skip to Main Content

Gintaras Furmanavičius

 
Nesekmadieniniai skaitiniai #9

Šį kartą mintys, kuriomis dalinuosi su jumis dėliojosi visą ilgąjį savaitgalį. Su mielų artimų žmonių kompanija praleidome tris puikias dienas nuostabiame lietuviškos gamtos kampelyje prie Sartų ežero.

Išvažiavus iš miesto šurmulio ir ilgesnį laiką būnant gamtoje kažkas atsitinka su mūsų protais. Atsiranda noras į visus įvykius pažvelgti iš šalies ir neskubant juos įvertinti.

 

Jau beveik du mėnesiai kai mes gyvename pasaulinio idiotizmo ir nacionalinės kvailybės sąlygomis. Nežinau kaip jūs, bet aš jaučiuosi lyg bandomasis gyvūnas, kuriam niekas nieko nepaaiškina, bet kasdien tu gauni komandas, kurios blaiviai mąstant yra viena už kitą idiotiškesnės. Apima jausmas, kad kažkokia nematoma ranka veržia varžtus ir žiūri, kiek gi dar juos galima paveržti, kad ta vergų minia paklusniai kinkuotų galvomis ir lyg banderlogai iš Mauglio nesvarstydami vykdytų visus vienas už kitą absurdiškesnius nurodymus.

Kai aš augau, buvo momentas, kai tėvų autoritetas buvo stipriai susvyravęs mano akyse. Tuo metu aš kaip niekada anksčiau įvairiose buitinėse situacijose užduodavau klausimą, kodėl vienoje ar kitoje situacijoje reikia elgtis būtent taip, nors mano paaugliška logika diktuodavo kitokį sprendimą. Tėvų atsakymas būdavo: „todėl, kad mes tėvai ir žinome geriau”. Suprantama, man tokio paaiškinimo neužteko. Ačiū Dievui mes su tėvais išsiaiškinome šią situaciją ir vėliau man jau ne tik būdavo aiškinami vieno ar kito nurodymo motyvai, bet ir išgirstama mano nuomonė.

Šį savaitgalį prisiminiau šią seniai praeityje nugrimzdusią situaciją, galvodamas kas per eksperimentas vykdomas su mumis? Kodėl mums paaiškina tik tiek, kad taip reikia, nes kažkas žino geriau? Juk kadien masiškai mėtomi įvairūs absoliutiniai skaičiai, kurie patys iš savęs nieko nereiškia. 100 eurų – daug ar mažai? Juk tai priklauso nuo situacijos. Mes kasdien gąsdinami apokaliptinėmis antraštėmis vienintelę tiesą skleidžiančiuose portaluose, o jei tos mazochizmo dozės kažkam dar per mažai, jūsų paslaugoms visa rikiuotė įvairių vakaro žinių, kurių vedėjai dramatiškais veidais ir balsais kamantinėja tuos pačius du liaudyje jau Vangomis vadinamus akivaizdžiai politikuojančius ekspertus ir vis bando mums sukelti nenumaldomą norą pasiimti paklodę ir eiti patiems užsikasti į kapus.

Tuo tarpu įvykiai rodo, kad visos tos kalbos darosi panašios į iš š….. spaudžiamą vašką. Kai per du mėnesius kaip tik įmanoma pritempinėjant statistiką ir ieškant koronaviruso net hospisuose, kur jau savaime suprantama žmonės atsiduria tam tikroje liūdnoje savo gyvenimo situacijoje pavyksta šiaip taip sukrapštyti 45 aukas, kurių berods tik viena buvo jaunesnė nei 70 metų, darosi gaila žiniasklaidos, kuri nenorėdama prarasti maitinančios rankos malonės į antraštę iškelia tragišką žinią apie dar vieną viruso auką, o tai, kad šį pasaulį paliko 84 metų senolis, turėjęs visą puokštę kitų ligų, kukliai parašo septintoje nuo viršaus to pačio rašinio pastraipoje.

Matant, kad su koronavirusu triukas nesigauna, mes jau gąsdinami antrąja, trečiąja…. ir n-tąja viruso banga. Ir niekas nepaaiškina, o kas čia iš tiesų su mumis daroma? Mes neturime galimybės normaliai dirbti, bendrauti, lankyti artimųjų, eiti į koncertus, spektaklius. Iki šiol mes negalime lankyti sporto klubų, bet nuo pat viruso atsiradimo galime tuntais trintis didžiuosiuose prekybos centruose. Iš visų verslų pirmieji atsidarė Senukai ir Depo. Tikriausiai jie prekiauja tuo, be ko neįmanoma išgyventi. Tas idiotiškas kaukes ant mūsų veidų mes buvome priversti nešioti nuo penktadienio, kai tos pat savaitės trečiadienį jų masiškai iš Kinijos užpirko Maxima.

Tęsti galima ilgai. Būnant gamtoje, protas tampa skaidrus ir blaivus. Tai, kas miesto triukšme atrodo normalu, gamtoje atrodo kvaila ir idiotiška. Ten viskas turi savo logiką: dangus, debesys, medžiai, pieva, ežeras, gyvūnai, paukščiai, žuvys ir net vietiniai žmonės gyvena darnoje ir santaikoje. Rytas keičia vakarą, saulę pakeičia mėnulis. Ten ramu ir tylu. Saugu ir gera. Niekas niekur neskuba. Visi gyvena savo gyvenimą ir netrukdo jo gyventi šalia esantiems. Matant tai, kyla begalė klausimų, kurių net nėra kam užduoti…

Nenumaldomai kyla noras prisijungti prie tų sąmoningųjų ir pilietiškųjų, todėl siūlau tiems, kurie priima sprendimus, uždrausti mums žiūrėti į dangų, akimis sekti debesis, apkabinti medžius, paglostyti gyvūną. Nes gali kilti dar daugiau neatsakytinų klausimų.

Beje, vienintelė korona šį savaitgalį buvo užrašas ant skanaus gerai atšaldyto meksikietiško alaus buteliuko.

Facebook komentarai
Back To Top