavo visus „įžeidimus“, nes matyt patys, ypač Darbo partija, tąsoma po teismus pamatė, jog ten kartais būna „Maski šou“.

Kaip ir Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ byloje, kur norima pasodinti jos buvusius vadovus, nėra nesuklastotos finansinės ekspertizės. Ji yra galimai suklastota. Dėl jos pasisakyta. Aiškiai, bylos dalyvių.

Finansiniame tyrime suklastojus ekspertizę, byla turi būti nutraukiama. Nesueina „galai“. Tačiau teismams viskas tvarkoje, jie teisia toliau, net nepastebi „menkų klaidų“: milijoninių lėšų tyrimo ekspertizė neatitinka realybės.

Kaip kad Henriko Daktaro byloje ponui Zdislavui nebuvo gėda pateikti seną sutrūnijusį lavoną, ir sakyti, jog čia jaunuolio kūnas. O į teismą iškviesti teismo medicinos ekspertai -ypač vienas jų – taip melavo, ir net neraudonavo, kai buvo klausinėjama, ar galima lavonus kišti į neužanspauduotus maišus? Sukapoto lavono kaip ūgį nustatėte? Kokiu būdu biologinis amžius skiriasi 25 metais? Ir taip toliau ir panašiai.

Pamenu, teisėja Laimutė Garnelienė tik šypsojosi.

Visų posėdžių metu jai taip šitoje byloje buvo juokinga, kad galvodavau: na ne tą profesiją ji pasirinko. Jai atrodo, jog ji sėdi cirke. O salėje sprendžiami žmonių likimai. O ne bezdžionės po medžius karstosi.

2015 06 30 nuosprendis yra kriminalistikos cirkas. Absurdas. Skandalas.

Norima pateisinti pompastišką Henriko Daktaro pargabenimą iš Bulgarijos, nors kiekviename procese vis atkrenta po krūvą lavonų.

Liko dar du.

Ali Baba plėšikus sudorojo po du.

Tikėkimės, jog XXI amžiaus Tadas Blinda – jau kitaip nebeišeina jo vadinti, nes tikrai kankinamas nekaltai, ir tai įrodo 2015 06 30 nuosprendis, kuriuo nustatyta, jog Henrikas Daktaras nužudė dvasias – išeis į laisvę, o Lietuvos Aukščiausiasis teismas išdrįs pasakyti, jog nužudymo bylai privalo būti vada:

1. Lavonas – pats mirties faktas (ne spėjimas, būrimas, fantazija, manymas).

2. Teismo medicinos ekspertizės išvada, iš kurios matyti pašalinių jėgų poveikis.

3. Išimtas ginklas, priemonė, kuria atliktas nusikaltimas.

4. Rasti nusikaltimo vietoje įtariamojo DNR, drabužių atplaišos, kiti pėdsakai.

5. Tikslus nusikaltimo laikas, vieta, motyvas.

Be šių pagrindinių elementų nužudymo bylos pradžia net neįmanoma.

Tačiau Lietuvos Apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano kitaip.

Gal galite pasakyti, tai gal ir visi kiti „amžiaus nusikaltėliai“ pasodinti pagal panašaus lygio kliedesius?

Jau pasidarė net įdomu.

Kiek pamenu, V.G., dabar dirbantis vieno laikraščio fotografu, buvo pasodintas 14-ai metų, „prikabintas“ prie tulpinių, neva nužudė asmenį.

Liudytoja – pagyvenusi moteris, kuri esą 21 valandą matė jį dideliu greičiu pravažiuojant pagrindiniu Panevėžio tiltu. (Tuo metų laiku jau buvo aklinai sutemę, o moteris – trumparegė. Trumparegiams tamsoje matyti dar sunkiau, nei turintiems sveikas akis.)

Motyvas – mašina, kurios sunaikinimo byla buvo atskirta, ir nusikaltėliui neleidžiama susipažinti su ta byla, nes „jūs ne bylos šalis“.

Tai viena aktyvi žurnalistė tą vyrą ištraukė iš kalėjimo, bet ne teisiškai, tiesiog sukūrė šeimą, įtikėjusi jo nekaltumu, nes matė bylos absurdiškumą.

Henriko Daktaro byla atskleidė, jog ir kitos bylos galėjo būti štampuojamos panašių nesąmonių, sugertuko lygio kliedesių pagrindu.

Nes atsiprašau, bet nuteisti žmogų dėl dviejų dvasių nužudymo – čia XXI amžiaus Lietuvoje, kurios Prezidentė visur pasaulyje aiškina, kokia čia demokratinė šalis – yra šiek tiek per daug.

LIKO DAR DU.

Tadžikų liaudies išmintis.

 

lrytas.lt nuotr.

 

Facebook komentarai
Back To Top