skip to Main Content

Giedrius Drukteinis

Tai, kas įvyko vakar prie Seimo pademonstravo, kad Lietuvoje veši ne tik politinė, bet ir skaudi visuomeninė krizė. Vos prieš mėnesį svaiginęsi kalbomis apie laisvę ir vienybę, šiandien, pasirodo, mes jau vėl nebežinome, ko norime. Kaip niekas ir nesuprato, o ko ten ėjo tie žmonės prie Seimo?

 

Taip, neįmanoma sumenkinti dabartinės Tapino ir Prezidentės įtakos surinkti mases, tačiau kas iš to? Pašūkauti „gėda!“? Juk ir taip žiniasklaida tos neviltį varančios gėdos pilna. Galimybė bedantei opozicijai dar kartą pavaidinti, kad jie yra svarbūs ir tarsi dalyvauja Didžiajame Biznyje? Juk ir taip pilna žiniasklaida tos iliuzijos, juoba kad politikoje regimybė juk ir yra svarbiausia. Pasiklausyti sušalusiems Jurgio Didžiulio? Na jau! Įsitikinti, kad Seimo pirmininkas yra bestuburis petruška? Argi tai kam nors dar nebuvo aišku?

 

O juk galėjo susirinkę žmonės pareikalauti iš REALIOS valdžios ko nors praktiško ir prasmingo – atšaukti draudimus alkoholiui, legalizuoti vienos lyties asmenų santuokas tarp krepšinio teisėjų ir priešininkų komandų žaidėjų, padidinti minimalų atlyginimą. Deja, to neįvyko, ir keturias valandas trukę absurdiški pasvarstymai apie tai, kad „ne tuos išrinkome“ ir „gėda tiems, kuriuos išrinko kiti“ paprastai nublanksta prieš vieną paprastą kontrklausimą „tai ko neišrinkote tų, kurių reikėjo?“ (Tiesa, kažkuris ant scenos svaigo apie 100% dalyvavimą rinkimuose, kaip būtiną sąlygą išrinkti „tuos, kuriuos norime“, tačiau bet kuriam žmogui su viduriniu išsilavinimu tokie pareiškimai tik pademonstruoja, kokiame kosmose sklando tie mūsų veikėjai).

 

Taigi, kaip čia neprisiminsi garsiojo Nyčės įspėjimo – „kas kovoja su siaubūnais, tesisaugo, kad pats siaubūnu nepavirstų!“ Taip, tas mitingas buvo visuomenės dialogas su valdžia, be abejo, tačiau, ką jis pasakė mums apie pačią visuomenę? Manau tai, kad ji vis dar tebėra pačios valdžios atspindys – amorfiška, apatiška, tingi, negudri, neiniciatyvi, galiausiai – lėkšta ir banali. Mūsų visuomenė – kaip tas pats Karbauskis su klouno makijažu – lyg ir švelni bei jautri (kaip atrodė prieš mėnesį), bet tuo pačiu žiauri bei negailestinga (užpaišanti Krabauskiui kaukę, patyčios ir t.t.). Kaip ir visas Seimas – tarsi kažko norintys, bet neaišku, ko; tarsi smerkiantys Bastį, bet teisiškai jam nieko negalintys padaryti; tarsi kažkam pritariantys, bet nežinia, dėl ko.

 

O juk kadaise Kristus vartė valiutos keitėjų stalus šaukdamas: „To nepakęsime!“, o driskių ir matrosų minios ėmė Bastiliją bei Žiemos rūmus su šūkiais „Atėjo mūsų valanda!“. Kaip tyčia, nedrąsus žodelis „gėda“ jų leksikone vietos neturėjo…

Facebook komentarai
Back To Top