skip to Main Content

Genocido tyrimo centrui neįdomūs Dalios Grybauskaitės mokslai KGB mokykloje

 

 

 

Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei pačiai filmo apie save režisieriui Ulvydui papasakojus, kad ji mokėsi KGB mokykloje, redakcija kreipėsi į Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, klausdamas, ar šis centras imsis kokių nors veiksmų dėl prezidentės, kuri nuslėpė savo ryšius su užsienio (SSSR) spec. tarnybomis.

 

 

„Ką apie tą KGB mokyklą galima daugiau pasakyti, – Tapino laidoje kalbėjo režisierius Donatas Ulbinas, – Grybauskaitė pasakė, kad „taip, aš ten mokiausi, kiek galima apie tai kalbėti?“.

 

 

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui buvo užduotas toks klausimas:

 

 

norėčiau paklausti, ar tirsite Dalios Grybauskaitės veiklą, kai ji pati prisipažino, kad mokėsi KGB mokykloje?

ar tai nėra nuslėptas bendradarbiavimas su KGB?

 

Gavome tokį atsakymą

 

 

 

Kristina Burinskaitė <Kristina.burinskaite@genocid.lt>

01-13, pr 14:16 (prieš 2 dienas)

   

skirta aš

Laba diena gerb. A. Drižiau,

Liustracijos, t. y. asmenų ryšių su sovietinėmis slaptosiomis tarnybomis tyrimo, procesas jau pasibaigęs.

 

Pagarbiai

Dr. Kristina Burinskaitė

Okupacinių režimų veiklos tyrimų ir viešinimo skyrius

Vedėja

Gedimino pr. 40,  LT-01110 Vilnius

Tel. ( +370 5) 266 15 19

  1. p. kristina.burinskaite@genocid.lt

 

LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR

REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRAS

www.genocid.lt

 

 

 

 

Nors Dalia Grybauskaitė ne kartą neigė savo sąsajas su KGB, liežuvis atsipalaidavo, pabaigus prezidento kadenciją.

 

 

LL jau rašė ne kartą apie Dalios Grybauskaitės biografiją, ir tik prieš metus paaiškėjo, kad Dalia Grybauskaitė – rusė pagal savo kilmę

 

„Dalia yra jeigu ne rusė, tai tikra „chocholka“ (ukrainietė), – pasakojo  redakcijai Kėdainių rajono  gyventoja Aldona Staugienė, – tuos kolonistus , tame tarpe ir Gžybovskių giminę, į Akademijos dvarą Kėdainių rajone  atvežė toks dvarininkas Chrapovickis dar po 1868 m. sukilimo. Tie kolonistai į Lietuvą buvo atvežti iš Kijevo ir Černigovo gubernijų dar carinėje Rusijoje. Tačiau mūsų krašte visi juos vadino „Gžyb“, jokių Grybauskų niekas čia nežinojo.  Dalios Gržybovkos tėvą Polikarp aš gerai pažinojau, jis buvo stripas, kuris vėliau buvo nuteistas sovietų valdžios už plėšikavimus ir penkis metus sėdėjo kalėjime“.

Pati ponia Aldona Staugienė yra gimusi 1939 m., ir puikiai pažįsta visus Akademijos  Kėdainių rajone žmones. 

 

„Aš atsimenu tą Polikarpą, kuris su kitais stribais iš mūsų šeimos atėmė grūdus, – pasakojo moteris, –  kai perskaičiau ‚Laisvame laikraštyje“ straipsnį apie tai, kad niekas iki šiol nežino tikrosios Dalios Grybauskaitės biografijos, tai neiškenčiau ir paskambinau, kadangi aš puikiai pažįstu tiek Polikarpą Gržybovski, tiek ir jo giminę. Reiktų man kažką apie juos parašyt, tačiau aš jau per sena ką nors rašyti, todėl ir nusprendžiau jums paskambinti.  Mano tėtis buvo paštininkas Dotnuvoje, o senelis buvo išvažiavęs į Ameriką per Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau vėliau grįžo į Lietuvą ir apsigyveno tarp Dotnuvos ir Akademijos.  Mano mama gerai pažinojo  tuos Gžybovskius.  Polikarpo senelis  Vladimiras buvo neaukštas kreivomis kojomis vyras, ir aš manau, kad Polikarpas turėjo būti krikštytas Akademijos bažnyčioje. Šioje bažnyčioje anksčiau meldėsi stačiatikiai, o 1919 m. Akademijoje buvo atidarytas žemės ūkio technikumas, o 1924 m. čia įsikūrė Akademija, tai miestelyje apsigyveno labai daug inteligentų, ir tada reikėjo ten katalikų bažnyčios.  1925 m. tą Akademijos bažnyčią stačiatikiai apleido, ir ji tapo katalikų bažnyčia.  Ten ir turėjo būti pakrikštytas Polikarpas. Tačiau juos tada visi vadino „Gžyb“ arba „Gžybovskiais“.  Tačiau tuo metu Lietuvoje gyveno daug kitataučių – pvz., Gudžiūnų kaime gyveno gudai. Kai ėjau į mokyklą, tai ten mūsų klasėje buvo daug vaikų su ne lietuviškomis, tačiau sulietuvintomis pavardėmis – buvo daug Maksimovaičių, Ivanovaičių, Novikovaičių, Aleksejovaičių ir pan. Tačiau Polikarp Gžyb buvo už mane vyresnis, aš su juo vienoje klasėje nesimokiau, nes buvau gimusi 1929 m. Po karo Polikarp buvo stribas Dotnuvos stribynėje. Tą stribyną įkūrė vietiniai stribai, kurie labai plėšė žmones. Tas stribynas buvo įsikūręs prieš Dotnuvos bažnyčią, tik vėliau vietoje stribyno buvo atidaryti kultūros namai. O dabar ten įsikūręs automobilių servisas.  Tai po karo tas stribynas ir buvo Polkarpo darbo vieta.  Tas Polikarpas buvo bjaurus stribas, nors jo tėvas buvo stačiatikis ir sentikis“.

Moteris papasakojo, kad Dotnuvos stribyne dirbo tokie vietiniai rusai Zdrozdovai. „Toje pačioje stribų gaujoje buvo ir tas pats Polikarpas, – pasakojo A.Staugienė, – ta gauja siautėjo Dotnuvoje, nors Polikarpas buvo dar visai pacanas.  Man tada buvo šešeri metai, tačiau aš atsimenu, kaip ta gauja iš mūsų atėmė grūdus. Aš taip pat žinau, kad kai į Sibirą trėmė Akademijos inteligentiją, tai tame trėmime dalyvavo ir Polikarpas. Jis stovėjo su automatu ir saugojo, kad tie žmonės nepabėgtų.  Tas Polikarpas ir dabar dar stovi man prieš akis – kodėl? Todėl, kad atėmė iš mūsų šeimos duoną. Man dabar juokas ima – ta merga (Dalia Gžybovska – Grybauskaitė) dabar glosto vaikams galveles. O Polikarpas galvelių neglostė. Mano tėtis dirbo paštininku, nes Dotnuvoje taip pat buvo pašto skyrius.  Tėtis dar Smetonos laikais labai taupė pinigus ir nusipirko 12 hektarų žemės. Mes jau spėjome 1938 m. pasistatyti tvartą. Ilgą tokį, statytą iš molio, viename jo gale buvo galima gyventi. Daržinėje buvo supilti kviečiai ir rugiai, tai pas mus atėjo vietiniai stribai – Polikarpas ir kita tokia stribė, kurios pravardė buvo „Gužė“. Būdama vyresnė, sužinojau, kad tai Sofija Butkevičiūtė iš Dotnuvos. Ją vadino „Gūže“, nes turėjo didelius papus ir storą subinę.  Ji atėjo apsiavus kerdavais batais ir kareivišku sijonu, sujuostu karišku diržu kartu su Polikarpu, kuris buvo ginkluotas automatu. Ta porelė vaikščiojo po sodybas, ir atiminėjo grūdus. Atsimenu, kaip verkė mama, kai tie stribai lindo į mūsų daržinę, ir nešėsi grūdus. Buvo metai po karo, visi badavo, kolchozų dar nebuvo, o mūsų visa šeima liko visai žiemai su miežiniais grūdais. Tėvui liepė išvežti grūdus, grasindami automatu, kad nušaus. Tai kas beliko daryti? Tą Polikarpą gerai atsimenu – mažiukas pacanas, plaukai garbanoti.  Ta merga tik landžiojo po visus aruodus, o jis tik stovėjo, ir buvo toks mergos apsaugininkas.  Tais laikais mūsų krašte žmones kalbėjo tik lenkiškai, todėl juos ir vadino „Gžybais“. Mano mama labai gerai prisiminė tą „Gžybą“ ir labai jį keikė. Todėl man ir juokas ima, kai Grybauskaitė pasakoja savo biografiją, kad jos tėvas buvo vairuotojas ir kad neva buvo tremtinys. Daugelis mūsų krašto žmonių jau yra mirę, kiti negyveno greta, nieko nežino.  Sakau – pažinojau tik Polikarpą ir jo senelį‘. Tačiau Korsakai gyvena šalia Voluižių kaime, ir buvo labai raudoni. . labai bjaurūs žmonės. Tų Korsakovų tikrai buvo mūsų krašte. Kiek girdėjau, tas Korsakovas prie vokiečių ar Smetonos sėdėjo kalėjime už raudonumą.

„Yra Seime toks Viktoras Fiodorovas, – pasakojo Aldona Staugienė, – jis yra mano klasiokės Lenos Fiodorovaitės sūnėnas. Tie Fiodorovai buvo atvežti į Kėdainių kraštą taip pat kaip kolonistai, tačiau jie labai gerai sutarė su lietuviais. Jo senelis buvo pavarde AVierka, o vaikus visi vadino avierkiukais. Tie Fiodorovai įspėdavo vietinius lietuvius, ką veš į tremtį, kad jie galėtų pasislėpti. Tėvas irgi buvo sentikis, vaikščiojo su ilga barzda, tačiau jie buvo draugiški lietuvių atžvilgiu.  O tie baisūs stribai Zdrazdovai gyveno priešais Dotnuvos geležinkelio stotį tokiame mediniame name. Prieš karą ten buvo žydų Goldbergų namai, o kai vokiečiai juos sušaudė, tame name apsigyveno Zdrazdovai. Jie buvo patys aršiausi mūsų krašto stribai, o kartu su jais dėjosi ir Polikarpas“.

Tarp Dotnuvos ir Akademijos esančiame Valinavos kaime gyveno daug rusų kolonistų atgabentų čia po 1886 m. sukilimo.  ‚Ten ir gyveno tie „Gžybai“, iš kurių ir kilo Polikarpas, – pasakojo A.Staugienė, – jų tarpe buvo labai gerų žmonių, kurie ėjo su lietuviais, ir jeigu stribai ką nors regzdavo, tai tas šeimas įspėdavo.  Tai iš tų, kurie įspėdavo, buvo ir Viktoro Fiodorovo senelis Avierka. Man keista, kad niekas nežino mūsų prezidentės biografijos“.

Kodėl prezidentės tėvas Polikarpas sėdėjo kalėjime penkerius metus

„Jeigu būtų gyvas mano tėtis, jis viską papasakotų, kaip iš rašto, kaip tie mūsų krašto stribai pateko į kalėjimą, – pasakojo Aldona Staugienė, – mūsų kaimynas buvo Jonas Gaventas, o jo žmona buvo Urbšio pusseserė Emilija.  O Urbšio šeima gyveno kairėje Nevėžio pusėje. Tie mūsų kaimynai Gaventai turėjo tris mergaites , ir šeima Smetonos laikais turėjo žemės ir parduotuvę, mano tėvas labai gerai su jais sutarė. Tai tų Gaventų į Sibirą neišvežė, ir aš manau, tik todėl, kad jis mokėjo duoklę tiems stribams. Mano tėvas kadangi buvo raštingas, ir kai kūrėsi kolchozai, jį privertė būti kolchozo ‚Šlapaberžė“ vyriausiuoju buhalteriu. Į kolūkį įstojo ir tie Gaventai, tačiau stribai jų ramybėje nepaliko. Vieną dieną Jonas Gaventas gavo laišką, kad turi padėti į dvaro koplytėlę pinigų.  Nes išveš į Sibirą. Tas Gaventas ir taip sunkiai gyveno su trimis dukterimis, todėl jis pasiskundė kolūkio pirmininkui. Kolūkio pirmininkas buvo toks batsiuvys Jonas Bložė, kuris dirbo Šlapabėržėje. Nors jis ir nebuvo raudonas, tačiau jį privertė būti kolūkio pirmininku.  Tai Gaventas ir pasiskundė Bložei, kad stribai jam parašė laišką, ir liepė padėti pinigų.  Gaventas stebėjosi, ko tie stribai iš jo nori – visą žemę jis ir taip pridavė kolchozui, o reikia maitinti tris mergaites, kolūkyje jis nieko neuždirba. O čia tie stribai reikalauja duoklės. O pirmininkas Bložė buvo ne kvailas, jis nusprendė kreiptis į miliciją. Milicininkai patarė padėti tuščią voką, ir palaukė pasaloje, kai stribai atėjo duoklės.

 Ir įsivaizduokite – ką milicija sugavo? Ogi visus Dotnuvos stribus, tą Zdrazdovo gaują ir Polikarpą. Įsivizuokite, kokia buvo tvarka Stalino laikais – visi tie plėšikavę stribai penkeriems metams buvo pasiųsti į kalėjimą, nesvarbu, kad jie buvo stribai.  O prezidentė padarė iš jo tremtinį, nors tėvas sėdėjo kalėjime už plėšikavimą. Aišku, tuos stribus galėjo pasodinti į kalėjimą ir kaip skundikus. Kai tik stribus pasodino, visame rajone pasidarė ramu gyventi, baigėsi jų plėšikavimas.  Nes visi stribai bijojo kolūkio pirmininko Bložės, kas tas gali juos pasodinti. Visa laimė, kad mūsų rajone tie visi raudonieji buvo protingi žmonės, ir labai mažai žmonių į Sibirą išvežė. Vėliau Polikarpo uodegą aš aptikau kur? Dirbau pienininke Radviliškyje, ir sužinojau, kad grįžęs iš kalėjimo Polikarpas apsigyveno kaime netoli Šeduvos. Dirbo kolūkio brigadininku, ir Šeduvoje pirmą kartą apsiženijo su vietine šeduviete, kuri jam pagimdė labai kvailą sūnų, o vėliau vedė ir Korsakovą (Polikarp Gžyb vedė tikrą Lietuvos rusę Vitaliją Korsakovą, ir susilaukė Dalytės).

 

 

Rusijos ambasadorius Lietuvoje taip pat išvengė atsakymo apie Dalios Grybauskaitės bendradarbiavimą su KGB, pasakęs tai, kad „asmeninius duomenis apie asmenis viešinti draudžia Rusijos įstatymai“, ir kad tokius duomenis gali pateikti tik pati Grybauskaitė.

 

Tada signataras Vaišvila kreipėsi tiesiai į prezidentę, kad ji leistų paviešinti savo asmeninius duomenis. Tačiau prezidentė atsisakė, net ne atsisakė, tačiau pasiuntė signatarą labai toli.

 

Tai taip išeina, kad dirbo KGB? „Nesąmonė, – į šį klausimą atsako MK šaltinis iš KGB organų, – kontora niekada taip nesistengtų demaskuoti savo agento. Tuo labiau palikdama raštiškus duomenis. Reikia visai nežinoti, kas yra KGB, kad kelti tokius klausimus“.

 

Tai buvo ar nebuvo KGB agente? Lietuva atleistų Daliai Grybauskaitei tai, kad ji net gal ir buvo prostitute jaunystėje, tuo labiau, kad Baltijos šalys visada garsėja kaip seks turizmo regionu, tačiau vargu ar atleistų sužinojus, kad prezidentė dirbo KGB.

 

Pionierė, komjaunuolė, tačiau ne gražuolė

 

Dalios vaikystė buvo rami, kaip pasakoja ji pati, ir prabėgo geroje šeimoje. Ji pasakoja, kad tėvas Polikarpas Grybauskas dirbo vairuotoju prekybos bazėje.

Tačiau oficiali Dalios biografija buvo perrašoma kelis kartus, todėl reikia kai ką patikslinti.

Polikarpas Grybayskas buvo raudonas partizanas Panevėžio rajone, priklausė „Birutės“ partizanų būriui.

Po karo dirbo milicininku Kėdainių rajone, valė mišką nuo „banditų“. 1945 m. rudenį Polikarpas tapo gaisrininku NKVD struktūroje, ir po dviejų metų jau buvo seržantas.

Tačiau Polikarpo asmenis byla Nr. №2052/4 buvo uždaryta tik 1958 m. birželio 5 d. po tp, kai ją perėmė Lietuvos TSR kontržvalgyba.

 

Dalia gyveno pionierės ir komjaunuolės gyvenimą, tačiau dabar jį piešia visai kitaip – 2017 m. dokumentiniame filme, parodytame per LRT, prezidentė pasakoja, kokia sunki ir vargana buvo jos vaikystė. Tačiau nepasakojo, kaip tokiai varganai šeimai pavyko gyventi prestižiniame name Vilniuje, o motina dirbo pardavėja „Vaikų pasaulyje“, Kas vyresnis, puikiai prisimena, kaip gyveno prekybininkai iš „vaikų pasaulių“ ir kitokių parduotuvių, CUM< GUM ir kt.

Biografijoje parašyta, kad mokyklą Dalia baigė 1975 m.. nors prašyme priimti į Leningrado universitetą ranka parašyta, kad baigė 1974 m.

Kaip ten bebūtų, tačiau Dalia pradėjo savo darbo karjerą 1975 m. rugsėjo 6 d. – jos darbo knygutėje parašyta, kad ji pradėjo dirbti kadrų inspektore valstybinėje Filharmonijoje.

Tada į universitetus priimdavo tuos, kurie jau dirbo, ir kai kas sako, kad kadrų skyriai bendradarbiaudavo su KGB. Žiūrint kur. Kur nors kolūkyje kadrų skyriuje dirbo tik žmonės, kurie gražiai rašydavo.

O Filharmonija su savo orkestrais, artistais, gastrolėmis užsienyje ir visa kita – tai kaip tik ta vieta, kur KGB turėjo ką veikti.

Nes kultūros veikėjai buvo linkę vieni kitus skųsti, kad tik jų nepatrauktų nuo lovio.

Išėjus iš filharmonijos, Dalia stojo į Leningrado universitetą, tačiau iš pirmo karto nepasisekė. Tuo metu buvo tokia tvarka, kad dirbantys žmonės galėtų stoti studijuoti į vakarinį skyrių, todėl Dalia taip ir pasielgė – įstojo į gamyklą „Rot Front“ oficialiai priėmėja – išdavėja, tačiau žmonės, tuo metu dirbę fabrike, niekaip negalėjo prisiminti lietuvės, kuri ateitų iš pagrindinės kontoros klijuoti sienlaikraščio Kodėl puvo įrašyta darbininke? Nes lengvatos stoti į universitetą buvo taikomos tik darbininkams.

 

Karjera – ne pagal nuopelnus.

1977 m. antras bandymas įstoti į universitetą pavyko. Bendrabučio Daliai ne reikėjo, nes ji gyveno Leningrado centre, Vasilijaus salos prospekte Malom, name Nr. 13, kuris tuo metu priklausė Leningrado KGB ūkio skyriui

 

1983 m. Dalia įstojo į komunistų partiją, jį gaudama kartu su universiteto diplomu. Net Dalios dioplominis darbas buvo labai ideologizuotas „: «Общие закономерности и национальные особенности становления социализма 

 

Universitetą Dalia baigė su raudonu dioplomu, išlaikiusi politinę ekonomiją ir mokslinį komunizmą „puikiai“.

Jeigu į Leningradą Dalia nuvažiavo kaip kuklikomjanuolė, tačiau namo grįžo jau kaip labar vertingas partijos kadras, kuri iš karto buvo įdarbinta moksliniu bendradarbiu Mokslų Akademijos organizacijoje „Žinios“. Po kelių mėnesių tapo Vilniaus aukštosios partinės mokyklos dėstytoja.

 

Atrodė, kad iš karto po universiteto baigimo Dalią ėmė globoti kažkieno nematoma plaukuota ranka

 

 

Facebook komentarai
Back To Top