skip to Main Content

 

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Stasys Lemežys, sausio 20 d.  nuteisęs ir pavadinęs „tik sraigteliu šioje melo istorijoje “ pedofilijos bylos liudininkę, apie A.Ūso vyndėmę kalbėjusią gydytoją Laimą Plėšnienę pats yra ne kas kitas, kaip tik mafijinės teisėsaugos sraigtelis.

 

http://www.delfi.lt/news/daily/crime/teisejas-apie-a-uso-vyndeme-kalbejusi-gydytoja-tik-sraigtelis-sioje-melo-istorijoje.d?id=70168792

 

Apie S.Lemežio darbelius rašo vilnietis Antanas Dzevočka

 

1973 metais, Vilniaus rajono Girininkų kaime pasistačiau gyvenamąjį namą su kiemo priklausiniais ir apsigyvenau.

Atkūrus valstybingumą, Vilniaus miesto gyventojų šeima atgavo paveldėtą 15 hektarų žemę, kuri ribojosi su mano, jau iš valstybės išpirkta, 15 arų žeme. Šios šeimos žemėje pastatų nebuvo. Jos statytas 1937 metais namelis, kurį jau labai apgriuvusį 1970 metais pastaroji pardavė žmonėms kaip malkas, neišliko. Jis stovėjo šiuo metu mano valdomoje žemėje. Ši šeima, panorusi užvaldyti mano namus, pradėjo mane terorizuoti reikalaudama manęs palikti savo namus grasindama susidorojimu, darydama man materialią žalą. Per apylinkės inspektorių kreipiausi į rajono policijos vyr. komisarą M. Poplavskį, prašydamas sudrausti pažeidėjus. Tuo pat metu, ši šeima kreipėsi su ieškiniu į Šalčininkų raj. apyl. teismą dėl mano namų,. tariamai jos statytų 1937 metais, priteisimo jai, o mane iškeldinti.

Policijos neveikimas paskatino pastarąją imtis smurto. Nelaukusi net bylos nagrinėjimo pradžios teisme, ši šeima, būtent: Galina Lisauskienė (15 ha žemės paveldėtoja), jos sutuoktinis Pranas Lisauskas (ilgametis aukšto rango milicijos ekskomisaras – minimu metu pensininkas) ir jų sūnus Pranas Lisauskas (ilgametis aukšto rango Vidaus reikalų ministerijos aparato ekskomisaras – minimu metu nelegalios, prostitucija besiverčiančios firmos „Laukinė orchidėja” bendraverslis), 1993 metų gegužės 1 dieną, nelegaliu (!) koviniu ginklu grasindami mano gyvybei, įsakmiai pareikalavo manęs palikti savo namus (tai įrašyta garsajuostėje).. Negalėdamas pasipriešinti bei rizikuoti gyvybe, buvau priverstas smurtui paklusti. Jie įsilaužė į mano namus ir mano sodybą su visa manta užvaldė. Man mėginant sugrįžti, pastarieji grasindami šaunamaisiais ginklais (visa tai ir jų šūvis (birželio 1 d.) įtašyta garsajuostėje), manęs į namus daugiau nebeįleido. Tad nuo 1993 metų gegužės 1 dienos esu benamis – valkata – asmuo neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos – tremtinys. 

Paaiškinu : 

Maža to, birželio 1 d. vakarą, į mano sūnaus butą Vilniuje įėjo keletas nepažįstamų jaunų „kampuotų” vyrų, kurių vadeiva pasisakė esą iš Laukinės orchidėjos ir pagrasino – jeigu tėvas (t„y. aš) geruoju neatsisakys savo namų, tai bus susidorota su visa šeima (visa tai patvirtinta teismo posėdyje atpažinto vadeivos – P. Lisausko (jaun.) akivaizdoje).

Po keleto metų, jau pamirštą ir man nieko nereiškianti, ar tai organizacijos ar tai įmonės „Laukinė orchidėja” pavadinimą teko prisiminti, kai 1995 m. kovo 15 d. radijo laikraščių apžvalgoje išgirdau kaip P. Lisauskas (jaun.) Kiaulės metus šventė.

Iš šio „Respublikos” straipsnio „Prieglauda „brigados” pašonėje” sužinojau apie (cit:) ?…, vis plačiau visoje (VR) ministerijoje plintančius gandus, kad po jo (P. Lisausko) ir kitų „buvusiųjų” sparnu šiandien Sostinėje veikia prostitucija besiverčiančios firmos, konkrečiai „Laukinė orchidėja””.

 

Nesulaukęs policijos dėmesio, „pareiškimą asmeniškai įteikiau VR ministrui R. Vaitekūnui, tačiau žadėto raštiško atsakymo nesulaukiau. Kreipiausi raštu į rajono prokuratūrą, nes Konstitucijos 23 straipsnis teigia, jog nuosavybė neliečiama, jog nuosavybės teises gina įstatymai, o šiuo atveju – LR Civilinio Kodekso įstatymas, kurio 352 straipsnis teigia, jog „Savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą asmenys iškeldinami pagal prokuroro sankciją”. Rajono prokuratūros požiūris į Įstatymą mane paskatino raštu kreiptis į Generalinį prokurorą A. Paulauską dėl teisėtumo atkūrimo. Tačiau net po kreipimosi į Ministrą Pirmininką A. Šleževičių bei į Valstybės Prezidentą A. Brazauską nebuvo daroma jokių realių pastangų teisėtumui atkurti, o tik apsiribota parengtinio tyrimo imitavimu. Todėl ginkluota ekskomisarų šeimyninė gauja šiam nusikaltimui ryžtis galėjo tik iš anksto užsitikrinusi savo buvusių ilgamečių profesijos bei darbo kolegų neveikimą ir kartu palankų teismo sprendimą. Lūkesčiai pasitvirtino.

X X X

Tad teisingumo ir teisėtumo atkūrimą vienu metu – lygiagrečiai vykdė TEISMAS – pagal gaujos ieškinį ir PROKURATŪRA – pagal mano skundą.

TEISMAS (teisėjas Vktoras Aidukas), nepaisydamas mano teisėtų nuosavybės dokumentų (inv/b. 12730), nei Statybos ekspertizės išvadų, kad mano namas naujai pastatytas po 1972 metų, o 1937 metais statytas namelis neištikęs, nepaisydamas nei liudytojų parodymų, šeimyninės gaujos ieškinį, pateiktą G. Lisauskienės vardu bei pagrįstą suklastotu „nuosavybės” dokumentu /inv/b. 8559), 1994 06 17 sprendimu patenkino.

Tokiu būdu teismas (teisėjas) pateisino prieš mane įvykdytą smurtą ir teisėtumą vykdančių ..pareigūnų nusikalstamą – tyčinį neveikimą. Aukščiausiasis Teismas šį neteisingą sprendimą 1994 10 03 nutartimi panaikino, pavesdamas bylą nagrinėti kitam teisėjui. Pastarasis, akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį 1995 09 12 sprendimu atmetė, .o Vilniaus apygardos teismas 1996 01 26 nutartimi ir Aukščiausiasis Teismas 1996 11 25 nutartimi šį sprendimą patvirtino. Taip buvo padarytas galas bent kieno nors kito pretenzijoms į mano nuosavybę net ateityje,,

Paaiškinu: Per valstybinį radiją iš Seimo (Seimo narys A. Baskas – LDDP buvo kreiptasi į gyventojus, turinčius informacijos apie kandidatus į teisėjus naujai steigiamiems aukštesnės pakopos (Apygardų ir Apeliaciniam) teismams ją pateikti. Jausdamas pilietinę pareigą, apie kandidatą V. Aiduką pateikiau savo bylos pavyzdį. Pastarasis buvo paskirtas Apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininku (!). Vėliau, plečiant Aukščiausiojo Teismo teisėjų sudėtį, apie kandidatą V. Aiduką savo bylos pavyzdį raštu pateikiau Valstybės Prezidentui V. Adamkui ir Seimo Pirmininkui V. Landsbergiui (teikiantiems bei tvirtinantiems kandidatus! V. Aidukas buvo paskirtas Aukščiausiojo Teismo teisėju (!). Tai įgalino pastarąjį lemti tolesnį mano bylos teisminį procesą.

x

Prokuratūra, gavusi mano skundą pareikalavo mano nuosavybės dokumento ir paso, kurie akivaizdžiai įrodė, jog aš esu teisėtas nuosavybės savininkas bei jos gyventojas, todėl privalėjo nedelsiant, vadovaujantis minėtu LR Civilinio Kodekso 352 straipsniu, atkurti teisėtumą, t. y., iš mano namų grobikus pašalinti, o jų veiksmus teisiškai įvertinti bei pasiūlyti jiems kantriai laukti teismo sprendimo. Tačiau teisėtumą vykdantieji, užuot vykdę savo šventą pareigą, mane mulkino betiksliais atsirašinėjimais ir tariamai vykdė skundo tyrimą – jį nutraukdami, vėl atnaujindami, vėl nutraukdami ir vėl atnaujindami ir vėl … ir vėl … ir taip begalę kartų – ištisus penkerius metus !!! 0 mano skundas yra visiškai aiškus ir ne reikalaujantis jokio tyrimo, nes jo esmė ši – kas pagrobta privaloma grąžinti. Net necivilizuota laukinė gentis, vadovaudamasi genties prigimtinės teisės moralu, o taip pat ir sąžiningi civilizuotos valstybės pareigūnai, vadovaudamiesi Įstatymu, šį skundą išspręstų tąją pačią dieną. Tačiau mūsų valstybės pareigūnai, tyrę skundą, deja kokie jie ?

Tik publikacijos spaudoje („Lietuvos aidas” 1998 03 17) priversta Generalinė prokuratūra, paėmusi mano bylą operatyviniam aptarimui, įpareigojo rajono vyr. prokurorą Zenoną Buroką nedelsiant baigti bylos tyrimą. Vyr. prokuroras Z. Burokas nedelsė:

pirmiausia, nevaldydamas įtūžio, net tyrėjos (I. Galentaitė) akivaizdoje – taip neslėpdamas savo šališkumo bylos tyrime – apkaltino mane, kad aš norįs tik pasodinti Lisauskus už grotų;

parengtinį tyrimą kontroliavusį ir tyrimui davusį nurodymus tirti dar netirtus 1993 m. gegužės 1 d. ir birželio 1 d. ginkluoto smurto ir kitus įvykius (b/b 1 t. 30 lap.O), prokurorą A. Šukį nušalino; kontrolę perimdamas pats.

perėmęs bylos kontrolę, savo ekskolegai P. Lisauskui („Laukinės orchidėjos” bendraversliui), vadovaudamasis savo asmenine „teise” – sukurpė senatį ir atleido jį nuo bausmės;

pagaliau, su visais smurtinės veikos įkalčiais bei su ginkluotu nusikaltimu nuosavybei* pastarąjį iš bylos visiškai eliminavo;

už visų trijų šeimyninės gaujos dalyvių padarytą nusikaltimą, taigi, ir už „nepilnamečio sūnelio” – gaujos vadeivos nusikaltimą, kaltinimus pateikė tik pastarojo tėvams;

mano pastabų dėl neišsamiai atlikto parengtinio tyrimo prie bylos neprijungė net prokuroras R.Šileika raštu patvirtino, kad aš jokių pastabų nepateikiau (priekaištų tyrimui neturiu !) ir bylą 1998 07 08 perdavė rajono apylinkės teismui.

XXX

Apylinkės teisme baudžiamosios bylos nagrinėjimas iš esmės pradėtas beveik tik po dvejų metų (2000 05 23), nes kaltinamieji sutuoktiniai teismo paskirto posėdžio dieną pakaitomis „“susirgdavo’.’

x

Nesitikėdamas jokių rezultatų, iš nevilties ir protestuodamas dėl valdžios pareigūnų savavaliavimo, 2000 01 14 laišku JE Valstybė s Prezidentui p. Valdui Adamkui pareiškiau atsisakąs pilietybės.

Mane iškvietus Prezidentūron (2000 02 29), Prezidentas, akivaizdoje savo artimiausių pareigūnų/patarėjų, būtent: A. Abramavičiaus, D. Kuolio, kanclerio A. Meškausko ir teisininko Tiaškijaus, apgailestavęs dėl valdininkų neteisėtų veiksmų mano atžvilgiu, siūlė man savo apsisprendimą atšaukti ir, žiūrėdamas man į akis, tvirtai prižadėjo mano teises atkurti. Man tai reiškė, jog neturiu teisės netikėti Valstybės Vadovo žodžiais ir nesutikti su siūlymu, o akivaizdoje esantiems pareigūnams/patarėjams reiškė Valstybės Vadovo įpareigojimą. Deja, mano neterminuota – lyg stalininė –  tremtis į niekur  su turto konfiskavimu tęsiasi iki šiol !!!

x

Nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme (teisėjas Viktoras Dovidaitis)) nebuvo atsižvelgta į teismui mano pateiktą prokuratūros nuslėptų mano pastabų, dėl neišsamiai atlikto parengtinio tyrimo, kopiją su spaudu, kad originalas prokuratūroje gautas; nebuvo atsižvelgta į mano motyvuotai nurodytus esminius Baudžiamoji proceso įstatymo pažeidimus, padarytus tyrimo policijoje ir prokuratūroje metu. Šie pažeidimai teismo – teisėjo V. Dovidaičio asmenyje – buvo kartojami, faktai ir liudytojų parodymai klastojami, iškreipiami bei nutylimi, o garsajuostės su ginkluotos smurtinės veikos įkalčiais net nepaliestos !!! Iš trijų nusikaltėlių liko tik du (vėliau liks tik vienas).

Sutuoktinius nuteisė po dvejus metus laisvės atėmimo su po 2500 Lt baudomis kiekvieną, tačiau ne mano, o valstybės (teismų !) naudai, bet …. pritaikius netinkamus įstatymus nuo bausmės neteisėtai atleido. Mano civilinį ieškinį dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, sąmoningai pažeisdamas įstatymą (LR BPK 65 str.), atmetė.

Maža to, teisėjas Viktoras Dovidaitis, būdamas gana „humaniškas”, atsižvelgė į „senolių“ nusikaltėlių amžių, nors jie 16 metų jaunesni už vos ne aštuoniasdešimtmetį ”jaunuolį”, pastarųjų smurtu išvarytą iš nuosavų namų; atsižvelgė į pastarųjų turtinę padėtį, nes jie turi tik 15 ha nuosavos žemės 25 km atstumu nuo Sostinės centro; atsižvelgė ir į tai, kad neturi dar jokios kitos gyvenamosios vietos, bet tiktai trijų ar keturių kambarių butą Vilniuje, Savanorių pr. 40-99, kuris yra areštuotas dėl šio nusikaltimo. Į visa tai atsižvelgęs (nuosprendžio 7/8 jbap.) „humaniškasis” teisėjas Viktoras Dovidaitis, nepaisydamas visų pakopų teismų sprendimų, padariusių galą bent kieno nors kito teisėms į mano nuosavybę, pats įsigviešė ir uzurpavo mano – tiktai mano ? ? t konstitucinę teisę disponuoti savo nuosavybe ir, piktybiškai pasinaudojęs Lietuvos Respublikos Vardu, nuosprendžiu suteikė nusikaltėliams leidimą dar visą vasarą iki žiemos naudotis šventai mano nuosavybe (nuo 2000 m. liepos 2 d. iki gruodžio 31 d.), o tiktai vėliau, pagal prokuroro ieškinį, juos iškeldinti (deja, žiemą žmonės iš būstų nekeldinami, todėl leidimas jau tapo neterminuotu).

Ar galėjo teisėjas Viktoras Dovidaitis – baudžiamosios teisės žinovas, pripažintų tos teisės „KOMENTARŲ” bendraautoris – priimti tokį absurdo nuosprendį neveikiamas iš šalies, nevykdydamas kažkam įsipareigojimo ?

XXX

Vilniaus apygardos teismo apeliacinė kolegija (S. Lemežis /pirm./, Z. Birštonas, L. Ulbienė), išsireikalavusi iš Šalčininkų apylinkės teismo minėtą civilinę bylą, apeliaciniame procese teisminį tyrimą pradėjo ir vykdė ne baudžiamosios, bet minėtos civilinės bylos pagrindu !!! (tai užprotokoluota). Tai buvo mėginimas revizuoti Aukščiausiojo Teismo 1994 10 03 ir 1996.11.25 nutartis ir tokiu būdu reabilituoti teisėjo V. Aiduko 1994 06 17 sprendimą. Civilinės bylos medžiaga nesudarė pagrindo šiam sumanymui įgyvendinti. Tai nepavykus, kolegijos pirmininkas S. Lemežis (beje, nepersenai, girtas automobiliu sukėlęs avariją), bylą stebint visuomeninės organizacijos „Žmogaus teisių stebėtojų sąjungas nariams, mano atžvilgiu nederamu jam elgesiu pasityčiojęs iš manęs dėl prievartinio mano valkatavimo* neslėpdamas įtūžio pareiškė man kaltinantį priekaištą dėl mano minėto pareiškimo Valstybės Prezidentui ir Seimo Pirmininkui apie teisėjo V. Gaiduko nesąžiningumą. Taip tapo visiems akivaizdu, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjo Viktoro Aiduko veikimu iš šalies, bylos eiga ir jos baigtis toliau kreipiama norima linkme. Kaip ir reikėjo  tikėtis, 2001 11 06 nutartimi kaltinamiesiems laisvės atėmimo bausmę panaikino, o mano apeliacinį skundą atmetė.

XX

Buvau visiškai įsitikinęs, kad Aukščiausiasis Teismas neabejotinai padarys galą šiam gėdingam susidorojimui su jokio nusikaltimo nepadariusiu žmogumi. Deja, patyriau didžiulį dvasinę nuoskaudą, kai mano kasacinį skundą, taigi ir mano tolesnį likimą, buvo pavesta (o gal pasisiūlyta ?) spręsti teisėjo Viktoro Aiduko pirmininkaujamai teisėjų kolegijai. Tačiau netikėtai, likus tik vienai dienai iki teismo posėdžio, teisėją V. Aiduką pakeitė teisėjas Romualdas Kęstutis Urbaitis. Suabejojau ar pastarasis sugebės per vieną dieną įsigilinti į beveik dešimties metų proceso, keturiuose tomuose sukauptą medžiagą ir priimti teisingą sprendimą, o gal vadovausis kolegos V. Aiduko nurodymais ? Teisėjo R. K. Urbaičio pirmininkaujama kolegija nutarė esanti nepajėgi išspręsti tokios ”labai sudėtingos  bylos“  ir perdavė ją spręsti išplėstinei – septynių teisėjų kolegijai.

XXX

Mano skundą tyrusio bei kontroliavusio rajono vyr. prokuroro, o tuo metu jau Generalinės prokuratūros Valstybės kaltinimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Zenono Buroko paskirtas (neabejotinai ir atitinkamai instruktuotas) prokuroras G. Paškevičius, užuot palaikęs kaltinimą, akivaizdžiai gindamas buvusių profesijos bei darbo kolegų interesus, atkakliai įrodinėjo, kad mano namų grobuoniškas užvaldymas visai nėra joks nusikaltimas, bet tiktai civilinis ginčas, kad mano skundą reikia spręsti civiline tvarka (dar 10 metų ? – gal neištvers !)• Tačiau Aukščiausiojo Teismo išplėstinė kolegija tai paneigė ir (nutarties 4-tas lap.) nustatė: „Reikia pripažinti, jog šis nusikaltimas nukentėjusiojo atžvilgiu tęsiasi iki šio laiko,nes nusikalstamo veikimo pabaiga tęsiasi iki tada, kol atsiranda ją nutraukiančios aplinkybės /tęstinis nusikaltimas/”. (- taigi, joks civilinis ginčas !!! Taip pat nustatė, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė Baudžiamąjį įstatymą dėl bausmės pakeitimo bei atleidimo nuo bausmės, kad apeliacinį skundą atmetė neišdėstydamas jokių motyvuotų išvadų, todėl skundas laikomas neišnagrinėtu. Kolegija apygardos teismo nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka,,

XXX

Apygardos teismo kolegija (V. Gaidelis /pirm./, V. Švedienė, S. Rudėnaitė) apeliaciniame bylos nagrinėjime nepatikrino nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo pagal byloje esančią medžiagą, kaip to reikalauja BPK 374 str. 3 d., todėl nagrinėjimas vyko neobjektyviai ir šališkai. Maža to, nagrinėjime nestokojo net aukščiausio laipsnio cinizmo , būtent: 

šeimyninės gaujos siekimą dar ir apgaulės būdu valdyti smurtu jau užvaldytą mano nuosavybę, remiantis klastote įsigyta inventorine byla Nr. 8559, kolegija vertino ne kaip kriminalinį nusikaltimą, bet kaip vos ne kilnų poelgį – kaip „ilgametes (dešimtmetes !) pastangas tariamą teisę įtvirtinti teisine tvarka”. – nutart. 5 lap.

užsimerkusi prieš mano kelekartinę akistatą su gaujos rankose mirtį lemiančiu ginklu, prieš daiktinius įrodymus – dvi garsajuostės, kolegija ciniškai sukurpė „faktą”;;- „Užvaldžius sodybą smurtas nebuvo panaudotas. Pastarojo fakto neneigia ir nukentėjusysis”. – ten, užuot ištaisiusi teisėjo V. Dovidaičio sąmoningą įstatymo (BPK 65 stf.) pažeidimą dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, kolegija jau visai rafinuoti melu „įrodė”, kad aš ieškinio nepateikiau o žalą įvardino negauta nauda, pajamomis (lyg mano namai būtų kažkokie lošimo, prekybos, paslaugų teikimo įmonė, teikiantys pajamas naudą), todėl žala nagrinėtina civiline tvarka ! 0 mano namai, – kaip kiekvieno eilinio piliečio namai – tai pastogė, prieglobstis, sveikatos, ramybės, normalaus gyvenimo būdo pagrindas…

Be to, kolegija tik neesminiai pakeitė teismo nuosprendį – neteisėtą atleidimą nuo bausmės pakeitė amnestija. Sutrypusi Aukščiausiojo Teismo išplėstinės kolegijos nuostatą, kad mano nuosavybės neteisėtas valdymas dar tęsiasi iki šiol ir yra tęstinis nusikaltimas – taigi, joks civilinis ginčas, kolegija nutarė prokuroro pareiškimą su visa baudžiamosios bylos medžiaga perduoti nagrinėti rajono apylinkės teismui civilinio proceso tvarka. Mano apeliacinį skundą atmetė.

XXX

Visa tai vertinant, teko daryti išvadą, kad teisėtumą ir teisingumą mano atveju vykdo ne teisinės valstybės pareigūnai, bet savanaudiškų bei žemų tikslų vedina, juodomis mantijomis, žvaigždėtais antpečiais bei laukinėmis orchidėjomis besipuikuojanti bestuburių (neturinti principų) nenaudėlių grupuotė, pa(r)siduodanti savo tariamų autoritetų – konkrečiai: /buvusio Vilniaus raj. vyriaus, prokuroro, o šiuo metu jau Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyriausiojo/ prokuroro Zenono Buroko ir /buvusio Šalčininkų raj. apylinkės teismo pirmininko, o šiuo metu Aukščiausiojo Teismo / teisėjo Viktoro Aiduko = TANDEMO ^nesąžiningiems būdams tikslui pasiekti. Suvokiau kodėl šiam TANDEMUI prireikė civilinio proceso, įmanomo jį tęsti iki tol , iki kol aš palūšiu, nusivylęs sutiksiu su man prikergtu benamio likimu arba fiziškai išnyksiu – IŠNYKS ŽMOGUS – IŠNYKS PROBLEMA – būtent, išnyks atsakomybė už 10-tį metų nusikaltimo nenutraukimą bei nusikaltėlių globą mano namuose.

b –

Rajono prokuratūra, sąmoningu neveikimu padėjusi savo sėbrams padaryti šį nusikaltimą, todėl tapusi nusikaltimo bendrininke, uoliai ėmė vykdyti apygardos teismo nutartį. Remdamasi keturiomis klastotėmis, būtent:

neišsamiai atlikto parengtinio tyrimo pagrindu sukurpta baudžiamąja byla Nr. 57-1-451-93;

suklastota inventorine byla Nr. 8559 (b/b 2t. 107-111);

suklastota Kadastro įmonės 1998 08 04 pažyma ir negaliojančiu LR CK 6.612 straipsniu, sukurpė civilinį ieškinį prieš atsakovą – G. Lisauskienę. Taigi, iš trijų baudžiamąjį smurtinį nusikaltimą padariusios gaujos narių beliko tik vienas – civilinis atsakovas !!! Ieškiniu prašoma teismo sprendimu atsakovą iškeldinti iš „kolektyvinės” namų valdos bei tuo pačiu teismo sprendimu -t. y., prievarta – jon įkeldinti mane ir tokiu būdu šią „kolektyvinę” valdą prikergti man su visomis pasekmėmis. Taip atsirastų nusikaltimą nutraukiančios aplinkybės !

Paaiškinu: tuo metu, kai teismai nagrinėjo gaujos, Lisauskienės vardu pateiktą ieškinį, o prokuratūra tyrė mano skundą, ši gauja šalia mano namų, bet jau savo žemėje, pastatė ūkinį pastatą^, sunaikino žemės valdų riboženklius ir, sudariusi regimybę, jog tai yra vientisa jos valda, įregistravo Ją Kadastro įmonėje G. Lisauskienės vardu (inv/b. 8559). Taip iš dviejų savininkų valdų atsirado „kolektyvinė” valda.

Teismas, neteisėtai atmetęs mano prašymą ieškinio nenagrinėti bet laikytis įstatymo (CPK 239 str. 4p.) ir bylą sustabdyti, prokuratūros ieškinį patenkino.

x x x

Tariamą teisėtumą ir teisingumą vykdžiusios TANDEMO grupuotės požiūriu, teisingumas jau visiškai atkurtas: kaltinamieji nuteisti/

10-tį metų tęstas nusikaltimas civiline tvarka teismo jau nutrauktas, o žalos atlyginimas – tai jau „skęstančiojo” reikalas. Nusiplovus rankas, belieka išspręsti kasacinį skundą. Tačiau civilinis atsakovas pateikė apeliacinį skundą (pagrįstą 1994 06 174-‘ teisėjo V. Aiduko niekuomet neįsiteisėjusiu, t. y., niekiniu sprendimu), kurį nagrinėjo Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų Kolegija. Be kitų procesinės teisės pažeidimų, Kolegija nurodė, kad ieškinys grindžiamas LR CK 6.612 straipsniu, teigiančiu, kad savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą asmenys iškeldinami teismo tvarka”, tačiau, kuris galioja nuo 2001 07 02, todėl iškeldinimo pagrįstumui taikytina teisės norma, galiojusi iki  2001 07 01( nes gyvenamoji patalpa savavališkai užimta iki  2001 07 01, (1993 05 01). Kolegija sprendimą panaikino ir bylą grąžino teismui.

Iki 2001 07 01, iškeldinimo pagrįstumui buvo taikoma tuomet galiojusi teisės norma, analogiška minėtam CK 6.612 straipsniui, būtent – LR CK 352 straipsnis, teigiantis, kad „Savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą …. asmenys iškeldinami pagal prokuroro sankciją”.

Tad mano skundo sprendimas teisminiu procesu buvo, yra ir būtų neteisėtas, todėl perduotinas vykdyti Generalinei prokuratūrai, savo stalčiuose laikančiai mano skundą nuo 1993 m. birželio 16 dienos !!!

XXX

Civilinės bylos apeliacinė nutartis lyg bumerangas grįžo pas jos sumanytojus ir sukėlė sumaištį. TANDEMO grupuotė, besigėrėdama jau ”švariomis” rankomis, atsitokėjo ir suvokė, jog mantijos ir mundurai gana nešvarūs, nes jų pasėkoje vis dar velkasi 10-tį metų TANDEMO nestabdytas nusikaltimas. Tai jau tarnybinis nusikaltimas reikalaujantis baudžiamosios atsakomybės ir gėdingas akibrokštas Valstybei bei jos sąžiningiems pareigūnams. Tad sumanyta, mano kasaciniam skundui nagrinėti jau paskirtą Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegiją, (buldozeriu !) pakeisti geresne, kurios pirmininku vėl tapo teisėjas R.K. Urbaitis, jau anksčiau vadavęs teisėją V. Aiduką iš jam keblios padėties mano byloje, (anot europarlamentaro V. Landsbergio – tai jau klanas)

Kasacinio skundo nagrinėjimas nepagrįstai atidedamas ilgiau nei mėnesiui, kad tos pertraukos metu, Vilniaus raj. apyl. teismas dar kartą, nepaisydamas (jau atmesto) mano prašymo, pagrįsto CPK 239 str. 4d. bei neturėdamas baudžiamosios bylos (ji Aukšč. Teisme), kad nepaisydamas šio teismo 2002 10 30 sprendimo ir jį panaikinusios apeliacinės instancijos nutarties (lyg pastarųjų veiksmų niekuomet nebūtų buvę ! !!), kad iš naujo patenkintų prokuratūros ieškinį ir nutrauktų nusikaltimą iki kolegija pradės nagrinėti kasacinį skundą (būtų idealu !!!). Teismo pirmininkė L. Arlauskienė ryžosi šiam ž i n o m a i neteisėtam farsui ir 2003 04 08 sušaukė teismo posėdį. Tai galėjo pavykti, jei prisiimčiau „kolektyvinę” valdą su visomis pasekmėmis. Nepavyko.

Aukščiausiojo Teismo kolegijai nesulaukus nusikaltimo nutraukimo, beliko tik pripažinti faktą, kad visi teisėjai, pradedant Viktoru Dovidaičiu (S. Lemežis, Z. Birštonas, L. Ulbienė; V. Gaidelis, V. Švedienė, S. Rudėnaitė) piktybiškai pažeidinėjo įstatymą (LR BPK 65 str.) atmesdami mano civilinį ieškinį dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, tačiau nutarė, kad sąmoningas įstatymo pažeidimas nėra joks pagrindas keisti įstatymą pažeidusių teisėjų padarytus sprendimus !!!. Kasaciniu skundu prašiau žemesniųjų teismų sprendimus panaikinti ir priimti sprendimą dėl: a) mano nuosavybės sugrąžinimo, b) įstatymų procesinių pažeidimų ir c) man žalos atlyginimo. Deja, mano kasacinį skundą 2003.04.22 Aukščiausiojo teismo kolegija atmetė.

XXX

Taip baigėsi dešimtį metų trukęs baudžiamasis procesas, kuris, nors liestas visų pakopų prokuratūrų – iki aukščiausios, visų pakopų teismų – iki (triskart) aukščiausių, be to, dar Ministro (VR), Premjero (LDDP), dviejų Prezidentų (3-jų kadencijų), Seimo kontrolierių, bet piktybiškai vengęs sustabdyti smurtinį nusikaltimą, prieš Temidės valią buvo grubiai paverstas civilinių procesu. Tačiau nesėkmingai. Mat, nuo nežabotos saviteisės apsvaigę TANDEMO galvos, paniekinančiai žvelgdamos iš savo aukštybių, nepastebėjo, jog žemiau yra Įstatymui ištikimų, nuoširdžiai žmonėms triūsiančių kolegų, kurie apeliacine nutartimi parodė, kaip ištisą dešimtmetį spręstą ir neišspręstą bylą, tuo pačiu įstatymu derėjo spręsti ir išspręsti: būtent – vadovaujantis ne LR CK 6.613 straipsniu, negaliojančiu atvejui vykusiam prieš 10-tį metų, bet vadovaujantis LR CK 352 straipsniu, tebegaliojančiu ir šiandieną atvejui, vykusiam tuo metu, t.y., iki 2001 07 01. Pareigūnai privalėjo šį įstatymą įvykdyti, t.y., pagal prokuroro sankciją pašalinti įsibrovėlius iš mano namų bei įvertinti pastarųjų veiksmus tuomet, kai tik gavo mano skundą (1993 05 06 ir 06 16). Taip būtų neskausmingai nukenksmintas smurtinis išpuolis iki šiol tebeluošinąs mano gyvenimą, nebūtų atsiradusi žala, būtų likę švarūs, nesuteršti pareigūnų mundurai bei mantijos. Dabar gi, ant visų TANDEMO grupuotės dalyvių paliko nepasitikėjimą visa teisine sistema menančios dėmės, o ant kai kurių net laukinių orchidėjų dvokas. Vilniaus raj. apyl. teismas, užuot ignoravęs aukštesniojo teismo apeliacinę nutartį, privalėjo savo nutartimi įpareigoti įvykdyti įstatymą (CK 352 str.) nors ir po dešimties metų, bet deja …, man pareiškus nepasitikėjimą šiuo farsu, civilinę bylą nutraukė.

Taip būtų atsiradusios tęstinį baudžiamąjį nusikaltimą nutraukiančios aplinkybės, kurių atsiradimo neišvengiamumą nurodė Aukščiausiojo Teismo ori, garbi išplėstinė (7) teisėjų kolegija savo nutartyje. Tačiau TANDEMAS, pasitelkęs gausią nenaudėlių grupuotę ir globojęs šį nusikaltimą nuo jo pačios pradžios (man buvo 69-neri), tokios baigties nenorejo , nes sadistiškai siekė niekuo nenusikaltusį, bet išdrįsusį ginti savo teises žmogų, per laiko tėkmę (jau baigiu 88-tuo- sius metus), psichofiziniai sunaikinti.

Taigi, Jungtinių Tautų Visuotinos žmogaus teisių deklaracijos akivaizdoje, LINČO teise grįstas bei XX – XXI amžių priemonėmis vykdytas smurtinis tęstinis nusikaltimas ir jo pasekmė – suluošintas žmogaus gyvenimas – Valstybės valia tęsiamas  toliau, būtent : man – be nuolatinės gyvenamosios vietos lemta tremtyje valkatauti; grasinimas ginklu mano gyvybei neišnyksta; žala tebedaroma; mano sodyba su visa manta gaujos tebevaldoma. Maža to, įsisiautėjusi ekskomisarų šeimyninė gauja, nepraradusi, šiukštu !, nė plaukelio nuo trijų nusikaltusių galvų, patyrusi nebaudžiamumo skonį ir Valstybinės teisinės sistemos AUKŠTŲJŲ pareigūnų globos malonumą bei mano bejėgiškumą gintis, visą  tai vertino kaip paskatą savo besočiui goduliui auginti, todėl įsigviešė dar pasipelnyti. Ši gauja (vėl G. Lisauskienės vardu) 2004 09 22 pateikė teismui 11.000 litų civilinį ieškinį prieš mane dėl atlyginimo gaujai žalos, atsiradusios  besigerinant sau šeimininkavimo sąlygas gaujos užvaldytuose mano namuose (!) Iš Vilniaus raj. apyl. teismo jokio – nei pranešimo, nei šaukimo, nei sprendimo, nei antstolio iki šiol dar negavau. Ko tikėtis dar….?

x xx x

Akivaizdu, kad skųstis ir ginti savo teises šioje Valstybėje nebėra kur. Mėginau priminti Prezidentui Valdui Adamkui jo, keturių patarėjų akivaizdoje, išsakytą pažadą atkurti mano pažeistas teises, manęs priėmimo Prezidentūroje metu, bet …. neprisiminė.

Pagaliau, 2009 07 31 pateikiau skundą Vilties Prezidentei p. Daliai Grybauskaitei, prašydamas įpareigoti atitinkamas žinybas, kad LINČIO teise sukurptą mano atžvilgiu nuosprendį, pakeistų teisinės valstybės nuosprendžiu.

Iš malonaus Prezidentūros atsakymo supratau, kad gerbiami patarėjai mano skunde įžvelgė abejotinų teisminių veikų, todėl skundą persiuntė Nacionalinei teismų administracijai, idant pastaroji juo pasinaudojusi papildytų jai įstatymu priskirtas funkcijas. Apmaudu, gerbiami patarėjai nepastebėjo pačios skundo esmės dirbtinai sukurtos niekam niekuo nenusikaltusio žmogaus tragedijos, būtent: savanaudiškų bei žemų tikslų vedinos, juodomis mantijomis, žvaigždėtais antpečiais ir laukinėmis orchidėjomis besipuikuojančios nenaudėlių grupuotės LINČIO TEISE smurtu įvykdytos mano neterminuotos tremties iš nuosavų namų su viso turto konfiskavimu ir visomis pasekmėmis – tarsi nieko neįvyko. Nors tai tik gerbiamų patarėjų požiūris į mano skundą, tačiau tai nesužlugdė mano vilties sulaukti pačios JE Prezidentės, įkurią kreipiausi, išvados.

Nacionalinė teismų administracija mano skundą, tikslu jį išnagrinėti pagal kompetenciją ir atsakyti pareiškėjui (kopiją siuntėjui) persiuntė Generaliniam prokurorui A. Valantinui (manau – dėl ikiteisminio proceso) ir Vilniaus apygardos teismo, pirmininkui A. Šumskui (manau – dėl teisminio proceso).

Generalinėje prokuratūroje  mano ikiteisminis procesas dar (nuo2C09 09 16) tebenagrinėjamas (?). Manau , jog jis nagrinėjamas ar prižiūrimas paties kompetentingiausio mano skundo žinovo, Generalinės prokuratūros Ikiteisminio skyriaus vyriausiojo prokuroro Zenono BUROKO, „kompetentingai” klastojusio mano skundo ikiteisminį tyrimą dar Vilniaus rajono prokuratūroje (b/b 57-1-451-93), kuomet gelbėjo (ir išgelbėjo) nuo kalėjimo bausmės savo buvusį profesijos ir darbo kolegą, nelegalios, prostitucija besiverčiančios firmos ^Laukinė orchidėja” bendraverslį, šeimyninės ekskomisarų smurtinės gaujos vadeivą, nelegaliu (!) koviniu ginklu grasinant mano gyvybei ištrėmusį mane iš nuosavų namų 1993 m. gegužės 1 dieną bei užvaldžiusį mano sodybą, Praną Lisauską (g.1959 m.), kurio grasinimai ginklu mano gyvybei neišnyko iki šiol.

Vilniaus apygardos teismas, kaip matyti iš 2009 10 15 atsiųsto atsakymo – nenagrinėjo, bet tik konstatavo baudžiamosios bylos apeliacinio ir kasacinio skundų atmetimą teismų nutartimis. Nagrinėti nesivarginta, nes šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Viktoras DOVIDAITIS , pats kompetentingiausias tos baudžiamosios bylos žinovas, mano bylą (kurioje esu nukentėjusysis) kompetentingiausiai” klastojo dar Vilniaus rajono apylinkės teisme, o jam  klastoti talkino dar šeši kiti šio teismo teisėjai apeliaciniuose procesuose.

Nenorom prisimenama laikmetis, kai skundus nagrinėti persiųsdavo tiems, dėl kurių skundžiamasi.

2010 04 21 buvau priimtas Teisės patarėjos gerb. p. Š. Kazlauskaitės, deja, neturėjusios galių priimti sprendimą.

Nuo šių metų gegužės 1 dienos pradėjau devynioliktuosius tremties metus Lietuvos Respublikoje.

Antanas Dzevočka

 

Facebook komentarai
Back To Top