skip to Main Content

Kristina Sulikienė

Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro melas kiršina visuomenę?

 

„Lietuvos žinių“ naujesniame numeryje (2015 11 24) parašyta, jog dėl publikacijos „Laisvame laikraštyje“ Lietuvos sąjūdžio taryba kreipėsi į prokuratūrą, ir prašo iškelti jos autoriui baudžiamąją bylą. R. Garškaitė „Dėl partizanų vado šmeižto kreiptasi į prokuratūrą“.

Autorius Giedrius Grabauskas, savamoksliškai besidomintis nacių nusikaltimais, parašęs neva šmeižtą apie vieną iš partizanų vadų.

 

Todėl ne tik jam, bet ir laikraščiui turi kilti atsakomybė.

 

Toks pranešimo turinys nustebino, nes tik baigėsi Aurimo Drižiaus persekiojimas dėl begalinių Alvydo Sadecko bylų, kai teismai tenkidnavo ieškinius, ir įvesdavo laikraščiui cenzūrą, o už antikonstitucinės cenzūros nesilaikymą, traukdavo baudžiamojon atsakomybėn, tarsi čia būtų ne laisva Lietuva, o caro Rusija su spaudos draudimu – vėl kelia galvas „nuskriaustieji“.

 

Esu asmeniškai nukentėjusi nuo Birutės Burauskaitės melo, kai ji interviu metu man visaip teisino prezidentę Dalią Grybauskaitę, ir aiškino, jog ji nedirbo prieš Lietuvą po Nepriklausomybės paskelbimo – vėliau iš šio interviu Rūta Janutienė išsityčiojo savo knygoje „Raudonoji Dalia“, tik pamiršo parašyti, kad melavo ne „Karštas komentaras“, o Birutė Burauskaitė – nes jos rankose visi archyvai, ir jos galioje – subjektyvi įvykių interpretacija, o šį žanrą yra įvaldžiusi gerai….Todėl turiu moralinę teisę gintis, ir pasakyti savo nuomonę, kam dirba ir kaip dirba „genocido centras“.

 

O dirba jis blogai, ir galimai tyčia meluoja, ir kiršina visuomenę.

 

Štai 2014 m. šio centro leidinyje išleistas mokslinis straipsnis apie tai, jog „Amerikos balso“ iš viso niekur miškuose ir laukuose nebuvo, ir niekas nekvietė partizanų į miškus, ir niekas nežadėjo ateiti padėti pavasarį ar rudenį. Tai tebuvo neva nuo šalčio ir nuo bado partizanų vadų išsigalvota, ir įtikėta. Tai toks straipsnis nėra partizanų šmeižimas? Mane, pavyzdžiui, papiktino toks atviras melas, ir dar moksliniame rinkinyje.

 

Taip išeina, jeigu toliau kas nors apie tai rašys ir kalbės, irgi Vilniaus Sąjūdis kreipsis dėl šmeižto, kad šmeižiama Amerika. Tačiau mano senelis, kuris nepaisant Baltūsio Žvejo apygardos atakų, ir grasinimų nužudyti, sulaukė net 96 metų, gyvai pasakojo, jog jaunimą pražudė nelemtas „Amerikos balsas“, kuris kvietė ir kvietė juos į miškus, ir žadėjo pagalbą. Jis pats gyvendamas ant kalno, gaudė įvarias radijo bangas, ir girdėjo tuos kvietimus. Mano senelio daug giminaičių dėl to buvo ištremta į Sibirą, vien dėl to, jog jaunimas buvo išėjęs į miškus…

 

Taigi, dar jeigu pasiklausinėjus kituose kaimuose, senoliai pasakos tą patį. Taigi, genocido centras sako tiesą, o visi senoliai visuose kaimuose meluoja? Taip nebūna.

 

 

Dabar dėl šio genocido centro pažymų apie Baltūsį Žveją – pasiskaičius Birutės Burauskaitės, jis kone šventasis. Na ir kas, kad jis su Lietuvių policija, Nacių kariaunos sudėtyje, tarnavo saugant Maidaneko lagerį, kuriame buvo žudomi ne tik žydai, bet ir lenkai, lietuviai, ukrainiečiai…Vienintelis Baltūsis Žvejas, pasiskaičius B.Burauskaitės, sugebėjo tarnauti „išorės apsaugoje“. Visi normaliai tarnavo, o jam pavyko taip išeina sukurti savo atskirą tarnybą. Bet taip nebūna, o jeigu jis žvalgėsi po miškus ir laukus, tai jis buvo super-žvalgybininkas, o ne kažkoks neva eilinis, kuris nieko blogo nedarė. 

 

Kaip JAV ambasados ir Tolerancijos centro organizuotų kursų 2011-2012 dalyvė, taigi, turinti kompetenciją aiškinti šiuos procesus įrodantį pažymėjimą, privalau paprieštarauti B.Burauskaitės melui.  Tai, jog Baltūsis Žvejas dalyvavo nacių nusikaltimuose saugodamas Maidaneko lagerį (bendrininkavimas, padėjimas irgi nusikalstama veika) yra įrodytas faktas, paskelbtas Vyzentalio tyrimo centro mokslinėse išvadose, įtrauktas į nacių nusikaltimus aprašančias knygas. B.Burauskaitės subjektyvūs svarstymai, ar jis ten palei tvorą, ar šiek tiek toliau saugojo Maidaneką, neturi jokios reikšmės. Baltūsis Žvejas savo noru įstojo į Nacių armiją, į Lietuvių policijos dalinį, ir savo noru vyko saugoti koncentracijos lagerį. Tai yra juridiniai faktai, ir jų išinterpretuoti kitaip negalima. Jokios „išorinės apsaugos“ konclageriuose nėra. JAV ambasada kursų dalyviams padovanojo 4 dienų kelionę į Krokuvą ir į Osvencimą su Birkenau, todėl galiu papasakoti visiškai nemeluodama, kaip atrodo konclageriai, ir kad negaliu tikėti B. Burauskaitės atviru melu apie „išorės apsaugos dalinius“.

Konclageris turėjo savo teritoriją, ir matyt, žvalgybą, kad niekas per mišką prie lagerio neprieitų. Tai jeigu Baltūsis saugojo akylai lagerį, tai pasak Burauskaitės, jis esą nieko blogo nedarė. Atseit, jeigu pats nepaleidai mygtuko dujų kameroje, tai tu nekaltas. Tokia logika keista.

 

JAV ir žydų bendruomenė skiria ddidžiulius resursus mokyti vietos mokslininkus mokyti apie Holokaustą, bet tuose seminaruose deja niekas iš Genocido centro nedalyvavo.

 

Jie matyt puikiai žino, jog rašant atsakymus, reikia viską pakreipti taip, kaip reikia.

 

Dabar gi dėl Giedriaus Grabausko nurodytų teiginių apie generolą Vėtrą aš nieko negaliu pasakyti, nes seminaruose mus mokė tik apie Baltūsį Žveją.

 

Bet patarimas būtų toks: Generalinė prokuratūra nėra Istorijos tyrimų institutas.

 

Tai ne pirma byla, pradėta prieš Giedrių Grabauską, kai Generalinės prokuratūros prašoma išsiaiškinti istorinius faktus. Vyrukai ten vis tiek su magistro laipsniais, dokumentus analizuoti moka, tai jie užsiprašo dokumentus tiesiai iš archyvų, dar surenka papildomą medžiagą, ir tada priima išvadą, jog autorius rašė nuomonę pagal turimą dokumentinę medžiagą. Nes nacių nusikaltimų tyrinėtojas juk ne iš galvos nesąmones rašo, o remiasi knygomis, straipsniais, įvairių mokslininkų išvadomis. 

 

Skundėjai taip pat apsimeta, jog neseniai nebuvo priimtas Europos Žmogaus teisių teisingumo teismo sprendimas, kuriame nustatyta, jog pokario partizanai neturėjo palaikymo visuomenėje, ir jie negalėjo atstovauti tautai. Todėl teisinė sąvoka „genocidas“, kai kalbama apie jų suiminėjimus, netaikytina. „Genocidas“ iš tiesų yra ne istorinė, o teisinė sąvoka, ir Birutė Burauskaitė turėjo apie ją šiek tiek pasimokyti, pasitikslinti, ji negali būti aiškinama plečiamai. Genocidas yra didelės gyventojų grupės naikinimas. Partizanai, išaiškino EŽTT, nesudarė didelės gyventojų grupės, tuo labiau, nėra požymių, jog gyventojai visi iki vieno juos palaikė. 

 

Jeigu skundėjai nesutinka su šiuo teismo sprendimu, tuomet išeina, Lietuvoje veikiančios meta patriotinės grupuotės yra protingesnės už tarptautinius teismus? Tačiau jau čia yra didybės manija.

 

Gyventojų palaikymo jie negalėjo turėti vien dėl to, jog siautėjo, atiminėjo iš neištremtų likusių gyventojų maistą, grasino juos nužudyti, jeigu neatiduos savo maisto. Ir iš visos Lietuvos tokie pasakojimai. Net du mano seneliai pasakojo, jog juos skirtingose apygardose bandė nušauti partizanai. Vieną – dėl to, kad gyveno lakūno name, kitą – kad pastatė Kazlų Rūdos mokyklą, ir direktoriavo. 

 

Kalbėkime tiesą, ir nesikreipinėkime bet kada į GP, tai yra ikiteisminio tyrimo įstaiga, o ne istorijos tyrimų institutas.

 

O jeigu Birutė Burauskaitė ir Istorijos institutas neatlieka savo darbo – priverskime juos dirbti.

 

Kodėl turi nuolat kilti šie nesusikalbėjimai?

 

Dar betrūko, jog Lietuvos aktyvistai paduotų Vyzentalio centrą į teismą, kodėl jis vis tiria ir tiria nacių nusikaltimus.

 

Taip pat labai keista peršama nuostata, jog tam, kad mylėtum Lietuvą, turi pateisinti nacių nusikaltimus. Kur šitoje vietoje yra logika? Žydai, lietuviai, kuriuos žudė naciai – Lietuvos gyventojai, ir vykdė tragišką nusikalstamą veiką. Jau yra išsiaiškinta, jog niekas ties smilkiniu su šautuvu nestovėjo, kai lietuvių aktyvistai žudė žydus, yra nustatytos žudšaudžių tapatybės, jie įvardyti: tačiau iki šiol sekamos pasakos apie vokiečius, kurie iššaudė Lietuvos žydus. Hitlerio pirminis planas buvo iškeldinti žydus iš jo Reicho teritorijos, o lietuviai persistengė. Yra fiksuoti istoriniai įvykiai, kaip Hitleris pyko ir keikė lietuvius aktyvistus, kad jie įvykdė savo pačių susigalvotą veiką, o ne pagal jo planą. Ir iš tikrųjų – visoje Europoje žydai buvo surinkti ir suvežti į koncentracijos lagerius, o vienintelėje Lietuvoje nebebuvo ką vežti, nes aktyvistai persistengė.

 

Kodėl tie mūsų kariškiaia pirma užsivilko uniformas su žvaigždėmis, o po to jau su svastikomis, ir net su kaukolėmis (kai kurie stojo į SD dalinius – mirties eskadronus), kas juos prievartavo stoti tai į vieną ar į kitą kariuomenę, ir daryti veikas? Beje, lagerio apsauga turėjo SD dalinių skiriamąją ženklą – kaukolę. Birutė Burauskaitė tikrai tokia tikra, kad Baltūsio Žvejo atlape buvo svastika, o ne kaukolė? 

Niekas jų neprievartavo dalyvauti nusikaltimuose prieš žmogiškumą. Holokaustas yra pripažintas Genocidu, ir masiniu, ir šitoje vietoje nėra jokių interpretacijų: tai yra nusikaltimas žmogiškumui.

Nusikaltimams nėra pateisinimo, tad ir neteisinkime.

Manęs tarkime niekas nepriverstų užsivilkti Lenkijos, Mozambiko, ar Švedijos uniformą. Nes Lietuvos karys turi tik savo uniformą dėvėti. O jeigu jam neaišku, kurios jis valstybės karys, tada čia jau yra psichologinės problemos, ir taip pat genocido tyrimų centrai neturėtų teisinti, tuo labiau kurti pasakų apie kažkokią atskirą Lietuvos policiją Nacių kariaunos sudėtyje, nes tokio fakto nebuvo, tai buvo Nacių kariauna, ir taškas. Nebuvo Lietuvos atskiros kariuomenės, ar atskiros savarankiškos policijos nacių okupacijos metu.

 

Apie tai, jog Lietuvos kariuomenė savanoriškai tapo Lietuvos liaudies kariuomene, byloja Karo muziejaus ekspozicija. Po to logiškai, iš vienos uniformos peršoko į kitą.

 

O po to kai kurie paslydo su nusikaltimais. Reikėjo trauktis į Vakarus, kaip tai padarė nacių uniformon įšokęs mano tėvo pusbrolis Vytas Apanavičius, buhalteriavęs Vaidoto batalione Panemunėje.

 

Kodėl teigiama, jog nebuvo kitos išeities, kaip partizanauti, ir vykdyti kitokias veikas?

 

Buvo galimybė atsitraukti. Deja, Vytas Apanavičius Vokietijoje mirė, tačiau išgelbėjo visą šeimą, kuri dabar gyvena JAV, ir davė iškilių mokslininkų, visuomenės veikėjų, tyrėjų, mokytojų.

 

Tas miško brolių kultas yra nesuvokiamas tiems, kurių seneliai nuo jų kentėjų, ir kurių giminės vietoj miškininkystės, traukėsi į Vakarus.

 

Esu paskelbusi publikaciją žydų kuruojamo portalo „Apginti istoriją“ (defendinghistory.com) puslapyje dar rugpjūčio 23 d. „What It is to Defend Your Own History“, išpasakojau visą savo giminės istoriją, ir straipsnio gale paklausiau – kodėl vis dar garbinami žudikai, jų vardais pavadintos gatvės?

 

Kodėl teisinami, ir kuriamos fantastiškos istorijos, jog tarnavo pas nacius, bet ne stovyklos viduje, todėl nekaltas? O tuo pačiu metu Lietuvos teisėsauga sugauna niekuo dėtą tankistą, kuris šaudė tuščiais šoviniais į orą, ir apkaltina jį genocidu: nors jis nieko nenušovė, tiesiog tanke sėdėjo – taigi, panašioje „išorės apsaugoje“? Kada baigsis šitie dvigubi standartai, ir šitos istorijos interpretacijos – kurios naudojamos ne tiesos atskleidimui, bet neįtinkančių portalų, asmenų, ir laikraštininkų persekiojimui?

Kaip  Sąjūdžiui ne gėda teikti tokį pareiškimą, kai jie žino, jog medžiaga apie kai kuriuos mūsų tautos didvyrius – miško brolius egzistuoja, tiesiog Genocido centras atsisako ją tinkamai ištirti, arba ištiria taip, jog išteisina ir padaro juos šventaisiais?

Sakalas Gorodeckis, tautininkas, yra pasakojęs, jog jo tėvas partizanavo, buvo būrio vadas, ir jų būrį suėmė NKVD. Ir tada jo tėvo nesušaudė, nes sovietai atrado dokumentus, jog jis yra įvykdęs mirties bausmes tiems partizanams, kurie banditavo po kaimus. Taigi, kodėl nepasakojama, kad buvo ir sąžiningų partizanų vadų, kurie griežtai baudė banditaujančius?

 

Ir jog banditavimas, savivalė vyko? Kodėl bandyta uždrausti iš viso blogai kalbėti apie visus partizanus, kai jų tarpe buvo tikrų išgamų, šaltakraujų žudikų? Kas gali mane priversti garbinti žudikus – 1999 m. Rasa Juknevičienė juk siūlė BK pataisą, kuri būtų reglamentavusi, jog pasakoti apie partizanų nusikaltimus yra baudžiamoji veika. Nuo kada nusikaltimo pateisinimas yra gerai, o smerkimas – blogai?

Mano vyro senelis turėjo būti nušautas, nes jo tėvas buvo mokytojas, tiksliau, mokytojų dėstytojas: ir tada senelio dėdė, sustabdęs šią beprotybę, pats išlindo iš miško, pamatęs, jog viskas pakrypo į banditizmą. Kodėl uoliosios Burauskaitės apie tokius atvejus visada aiškina, jog čia netikri atvejai, ir jog čia esą buvo „persirengę partizanais“? Ir taip visoje Lietuvoje: jeigu banditavo, tai čia ne partizanas, o kažkas kitas? Kiek dar galima interpretuoti istoriją, kai tai nebepanašu į istorijos mokslą, o yra istorijos politika?

Pamąstykime apie tai. Tikėkimės, GP atsisakys pradėti ikiteisminį tyrimą, nurodžiusi, jog istorijos tyrimai – ne prokuratūros kompetencija.

O laikraščio redaktorius vykdo spaudos darbą, ir spaudos, leidybos darbas nėra priskiriamas prie nusikalstamų veikų. Nusikaltimu laikė tik SSRS KGB, ir persekiojo laikraščius, leidžiamus pogrindyje. Dabar yra visiškai kiti laikai, ir sąjūdžiui laikas suvokti, ir eiti skaityti knygų, straipsnių, lankytis muziejuose, šviestis, kad ir kiek nemaloni tiesa apie pokarį būtų.

Dėl genocido sąvokos netinkamo ir ateisiško taikymo Vilniaus omonininkų byloje Vilniaus apygardos teismas priėmė neigiamą sprendimą, ir kaltinimą atmetė. 

Teismų sprendimai privalomi netgi partizanų gerbėjams. Nes partizanai nėra šventieji, o Lietuvoje bažnyčia yra atskirta nuo politikos. Jeigu kam partizanai yra kaip tikėjimo objektai, šios nuostatos neturėtų stengtis perkelti visiems. Nes privalome gerbti visų Lietuvių atminimą, ir ypač tų, kurie nuo miško brolių nukentėjo, patyrė išgyvenimus, kurių nepamiršo visą likusį gyvenimą. Mano senelis mokytojas turėjo pakeisti gyvenamąją vietą dėl nuolatinių miško brolių antpuolių, ir grasinimų nužudyti. Genocido centras, aišku, iš viso neigia, jog 1956 m. dar egzistavo partizaninis judėjimas. Juk taip lengviau: viską neigti, ir traiškyti priešininkus. Nors nužudytųjų žydų, ir kitų nacių aukų atminimas verčia tyrinėti istoriją tokią, kokia ji yra, ir nepripiešiant to, ko nebuvo.

Holokausto mokymų metu gavau knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“, iš kurios sužinojau, jog sovietai trėmė ir žydus. Ir labai žiauriai represavo tuos žydus, kurie dirbo Lietuvos kariuomenėje, šaulių sąjungoje, policijoje. Taigi, sovietai į Rešiotus išvarė ne tik Prezidentą Stulginskį, ne tik mano senelio brolį žvalgybininką ir mokytoją Opanavičių Juozą, bet ir žydus valdininkus. Naciai ir sovietai vykdė panašius nusikaltimus: naikino mūsų Tautą, mūsų Valstybę, Nei vienos, nei kitos sistemos kolaborantai neturėtų būti garbinami ir pateisinami.

O kai pokaryje buvo tęsiamas abiejų sistemų planas kuo daugiau išnaikinti Lietuvos šviesuolių – tai šitoje vietoje turime tarti „stop“ ir susimąstyti, kas miško brolių rankomis vykdė tolimesnį Lietuvos naikinimą. Juk sovietai buvo paskelbę amnestiją, ir prašė išlįsti iš miškų  (taip pat iš rūsių) ir legalizuotis. Kas taip padarė, sulaukė žilos senatvės. Rokų kaime Kauno rajone brolį karininką rūsyje laikė NKVD karininkas Bronius Deimandavičius, pagal amnestijos šaukimą „atrado“ brolį neva „miške“ ir atvežė į miliciją, priregistravo, atidavė į kolūkį. Sovietai to Lietuvos kariuomenės karininko nešaudė, neteisė, jis dirbo Vilkaviškio rajone, ir buvo prižiūrimas milicijos. Pats NKVD karininkas buvo ne kartą persekiojamas sovietų, tačiau kadangi buvo Berlyno mūšio dalyvis, ir medalininkas, nieko jam negalėjo padaryti.

Bronius Deimandavičius išgelbėjo labai daug tremtinių, priregistravo juos Rokuose, piktnaudžiaudamas savo tarnybine padėtimi. Apie šį didvyrį, išgelbėjusį šimtus žmonių, jūs nerasite nei vieno rašinio nei Genocido centre, nei patriotų straipsniuose. Tačiau vis dar gyvi jo išgelbėtieji, kurie pasakoja ir pasakoja apie šio karininko, nors ir tarnavusio sovietams, žygdarbius…Reikia garbinti tuos, kurie gelbėjo gyvybes, o žudikus, banditus, valkatas palikti istorijos teismui. 

Nereikia meluoti, ir tada istorinis vaizdas bus aiškesnis.

2011-2012 m. “Teachers teaching” – Holokausto mokymai (organizavo JAV ambasada ir Tolerancijos centras) – programos dalyvė Kristina Sulikienė

 

 

Facebook komentarai
Back To Top