skip to Main Content

Geidžiamiausi sostinės būstai: mažiau kvadratų, bet su nuosavu kiemu? Interviu su NT eksperte

Sostinės nekilnojamojo turto rinka išgyvena transformaciją. Vadinamosios tūkstantmečio kartos vilniečiai, ieškodami sau būsto, vis dažniau didesnę kvadratūrą maino į kitus privalumus – specifinę namų vietą mieste, nuosavą kiemą, automobilio parkavimo vietą. Statytojai, spėję sureaguoti į kintantį pirkėjų mąstymą, šiandien trina rankomis. Tačiau yra ir projektų, kurie, nepaisant bendro rinkos pakilimo, dėl nelankstumo bei aukštos kainodaros jau kelerius metus neranda naujų šeimininkų. Apie tai, kokius svarbiausius rinkos pokyčius diktuoja šiandieninė Vilniaus NT paklausa bei kaip išvengti klaidų renkantis būstą, sutiko papasakoti metų staigmena tapusio angliškų butų projekto Pilaitėje atstovė, projekto bendraautorės UAB „Novalex“ projektų pardavimų vadovė Ilma Stasiulytė.

Nekilnojamojo turto sektoriuje dirbate daug metų. Jūsų akimis, kuo ypatinga šiandieninė rinkos situacija sostinėje?

Svarbiausias pokytis yra mažėjantis būsto plotas. Dar prieš kelerius metus trijų-keturių asmenų šeima, apžiūrinėdama 70 kv. metrų būstą, galėdavo užklausti: kaip jame reikės įsitekti? O šiandien 50-60 kv. m trijų kambarių šeimyninis butas yra tapęs standartu ir labiausiai geidžiama preke rinkoje.

 

Manau, jog ploto mažinimas yra natūralus statytojų atsakas į pirkėjų spaudimą gauti geresnę galutinę būsto kainą. Vietoje nepanaudotų papildomų kvadratų rinkoje pradėta vertinti kitus namų bruožus, pavyzdžiui, nuosavus kiemus. Įsitvirtina nuostata: „geriau mažesnis, bet kuriantis vertę“, ir Vakarų šalių praktika rodo, kad tai nėra vienadienė mada. Lietuvos NT vystytojai, kurie šio pokyčio neįvertino, jau šiandien turi bėdų realizuodami savo projektus.

 

Kaip vertinate išaugusį kotedžų ir butų su terasomis populiarumą? Ką patartumėte žmonėms, kurie dairosi namų ir neapsisprendžia, ar pirkti butą mieste, ar didesnį kotedžą už miesto ribų?

Nesvarbu, kaip vadinsime būstą, kotedžu ar butu, visiems lietuviams yra įgimtas noras turėti bent kažkokią nuosavą lauko zoną. Tai jau seniai tapo galingu NT rinkodaros veiksniu, dėl kurio šiandien net paprastus balkonus kai kuriuose skelbimuose pradėta vadinti terasomis. Todėl kai pirmieji Vilniuje pasiūlėme ne tik pilnavertes terasas, bet ir nuosavus kiemus kiekvienam „Naujosios Anglijos“ butui, mes iš karto žinojome, kad projektas sulauks didelių simpatijų, ir neapsirikome.

 

Grįžtant prie dilemos, ką pirkti – butą, kotedžą ar apskritai nuosavą namą, – mano praktika rodo, kad yra kelios skirtingos auditorijos su skirtingais prioritetais. Kas nori ir kas gali sau tai leisti, renkasi nuosavą namą prestižiniame mikrorajone. Kas nori to paties, bet negali, ieško kažko panašaus tik pigiau. Šis segmentas, kad gautų didesnį būsto plotą, sutinka keltis į kotedžą toliau nuo miesto, kur kainos mažesnės. Ir yra trečia pirkėjų kategorija: tai žmonės, kurie dažnu atveju galėtų sau leisti ir namą, bet tai nėra jų tikslas. Tokie žmonės perka ne būsto plotą ir nenori „tarnauti“ dideliems kvadratams. Pagrindinis tokių pirkėjų tikslas yra turėti namus mieste, geroje vietoje, komfortiškoje aplinkoje, su papildomais patogumais.

 

Kaip ir visada, pasirinkimą lemia skirtingi prioritetai. Svarbiausia – neužsižaisti su namų porūšiais ir pavadinimais, o žiūrėti, kokias realias vertes ir už kokią sumą gauni konkrečioje situacijoje. Jeigu projekto pristatyme matome žodį „terasa”, neskubėkime trinti rankomis. Visų pirma patikrinkime, koks realus erdvės sprendimas yra siūlomas.

 

Kaip gimė idėja Lietuvoje statyti angliško tipo būstus? Kokie yra objektyvūs English townhouse būstų skirtumai nuo įprastinių butų? O gal skambus pavadinimas tėra reklamos priemonė?

Kaip jau minėjau, už konceptą reikia dėkoti ne projektą vystančiam „Novalex“, o rinkai ir patiems vilniečiams. Jau kurį laiką jautėme stiprėjančią paklausos tendenciją: „mažiau kvadratų, daugiau privatumo“. Vienintelis būdas didinti privatumo jausmą butuose yra projektuoti juos ne vertikaliai, statant daugiaaukštį, bet horizontaliai – kuriant gyvenvietę, kurioje kiekvienas butas turi savo terasą, savo kiemą, savo priskirtą vietą automobiliui. Užstatymo intensyvumas tokioje gyvenvietėje yra nepalyginamai mažesnis, su pamiške ir ežeru besiribojanti aplinka – žymiai ramesnė. Tai užtikrina privatumo ir kaimynystės balansą bei formuoja iš esmės kitokį gyvenimo stilių.

 

Tačiau taip pat sutinku, kad angliškosios koncepcijos perkėlimas į Lietuvą, vientisa gyvenvietės stilistika ir netgi projekto pavadinimas padėjo atkreipti žmonių dėmesį. Vilniuje šiuo metu įgyvendinama daugiau kaip šimtas skirtingų naujų butų projektų. Žmonės tikrai turi iš ko pasirinkti. Šiame kontekste turėti išskirtinį, nuosekliai apgalvotą produktą yra didžiulis pranašumas.

 

Ką patartumėte vilniečiams, ieškantiems būsto sau arba investicijai ir norintiems išvengti klaidų? 

Rimtas gyvenimo sprendimas turi sunokti. Mano praktika rodo, kad jaunas žmogus, ieškantis būsto, savąjį sprendimą brandina apie pusę metų, per kuriuos aiškiai išsigrynina, ko jis nori ir nenori, ką jis gali ir kur yra jo galimybių ribos. Jei kalbame apie ilgąjį laikotarpį, 20 metų perspektyvą, prašauti sunku, nes viso naujo nekilnojamojo turto vertė, žvelgiant į Vilniaus demografines tendencijas, turi augti. Tačiau tiesa ir tai, kad vieni būsto pirkėjai laimi labiau už kitus. Geras barometras patikrinti, ar statytojo prašoma suma už būstą atitinka rinkos slėgį, yra pasižiūrėti, kaip greitai mąžta laisvų būstų skaičius projekte. Stringantis ir vangiai vykstantis projekto būstų pardavimas paprastai yra ženklas, kad rinka prašo kainos korekcijos.   

 

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: VIKTORIJA RIMAITĖ, TEKSTREMISTAI.

Facebook komentarai
Back To Top