skip to Main Content

Prezidentas paskyrė naują ekonomikos ir inovacijų ministrą

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda antradienį pasirašė dekretą, kuriuo, vadovaudamasis Konstitucija ir atsižvelgdamas į Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio teikimą, paskyrė Rimantą Sinkevičių ekonomikos ir inovacijų ministru.

„Naujasis ministras turės vos keletą mėnesių itin svarbiems darbams atlikti. Lauksiu iš jo tvirtos lyderystės skirstant paramą krizę patiriančiam verslui, kuriant skaidresnę viešųjų pirkimų sistemą, užtikrinant profesionalų valstybės ir savivaldybių įmonių valdymą, stiprinant regionų ekonomiką“, – sakė šalies vadovas. Prezidentas pabrėžė, kad R. Sinkevičius turi užtektinai patirties ir politinės įtakos, kad galėtų sudėtingu priešrinkiminiu laikotarpiu pasiekti valstybei svarbių rezultatų.

68-erių R. Sinkevičius šiuo metu yra Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) pirmininko pavaduotojas ir frakcijos Seime seniūnas. Parlamente jis dirba jau ketvirtą kadenciją, o nuo 2017 m. gruodžio vadovavo Seimo Ekonomikos komitetui. 2012–2016 m. R. Sinkevičius ėjo susisiekimo ministro pareigas.

Primename skaitytojams vieną epizodą iš jau mirusios socialdemokratų darbo partijos, vadinamos „senais bebrais“, vadovaujamos „Leo Lt“ aferos kūrėjo Gedimino Kirkilo bendražygio, susisiekimo ministro R. Sinkevičiaus biografijos. Ją papasakojo Eugenijus Gentvilas, ne ką mažesnis aferistas, nei minėta „bebrų gauja“:

Dar 2017 m. spalį Europos Komisija pranešė, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ (LG) turi sumokėti 28 mln. eurų baudą už išardytą geležinkelio ruožą Mažeikiai–Rengė. LG žada skųsti šį Briuselio sprendimą. Lauksime – gal pavyks išvengti sankcijų ir išsaugosime LG, ir visų Lietuvos žmonių pinigus.

Tačiau netolimoje praeityje buvo „pataškytos“ ir kitos LG lėšos. 2015 m. vasarą Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė liepė LG paskolinti 3 mln. eurų bankrutuojančiai valstybės valdomai AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ (LJL). Taip, čia „tik“ 3 mln. eurų, bet šiandien galime konstatuoti – šių pinigų nei LG, nei valstybė nebeatgaus niekada.

 

O istorija buvo paprasta, nors vėliau ji veda net į Afriką, Las Palmą, galiausiai – į niekur, nes bankrutuojančios LJL atstovai atsisakė teikti bet kokią informaciją. Iki šiol tyli ir tuometinis premjeras A. Butkevičiaus bei buvęs susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius. Tad šis mano straipsnis tegul būna paskatinimas premjerui Sauliui Skverneliui ir ministrui Rokui Masiuliui „atrasti galus“.

 

2015 m. liepos 23 d. tuometinis susisiekimo ministras R. Sinkevičius pateikė prašymą teismui iškelti bankroto bylą LJL, kurios finansinės skolos pasiekė 13 mln. eurų. Tačiau kitą dieną, liepos 24-ąją, premjeras A. Butkevičius pareikalavo atsiimti prašymą iš teismo ir nurodė, kad LJL dar bus bandoma gelbėti LG pinigais. Taip į beviltiškoje padėtyje esančią LJL buvo „įmerkti“ dar 3 mln. eurų LG lėšų, leidžiant jiems nemokėti dividendų į biudžetą. Premjero sprendimai tuo metu atrodė naivūs, bet tolesnė istorija su LJL laivu „Voruta“ leidžia numatyti, kad tai nebuvo tik šventas naivumas.

 

Laivas „Voruta“ 2015 m. spalio 25 d. atplaukė su kroviniu į Batos uostą Pusiaujo Gvinėjoje. Laivas lapkričio 3 d. buvo areštuotas ten dirbančios įmonės „Astilleros de Guinea Ecuatorial S. A.“ reikalavimu. Mat LJL turėjo įsiskolinimų šiai įmonei. Žinant, kad laivas „Voruta“ per metus atliko tik 3 reisus, tampa keista, kad LJL nukreipė šį laivą būtent į Pusiaujo Gvinėją, kur laivo jau „tykojo“ kreditoriai.

 

Iš „Vorutos“ įgulos buvo atimti pasai, laive trūko vandens ir maisto. Lapkričio 27 d. atsiskaičius su kreditoriumi „Astilleros de Guinea Ecuatorial S. A.“. „Vorutai“ areštas buvo atšauktas ir ji išplaukė iš Batos uosto į Las Palmą. Tą pačią dieną vėl pateiktas prašymas teismui pradėti LJL bankroto procedūrą. Nežinau, kaip paaiškintų R. Sinkevičius ir A. Butkevičius, bet man atrodo, kad bankroto pradžia nuo liepos iki lapkričio buvo pristabdyta ne iš naivumo, bet su paskaičiavimu – LJL gauna 3 mln. eurų LG pinigų, pratęs gyvavimą, per tą laiką LJL laivas „Voruta“ pasiunčiamas į Pusiaujo Gvinėją, kur jau laukia kreditorius. Atsiskaičius su juo jau galima iš tikrųjų kreiptis dėl bankroto. Tokia mano nuomonė.

 

Šią nuomonę sustiprina dar keli faktai. „Astilleros de Guinea Ecuatorial S. A.“ reikalavo iš LJL už ankščiau atliktas paslaugas (laivo „Raguva“ remontą) 188 tūkst. eurų. Tačiau LJL su šia Pusiaujo Gvinėjos įmone pasirašė taikos sutartį už 250 tūkst. eurų. Ir jokių komentarų šiuo klausimu iš LJL, jos bankroto administratoriaus ar tuometinių politinių pareigūnų.

 

Beje, tie 250 tūkst. eurų buvo pervesti į „Astilleros de Guinea Ecuatorial S. A.“ advokatės klaipėdietės Svetlanos Baracevičienės depozitinę sąskaitą AB SEB banke. Taigi, LJL pinigai nugulė Klaipėdoje. Svarbu pažymėti, kad ši Pusiaujo Gvinėjos įmonė savo interneto puslapyje nurodydavo lietuviškus telefonus. Kelis kartus raštu klausiau tuometinio LJL direktoriaus S. Dobilinsko, o vėliau – LJL bankroto administratoriaus D. Volskio, kas įgaliojo advokatę S. Baracevičienę derėtis su LJL dėl sumų, dėl taikos sutarties, dėl arešto nuėmimo laivui „Voruta“, dėl pinigų pervedimo. Atsakymo nesu gavęs iki šiol, nors mano žiniomis įmonės „Astilleros de Guinea Ecuatorial S. A. “ savininkas yra klaipėdietis verslininkas V. S. Gal dėl to ir nėra jokių atsakymų?

 

Taigi, LJL bankroto procedūra buvo sustabdyta 2015 m. liepos mėnesį, kai LJL finansinės skolos sudarė 13,08 mln. eurų. Bankroto procedūra atnaujinta lapkričio pabaigoje, iškart po to, kai buvo atsiskaityta su klaipėdiečiu verslininku V. S., dirbančiu Pusiaujo Gvinėjoje. LJL finansinės skolos tuo metu jau siekė 17,70 mln. eurų (čia ir 3 mln. eurų skola LG).

 

Labai įdomios laivo „Voruta“ pasiuntimo į Pusiaujo Gvinėją aplinkybės. Minėjau, kad laivas į Batos uostą atplaukė spalio 25 d. Teigiama, kad jis atplukdė 16,792 tonas cemento iš Aveiro uosto Portugalijoje. Paklausus tuometinio LJL direktoriaus S. Dobilinsko dėl cemento krovinio plukdymo į Batos uostą, šis atsakė, kad jam pradėjus vadovauti LJL (2015 m. rugpjūčio 6 d.) cementas jau buvo pakrautas į laivą. Kad atplauktų į Batą spalio 25 d., „Voruta“ turėjo išplaukti iš Aveiro apie spalio 15 d. Ar kas nors gali paaiškinti, kaip atsitiko, kad pilnai pakrautas „Vorutos“ laivas nieko neveikdamas stovėjo Aveiro uoste bent 70 dienų (nuo rugpjūčio 6 d. iki spalio 15 d.). Kas susidūrė su krovos darbais, laivybos specifika, uosto krantinių užimtumu, visi pripažins, kad tai nesusipratimas, jeigu ne nesąmonė. Į mano klausimus raštu nieko neatsakė nei S. Dobilinskas, nei D. Volskis. Visų raštų kopijas siunčiau ir tuometiniam ministrui R. Sinkevičiui. Nesu gavęs iš ministerijos jokių atsakymų ar komentarų. Kaip negavau atsakymų ir į tokius elementarius klausimus – kas buvo šio cemento krovinio siuntėjas ir gavėjas, kieno užsakymu laivas „Voruta“ gabeno cementą į Pusiaujo Gvinėją?

 

Tyla ir nenoras kalbėti apie beviltiškai prarastus LG 3 mln. eurų, apie keistus viražus su bankroto procedūromis, apie dar keistesnius piniginius reikalus su Pusiaujo Gvinėjos verslininku iš Klaipėdos lydi mane jau dvejus metus. Todėl kreipiuosi į dabartinį susisiekimo ministrą R. Masiulį, tikėdamasis, kad jis pajėgus gauti atsakymus, kurie reikalingi ne tik man, bet, pirmiausia, Lietuvos visuomenei.

 

This Post Has 0 Comments

Parašykite komentarą

Back To Top