skip to Main Content

Apybraiža

Gyvenimas yra gražus

Man taip atrodo. Tiek gyvenau anksčiau, tiek dabar. Esu labai patenkintas, kad man tėvai davė gyvybę. O tuo galėjau didžiuotis ir džiaugtis gyvenimu. 

Vienas garsus išminčius yra pasakęs: ,,Žmogui gyvenimas yra duotas tik vienintelį kartą ir reikia stengtis pragyventi jį taip, kad nebūtų kankinamai gėda dėl veltui praleistų metų“.

Truputį apie save. Nepasigirti noriu. Jokiu būdu ne. O šiaip noriu išsipasakoti savo prabėgusio gyvenimo akimirkas. Nebuvau nei bailys, nei per daug drąsus. Buvau toks kaip ir daugelis kitų. Gyvenimas nebuvo rožėmis klotas nuo pat vaikystės. Metų netekau tėvo. Mama antrą kartą neištekėjo. Nenorėjo man ir sesutei parvesti patėvio. Tą pati sakė. Taip ir vargo viena visą gyvenimą su dviem mažais vaikais. Po tėvo mirties buvo man metai, sesutei trys. O ir buvo gerai. Turėjome bent mamą. Kai sakoma gimėme pačiu laiku. Buvome Smetonos laikų žmonės. 

1940 metais užėjus rusams gyventi kaimo žmonėms lengva nebuvo. Smaugė mokesčiai, pyliavos. Bet tai užtruko neilgai. 1941 metais birželio 22 dieną prasidėjo antrasis pasaulis karas. Vokiečiai žaibiškai rusus išstūmė iš Lietuvos. Ir karas ne tai jau trumpai vyko vokiečių naudai. Tik prie Stalingrado jų galingumas subliuško. Kodėl atsitiko taip? Gal buvo kalta šalta žiema?.. O vokiečių kareiviai aprengti ne speigui pritaikytais drabužiais. O rusai šalčiams atsparūs, užsigrūdinę ir pripratę. Ir 300000 tūkstančių feldmaršalo Pauliaus armija pasidavė į nelaisvę. Buvo nuginkluota. Ir nuo tada rusai vokiečius kasdien murdė atgal. Ir pergalės vaisius nuskynė rusai. 1945 m. gegužės 9 dieną virš Reistago rusų kareivis iškėlė raudoną vėliavą. Visiems buvo daug džiaugsmo. O kitiems daug veiksmo ir ašarų. Penkis metus užsitęsęs karas pražudė apie 50 milijonų žmonių. Rusai pasiskelbė išvaduotojais. Lietuvai Vilnius buvo grąžintas 1940 m., o dabar po karo sugrąžino Lietuvai ir Klaipėdą. Tik tie išvaduotojai iš Lietuvos nebeišėjo ilgą laiką. Žmonės šaipėsi, Lietuva mūsų, o mes rusų. Taip ir vargome tie Lietuvos žmonės, kaip musės po parūgas. Miestai sugriauti. Žemės ūkis apleistas. Rusų valdžia įvedė savo tvarką. Prasidėjo baisūs trėmimai i Sibirą. Daug jaunų vyrų sulindo į miškus. Dalis pasitraukė su vokiečiais. Dalis pardavė sąžinę už kelis rublius ir rusams. Įstojo į stribokų  gretas. Ivanas šauniai sugalvojo supriešindamas Lietuvos žmones. Norėjo, kad lietuviai savo tarpe išsipjautų. Dalis ūkininkų bus ištremta į Sibirą. O kai Lietuvoje liks mažai žmonių, jos teritorijoje galės apgyvendinti rusus ir likusius žydus, ypač tuos kurie buvo baisiai įsiutę ant lietuvių. Rusų apsigyveno nemažai. Na, o žydų nedaug belikę, vis vien suvirto į Lietuvą. Nes vokiečiai juos buvo išnaikinę be gailesčio. O jų jau Lietuvoje gyveno per pusė. Tiek lietuvių, tiek žydų. Gal vokiečiai ir gerai darė. O žydai gudrūs vabalai buvo. Darbo dirbti nenorėjo. O kitus apsukti tai sugebėjo. O ir dabar kai išsižioja ubagų karalius V. Šustauskas. Jei ne vokiečiai žydija būtų užplūdusi visą Lietuvą. Tada lietuviams tikrai kito darbo būtų netekę, kaip valyti žydams batus. 

Kaip buvo taip. Laiko atgal nebeatsuksi. O likusiem gyventi reikėjo vis vien. Ypač prie visko greit priprasdavo žemaičiai. Tokie jie ir dabar. 

Kaip išlaisvintoją rusų valdžia įvedė naujovę. 1949 m. žmones suvarė į kolūkius. Ir pasakė, viskas priklausys valdžiai. Ir žemė ir ta. Kur žmonės dirbo per amžių amžius bus bendra. Gražiai kalbėjo. Sakė bus valgyklos. Putrą srėbsime iš vieno katilo. Ponų nebebus. Vienas žemaitis apsimetęs durneliu leptelėjo. ,,Ponali, ar ir žmonos bus bendrai? Ne. Atsakė. Žmona bus viena ir visam laikui“. 

Taip žmonės ir stūmė dienas į tolį. Nutarė pavadinimą kolūkio ,,Raudonoji vėliava“. Čia galėtų pritaikyti ir Pauliaus Širvio humorą ,,Nutarė valdyba kaip vadint kolūkį. Aš tik lept kad ,,Badas“! Jie man lept į snukį“.

Kaimo žmonėms ir prie Smetonos gyvent ne pyragai buvo. O ir po karo ir prie rusų valdžios jokios technikos nebuvo. Darbo jėga arkliai ir žmogus. Žemę reikėjo užsėti. Ir užsėjo. Už darbą užrašė darbadienius. Pasakė, užmokės metų gale. Užmokėjo. Per ataskaitinį pavadino dudorius su triūbomis. Dudoriai gavę bonkę pipirinės, grojo kaip patrakę. Kitas kolūkietis užkaušęs net ir pašoko. Po visų lermų ir į namus. Trobų nebuvo atėmę. Ir nauji kolūkiečiai žinojo, kad išaušus vėl reikės kėblinti į darbą. Vienas pusamžis žmogelis nekentė to kolūkio. Kai visi jau buvo susirinkę į darbą. O tas kaip utelė į Varšuvą, vieną žingsnį į priekį, o du atgal. Jis stengėsi kad tik trumpiau reikėtų dirbti už dyką. Nuo brigadieriaus ir barti gaudavo. Kūdą ir darbadienį jam užrašydavo. O jis savo elgesio nekeitė. O kai darbai baigdavosi, žiūrėk jis jau pirmutinis lyg pabaidytas zuikis jau skuodžia į namus. Namuose dirbo iš širdies, žinojo kad daro sau. Kad ir 0,6 ha reikėjo užsisodinti bulvėmis, daržovėmis. Juk nedvasinsi mažų vaikų badu. Taip darė ne jis vienas, o ir daug kitų. Dirbant sau ir ūpas geresnis. Lietuviai buvo darbštūs nuo amžių. Ne tik tuos savo arus užsėdavo, bet ir kolūkio laukus. Ką darysi! Neklausysi? Baidė Sibiru ir baltosiomis meškomis. Kai darbas buvo bendras. Ir darbo vaisiai buvo bendri. Daugelis mokėjo ir sugebėjo vis ką nors valdiško nukniaukti. 

Vieną rudenį užderėjo geras bulvių derlius. Buvau gal 12-13 metų palbūzas. Labai patiko kelionės. Sužinojau, kad teta su arkliu žada važiuoti į Klaipėdą į turgų. Veš parduoti kalakutus, žąsis, sviestą, kiaušinius. Šio to į turgų tetai įdavė nuvežti ir mama. O ir aš norėjau vieną kitą kapeikėlį turėti savo. O mama čiut mudu apdarė ir pamaitino. Tad norint turėti reikėjo kaip nors užsidirbti. 

Vieną vakarą susirinkę trys geri draugai nutarėme eiti į kolūkio laukus rauti bulvių. O kai važiuosiu su teta į turgų tai ir parduosiu. Naktį buvo šviesi mėnesiena. Ir mėnulis gerai apšvietė visus laukus. Bulves iš žemių rausėme nagais. Kai dideles išrinkome, laiškus sudurdavome atgal i vagas, kad nesuprastų. Ir per 2 valandas triūso pririnkome du maišus. Šiaip ne taip partempėme į namus. Mama pyko ir žegnojosi. Sakė papulsite. Supūdys kalėjime. Tik taip neįvyko. Nepapuolėme. Ir kalėjime nesupuvome. 

I Klaipėdą į turgų su teta išvažiavome iš vakaro. Važiavome per Jokūbavą, pro Plikių bažnyčia. Ten išbėgus nuo rusų vokiečių šeimai buvo apsigyvenusi tetos duktė Ieva. Ji po karo ten gyveno ilgą laiką. Tetos duktė mus pamaitino duona su pienu. Jos šnekėjo apie įvairius įvykius. O aš ir Ievos vaikai išbėgome pažaisti į Šernų mišką. Užėjome dar ir senų surūdijusių iš karo laikų tankų visai susmegusių pelkėse. Buvo smagu. Vaikams to ir tereikia.

Kitą rytą, anksti su teta išdardėjome į Klaipėdą į turgų. Išvažiavome saulei tekant. O kaip smagu buvo važiuoti Klaipėdos gatvėmis. Arlio pasagos į asfaltą tik grojo kaukšt, kaukšt, kaukšt, kaukšt, lyg kas grotų būgnais. Ir taip iki pat turgaus. 

Turguje prekyba sekėsi. Pardavėme viską. Nepigiai pardavėme ir mūsų  vogtas bulves. Berods, ruskės jas ir nupirko. 

O tetos sūnus Benas gyveno pačioje Klaipėdoje. Dirbo prie statybų. Kur jis gyveno buvo žalioji gatvė. Jam buvo nedarbo diena. Tad mus pavalgydino. Užsigėrėme arbata. O po to su teta laimingi ir bagoti išvažiavome namo. Grįžome vėl pro Plikius. Tik važiuojant per Šernų mišką mums prie pat arklio snapo išdygo žmogus. Pamatėme jauną viruką. Mus sustabdė. Paklausė, kur važiuojate? Teta sako namo iš turgaus. Ar toli važiuosite? Teta sako netoli Salantų. Gal per Kretingą? Taip. Pavėžinkite ir mane link Kretingos. Lipk. Patrauks bėris. Šis nusišypsojo ir įsiropštė į vežimo galą ir pusiau gulomis įsitaisė ratų gale šiauduose, šnekėjosi su teta. Aš stebiu, kad mūsų neapvogtų. Dar gali ir pinigus atimti. 

Tik pavažiavus kokį kilometrą keleivis pasidarė neramus, išbalo, persigando. Tetai sako sustok. Truputį palaukite. Pamečiau pistoletą. Bėgu atgal gal rasiu. Viskas, pagalvojau. Gali mus ir nušauti. O jis bėga keliu ir vis žvilgčioja į šalis. O aš kažkaip užmečiau akį į šiaudų krūvą ratų gale. Ir pamačiau tą jo pistoleto rankena bekyšanti iš šiaudų. Parodžiau tetai. Ji sako reikia pašaukti tą žmogų. O aš sakau, paslėpkime ir parsivešime namo. Teta čiut man neužvožė su botagu, ,,Kramauši, ar Kramauši, ar nori kad tave rusai sušaudytu. Nusiminiau. Nuleidau galvą ir tylėjau. Teta vežime atsistojo ir pradėjo šaukti keleivį. Grįžk!!! Grįžk!!! Ginklas vežime. Dar tą pistoletą iškėlė į viršų ir parodė. Šis visas sušilęs, suprakaitavęs atklampojo prie vežimo. Ir be dvasios įvirto į šiaudus ratų gale. Apsidžiaugė. Padėkojo. Ir pasakė. Mažai pasitaiko tokių gerų žmonių. O dabar laikas neramus. 

Parvažiavome į Kretingą. Prašė, kad sustotume centre. Palaukite pasakė. Pats pustekinis kažkur nubėgo. Pamatėme, kad įlindo į krautuvę. Ir atėjo prie vežimo glėbyje laikydamas dvi bonkes limonado ir du beigelius. Čia jums už sąžinę ir kelionę. Palinkėjo gero kelio ir nužingsniavo savais keliais. Teta sako man, gal rusas, o gal ir partizanas, juk neklausi. 

Tais metais dažnai važiuodavo arkliais į turgų į Klaipėdą. Ar važiavo teta, ar jos brolis Jonas, aš visada įsipiršdavau, kad vežtusi ir mane. Ir vežėsi. Už tai aš pašerdavau arklį. Buvau patenkintas lyg devintame danguje. Žinojau, kad matysiu daug aukštų mūrinių namų, daug mašinų. O kaime po karo buvo tai retenybė. Galėjai matyti tik sukrypusias bakūžes šiaudiniais stogais. 

Kai ir kolūkiai buvo mes paaugliai netinginiavome. Jei kuri vieniša moteris, ar kokia našlelė, paprašydavo pripjauti karvutei šieno. Norėjome mes visi. O šieno pripjauti brigadierius duodavo tik iš griovių. Ir taip su dalgiais pjaudavome nuo saulės iki saulės. Ir už dieną gaudavome po 10 rublių. O į terbą maisto įkraudavo visai dienai. Buvome geri pjovikai. Girdavo ir vyrai. Mokėjome patys susitvarkyti dalgius. Aštriai susigalazdavom. Perbraukus per ašmenis. Žolė tuoj nukrisdavo. Kai norėjome uždirbti tai ir pjaudavome. Dirbome viską. O našleles šienu aprūpindavome kiekvienais metais. 

Kai buvome jau aštuoniolikmečiai, vieną dieną iš suaugusiųjų išgirdome, kad yra Palangoje dviračių. O kainavo tada jie brangiai, po 700 rublių. Pinigų buvome susitaupę. Paprašėme arklio. Nuvažiavome į Palangą ir nusipirkome visi trys, trys dviračius. Buvo žiema. Dviračius sukrovėme į roges. Dviračiai buvo latviški, Rygos gamybos, buvo stiprūs, patvarūs. Šiaip kaime dviračių niekas netūrėjo. Tada mūsų kaime tik trys dviračiai ir tebuvo. O vasarą, sekmadieniais švilpdavome lyg vėjas, kol atsidurdavome Palangoje. Ir tiesiai prie jūros. Šėldavome po bangas kol nusibosdavo. O buvo linksma ir gera. Jokių bėdų neturėjome.  Tai toks mūsų jaunimo gyvenimas buvo anksčiau.

Iš pradžių tuose kolūkiuose buvo sunku. O vėliau gyvenimas pradėjo garėti. Fermos, sandėliai buvo pastatyti naujai. Gyvulių buvo pilnos fermos. Žemė numelioruota. Sandėliai pilni grūdų. Gausesni užaugo ir derliai. Žmonės nuo melioruojamų plotų buvo sukelti gyventi į mūrinius namus. Už senų pastatų nugriovimą buvo apmokama pinigais. Kurie buvo pirmūnai, iš valdžios vienas kitas gaudavo ir paskyrą automobiliui. Žinoma, patepant valdžią. Ir žmonės apsiprato. Ūkiai jau technikos tūrėjo daug ir naujos. Nepalyginsi su pokariu. Kai didžiuliame mūsų Kumpikų kaime buvo tik trys dviračiai. Žmonės daugiau nieko ir negalvojo. Priprato. Ir manė, kad prie rusų valdžios gyvens amžinai. Nors tos laisvės ir nebuvo. Į užsienį išvažiuoti negalėjo. O po Tarybų Sąjunga, kasmet ekskursijose važiuodavome skersai ir išilgai. Ir už dyką. Pensininkams jau mokėjo ir pensijas. Sanatorijose galėjai 24 paras gydytis nemokamai. Už viską apmokėdavo profsąjungos. Ir žmonėms jokios bėdos nebuvo ir prie ruso gyvent. Tik davatkos visą laiką pliurpė ,,draudžią tikėjimą, neleidžia eiti į bažnyčią“. Na šiokie tokie apribojimai buvo. Ir tai tik partiniams ir komjaunuoliams. Aš jau nemažas vaikas. Viską gerai žinau kaip buvo. Toje bažnyčioje galėjai sėdėti nuo ryto iki vakaro. Darbo dienomis žinoma reikėjo dirbti. O dabar kai niekas nebedraudžia, tos bažnyčios ir sekmadieniais būna pustuštės. Žmonės prie visko pripratę. Yra sakoma ir šuo kariamas pripranta. Neblogai jau gyvenome. Bet tam saiko nėra. Visi nori dar daugiau visko turėti. 

Visada yra ir nepatenkintų. Ir visada jų bus, kokia tik valdžia bebūtų. Pradėjo šūkauti. Esame suvaržyti! Nėra laisvės! Sutinku. Į kapitalistinę šalį išvažiuoti neleido. Tik rodos, kad paprastam darbo žmogui, to per daug ir nereikėjo. 

Tik lyg iš giedro dangaus ėmė ir išlindo sąjūdis Lietuvoje. Ir norėdami dar geriau, taip visi pradėjo šaukti. Laisvė Lietuvai! Miestuose atsirado mitingai. Daug žmonių net kepures į viršų svaidė. O kaimo žmonės nelabai džiūgavo. Sakė Lietuva bus ponų. Ir ne tik. O ir ubagų. Atsiras dvarai ir vergai. Ir dabar, jau 25 metai kai esame laisvi ir kai pasižiūri iš šono, panašiai ir atrodo. 

Kai Lietuva pirmoji išsikovojo nepriklausomybę, kartą nuvažiavau i Klaipėdą. Nusipirkau ko reikėjo. Ir laukiau autobuso ant suoliuko. Ir šalia manęs, atsisėdo gal koks 35-40 metų amžiaus stiprus dar jaunas žmogus. Iš visko matyti, kad labai piktas ant rusų. Įsišnekėjome. Ir jis man sako. Dabar gyvensime kaip rojuje. Sakau, rojuje gyvena tik po mirties. Ir tik tie, kurie nėra nusižengę nei žmonėms, nei Dievui. Jis sako. Turbūt iš kaimo. Nesupranti manęs. Paklausė. Kur dirbi? Sakau fermoje. Kiek uždirbi? 170-180 rublių per mėnesį. Tai yra visai neblogai sakau. O dviratis bekainuoja 50 rublių. Žinai ką tu, pele vargo. Tau užmoka tik už atėjimą į darbą. O už darbą tu negauni nieko. Tavo uždarbis nueina į Maskvą penėti komunistams. Nu, nu patraukiau pečiais. Pagyvensim, pamatysim. Atpuškavo mano autobusas ir aš nuvažiavau. Ir pats galvoju. Ar tikrai taip gerai ir bus?! Nelabai tikėjau tuo žmogeliu. Pakraipiau galvą. Gal jis ką nors ir žino. 

O dabar ką matome. Prabėgo 25 metai. Esame laisvi. Važiuok kur nori. Ir važiuoja. Tik tam juodadarbiui visur pyragai menki. Kas tiesa, tai ir teisybė. Žemę žmonės atgavo. Ir miškus. Žinoma kurių giminės jų turėjo. Buvo pasirūpinta ir žemėmis. Leido išsipirkti po 3 ha. Ir nieko sau. Gyvenome toliau.

Tik įvyko dar vienas stebuklas, kai prasidėjo kolūkio turto dalybos. Apsaugok, Viešpatie! Pešėsi, mušėsi, grobė, plėšė, kas kiek tik jėgos beturėjo. O piniginės pastorėjo tik kolūkio ponams. O pastatų griovimas prasidėjo nesvietiškos. To dar Lietuvos kaimai nebuvo matę. Ir per antrąjį pasaulinį karą, taip kaimai nebuvo sugriauti. Nugriovė ir pastatus gigantus, kurie kainavo milijonus. Ir po šiai dienai dar galima pamatyti pastatų griuvėsius. 

Kai jau buvo kas geriausia išgrobstyta, tada jau nebereikėjo bartis. Turėjo dirbti kožnas sau. Ir dirbo. Kurie netinginiai neblogai ir prasigyveno. Susistatė pastatus ant nuosavos žemės. Iš tinginių ir tuos tris ha nupirko. O pijokai pardavė ir visai pigiai. 

Darbštuoliai ir dabar rodo pavyzdį visam kaimui. Derliai užauga gražūs. Fermose galvijai puikūs. Technikos irgi turi naujos. Netingėk, dirbk ir norėk ir Dievą mylėk, taip šneka senesnės kartos žmonės. 

Tik bėda dėl darbo jėgos. Jei koks ūkininkas nori pasisamdyti darbininką, kad ir sezoniniam darbui, kokį jaunuolį, paprašo ateiti patalkavoti. Pasako, už val. 5 eurai. Pigiau nedirbsiu. Kam? Juk aš ir nedirbęs gaunu iš darbo biržos. Tik svarbu į biržą nuvažiuoti per mėnesį vieną kartą ir negirtam ir pinigai mano. Ir kaitinkis saulutėje su alučiu, šnekučiu. Ir lauk kito mėnesio.  

Nebijantis darbo daug jaunimo yra išvykę ir į užsienį. O visam laikui Lietuvoje darbo daugelis ir nebesuranda. Užsienyje uždirba neblogai. Tik ir ten reikia dirbti. Veltui arklys arklio nekaso. Veltui gali gauti tik gumbą į kaktą. Darbštieji ne tik savo šeimą išlaiko, o dar aprūpina ir savo tėvus ar senelius pasilikusius Lietuvoje. Išvažiuoja ir slunkiai. Tik jie išbūna neilgai. Tai apvagia ką nors, tai nužudo. Visokių būna tų žmonių ir visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje. Tokie atsiduria ir kalėjimuose. Tada tik draugai beparašo tėvams, kad atsiųstų pinigų grįžimui į Lietuvą. O būna, kad ir  karstą reikia parsivežti. Visko būna tame margame sviete. 

Mano akims, kai pasižiūriu į dabartinį jaunimą labai keistai atrodo. Yra daug tokių, kurie nieko nenori dirbti. O pinigų nori tūrėti daug. Ne visi. Tik dalis. 

Brangus jaunuoli, tautieti, jei nedirbsi niekas tau ant lėkštutės padėjęs už dyką nieko neatneš. 

O būna ir gerų pavyzdžių Lietuvos kaime. Kurie yra darbštus ir nori dirbti, darbą susiranda ir Lietuvoje. Ir savo senus tėvus prižiūri ir žemę apdirbą. Dabar kaimuose yra nemažai ir pensininkų. Jie šiaip taip išgyvena iš pensijos. Man bloga pasidaro, kai dabar kai kurie žmonės zyzia. Dabar blogai gyventi. Netiesa. 

Dabar kiekvienoje kaimo sodyboje pamatysi po 2-3 automobilius. Kad ir nenaujus. Bet važiuoja.

Mūsų paauglystėje taip nebuvo. Minėjau, kad kaime buvo iš viso tik 3 dviračiai. Ir taip žmonės nedejavo. Ir dar kiekvienoje šeimoje augo po 6-8 vaikus. Ir badu nemirė. 

O dabar ar taip jau blogai. Kai važiuoju autobusu į Kretingą ir sulipa mokinukai važiuoti į mokyklą. Pirmoje eilėje išsitraukia kuo brangesnius mobiliuosius telefonus ir varo visą laiką. O nuvažiavus kitas užmiršta, kad reikia ir išlipti. Kartais ir šioferis pabarią. 

Norėčiau pridurti ir nuo savęs. Nelepinkite per daug savo atžalų, paskui kad nereikėtų patiems nukentėti nuo tokių lepūnėlių rankos. O būna taip. Ir dažnai. Ne visi ir mažus vaikus žudo. O yra tokių kurie žudo. 

Mes kai augome po karo į mokyklą ėjome su medinėmis klumpėmis. Po 3-4 km. pieškom. Kelnės buvo sulopytos. Knygoms, sąsiuviniams susidėti tėvai pas meistrą užsakydavo, kad padirbtų medinę dėžutę knygoms. O dabar perka kuo brangesnes kuprines. Negi bus mano vaikas prasčiau už kitą. 

Štai kokie keisti būna kartais tie žmonių gyvenimai. Man jau greit 80 metų. Ir ko tik per tą laiką neteko išgyventi, pastebėti. Matyt taip turi ir būti. Ir niekas nežino kai dar prabėgs 80 metų kaip bus. Ir kol kas yra gerai. Ir labai gerai. Nevarykime prievartą velnio į bažnyčią, o paskui jis karsis ir ant kryžiaus. 

Saugokime ir branginkime savo gimtinę Lietuvą ir jos žemę. 

Bijokime ir venkime tik karo! 

 

 

 

2016.02.26 Juozas Baužys

Kumpikai

  Kretingos raj.

Darbėnų paštas

 

Facebook komentarai
Back To Top