skip to Main Content
Kas slypi žodyje „Taivanas“
Geoff Vasil
Kai buvau mažas, sala prie Kinijos buvo labiau žinoma tikruoju pavadinimu Formosa. Kartais žemėlapiuose pažymėdavo Republic of China, Kinijos respublika, skliausteliuose. Palaipsniui įsitvirtino du pavadinimai: Formosa greta Taiwan, kartais su ROC po to. Tais laikais buvo daug tokių šalių su dviem pavadinimais — Persija arba Iranas, Tailandas arba Siamas, o Afrikoje be galo daug keistų sienų ir pussienių su išnašomis, pvz., „South-West Africa (U.N. Trust Territory administered by the Republic of South Africa“, arba subrauktomis linijomis kvazi-valstybės aplink Saudo Arabijos, „Trucial States“, „Aden“, ir labai mažos valstybės, vis dar su savo sienomis, kurios vėliau tapo Jungtiniais arabų emiratais.
Kodėl Taivanas turi tiek pavadinimų? Dėl istorijos, aišku. Formosa yra sutrumpinta portugalų Insula formosa, „daili sala“. Čia buvo portugalų kolonija, kaip ir Goa. Bandė ir Japonijoje, dabartinėje komunistų Kinijoje įkūrė Macau, į kurį nenusisekę kolonistai Formosoje pabėgo po tik dešimt savaičių. Ispanai bandė konkuruoti su portugalais Taivane ir įsteigė koloniją Santísima Trinidad salos šiaurės vakaruose. Olandai įkūrė Fort Zeelandia pietvakaruose aplink vietovės Pakan, ir kartais kai kuriuose senuose žemėlapiuose visas Taivanas pavadintas Pakanu. 
Anksčiau japonai vadino šią salą Takasago koku, arba Aukštaitija lietuviškai. Kinijos ir Japonijos pretenzijos į salos teritoriją tęsėsi šimtmečiais, ir Taivanas yra natūrali stotis po Rjukju salyno. Kadaise Rjukju — Okinawa ir kitos salos — buvo nepriklausoma karalystė, nors dabar yra Japonijos sudėtyje. Pavadinimas Taivanas, Taiwan, yra kinų ir japonų transkripcija iš senbuvių pavadinimo Paiwan. Senbuviai aborigenai Taivane kalba labai archaiškomis malajų kalbomis. Kaip žinoma, malajų kalbos plito iš dabartinės Indonezijos ir Malajo pusiasalio nuo Madagaskaro prie Afrikos per visą Polineziją iki beveik Pietų Amerikos. Kai kurie istoriniai lingvistai mano, kad gausybė malajų kalbų Taivane rodo proto-kalbos židinį būtent šioje saloje. Tai turbūt dar vienas nevykęs bandymas pritaikyti biologijos dėsnius prie kalbotyros, ir patikimesnė versija – atpludė? malajų kalbantieji atskiromis bangomis per ilgus šimtmečius ir susikūrė atskiromis gentimis. 
Karo su mančiūrais metu, 1661 m. Ming dinastijos lojalistas Koksenga atvyko į Taivaną išvaryti olandų ir įsteigti Ming bazę. Koksengai numirus 1662 m., vadovavo jo sūnus Ženg Džing ir įvedė apie ų 000 Ming kareivių į Taivaną. Pralaimėjus kovą jūroje, 1683 m. Koksengos anūkas Ženg Kešuang kapituliavo paskutinei Kinijos dinastijai, Qing dinastija iš Mančiūrijos. Qing dinastija nelabai norėjo inkorporuoti Taivaną į Kinijos imperiją. Labiau rūpėjo bausti Taivane pasilikusius Ming dinastijos elementus, siunčiant žmones iš salos į tremtį prasčiausiose Kinijos vietovėse. 1683 m. Taivane liko tik apie 7 000 kinų. Qing dinastija valdė salą kaip Taivano prefektūra, ir tik 1875 m. padalijo salą į du teritorinius vienetus, šiaurė ir pietus, ir tik 1887 m. inkorporavo į imperijos sudėtį kaip Fokien-Taiwan provincija. 1895 Japonija perėmė salos valdymą ir valdė iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos, nepaisant vietinių nepriklausomybės judėjimo ir paskelbtos Formosos respublikos. 
1911 m. kinai mėtė Qing dinastiją iš valdžios ir pasiskelbė Kinijos respublika, kuri ir dabar yra viena iš Taivano pavadinimų. Kinijos respublika stojo į aljansą prieš Vokietiją, Japoniją ir Italiją, kas vėliau buvo pavadinta tiesiog Sąjungininkėmis, bet iš pradžių buvo pavadinta Jungtinėmis Tautomis (dar prieš JTO pasirodo po karo). Jungtinės Tautos tada buvo Kinijos Respublika, Sovietų Sąjunga, Anglija, Pietų Afrika, Meksika, netgi Rodezija, ir žinoma JAV, Kanada, Australija ir taip toliau. 
Valdant japonams, Taivane karo metu vaikai mokėsi japonų kalbos ir iki šiol kai kurie taivaniečiai sugeba prakalbėti japoniškai. Po karo pagal tarptautines sutartis Formosa sugrįžo Kinijos sudėtin. Kuomintang (KMT) administracija Taivane buvo gana brutali bandydama išaiškinti ir išsiųsti atgal visus liekančius japonus. Tuo tarpu komunistai kovojo su Kinijos Respublika tikrojoje Kinijoje ir 1949 m. du milijonai kinų pabėgo į Taivaną nuo komunistų. Vadeiva Čiang Kai-šek paskelbė laikinąją sostinę Taipėjuje ir nacionalistų kinų valdžia persikelė iš Nandžing į Taipėjų. 1949 m. spalio 1 d. komunistai Kinijoje paskelbė Kinijos liaudies respubliką. 
Štai kur slypi esmė. Nacionalistai ir komunistai, abu laikosi „vienos Kinijos“ politikos ir Taivanas ne tik nėra nepriklausoma šalis nuo Kinijos, bet yra Kinijos  branduolys. Dar neseniai Taivane prabilus apie šalies nepriklausomybę, buvo gana didelė tikimybė, kad pateksi už grotų. 
2022 m. sausio 13 d. Taivano arba Kinijos Respublikos užsienio reikalų ministras Joseph Wu davė interviu Prancūzijos valstybiniam televizijos kanalui France24 ir paaiškino, kad komunistų kinams nemotais, ar atstovybė Vilniuje pavadinta taivaniečių ar Taivano. Wu sakė, kad faktinė JAV ambasada Taivane irgi turi „Taivanas“ pavadinime, o taip pat ir ES savo dokumentuose vartoja „Taivanas“ dėl Taivano salos. Iš tikro komunistų Kinija tik bando nurodyti „musei“ Lietuvai jos vietą pasaulyje, ieškojo preteksto dėl to, kad duotų ultimatumą Lietuvai. Ir tai yra tiesa. Geras atsakymas galėjo būti, taip, keisime pavadinimą į AMBASADĄ, ir ne Taivano, o Kinijos Respublikos ambasada Lietuvos Respublikoje. 
Iki 1970 m. Kinijos Respublika Taivane buvo visuotiniai pripažįstama tikroji Kinija, ir JTO, ir JAV, ir tarp Vakarų pasaulio šalių. Apie 1970 arba 1972 m. JAV prezidentas Nixonas staigiai pakeitė kryptį ir pasakė norėjęs „atidaryti duris Raudonajai Kinijai“. Tada prasidėjo keisti dalykai, pvz. valstybės sekretoriaus Kissinger’io slapta parama Khmer Rough Kambodžoje, bombarduojant vietkongus Ho Či Min take, pagal Raudonosios Kinijos pageidavimą. Prasidėjo ir Nixono žlugimas RNC vadovo George Bush vyresniojo rankomis, vadinamasis Watergate skandalas, po kurio Bush tapo pirmuoju JAV ambasadoriumi Raudonajai Kinijai Pekine (po to miestas įgyjo kitą pavadinimą angliškai, Beižing). Po tos kadencijos Bush tapo CŽV direktoriumi, Nixono „atvirų durų“ politika pasiliko, bet paties Nixono nebebuvo. Prezidentas Nixonas padarė tik dvi klaidas, bet abi buvo mirtinos, ir niekuo nebuvo susijusios su Watergate (kitas buvo dolerio atsiejimas nuo aukso rezervų, o trečia gal būtų leidimas George Bush, kaip RNC pirmininkui, turėti kabinetą Baltuosiuose rūmuose).
Apie 1977 m. JK ministrė pirmininkė Margaret Thatcher nusprendė paskelbti atiduosianti Hong Kongą komunistų Kinijai. Keisti buvo laikai, Afrikos žemėlapis sparčiai kito, vietoj kolonijų atsirado daug naujų nepriklausomų šalių. Hong Kongas buvo gryna britų kolonija. Po metų kitų, Thatcher ir apgavo Rodeziją, gana inovatyvi buvusi kolonija tapusi nepriklausoma, ir „sugrąžino“ komunistams insurgentams po jungtine Zanu ir PF vėliava. 1997 m. pažadas išduoti Hong Kongą komunistams ištesėtas. JK gubernatorius Mike Patten paskutinį kartą nuleido JK vėliavą prie Vyriausybės rūmų. Kas žinojo istoriją, tam tai buvo gana liūdnas vaizdelis. Komunistų Kinija savo ruožtu pažadėjo, kad Hong Kongas ir liks koks ir buvo, su savo įstatymais, laisvosios rinkos ekonomika, savivalda, bent ateinantiems 50 metų. Tai būtų buvę iki 2047 m. Kaip komunistų kinai pasakė tada – „viena Kinija, bet su dvejomis sistemomis“. 
Gana keista, kad dabartinė Lietuvos valdžia pasisakė už Taivaną, tuo tarpu įvedinėja komunistų Kinijos sistemą savo gyventojams. Panašu, kad jiems labiau prie širdies visokie apribojimai, melai ir komunistų valdymo priemonės negu pati laisvė. Ir panašu, kad ieškodami ekonominės naudos pasiklydo į jiems nesuprantamą konfliktą ir istoriją, ir kai tapo nenaudinga ekonomiškai, apsidengė nesąmoninga formuluote — „vertybinė politika“. Keisčiausia, kad Lietuvos valdininkai šį kartą, gal ir netyčia, pasirinko teisingą pusę, kaip sakiau, turbūt per klaidą. Dar keisčiau, kad ta jų klaida atneš daugiau ekonominės naudos negu buvo galima tikėti, rimtai planuojant tokį manevrą tarptautinėje scenoje. Valio. Reikėjo prieš 30 metų! Bet reikia ir atsargumo — kai valdžia Solomono salose (yra tokia šalis) nusprendė pripažinti komunistų Kiniją vietoj Taivano, riaušininkai sudegino pusę sostinės Honiara, įskaitant Vyriausybės rūmus. Tai įvyko prieš keletą mėnesių, kai lietuviai kalbėjo apie Taivano atstovybės atidarymą Vilniuje. Niekas nepastabėjo pasaulyje, išskyrus gal šiek tiek technokratų Australijoje, ir Lietuvoje to niekas tikrai nežinojo. Dabar sena Taivano „sąjungininkė“ Nikaragva irgi „keitė arklius“, o komunistų Kinija staigia „nacionalizavo“ Taivano bendrovių turtą šalyje. Viskas į vieną pusę, kaip Islame — atsiverti į Islamą galima, bet nėra kelio atgal, tik mirties nuosprendis atsisakius vienintelės tikros religijos. Dėl to nereikia blaškytis smulkmenose, ar žodis Taivanas tinka pavadinime. Kinijai nemotais. Reikia pagalvoti apie žodį „atstovybė“ kaip kompromisą su komunistų Kinija (arba tiesiog nuolaidžiavimą), kuris nieko netenkina. 
Bandžiau įsivaizduoti kaip reziumuoti visą tą istoriją tarp Kinijos Liaudies Respublikos ir Kinijos Respublikos Taivane taip, kad būtų suprantama kiekvienam letuviui. Tai būtų jeigu bolševikai vietoj lenkų būtų okupavę Vilniaus kraštą ir Letuvos respublika persikeltų į laikinąją sostinę Kaune. Abi pusės siekia arptautinio pripažinimo kaip viena teisėta tikroji Lietuva. Čia frazė „vertybinė politika“ iš tikrųjų tinka.
Kaip sakoma Upper Voltoje — arba Burkina Fasoje (pažodžiui „Drąsuolių kraštas“) — teisingumas sudaro galią, o nė atvirkščiai.
Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));