skip to Main Content

 

Važiuojam toliau.

Ėjo 2018 Viešpaties metai, šuns metai. Pabodo man gerbiamam Ramūnui uždavinėti klausimus be atsakymų. Siūlau šiandien pasigilinti į teisinius niuansus. Bus įdomu, pažadu.
Pabandykim trumpai pasiaiškinti, kaip vyksta skolų išieškojimas ir kaip „didelis ir turtingas” (bet koks koncernas ir/ar su juo susijusios įmonės, stambus žemvaldys, bankas, unija, ir t.t.) išieškotojas gauna daugiau naudos iš mažyčio skolininko. Čia neturima omeny jokios konkrečios įmonės ar asmens, žodis “koncernas” reiškia tiesiog “didelį, turtingą ir įtakingą”. 
Tarp “koncerno” ir ūkininko „susiklosto paskoliniai santykiai“, kurie yra įforminami sutartimi (pirkimo-pardavimo, paskolos ar pan) ir užtikrinami vekseliais. Vekseliai išieškotojui yra patogu, nes pagal juos labai lengva ir greita aktyvuoti išieškojimo procesą. Šiaip skolą prisiteisti reikia rašyti ieškinius į teismą, bylinėtis, kad ir formaliai, pirmoje instancijoje, paskui, neduok Dieve, antroje instancijoje – taip gali ir ne vieni metai praeiti. O su vekseliais paprasta – jeigu skolininkas iki vekselyje nurodytos datos nesumoka pinigų, nusiunti jam registruotu laišku priminimą ir kitą dieną eini pas notarą, kad išduotų vykdomajį įrašą. Jis išduodamas per 1-3 dienas, po to jį neši pas antstolį, kuris pradeda išieškojimo procesą. 
Atkreipkim dėmesį, kad normalioje verslo praktikoje, kiekvienas verslininkas „duodamas prekes skolon“ įvertina – ar pirkėjas bus pajėgus su juo atsiskaityti. Manau šioje vietoje “koncernas” irgi turi atidirbęs mechanizmą, kad įvertintų pirkėjo mokumą, ir greičiausiai pirkėjui suteikiamų prekių skolon suma tiesiogiai priklauso nuo pirkėjo valdomo turto ir, žinoma, poreikių.
Antstolis, pradėjęs išieškojimo procesą, aprašo ir areštuoja pirkėjo turtą, tiek kiek reikia skolai išieškoti. Ir šioje vietoje įvyksta labai svarbus dalykas, į kurį pirmą kartą tokioje situacijoje atsidūrę žmonės nekreipia dėmesio – antstolis paskiria areštuoto turto rinkos vertės nustatymo ekspertizę. Turto vertintojus gali siūlyti tiek skolininkas, tiek išieškotojas. Bet praktika rodo, kad retas skolininkas šioje situacijoje tinkamai susigaudo. O jeigu “koncernas” yra pastovus antstolio klientas, tai suveikia tokie dėsniai, kad areštuoto turto vertės nustatymą atlieka toks vertintojas, kuris irgi žino „iš kur vėjas pučia“. Šiaip kiekviena antstolių kontora turi savo vertintojus su kuriais „dirba“. (Čia noriu pažymėti, kad tekste minimi antstoliai ir turto vertintojai niekaip nesusiję su Lietuvos Respublikoje veikiančiais antstoliais ir turto vertintojais.)
Antstolis, gavęs turto įvertinimą, dar pasiūlo visoms šalims pateikti savo pastabas – ar tinkamai įvertinta. Šiaip norint pateikti rimtas pastabas ar „nulaužti“ tokį vertinimą reikia pakankamai kompetetingo advokato, kuris nėra pigus. Pažymėsiu, kad šis teisinis procesas vyksta tarp turinčio daug pinigų ir laiko ir tarp neturinčio pinigų ir laiko. Todėl procesas neskubinamas, visos procedūros vyksta labai formaliai ir teisingai – „Jūs turitę teisę visus antstolio veiksmus skųsti“. Bet proceso ilgumas yra išieškotojui naudingas, nes pas skolininką tiesiog baigiasi pinigai, kurių ir taip nebuvo. O kur dar samdyti advokatus. Taigi, gavus turto vertę, antstolis skelbia pirmas varžytines per oficialų www puslapį https://www.evarzytynes.lt/evs/pages/auctions.do… . 
Pirmose varžytinėse parduodamo turto kaina sumažinama 20 proc, jeigu neįvyksta pirmosios – skelbiamos antrosios, kuriose turto kaina mažinama dar 20 proc. Taigi turtas pardavinejamas už 60 proc. Varžytinėse gali dalyvauti kas tik nori, bet interesantai www puslapyje mato labai mažai informacijos, norint gauti daugiau reikia bendrauti su antstoliu, kuris vėl neaišku kaip elgis – norės duos, norės prisigalvos visokių formalumų. Taip išeina, kad turto pirkimas varžytinėse yra gana profesionalus užsiėmimas, ir jame dalyvauja tik tie, kurie yra rimtai suinteresuoti ir gali sau tai leisti. Nežinau tikslios statistikos, kiek žemės ūkio paskirties sklypų pavyksta parduoti iš pirmo karto, bet žinomi antstoliai sako, kad nedaug. Neįvykus varžytinėms, antstolis pasiūlo išieškotojui periimti turtą už neįvykusių antrųjų varžytinių kainą t.y. už 60 proc. turto vertės. Kai išieškotojas yra greitųjų kreditų bendrovė ar koks bankas, tai jam to sklypo šimtas metų nereikia (nors per krizę bankai prisisteigė antrinių nekilnojamojo turto bendrovių, jos perėmė tokį turtą už trečdalius kainos, pralaukė krizę ir paskui pardavė už normalią kainą). Bet kai išieškotojas yra “koncernas”, besiverčiantis žemės ūkio veikla, tai jam toks žemės ūkio paskirties sklypo perėmimas už maždaug pusę rinkos kainos – idealus variantas. Palankiai susiklosčius dangaus ženklams ir tam tikriems teisiniams dalykams (pvz. sklypu jau naudojasi išieškotojas), galima „prasukti“ dar vieną varžtynių ratą – naujas vertinimas su dar mažesne verte, vėl – 20 proc., vėl -20 proc. Ir vėl pasiūlymas išieškotojui perimti turtą už paskutinių varžytinių kainą, tik dabar kaina jau gal 30-20 proc. rinkos vertės. Ir tai yra viskas teisėtai. Gali skųsti antstolio veiksmus iki nukritimo, bet jeigu nieks į varžytines neateina pirkti (o atėjimui užkirsti prikuriama formalių priežasčių), tai skolininko turtas parduodamas geriausiu atveju už pusę kainos. O tuo pačiu skolininko skola sumažėja labai nedaug. Ir šioje vietoje startuoja fizinių asmenų bankrotai. LT įsigaliojus Fizinių asmenų bankroto įstatymui, teismai buvo suformavę labai savotišką praktiką – bylas iškeldavo tik tiem, kurie jau visiškai jokio turto neturi – turtą jau yra išvaržę kreditoriai. Tai tos fizinių asmenų bankroto bylos, kuriose dalyvauja “koncernas”, tai yra jau tik formalumas, turto ten nėra. Bet tas nėra blogai “koncernui” – gavus iš antstolio ar bankroto administratoriaus aktą apie išieškojimo negalimumą – galimą tą sumą įtraukti į nuostolius ir sumažinti pelną. 
Apibendrinant jokių neregėtų stebuklų pas “koncerną” nevyksta, tą patį daro bankai, unijos ir panašiai. Bet yra tik vienas esminis skirtumas – bankai iš skolininkų periminėja butus, namus ir kitą turtą, kurį galų gale reiks parduoti, o “koncernas” periminėja žemės sklypus, kurie yra jo tiesioginiai aktyvai. 
Pabaigai norėčiau užduoti ir porą konkrečių klausimų UAB „Agrokoncerno grupė“ generaliniam direktoriui Valdui Eimontui.
– kiek ir kokios vertės nekilnojamojo turto koncernas ir su juo susijusių ūkio subjektų grupė, kaip taip apibrėžiama LR Konkurencijos įst., yra perėmę iš skolininkų vydomosiose bylose? 
Kiek nekilnojamojo turto yra nusipirkę varžytinėse kaip varžytinių dalyviai ir kaip skolininko pasiūlyti prikėjai? 
Privalau jus draugiškai įspeti, kad negavus atsakymo galima iš VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės pagal savininkus išsitraukti viso valdomo ar valdyto nekilnojamojo turto išrašus, o juose visada būna nurodytas nuosavybės įgijimo teisinis pagrindas – pvz. pirkimo-pardavimo sutartis, antstolio turto perdavimo aktas ar panašiai.
Tai jei labai tingite atsakinėti, galit ir nesivarginti. Atsiras kas nepatingės.

P.S. Už šitą tekstą turėtume padėkoti vienam padoriam ir kukliam žmogui, kuris panoro likti nežinomas. Jei jaučiate, kad galit atsidurti panašioje situacijoje, pasidarykit kopiją, pravers. Tekstą skaitė keli žinomi teisininkai, atsakymas buvo “principe taip”. Buvo pareikšta atskiroji nuomonė “galėčiau kabinėtis prie niuansų, nenurodyti CK str., bet principe taip”. 
Pasidalijimai šiuo tekstu gali duoti ne tik karmos taškų, bet ir apčiuopiamą rezultatą. Gali atsitikti taip, kad “silpnam ir mažam” bus lengviau kvėpuoti.
Pasidalindami padėkotumėm žmogui, kuris šitą darbą atliko savanoriškai, neatlygintinai ir, mano supratimu, atlikdamas pilietinę pareigą. Bus gražūs metai, pamatysit.

Haroldas Mackevičius nuotrauka.

 

 
Facebook komentarai
Back To Top