skip to Main Content

 

 

Sigitą Rudėnaitę siūloma skirti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininke

Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos vyriausioji patarėja Jūratė Šovienė Seimui pristatė nutarimo projektą, kuriuo siūloma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją Sigitą Rudėnaitę atleisti iš šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų ir skirti ją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininke (projektas Nr. XIIIP-4349).

Pasak šalies vadovo atstovės, kandidatė yra sukaupusi daugiametę įvairiapusišką patirtį: prieš pradėdama teisėjo kelią, beveik devynerius metus užsiiminėjo advokato praktika. Daugiau nei 20 metų dirbdama teisėja itin gerai pažįsta teismų sistemą, išmano jos stipriąsias ir silpnąsias puses. Yra dirbusi ne tik visų pakopų bendrosios kompetencijos teismuose, bet ir abiejų pakopų specializuotuose administraciniuose teismuose, jos kompetencija yra pripažįstama ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

„Pradėjau nuo apylinkės, tikrai žinau, kas yra didelis darbo krūvis, dirbau per dvi reformas, kai mes šalia lovos pasidėdavome bylas, kurias reikia rytoj nagrinėti, jų neperskaitydavome, eidavome į darbą. Jaučiu moralinę drąsą kalbėti su tais žmonėmis, kurie iš tikrųjų dabar ir viešai skundžiasi, kad galbūt teismų pirmininkai jiems kažkaip ne taip bylas skirsto, ar kaip nors kitaip skriaudžia. Aš galiu tai suprasti ir manau, kad galėčiau įtikinti žmones ir savo betarpišku požiūriu, ir pakalbėjimu, kad iš tikrųjų nereikia užmiršti tų problemų, negalima jų ignoruoti. Na ir tikiu ir savo teisingumo jausmu, ne tik kaip teisėjos, bet ir bendražmogišku“, – prisistatydama Seimo nariams sakė kandidatė.

S. Rudėnaitė šiuo metu laikinai eina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigas.

Pagrindiniu šio klausimo svarstyme paskirtas Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Seimo posėdyje projektą numatoma svarstyti kovo 19 dieną.

 

LL ne kartą rašė apie jau minėtą kandidatę. Ji itin išgarsėjo savo drąsiais sprendimais, kai nurodė, kad cenzūra Lietuvoje yra legali, įstatymams ir Konstitucijai neprieštaraujanti, o spaudos laisvė apskirtai neegzistuoja, nes trukdo mafijai priimti teisėtus ir pagrįstus sprendimus. 

Nieko keisto, kad ir ir mūsų spec. tarnybų pastūdmėlis Gitanas siūlo tokią kandidatę į aukščiausiąjį teismą. Tai itin drąsu, turint omenyje, kad tik vakar Konstitucinis teismas išaiškino, kad Rudėnaitės atstovaujamo aukščiausiojo teimso nutartis, kad pas teisėjus negali daryti kratų (iš esmės tai visiškai legalizavo teisėjų kyšininkavimą, nes dabar nė vieno teisėjo, paėmusio kyšį, negalima sulaikyti ir pas jį padaryti kratą – tai būtų neteisėta, kai išaiškino visokios rudėnaitės ir norkai.

 

  

Visų Lietuvos pakopų, ypatingai Aukščiausiojo teismo teisėjai drąsiai rašo į savo nutartis absoliutų melą ir savo fantazijas, ir jomis, remdamiesi, priima nusikalstamus sprendimus. Labai dažnai tokisos kreivos fantazijos lemia žmonių ir jų šeimų likimus.

Nors Konstitucija aiškiai sako, kad prieš įtatymą visi lygūs, ir kad dokumento klastojimas yra nusikaltimas, tačiau tiek STT, tiek prokuratūra atkakliai nekelia bylų teisėjams už savo nutarčių klastojimą.

Tai apgailėtina, nes Konstitucija aiškiai nustatė, kad Seimas gali surengti apkaltos procedūrą teisėjams, „paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas“. Tai reiškia, kad nereikia kito teismo sprendimo, kad teisėjas paarė nusikaltimą, užtenka „paaiškėjimo, kad padarytas nusikaltimas“. Labai gaila, kad Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkei A.Širinskienei tai niekaip nepaaiškėja, nors ji turi puikų įrankį pažaboti teisėjų nusikaltimus:

116 straipsnis
Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka.
 

 

 

Pranešimas apie organizuotą nusikalstamą grupuotę Lietuvos aukščiausiame ir Vilniaus apygardos teismuose

Pateikiu chronologine tvarka visą eilę sunkių nusikaltimų, kuriuos atliko taip vadinami Vilniaus apylinkės, apygardos ir Aukščiausiojo teismo teisėjai:

 

  1. Kreipiausi į generalinę prokuratūrą dėl Aukščiausiojo teismo teisėjų (S.Rudėnaitės, V.Grabinsko, G.Sagačio – nuotraukos viršuje) nusikalstamos veiklos – dokumento suklastojimo, piktnaudžiavimo tarnyba
  2. Rugpjūčio 19 d. gavau prokuroro nutarimą, kuriuo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal mano skundą, kuriuo aš prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegijos (teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnailės ir Gedimino Sagačio) piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo, dokumentų klastojimo.
  3. Apskundžiau šį nutarimą Vilniaus miesto apylinkės teismui, nurodžiau, kad minėti teisėjai savo 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi Nr. 3P-1352/2019 man nurodė, kad cenzūra Lietuvoje yra visiškai legalizuota, neprieštarauja jokiems teisės aktams, ir kad spaudos laisvė Lietuvoje yra apribota iki minimumo.
  4. Savo skunde teismui nurodžiau, kad cenzūrą draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, ir Visuomenės informavimo įstatymas, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas ją įvedė „Laisvam laikraščiui“ dar 2009 m. civilinėje byloje Nr. 2-117734/2009, ir per dešimt metų visa mafijai dirbanti „teisinė“ sistema jau aštuonis kartus spėjo atmesti mano prašymus panaikinti cenzūrą. Visais atvejais teisėjai klastojo savo nutartis, įrašydami į jas žinomai melagingus duomenis, o Konstitucijos ir įstatymo reikalavimai buvo įvardijami kaip „deklaratyvūs“ teiginiai.
  5. Buvęs Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas dar 2009 m. kreipėsi į teismą, kad „Laisvam laikraščiui“ būtų įvesta cenzūra – uždrausta rašyti straipsnius, kuriuose A.Sadeckas būtų siejamas su „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.
  6. Teismas paslaugiai patenkino A.Sadecko prašymą ir įvedė cenzūrą, o mane nuo to laiko nuteisė aštuonis kartus vien už tai, kad rašiau straipsnius ir pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo pagrindinė figūra, privatizuojant „Mažeikių naftą“, o jos visi skundai ir teiginiai melagingi.

7 . Kai galiausiai pateikiau skundą Aukščiausiam teismui dėl cenzūros panaikinimo, ir Lietuvos aukščiausiojo teismo kolegijai buvo pateiktas Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Be to, pateiktas ir Lietuvos Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ vienareikšmiškai konstatuoja: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“

  1. Nors visa teisinė sistema dešimt metų klastojo savo nutartis (esu pateikęs prezidentui G.Nausėdai prašymą iškelti baudžiamąsias bylas 21 Vilniaus apylinkės ir apygardos teismo teisėjams už dokumento klastojimą), tačiau minėta LAT kolegija nusprendė, kad mano skunde „nepagrindžiama. jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla“.

 Žodžiu, minėti teisėjai aiškiai pasakė, kad jokios Lietuvos  Konstitucijos ir įstatymai jiems negalioja, jų reikalavimai nieko nereiškia, o tai, kad teismai 10 metų pažeidėja pagrindinį šalies įstatymą, nereiškia, kad „galėjo neteisingai būti išspęsta byla“.

 

 

  1. Atvirai pasakius, nesitikėjau, kad tokia instancija, kaip LAT, gali taip drąsiai klastoti savo nutartis, ir legalizuoti nusikalstamą cenzūros įvedimą. Atkreipiau dėmesį, kad pats A.Sadecko skundas įvesti cenzūrą buvo melagingas, nes A.Sadeckas prašė uždrausti jį sieti su „Mažeikių naftos“ privatizavimu, nors pats asmeniškai sprendė, kam ir kokiomis sąlygomis turi būti privatizuota minėta įmonė, ir už šią veiklą jo įmonė gavo milijonus litų, kurią Mažeikių rajono prokuratūra įvardino kaip „butaforinės paslaugos“.
  2. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek Vilniaus apylinkės teismas, tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau net aštuonis kartus atsisakydavo panaikinti neteisėtai įvestą cenzūrą, kuri buvo įvesta dar 2009 m. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi.

Esant tokiai padėčiai, jau daugiau nei dešimt metų aš, Aurimas Drižius, savaitraščio „Laisvas laikraštis“ redaktorius, žurnalistas ir leidėjas, teismų ir prokuratūros pagalba esu persekiojamas už savo žurnalistinę veiklą buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko (toliau ir – A. Sadeckas), kuris melagingu prevenciniu ieškiniu kreipėsi į teismą ir paprašė įvesti cenzūrą, t.y. uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

  1. Minėtą LAT kolegija toliau piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi ir savo nutartimi man bando įrodyti, kad cenzūra Lietuvoje yra teisėta, ir kad cenzūros nedraudžia jokie teisės aktai.

Nors yra priešingai – cenzūrą draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas.

Minėta teisėjų kolegija tai puikiai žinojo, nes kam kam, tačiau LAT teisėjams būtina žinoti bent jau pagrindinį šalies įstatymą – Konstituciją.

Tačiau minėta kolegija padarė dar vieną nusikaltimą, numatytą BK 300 str., nes įrašę žinomai melagingus duomenis, kad neva teisės aktai leidžia cenzūrą, ir ją taip legalizavę, teisėjai suklastojo savo nutartį.

Nurodžiau, kad minėta LAT kolegija, matydama, kad cenzūra, įvesta civilinėje byloje Nr. 2S-835- 565/2018, turi būti panaikinta, nes ji akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, melagingai man nurodė, kad „nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė teisės normas“.

Tai yra akivaizdus dokumento – Aukščiausiojo teismo nutarties – klastojimas, daromas sąmoninga tyčia ir suprantant, kad klastoji teisės dokumentą.

Facebook komentarai
Back To Top