skip to Main Content
Gal pasirašyt nacionalinę užuojautą Eglei Bučelytei ir jos kolegoms, kurie priversti skaityti iš lapelio psichopatų kliedesius?
Gal reikėtų ne peticijas teikti, kurių niekas nepriima ir neskaito, net jei pasirašytų milijonas su visais asmens kodais? O pasirašyt nacionalinę užuojautą Eglei Bučelytei ir jos kolegoms, kurie priversti skaityti iš lapelio psichopatų kliedesius? Nežinau kaip jūs, bet aš kas vakarą pasijuntu uždarytas beprotnamyje.
Ir suprantu, kad tai yra nuostabu. Nes dar po metų medicininis beprotnamis gali tapti pačia normaliausia, saugiausia, brangiai apmokama vieta pasaulyje, į kurią bus didžiausios eilės patekti. Nes tai, ką jums sako, yra tik jų baimės žarnyno spazmai ir dūmų uždanga, kad nematytume to, kas planuojama. Kad tylėtume, kai mums neleis aplankyt motinos net mirštant ir ją atgausim stiklainėlyje.
Tik pažiūrėkit, kokie menkystos viską rengia ir suprasit kas bus. Pasaulis pasikeitė, mums jau atvirai sako, kad į normalumą nebegrįšime, dvesiančios tuščių pinigų ir godumo imperijos agonija tęsiasi, tiršti, pūvantys glitėsiai lėtai užlieja viską. Jei ne branduolinis ginklas, karas jau seniai vyktų – sekmadienį pasimelskim už jo kūrėjų sielas.
Tamsa leidžiasi ir ant šalies, ir ant to, ką laikėme savo pasauliu. Nieko nukariaut nereikėjo, žmones nusipirko, nusižudoma ir mirštama savanoriškai, minios gauna duonos, žaidimų, visi gyvulio instinktai bus išlaisvinti. Masės idiotų džiaugsmingai laukia naujų bausmių, kurias pačios ir įvykdys, jei tik bus paliepta. Tešlūs mirštančios imperijos patricijai ir bevaliai valdovai naktimis nemiega, kaip čia greičiau ir pelningiau susinaikinus.
Nenormalumas tapo numirėlių norma, melas – tiesa, veidmainiavimas ir padlaižystė – visuotine kasdienybe. Kur nepažvelgsi – ėriukų tylėjimas, tikėjimai ir pasitikėjimas neteisybe. Abejingumo pasaulis, kad tik man nieko nereikėtų daryti. Gyvieji tik reaguoja į situacijas, kur viskas apskaičiuota ir numatyta, jų veiksmai ir neveikimai – taip pat.
Durys lėtai veriasi į negrįžtamumą, už slenksčio bedugnės tuštuma. Nereikia vaidinti – niekas nežino, kaip baigsis, jie – taip pat. Neapskaičiavo, kad dirbtinis korporacijų imperijos stabilumas, nusipirktas už mirštančių sodrų dalijamas išmaldas, tuoj baigsis, nes ateinanti sustabdyto pasaulio krizė nuskurdins milijonus ir jokie trilijonai tuščių pinigų gaisro neužgesins.
Netikėkit apmokamais pranašais, kurie viską žino, kiekvienam anksčiau ar vėliau teks apsispręsti. Daugumai, kaip visada – po laiko, nes saugiai prisišlietti prie nugalėtojo nebepavyks. Atėjo nuostabus atsiskleidimo metas ir nuostabus laikas, kuris turėjo ateiti – žmonių prasiskleidimo pavasaris.
Štai tas, kurį laikėt protingu ir gerbėt – visiškas glušas. Visiškas ir absoliutus. O tas kampe pakilęs, buvęs kažkoks neaiškus, tylenis ir nepavojingai juokingas, pasirodo yra šviesus ir nesavanaudis, tik iš mandagumo tylėjo? O jei ko bijojo, tai suklysti, tačiau dabar nebebijo, nes akys atsivėrė.
Štai drąsuolis, paskui kurį ėjo minios, pasirodo – eilinis bailys, pasislėpęs po antklode. Ir kaip labai drąsiai ir garsiai tyli! Gal žmona nepastebės, gal viskas praeis ir man nieko nereiks daryti? Vis uosto save ir tikisi, kad tikrai praeis. Nepraeis, mažuli, atėjo tavo atsiskleidimo valanda ir visi tą pamatys, tik ne tu.
O kiek išlįs vilkų iš po avinų kailių? Kiek pasirodys kovotojų, kurie kariaus už save, ir klaupsis pirmosiose eilėse, ir sakys TIKIU? Kiek fariziejų ir rašto mokytojų bus išmesta į konteinerius ir kiek ateis naujų vadų? Argi bus netikėta, jeigu buvusį priešą pamatysi esant draugu, o draugas išduos pirmas ir brolis nusisuks nuo brolio?
Negi nejuntat, kaip Žemė po kojomis suvirpėjo? Prasideda didysis pasipriešinimas, iš pradžių tyliai, bet upeliai susilies į galingą judėjimą. Jaučiu besikaupiant didžiulę jėgą, kuri visą šią beprotystę nušluos nuo Žemės paviršiaus. Bijau tik to, ar mums pakaks išminties, ar nenugalės kerštas, nebijančiųjų ambicijos ir protingųjų durnumas. Ir ar vėl neateis naujieji prisitaikėliai ir drakonai.
Dabar tikrumo valanda ir regėsim kas yra kas. Ir sau atsiskleisim, pamatysim kas esam – ne visiems patiks. Ir daugelis bėgsim pasislėpti, ir pasiilgsim to kas buvo, ir sutiksim mokėt didelę kainą, kad tik nieko nepasikeistų.
Numirėlių pasaulio, kuris dar įsivaizduoja esąs tikras, laikas eina į pabaigą, ateina išbandymai ir tiesos prasidėjimas. Kuris silpnas – bus stiprus, galingieji veikiai pamatys savo bejėgystę, kaip ir neteisūs gaus pajusti teisybę. Gyvieji ir mylintys susitiks ir gers arbatą, ir jų akyse bus šviesa.
Algimantas Rusteika
Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));