skip to Main Content

Lietuvos žydų bendruomenė apie 2020-ųjų metų iššūkį Lietuvai

Praėjo keletas tylos mėnesių nuo šokiruojančio nepasirašyto Lietuvos Respublikos Įstatymu įsteigtos institucijos – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) publikuoto “paaiškinimo”, turinčio šiurkštaus Holokausto neigimo bruožų.

Šiame valstybinės LR istorinių tyrimų insitucijos “paaiškinime” teigiama, jog  “okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies”, taip teisinant Jono Noreikos-Generolo Vėtros dalyvavimą Holokauste steigiant Šiaulių getą – izoliuojant Lietuvos žmones ir nusavinant jų turtą.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) vertinimu, tokie pareiškimai turi ne tik LR BK 170-2 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos bruožų, bet taip pat nujautrina visuomenę Holokausto reiškiniui, galimai tikslingai ir sąmoningai skatina jos susipriešinimą, sumenkina ir žemina gelbėjusių žydus lietuvių  žygdarbio atminimą.  

Atminus vienų brutaliausių “Lietūkio” žydų žudynių datą, bei laukiant 75 m. Kauno ir Šiaulių getų sunakinimimo minėjimų, svarbu prisiminti Holokausto Lietuvoje ištakas.

1941 m. birželio 22-ąją, kuomet Berlyno radijuje pasigirdo Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) manifestas, kviečiantis išvaduoti Lietuvą “nuo žydijos jungo”, galima laikyti Holokausto Lietuvoje pradžios momentu.

LAF davęs pradžią Lietuvos laikinajai vyriausybei (lyderiaujant J. Ambrazevičiui,  K. Škirpai, A. Damušiui ir kt. ) tapo nacių politiniu instrumentu Lietuvoje.  Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) posėdžių protokoluose apstu antisemitinių tezių, žydo ir priešo bolševiko sąvokos kone visada vartojamos kaip sinonimai.  Ši instrumentinė vyriausybė įsteigė Tautinio darbo batalioną ir koncentracijos stovyklą žydams, sukūrė ir pasirašė Žydų padėties nuostatus, taip prisidedant prie nacistinės doktrinos kūrimo.

Kazys Škirpa, buvęs žinomas dėl kairuoliškų pažiūrų-simpatizavęs sovietams, vėliau tapo vienu iš nacizmo įtakoje atsidūrusios LLV ideologu. K.  Škirpos ir kitų LLV vadų intencija buvo turėti ne SS legioną, bet savo valstybinius vienetus (valdžią, kariuomenę), leidusius priimti autonominius sprendimus. Tačiau  Suomijos keliu Lietuva nepasuko ir šios “autonomijos” išdava buvo  didesnis sunaikintų žydų procentas Lietuvos teritorijoje negu pačioje hitlerinėje Vokietijoje.

Karo pasekmės  Lietuvai buvo negailestingos – ištisi sunaikinti žydų miesteliai-štetlai ir  iš to sekusi pasąmoninė kaltė, bejėgiškumas, gniuždęs, demoralizavęs tautą, o taip pat, slegiantis, nutautinantis represinis  sovietų režimas.  Iki šiol stokojama supratimo, jog šis skausmas pažįstamas žydams tiek pat kaip ir lietuviams.

Tačiau, ar sunaikinus 95% Lietuvos žydų, užgrobus jų turtą ir pasivaikščiojus po “rekreacinius miškus”, kuriais Nepriklausomoje Lietuvoje tapo senosios žydų kapinės jau sukako moralinis senaties terminas, leidžiantis pagarbos ženklais įamžinti lietuviškojo nacizmo ideologų atminimą ir perrašyti “nepatogią” istoriją? Štai, neaiškią funkciją aliekančio, LAF’o ideologo varsdu pavadinto Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovo V. Valiūšaičio teigimu Laikinoji vyriausybė “bandė net ir žydams  padėti”. Neaišku, kaip su šia tariama pagalba koreliavo LAF ideologinės kryptys, atkartojančios fundamentalias nacizmo doktrinos nuostatas.

2020 metai  skirti pagerbti Vilniaus Gaono 300 m. jubiliejui ir 700 m. žydų istorijai – ši įpareigojanti sukaktis gali  tapti garbingu iššūkiu Lietuvai pradėti naują susitaikymo su savo praeitimi etapą.  Kaip ir prieš 78-erius metus, taip ir dabar, balansuojant tarp tiesos ir melo, etiniai svertai yra mūsų rankose.

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: MONIKA ANTANAITYTĖ, LIETUVOS ŽYDŲ (LITVAKŲ) BENDRUOMENĖ
Facebook komentarai
Back To Top