skip to Main Content

Kadangi Lietuvos respublika jau keturi metau nesugeba išversti šio sprendimo į lietuvių kalbą, „Laisvas laikraštis“ mielai tai padarė už respubliką. Perskaitę jį sprendimą, suprasite, kodėl jis keturi metai niekaip neišverčiamas:

(1 iš 1) BYLA ABU ZUBAYDAH prieš LIETUVĄ
46454/11 | Sprendimas (dėl bylos esmės ir teisingo atlyginimo) | Teismas (pirmoji kolegija) | 2018-05-31 | Teisinės santraukos
Dokumento URL:
https://hudoc.echr.coe.int/eng?i=001-183687

Peržiūrėti
Išsami informacija apie bylą
Versijos kalbomis
RelatedTerms (0 iš 0) Paryškinti Tik tikslus terminas
TERMINATORIUS Grįžti atgal (paspauskite Enter)

PIRMAS SKYRIUS

BYLA ABU ZUBAYDAH prieš LIETUVĄ

(Ieškinio Nr. 46454/11)

SPRENDIMAS

STRASBOURGAS

2018 m. gegužės 31 d.

FINAL

08/10/2018

Šis sprendimas tapo galutinis pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį. Jis gali būti redaguojamas.

PROCEDŪRA

FAKTAI

I. PRELIMINARŪS SAMPROTAVIMAI DĖL FAKTŲ NUSTATYMO

II. TEISMUI PATEIKTI ĮRODYMAI

III. BYLOS APLINKYBĖS

A. Vadinamoji „Didelės vertės sulaikytųjų programa“

1. HVD programos sukūrimas

(a) JAV prezidento memorandumai

(i) 2001 m. rugsėjo 17 d. memorandumas

(ii) 2002 m. vasario 7 d. memorandumas

(b) Abu Zubaydah suėmimas ir perkėlimas į slaptą CŽV sulaikymo įstaigą 2002 m. kovo mėn.

(c) CŽV programos „sulaikyti ir tardyti teroristus užsienio vietose“ sukūrimas

2. Sustiprinti tardymo metodai

(a) Teisiškai sankcionuotų standartinių ir sustiprintų tardymo metodų aprašymas

(b) EIT naudojimo išplėtimas, neapsiribojant Abu Zubaydah tardymu

3. Standartinės procedūros ir elgesys su CŽV laikomais „didelės vertės sulaikytiniais“ (kombinuotas tardymo metodų naudojimas)

4. Sulaikymo sąlygos CŽV „juodosiose vietose“

5. HVD programos mastas

6. HVD programos uždarymas

B. Jungtinių Valstijų Aukščiausiojo Teismo sprendimas byloje Rasul prieš Bush

C. Jeppesen Dataplan, Richmor Aviation ir kitų oro bendrovių vaidmuo CŽV vykdomose perdavimų operacijose

1. Jeppesen Dataplan Inc.

2. Richmor Aviation

3. Kitos bendrovės

D. CŽV veiklos, susijusios su HVD programa 2001-2009 m., peržiūra JAV Senate

1. Peržiūros eiga

2. Nustatymai ir išvados

IV. KONKREČIOS BYLOS APLINKYBĖS

A. Informacijos apie pareiškėjo slaptą kalinimą ir jo bendravimą su išoriniu pasauliu apribojimai

B. Pareiškėjo suėmimas, perkėlimas į CŽV nelaisvę, slaptas kalinimas ir perkėlimas nuo 2002 m. kovo 27 d. iki 2003 m. rugsėjo 22 d., kaip nustatė Teismas byloje Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją ir papildė 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita

C. Pareiškėjo perkėlimai ir kalinimas nuo jo perdavimo iš Lenkijos 2003 m. rugsėjo 22 d. iki jo tariamo perdavimo Lietuvai 2005 m. vasario 17 d. arba 2005 m. vasario 18 d., kaip nustatė Teismas byloje Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, atkurti remiantis 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita ir kitais dokumentais bei patvirtinti Teismo apklaustų ekspertų

D. Pareiškėjo tariamas slaptas kalinimas CŽV „juodojoje aikštelėje“ Lietuvoje nuo 2005 m. vasario 17 d. arba 18 d. iki 2006 m. kovo 25 d., kaip apibūdino pareiškėjas, atkurtas remiantis 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita ir kitais dokumentais bei patvirtintas Teismo apklaustų ekspertų

1. Pareiškėjo tariamas perdavimas į Lietuvą 2005 m. vasario 17 d. ar 18 d. ir jo perdavimas iš Lietuvos lėktuvu N733MA 2006 m. kovo 25 d.

(a) Pareiškėjo teiginiai

(i) Perdavimas į Lietuvą (2005 m. vasario 17 arba 18 d.)

(ii) Perdavimas iš Lietuvos (2006 m. kovo 25 d.)

(b) Teismui pateikti įrodymai

(i) 2015 m. „Reprieve Briefing“ informacinis pranešimas

(α) Dėl spalvotais kodais pažymėtų CŽV sulaikymo patalpų pavadinimų ir jų veikimo laikotarpių

(β) Dėl CŽV kalinių perkėlimo į Lietuvą

– 2005 m. vasario mėn. perkėlimai

– 2005 m. spalio mėn. perkėlimas

– 2006 m. kovo mėn. perkėlimas

(ii) Ekspertų parodymai

(iii) 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje „Sulaikymo vieta „Violetinė

2. Pareiškėjo sulaikymas ir elgesys su juo

E. Tolesni pareiškėjo perkėlimai CŽV kalinimo metu (iki 2006 m. rugsėjo 5 d.), rekonstruoti remiantis 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita ir kitais dokumentais bei patvirtinti Teismo apklaustų ekspertų

F. Pareiškėjo kalinimas JAV Gvantanamo įlankos įlankoje nuo 2006 m. rugsėjo 5 d. iki dabar

G. Psichologinis ir fizinis HVD programos poveikis pareiškėjui

H. JAV Senato komiteto 2014 m. ataskaitoje nurodytų spalvotų CŽV sulaikymo vietų su kodiniais pavadinimais vietų nustatymas, kurį atliko ekspertai

I. Parlamentinis tyrimas Lietuvoje

1. Seimo tyrimas ir išvados

2. Išrašai iš Seimo debatų dėl KPND stenogramų Išvados

 

J. Nusikalstamų veikų tyrimas Lietuvoje

1. 2010-2011 m. atliktas tyrimas

2. Tyrimo atnaujinimas 2015 m. sausio 22 d. ir tolesnis procesas

V. ATITINKAMA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA

A. Lietuvos Respublikos Konstitucija

B. Baudžiamasis kodeksas

C. Baudžiamojo proceso kodeksas

D. Civilinis kodeksas

E. Žvalgybos įstatymas

F. Seimo statutas

G. Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymas

H. Konstitucinio Teismo praktika

VI. SUSIJUSI TARPTAUTINĖ TEISĖ

A. Vienos konvencija dėl sutarčių teisės

B. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas

C. Jungtinių Tautų konvencija dėl kankinimo

D. JT Ženevos konvencijos

1. Ženevos (III) konvencija

2. Ženevos (IV) konvencija

E. Tarptautinės teisės komisijos 2001 m. straipsniai dėl valstybių atsakomybės už tarptautiniu mastu neteisėtus veiksmus

F. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija 60/147

VII. ATRINKTI VIEŠI ŠALTINIAI, KURIUOSE PATEIKIAMA INFORMACIJA APIE BENDRĄSIAS ŽINIAS APIE HVD PROGRAMĄ IR IŠREIŠKIAMAS SUSIRŪPINIMAS DĖL ŽMOGAUS TEISIŲ PAŽEIDIMŲ, KURIE, KAIP ĮTARIAMA, PO 2001 M. RUGSĖJO 11 D. VYKO JAV VALDOMOSE SULAIKYMO ĮSTAIGOSE

A. Jungtinių Tautų organizacija

1. JT vyriausiojo žmogaus teisių komisaro pareiškimas dėl Talibano ir Al-Qaeda kalinių kalinimo JAV Gvantanamo bazėje, Kuboje, 2002 m. sausio 16 d.

2. Tarptautinės kankinimų reabilitacijos tarybos pareiškimas

3. 4. JT darbo grupė dėl savavališko sulaikymo, Nuomonė Nr. 29/2006, Ibn al-Shaykh al-Libi ir 25 kiti asmenys prieš Jungtines Amerikos Valstijas, JT dok. A/HRC/4/40/Add.1, 103 (2006 m.)

B. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Rezoliucija Nr. 1340 (2003) dėl Jungtinių Amerikos Valstijų Afganistane arba Gvantanamo įlankoje laikomų asmenų teisių, 2003 m. birželio 26 d.

C. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos

1. Amnesty International, Memorandumas JAV vyriausybei dėl asmenų, kalinamų JAV Afganistane ir Gvantanamo įlankoje, teisių, 2002 m. balandžio mėn.

2. Human Rights Watch, „Jungtinės Valstijos, kaltės prezumpcija: Žmogaus teisių pažeidimai sulaikytųjų po Rugsėjo 11-osios“, Vol. 14, No. 4 (G), 2002 m. rugpjūčio mėn.

3. Human Rights Watch, „Jungtinės Valstijos: Pranešimai apie Al-Qaeda įtariamųjų kankinimą“, 2002 m. gruodžio 26 d.

4. Tarptautinė Helsinkio žmogaus teisių federacija, „Antiteroristinės priemonės, saugumas ir žmogaus teisės: Rugsėjo 11-osios įvykių raida Europoje, Centrinėje Azijoje ir Šiaurės Amerikoje“, ataskaita, 2003 m. balandis.

5. Amnesty International 2003 m. ataskaita – Jungtinės Amerikos Valstijos, 2003 m. gegužės 28 d.

6. Amnesty International, „Neteisėtas šešių vyrų iš Bosnijos ir Hercegovinos kalinimas Gvantanamo įlankoje“, 2003 m. gegužės 29 d.

7. Amnesty International, „Jungtinės Amerikos Valstijos, blogo pavyzdžio grėsmė: „Karo su terorizmu“ sulaikymai toliau kenkia tarptautiniams standartams“, 2003 m. rugpjūčio 18 d.

8. Amnesty International, „Incommunicado detention/Fear of ill-treatment“, 2003 m. rugpjūčio 20 d.

9. Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas, Jungtinės Amerikos Valstijos: Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto pirmininkas ragina siekti pažangos su sulaikymu susijusiais klausimais, pranešimas spaudai 04/03, 2004 m. sausio 16 d.

10. Žmogaus teisių stebėjimo institutas – 2005 m. lapkričio 6 d. pareiškimas dėl JAV slaptų sulaikymo vietų

11. Žmogaus teisių stebėjimo institutas – 2005 m. lapkričio 30 d. CŽV galimai kalinamų „kalinių vaiduoklių“ sąrašas

VIII. ATRINKTI ŽINIASKLAIDOS PRANEŠIMAI IR STRAIPSNIAI

A. Tarptautinė žiniasklaida

1. 2002 m. paskelbti pranešimai

2. 2005 m. paskelbti pranešimai

3. 2009 m. „ABC News“ pranešimai

4. Kitos ataskaitos (2009-2011 m.)

B. Lietuvos žiniasklaida

IX. TARPTAUTINIAI TYRIMAI, SUSIJĘ SU CŽV SLAPTU ĮTARIAMŲ TERORISTŲ KALINIMU IR PERDAVIMU EUROPOJE, ĮSKAITANT LIETUVĄ

A. Europos Taryba

1. Procedūra pagal Konvencijos 52 straipsnį

2. Parlamentinės asamblėjos tyrimas – Marty tyrimas

(a) 2006 m. Marty ataskaita

(b) 2007 m. Marty ataskaita

(c) 2011 m. Marty ataskaita

B. Europos Parlamentas

1. Fava tyrimas

2. 2007 m. Europos Parlamento rezoliucija

3. Flautre ataskaita ir 2012 m. Europos Parlamento rezoliucija

4. 2013 m. Europos Parlamento rezoliucija

5. 2015 m. Europos Parlamento rezoliucija

6. 2015 m. spalio mėn. posėdis LIBE

7. 2016 m. Europos Parlamento rezoliucija

C. 2007 m. Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto ataskaita

D. 2010 m. JT bendras tyrimas

X. VYRIAUSYBĖS PATEIKTŲ LIUDYTOJŲ PARODYMŲ SANTRAUKA

Liudytojas A

Liudytojas A1

Liudytojas A2

Liudytojas A3

Liudytojas A4

Liudytojas B

Liudytojas B1

Liudytojas B2

Liudytojas B3

Liudytojas B4 (Vyriausybės taip pat vadinamas „asmeniu B“)

Liudytojas C

Liudytojas C1

Liudytojas C2 (Vyriausybės taip pat vadinamas „asmeniu C“)

Liudytojas D

Liudytojas D1

Liudytojas E

Liudytojas E1

Liudytojas F

Liudytojas F1

Liudytojas G

Liudytojas G1

Liudytojas G2

Liudytojas H

Liudytojas H1

Liudytojas K

Liudytojas L

Liudytojas M

Liudytojas N

1. Apklausa 2010 m. kovo 9 d.

2. 2010 m. kovo 16 d. apklausa

Liudytojas O

1. 2010 m. kovo 9 d. apklausa

2. 2010 m. kovo 10 d. apklausa

Liudytojas P

Liudytojas Q

Liudytojas R

Liudytojas S

Liudytojas T

1. Apklausa 2010 m. kovo 2 d.

2. 2010 m. kovo 16 d. apklausa

Liudytojas U

Liudytojas U1

Liudytojas V

Liudytojas X

Liudytojas Y

Liudytojas Z

XI. KITI TEISMUI PATEIKTI DOKUMENTAI IR ĮRODYMAI

A. 2011 m. CPT ataskaita

B. Lietuvos Vyriausybės atsakymas į 2011 m. CPT ataskaitą

C. P. Fava parodymai dėl „neformalaus transatlantinio susitikimo“, duoti bylose Al Nashiri prieš Lenkiją ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją

D. Dokumentai, susiję su tyrimą atliekančio prokuroro atliktu Projekto Nr. 1 ir Projekto Nr. 2 patikrinimu vietoje

1. 2010 m. kovo 17 d. Projekto Nr. 1 patikrinimo vietoje protokolas.

2. 2010 m. birželio 4 d. Projekto Nr. 2 patikrinimo vietoje protokolas.

E. 2002 m. liepos 25 d. rezoliucija ir veiklos veiksmų planas

F. Ataskaita dėl 2005 m. spalio 6 d. incidento Vilniaus oro uoste

G. Buvusio Lietuvos Respublikos Prezidento V. Adamkaus 2009 m. lapkričio 26 d. laiškas CNSD

H. Vidaus reikalų ministerijos 2009 m. gruodžio 9 d. raštas

I. 2010 m. kovo 15 d. Palangos oro uosto raštas

J. Muitinės departamento 2010 m. balandžio 12 d. raštas

K. VSAT 2010 m. balandžio 27 d. raštas

XII. TEISMO IŠKLAUSYTŲ EKSPERTŲ PARODYMŲ IŠTRAUKOS

A. Senatoriaus Marty ir J. G. S. pranešimas „Turimų įrodymų, įskaitant skrydžio duomenis, distiliavimas Lietuvos ir Abu Zubaydah bylos atžvilgiu“

B. Senatorius Marty

C. J. G. S.

D. J. Black

 

ĮSTATYMAS

I. VYRIAUSYBĖS PRELIMINARŪS PRIEŠTARAVIMAI DĖL IEŠKINIO PRIIMTINUMO

A. Lietuvos jurisdikcijos ir atsakomybės pagal Konvenciją nebuvimas dėl tariamo pareiškėjo perdavimo Lietuvai, kalinimo ir netinkamo elgesio CŽV sulaikymo įstaigoje Lietuvoje ir perdavimo iš Lietuvos bei pareiškėjo nukentėjusiojo statuso nebuvimo

1. Vyriausybė

2. Pareiškėjas

3. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

B. Vidaus teisinės gynybos priemonių išnaudojimo taisyklės ir šešių mėnesių taisyklės nesilaikymas

1. Vyriausybė

(a) Vidaus teisinės gynybos priemonių neišnaudojimas

(b) Šešių mėnesių taisyklės nesilaikymas

2. Pareiškėjas

(a) Vidaus teisinės gynybos priemonių neišnaudojimas

(b) Šešių mėnesių taisyklės nesilaikymas

3. Teismo vertinimas

II. TEISMO FAKTŲ NUSTATYMAS IR ĮRODYMŲ VERTINIMAS

A. Šalių pozicijos dėl faktų ir įrodymų

1. Vyriausybė

(a) Pareiškėjo pateiktų įrodymų nepatikimumas

(b) įrodymų, patvirtinančių, kad tam tikri su CŽV susiję lėktuvai, nusileidę Lietuvoje nuo 2005 m. vasario 17 d. iki 2006 m. kovo 25 d., vykdė ypatingojo perdavimo misijas, nebuvimas

(c) įrodymų, patvirtinančių, kad Lietuvoje veikė slapta CŽV sulaikymo įstaiga ir kad pareiškėjas buvo sulaikytas šioje įstaigoje, trūkumas

(i) Dėl tariamo CŽV slapto sulaikymo objekto egzistavimo

(ii) dėl tariamo pareiškėjo slapto kalinimo Lietuvoje

(d) įrodymų, patvirtinančių, kad Lietuvos valdžios institucijos sutiko su CŽV slapto sulaikymo įstaigos veikimu Lietuvos teritorijoje arba bendradarbiavo vykdant HVD programą, nebuvimas

(e) trūksta įrodymų, kad Lietuva žinojo apie CŽV HVD programą tuo metu, kai ji buvo vykdoma

2. Pareiškėjas

(a) Dėl Vyriausybės teiginio apie informacijos šaltinių ir įrodymų nepatikimumą Teisme

(b) Dėl su CŽV susijusių lėktuvų nusileidimo Lietuvoje nuo 2005 m. vasario 17 d. iki 2006 m. kovo 25 d.

(c) dėl CŽV slapto sulaikymo įstaigos Lietuvoje egzistavimo ir pareiškėjo slapto sulaikymo Lietuvoje

(d) dėl Lietuvos valdžios institucijų sutikimo su CŽV slapto sulaikymo įstaigos veikimu Lietuvos teritorijoje ir jų bendrininkavimo vykdant HVD programą

(e) dėl Lietuvos žinojimo apie CŽV HVD programą tuo metu, kai ji buvo vykdoma

B. Amnesty International (AI) ir Tarptautinės teisininkų komisijos (TKK) bendri pareiškimai dėl visuomenės informavimo apie JAV praktiką suimtų įtariamųjų terorizmu atžvilgiu

C. HFHR pareiškimai

D. Šalių pozicijos dėl įrodinėjimo standarto ir įrodinėjimo pareigos

1. Vyriausybė

2. Pareiškėjas

E. Pirmosios instancijos teismo atliktas faktų ir įrodymų vertinimas

1. Taikytini principai, kylantys iš Teismo praktikos

2. Išankstinės pastabos dėl faktų ir įrodymų vertinimo šioje byloje

3. Dėl faktų nustatymo ir įrodymų, susijusių su pareiškėjo teiginiais dėl jo perdavimo ir slapto CŽV kalinimo iki jo perdavimo Lietuvai (nuo 2002 m. kovo 27 d. iki 2005 m. vasario 17 arba 18 d.), vertinimo

(a) Laikotarpis nuo 2002 m. kovo 27 d. iki 2003 m. rugsėjo 22 d.

(b) Ar pareiškėjo teiginiai dėl jo slapto sulaikymo ir perdavimo CŽV priežiūrai nuo 2003 m. rugsėjo 22 d. (perdavimas iš Lenkijos) iki 2005 m. vasario 17 arba 18 d. (perdavimas iš Maroko) buvo įrodyti Teisme

4. Dėl faktų nustatymo ir įrodymų, susijusių su pareiškėjo teiginiais dėl jo perdavimo CŽV į Lietuvą, slapto kalinimo Lietuvoje ir perdavimo CŽV iš Lietuvos (nuo 2005 m. vasario 17 arba 18 d. iki 2006 m. kovo 25 d.), vertinimo

(a) ar pareiškėjo nurodytu laiku Lietuvoje egzistavo CŽV slapto sulaikymo įstaiga (nuo 2005 m. vasario 17 arba 18 d. iki 2006 m. kovo 25 d.)

(b) ar pareiškėjo teiginiai dėl jo perdavimo į Lietuvą, slapto kalinimo CŽV sulaikymo vietoje „Violeta“ Lietuvoje ir perkėlimo iš Lietuvos į kitą CŽV sulaikymo vietą kitoje vietoje buvo įrodyti Teisme

(i) Preliminarūs svarstymai

(ii) Perdavimas ir slaptas kalinimas

(iii) Elgesys su pareiškėju CŽV kalėjime Lietuvoje

 

 

 

5. Dėl faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų, susijusių su pareiškėjo teiginiais dėl Lietuvos žinojimo apie CŽV HVD programą ir bendrininkavimo ją vykdant, vertinimo

(a) Lietuvos valdžios institucijų ir CŽV bendradarbiavimo santykiai, įskaitant susitarimą priimti CŽV sulaikymo centrą, finansinio atlygio už paramą HVD programai priėmimą ir pagalbą įsigyjant ir pritaikant patalpas CŽV veiklai (Projektas Nr. 1 ir Projektas Nr. 2)

(i) Susitarimas priimti CŽV sulaikymo patalpas ir finansinio atlygio už HVD programos rėmimą priėmimas

(ii) pagalba įsigyjant ir pritaikant patalpas CŽV veiklai (Projektas Nr. 1 ir Projektas Nr. 2)

(b) Pagalba užmaskuojant CŽV perdavimų lėktuvų maršrutus per Lietuvą, naudojant vadinamąjį „fiktyvų“ skrydžių planavimą

(c) Speciali CŽV skrydžių tvarka

(d) Aplinkybės, įprastai susijusios su HVD perdavimu ir priėmimu CŽV „juodojoje vietoje“

(e) Viešai žinomos žinios apie elgesį, kurio 2002-2005 m. JAV kalėjimuose buvo laikomasi su pagautais įtariamaisiais teroristais

(f) Neformalus transatlantinis susitikimas

6. Teismo išvada dėl Lietuvos valdžios institucijų žinojimo apie CŽV HVD programą ir bendrininkavimo ją vykdant

III. LIETUVOS JURISDIKCIJA IR ATSAKOMYBĖ PAGAL KONVENCIJĄ BEI PAREIŠKĖJO NUKENTĖJUSIOJO STATUSAS

A. Šalių pareiškimai

B. Teismo vertinimas

1. Dėl jurisdikcijos

2. Dėl valstybės atsakomybės už užsienio pareigūnų elgesį su pareiškėju ir jo sulaikymą jos teritorijoje

3. Dėl valstybės atsakomybės už pareiškėjo išsiuntimą iš jos teritorijos

4. Išvada dėl Lietuvos Vyriausybės preliminarių prieštaravimų, kad Lietuva neturi jurisdikcijos ir atsakomybės pagal Konvenciją, ir dėl pareiškėjo nukentėjusiojo statuso

IV. TARIAMAS KONVENCIJOS 3 STRAIPSNIO PAŽEIDIMAS

A. Procedūrinis 3 straipsnio aspektas

1. Šalių pareiškimai

(a) Vyriausybė

(b) Pareiškėjas

2. Amnesty International (AI) ir Tarptautinės teisininkų komisijos (TKK) bendri pareiškimai dėl „veiksmingo tyrimo“

3. Teismo vertinimas

(a) Priimtinumas

(b) Turinys

(i) Taikytini bendrieji principai, kylantys iš Teismo praktikos

(ii) Minėtų principų taikymas šioje byloje

B. Esminis 3 straipsnio aspektas

1. Šalių pareiškimai

(a) Vyriausybė

(b) Pareiškėjas

2. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

(a) Priimtinumas

(b) Turinys

(i) Taikytini bendrieji principai, kylantys iš Teismo praktikos

(ii) Minėtų principų taikymas šioje byloje

(α) Elgesys, kuris pareiškėjui buvo taikomas atitinkamu metu

(β) Teismo išvada dėl Lietuvos atsakomybės

V. TARIAMAS KONVENCIJOS 5 STRAIPSNIO PAŽEIDIMAS

A. Šalių pareiškimai

1. Vyriausybė

2. Pareiškėjas

B. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

1. Priimtinumas

2. Turinys

(a) Taikytini bendrieji principai, kylantys iš Teismo praktikos

(b) Minėtų principų taikymas šioje byloje

VI. TARIAMAS KONVENCIJOS 8 STRAIPSNIO PAŽEIDIMAS

A. Šalių pareiškimai

1. Vyriausybė

2. Pareiškėjas

B. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

1. Priimtinumas

2. Turinys

VII. TARIAMAS KONVENCIJOS 13 STRAIPSNIO KARTU SU 3 STRAIPSNIU PAŽEIDIMAS

A. Šalių pareiškimai

B. Teismo vertinimas

1. Priimtinumas

2. Turinys

(a) Taikytini bendrieji principai, kylantys iš Teismo praktikos

(b) Minėtų principų taikymas šioje byloje

VIII. KONVENCIJOS 46 IR 41 STRAIPSNIŲ TAIKYMAS

A. Konvencijos 46 straipsnis

B. Konvencijos 41 straipsnis

1. Žala

2. Išlaidos ir sąnaudos

3. Delspinigiai

I PRIEDAS: Teismo sprendime vartojamų santrumpų sąrašas

II PRIEDAS: Nuorodų į Teisingumo Teismo praktiką sąrašas

Byloje Abu Zubaydah prieš Lietuvą,

Europos Žmogaus Teisių Teismas (pirmoji kolegija), posėdžiavęs kaip kolegija, susidedanti iš:

Linos-Alexandre Sicilianos, pirmininkas,
Kristina Pardalos,
Robert Spano,
Aleš Pejchal,
Egidijus Kūris,
Mirjana Lazarova Trajkovska,
Paul Mahoney, teisėjai,
ir Abel Campos, skyriaus sekretorius,

posėdžiavę neviešai 2016 m. birželio 28-29 d. ir 2018 m. balandžio 10 d,

skelbia šį sprendimą, kuris buvo priimtas paskutinę iš šių datų:

PROCEDŪRA

1. Byla buvo pradėta nagrinėti pagal 2011 m. liepos 14 d. palestiniečio be pilietybės Zayn Al-Abidin Muhammad Husayn, dar žinomo kaip Abu Zubaydah (toliau – pareiškėjas), Teismui pateiktą pareiškimą (Nr. 46454/11) prieš Lietuvos Respubliką pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 34 straipsnį.

2. Pareiškėjui Teisme atstovavo Hagoje praktikuojanti advokatė H. Duffy, Kolumbijos apygardos ir Virdžinijos advokatūros narys G. B. Mickum IV ir Ilinojaus advokatūros narys J. Margulies. Lietuvos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) atstovavo jos atstovė K. Bubnytė.

3. Pareiškėjas teigė, kad:

(i) Konvencijos 3, 5 ir 8 straipsnių pažeidimą dėl to, kad Lietuva leido Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinei žvalgybos valdybai (toliau – CŽV) slapta jį sulaikyti savo teritorijoje ir taip leido CŽV su juo elgtis taip, kad tai prilygo kankinimui, kalinimui be ryšio su visuomene, įvairioms psichinės ir fizinės prievartos formoms ir atėmimui galimybės bendrauti ar susisiekti su šeima ar išoriniu pasauliu;

(ii) Konvencijos 3, 5 ir 8 straipsnių pažeidimas dėl to, kad Lietuva leido CŽV perkelti jį iš savo teritorijos, taip sudarydama jam sąlygas ilgus metus toliau kankinti, žiauriai su juo elgtis, slapta ir savavališkai laikyti, fiziškai smurtauti JAV valdžios institucijų rankose, taip pat neturėti jokio ryšio su savo šeima;

(iii) 13 straipsnio pažeidimas atskirai ir kartu su 3 straipsniu dėl to, kad Lietuva neatliko veiksmingo tyrimo dėl jo kaltinimų rimtais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimais.

4. Pareiškimas buvo paskirtas nagrinėti Teismo Antrajam skyriui (Teismo reglamento 52 taisyklės 1 dalis).

5. 2012 m. gruodžio 14 d. Antrosios sekcijos pirmininkas, vadovaudamasis 41 taisykle, suteikė pareiškimui pirmenybę ir, vadovaudamasis 54 taisyklės 2 dalies b punktu, apie jį pranešė Vyriausybei.

6. Vyriausybė ir pareiškėjas pateikė rašytines pastabas dėl bylos priimtinumo ir esmės. Be to, buvo gautos trečiųjų šalių pastabos iš Helsinkio žmogaus teisių fondo (toliau – HFHR), Amnesty International (toliau – AI) ir Tarptautinės teisininkų komisijos (toliau – TTT).

7. 2015 m. kovo 17 d. kolegija, sudaryta bylai nagrinėti (Taisyklių 26 straipsnio 1 dalis), nusprendė paprašyti Vyriausybės pateikti dokumentinius įrodymus, įskaitant išslaptintas baudžiamojo tyrimo dėl pareiškėjo teiginių, kuris buvo atliktas Lietuvoje, medžiagos dalis ir skrydžių duomenis apie tariamus CŽV perdavimų lėktuvų nusileidimus Lietuvoje. Šalims taip pat buvo pasiūlyta pateikti bet kokius kitus įrodymus, kuriais jos norėtų remtis Teisme, ir pateikti pastabas dėl bylos, atsižvelgiant į Teismo sprendimus El-Masri byloje (žr. 39630/09, EŽTT, 2012 m.), Al Nashiri prieš Lenkiją (žr. Al Nashiri prieš Lenkiją, Nr. 28761/11, 2014 m. liepos 24 d.) ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją (žr. Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, Nr. 7511/13, 2014 m. liepos 24 d.).

8. Pakeitus Teismo skyrių sudėtį, pagal 52 taisyklės 2 dalį pareiškimas buvo priskirtas pirmajam Teismo skyriui.

9. Vėliau bylai nagrinėti sudaryta Pirmosios sekcijos kolegija, pasikonsultavusi su šalimis, nusprendė, kad viešas posėdis dėl bylos priimtinumo ir esmės įvyks 2016 m. birželio 29 d.

Be to, kolegija savo iniciatyva nusprendė išklausyti ekspertų parodymus (Teismo reglamento priedo A1 taisyklė). Faktų nustatymo posėdžio data buvo paskirta 2016 m. birželio 28 d.

Atsižvelgdamas į tai, kolegijos pirmininkas nurodė parengti abiejų posėdžių stenogramas pagal Teismo reglamento 70 taisyklę ir Teismo reglamento priedo A8 taisyklę ir atitinkamai nurodė Teismo kancleriui.

10. 2016 m. birželio 28 d. kolegija surengė faktų nustatymo posėdį ir išklausė ekspertų parodymus pagal Teismo reglamento priedo A1 taisyklės 1 ir 5 dalis.

11. Faktų nustatymo posėdžio metu šalys taip pat buvo pakviestos pareikšti savo poziciją dėl tam tikrų Lietuvos Vyriausybės pateiktų dokumentų konfidencialumo (33 taisyklės 2 dalis), visų pirma susijusių su baudžiamuoju tyrimu, įskaitant liudytojų parodymų santrauką ir tam tikrą kitą su šiuo tyrimu susijusią surinktą medžiagą (taip pat žr. 178-199, 301-346, 357, 362, 365 ir 367-368 punktus toliau). Pareiškėjas pasisakė už visišką informacijos atskleidimą, o Vyriausybė manė, kad reikėtų išlaikyti visų jos pateiktų dokumentų konfidencialumą. Teismas nusprendė pasiūlyti Vyriausybei po posėdžio parengti redaguotą konfidencialių dokumentų versiją ir nurodė šalims, kad viešame posėdyje konfidencialumo turi būti laikomasi taip, kad nebūtų atskleisti baudžiamajame tyrime gauti įrodymų šaltiniai, liudytojų ar susijusių trečiųjų asmenų tapatybės.

12. Viešas posėdis įvyko 2016 m. birželio 29 d. Strasbūre, Žmogaus teisių pastate (59 straipsnio 3 dalis).

Jame dalyvavo Teismo nariai:

(a) Vyriausybės vardu

Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovė Europos Žmogaus Teisių Teisme K. Bubnytė,
P. Griciūnas, Lietuvos Respublikos teisingumo viceministras,
E. Pašilis, Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras;

(b) pareiškėjo vardu

H. Duffy, advokatė,
A. Jacobsen, advokatė.

Teismas išklausė V. Griciūno, E. Pašilio ir E. Duffy kalbas.

13. Vyriausybė savo žodiniuose pareiškimuose nurodė, kad ji nori atsiimti savo prašymą taikyti 33 taisyklės 2 dalį visiems jos pateiktiems dokumentams, išskyrus tiek, kiek tai būtina asmens duomenų apsaugai užtikrinti.

14. Faktų nustatymo posėdžiui ir viešam posėdžiui pirmininkavo buvusi Teismo pirmojo skyriaus pirmininkė Mirjana Lazarova Trajkovska. Pasibaigus jos kadencijai ir išrinkus skyrių pirmininkus, kolegijos pirmininku tapo pirmojo skyriaus pirmininkas Linos-Alexandre Sicilianos (Taisyklių 8 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnis ir 26 straipsnio 3 dalis). Teisėjai Lazarova-Trajkovska ir Mahoney, pasibaigus jų kadencijai, toliau nagrinėjo bylą (26 taisyklės 3 dalis).

FAKTAI

15. Pareiškėjas gimė 1971 m. ir šiuo metu yra kalinamas JAV Gvantanamo įlankos karinio jūrų laivyno bazėje Kuboje esančioje internuotoje įstaigoje.

I. PRELIMINARŪS SAMPROTAVIMAI DĖL FAKTŲ NUSTATYMO

16. Pažymėtina, kad šioje byloje, kurioje, kaip ir ankstesniame pareiškėjo pareiškime Teismui, nagrinėjami skundai dėl slapto kalinimo ir kankinimų, kuriuos pareiškėjas tariamai patyrė Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijoms vykdant ypatingojo perdavimo operacijas (žr. 19-88 punktus toliau), Teismas neturi galimybės gauti iš pareiškėjo bet kokios formos tiesioginio pasakojimo apie skundžiamus įvykius (žr. bylą Husayn (Abu Zubaydah) prieš JAV (žr. pirmiau minėtą sprendimą byloje Al Nashiri prieš Lenkiją, § 397; ir Al Nashiri prieš Lenkiją, § 397; taip pat žr. 90 punktą toliau).

Kaip ir bylose Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją ir Al Nashiri prieš Lenkiją (abi cituotos pirmiau), šioje byloje pareiškėjo pateikti faktai didele dalimi buvo datų ir kitų elementų, susijusių su jo perdavimu, sulaikymu ir elgesiu JAV valdžios institucijų priežiūroje, rekonstrukcija, pagrįsta įvairiais viešai prieinamais informacijos šaltiniais. Pareiškėjo 2011 m. liepos 14 d. pirminiame pareiškime pateikta faktų versija vystėsi ir iš dalies keitėsi nagrinėjant bylą Teisme (žr. 111-117 punktus toliau).

Vyriausybė atsakovė visais atžvilgiais ginčijo pareiškėjo faktų versiją, tvirtindama, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jie įvyko Lietuvoje (žr. 398-405 ir 423-446 punktus toliau).

17. Todėl toliau pateikiami bylos faktai (žr. 90-211 punktus toliau) grindžiami pareiškėjo pasakojimu, papildytu įvairiais Teismo turimais įrodymais.

II. TEISMUI PATEIKTI ĮRODYMAI

18. Siekdamas nustatyti bylos faktus, Teismas rėmėsi savo išvadomis bylose Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją ir Al Nashiri prieš Lenkiją. Lenkija (abi cituotos pirmiau), pareiškėjo ir Vyriausybės pateiktais dokumentiniais įrodymais, įskaitant liudytojų parodymus, gautus atliekant baudžiamąjį tyrimą (žr. 304-349 punktus toliau), šalių pastabomis, viešai prieinama medžiaga (žr. 234-263 punktus toliau) ir ekspertų, kurie 2016 m. birželio 28 d. vykusiame faktų nustatymo posėdyje Teismui davė žodinius parodymus, parodymais (žr. 372-395 punktus toliau).

Šiame posėdyje Teismas, dalyvaujant šalims, išklausė toliau nurodytų asmenų parodymus:

(1) senatorius Dick Marty, kaip Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (toliau – ETPA) pranešėjas tyrime dėl įtarimų dėl CŽV slaptų kalėjimų Europos Tarybos valstybėse narėse (toliau – Marty tyrimas – žr. 269-280 punktus toliau);

(2) J. G. S., kaip senatoriaus Marty patarėjas Marty tyrime ir buvusio Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro p. Hammarbergo patarėjas, kuris, be kita ko, užsiėmė duomenų apie skrydžius, susijusius su CŽV ypatingaisiais perdavimais, rinkimu (žr. 266-274 dalis, 370-375 ir 382-386 punktus toliau), taip pat ekspertas, pateikęs ataskaitą dėl pareiškėjo bylos El-Masri (cituota pirmiau, § 75) ir davęs žodinius parodymus Teisme bylose Husayn (Abu Zubaydah) v. Lenkija (cituota pirmiau, §§ 42, 305-312 ir 318-325) ir Al Nashiri prieš Lenkiją (cituota pirmiau, §§ 42, 311-318 ir 324-331), taip pat dėl savo tiriamosios veiklos, susijusios su CŽV ypatingojo perdavimo operacijomis apskritai.

Duodami parodymus Teismui senatorius Marty ir J. G. S. taip pat pristatė PowerPoint prezentaciją, pavadintą „Turimų dokumentinių įrodymų, įskaitant skrydžių duomenis, distiliavimas Lietuvos ir Abu Zubaydah bylos atžvilgiu“;

(3) J. Crofton Black, kaip Tiriamosios žurnalistikos biuro tyrėjas, ekspertas Europos Parlamento Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto (LIBE komitetas) tyrime dėl tariamo CŽV vykdyto kalinių gabenimo ir neteisėto kalinimo Europos šalyse (žr. 284-291 ir 387 punktus toliau), taip pat dėl dalyvavimo atliekant tyrimus ir įvairias tyrimo užduotis, susijusias su CŽV ypatingojo perdavimo operacijomis apskritai, įskaitant Jungtinėje Karalystėje įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos „Reprieve“ užduotis.

19. Toliau pateikiamos atitinkamos ekspertų parodymų ištraukos (žr. 126-145 ir 372-395 punktus).

III. BYLOS APLINKYBĖS

A. Vadinamoji „Didelės vertės sulaikytųjų programa“

20. Nenustatytą dieną po 2001 m. rugsėjo 11 d. CŽV Kovos su terorizmu centre (toliau – CTC) sukūrė programą, skirtą sulaikyti ir apklausti teroristus užsienyje esančiose vietose. Tolimesniuose dokumentuose JAV valdžios institucijos ją vadino „CTC programa“ (taip pat žr. 35 punktą), tačiau vėliau ji taip pat buvo vadinama „Didelės vertės sulaikytųjų programa“ (toliau – DSS programa) arba „Perdavimo sulaikymo ir tardymo programa“ (toliau – PTS programa). Europos Tarybos dokumentuose ji taip pat vadinama „CŽV slapto sulaikymo programa“ arba „nepaprastųjų perdavimų programa“ (taip pat žr. 264-280 punktus toliau). Šioje byloje ji vadinama „HVD programa“.

21. Išsamų HVD programos aprašymą, parengtą remiantis medžiaga, kurią Teismas turėjo sprendimo byloje Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją priėmimo dieną (2014 m. liepos 8 d.), galima rasti to sprendimo 47-69 punktuose. Ši medžiaga apėmė įslaptintus CŽV dokumentus, kurie redaguotomis versijomis buvo paskelbti 2009-2010 m. (taip pat žr. 34-56 punktus toliau).

22. 2014 m. gruodžio 9 d. Jungtinių Valstijų valdžios institucijos paskelbė JAV Senato žvalgybos komiteto „Centrinės žvalgybos valdybos sulaikymo ir tardymo programos tyrimo“ išvadas ir išvadas bei smarkiai redaguotą jų santrauką. Visas Komiteto tyrimas – kaip jame teigiama, „išsamiausia kada nors atlikta CŽV sulaikymo ir tardymo programos apžvalga“ – kurio apimtis yra daugiau nei 6 700 puslapių, tebėra įslaptintas. Išslaptintą santrauką (toliau – 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita) sudaro 499 puslapiai (daugiau informacijos apie JAV Senato atliktą CŽV veiklos, susijusios su HVD programa, peržiūrą žr. 70-89 punktus toliau).

23. 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje atskleisti nauji faktai ir pateikta daug naujos informacijos, daugiausia pagrįstos CŽV įslaptintais dokumentais, apie CŽV ypatingojo perdavimo ir slapto sulaikymo operacijas, jų užsienio partnerius ar bendradarbius, taip pat apie tam tikrų sulaikytųjų, įskaitant pareiškėją šioje byloje, sunkią padėtį (taip pat žr. 76, 80-81 ir 92-96 punktus toliau). Tačiau visi šalių, kurių teritorijose CŽV vykdė ypatinguosius perdavimus ir slapto sulaikymo operacijas, pavadinimai buvo suredaguoti, o visos užsienio sulaikymo įstaigos buvo pažymėtos spalvotais kodiniais pavadinimais. 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje aiškinama, kad CŽV prašė redaguoti šalių, kuriose buvo įrengtos CŽV sulaikymo vietos arba su kuriomis CŽV derėjosi dėl vietų įrengimo, pavadinimus, taip pat informaciją, tiesiogiai ar netiesiogiai identifikuojančią šalis. Atitinkamai šalys buvo išvardytos pagal vieną abėcėlės raidę, kuri vis dėlto buvo užtušuota visame dokumente. Be to, CŽV prašymu pirminiai CŽV sulaikymo vietų kodiniai pavadinimai buvo pakeisti naujais identifikatoriais – minėtais spalvotais kodiniais pavadinimais.

24. 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje minimos aštuonios konkrečiai spalvotais kodiniais pavadinimais pažymėtos užsienyje esančios CŽV sulaikymo vietos: „sulaikymo vieta žalia“, „sulaikymo vieta kobalto spalvos“, „sulaikymo vieta juoda“, „sulaikymo vieta mėlyna“, „sulaikymo vieta pilka“, „sulaikymo vieta violetinė“, „sulaikymo vieta oranžinė“ ir „sulaikymo vieta ruda“ (taip pat žr. 166 punktą toliau).

25. Toliau pateiktas HVD programos aprašymas grindžiamas CŽV išslaptintais dokumentais, su kuriais Teismas galėjo susipažinti bylose Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją ir Al Nashiri prieš Lenkiją, papildytais 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita.

1. HVD programos sukūrimas

(a) JAV prezidento memorandumai

(i) 2001 m. rugsėjo 17 d. memorandumas

26. 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje teigiama, kad 2001 m. rugsėjo 17 d. prezidentas George’as W. Bushas pasirašė slaptų veiksmų memorandumą (toliau – MON), kuriuo įgaliojo CŽV direktorių „imtis operacijų, skirtų sulaikyti ir sulaikyti asmenis, keliančius nuolatinę, rimtą smurto ar mirties grėsmę JAV asmenims ir interesams arba planuojančius teroristinę veiklą“. Nors anksčiau CŽV buvo suteikti tam tikri riboti įgaliojimai sulaikyti konkrečius, konkrečiai įvardytus asmenis, kol bus pateikti oficialūs baudžiamieji kaltinimai, MON suteikė precedento neturinčius įgaliojimus, suteikdamas CŽV didelę veiksmų laisvę nustatant, ką sulaikyti, faktinį sulaikymo pagrindą ir sulaikymo trukmę. MON nebuvo jokių nuorodų į tardymus ar tardymo metodus.

27. Prieš išleidžiant MON, 2001 m. rugsėjo 14 d. CŽV operacijų vadovas, remdamasis skubiu CTC vadovo prašymu, išsiuntė elektroninį laišką CŽV stotims, prašydamas pateikti nuomonę dėl tinkamų vietų galimoms CŽV sulaikymo patalpoms.

28. CŽV vidaus memorandume, pavadintame „Patvirtinimas įkurti teroristų sulaikymo įstaigą“, parengtame 2001 m. lapkričio mėn. nenustatytą dieną, paaiškinta, kad sulaikymas JAV karinėje bazėje už JAV ribų yra „geriausias variantas“. Kalbant apie riziką, susijusią su CŽV išlaikoma sulaikymo įstaiga, joje įspėta, kad „kadangi suimti teroristai gali būti laikomi kelias dienas, mėnesius ar metus, tikimybė, kad laikui bėgant bus atskleisti, didės“. Ji numatė, kad „užsienio šalyje glaudus bendradarbiavimas su priimančiosios šalies vyriausybe pareikalaus intensyvių derybų“, ir įspėjo, kad „bet kuri užsienio šalis kelia nekontroliuojamą riziką, dėl kurios gali kilti incidentų, objekto saugumo pažeidžiamumas, dvišalės problemos ir netikrumas dėl objekto išlaikymo“. Memorandume rekomenduota įsteigti „trumpalaikį“ objektą, kuriame CŽV vaidmuo apsiribotų priežiūra, finansavimu ir atsakomybe“.

Jame taip pat teigiama, kad CŽV „visus kitus reikalavimus perduotų kitoms JAV vyriausybės organizacijoms, komercinėms bendrovėms ir, jei reikia, užsienio vyriausybėms“.

(ii) 2002 m. vasario 7 d. memorandumas

29. 2002 m. vasario 7 d. Prezidentas Bušas paskelbė memorandumą, kuriame teigiama, kad nei Al-Qaeda, nei Talibano sulaikytieji nelaikytini karo belaisviais pagal Ženevos konvencijas ir kad Ženevos konvencijų bendrasis 3 straipsnis (žr. 226-231 punktus toliau), reikalaujantis humaniško elgesio su asmenimis konflikto metu, jiems netaikomas. Nutarties tekstas, kiek tai susiję, buvo toks:

„…

2. Remdamasis savo, kaip Jungtinių Valstijų vyriausiojo vado ir vyriausiosios vykdomosios valdžios institucijos, įgaliojimais ir remdamasis 2002 m. sausio 22 d. Teisingumo departamento nuomone bei generalinio prokuroro 2002 m. vasario 1 d. laiške pateikta teisine nuomone, šiuo įsakymu nustatau, kaip nurodyta toliau:

a. Pripažįstu Teisingumo departamento teisinę išvadą ir nusprendžiu, kad mūsų konfliktui su Al-Qaida Afganistane ar kitur pasaulyje netaikytinos jokios Ženevos nuostatos, nes, be kitų priežasčių, Al-Qaida nėra Ženevos Aukštoji Susitariančioji Šalis.

c. Taip pat pritariu Teisingumo departamento teisinei išvadai ir nusprendžiu, kad bendrasis Ženevos 3 straipsnis netaikomas nei Al-Qaida, nei Talibano sulaikytiesiems, nes, be kitų priežasčių, atitinkami konfliktai yra tarptautinio pobūdžio, o bendrasis 3 straipsnis taikomas tik ginkluotiems konfliktams, kurie nėra tarptautinio pobūdžio.

d. Remdamasis Gynybos departamento pateiktais faktais ir Teisingumo departamento rekomendacija, nustatau, kad Talibano sulaikytieji yra neteisėti kombatantai, todėl jie nelaikytini karo belaisviais pagal Ženevos konvencijos 4 straipsnį. Pažymiu, kad kadangi Ženeva netaikoma mūsų konfliktui su Al-Qaida, Al-Qaida sulaikytieji taip pat nelaikytini karo belaisviais.

3. Žinoma, mūsų kaip tautos vertybės, vertybės, kuriomis dalijamės su daugeliu pasaulio tautų, reikalauja, kad su sulaikytaisiais, įskaitant tuos, kurie teisiškai neturi teisės į tokį elgesį, elgtumėmės humaniškai. Mūsų tauta buvo ir bus tvirta Ženevos konvencijos ir jos principų rėmėja. Jungtinių Valstijų ginkluotosios pajėgos ir toliau humaniškai elgsis su sulaikytaisiais ir, kiek tai tikslinga ir atitinka karinę būtinybę, laikysis Ženevos principų.

6. Pavedu valstybės sekretoriui tinkamai pranešti apie mano sprendimus mūsų sąjungininkams ir kitoms šalims bei tarptautinėms organizacijoms, bendradarbiaujančioms pasaulinio masto kare prieš terorizmą.“

30. Tą pačią dieną surengtoje spaudos konferencijoje Baltųjų rūmų spaudos sekretorius paskelbė Prezidento sprendimą. Vėliau Prezidento memorandumas buvo plačiai komentuojamas JAV ir tarptautinėje žiniasklaidoje.

(b) Abu Zubaydah suėmimas ir perkėlimas į slaptą CŽV sulaikymo įstaigą 2002 m. kovo mėn.

31. 2002 m. kovo 27 d. Pakistano valdžios institucijos, bendradarbiaudamos su CŽV, Faisalabade (Pakistanas) suėmė Abu Zubaydah, pareiškėją šioje byloje ir pirmąjį vadinamąjį „didelės vertės sulaikytąjį“ (HVD). Abu Zubaydah suėmimas paspartino HVD programos plėtrą (žr. cituotą sprendimą Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, §§ 82-84).

32. Remiantis 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita, 2002 m. kovo pabaigoje, numatydama, kad galiausiai Abu Zubaydah bus sulaikytas, CŽV pradėjo svarstyti jo perdavimo į CŽV globą ir sulaikymo pagal MON galimybes. CŽV atmetė JAV karinio sulaikymo galimybę, daugiausia remdamasi saugumo trūkumu ir tuo, kad tokiu atveju Abu Zubaydah tektų deklaruoti Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus komitetui (TRKK).

33. 2002 m. kovo 29 d. Prezidentas G. W. Bushas pritarė tolesniam plano perkelti Abu Zubaydah į slaptą sulaikymo įstaigą kodiniu pavadinimu „Detention Site Green“ šalyje, kurios pavadinimas 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje buvo užtušuotas (taip pat žr. 92-96 punktus toliau).

Ataskaitoje taip pat teigiama: „Ataskaitoje taip pat teigiama, kad, pvz:

„Netrukus Abu Zubaydah buvo perduotas iš Pakistano į šalį [pavadinimas redaguojamas], kur jis buvo laikomas pirmoje CŽV sulaikymo vietoje, šioje santraukoje vadinamoje „DETENTION SITE GREEN“.

(c) CŽV programos „sulaikyti ir apklausti teroristus užsienio valstybėse esančiose vietose“ sukūrimas

34. 2009 m. rugpjūčio 24 d. JAV valdžios institucijos paskelbė 2004 m. CŽV generalinio inspektoriaus Džono Helgersono parengtą ataskaitą (toliau – 2004 m. CŽV ataskaita). Dokumentas, datuotas 2004 m. gegužės 7 d. ir pavadintas „Speciali apžvalga apie sulaikymo ir tardymo veiklą kovojant su terorizmu 2001 m. rugsėjo – 2003 m. spalio mėn.“ su A-F priedais, anksčiau buvo įslaptintas kaip „visiškai slaptas“. Jis buvo gerokai redaguotas; iš viso daugiau kaip trečdalis 109 puslapių dokumento buvo užtušuota.

35. Ataskaita, apimanti laikotarpį nuo 2001 m. rugsėjo iki 2003 m. spalio vidurio, pradedama teiginiu, kad 2002 m. lapkričio mėnesį CŽV direktoriaus pavaduotojas operacijoms (toliau – DDO) informavo Generalinio inspektoriaus biurą (toliau – OIG), kad Agentūra CTC sukūrė programą, skirtą „sulaikyti ir tardyti teroristus užsienyje esančiose vietose“.

36. HVD programos aplinkybės 4-5 punktuose buvo paaiškintos taip:

„4. [REDAKCIJA] Agentūra pradėjo tiesiogiai sulaikyti ir apklausti keletą įtariamų teroristų. 2002 m. kovo mėn. sulaikius ir Agentūrai pradėjus pirmą sulaikytą didelės vertės sulaikytąjį Abu Zubaydah ir jį apklausus, Agentūrai iškilo didelė dilema. Agentūra buvo spaudžiama padaryti viską, kas įmanoma, kad būtų užkirstas kelias papildomiems teroristiniams išpuoliams. Agentūros vyresnieji pareigūnai manė, kad Abu Zubaida nuslėpė informaciją, kurios nebuvo galima gauti taikant tuo metu patvirtintus tardymo metodus. Agentūros pareigūnai manė, kad norint iš Abu Zubaydah ir galbūt kitų aukšto rango „Al’Qaeda“ didelės vertės sulaikytųjų išgauti informacijos apie grėsmę, reikia taikyti griežtesnius metodus.

5. [REDAKCIJA] Vykdant sulaikymo ir tardymo veiklą CŽV iškilo naujų iššūkių. Tarp jų buvo nustatyti, kur būtų galima saugiai įrengti ir eksploatuoti sulaikymo ir tardymo patalpas, taip pat nustatyti ir parengti kvalifikuotus darbuotojus, kurie galėtų valdyti ir vykdyti sulaikymo ir tardymo veiklą. Žinant, kad „Al’Qaeda“ darbuotojai buvo apmokyti naudoti pasipriešinimo metodus, kitas iššūkis buvo nustatyti tardymo metodus, kuriuos Agentūros darbuotojai galėtų teisėtai naudoti pasipriešinimui įveikti. Šiomis aplinkybėmis CTC, padedamas Techninės tarnybos biuro (OTS), pasiūlė tam tikrus labiau prievartinius fizinius metodus, kuriuos būtų galima taikyti Abu Zubaydah. Visi šie svarstymai vyko atsižvelgiant į tai, kad iki 2001 m. rugsėjo 11 d. CŽV vengė tardymų ir į daugkartinius JAV politinius pareiškimus, kuriuose smerkiami kankinimai ir tarptautinėje bendruomenėje propaguojamas humaniškas elgesys su politiniais kaliniais ir suimtaisiais.“

37. Kaip toliau aiškinama 2004 m. CŽV ataskaitoje, joje minimi „teroristų taikiniai“ ir sulaikytieji paprastai buvo skirstomi į „didelės vertės“ arba „vidutinės vertės“ kategorijas. Šis skirstymas buvo grindžiamas žvalgybinės informacijos kokybe, kurią, kaip manoma, jie galėjo suteikti apie dabartines terorizmo grėsmes Jungtinėms Valstijoms. „Vidutinės vertės sulaikytieji“ buvo asmenys, kurie, kaip manoma, turėjo mažiau tiesioginių žinių apie terorizmo grėsmes, tačiau turėjo žvalgybinės vertės informacijos. „Didelės vertės sulaikytiesiems“ (taip pat vadinamiems „HVD“) buvo teikiamas didžiausias sulaikymo, sulaikymo ir tardymo prioritetas. Kai kuriuose CŽV dokumentuose jie taip pat vadinami „didelės vertės taikiniais“ („HVT“).

2. Sustiprinti tardymo metodai

(a) Teisiškai sankcionuotų standartinių ir sustiprintų tardymo metodų aprašymas

38. Remiantis 2004 m. CŽV ataskaita, 2002 m. rugpjūtį JAV Teisingumo departamentas pateikė CŽV teisinę nuomonę, kurioje nustatyta, kad 10 konkrečių „sustiprinto tardymo metodų“ (toliau – SPT), taikytinų įtariamiems teroristams, nepažeidžia kankinimo draudimo.

39. 2004 m. CŽV ataskaitos 36 dalyje EIT aprašytos taip:

„[1.] Dėmesio suėmimą sudaro suimtojo suėmimas abiem rankomis, po vieną ranką iš abiejų apykaklės angos pusių, kontroliuojamais ir greitais judesiais. Tuo pačiu judesiu, kaip ir suėmimas, sulaikytasis traukiamas link tardytojo.

[2.] Atliekant sienelės statymo techniką sulaikytasis traukiamas į priekį, o tada greitai ir stipriai stumiamas į lanksčią netikrą sienelę taip, kad jo mentės atsitrenktų į sienelę. Jo galva ir kaklas palaikomi susuktu rankšluosčiu, kad būtų išvengta šleikštulio. [3.] Veido suėmimas naudojamas suimtojo galvai nejudinti. Tardytojas uždeda atvirą delną iš abiejų suimtojo veido pusių, o tardytojo pirštų galiukai laikomi gerokai atokiau nuo suimtojo akių. [4.] Suduodant smūgį į veidą arba įžeidžiant, pirštai šiek tiek išskleidžiami. Tardytojo ranka liečiasi su sritimi tarp suimtojo smakro galiuko ir atitinkamos ausies kaušelio apačios. [5.] Tardymo ankštoje patalpoje sulaikytasis patalpinamas į uždarą erdvę, paprastai mažą ar didelę dėžę, kuri paprastai būna tamsi. Laikymas mažesnėje erdvėje trunka ne ilgiau kaip dvi valandas, o didesnėje erdvėje gali trukti iki 18 valandų. [6.] Vabzdžiai, patalpinti į uždarymo dėžę, apima nekenksmingo vabzdžio patalpinimą į dėžę kartu su sulaikytuoju. [7.] Stovėjimo prie sienos metu sulaikytasis gali stovėti maždaug 4-5 pėdų atstumu nuo sienos, išskėtęs kojas maždaug pečių plotyje. Jo rankos ištiesiamos priešais save, o pirštai remiasi į sieną, kad išlaikytų visą kūno svorį. Sulaikytajam neleidžiama keisti rankų ar kojų padėties. [8.] Taikant streso pozicijas, sulaikytasis gali sėdėti ant grindų ištiesęs kojas tiesiai priešais save, rankas iškėlęs virš galvos, arba atsiklaupti ant grindų, atsilošęs 45 laipsnių kampu. [9.] Miego trūkumas vienu metu truks ne ilgiau kaip 11 dienų. [10.] Vandens lentos (waterboard) metodo taikymas apima suimtojo pririšimą prie suolo, kojas iškėlus virš galvos. Suimtojo galva imobilizuojama ir tardytojas uždeda suimtajam ant burnos ir nosies audeklą, o ant audinio kontroliuojamai pilamas vanduo. Oro srautas apribojamas 20-40 sekundžių, o metodas sukelia skendimo ir dusimo pojūtį.“

40. 2004 m. CŽV ataskaitos F priede (2003 m. rugsėjo 4 d. OMS gairių dėl medicininės ir psichologinės pagalbos sulaikytųjų tardymui projektas) minimi „teisiškai sankcionuoti tardymo metodai“.

Jame, be kita ko, teigiama, kad „CŽV perduotiems tardyti suimtiems teroristams gali būti taikomi įvairūs teisiškai sankcionuoti metodai. … Jais siekiama sulaikytąjį psichologiškai „išbalansuoti“, padidinti jo pažeidžiamumo ir bejėgiškumo jausmą ir sumažinti arba panaikinti jo norą priešintis … pastangoms gauti svarbios žvalgybinės informacijos“.

Į šiuos metodus įeina šie metodai, išdėstyti pagal intensyvumo laipsnį:

(1) Standartinės priemonės (t. y. be fizinio ar didelio psichologinio spaudimo): nusirengimas; nusirengimas; sauskelnių uždėjimas (paprastai ne ilgesniam kaip 72 valandų laikotarpiui); gobtuvas; izoliavimas; baltasis triukšmas arba garsi muzika (decibelų lygis, kuris nepažeidžia klausos); nuolatinė šviesa arba tamsa; nemaloniai vėsi aplinka; ribota mityba, įskaitant sumažintą kalorijų kiekį (pakankamą bendrai sveikatai palaikyti); surakinimas vertikalioje, sėdimoje arba horizontalioje padėtyje; apipylimas vandeniu; miego trūkumas (iki 72 valandų).

(2) Sustiprintos priemonės (su fiziniu ar psichologiniu spaudimu, viršijančiu pirmiau nurodytas): dėmesio suėmimas; veido suėmimas; įžeidžiantis (veido) smūgis; smūgis į pilvo sritį; ilgalaikis sauskelnių uždėjimas; miego trūkumas (daugiau kaip 72 val.); streso padėtys: ant kelių kūnas pasviręs į priekį ar atgal arba atsirėmęs kakta į sieną; sienelės; ankštas uždarymas (uždarymo dėžės) ir nuprausimas vandeniu.

41. 2004 m. CŽV ataskaitos C priedą (2002 m. rugpjūčio 1 d. memorandumas Džonui Rizzo, einančiam Centrinės žvalgybos valdybos generalinio patarėjo pareigas) parengė generalinio prokuroro padėjėjas Džėjus S. Beibis (Jay S. Baybee) dėl EIT taikymo Abu Zubaidai, pirmajam aukšto rango „Al Qaeda“ kaliniui, kuriam turėjo būti taikomi šie tardymo metodai. Šis dokumentas – įslaptinta konkrečių tardymo metodų, kuriuos buvo siūloma taikyti tardant Abu Zubaydah, analizė – buvo išslaptintas 2009 m.

Jame daroma išvada, kad, atsižvelgiant į tai, jog „nėra konkretaus ketinimo sukelti didelį psichinį skausmą ar kančias …“, „šių metodų taikymas „atskirai arba elgesio eiga“ nepažeistų kankinimo draudimo, kaip apibrėžta Jungtinių Amerikos Valstijų kodekso 18 antraštinės dalies 2340 skirsnyje.

42. JAV Teisingumo departamento Profesinės atsakomybės biuro ataskaita: „Teisinio patarėjo biuro memorandumų dėl klausimų, susijusių su Centrinės agentūros „sustiprintų tardymo metodų“ naudojimu įtariamiems teroristams, tyrimas“ (toliau – 2009 m. JAV teisingumo departamento ataskaita), JAV valdžios institucijos 2010 m. paskelbė gerokai redaguotą ataskaitą. Ataskaitos apimtis – 260 puslapių, tačiau visos dalys, kuriose, regis, nurodomos CŽV „juodųjų vietų“ vietos arba tardytojų pavardės, yra suredaguotos. Joje, be kita ko, teigiama, kad:

„Pranešama, kad klausimas, kaip vykdyti tardymus, iškilo po to, kai 2002 m. kovo mėn. pabaigoje per reidą Faisalabade, Pakistane, buvo suimtas aukšto rango „al’Qaeda“ lyderis Abu Zubaydah. Abu Zubaydah buvo nugabentas į „juodąją aikštelę“, slaptą CŽV kalėjimą [REDACTED], kur buvo gydomas nuo šautinių žaizdų, kurias patyrė suėmimo metu. …“

43. Remiantis 2009 m. JAV Teisingumo Teismo ataskaita, CŽV psichologai galiausiai pasiūlė dvylika EIT, kurie turėjo būti naudojami Abu Zubaydah tardymo metu: dėmesio sukaustymas, užgriebimas sienomis, suėmimas už veido, veido ar įžeidžiantis smūgis, uždarymas ankštoje patalpoje, vabzdžiai, stovėjimas ant sienos, streso padėtys, miego trūkumas, sauskelnių naudojimas, tardymas vandeniu – dvyliktojo EIT pavadinimas buvo redaguotas.

(b) EIT taikymo išplėtimas, neapsiribojant Abu Zubaydah apklausomis

44. 2004 m. CŽV ataskaitoje teigiama, kad vėliau CŽV Generalinio patarėjo biuras (toliau – OGC) toliau konsultavosi su JAV teisingumo departamentu, siekdamas išplėsti EIT naudojimą ne tik Abu Zubaydah tardymo metu.

Ataskaitoje teigiama, kad „dėl to buvo parengtas nedatuotas ir nepasirašytas dokumentas „Teisiniai principai, taikomi CŽV sulaikant ir apklausiant suimtą „Al’Qaeda“ personalą“. Kai kurios šio dokumento dalys pateiktos 2004 m. CŽV ataskaitoje. Visų pirma ataskaitoje cituojamos šios ištraukos:

„pagal [Kankinimų] konvenciją [žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį] leidžiama naudoti [žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį] esant ypatingoms aplinkybėms, pavyzdžiui, nepaprastosios padėties šalyje ar karo atveju. … Al’Qaeda narių tardymas nepažeidžia Penktosios ir Keturioliktosios pataisų, nes šios nuostatos netaikomos eksteritorialiai, taip pat nepažeidžia Aštuntosios pataisos, nes ji taikoma tik asmenims, kuriems paskirtos baudžiamosios sankcijos. …

Toliau nurodytų ir panašių patvirtintų metodų naudojimas nepažeidžia jokio federalinio įstatymo ar kito teisės akto, jei CŽV tardytojai specialiai nesiekia sulaikytajam sukelti didelio fizinio ar psichinio skausmo ar kančių (t. y. jei CŽV tardytojai nesiekia, kad sulaikytasis patirtų didelį fizinį ar psichinį skausmą ar kančias), jie veikia sąžiningai tikėdami, kad jų elgesys nesukels tokio skausmo ar kančių): Izoliacija, sumažintas suvartojamų kalorijų kiekis (jei jis apskaičiuotas suimtųjų bendrai sveikatai palaikyti), skaitymo medžiagos atėmimas, garsi muzika arba baltasis triukšmas (decibelų lygis apskaičiuotas taip, kad nebūtų pakenkta suimtųjų klausai), dėmesio suėmimas, prilaikymas sienomis, veido suėmimas, pliaukštelėjimas per veidą, pliaukštelėjimas per veidą (įžeidžiantis pliaukštelėjimas), pliaukštelėjimas per pilvą, uždarymas į ankštą patalpą, stovėjimas prie sienos, streso padėtys, miego trūkumas, sauskelnių naudojimas, nekenksmingų vabzdžių naudojimas ir vandens lenta. “

Ataskaitos 44 dalyje teigiama, kad, OGC nuomone, ši analizė atspindi JAV Teisingumo departamento sutikimą, kad 2002 m. rugpjūčio 1 d. įslaptintos OLC nuomonės argumentai apima ne tik Abu Zubaydah apklausą ir toje nuomonėje nurodytas sąlygas.

45. 2002 m. lapkričio mėn. pradėta taikyti EIT kitiems įtariamiesiems teroristams, laikomiems CŽV areštinėje.

3. Standartinės procedūros ir elgesys su CŽV laikomais „didelės vertės suimtaisiais“ (kombinuotas tardymo metodų taikymas)

46. 2004 m. gruodžio 30 d. CŽV parengė informacinį dokumentą apie CŽV taikomus kombinuotus tardymo metodus (toliau – 2004 m. CŽV informacinis dokumentas), skirtą JAV generalinio prokuroro padėjėjo pareigas einančiam D. Levino pavaduotojui. Dokumentas, iš pradžių įslaptintas kaip „visiškai slaptas“, 2009 m. rugpjūčio 24 d. buvo paskelbtas smarkiai redaguotas. Jame paaiškinamos standartinės leidžiamos procedūros ir elgesys su CŽV laikomais didelės vertės sulaikytiniais (angl. HVD), kurie buvo reguliariai laikomi nuo jų sulaikymo, perdavimo ir priėmimo CŽV „juodojoje vietoje“ iki tardymo. Joje „daugiausia dėmesio skiriama kombinuotojo tardymo metodų naudojimo temai, [kurios tikslas] – įtikinti didelės vertės sulaikytuosius laiku pateikti informaciją apie grėsmę ir teroristinę žvalgybinę informaciją. … Veiksmingas tardymas grindžiamas koncepcija, pagal kurią visapusiškai, sistemingai ir kumuliatyviai naudojamas ir fizinis, ir psichologinis spaudimas, siekiant paveikti HVD elgesį, įveikti sulaikytojo pasipriešinimo laikyseną. Tardymo tikslas – sukurti išmokto bejėgiškumo ir priklausomybės būseną … Tardymo procesą būtų galima suskirstyti į tris atskirus etapus: Pradinės sąlygos, perėjimas prie tardymo ir tardymas“ (taip pat žr. El-Masri, cituota pirmiau, § 124).

47. Pirmasis 2004 m. CŽV informacinio dokumento skyrius, pavadintas „Pradinis suėmimas“, buvo skirtas suėmimo, perdavimo ir priėmimo „juodojoje vietoje“ procesui. Jame teigiama, kad „nepriklausomai nuo jų ankstesnės aplinkos ir patirties, kai tik HVD perduodamas CŽV, įvyksta nuspėjami įvykiai“. Sulaikymo metu siekiama „prisidėti prie HVD fizinės ir psichologinės būklės prieš pradedant tardymą“.

48. Minėtas „nuspėjamas įvykių rinkinys“ po suėmimo prasidėjo nuo perdavimo, kuris buvo apibūdintas taip:

„a. HVD nuskraidinamas į juodąją vietą. Prieš skrydį atliekama medicininė apžiūra. Skrydžio metu sulaikytasis yra tvirtai surakinamas antrankiais, jam atimama galimybė matyti ir girdėti, uždedant ant akių raiščius, ausines ir gobtuvus. [REDAKCIJA] Per šį perdavimą su sulaikytuoju nebendraujama, išskyrus periodinius, diskretiškus orlaivyje esančio medicinos pareigūno vertinimus.

b. Atvykus į paskirties aerodromą, HVD perkeliamas į „juodąją aikštelę“ tomis pačiomis sąlygomis ir taikant atitinkamas saugumo procedūras.“

49. Kito „įvykio“ – priėmimo „juodojoje aikštelėje“ – aprašas išdėstytas taip: „50:

„Atvykus į „juodąją aikštelę“ HVD atliekamos administracinės procedūros ir medicininis įvertinimas. [REDAKCIJA] HVD atsiduria visiškoje amerikiečių kontrolėje; [REDAKCIJA] procedūros, kurios jam taikomos, yra tikslios, ramios ir beveik klinikinės; ir niekas su juo blogai nesielgia. Nors kiekvienas HVD yra skirtingas, perdavimo ir priėmimo procesas paprastai HVD kelia didelį nerimą dėl didžiulės ir staigios aplinkos kaitos, netikrumo, kas bus toliau, ir galimos baimės, kurią HVD gali jausti dėl JAV kardomojo kalinimo. Priėmimo procedūros apima:

a. nuskutama HVD galva ir veidas.

b. Nuogas HVD nufotografuojamas, kad būtų užfiksuota jo fizinė būklė atvykus.

c. Medicinos pareigūnas apklausia HVD ir atlieka medicininį įvertinimą, kad įvertintų HVD fizinę būklę. Medicinos pareigūnas taip pat nustato, ar yra kokių nors kontraindikacijų dėl tardymo metodų naudojimo.

d. Psichologas apklausia HVD, kad įvertintų jo psichinę būklę. Psichologas taip pat nustato, ar yra kokių nors priešingų požymių tardymo metodų naudojimui.“

50. Antrajame skyriuje, pavadintame „Perėjimas prie tardymo – pirminė apklausa“, aptariamas etapas iki EIT taikymo. Jame rašoma: „Apklausa, kurios metu apklausiami asmenys, turintys teisę į apklausą, yra viena iš svarbiausių apklausos dalių:

„Tardytojai naudoja pradinį pokalbį, kad įvertintų pradinę HVD pasipriešinimo laikyseną ir nustatytų – palyginti palankioje aplinkoje – ar HVD ketina noriai dalyvauti su CŽV tardytojais. Pirminio pokalbio metu dalyvavimo standartas yra labai aukštas. Kad tardytojai galėtų tęsti neutralaus požiūrio taikymą, HVD turėtų noriai teikti informaciją apie realias grėsmes ir informaciją apie didelės vertės taikinių buvimo vietą, o ne žemesnio lygio informaciją. [REDAKCIJA] į HQS. Patvirtinus, tardymo procesas pradedamas, jeigu atlikus reikiamus medicininius ir psichologinius vertinimus nenustatoma jokių tardymui priešingų požymių.“

51. Trečiajame skirsnyje „Tardymas“, kurio didžioji dalis yra redaguota, aprašomas standartinis kombinuotas tardymo metodų, apibrėžtų kaip 1) „esamos sulaikymo sąlygos“, 2) „sąlygojimo metodai“, 3) „korekciniai metodai“ ir 4) „prievartos metodai“, taikymas.

(1) Dalis, kurioje kalbama apie „esamas sulaikymo sąlygas“, skamba taip:

„Sulaikymo sąlygos nėra tardymo metodai, tačiau jos daro poveikį tardomam sulaikytajam. Konkrečiai, tardymo proceso dalių metu HVD bus veikiamas balto triukšmo / garsių garsų (ne daugiau kaip 79 decibelų) ir nuolatinės šviesos. Šios sąlygos užtikrina papildomą operatyvinį saugumą: baltasis triukšmas ir (arba) garsus garsas užgožia personalo narių pokalbius ir neleidžia HVD girdėti jokių garsinių užuominų apie aplinką, taip pat atgraso ir trikdo galimas HVD pastangas bendrauti su kitais suimtaisiais. Nuolatinė šviesa pagerina aplinką, kurioje „juodosios aikštelės“ apsaugos, medicinos, psichologijos ir tardytojų personalas gali stebėti HVD.“

(2) „Sąlygų sudarymo metodai“ yra susiję taip:

„HVD paprastai sumažinamas iki bazinės, priklausomos būsenos, naudojant tris toliau aptartus tardymo metodus kartu. Šios bazinės būsenos nustatymas yra svarbus siekiant parodyti HVD, kad jis negali kontroliuoti pagrindinių žmogiškųjų poreikių. Bazinė būsena taip pat sukuria sulaikytajam mąstyseną, kurioje jis išmoksta suvokti ir vertinti savo asmeninę gerovę, komfortą ir neatidėliotinus poreikius labiau nei saugomą informaciją. Šių sąlygojimo metodų taikymas paprastai neduoda greitų rezultatų; greičiau tardymo tikslų pasiekiama kumuliatyviu šių metodų poveikiu, naudojamu ilgą laiką ir kartu su kitais tardymo metodais bei žvalgybos informacijos panaudojimo metodais. Šie sąlygojimo metodai nereikalauja beveik jokios fizinės sąveikos tarp suimtojo ir tardytojo. Konkretūs sąlyginio tardymo metodai yra šie

a. Nuogumas. Iš HVD paimami drabužiai ir jis lieka nuogas tol, kol tardytojai suteikia jam drabužius.

b. Miego trūkumas. HVD uždedami vertikalūs pančiai, kad būtų galima pradėti miegoti. Tardymo metu gali būti naudojamos ir kitos surakinimo grandinėmis procedūros. Sanitarijos tikslais sulaikytajam uždedamos sauskelnės; nors sauskelnės naudojamos ne visą laiką.

c. Manipuliavimas maistu. HVD reguliariai maitinamas „Ensure Plus“ arba kitu maistu. HVD gauna 1500 kalorijų per dieną pagal OMS rekomendacijas.“

(3) „Korekciniai metodai“, kurie buvo taikomi kartu su „kondicionavimo metodais“, apibrėžiami kaip metodai, reikalaujantys „fizinės sąveikos tarp tardytojo ir suimtojo“ ir „naudojami daugiausia siekiant pataisyti, išgąsdinti arba pasiekti kitą suimtąjį įgalinantį tikslą“. Jie apibūdinami taip:

„Šie metodai – įžeidžiantis pliaukštelėjimas, pliaukštelėjimas per pilvą, veido sulaikymas ir dėmesio sulaikymas – nėra naudojami vienu metu, bet dažnai naudojami pakaitomis per atskirą tardymo seansą. Šie metodai paprastai naudojami tuo metu, kai sulaikytajam taikomi pirmiau nurodyti sąlygojimo metodai (nuogumas, miego trūkumas ir manipuliavimas mityba). Taikymo pavyzdžiai:

a. Įžeidžiantis smūgis dažnai yra pirmasis fizinis metodas, naudojamas su sulaikytajam pradėjus tardymą. Kaip minėta, HVD jau gali būti nuogas, be miego ir manipuliuojamas mityba, nors sulaikytasis greičiausiai nejaučia didelio šių technikų poveikio tardymo pradžioje. Įžeidimo smūgis naudojamas retai, bet periodiškai per visą tardymo procesą, kai tardytojui reikia nedelsiant pataisyti sulaikytąjį arba numatyti sulaikytojo atsakymo ar neatsakymo pasekmę. Tardytojas nuolat vertina įžeidžiančio pliaukštelėjimo veiksmingumą ir toliau jį naudoja tol, kol jis daro sulaikytajam pageidaujamą poveikį. Dėl įvairių technikų fizinės dinamikos įžeidžiantis pliaukštelėjimas gali būti naudojamas kartu su apipylimu vandeniu arba streso padėtimis klūpint. Galimi ir kiti deriniai, tačiau jie gali būti nepraktiški.

b. Pliaukštelėjimas per pilvą. Plekštelėjimas per pilvą savo taikymu ir norimu rezultatu yra panašus į įžeidžiantį pliaukštelėjimą. Jis suteikia įvairovės, būtinos siekiant išlaikyti aukštą tardymo proceso nenuspėjamumo lygį. Pliaukštelėjimas per pilvą bus naudojamas taupiai ir periodiškai per visą tardymo procesą, kai tardytojas norės iš karto pataisyti sulaikytąjį [REDAKCIJA], o tardytojas nuolat vertins jo veiksmingumą. Dėl įvairių technikų fizinės dinamikos pilvo paplekšnojimas gali būti naudojamas kartu su apipylimu vandeniu, streso pozomis ir stovėjimu prie sienos. Galimi ir kiti deriniai, tačiau jie gali būti nepraktiški.

c. Veido laikymas. Veido suėmimas yra korekcinė technika ir per apklausą naudojama retai. Veido suėmimas nėra skausmingas ir naudojamas siekiant pataisyti sulaikytąjį taip, kad būtų parodyta, jog tardytojas kontroliuoja HVD [REDAKCIJA]. Dėl fizinės įvairių technikų dinamikos veido laikymas gali būti naudojamas kartu su apipylimu vandeniu, įtemptomis padėtimis ir stovėjimu prie sienos. Galimi ir kiti deriniai, tačiau jie gali būti nepraktiški.

d. Dėmesio suėmimas. Per tą pačią apklausą jis gali būti naudojamas kelis kartus. Šis metodas paprastai taikomas [REDAKCIJA] sugriebti HVD ir patraukti jį į tardytojo artumą (veidas į veidą). Dėl įvairių technikų fizinės dinamikos dėmesio suėmimas gali būti naudojamas kartu su apipylimu vandeniu arba streso padėtimis atsiklaupus. Galimi ir kiti deriniai, tačiau jie gali būti nepraktiški“.

(4) „Prievartos metodai“, apibrėžiami kaip metodai, sulaikytajam sukeliantys „didesnę fizinę ir psichologinę įtampą ir todėl laikomi veiksmingesnėmis priemonėmis, siekiant įtikinti besipriešinantį HVD dalyvauti su CŽV tardytojais“, apibūdinami taip:

„Šie metodai – apipylimas sienomis, apipylimas vandeniu, streso padėtis, stovėjimas prie sienos ir laikymas ankštoje patalpoje – paprastai nenaudojami kartu, nors kai kurie iš jų gali būti naudojami kartu. Pavyzdžiui, HVD, esantis streso padėtyje arba stovintis prie sienos, tuo pat metu gali būti apipilamas vandeniu. Kiti šių metodų deriniai gali būti naudojami tuo metu, kai sulaikytajam taikomi pirmiau aptarti kondicionavimo metodai (nuogumas, miego trūkumas ir manipuliavimas mityba). Prievartos technikų pavyzdžiai:

a. Sienų statymas. Tardymas sienomis yra vienas veiksmingiausių tardymo metodų, nes jis fiziškai nuvargina sulaikytąjį, didina sulaikytojo netikrumą dėl to, ką tardytojas gali jam padaryti, ir sukelia baimės jausmą, kai sulaikytasis žino, kad tuoj vėl bus tardomas sienomis. [REDAKCIJA] tardytojas [REDAKCIJA]. HVD gali būti užmūrytas vieną kartą (vienas smūgis į sieną), kad būtų išsakyta mintis, arba dvidešimt ar trisdešimt kartų iš eilės, kai tardytojas reikalauja reikšmingesnio atsakymo į klausimą. Per tardymo seansą, kuris turi būti intensyvus, HVD per seansą sienomis bus apšaudomas kelis kartus. Dėl fizinės dinamikos, susijusios su užstatymu sienele, netikslinga jį naudoti vienu metu su kitais korekciniais ar prievartos metodais.

b. Apipylimas vandeniu. Apipylimo vandeniu dažnumas ir trukmė priklauso nuo vandens temperatūros ir kitų saugumo sumetimų, nustatytų OMS gairėse. Tai veiksmingas tardymo metodas, kuris gali būti dažnai naudojamas laikantis šių rekomendacijų. Fizinė apipylimo vandeniu dinamika yra tokia, kad jį galima naudoti kartu su kitais korekciniais ir prievartos metodais. Kaip minėta pirmiau, HVD, esantį streso padėtyje arba stovintį prie sienos, galima apipilti vandeniu. Panašiai galima naudoti įžeidžiantį pliaukštelėjimą arba pliaukštelėjimą per pilvą, kai HVD yra apipilamas vandeniu.

c. Streso padėtis. Streso padėčių naudojimo dažnumas ir trukmė priklauso nuo tardytojo įvertinimo, ar jos ir toliau bus veiksmingos tardymo metu. Šie metodai paprastai yra savaime ribojami, nes dėl laikino raumenų nuovargio HVD paprastai po kurio laiko nebegali išlaikyti streso padėties. Streso padėtis, kai HVD turi liestis prie sienos, gali būti naudojama kartu su apipylimu vandeniu ir pliaukštelėjimu per pilvą. Streso padėtis, kai HVD turi atsiklaupti, gali būti naudojama kartu su apipylimu vandeniu, pliaukštelėjimu per veidą, pliaukštelėjimu per pilvą, veido suėmimu ir dėmesio suėmimu.

d. Stovėjimas prie sienos. Stovėjimo prie sienos dažnumas ir trukmė priklauso nuo tardytojo įvertinimo, ar jis ir toliau bus veiksmingas tardymo metu. Stovėjimas prie sienos paprastai yra savaime ribojamas, nes dėl laikino raumenų nuovargio po kurio laiko HVD paprastai nebegali išlaikyti padėties. Dėl įvairių technikų fizinės dinamikos stovėjimas prie sienos gali būti naudojamas kartu su apipylimu vandeniu ir pliaukštelėjimu per pilvą. Nors galimi ir kiti deriniai, jie gali būti nepraktiški.

e. Susikabinimas ankštoje patalpoje. Pagal dabartines OMS rekomendacijas dėl uždarymo ankštoje patalpoje trukmės didelėje dėžėje vienu metu galima laikyti ne ilgiau kaip 8 valandas ir ne ilgiau kaip 18 valandų per parą, o mažoje dėžėje – ne ilgiau kaip 2 valandas. [REDAKCIJA] Dėl unikalių uždarymo į ankštą patalpą aspektų jis negali būti taikomas kartu su kitais korekciniais ar prievartos metodais.“

52. Kitame 2004 m. CŽV informacinio dokumento skyriuje „Tardymas – kasdienis žvilgsnis“ pateikiamas – gerokai redaguotas – „tardymo prototipas“, įprastai praktikuojamas CŽV „juodojoje vietoje“, „pabrėžiant tardymo metodų taikymą kartu ir atskirai“. Išsamų tokio „prototipinio tardymo“ aprašymą galima rasti byloje Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją (cituota pirmiau, § 66) ir byloje Al Nashiri prieš Lenkiją (cituota pirmiau, § 68).

53. Nuo 2003 m. sausio pabaigos iki 2006 m. rugsėjo CŽV tardymo taisyklės buvo išdėstytos Tardymo, vykdomo pagal 2001 m. rugsėjo 17 d. prezidento pranešimo memorandumą, gairėse (toliau – DCI tardymo gairės), kurias 2003 m. sausio 28 d. pasirašė CŽV direktorius George’as Tenetas.

2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje teigiama, kad nors minėtos gairės buvo parengtos reaguojant į vieno iš HVD Gul Rahmano mirtį Cobalto sulaikymo vietoje ir neleistinų tardymo metodų taikymą Al Nashiriui Mėlynojoje sulaikymo vietoje (žr. cituotą sprendimą Al Nashiri prieš Lenkiją, §§ 99-100), jose nebuvo nurodyti visi tardymo metodai, kurie buvo taikomi CŽV sulaikymo vietose. Pavyzdžiui, jie nenagrinėjo, ar tokie metodai, kaip „šiurkštus suėmimas“, šalto vandens dušų naudojimas ir ilgalaikis šviesos atėmimas, buvo draudžiami.

Remiantis 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita, CŽV pareigūnai, taikydami tardymo priemones, turėjo „didelę veiksmų laisvę“. Atitinkama 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitos dalis skamba taip:

Gairėse reikalaujama iš anksto patvirtinti „standartinius metodus“, „kai tai įmanoma“, todėl CŽV pareigūnams buvo suteikta didelė veiksmų laisvė nustatyti, kam galima taikyti CŽV „standartinius“ tardymo metodus, kada tie metodai gali būti taikomi ir kada „neįmanoma“ prašyti išankstinio CŽV būstinės patvirtinimo. Taigi, remiantis tardymo gairėmis, didžiąją 2003 m. dalį CŽV pareigūnai (įskaitant darbuotojus, kurie nebuvo apmokyti tardymo srityje) galėjo savo nuožiūra išrengti sulaikytąjį nuogai, surakinti jį antrankiais stovimoje padėtyje iki 72 valandų ir pakartotinai apipilti sulaikytąjį šaltu vandeniu be CŽV būstinės leidimo, jei šie pareigūnai nuspręsdavo, kad CŽV būstinės leidimo „neįmanoma gauti“. Praktikoje CŽV darbuotojai įprastai taikė tokio pobūdžio tardymo metodus, negavę išankstinio patvirtinimo“.

4. Sulaikymo sąlygos CŽV „juodosiose vietose“

54. Nuo 2003 m. sausio pabaigos iki 2006 m. rugsėjo mėn. sulaikymo sąlygas CŽV sulaikymo vietose užsienyje reglamentavo 2003 m. sausio 28 d. CŽV direktoriaus Džordžo Teneto (George Tenet) pasirašytos Gairės dėl CŽV sulaikytųjų laikymo sąlygų (toliau – DCI laikymo gairės).

Šiame dokumente kartu su DCI tardymo gairėmis (žr. 53 punktą) buvo nustatytos pirmosios oficialios tardymo ir kalinimo gairės HVD programai. 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje pasakojama, kad, priešingai nei ankstesniuose 2001 m. pabaigos pasiūlymuose, kai CŽV tikėjosi, kad bet kokia sulaikymo įstaiga turės atitikti JAV kalėjimų standartus, šiose gairėse nustatyti minimalūs standartai ir reikalaujama, kad įstaigos pakaktų tik „pagrindiniams sveikatos poreikiams tenkinti“.

Ataskaitoje teigiama, kad tai reiškė, jog standartą atitiko net į „sulaikymo vietą Kobalte“ panaši įstaiga, kurioje sulaikytieji buvo laikomi surakinti antrankiais visiškoje tamsoje ir izoliacijoje, su kibiru žmogaus atliekoms ir be šilumos žiemos mėnesiais.

55. Remiantis gairėmis, tuo laikotarpiu buvo naudojamos bent šios „šešios standartinės kalinimo sąlygos“:

(i) užrištos akys arba uždėti gobtuvai, skirti dezorientuoti sulaikytąjį ir neleisti jam sužinoti savo buvimo vietos arba sulaikymo patalpos išplanavimo;

(ii) plaukų šalinimas atvykus į sulaikymo įstaigą, kai kiekvieno sulaikytojo galvos ir veido plaukai nuskutami elektriniu skustuvu, o sulaikytasis prirakinamas prie kėdės;

(iii) kalinimas vienutėje be ryšio su kitais asmenimis;

(iv) nuolatinis iki 79 dB triukšmas, kuris nuolat skleidžiamas ir palaikomas 56-58 dB diapazone sulaikytųjų kamerose ir 68-72 dB diapazone pasivaikščiojimo takuose;

(v) nuolatinė šviesa, kai kiekvienoje kameroje degė dvi 17 vatų T-8 liuminescencinės lemputės, apšviečiančios kamerą maždaug tokiu pat ryškumu, kaip ir biure;

(vi) visais sulaikytųjų valdymo ir judėjimo aspektais buvo naudojami kojų pančiai.

56. 2006 m. rugpjūčio 31 d. CŽV vyriausiojo patarėjo pareigas einančio Johno A. Rizzo memorandume „Sulaikytųjų elgesio įstatymo taikymas kalinimo sąlygoms Centrinės žvalgybos valdybos patalpose“, kuris buvo paskelbtas 2009 m. rugpjūčio 24 d. labai redaguotu pavidalu, nurodytos tokios didelės vertės sulaikytųjų laikymo sąlygos:

„CŽV sulaikytieji laikomi nuolat apšviestose kamerose, iš esmės atkirsti nuo žmonių kontaktų ir stebimi 24 valandas per parą. Taip pat pripažįstame, kad daugelis sulaikytųjų programoje dalyvauja jau kelerius metus, todėl negalime šių sąlygų vertinti taip, tarsi jos būtų buvusios tik trumpą akimirką … .

Vis dėlto pripažįstame, kad CŽV sulaikytųjų patiriama izoliacija gali būti psichologinė našta. Kai kuriais atvejais izoliavimas vienutėje gali tęstis metų metus ir gali pakeisti suimtojo gebėjimą bendrauti su kitais asmenimis. …“

5. HVD programos mastas

57. Remiantis 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita, CŽV sulaikytuosius laikė nuo 2002 iki 2008 m.

Aktyviausias programos laikotarpis buvo 2003 m. pradžia. Iš 119 sulaikytųjų, kuriuos Senato Žvalgybos komitetas nurodė kaip CŽV laikomus, penkiasdešimt trys buvo sulaikyti 2003 m. Iš trisdešimt devynių sulaikytųjų, kuriems, kaip nustatė Komitetas, buvo taikomi EIT, septyniolikai tokie tardymo metodai buvo taikomi nuo 2003 m. sausio mėn. iki 2003 m. rugpjūčio mėn. Tuo metu EIT daugiausia buvo naudojami Kobalto ir Mėlynojoje sulaikymo vietose.

58. Ataskaitoje teigiama, kad iki 2004 m. pabaigos didžioji dauguma CŽV sulaikytųjų – 113 iš 119 ataskaitoje nurodytų asmenų – jau buvo patekę į CŽV areštinę. Dauguma sulaikytųjų, likusių suėmime, nebebuvo aktyviai tardomi; veikiau jie buvo retai apklausiami ir laukė „galutinio sprendimo“. Nuo 2005 m. iki 2009 m. sausio mėn. CŽV perėmė tik šešis naujus sulaikytuosius: 2005 m. – keturis, 2006 m. – vieną ir 2007 m. – vieną.

6. HVD programos uždarymas

59. 2006 m. rugsėjo 6 d. Prezidentas Bušas pasakė kalbą, kurioje paskelbė apie HVD programos uždarymą. Remiantis JAV valdžios institucijų viešai išplatinta informacija, 2006 m. spalio mėn. duomenimis, CŽV nelaikė nė vieno asmens, o atitinkami sulaikytieji buvo perduoti JAV karinių institucijų priežiūrai JAV karinėje jūrų bazėje Gvantanamo įlankoje.

60. 2009 m. sausio mėn. prezidentas B. Obama pasirašė vykdomąjį įsakymą Nr. 13491, kuriuo CŽV buvo uždrausta sulaikytuosius laikyti kitaip nei „trumpalaikiais, laikinais pagrindais“, o tardymo metodai buvo apriboti tik tais, kurie įtraukti į Kariuomenės lauko vadovą.

B. Jungtinių Valstijų Aukščiausiojo Teismo sprendimas byloje Rasul prieš Bushą

61. 2004 m. birželio 28 d. Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą byloje Rasul prieš Bušą, 542 U.S. 466 (2004). Jame buvo nuspręsta, kad Gvantanamo įlankos sulaikymo stovykloje laikomi užsienio piliečiai gali prašyti federalinių teismų išduoti habeas corpus raštus, kad būtų peržiūrėtas jų sulaikymo teisėtumas. Atitinkama Syllabus dalis skamba taip:

„Jungtinių Valstijų teismai turi jurisdikciją nagrinėti ginčus dėl užsieniečių, suimtų užsienyje dėl karo veiksmų ir kalinamų Gvantanamo įlankoje, sulaikymo teisėtumo.

„a) Apygardos teismas turi jurisdikciją nagrinėti pareiškėjų habeas skundus pagal 28 U.S.C. § 2241, kuris leidžia apygardos teismams savo jurisdikcijos ribose priimti habeas prašymus asmenų, teigiančių, kad jie yra laikomi „sulaikyti pažeidžiant … Jungtinių Valstijų … įstatymus“, §§ 2241(a), (c)(3).

Tokia jurisdikcija taikoma užsieniečiams, laikomiems teritorijoje, kurioje Jungtinės Valstijos turi visišką ir išimtinę jurisdikciją, bet ne galutinį suverenitetą. …“

C. Jeppesen Dataplan, Richmor Aviation ir kitų oro bendrovių vaidmuo CŽV perdavimo operacijose

62. Remiantis įvairiomis viešai prieinamomis ataskaitomis ir medžiaga, surinkta per tarptautinius tyrimus dėl CŽV HDV programos (žr. 269-277 ir 281-283 punktus toliau), CŽV perdavimų operacijoms naudojo mažiausiai dvidešimt šešių privačių lėktuvų tinklą. Lėktuvai buvo nuomojami per fiktyvias bendroves. CŽV sutartys tebėra įslaptintos, tačiau dalis sutarčių tarp fiktyvių bendrovių (pavyzdžiui, „Richmor Aviation“) ir jų rangovų yra viešai prieinamos.

1. Jeppesen Dataplan Inc.

63. Jeppesen Dataplan. Inc.“ yra „Boeing“ patronuojamoji įmonė, įsikūrusi San Chosė, Kalifornijoje. Kaip rašoma bendrovės interneto svetainėje, ji yra tarptautinių skrydžių operacijų paslaugų teikėja, koordinuojanti viską – nuo nusileidimo mokesčių iki viešbučių rezervavimo komerciniams ir kariniams klientams.

64. Atsižvelgiant į pranešimus apie perdavimų skrydžius, bendrovės „Jeppesen International Trip Planning Service“ (JITPS) padalinys teikė logistinę paramą CŽV vykdant terorizmu įtariamų asmenų perdavimus.

65. 2007 m. Amerikos pilietinių laisvių sąjunga (toliau – ACLU) trijų ypatingųjų perdavimų aukų vardu Šiaurės Kalifornijos apygardos apygardos apylinkės teismui pateikė federalinį ieškinį prieš „Jeppesen Dataplan, Inc.“. Vėliau prie ieškinio kaip ieškovai prisijungė dar du asmenys. Ieškinyje buvo kaltinama, kad „Jeppesen“ sąmoningai dalyvavo šiuose perdavimuose, teikdama svarbiausias skrydžių planavimo ir logistinės pagalbos paslaugas lėktuvams ir įguloms, kurias CŽV naudojo prievarta išvežti šiuos penkis vyrus kankinti, kalinti ir tardyti.

2008 m. vasario mėn. apygardos teismas bylą atmetė remdamasis „valstybės paslapties privilegija“. 2009 m. balandį 9-asis apygardos apeliacinis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo. 2010 m. rugsėjo mėn. pagal JAV vyriausybės apeliacinį skundą 9-ojo apygardos apeliacinio teismo 11 teisėjų kolegija panaikino 2009 m. balandžio mėn. sprendimą. 2011 m. gegužę JAV Aukščiausiasis Teismas atmetė ACLU prašymą nagrinėti ieškinį.

2. Richmor Aviation

66. Richmor Aviation yra orlaivių bendrovė, įsikūrusi Hadsone, Niujorko valstijoje.

67. Reprieve teigimu, 2011 m. „Richmor Aviation“ paviešino dokumentus, kuriuose išsamiai aprašytas jos dalyvavimas CŽV perdavimo misijose. Šiuose dokumentuose buvo pateikta teisminio nagrinėjimo medžiaga, susijusi su ginču dėl sutarties pažeidimo tarp „Richmor Aviation“ ir skrydžius organizavusios rangovės „Sportsflight“. Iš jų matyti, kad „Richmor Aviation“ dalyvavo perdavimų operacijose, visų pirma per jos valdomą lėktuvą „Gulfstream“ N85VM, kuris vėliau buvo pervadintas į N227SV (taip pat žr. 123-125 punktus toliau). Programoje taip pat dalyvavo kiti „Richmor Aviation“ valdomi lėktuvai.

Richmor Aviation tapo šios programos dalimi dar 2002 m. birželio mėn., kai JAV vyriausybės pradinis pagrindinis rangovas DynCorp sudarė vieno subjekto užsakomųjų skrydžių sutartį su brokeriu Capital Aviation dėl Richmor Aviation priklausančio lėktuvo Gulfstream Jet N85VM tiekimo.

Pagal šią sutartį „Richmor Aviation“ buvo pasamdyta kaip subrangovas atlikti daugybę misijų. Pavyzdžiui, 2003 m. vasario 17 d. Hassan Mustafa Osama Nasr, dar žinomo kaip Abu Omar, perdavimo skrydį iš Vokietijos į Egiptą „DynCorp“ vardu vykdė „Richmor Aviation“ (taip pat žr. bylą Nasr ir Ghali prieš Italiją, Nr. 44883/09, §§ 39, 112 ir 231, 2016 m. vasario 23 d.).

Taip pat pranešama, kad CŽV, veikdama per „Computer Sciences Corporation“ (toliau – CSC), pasirūpino, kad „Richmor Aviation“ lėktuvas N982RK iš CŽV „juodosios vietos“ Afganistane į Albaniją pervežtų P. El-Masri (žr. El-Masri, cituota pirmiau, § 46).

3. Kitos bendrovės

68. Europos Parlamento pradėtame tyrime dėl įtariamo CŽV slaptų kalėjimų egzistavimo Europoje („Fava tyrimas“; žr. 281-284 punktus toliau), be kita ko, buvo nagrinėjama, ar CŽV naudojosi privačiomis bendrovėmis ir užsakomųjų skrydžių paslaugomis perdavimų operacijoms vykdyti. Atitinkamos darbo dokumento Nr. 4, parengto atliekant tyrimą, dalys išdėstytos taip:

„Vykdydama ypatinguosius perdavimus, CŽV dažnai naudojosi privačių bendrovių ir užsakomųjų skrydžių tarnybų paslaugomis lėktuvų nuomai. Per civilinę aviaciją galima pasiekti vietas, kuriose kariniai orlaiviai būtų įtartinai pastebėti. Civilinės aviacijos dėka CŽV išvengia pareigos teikti valstybių reikalaujamą informaciją apie vyriausybinius ar karinius skrydžius.

Dauguma šių bendrovių yra vadinamosios fiktyvios bendrovės: jos egzistuoja tik dokumentuose (pavyzdžiui, pašto dėžutėse) arba turi vienintelį darbuotoją (paprastai teisininką). Šios fiktyvios bendrovės yra kai kurių orlaivių, kurie sistemingai yra pirkimo ir pardavimo operacijų objektas, savininkai. Po kiekvieno sandorio lėktuvai perregistruojami, kad nebūtų galima rasti jų pėdsakų. …

Kartais CŽV naudojamos fiktyvios bendrovės remiasi kitomis tikromis bendrovėmis, turinčiomis patalpas ir darbuotojus (vadinamosios veiklos bendrovės). Šioms bendrovėms pavedama stovėti už fiktyvių bendrovių; jos aprūpina CŽV lėktuvus visa reikalinga logistika (pilotai, maitinimas, techninė pagalba). Kai kuriais atvejais veiklos bendrovės yra tiesiogiai susijusios su CŽV. Vienas iš pavyzdžių – „Aero Contractor“ – bendrovė, kurią laikraštis „New York Times“ apibūdino kaip „pagrindinį Centrinės žvalgybos valdybos slaptosios oro tarnybos vidaus centrą“.

Šią sistemą gerai apibūdina „New York Times“:

„Tūkstančių skrydžių įrašų, orlaivių registracijos ir įmonės dokumentų analizė, taip pat pokalbiai su buvusiais CŽV pareigūnais ir pilotais rodo, kad agentūrai priklauso mažiausiai 26 lėktuvai, 10 iš jų įsigyti nuo 2001 m.“. Agentūra savo nuosavybę slepia po septynių fiktyvių bendrovių tinklu, kurios, atrodo, neturi jokių darbuotojų ir nevykdo jokių kitų funkcijų, išskyrus orlaivių valdymą. Lėktuvus, kuriuos nuolat papildo privatūs užsakomieji reisai, eksploatuoja tikros bendrovės, kurias kontroliuoja agentūra arba kurios yra su ja susijusios, įskaitant „Aero Contractors“ ir dvi Floridos bendroves „Pegasus Technologies“ ir „Tepper Aviation“.

Galiausiai kitais atvejais CŽV nuomojasi lėktuvus iš įprastų užsakomųjų skrydžių agentų, kaip, pavyzdžiui, „Richmor Aviation“ atveju. Richmor Aviation yra viena seniausių užsakomųjų skrydžių ir skrydžių valdymo bendrovių. Lėktuvas „Gulfstream IV“, N85VM, priklauso bendrovei „Richmor Aviation“ (lėktuvas, susijęs su Abu Omaro pagrobimu).

Galiausiai šiame neperprantamame tinkle taip pat yra galimybė, kad pavieniai orlaiviai keičia savo registracijos numerius (kaip „Richmor Aviation“ lėktuvas „Gulfstrean V“, įregistruotas kaip N379P, vėliau – N8068V, paskui – N44982).

Iš tiesų yra 51 lėktuvas, kuris, kaip teigiama, buvo naudojamas ypatingiems skrydžiams, tačiau, remiantis Federalinės aviacijos administracijos duomenimis, turėtų būti 57 registracijos numeriai. Išeina, kad kai kurie iš jų registruoti daugiau nei vieną kartą.

Tarp 51 lėktuvo, kurį, kaip įtariama, naudojo CŽV:

26 lėktuvai yra registruoti fiktyvioms bendrovėms ir kartais remiami veikiančių bendrovių.

10 yra skirti kaip „dažnai skraidantys CŽV lėktuvai, jie priklauso „Blackwater USA“, svarbiam CŽV ir JAV kariuomenės „slaptam rangovui“. Ji teikia personalą, mokymus ir aviacijos logistiką. Šiuo atveju nėra fiktyvių bendrovių tarpininkavimo.

Kiti 15 lėktuvų yra atsitiktinės nuomos iš privačių bendrovių, dirbančių su CŽV, taip pat su kitais užsakovais“.

69. Dokumente išvardytos šios operatyvinės bendrovės, dalyvaujančios perdavimų operacijose: „Aero Contractors, Ltd“; „Tepper Aviation“; „Richmor Aviation“ ir „Blackwater USA“ patronuojamosios įmonės.

„Aero Contractors“ buvo šių fiktyvių bendrovių veiklos bendrovė: „Steven Express Leasing Inc.“, „Premier Executive Transport Service“, „Aviation Specialties Inc.“ ir „Devon Holding and Leasing Inc.“.

D. JAV Senato atlikta CŽV veiklos, susijusios su HVD programa 2001-2009 m., apžvalga

1. Peržiūros eiga

70. 2009 m. kovo mėnesį JAV Senato Žvalgybos komitetas inicijavo CŽV veiklos, susijusios su HVD programa, ypač slapto sulaikymo užsienio „juodosiose vietose“ ir EIT naudojimo, peržiūrą.

Ši peržiūra prasidėjo nuo 2007 m. pradėto tyrimo, susijusio su tuo, kad CŽV sunaikino vaizdo kasetes, kuriose užfiksuoti Abu Zubaydah ir Al Nashiri tardymai Žaliojoje sulaikymo vietoje (taip pat žr. 24 punktą, 94-96 ir 166 punktus). Vaizdo įrašai buvo sunaikinti 2005 m. lapkričio mėn.

71. Komiteto „Centrinės žvalgybos valdybos sulaikymo ir tardymo tyrimas“ buvo baigtas 2012 m. pabaigoje. Dokumente aprašoma CŽV HVD programa nuo 2001 m. rugsėjo mėn. iki 2009 m. sausio mėn. Jame išnagrinėtos operacijos CŽV slaptose sulaikymo įstaigose užsienyje, EIT naudojimas ir 119 žinomų asmenų, kuriuos tuo laikotarpiu sulaikė CŽV, sąlygos (taip pat žr. 22-24 punktus).

JAV Senato Žvalgybos komitetas kartu su savo darbuotojais peržiūrėjo tūkstančius CŽV laiškų, kuriuose aprašomi Abu Zubaydah, Al Nashiri ir kitų CŽV kalinių tardymai, ir daugiau nei šešis milijonus puslapių CŽV medžiagos, įskaitant operatyvinius laiškus, žvalgybos ataskaitas, vidaus memorandumus ir elektroninius laiškus, informacinę medžiagą, pokalbių stenogramas, sutartis ir kitus dokumentus.

72. 2014 m. balandžio 3 d. Žvalgybos komitetas nusprendė išslaptinti ataskaitos santrauką ir dvidešimt nustatytų faktų bei išvadų. Dėl to senatorė Dianne Feinstein paskelbė pareiškimą, kuriame, kiek tai susiję, buvo rašoma taip:

„Senato Žvalgybos komitetas šią popietę balsavo už tai, kad būtų išslaptinta 480 puslapių santrauka, taip pat 20 išvadų ir išvadų, pateiktų daugumos penkerius metus vykdytame CŽV sulaikymo ir tardymo programos tyrime, kuriame dalyvavo daugiau kaip 100 sulaikytųjų.

Šio tyrimo tikslas buvo atskleisti šios slaptos programos faktus, o rezultatai buvo šokiruojantys. Ataskaitoje atskleidžiamas žiaurumas, kuris labai prieštarauja mūsų tautos vertybėms. Joje užfiksuota mūsų istorijos dėmė, kuriai daugiau niekada neturi būti leista atsirasti. …

Ataskaitoje taip pat nurodomos didelės problemos, susijusios su CŽV šios programos valdymu ir jos sąveika su Baltaisiais rūmais, kitomis vykdomosios valdžios institucijomis ir Kongresu. Tai taip pat kelia didelį nerimą ir parodo, kodėl demokratinėje valstybėje taip svarbu prižiūrėti žvalgybos agentūrų veiklą. …

Visa 6 200 puslapių apimties ataskaita buvo atnaujinta ir bus laikoma išslaptinta vėliau.“

Santrauka su nustatytais faktais ir išvadomis buvo paskelbta 2014 m. gruodžio 9 d. (taip pat žr. 22 punktą).

73. Toliau pateikiamos 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitos ištraukos, susijusios su Abu Zubaydah slaptu kalinimu, svarbios šiai bylai (žr. 76, 80-81 ir 92-96 punktus).

2. Nustatymai ir išvados

74. Komitetas padarė dvidešimt išvadų ir nustatymų. Kiek tai susiję, jas galima apibendrinti taip.

75. 2 išvadoje teigiama, kad „CŽV sustiprintų tardymo metodų naudojimo pateisinimas rėmėsi netiksliais teiginiais apie jų veiksmingumą“.

76. 3 išvadoje teigiama, kad „CŽV vykdomi tardymai buvo žiaurūs ir daug blogesni, nei CŽV teigė politikos formuotojams ir kitiems“. Šiuo atžvilgiu kelios nuorodos pateikiamos į Abu Zubaydah elgesį su juo ir jo tardymus:

„Pradedant pirmuoju CŽV sulaikytuoju Abu Zubaydah ir tęsiant su daugeliu kitų sulaikytųjų, CŽV taikė sustiprintus tardymo metodus, kurie buvo kartojami ištisas dienas ar savaites. Tardymo metodai, tokie kaip smūgiai ir „wallings“ (sulaikytųjų daužymas į sieną), buvo naudojami kartu, dažnai kartu su miego trūkumu ir nuogumu. Įrašai nepatvirtina CŽV teiginių, kad CŽV iš pradžių taikė „atvirą, grėsmės nekeliantį požiūrį“ arba kad tardymas buvo pradedamas naudojant „kuo mažiau prievartos metodų“ ir tik esant būtinybei buvo pereita prie griežtesnių prievartos metodų.

Tardymo vandeniu metodas buvo fiziškai žalingas, nes sukeldavo konvulsijas ir vėmimą. Pavyzdžiui, Abu Zubaydah „visiškai nereagavo, o pro atvirą, pilną burną kilo burbuliukai“. Vidiniuose CŽV dokumentuose aprašytas Khaledo Shaykh Mohammado tramdymas vandeniu, kuris virto „serija beveik skendimų“.

Miego trūkumas pasireiškė tuo, kad sulaikytieji iki 180 valandų buvo laikomi budrūs, paprastai stovėdami arba streso padėtyse, kartais surakintomis rankomis virš galvos. Bent penkiems sulaikytiesiems ilgai trunkančio miego trūkumo metu kilo nerimą keliančių haliucinacijų ir bent dviem iš jų CŽV vis tiek tęsė miego trūkumą.

Priešingai nei CŽV pareiškė Teisingumo departamentui, CŽV nurodė personalui, kad Abu Zubaydah tardymas bus „svarbesnis“ už jo medicininę priežiūrą, todėl Abu Zubaydah sulaikymo metu patirta šautinė žaizda pablogėjo. …“

77. 4 išvadoje teigiama, kad „CŽV sulaikytųjų laikymo sąlygos buvo griežtesnės, nei CŽV teigė politikos formuotojams ir kitiems“, ir kad „sąlygos CŽV sulaikymo vietose buvo prastos ir ypač niūrios programos pradžioje“. Dėl sąlygų vėlesniuose etapuose buvo padarytos šios išvados:

„Net ir po to, kai pastačius naujas sulaikymo patalpas kalinimo sąlygos pagerėjo, sulaikytieji buvo laikomi visiškai izoliuotai, išskyrus tuos atvejus, kai juos tardydavo ar apklausdavo CŽV darbuotojai.

Per visą programą daugybei CŽV sulaikytųjų, kuriems buvo taikomi CŽV sustiprinti tardymo metodai ir ilgesnė izoliacija, pasireiškė psichologinių ir elgesio problemų, įskaitant haliucinacijas, paranoją, nemigą, bandymus save žaloti ir žaloti.

Keletas psichologų nurodė, kad sulaikytųjų patiriamas žmogiškojo kontakto trūkumas yra psichiatrinių problemų priežastis.“

78. 8 išvadoje teigiama, kad „CŽV programos vykdymas ir valdymas apsunkino, o kai kuriais atvejais ir trukdė vykdyti kitų vykdomosios valdžios institucijų, įskaitant Federalinį tyrimų biurą (toliau – FTB), Valstybės departamentą ir Nacionalinės žvalgybos direktoriaus biurą (toliau – ODNI), nacionalinio saugumo misijas“. Visų pirma CŽV slėpė arba ribojo su šių agentūrų misijomis ir pareigomis susijusią informaciją, neleido susipažinti su sulaikytaisiais ir teikė joms netikslią informaciją apie HVD programą.

79. 8 išvados išvadose taip pat teigiama, kad, nors JAV valdžios institucijų prieiga prie informacijos apie „juodąsias vietas“ buvo ribojama arba blokuojama, šalių, kuriose veikia slaptos CŽV sulaikymo įstaigos, vietos valdžios institucijos paprastai buvo informuojamos apie jų egzistavimą. Šiuo atžvilgiu teigiama:

„CŽV blokavo Valstybės departamento vadovybės prieigą prie informacijos, svarbios užsienio politikos sprendimų priėmimui ir diplomatinei veiklai. CŽV neinformavo dviejų valstybės sekretorių apie CŽV sulaikymo vietų buvimo vietas, nors su slaptų CŽV sulaikymo vietų buvimo vieta buvo susiję reikšmingi užsienio politikos padariniai ir priimančiųjų šalių politiniai vadovai iš esmės buvo informuoti apie jų egzistavimą. Be to, CŽV pareigūnai liepė JAV ambasadoriams neaptarinėti CŽV programos su Valstybės departamento pareigūnais, taip užkirsdami kelią ambasadoriams prašyti rekomendacijų dėl politinių pasekmių, susijusių su CŽV sulaikymo vietų steigimu šalyse, kuriose jie dirbo.

Dviejose šalyse JAV ambasadoriai buvo informuoti apie planus įsteigti CŽV sulaikymo vietas šalyse, kuriose jie dirbo, po to, kai CŽV jau buvo sudariusi susitarimus su šalimis dėl sulaikymo vietų įrengimo. Kitose dviejose šalyse, kuriose vyko derybos dėl naujų CŽV sulaikymo patalpų priėmimo, CŽV nurodė vietos valdžios pareigūnams neinformuoti JAV ambasadorių.“

80. 11 išvadoje teigiama, kad „CŽV buvo nepasirengusi, nes pradėjo vykdyti sulaikymo ir tardymo programą praėjus daugiau nei šešiems mėnesiams po to, kai jai buvo suteikti sulaikymo įgaliojimai“. Šiuo atžvilgiu daroma nuoroda į pareiškėją, teigiant, kad „CŽV nebuvo pasirengusi perimti savo pirmojo sulaikytojo“ Abu Zubaydah globos ir neturėjo plano, kaip galiausiai disponuoti savo sulaikytaisiais. Perėmę Abu Zubaydah globą, CŽV pareigūnai padarė išvadą, kad jis „turėtų likti suimtas iki gyvenimo pabaigos“, o tai „gali sutrukdyti [jį] perduoti kitai šaliai“.

Be to, prasidėjus tardymams, CŽV pasitelkė asmenis, kuriems trūko atitinkamo pasirengimo ir patirties.

81. Remiantis 13 išvada, „du pagal sutartį dirbantys psichologai sukūrė CŽV sustiprinto tardymo metodus ir atliko pagrindinį vaidmenį vykdant, vertinant ir valdant [programą]“. Buvo patvirtinta, kad „nė vienas iš psichologų neturėjo jokios tardytojo patirties. Nei vienas iš jų neturėjo specialių žinių apie Al-Qa’idą, patirties kovos su terorizmu srityje, taip pat neturėjo jokių atitinkamų kultūrinių ar lingvistinių žinių“.

Pagal sutartį dirbantys psichologai sukūrė tardymo teorijas, pagrįstas „išmoktu bejėgiškumu“, ir parengė EIT sąrašą, patvirtintą naudoti prieš Abu Zubaydah ir kitus sulaikytuosius.

82. 14 išvadoje teigiama, kad „CŽV sulaikytiesiems buvo taikomi prievartiniai tardymo metodai, kurių nepatvirtino Teisingumo departamentas arba kurių nepatvirtino CŽV būstinė“.

Buvo patvirtinta, kad iki 2004 m. vidurio CŽV sulaikytiesiems įprastai taikė nuogumo ir mitybos manipuliacijas. Tuo laikotarpiu CŽV taip pat naudojo pilvo smūgius ir kelių sulaikytųjų apipylimą šaltu vandeniu. Nė vieno iš šių metodų nepatvirtino Teisingumo departamentas. Mažiausiai septyniolikai sulaikytųjų EIT buvo taikomi be CŽV būstinės leidimo.

83. 15 išvadoje teigiama, kad „CŽV nevykdė išsamios ar tikslios sulaikytų asmenų skaičiaus apskaitos ir laikė asmenis, kurie neatitiko teisinių sulaikymo standartų“. Nustatyta, kad CŽV niekada neatliko išsamaus audito ir nesudarė išsamaus ir tikslaus asmenų, kuriuos ji sulaikė arba kuriems taikė EIT, sąrašo. CŽV pareiškimai Komitetui, o vėliau ir visuomenei, kad CŽV sulaikė mažiau nei 100 asmenų ir kad mažiau nei trečdaliui iš tų 100 sulaikytųjų buvo taikomi CŽV EIT, buvo netikslūs. Komitetas, peržiūrėjęs CŽV dokumentus, nustatė, kad CŽV sulaikė ne mažiau kaip 119 asmenų, iš kurių ne mažiau kaip 39 buvo taikomi CŽV sustiprinto tardymo metodai. Iš 119 žinomų sulaikytųjų mažiausiai dvidešimt šeši buvo sulaikyti neteisėtai ir neatitiko MON nustatyto sulaikymo standarto (žr. 26 punktą).

84. 19 išvadoje teigiama, kad „CŽV sulaikymo ir tardymo programa iš esmės buvo netvari ir iki 2006 m. faktiškai baigėsi dėl neleistino informacijos atskleidimo spaudoje, sumažėjusio kitų šalių bendradarbiavimo ir teisinių bei priežiūros problemų“.

85. Nustatyta, kad CŽV, norėdama eksploatuoti slaptas sulaikymo įstaigas, reikalavo slaptumo ir kitų valstybių bendradarbiavimo.

Remiantis 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita, abu šie dalykai buvo gerokai susilpnėję prieš prezidentui G. W. Bushui 2006 m. rugsėjo 6 d. viešai atskleidžiant programą (taip pat žr. 59 punktą). Nuo pat programos pradžios CŽV susidūrė su dideliais sunkumais ieškodama valstybių, norinčių priimti CŽV slapto sulaikymo vietas. Laikui bėgant šie iššūkiai darėsi vis sudėtingesni. Išskyrus vieną šalį (kurios pavadinimas buvo paviešintas), CŽV buvo priversta perkelti sulaikytuosius iš kiekvienos šalies, kurioje ji įsteigė sulaikymo įstaigą, dėl priimančiosios vyriausybės spaudimo arba viešai atskleistos informacijos apie programą.

Be to, nuolat kildavo problemų dėl to, kad šalyse, kuriose buvo įkurtos CŽV sulaikymo įstaigos, sulaikytieji neturėjo galimybės gauti tinkamos medicininės priežiūros. Vienos priimančiosios šalies atsisakymas priimti sunkiai sergantį sulaikytąjį į vietinę ligoninę dėl saugumo sumetimų prisidėjo prie CŽV sulaikymo įstaigos toje šalyje uždarymo.

86. 2004 m. pradžioje JAV Aukščiausiasis Teismas, tikėdamasis, kad bus priimtas sprendimas išduoti sertifikatą byloje Rasul prieš Bušą (taip pat žr. 61 punktą), paskatino CŽV perkelti sulaikytuosius iš CŽV sulaikymo įstaigos Gvantanamo įlankoje, Kuboje.

2004 m. viduryje CŽV laikinai sustabdė EIT naudojimą po to, kai CŽV generalinis inspektorius rekomendavo CŽV kreiptis į Teisės patarėjų biurą dėl atnaujintos teisinės nuomonės.

2005 m. pabaigoje ir 2006 m., priėmus Sulaikytųjų elgesio įstatymą ir vėliau JAV Aukščiausiajam Teismui priėmus sprendimą byloje Hamdan prieš Rumsfeldą (548 U.S. 557,635 (2006)), CŽV vėl laikinai sustabdė EIT naudojimą. Byloje Hamdan prieš Rumsfeldą JAV Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad Gvantanamo karinė komisija, įsteigta teisti per „karą su terorizmu“ suimtus įtariamuosius terorizmu, „neturėjo įgaliojimų tęsti veiklą, nes jos struktūra ir procedūros pažeidė UCMJ [Vieningąjį karinio teisingumo kodeksą] ir keturias 1949 m. pasirašytas Ženevos konvencijas“ (daugiau informacijos žr. pirmiau cituotą Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, §§ 73-75).

87. Ataskaitoje teigiama, kad iki 2006 m. dėl spaudos atskleistų faktų, kitų šalių nenoro priimti esamas ar naujas sulaikymo vietas ir teisinių bei priežiūros problemų CŽV iš esmės nebegalėjo eksploatuoti slaptų sulaikymo vietų.

Iki 2006 m. kovo mėn. programa veikė tik vienoje šalyje. Paskutinį kartą CŽV savo EIT panaudojo 2007 m. lapkričio 8 d. Po 2008 m. balandžio mėn.

88. Galiausiai 20 išvadoje teigiama, kad „CŽV sulaikymo ir tardymo programa pakenkė Jungtinių Amerikos Valstijų reputacijai pasaulyje ir sukėlė kitų didelių piniginių ir nepiniginių išlaidų“.

Patvirtinta, kad, kaip nurodyta CŽV dokumentuose, HVD programa kainavo gerokai daugiau nei 300 mln. dolerių ne personalo išlaidų. Tai apėmė CŽV skirtas lėšas sulaikymo patalpoms statyti ir prižiūrėti, įskaitant dvi patalpas, kainavusias beveik [numeris redaguojamas] milijonų, kurios niekada nebuvo naudojamos, iš dalies dėl priimančiosios šalies politinių priežasčių.

89. Remiantis 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita:

„siekdama paskatinti vyriausybes slapta įkurdinti CŽV sulaikymo vietas arba padidinti paramą jau veikiančioms vietoms, CŽV užsienio vyriausybių pareigūnams skyrė milijonus dolerių grynaisiais pinigais. CŽV būstinė skatino CŽV stotis sudaryti „pageidavimų sąrašus“ dėl siūlomos finansinės pagalbos [frazė REDAKCIJA] [užsienio vyriausybių subjektams] ir „galvoti plačiai“ apie šią pagalbą“.

IV. KONKREČIOS BYLOS APLINKYBĖS

A. Informacijos apie pareiškėjo slaptą kalinimą ir jo bendravimą su išoriniu pasauliu apribojimai

90. Pareiškime ir tolesniuose rašytiniuose pareiškimuose pareiškėjo advokatai pabrėžė, kad informacijos apie visą Abu Zubaydah sulaikymo laikotarpį apribojimai neišvengiamai reiškia, kad byla pasižymi įvairiomis sudėtingomis, neįprastomis ir kartais unikaliomis savybėmis, į kurias Teismas turėtų atsižvelgti ją nagrinėdamas. Jų nuomone, keli veiksniai padidino ir taip didelius sunkumus, susijusius su įrodymų atskleidimu ir pateikimu byloje.

Pirma, slaptas perdavimo operacijų pobūdis kartu su suderintu slėpimu, kuriuo siekta nuslėpti ar sunaikinti bet kokius su perdavimo programa susijusius įrodymus, iš esmės apribojo pareiškėjo galimybes pateikti įrodymus savo byloje.

Antra, tai, kad Lietuvos valdžios institucijos, kurių rankose buvo didžioji dalis reikalingos informacijos, neatliko jokio reikšmingo tyrimo, trukdė gauti įrodymus ir informaciją.

Trečia, jie nurodė tai, ką vadino „precedento neturinčiais bendravimo apribojimais“ tarp Abu Zubaydah, jo advokato ir Teismo, kurie „neleido pateikti informacijos ar įrodymų tiesiogiai iš kliento ar susijusių su klientu“. Susitikti su ieškovu galėjo tik jo JAV advokatas, turintis leidimą dirbti su visiškai slapta informacija, o visa iš jo gauta informacija buvo numanomai įslaptinta. Todėl advokatas negalėjo atskleisti kitiems teisininkų grupės nariams ar Teismui jokios iš pareiškėjo ar kitų įslaptintų šaltinių gautos informacijos, nesulaukęs, kad JAV institucijos panaikintų tos informacijos slaptumą.

Pasak pareiškėjo advokatų, „Abu Zubaydah [buvo] žmogus, iš kurio atimtas balsas, kuriam uždrausta bendrauti su išoriniu pasauliu ar šiuo Teismu ir pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo bylą“. Todėl jo istorija turėjo būti papasakota, o byla jo vardu buvo pristatyta daugiausia remiantis viešai prieinamais dokumentais (taip pat žr. cituotą sprendimą Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, § 80).

B. Pareiškėjo suėmimas, perkėlimas į CŽV nelaisvę, slaptas kalinimas ir perkėlimas nuo 2002 m. kovo 27 d. iki 2003 m. rugsėjo 22 d., kaip nustatė Teismas byloje Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją ir papildė 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita

91. Dėl įvykių prieš pareiškėjo slaptą sulaikymą Lenkijoje, t. y. jo sulaikymo Faisalabade, Pakistane, 2002 m. kovo 27 d. ir pirminio sulaikymo nuo tos dienos iki 2002 m. gruodžio 4 d., byloje Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją Teismas nusprendė taip:

„404. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus CŽV dokumentinius įrodymus iš pirmų rankų ir aiškius bei įtikinamus ekspertų įrodymus, Teismas laiko neabejotinai nustatytu, kad pareiškėjas po jo suėmimo 2002 m. kovo 27 d. buvo laikomas CŽV sulaikymo įstaigoje Bankoke nuo nežinomos datos po suėmimo iki 2002 m. gruodžio 4 d., kad ponas Al Nashiri taip pat buvo laikomas toje pačioje įstaigoje nuo 2002 m. lapkričio 15 d. iki 2002 m. gruodžio 4 d. ir kad 2002 m. gruodžio 4 d. jie abu kartu buvo perkelti į „kitą CŽV juodąją vietą“ (taip pat žr. Al Nashiri, cituota pirmiau, § 404).“

Ekspertai senatorius Marty ir J. G. S., kuriuos Teismas apklausė faktų nustatymo posėdyje bylose Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją ir Al Nashiri prieš Lenkiją, nurodė Bankoke, Tailande, esančią sulaikymo įstaigą kaip tą, kuri CŽV išslaptintuose dokumentuose minima kodiniu pavadinimu „Cat’s Eye“ arba „Catseye“ (žr. cituotą Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, § 403; ir Al Nashiri prieš Lenkiją, § 403). 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje ši įstaiga vadinama „Žaliąja sulaikymo vieta“.

92. 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje įvykiai, susiję su pareiškėjo suėmimu ir pirminiu sulaikymu, aprašomi taip:

„2002 m. kovo pabaigoje Pakistano valdžios institucijos, bendradarbiaudamos su CŽV, per reidą, per kurį Abu Zubaydah patyrė šautines žaizdas, suėmė Qa’ida tarpininką Abu Zubaydah. Tuo metu CŽV pareigūnai iš ALEC stoties, CŽV biuro, atsakingo už „al-Qa’ida“, įvertino, kad Abu Zubaydah turi išsamių žinių apie „al-Qa’ida“ teroristinių išpuolių planus. Tačiau, kaip išsamiau aprašyta išsamiame Komiteto tyrime, šiame vertinime buvo gerokai pervertintas Abu Zubaydah vaidmuo al-Qa’ida ir informacija, kurią jis galėjo turėti.

2002 m. kovo mėn. pabaigoje, numatydama, kad galiausiai Abu Zubaydah bus sulaikytas, CŽV pradėjo svarstyti galimybes jį perduoti CŽV globai ir sulaikyti pagal MON. CŽV atmetė JAV karinę globą [REDAKCIJA] iš esmės dėl nepakankamo saugumo ir dėl to, kad Abu Zubaydah turėtų būti deklaruotas Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus komitetui (TRKK). CŽV susirūpinimą dėl globos Gvantanamo įlankoje, Kuboje, kėlė bendras slaptumo trūkumas ir „galimas kontrolės praradimas JAV kariuomenei ir (arba) FTB“. …

Per keturias dienas CŽV apsistojo ties sulaikymo vieta šalyje [REDAKCIJA] dėl tos šalies [REDAKCIJA] ir JAV teismo jurisdikcijos nebuvimo. Vieninteliai CŽV įvardyti sulaikymo [REDAKCIJA] šalyje trūkumai buvo tie, kad tai nebūtų „JAV vyriausybės kontroliuojama įstaiga“ ir kad reikėtų „diplomatinių ir (arba) politinių sprendimų“. 2002 m. kovo 28 d. CŽV dokumente pripažįstama, kad pasiūlymas perduoti Abu Zubaydah į šalį [pavadinimas REDAKCIJOJE] dar nebuvo aptartas su tos šalies pareigūnais. …

Priimant sprendimą Abu Zubaydah laikyti slaptoje sulaikymo įstaigoje šalyje [NURODYTA], nedalyvavo Nacionalinės saugumo tarybos Principų komitetas, Valstybės departamentas, JAV ambasadorius ar CŽV atstovybės šalyje vadovas. 2002 m. kovo 29 d. DCI pavaduotojo biuro elektroniniame laiške teigiama, kad „[t]urėsime pripažinti tam tikras mūsų planavimo / pasirengimo spragas, tačiau tai yra variantas, kurį DDCI pateiks POTUS svarstymui“. Tą patį rytą prezidentas pritarė tolesniam plano perkelti Abu Zubaydah į šalį [REDAKCIJA] įgyvendinimui. Tame pačiame Prezidento dienos pranešimo (PDB) posėdyje gynybos sekretorius Rumsfeldas pasiūlė išnagrinėti galimybę Abu Zubaydah perkelti į laivą, tačiau CŽV dokumentuose nenurodyta, kad užsakovai būtų prisidėję prie šio klausimo. Tą dieną CŽV atstovybė šalyje gavo šalies [REDAKCIJA] pareigūnų sutikimą dėl CŽV sulaikymo vietos. … Netrukus Abu Zubaydah iš Pakistano buvo pervežtas į Šalį [REDAKCIJA], kur jis buvo laikomas pirmoje CŽV sulaikymo vietoje, šioje santraukoje vadinamoje „ŽALIAJA SUSIRINKIMO MIETA“.“

93. Ataskaitoje cituojamas 2002 m. balandžio mėn. datuotas CŽV telegramos įrašas, kuriame pareiškėjo fizinės kalinimo sąlygos apibūdinamos taip: „2002 m. balandžio mėn:

„[REDAKCIJA] telegramoje Abu Zubaydah kamera apibūdinama kaip balta, be natūralaus apšvietimo ar langų, bet su keturiomis halogeninėmis lempomis, nukreiptomis į kamerą. Patalpoje taip pat buvo oro kondicionierius. Tardymo kambarį nuo kameros skyrė balta užuolaida. Tardymo kameroje buvo trys pakabinamos spynos. Abu Zubaydah taip pat buvo skirta viena iš dviejų kėdžių, kurios buvo pasukamos priklausomai nuo jo bendradarbiavimo lygio (viena iš jų apibūdinama kaip patogesnė už kitą). Apsaugos pareigūnai dėvėjo tik juodas uniformas, įskaitant batus, pirštines, balaklavas ir akinius, kad Abu Zubaydah negalėtų atpažinti pareigūnų, taip pat kad Abu Zubaydah „nematytų apsaugos pareigūnų kaip asmenų, su kuriais jis galėtų bandyti užmegzti santykius ar dialogą“. Apsaugos pareigūnai, būdami su Abu Zubaydah, bendravo rankų gestais, o kontrolei palaikyti naudojo antrankius ir kojų pančius. Be to, Abu Zubaydah „beviltiškumo jausmui“ sustiprinti buvo grojama garsi roko muzika arba naudojami triukšmo generatoriai. Abu Zubaydah paprastai buvo laikomas nuogas ir be miego.“

94. Ataskaitoje teigiama, kad 2002 m. rugpjūčio 3 d. CŽV būstinė pranešė tardymo grupei sulaikymo vietoje „Green“, kad turi oficialų leidimą taikyti EIT, įskaitant „waterboarding“, prieš Abu Zubaydah. Po to, kai Abu Zubaydah keturiasdešimt septynias dienas buvo laikomas visiškoje izoliacijoje, agresyviausias tardymo etapas prasidėjo „maždaug 2002 m. rugpjūčio 4 d. 11.50 val. Ataskaitoje pateikiamas toks šio konkretaus tardymo seanso aprašymas:

„Apsaugos darbuotojai įėjo į kamerą, surakino Abu Zubaydah antrankiais ir gobtuvu bei nuėmė rankšluostį (Abu Zubaydah buvo nuogas). Neužduodami jokių klausimų, tardytojai uždėjo jam ant kaklo susuktą rankšluostį kaip apykaklę ir atrėmė jį į kameros sieną (vėliau tardytojas pripažino, kad apykaklė buvo panaudota Abu Zubaydah priremti prie betoninės sienos). Tada tardytojai nuėmė gobtuvą, atkreipė dėmesį ir liepė Abu Zubaydah stebėti, kaip į kamerą įnešama ir ant grindų padedama didelė sulaikymo dėžė. Laidoje teigiama, kad Abu Zubaydah „buvo nuimtas gobtuvas, o į tardymo kambarį įnešta didelė dėžė ir padėta ant grindų taip, kad atrodytų kaip karstas“. Tada tardytojai pareikalavo pateikti išsamią ir patikrinamą informaciją apie prieš Jungtines Valstijas planuojamas teroristines operacijas, įskaitant visų su jomis susijusių asmenų vardus, pavardes, telefono numerius, el. pašto adresus, ginklų slėptuves ir slėptuves. CŽV įrašuose Abu Zubaydah apibūdinamas kaip atrodantis išsigandęs. Kiekvieną kartą, kai Abu Zubaidas neigdavo turįs papildomos informacijos, tardytojai trenkdavo per veidą arba suimdavo veidą. Maždaug 18.20 val. vakaro Abu Zubaydah pirmą kartą buvo apipiltas vandens lenta. Per dvi su puse valandos Abu Zubaydah kosėjo, vėmė ir patyrė „nevalingus liemens ir galūnių spazmus“. Sulaikymo vietos darbuotojai pažymėjo, kad „viso proceso metu [Abu Zubaydah] buvo klausiama ir jam buvo suteikta galimybė atsakyti į klausimus apie grėsmes“ Jungtinėms Valstijoms, tačiau Abu Zubaydah ir toliau tvirtino, kad neturi jokios papildomos informacijos, kurią galėtų pateikti.“

95. Nuo 2002 m. rugpjūčio 4 d. iki rugpjūčio 23 d. CŽV tardytojai Abu Zubaydah EIT taikė beveik 24 valandas per parą. Ataskaitoje pateikiami šie faktai:

CŽV sustiprinto tardymo metodai, įskaitant „užstatymą sienomis, dėmesio suėmimą, pliaukštelėjimą, veido suėmimą, stresinę padėtį, uždarymą ankštoje patalpoje, baltąjį triukšmą ir miego trūkumą“, buvo naudojami „įvairiomis kombinacijomis 24 valandas per parą“ 17 dienų iš eilės iki 2002 m. rugpjūčio 20 d. Kai Abu Zubaydah buvo paliekamas vienas per šį laikotarpį, jam buvo taikoma streso padėtis, jis buvo paliekamas ant vandens lentos su skuduru ant veido arba uždaromas į vieną iš dviejų uždarymo dėžių. Remiantis laidais, Abu Zubaydah taip pat buvo „2-4 kartus per dieną … kelis kartus per dieną … kelis kartus kartojant laistymo ciklą“.

Agresyvus tardymo etapas“ tęsėsi iki 2002 m. rugpjūčio 23 d. Per visą 20 dienų trukusį „agresyvaus tardymo etapą“ Abu Zubaydah iš viso praleido 266 valandas (11 dienų ir 2 valandas) didelėje (karsto dydžio) tardymo kameroje ir 29 valandas mažoje tardymo kameroje, kurios plotis – 21 colis, gylis – 2,5 pėdos, o aukštis – 2,5 pėdos. CŽV tardytojai Abu Zubaydah pasakė, kad vienintelis būdas jam išeiti iš patalpos yra karsto formos tardymo dėžėje.

Remiantis kasdienėmis telegramomis iš ŽALIOJO TALKINIMO MIESTO, Abu Zubaydah dažnai „verkė“, „maldavo“, „prašė“ ir „verkšleno“, tačiau ir toliau neigė turįs papildomos informacijos apie dabartines grėsmes Jungtinėms Valstijoms ar jų agentus.

2002 m. rugpjūčio 9 d., šeštąją tardymo dieną, tardymo grupė informavo CŽV būstinę, kad ji priėjo prie „bendro preliminaraus vertinimo“, jog mažai tikėtina, kad Abu Zubaydah „turi naujos naudingos informacijos apie dabartines grėsmes Jungtinėms Valstijoms“. 2002 m. rugpjūčio 10 d. tardymo grupė pareiškė, kad „labai mažai tikėtina“, jog Abu Zubaydah turi ieškomos informacijos. …

[REDAKCIJA] TALKINIMO MIESTO ŽALIOJE LENTELĖJE Abu Zubaydah apibūdinamas kaip „paklusnus“, informuojant CŽV būstinę, kad tardytojui „pakėlus antakį be jokių nurodymų“, Abu Zubaydah „pats lėtai nuėjo prie vandens stalo ir atsisėdo“. Kai tardytojas „du kartus spragtelėjo pirštais“, Abu Zubaydah atsigulė ant vandens lentos. Nepaisant to, kad sulaikymo vietos darbuotojai įvertino, jog Abu Zubaydah laikėsi reikalavimų, CŽV būstinė pareiškė, kad ir toliau manė, jog Abu Zubaydah slepia informaciją apie grėsmę, ir nurodė CŽV tardytojams toliau taikyti CŽV sustiprintus tardymo metodus. [REDAKCIJA] Kartais Abu Zubaydah buvo apibūdinamas kaip „isteriškas“ ir „prislėgtas tiek, kad negalėjo veiksmingai bendrauti“. Vandens malšinimo (angl. waterboarding) seansų metu „iš karto pradėdavo vartoti skysčius, nevalingai spazmuodavo kojos, krūtinė ir rankos“ ir „isteriškai maldavo“. Mažiausiai per vieną „waterboarding“ seansą Abu Zubaydah „visiškai nereagavo, o pro atvirą, pilną burną kilo burbuliukai“. Remiantis CŽV įrašais, Abu Zubaydah nereagavo iki medikų įsikišimo, kai atgavo sąmonę ir išskyrė „didelį kiekį skysčio“.“

Ataskaitoje teigiama, kad „CŽV įrašai rodo, jog Abu Zubaydah niekada nepateikė informacijos, dėl kurios buvo pateisinti ir patvirtinti CŽV taikyti sustiprinto tardymo metodai“. Be to, „palyginti su laikotarpiu iki 2002 m. rugpjūčio mėn., Abu Zubaydah pateiktos žvalgybinės informacijos kiekis ir rūšis 2002 m. rugpjūčio mėn. ir po to, kai CŽV taikė sustiprintus tardymo metodus, iš esmės nepakito“.

96. Ataskaitoje taip pat patvirtinama, kad Abu Zubaydah ir Al Nashiri buvo laikomi Žaliojoje sulaikymo vietoje iki jos uždarymo 2002 m. gruodžio mėn. ir kad tada jie kartu buvo perkelti į kitą CŽV sulaikymo vietą – Mėlynąją sulaikymo vietą. Atitinkama ataskaitos dalis skamba taip:

„2002 m. gruodžio mėn. uždarius Žaliąją sulaikymo vietą, Al Nashiri ir Abu Zubaydah buvo perkelti į Mėlynąją sulaikymo vietą.“

97. Dėl įvykių po 2002 m. gruodžio 4 d. byloje Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją (§ 419) Teismas nusprendė:

„419. Vertindamas visus pirmiau nurodytus faktus ir įrodymus kaip visumą, Teismas laiko neabejotinai įrodyta, kad

(1) 2002 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas kartu su ponu Al Nashiri atvyko į Szymany CŽV perdavimo lėktuvu N63MU;

(2) nuo 2002 m. gruodžio 5 d. iki 2003 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjas buvo laikomas CŽV sulaikymo įstaigoje Lenkijoje, kurios kodinis pavadinimas yra „Kvarcas“ ir kuri yra Stare Kiejkutyje;

(3) sulaikymo Lenkijoje metu pagal HVD programą jį „apklausė“ CŽV tardymo grupė ir jam buvo taikomos standartinės procedūros ir elgesys, įprastai taikomi CŽV saugomiems didelės vertės sulaikytiesiems, kaip apibrėžta atitinkamuose CŽV dokumentuose;

(4) 2003 m. rugsėjo 22 d. CŽV pervežė pareiškėją iš Lenkijos į kitą slaptą CŽV sulaikymo įstaigą kitoje vietoje CŽV perdavimo lėktuvu N313P.“

98. Įvykiai, įvykę nuo 2002 m. gruodžio 5 d. iki 2003 m. rugsėjo 22 d. CŽV sulaikymo įstaigoje kodiniu pavadinimu „Kvarcas“, esančioje Lenkijoje, atitinka įvykius, kurie 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje siejami su įvykiais, įvykusiais „mėlynojoje sulaikymo vietoje“ (žr. 24 punktą pirmiau ir 166 punktą toliau; taip pat žr. cituotą sprendimą Al Nashiri prieš Rumuniją, § 101).

C. Pareiškėjo perkėlimai ir sulaikymas nuo jo perdavimo iš Lenkijos 2003 m. rugsėjo 22 d. iki jo tariamo perdavimo Lietuvai 2005 m. vasario 17 d. arba 2005 m. vasario 18 d., kaip nustatė Teismas byloje Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, rekonstruoti remiantis 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita ir kitais dokumentais bei patvirtinti Teismo apklaustų ekspertų

99. Pareiškėjas teigė, kad 2003 m. rugsėjo 22 d. jis buvo perkeltas iš Lenkijos į CŽV kalėjimą Gvantanamo įlankoje. 2004 m. pavasarį, laukiant JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo byloje Rasul prieš Bušą, kuriuo Gvantanamo kaliniams buvo suteikta teisė į advokatą ir habeas corpus peržiūrą dėl jų kalinimo JAV federaliniame teisme (taip pat žr. 61 punktą), jis vėl buvo slapta perkeltas, šį kartą į įstaigą Maroke, kur beveik metus buvo kalinamas be ryšio su visuomene.

100. Šiuo atžvilgiu jis rėmėsi 2011 m. liepos mėn. naujienų agentūros Associated Press pranešimu, kuriame teigiama, kad „dviejų buvusių JAV žvalgybos pareigūnų teigimu“ Abu Zubaydah buvo laikomas „slaptame kalėjime Lietuvoje“. Kitame spaudos pranešime buvo nurodyta, kad jo sulaikymas Lietuvoje sekė po jo sulaikymo Maroke.

101. Remdamiesi savo tyrimais, moksliniais tyrimais ir įvairia viešai prieinama medžiaga, Teismo posėdyje dėl faktų nustatymo apklausti ekspertai atkūrė pareiškėjo perkėlimo chronologiją ir nustatė jo slapto kalinimo šalis laikotarpiu nuo 2003 m. rugsėjo 22 d. iki 2005 m. vasario 17-18 d.

102. Atsižvelgiant į Teismo turimą medžiagą, pareiškėjo sulaikymo chronologiją galima apibūdinti taip.

103. Byloje Husayn (Abu Zubaydah) Teismas, darydamas išvadas dėl pareiškėjo perdavimo iš Lenkijos, be kita ko, atsižvelgė į duomenų iš daugelio šaltinių, įskaitant skrydžio plano pranešimus apie 2003 m. rugsėjo 22 d. per Lenkiją įvykdytą N313P skrydžio maršrutą, sugretinimą (žr. minėtą sprendimą Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, § 109). Šie duomenys parodė, kad N313P skrido šiais maršrutais:

Pakilimo vietaGrįžimo vieta Skrydžio data

Vašingtonas, DC (KIAD) Praha, Čekija (LKPR)2003 m. rugsėjo 21 d.

Praha, Čekija (LKPR)Taškentas, Uzbekistanas (UTTT) 2003 m. rugsėjo 22 d.

Taškentas, Uzbekistanas (UTTT) Kabulas, Afganistanas (OAKB) 2003 m. rugsėjo 21 d.

Kabulas, Afganistanas (OAKB) Szymany, Lenkija (EPSY) 2003 m. rugsėjo 22 d.

Szymany, Lenkija (EPSY) Constanţa, Rumunija (LRCK) 2003 m. rugsėjo 22 d.

Konstanca, Rumunija (LRCK) Rabatas, Marokas (GMME) 2003 m. rugsėjo 23 d.

Rabatas, Marokas (GMME) Gvantanamo įlanka, Kuba (MUGM) 2003 m. rugsėjo 24 d.

104. J. G. S. pirmiau minėtos bylos faktų nustatymo posėdyje davė tokius parodymus (ten pat, § 312):

„Tačiau viena skrydžio grandinė yra ypač svarbi, ir tai yra paskutinė mūsų pranešimo dalis, kurioje norėtume aptarti, kaip buvo baigtos sulaikymo operacijos Lenkijoje.

2003 m. rugsėjį CŽV perdavimų ir sulaikymo programoje buvo atliktas dar vienas kapitalinis remontas, analogiškas tam, kuris buvo atliktas 2002 m. gruodį, kai J. Nashiri ir A. Zubaydah buvo perkelti iš Tailando į Lenkiją. Šį kartą CŽV įvykdė perdavimų grandinę, kurios metu buvo aplankytos ne mažiau kaip penkios slaptos sulaikymo vietos, kuriose buvo laikomi CŽV sulaikytieji. Iš eilės tai buvo Szymany Lenkijoje, Bukareštas Rumunijoje, Rabatas Maroke ir Gvantanamo įlanka – slaptas CŽV skyrius Gvantanamo įlankoje, iš pradžių prasidėjęs Kabule, Afganistane. Nustatyta, kad šiuo konkrečiu skrydžio maršrutu visi sulaikytieji, kurie tą dieną liko Lenkijoje, buvo perkelti iš Lenkijos ir patalpinti į tolesnių paskirties vietų nuoseklias sulaikymo įstaigas: Bukarešte, Rabate ir Gvantaname. Tarp šių asmenų buvo ir vienas iš šiandieninių pareiškėjų, M. Zubaydah, kuris tą dieną buvo išvežtas iš Lenkijos į Gvantanamo įlanką.

Šis konkretus skrydžio maršrutas vėl buvo užmaskuotas fiktyviu skrydžio planavimu, tačiau ne Lenkijos atžvilgiu. Tai buvo vienintelis oficialus Szymany, kaip paskirties vietos, deklaravimas per visus CŽV skrydžius į Lenkiją. Priežastis buvo ta, kad rugsėjo 22 d. naktį Szymany nebuvo išlaipintas nė vienas sulaikytasis, o užmaskuoto skrydžių planavimo metodika visų pirma buvo taikoma tiems perdavimams, kurių metu sulaikytasis buvo išlaipintas paskirties vietoje. Kadangi šį vizitą į Szymany sudarė tik likusių sulaikytųjų paėmimas, CŽV atvirai deklaravo Szymany kaip paskirties vietą, o ne užmaskuotai nurodė tolimesnes Bukarešto ir Rabato paskirties vietas, taip parodydama, kad užmaskuoto skrydžių planavimo metodika buvo taikoma ir antrojoje Europos vietoje Bukarešte, Rumunijoje, ir kitose sulaikymo vietose, esančiose kitose pasaulio vietose.“

105. Šioje byloje vykusiame faktų nustatymo posėdyje, pristatydamas PowerPoint prezentaciją, J. G. S. davė tokius parodymus:

„Abu Zubaydah buvo pirmasis didelės vertės sulaikytasis, jis buvo suimtas 2002 m. kovo pabaigoje per operaciją Faisalabade, Pakistane, ir iš pradžių buvo laikomas Tailande. Teisme nustatėme jo perkėlimo į Europą būdą. Pirmiausia į Lenkiją 2002 m. gruodžio 5 d., kur jis buvo laikomas 292 dienas. … Žinome, kad 2003 m. rugsėjo 22 d. išvykęs iš Lenkijos, uždarius šią vietą, jis nevyko tiesiai į Rumuniją, o buvo laikomas ir Gvantanamo įlankoje, ten esančioje CŽV įstaigoje, ir Rabate – Maroke, daugiau nei vienerius metus po išvykimo iš Lenkijos. Skirtingai nei A. Nashiri, kurį minėjome ankstesnėje byloje [Al Nashiri prieš Rumuniją], Zubaydah, išvykęs iš Gvantanamo, buvo nugabentas atgal į tą pačią vietą Maroke, kurioje jis buvo laikomas anksčiau, t. y. į Rabatą – Maroką, į vietą, kurioje tarp CŽV ir jos marokiečių buvo susiklostę aštrūs santykiai.

Būtent šioje vietoje A. Zubaydah atsidūrė 2005 m. pradžioje, tiksliau, 2005 m. vasario mėnesį, kai vyko minėtas Maroko išvalymas, ir, kaip jau minėjau, ir, kaip susiję su konkrečiomis skrydžių kryptimis, jo perkėlimo iš Maroko tikslas buvo Lietuva.“

106. J. G. S. taip pat paaiškino, kad pareiškėjas buvo perkeltas iš Gvantanamo į Rabatą 2004 m. kovo 27 d. perdavimų lėktuvu N85VM, ir pateikė išsamią informaciją apie šio lėktuvo įvykdytą skrydžio maršrutą.

J. G. S. apibūdinimu, „CŽV objektas Gvantaname buvo išvalytas 2004 m. kovo-balandžio mėnesiais, nes CŽV siekė išvengti teisingumo“; šiuo atžvilgiu jis nurodė 2014 m. JAV Senato ataskaitos ištrauką, kurioje kalbama apie CŽV kalinių perkėlimą iš Gvantanamo, laukiant JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo byloje Rasul prieš Bušą (taip pat žr. 61 punktą ir 110 punktą toliau).

107. N85VM skrydis 2004 m. kovo 27 d. buvo pirmoji CŽV dvigubo perdavimo grandinės, kurią šis lėktuvas vykdė nuo 2004 m. kovo 27 d. iki balandžio 13 d., dalis. Pirmojo maršruto metu kai kurie kaliniai, tarp jų ir pareiškėjas, iš Gvantanamo buvo tiesiogiai perkelti į Rabatą. Po to 2004 m. kovo 29 d. lėktuvas grįžo į Vašingtoną. Antroji grandinės dalis vyko 2004 m. balandžio 12-13 d. ir N85VM likusius kalinius iš Gvantanamo per Tenerifę (Ispanija) nugabeno į slaptą CŽV kalėjimą Bukarešte (Rumunija), o 2004 m. balandžio 13 d. per Rabatą grįžo į Vašingtoną (taip pat žr. 2018 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Al Nashiri prieš Rumuniją, Nr. 33234/12, §§ 119-120).

108. Faktų nustatymo posėdyje J. Blackas davė tokius parodymus:

„Mes žinome, kad Abu Zubaydah buvo Lenkijoje ir kad jis buvo perkeltas iš Lenkijos 2003 m. rugsėjo mėn. Perkėlimas, kuriuo jis buvo išvežtas iš Lenkijos 2003 m. rugsėjo mėn., turėjo dvi galimas paskirties vietas, iš kurių viena buvo Rumunija, o kita – Gvantanamo įlanka. Iš pirmo žvilgsnio įmanoma, kad jis galėjo vykti į bet kurią iš šių vietų. 2011 m. gavau neoficialų instruktažą, ir mano išvada iš šio instruktažo, kuri, mano manymu, yra tiksli, buvo ta, kad 2005 m. vasarą ar anksčiau Abu Zubaydah nebuvo laikomas Rumunijoje. Iš to išplaukia, kad Abu Zubaydah turėjo būti nugabentas į Gvantanamą tuo 2003 m. rugsėjo mėn. skrydžiu. Mes žinome, kad visi, kurie ten buvo nugabenti, turėjo būti išvežti 2004 m. kovo arba balandžio mėn. Jie buvo nugabenti į Maroką. Taip pat žinome, kad praėjus tam tikram laikui Maroke, CŽV per daug nesutarė su Maroko žvalgybos agentūromis dėl elgesio su kaliniais Maroke. Apie tai gana išsamiai kalbama Senato ataskaitoje. Taigi visi Maroke buvę asmenys buvo išvežti ne vėliau kaip 2005 m. vasario mėn.“.

109. 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitos skyriuje „Šalis [pavadinimas REDAKCIJA] sulaiko asmenis CŽV vardu“, kiek tai aktualu, rašoma taip: „Šalis [pavadinimas REDAKCIJA] sulaiko asmenis CŽV vardu:

„Svarstymai dėl sulaikymo įstaigos šalyje [NURODYTA] prasidėjo 2003 m. [mėnuo REDAKCIJA], kai CŽV siekė perduoti Ramzi bin al-Shibh iš užsienio vyriausybės globos į CŽV globą [NURODYTA], kuri dar nebuvo informavusi šalies politinės vadovybės apie CŽV prašymą įkurti slaptą sulaikymo įstaigą šalyje [NURODYTA], ištyrė potencialias vietas šiai įstaigai, o CŽV skyrė [USD] [skaičius REDAKCIJA] mln.

2003 m. CŽV pasirūpino „laikinu pataisymu“, kai du CŽV sulaikytieji (Ramzi bin al-Shibh ir Abd al-Rahim al-Nashiri) buvo patalpinti jau veikiančioje [REDAKCIJA] šalies [REDAKCIJA] sulaikymo įstaigoje, kol bus pastatyta nuosava CŽV įstaiga.

2003 m. [diena / mėnuo REDAKCIJOJE], penkiais mėnesiais pratęsus iš pradžių sutartą CŽV sulaikymo veiklos [REDAKCIJOJE] šalyje užbaigimo terminą, abu bin al-Shibh ir al-Nashiri buvo perkelti iš [REDAKCIJOJE] šalies į CŽV sulaikymo įstaigą Gvantanamo įlankoje, Kuboje.“

110. Ataskaitos skirsnyje „JAV Aukščiausiojo Teismo veiksmai byloje Rasul prieš Bušą verčia perkelti CŽV sulaikytuosius iš Gvantanamo įlankos į šalį [pavadinimas REDAKCIJOJAMAS]“ (taip pat žr. 61 punktą pirmiau),teigiama:

„Nuo 2003 m. rugsėjo mėn. CŽV laikė keletą sulaikytųjų CŽV patalpose, esančiose Gvantanamo įlankoje, Kuboje, tačiau atskirai nuo JAV karinių sulaikymo patalpų. 2004 m. sausio mėn. pradžioje CŽV ir Teisingumo departamentas pradėjo aptarinėti galimybę, kad JAV Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamoje byloje Rasul prieš Bushą penkiems CŽV sulaikytiesiems, tuo metu laikomiems CŽV kalėjime Gvantanamo įlankoje, gali būti suteiktos habeas corpus teisės. Netrukus po šių diskusijų CŽV pareigūnai kreipėsi į [REDAKCIJA] šalies [REDAKCIJA], kad išsiaiškintų, ar ji vėl sutiktų priimti šiuos CŽV sulaikytuosius, kurie ir toliau būtų laikomi CŽV jau veikiančioje [REDAKCIJA] šalies [REDAKCIJA] įstaigoje. Iki 2004 m. sausio [diena REDAKCIJA] d. [REDAKCIJA] šalies [REDAKCIJA] sutiko su šiuo susitarimu ribotam laikui.

Tuo tarpu CŽV vyriausiasis patarėjas Skotas Mulleris paprašė Teisingumo departamento, Nacionalinio saugumo tarybos ir Baltųjų rūmų patarėjo patarimo, ar Gvantanamo įlankoje laikomi penki CŽV kaliniai turėtų likti Gvantanamo įlankoje, ar būti perkelti, kol Aukščiausiasis Teismas priims sprendimą. Pasikonsultavęs su JAV generaliniu advokatu, 2004 m. vasario mėn. teisingumo departamentas rekomendavo CŽV perkelti keturis sulaikytuosius iš CŽV kalėjimo Gvantanamo įlankoje, kol Aukščiausiasis Teismas priims sprendimą šioje byloje. Teisingumo departamentas padarė išvadą, kad penktojo sulaikytojo, Ibn Shaykh al-Libi, perkelti nereikia, nes jis iš pradžių buvo sulaikytas pagal karinę valdžią ir buvo deklaruotas Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus komitetui. Nepaisant to, iki 2004 m. balandžio [REDAGUOTI dviženklį skaičių] visi penki CŽV sulaikytieji buvo perkelti iš Gvantanamo įlankos į kitas CŽV sulaikymo įstaigas.

[Netrukus po to, kai CŽV sulaikytieji antrą kartą buvo patalpinti į jau egzistuojančią šalies [REDAKCIJA] įstaigą, tarp CŽV ir [REDAKCIJA] šalies [REDAKCIJA] kilo įtampa.] 2004 m. [mėnuo REDAKCIJOJE] CŽV sulaikytieji šalies [REDAKCIJOJE] įstaigoje teigė girdintys kitų sulaikytųjų, kaip manoma, esančių [REDAKCIJOJE] įstaigoje, skausmo šauksmus. Kai CŽV stoties viršininkas kreipėsi į [REDACTED] dėl CŽV sulaikytųjų pasakojimų, [REDACTED] su „karčiu nusivylimu“ pareiškė, kad dvišaliai santykiai yra „išbandomi“. Taip pat buvo susirūpinta dėl kontržvalgybos, susijusios su CŽV sulaikytuoju Ramzi bin al-Shibh, kuris bandė paveikti šalies [REDACTED] pareigūną. Šie nuogąstavimai prisidėjo prie to, kad 2004 m. [mėnuo REDAKCIJOJE] [REDAKCIJOJE] CŽV paprašė iš šalies [REDAKCIJOJE] išvežti visus CŽV sulaikytus asmenis. [REDAKCIJA] 2004 m. [REDAKCIJA] mėnesį [REDAKCIJA] šalies [REDAKCIJA] nuovados viršininkas vėl kreipėsi į [REDAKCIJA] su CŽV kaltinimais dėl netinkamo elgesio su šalies [REDAKCIJA] kaliniais [REDAKCIJA] įstaigoje, nuovados viršininkas gavo piktą atsakymą, kuris, kaip jis pranešė CŽV būstinei, „akivaizdžiai iliustravo [REDAKCIJA] būdingus [REDAKCIJA] iššūkius“. Pasak nuovados viršininko, šalis [REDAKCIJA] laikė CŽV „kvestionuojančiais ir nevertinančiais savo [REDAKCIJA] bendradarbiavimo gavėjais“. Iki 2004 m. pabaigos CŽV ir šalies [REDAKCIJA] santykiai pablogėjo, ypač bendradarbiavimo žvalgybos srityje. CŽV sulaikytieji buvo perkelti iš šalies [REDAKCIJA] 2005 m. [mėnesio pavadinimas REDAKCIJA; atrodo, kad jį sudarė aštuoni simboliai].“

D. Pareiškėjo tariamas slaptas kalinimas CŽV „juodojoje aikštelėje“ Lietuvoje nuo 2005 m. vasario 17 d. ar 18 d. iki 2006 m. kovo 25 d., kaip jį apibūdino pareiškėjas, rekonstruotas remiantis 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita ir kitais dokumentais ir kaip patvirtino Teismo apklausti ekspertai

1. Pareiškėjo tariamas perdavimas į Lietuvą 2005 m. vasario 17 d. ar 18 d. ir jo perdavimas iš Lietuvos lėktuvu N733MA 2006 m. kovo 25 d.

(a) Pareiškėjo teiginiai

(i) Perdavimas į Lietuvą (2005 m. vasario 17 arba 18 d.)

111. 2011 m. liepos 14 d. ir 2011 m. spalio 27 d. pirminiuose pareiškimuose pareiškėjas tvirtino, kad apie CŽV slapto kalėjimo egzistavimą Lietuvoje pirmą kartą buvo atskleista 2009 m. rugpjūtį, kai ABC News pranešė, kad, pasak „buvusių CŽV pareigūnų, tiesiogiai dalyvavusių arba informuotų“ apie CŽV HVD programą, Lietuvos valdžios institucijos suteikė CŽV pastatą Vilniaus pakraštyje, kuriame įtariamieji terorizmu buvo laikomi „daugiau nei metus“ (taip pat žr. 257 punktą toliau).

112. Be to, jis teigė, kad po jo perdavimo iš Lenkijos į Gvantanamą 2003 m. rugsėjo 22 d. ir iš Gvantanamo į Rabatą 2004 m. pavasarį jis buvo perduotas iš Rabato į Lietuvą „2005 m. pradžioje“. Remdamasis Lietuvos civilinės aviacijos administracijos (CAA), Reprieve ir Interights pateikta informacija apie skrydžius, jis nurodė dvi galimas datas – 2005 m. vasario 17 d. ir 2005 m. vasario 18 d. – ir du CŽV perdavimo lėktuvus – N724CL ir N787WH, kuriais jis galėjo būti perduotas į Lietuvą.

113. 2012 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjas Teismo kanceliarijai pateikė pareiškimą, pavadintą „Papildomas pareiškimas“, kuriame jis patikslino ir papildė informaciją apie tariamą jo perdavimą į Lietuvą ir iš jos, atsižvelgdamas į naujai viešojoje erdvėje pasirodžiusią medžiagą.

114. Dėl tariamo perdavimo į Lietuvą 2005 m. vasario 17 d. arba 2005 m. vasario 18 d. pareiškėjo pateiktą informaciją galima apibendrinti taip:

(a) 2005 m. vasario 15-19 d. N787WH ir N724CL, kuriuos organizavo CSC, keliavo iš JAV į Lietuvą per Maroką ir atgal į JAV. Iki šiol nenustatyta jokių kitų su CŽV susijusių orlaivių skrydžių, jungiančių šias tris šalis šiuo laikotarpiu ar maždaug šiuo laikotarpiu;

(b) Federalinės aviacijos administracijos ir EuroControl duomenys parodė, kad N787WH, Boeing 737, kurį eksploatavo Victory Aviation Florida, 2005 m. vasario 15-19 d. atliko tokį skrydžio maršrutą:

Baltimorė (KBWI) – Santa Marija, Azorų salos (LPAZ) – Zalcburgas (LOWS) – Malaga (LEMG) – Rabatas (GMME) – Konstanca / Bukareštas (LRCK / LRBS) – Palanga (EYPA) – Kopenhaga (EKCH) – Gandras (CYQX) – Baltimorė (KBWI).

(c) Federalinės aviacijos administracijos ir EuroControl duomenys parodė, kad kitas Boeing 727, registruotas N724CL, 2005 m. vasario 15-18 d. vykdydamas skrydį maršrutu, panašiu į N787WH, skrido panašiu maršrutu:

Van Nuys (KVNY) – Baltimorė (KBWI) – Santa Marija, Azorų salos (LPAZ) – Gran Kanarija (GCLP) – Rabatas (GMME) – Amanas (OJAM) – Vilnius (EYVI) – Keflavikas (BIKF) – Goose Bay (CYYR) – Baltimorė (KBWI) – Van Nuys (KVNY).

d) Abu lėktuvai iš JAV skrido į Maroką; vėliau jų maršrutai išsiskyrė: N787WH skrido į Rumuniją, o N724CL – į Amaną (Jordanija). Po to abu lėktuvai vėl susitiko Lietuvoje, atskrido vienas paskui kitą per dvidešimt keturias valandas ir grįžo į JAV.

(ii) Perdavimas iš Lietuvos (2006 m. kovo 25 d.)

115. Pirminiuose pareiškimuose pareiškėjas nenurodė jokios konkrečios jo perdavimo iš Lietuvos datos.

116. Savo 2012 m. rugsėjo 10 d. papildomame pareiškime (taip pat žr. 112 punktą pirmiau) jis nurodė, kad, remiantis viešais šaltiniais, CŽV „juodoji buveinė“ Lietuvoje buvo uždaryta „2006 m. pirmoje pusėje, o jos gyventojai perkelti į Afganistaną ar kitas šalis“.

Pareiškėjas nurodė 2006 m. kovo 25 d. kaip savo perdavimo iš Lietuvos datą, kurią jis siejo su 2006 m. kovo 23-27 d. per Palangos oro uostą Lietuvoje įvykdytu skrydžio maršrutu, kurį atliko CŽV perdavimo lėktuvas, registruotas numeriu N733MA. Buvo teigiama, kad jis buvo perduotas į Afganistaną vadinamuoju „dvigubo lėktuvo pasikeitimo“ būdu. Ši operacija buvo vykdoma naudojant du lėktuvus, kurių kiekvienas įveikdavo tik pusę maršruto, kad CŽV kalinius būtų galima perkelti iš vieno lėktuvo į kitą oro uoste, kuriame jie suartėdavo. Joje dalyvavo N733MA ir kitas CŽV perdavimų lėktuvas, užregistruotas kaip N740EH, kurie abu 2006 m. kovo 26 d. naktį susijungė Kaire.

117. Buvo teigiama, kad N733MA nusileidimas Palangoje 2006 m. kovo 25 d. buvo paminėtas Lietuvos parlamentiniame tyrime. Parlamentiniai tyrėjai apie jį nepateikė jokios papildomos informacijos, išskyrus tai, kad „nebuvo atliktas joks muitinis patikrinimas“, o pasienio tarnyba nepateikė „jokių įrašų apie šio orlaivio nusileidimą ir patikrinimą“ (taip pat žr. 173 punktą toliau).

Nors Palangos oro uosto įraše nurodyta, kad 2006 m. kovo 25 d. N733MA iš Palangos išskrido į Portą (Portugalija), PANSA ir EuroControl paskelbtų skrydžio plano duomenų analizė parodė, kad N733MA neskrido į Portą, o skrido į Kairą (Egiptas). 2006 m. kovo 26 d. Kaire lėktuvas susilietė su kitu „Boeing 737 rendition“ orlaiviu, užregistruotu kaip N740EH. Po to N733MA iš Kairo skrido į Heraklioną (Graikija). 2006 m. kovo 27 d. ryte jis iš Herakliono išskrido į Keflaviką (Islandija). 2006 m. kovo 26 d. N740EH, netrukus po N733MA atvykimo į Kairą, iš ten išskrido į Kabulą (Afganistanas). Po to trumpam sustojo Amane, Jordanijoje, ir išvyko į Heraklioną, Graikiją. 2006 m. kovo 28 d. jis iš Herakliono išskrido į Keflaviką (Islandija).

Abu lėktuvus išsinuomojo CSC, o juos eksploatavo „Miami Air International“ (Florida).

(b) Teismui pateikti įrodymai

118. Pareiškėjas pateikė skrydžių ir kitus duomenis iš įvairių šaltinių, įskaitant išrašus iš EuroControl ir Lietuvos aviacijos institucijų skrydžių registrų, skrydžių pranešimus apie 2005 m. vasario 15-19 d. N787WH, 2005 m. vasario 15-18 d. N724CL ir 2006 m. kovo 25 d. N7333MA nusileidimą Palangos oro uoste atliktus skrydžius, taip pat dėl šių skrydžių sudarytas orlaivių nuomos sutartis.

Be kita ko, jis taip pat pateikė skrydžio duomenis, susijusius su „dvigubo perjungimo“ skrydžio grandinėmis, kurias lėktuvai N308AB ir N787WH atliko 2005 m. spalio 4-7 d., o N733MA ir N740EH – 2006 m. kovo 23-28 d, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – CPT) 2010 m. birželio 14-18 d. vizito Lietuvoje ataskaita Lietuvos Vyriausybei (toliau – 2011 m. CPT ataskaita) ir Lietuvos generaliniam prokurorui skirta pažyma ir dosjė: 2015 m. sausio 11 d. „Reprieve“ parengta pažyma „CŽV sulaikymas Lietuvoje ir Senato žvalgybos komiteto ataskaita“ („2015 m. „Reprieve Briefing“).

119. Kitus Teismui pateiktus įrodymus sudarė 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita, viešai prieinami skrydžių duomenys, faktų nustatymo posėdyje apklaustų ekspertų parodymai ir senatoriaus J. Marty ir J. G. S. PowerPoint prezentacijos medžiaga.

(i) 2015 m. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės informacinis pranešimas

120. 2015 m. Reprieve Briefing ataskaitoje teigiama, kad iš dalies paskelbta 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita patvirtino ankstesnius pasakojimus apie slaptą CŽV kalinimą Lietuvoje ir esamus viešų šaltinių duomenis apie kalinių pervežimo į Lietuvą ir iš jos datas, taip pat minimi Lietuvoje laikomi kaliniai. Išvados buvo tokios:

(a) neginčijamai nustatyta, kad viena iš CŽV pritaikytų patalpų Lietuvoje buvo naudojama kaliniams laikyti;

(b) į šią patalpą kaliniai buvo perkelti 2005 m. vasario ir spalio mėn;

(c) kaliniai iš šio objekto buvo perkelti 2006 m. kovo mėn;

(d) perkėlimai buvo vykdomi lėktuvais, su kuriais sutartis sudarė kompanija Computer Sciences Corporation ir kurie visi veikė pagal susijusią sutarčių grupę.

121. Dokumente apibendrinami pagrindiniai 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje pateikti teiginiai, susiję su trimis joje minimomis CŽV sulaikymo įstaigomis – „Detention Site Black“, „Detention Site Violet“ ir „Detention Site Brown“, ir, remiantis ir kitais viešais šaltinių duomenimis, daroma išvada, kad „Detention Site Violet“ buvo Lietuvoje. Be to, remdamasis redaguotose ataskaitos dalyse juodai pažymėtų simbolių skaičiumi, jis bando iššifruoti tam tikras datas.

2015 m. Reprieve Briefing išvadas dėl CŽV slaptos sulaikymo vietos veikimo Lietuvoje ir pareiškėjo nurodytų skrydžių, kuriais jis galėjo būti perkeltas iš Maroko į Lietuvą ir iš Lietuvos, galima apibendrinti taip.

(α) Dėl spalvotais kodais pažymėtų CŽV sulaikymo vietų pavadinimų ir jų veikimo laikotarpių

122. Reprieve dokumente pateikiama tokia informacija:

(a) Remiantis 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita, CŽV sulaikytieji buvo perkelti į Juodąją sulaikymo vietą „2003 m. rudenį“. Šios aikštelės uždarymą paspartino 2005 m. lapkričio 2 d. laikraštyje „Washington Post“ paskelbti atskleidimai (taip pat žr. 149 ir 256 punktus toliau; taip pat žr. cituotą sprendimą Al Nashiri prieš Rumuniją, §§ 133 ir 161). Tuomet priimančioji šalis pareikalavo „per [redaguoti du simboliai / skaitmenys] valandas“ uždaryti šią vietą, o likę sulaikytieji „netrukus po to“ buvo išvežti iš tos šalies;

(b) sulaikymo vieta „Violetinė“, esanti kitoje šalyje nei „Juodoji“, atidaryta „2005 m. pradžioje“. CŽV vedė diskusijas su „Violet“ priimančiosios šalies pareigūnais; dėl šių diskusijų vienas iš tokių pareigūnų buvo „šokiruotas“, tačiau priimančioji šalis vis tiek davė sutikimą šiai įstaigai. Akivaizdu, kad CŽV iš pradžių toje pačioje šalyje, kaip ir sulaikymo vieta „Violet“, buvo pastačiusi „sulaikymo kamerą“, kuri nebuvo naudojama. Tada jie nusprendė „pastatyti naują, išplėstą sulaikymo patalpą“ toje pačioje šalyje. Patvirtinimą pateikė tos šalies pareigūnas. Kelių milijonų dolerių dydžio pinigai taip pat buvo skirti tai šaliai, nors tam reikėjo sukurti „sudėtingus mechanizmus“, kad būtų galima įvykdyti perkėlimą.

(c) Pirmieji sulaikytieji buvo perkelti į išplėstinę vietą „Violeta“ [keturiolika mažųjų raidžių, kurių data redaguota]. Ši informacija atitinka Reprieve išanalizuotus skrydžių duomenis, kuriuose nurodyti dviejų lėktuvų N787WH ir N724CL, su kuriais sutartį sudarė Computer Sciences Corporation, skrydžiai į Lietuvą atitinkamai 2005 m. vasario 17 d. ir vasario 18 d. Jie skrido per Maroką, Rumuniją ir Jordaniją ir buvo naudojami pagal tą pačią sutartį dėl konkrečių perdavimų.

(d) Sulaikymo vieta „Violet“ buvo uždaryta dėl to, kad trūko prieinamos medicininės priežiūros „2006 m. [penkios mažosios raidės, kurių mėnesio duomenys redaguojami]“. Tuomet CŽV perkėlė likusius sulaikytuosius į sulaikymo vietą Brown. Tuo metu visi CŽV sulaikytieji buvo šalyje [pavadinimas pakeistas];

(e) sulaikymo vieta Brown buvo toje pačioje šalyje kaip ir sulaikymo vietos Cobalt, Gray ir Orange. Pirmą kartą į ją sulaikytieji buvo atvežti „[penki mažosios raidės, kurių mėnesio raidės redaguojamos] 2006 m.“. 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje teigiama, kad Khalid Sheikh Mohammed buvo perkeltas į sulaikymo vietą Brown 2006 m. „[redaguoti du datos simboliai] kovo mėn.“. Prieš tai jis buvo laikomas kitoje vietoje, į kurią buvo perkeltas po to, kai buvo laikomas Juodojoje sulaikymo vietoje. Iš tos vietos jis buvo perkeltas į [šeši didžiosios raidės redaguojamos] 2005 m., redaguojama data [aštuonios mažosios raidės redaguojamos]. Remiantis išsamiais pranešimais, sulaikymo vietą Cobalt galima tvirtai priskirti Afganistanui. Todėl sulaikymo vieta Brown turi būti toje pačioje šalyje.

(f) 2006 m. kovo 25-26 d. įvyko kalinių perkėlimas į Kabulą, kurį organizavo CSC pagal savo perdavimų sutarčių tinklą. Perkėlimas vyko iš Lietuvos ir buvo naudojami du lėktuvai – N733MA ir N740EH – skrendantys per Kairą. Pirmasis lėktuvas skrido iš Lietuvos į Kairą, o antrasis – iš Kairo į Kabulą.

(g) pirmiau minėtas 2006 m. kovo mėn. perkėlimas sutampa su sulaikymo vietos „Violet“ uždarymu, kuri, kaip teigiama 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje, buvo uždaryta dėl to, kad 2006 m. [penki mėnesio simboliai redaguojami] nebuvo prieinama medicininė priežiūra. Redaguotas penkių simbolių mėnuo dėl redagavimo trukmės galėjo būti tik „kovas“ arba „balandis“. Iš šių dviejų galimybių kovo mėnuo atitinka ataskaitoje pateiktus duomenis apie Khalid Sheikh Mohammed perkėlimą į sulaikymo vietą Brown.

(h) Panašu, kad medicininės priežiūros trūkumas, dėl kurio buvo uždaryta sulaikymo vieta Violet, palietė Mustafa al-Hawsawi ir „keturis kitus CŽV sulaikytuosius“.

(i) 2006 m. sausio 1 d. CŽV laikė dvidešimt aštuonis kalinius, kurie buvo paskirstyti tarp Oranžinės ir Violetinės sulaikymo vietų.

(j) Nepaisant pirmiau pateiktose citatose esančių redakcijų, atidžiai perskaičius 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitą kartu su kitais viešais šaltinių dokumentais, galima daryti išvadas, kad

– Juodoji sulaikymo vieta buvo Rumunijoje;

– sulaikymo vieta „Violetinė“ buvo Lietuvoje;

– sulaikymo vieta Brown buvo Afganistane;

– CŽV sulaikytieji pirmą kartą buvo perkelti į Violetinę sulaikymo vietą 2005 m. vasario mėn;

– 2006 m. kovo mėn. sulaikytieji buvo perkelti iš „Violet“ sulaikymo vietos į „Brown“ sulaikymo vietą.

(β) Dėl CŽV kalinių perkėlimo į Lietuvą

– Perkėlimai 2005 m. vasario mėn.

123. Reprieve dokumente teigiama, kad pirmasis perkėlimas įvyko 2005 m. pradžioje. Perkėlimas galėjo būti atliktas vienu iš dviejų lėktuvų (N787WH ir N724CL) arba abiem lėktuvais (vienu iš Maroko ir Amano, kitu iš Maroko ir Bukarešto), kurie į Lietuvą atskrido atitinkamai 2005 m. vasario 17 ir 18 d.

(a) N787WH ir N724CL skrido pagal subrangos sutartį S1007312 su CSC. Jų kelionės 2005 m. vasario mėn. buvo šios subrangos sutarties 20 ir 21 užduočių užsakymai.

(b) EuroControl duomenys rodo N787WH judėjimą iš JAV į Maroką, Rumuniją, Lietuvą ir atgal.

2005 m. vasario 15 d. jis skrido iš Baltimorės Vašingtono tarptautinio oro uosto (KBWI) į Santa Mariją, Azorų salas (LPAZ). Po to jis pateikė skrydžio planą į Miuncheną (EDDM), tačiau jam sutrukdė sniegas, todėl jis skrido į Zalcburgą (LOWS). Vasario 17 d. po pietų jis išskrido iš Zalcburgo į Malagą (LEMG), kur sustojo iki vidurnakčio. Po to 2005 m. vasario 18 d. anksti ryte jis išvyko iš Malagos ir apie 02.40 val. atskrido į Rabatą (GMME). Rabate praleidęs kiek daugiau nei dvi valandas, jis išskrido į Rumuniją ir pateikė skrydžio planą į Konstancą (LRCK), nors skrydžio planas kitam kelionės etapui buvo pateiktas ne iš Konstancos, o iš Bukarešto Băneasa oro uosto (LRBS). 2005 m. vasario 18 d. po pietų jis išvyko iš Bukarešto ir pateikė klaidingą skrydžio planą į Geteborgą (Švedija). Tikrasis jo kelionės tikslas buvo Palanga, į kurią jis atvyko pagal sąskaitą faktūrą „Valstybinė rinkliava už oro ir terminalo navigacijos paslaugas – Palanga“ 18:09 val.

EuroControl“ ir Palangos oro uosto įrašai rodo, kad netrukus, 19.30 val., jis išskrido iš Palangos į Kopenhagą. Lėktuvas per naktį sustojo Kopenhagoje, o paskui tęsė skrydį į Ganderį (Kanada) (CYQX). Federalinės aviacijos administracijos paskelbta informacija rodo, kad po to jis grįžo į Baltimorės tarptautinį oro uostą (KBWI/ BWI) ir galiausiai į savo bazę Floridoje (FLL).

(c) Nors Lietuvos parlamentinio Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrime minimas N787WH skrydis iš Bukarešto į Palangą 2005 m. vasario 18 d., komitetas nežinojo viso lėktuvo maršruto, jo sutartinio pagrindo ar jo sutartinio pagrindo tapatinimo su perdavimo operacijomis (taip pat žr. 173 punktą toliau).

(d) N724CL skrydis pagal tą pačią subrangos sutartį įvyko tuo pačiu metu (2005 m. vasario 16-17 d.), kaip ir N787WH skrydis, ir vyko panašiu maršrutu: Rabatas (GMME) – Amanas (OJAM) – Vilnius (EYVI) – Keflavikas (BIKF).

– 2005 m. spalio mėn.

124. 2015 m. „Reprieve Briefing“ ataskaitoje teigiama, kad 2005 m. spalio mėn. kaliniai vėl buvo perkelti į Lietuvą iš Rumunijos. Dokumente nurodomos 2005 m. spalio 1-7 d. lėktuvais N308AB ir N787WH atliktos skrydžių grandinės.

(a) Iš EuroControl duomenų matyti, kad 2005 m. spalio 4 d. N308AB skrido iš Teterboro (Naujasis Džersis) į Slovakiją. Po sustojimo per naktį jis skrido į Rumuniją ir 2005 m. spalio 5 d. vakare pateikė skrydžio planą į Konstancą. Netrukus jis išvyko iš Rumunijos (šį kartą pateikdamas skrydžio planą iš Bukarešto) ir nuskrido į Tiraną (Albanija).

(b) Šį skrydį atitinkančiame elektroniniame laiške ir „preliminarių reikalavimų“ dokumente pateikiama papildoma informacija, t. y. kad atvykęs į Rumuniją lėktuvas, be penkių žmonių, su kuriais jis išskrido, turėjo paimti du žmones („PU 2 PAX“). Albanijoje jis turėjo „nuskraidinti visus PAX“. Dokumente nurodyta: „1. Įvykdykite šį nurodymą. 2. Įvykdykite šį nurodymą: „Turi būti 3 pilotai, NĖ vieno skrydžio palydovo. Ne mažiau kaip G-IV charakteristikos su 10 PAX pajėgumu. Jokios muitinės pagalbos“.

(c) Skrydžio duomenys rodo, kad N308AB išlaipinimo Albanijoje metu jį pasitiko N787WH, kuris kiek daugiau nei po valandos tęsė skrydį į Lietuvą. N787WH nuslėpė savo maršrutą į Lietuvą, pateikdamas skrydžio planą į Taliną (EETN). Vilniaus oro uosto „Valstybės rinkliavos“ dokumente neteisingai teigiama, kad N787WH atskrido iš Talino, o iš kito oro uosto žurnalo matyti, kad jis iš tikrųjų atskrido iš Tiranos.

(d) Atvykus į Vilnių, kaip užfiksuota Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (taip pat žr. 173 punktą toliau), pasienio pareigūnui buvo sutrukdyta atlikti savo pareigas ir patikrinti lėktuvą; jis pastebėjo, kad nuo jo nuvažiavo automobilis ir išvažiavo iš oro uosto perimetro.

– Pervežimas 2006 m. kovo mėn.

125. 2015 m. „Reprieve Briefing“ ataskaitoje teigiama, kad CŽV kaliniai iš Lietuvos į Afganistaną buvo perkelti 2006 m. kovo mėn.

(a) Du 2006 m. kovo 25-26 d. „Computer Sciences Corporation“ užsakyti reisai, kuriuose dalyvavo lėktuvai N333MA ir N740EH, jungia Lietuvą su Afganistanu ir atitinka Violetinės sulaikymo vietos uždarymą bei jos kalinių perkėlimą į Brauno sulaikymo vietą.

(b) Lietuvos parlamentinio tyrimo metu buvo pažymėta, kad 2006 m. kovo 25 d. N733MA atskrido į Palangą iš Porto ir grįžo atgal į Portą; daugiau informacijos apie šį orlaivį nebuvo pateikta, išskyrus faktus, kad „nebuvo atliktas joks muitinis patikrinimas“, o pasienio tarnyba nepateikė „jokių įrašų apie šio orlaivio nusileidimą ir patikrinimą“. Reprieve tyrimas parodė, kad N733MA negrįžo į Portą, kaip užfiksavo Palangos oro uosto pareigūnai, o toliau skrido į Kairą, kur susijungė su N740EH. Po to N740EH skrido į Kabulą. Abu lėktuvus išsinuomojo kompanija „Computer Sciences Corporation“, o juos eksploatavo „Miami Air International“ (Florida).

(c) Iš EuroControl pateiktų duomenų matyti, kad 2006 m. kovo 23 d. N740EH skrido iš Niu Kastlo, Delavero valstijoje (KILG) į Marakešą (GMMX). Vėlesnių jo skrydžių iki 2006 m. kovo 26 d. duomenų nėra. Tuo tarpu N733MA, išskridęs iš Filadelfijos tarptautinio oro uosto (KPHL), skrido per Portą (LPPR), o kovo 25 d. po pietų pateikė skrydžio planą į Helsinkį (EFHK).

Tačiau užuot skridęs į Helsinkį, N733MA skrido į Palangą (EYPA) ir nusileido 22.25 val. vietos laiku (beveik tuo pačiu metu kaip ir planuotas atvykimo laikas – 20.38 val. GMT). Palangoje jis sustojo 90 minučių. Iš EuroControl ir Lenkijos oro navigacijos tarnybos įrašų matyti, kad palikęs Palangą jis skrido ne į Portą, kaip buvo pranešta Lietuvos parlamentiniam tyrimui (taip pat žr. 173 punktą), o į Kairą (HECA). Numatytas atvykimo į Kairą laikas buvo kovo 26 d. 02:19 GMT.

(d) Kol N733MA skrido į Palangą, N740EH skrido į Kairą. Nors įrašuose nenurodyta, kada ir iš kur jis atvyko į Kairą, juose nurodyta, kad jis iš Kairo išvyko netrukus po to, kai į jį atvyko N733MA, t. y. 2006 m. kovo 26 d. 02:45 GMT, ir kad iš Kairo išvyko į Kabulą (OAKB), o jo atvykimo į Kabulą laikas – 08:32.

Iš Kabulo N740EH grįžo į vakarus, trumpam sustojo Amano oro uoste (OJAI), o po to ilgesniam laikui sustojo Heraklione (LGIR). Į Heraklioną jis atskrido 2006 m. kovo 26 d. apie 23.07 val. N733MA taip pat skrido į Heraklioną tiesiai iš Kairo ir ten laukė, atvykęs tą pačią dieną 04.59 val. Abu lėktuvai iš Herakliono išskrido į Keflaviką (BIKF) – N733MA 2006 m. kovo 27 d. ryte, o N740EH – 2006 m. kovo 28 d. ryte.

(e) Su šių dviejų kelionių planavimu susiję dokumentai rodo sudėtingas pastangas nuslėpti faktą, kad šių kelionių tikslas buvo užtikrinti susisiekimą tarp Lietuvos ir Afganistano. Abi kelionės buvo įtrauktos į vieną sąskaitą faktūrą. Kaip ir kitų kelionių, paminėtų informacinėje pažymoje, sąskaitoje faktūroje užduotis siejama su pradine išdavimo subrangos sutartimi.

(f) Prie užsakomųjų skrydžių sutarties pridėtame skrydžių tvarkaraštyje matyti, kad abiejų lėktuvų paskirties vietos buvo laikomos paslaptyje iki paskutinės minutės.

(ii) Ekspertų parodymai

126. Faktų nustatymo posėdyje ekspertai J. G. S. ir J. Blackas pateikė parodymus apie tariamą CŽV slapto sulaikymo centro Lietuvoje, 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje kodiniu pavadinimu „Sulaikymo vieta Violeta“, veikimą, tariamą pareiškėjo perdavimą į Lietuvą, jo slaptą sulaikymą ir perdavimą iš šalies. Jie atsakė į įvairius teisėjų ir šalių klausimus. Jie davė tokius parodymus.

127. Per PowerPoint pristatymą J. G. S., bendrai aiškindamas CŽV vykdytą perdavimo schemą, apibūdino Lietuvą kaip CŽV sulaikytųjų „išlaipinimo“ punktą, kuris tarnavo kaip sulaikymo vietos įrengimo vieta. Konkrečiai jis teigė:

„Norėčiau pradėti nuo grafinės iliustracijos pavidalo sistemos, kurioje buvo tokios sulaikymo vietos, išdėstymo. Ši sistema apėmė visą pasaulį, tačiau jos pagrindą sudarė keli veiklos centrai čia, Europos žemyne. Naudoju pasaulio žemėlapį, kad parodyčiau susirinkusiems keletą kategorijų vietų, kuriose lėktuvai nusileido per vadinamąjį „karą su terorizmu“.

Šias nusileidimo vietas suskirstėme į kategorijas pagal 2006 m. parengtus kriterijus, pagal kuriuos kiekviena nusileidimo vieta pasižymėjo tam tikromis savybėmis, leidžiančiomis nustatyti, kokiu tikslu orlaivis ten nusileido. Keturios pažymėtos kategorijos – tai pirmojo sustojimo vietos, kuriose orlaiviai paprastai sustodavo trumpam, pirmiausia papildyti degalų atsargas, sustojimo vietos, kuriose dažnai du ar daugiau orlaivių suartėdavo planuodami ar rengdamiesi konkrečioms sulaikytųjų perkėlimo operacijoms, paėmimo vietos, kuriose CŽV perdavimų įgulos paimdavo atskirus įtariamuosius, CŽV sulaikytus asmenis, į perdavimo orlaivius, kad jie būtų nuskraidinti į slaptą kalėjimą, paskutinės kategorijos vietose – sulaikytųjų perkėlimo ar išlaipinimo vietos.

Čia pateikiamas originalus grafikas datuojamas 2006 m. Šiandien galime pridėti dar vieną sulaikytųjų perdavimo ir išlaipinimo punktą Vilniuje, Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vėliau aptikę skrydžių į šią teritoriją ir iš jos įrašus ir galėdami skirti tiek pat kruopštumo ir dėmesio pagrindiniams dokumentams, nustatėme, kad Vilnius kartu su Szymany ir Bukarešto miestais buvo CŽV sulaikytųjų perdavimo sistemos sulaikytųjų išlaipinimo punktai. Paaiškinsiu, kaip tai atsitiko, toliau plėtodamas kai kurias analizės dalis.

Vilnius čia buvo įtrauktas konkrečiai šiandienos nagrinėjimo tikslais, nors tuo metu, 2006 ir 2007 m., neturėjome pakankamai informacijos, kad galėtume jį įtraukti į pirminį žemėlapį. Tai, ką šiandien galime pasakyti apie CŽV „juodosios buveinės“ operacijas Lietuvoje, gerokai išsiplėtė ir pagausėjo dėl įvairių išslaptinimų, taip pat įvairių įrašų, gautų per teismo procesus Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir iš tiesų dėl įvairių Lietuvos partnerių, tyrusių šį klausimą nuo pat jo pirmojo atskleidimo 2009 ir 2010 m., kruopščių pastangų.

… [Pavyzdžiui, … tai teisme užregistruotas dokumentas, kuris patvirtina, kad 2005 m. vasario ir spalio mėnesiais Vilniuje nusileido CŽV perdavimų lėktuvai. Tai reikšminga ir tai 2011 m. pateikė pačios Lietuvos valdžios institucijos. Tai reikšminga, nes šiuose atskleistuose dokumentuose nurodyti orlaiviai nėra tie patys orlaiviai, kuriais anksčiau vykdant programą buvo vykdoma didžioji dalis perdavimų operacijų, susijusių su Lenkija ir Rumunija.“

128. J. G. S. teigimu, pirmieji CŽV sulaikytieji į Lietuvą buvo perduoti 2005 m. vasario mėn. Jis teigė, kad 2005 m. vasario 17-18 d. buvo kritinis momentas, kai CŽV sulaikymo operacijos užsienyje vėl buvo iš esmės pertvarkytos, ir kad CŽV sulaikytųjų išvežimas iš Maroko paskatino atidaryti naują jų „juodąją aikštelę“ Lietuvoje. Zubaydah buvo perkeltas į Lietuvą 2005 m. vasario mėn. Kiti sulaikytieji į šalį buvo perkelti 2005 m. spalio mėn. Uždarius šią vietą, 2006 m. kovo 25 d. iš Lietuvos buvo išvežti CŽV sulaikytieji, įskaitant pareiškėją. Pagrįsdamas savo išvadas jis nurodė toliau pateiktus duomenis.

129. Pirmiausia jis paminėjo CŽV slaptųjų kalėjimų „cikliškumą“ ir taip paaiškino jo reikšmę CŽV slaptojo kalėjimo Lietuvoje atidarymui ir uždarymui:

„Teismas prisimins mano nuorodą į CŽV vidaus aviacijos paslaugų teikėjus. Buvo fiktyvi bendrovė, žinoma kaip „Aero Contractors“, kuri administravo du orlaivius N313P ir N379P pirmaisiais perdavimo programos metais, o didžiąją dalį skrydžių planavimo atliko vienas paslaugų teikėjas „Jeppesen Dataplan“. Todėl pirmaisiais metais perdavimų operacijų vykdymas buvo gana nuoseklus, ir tai, be abejo, apima laikotarpį nuo 2002 m. gruodžio mėn. iki 2003 m. rugsėjo mėn. ir didžiąją dalį operacijų Rumunijoje nuo 2003 m. rugsėjo mėn. iki 2005 m. lapkričio mėn. Tačiau Lietuvoje neturime jokių duomenų, kad būtų nusileidęs kuris nors iš šių orlaivių, tipiškų perdavimų orlaivių: nei Boeing Business Jet, nei Gulfstream Express lėktuvas, kurie buvo įprastai naudojami pirmaisiais metais. Tačiau atskleidus šiuos duomenis, Lietuvos dokumentai leidžia mums sužinoti, kaip CŽV tobulino savo metodiką, plėtė savo orlaivių parką ir kai kuriais atvejais pakeitė pradinį operatorių naujais rangovais, naujais orlaiviais ir naujais veiklos būdais.

Tarp maršrutų, kuriais skraidė šie nauji orlaiviai, buvo ir tariamas ieškovo šiandienos byloje perkėlimas į Lietuvą 2005 m. vasario mėn. Ponia pirmininke, dėl priežasčių, apie kurias kalbėjau [Al Nashiri prieš Rumuniją] byloje, logiška, kad 2005 m. vasaris buvo dar vienas svarbus CŽV slapto sulaikymo programos raidos momentas. Kaip parodysiu savo pranešime, programa buvo cikliška: sulaikymo vietos neegzistavo nuolat visą karo su terorizmu laikotarpį, CŽV buvo linkusi diegti naujoves ir improvizuoti, atsižvelgdama į susiklosčiusias situacijas.

Pirmosios CŽV sulaikymo vietos, esančios tokioje šalyje kaip Afganistanas, galėjo išsilaikyti kiek ilgiau dėl konteksto ir dažnai dėl karinės paramos, kuria jos galėjo pasinaudoti, tačiau Tailande, Lenkijoje, Maroke ir net Gvantanamo įlankoje dėl lengvinančių aplinkybių, kurias lėmė išoriniai veiksniai – politiniai, teisiniai ar reputacijos, – sulaikymo vietos buvo staiga uždarytos tada, kai CŽV nebūtinai planavo jas uždaryti.

Taigi slapto sulaikymo programos istorijoje yra keletas tokių momentų, kai viena sulaikymo vieta staiga uždaroma, o vietoj jos atidaroma kita. Tačiau 2005 m. vasaris į šį modelį įsilieja dėl konkrečios priežasties – 2005 m. vasario mėn. bendradarbiavimas su Maroko valdžios institucijomis administruojant slaptą sulaikymo vietą Rabate (Marokas) galutinai nutrūko. Visi Maroke likę CŽV sulaikytieji turėjo būti išvežti. 2005 m. vasario mėn. skrydžių duomenys rodo, kad sulaikytieji iš Maroko buvo išvežami dviem pagrindinėmis kryptimis. Tai buvo dvi Europos vietos. Pirma, Rumunija, apie kurią kalbėjome byloje [Al Nashiri prieš Rumuniją], ir, antra, pirmą kartą, Lietuva.“

Jis pridūrė:

„Sulaikymo vietos veikė ne kelerius metus, o tam tikrais programos etapais buvo staiga uždarytos ir visa jose esanti įslaptinta informacija sunaikinta. Štai pavyzdys, kai 2002 m. gruodžio mėn. buvo uždarytas Tailandas. Ir sugretinę medžiagą, gautą iš ataskaitų apie bazėje esančius kabelius, su skrydžių duomenimis, įskaitant ir mūsų pačių atliktų tyrimų medžiagą, nustatėme šį momentą, kai … 2002 m. gruodžio 4-5 d. kaip pirmąjį iš kelių, kai CŽV sulaikymo ir tardymo operacijos buvo iš esmės pertvarkytos. Tai reiškė, kad buvo uždaryta viena bazė – CATESEYE Tailande ir iškart po to atidaryta nauja bazė – QUARTZ bazė Lenkijoje. Kaip sulaikytieji iš vienos bazės persikėlė į kitą, taip kartu su jais persikėlė ir operatyvinė veikla. Nuo 2002 m. gruodžio 5 d. QUARTZ bazė tapo centru, į kurį CŽV atveždavo vertingiausius sulaikytuosius HVD tardymui. Panašiai, jei pasistūmėsime devynis mėnesius į priekį, toje pačioje ataskaitoje atskleidžiama, kad pati QUARTZ egzistavo tik iki 2003 m. rugsėjo 22 d., kai buvo uždaryta QUARTZ bazė Lenkijoje, o 2003 m. rugsėjo 22 d. atidaryta ją pakeitusi BRIGHTLIGHT bazė Rumunijoje. Šis dokumentuose įrodytas cikliškumas, kurį patvirtina skrydžių duomenų analizė, išliko iki pat Europos dalyvavimo perdavimų programoje pabaigos.

Konkrečiai paskutinis Audito Rūmus dominantis momentas yra 2006 m. kovo 25 d. Violetinė sulaikymo vieta, t. y. pati Lietuvos sulaikymo vieta, bus uždaryta, o sulaikytieji iš jos bus masiškai perkeliami į galutinę programos vietą Afganistane. Taigi, užuot vienu metu ir visam laikui egzistavus kelioms vietoms, šios programos istorija yra susijusi su kintančiu operatyvinės veiklos centru, kai kiekviena vieta vienu metu yra operacijų centras, kuriame vykdomi pagrindiniai tardymai, kuriame reguliariai leidžiama taikyti sustiprintus tardymo metodus ir juos taikyti, ir į kurį perdavimų lėktuvais siunčiami nauji sulaikytieji, kad būtų galima tobulinti išteklius.“

130. Šiuo atžvilgiu per PowerPoint pristatymą J. G. S. pademonstravo dvi per Lietuvą įvykdytas perdavimo grandines: pirmąją 2005 m. vasario mėn. įvykdė lėktuvas N724CL, antrąją 2005 m. spalio 5-6 d. – lėktuvas N787WH.

(a) Dėl N724CL skrydžio rato, atlikto 2005 m. vasario mėn:

„Ši 2005 m. vasario mėn. įvykdyta grandinė apima laikotarpį nuo 2005 m. vasario 15 d. iki 20 d., kai į Maroką vienu metu vyko du perdavimų orlaiviai.

Parodysiu orlaivio N724CL, kuris išskrido iš Gran Kanarijos į likusių sulaikytųjų paėmimą Rabate (Marokas), skrydžio maršrutą. Jis skrido į Amaną (Jordanija), o po to į Vilnių (Lietuva). Tai pirmasis iš nusileidimų, kuriuos 2011 m. dokumentuose įrodė pačios Lietuvos valdžios institucijos. Lėktuvas nusileido Vilniuje 2005 m. vasario 17 d., t. y. mūsų pareiškėjo slapto kalinimo Lietuvoje pradžioje. Prieš grįždamas į savo bazę Jungtinėse Valstijose, jis išskrido per Keflaviką.

Šią paprastą iliustraciją pagrindžia didelis dokumentų griovys, ir ypač būtent dėl šių rangovų operacijų mes galime remtis teisminių ginčų Jungtinėse Valstijose tarp dviejų rangovų, kurie abu aptarnavo CŽV perdavimų programą, dosjė. Nagrinėjamos bylos, kuri yra Teismo dokumentuose, pavadinimas yra Sportsflight Air Inc. [sic] prieš Richmor Aviation“.

(b) Dėl N787WH grandinės 2005 m. spalio mėn. p. J. G. S. paliudijo, kad ji buvo susijusi su sulaikytųjų pervežimu tarp CŽV „juodųjų vietų“ Rumunijoje ir Lietuvoje, kuris buvo užmaskuotas naudojant ir vadinamąjį „fiktyvų“ skrydžių planavimą, ir CŽV orlaivių „perjungimo“ metodiką. CŽV pagal aviacijos paslaugų sutartį su „Computer Sciences Corporation“ vienu metu pavedė dviem perdavimų lėktuvams – N308AB ir N787WH – atlikti skrydžius į Europą.

N308AB iš Teterboro (JAV) atskrido į Bratislavą (Slovakija), o N787WH nusileido Tiranoje (Albanija). N308AB buvo pateiktas fiktyvus skrydžio planas iš Bratislavos į Konstancą (Rumunija), tačiau lėktuvui įskridus į Rumunijos oro erdvę, Rumunijos aviacijos institucijos nukreipė jį į nedeklaruotą nusileidimą Bukarešte. Lėktuvas iš Rumunijos surinko CŽV sulaikytus asmenis. Vėliau 2005 m. spalio 5 d. naktį N308AB skrido iš Bukarešto į Tiraną. Tiranoje CŽV sulaikytieji „persėdo“ į kitą lėktuvą; jie buvo perkelti į N787WH, kuriuo vyko perdavimo skrydis. N787WH buvo pateiktas fiktyvus skrydžio planas iš Tiranos į Taliną (Estija). Vietoj to lėktuvas skrido į Lietuvą, o Lietuvos aviacijos institucijos 2005 m. spalio 6 d. anksti ryte jį nukreipė į nedeklaruotą nusileidimą Vilniuje. Lėktuvas išlaipino CŽV sulaikytus asmenis, kurie antžeminiu transportu buvo nugabenti į CŽV „juodąją aikštelę“ Lietuvoje. Tada lėktuvai išskrido; N787WH skrido į Oslą, Norvegiją, ir toliau, N308AB sustojo Šanone, Airijoje, ir grįžo į savo bazę JAV (taip pat žr. cituotą sprendimą Al Nashiri prieš Rumuniją, § 135).

J. G. S. visų pirma teigė:

„Kalbant apie Lietuvą, ypač norėčiau atkreipti dėmesį į įrašus, susijusius su 2005 m. spalio mėn. skrydžiais. Šį kartą du orlaiviai yra susiję su vienos sulaikytųjų grupės pervežimu. Yra įrašų, susijusių su N308AB, ir įrašų, susijusių su N787WH. N787WH yra Boeing business Jet, 737, ir, kaip minėjau, jis pakeitė ankstesnį N313P orlaivį, vienu metu vykdydamas didelio masto sulaikytųjų perkėlimą. Tarp dokumentų yra elektroninių laiškų ir kitokio susirašinėjimo, iš kurių galima itin gerai suprasti, kaip CŽV planavo šias operacijas.

Jei manęs paklaustų, iš kur žinome, kad apgaulė buvo sąmoninga, iš kur žinome, kad užmaskavimas buvo taktika, o ne pasikeitimų skrydžio metu aspektas, atsakyčiau į šiame dokumente esančius dokumentus, kuriuose aiškiai kalbama apie rankų miklumą. Juose sąmoningai siekiama pateikti skrydžio planus į paskirties vietas, į kurias orlaivis neketina skristi, ir juose pateikiami tokie teiginiai kaip „be muitinės pagalbos“ arba kartais „išlaipinti visus keleivius“, arba kartais „sunkus atvykimas“, kurie nėra teisiniai tarptautinių skrydžių planavimo terminai; tai greičiau pastangos apeiti kontrolės ir taisyklių sistemą, kurią, be kita ko, nustatė tarptautinė civilinės aviacijos organizacija.

Ši konkreti grandinė, kurią parodysiu, yra labai svarbi mūsų šiandieniniam nagrinėjimui, nes ji susieja sulaikymo vietą Bukarešte – Rumunijoje su sulaikymo vieta Vilniuje – Lietuvoje ir parodo, kaip CŽV taktika išvengti atsakomybės keitėsi programos vykdymo metu. Čia matysime ne tik fiktyvių skrydžių planavimo atvejus, įprastą suklastotų skrydžių planų pildymą, bet ir naujos metodikos, pagal kurią orlaiviai buvo keičiami operacijos viduryje, kad būtų išvengta galimybės, jog tas pats orlaivis atsirastų dviejose skirtingose sulaikymo vietose, taikymą.

Šiame žemėlapyje matome du orlaivius, kurie 2005 m. spalio 5 d. vienu metu atvyko į Europą. Pirmasis N308AB atskrido iš bazės Teterboro (Naujasis Džersis), antrasis N787WH atskrido iš Keflaviko ir nusileido Tiranoje (Albanija). Tirana, Albanija, turėjo būti šių dviejų orlaivių susiliejimo vieta, todėl ji čia pažymėta kaip sustojimo vieta. Tačiau prieš atvykdamas į šį oro uostą pirmasis orlaivis N308AB pateikė fiktyvų skrydžio planą į klaidingą paskirties vietą Konstancą (Rumunija), o tada skrido į tikrąją paskirties vietą Bukarešto Băneasa oro uostą, kur surinko sulaikytuosius iš Rumunijos sulaikymo vietos. Surinkęs sulaikytuosius, jis iš Bukarešto išskrido tiesiai į Tiraną, iš anksto gavęs nurodymą numesti visus paketus. Tai žargonu reiškia lėktuvo keleivius, šiuo atveju aiškiai – įgulą, perdavimų personalą, kuris atsakingas už sulaikytųjų paėmimą, apsaugą ir gabenimą. Tiranoje įgula kartu su sulaikytaisiais persėdo į laukiantį antrąjį lėktuvą N787WH. Vėliau šiam antrajam orlaiviui buvo užpildytas fiktyvus skrydžio planas, taip dar labiau padidinant apgaulės sluoksnius. Talinas (Estija) buvo panaudotas kaip netikras kelionės tikslas, kad skrydis galėtų įskristi į Lietuvos oro erdvę ir nusileisti Vilniaus oro uoste Lietuvoje.

Būtent čia buvo išlaipinti lėktuve buvę sulaikytieji, taigi, „juodoji vieta“ Bukarešte ir „juodoji vieta“ Vilniuje buvo tiesiogiai susijusios. Po to abu orlaiviai grįžo į Jungtines Valstijas: N787WH skrido per Oslą ir į šiaurę, o N308AB skrido su persėdimu Šenone atgal į Naująjį Džersį. Vėlgi Lietuvos dokumentai patvirtina, kad N787WH nusileido Vilniuje, nepaisant jo klaidingo arba „fiktyvaus“ skrydžio planavimo, o šis dokumentas, kuris taip pat yra teismui pateiktų „Litcargus“ teikėjo Vilniuje dokumentų dalis, yra orlaivių keitimo operacijos užbaigimas, tipiškas ir trumpas laikas ant žemės Vilniuje ankstyvą rytą, kai sulaikytieji buvo gabenami antžeminiu būdu į sulaikymo įstaigą Lietuvoje.“

131. Atsakydamas į teisėjų klausimą apie minėtos grandinės ryšį su pareiškėjo atveju, J. G. S. davė tokius parodymus:

„Jūs taip pat klausėte, kodėl 2005 m. spalio mėn. atkreipiau dėmesį į šią orlaivių keitimo schemą, ir taip yra todėl, kad ši operacija jungia dvi sulaikymo vietas Europos teritorijose, t. y. sulaikymo vietą Rumunijoje ir sulaikymo vietą Lietuvoje, ir tinkamai iliustruoja Teismui, kad veikė sudėtinga, sąmoningai apgaulinga taktika, dėl kurios labai sunku sekti konkretaus sulaikytojo pervežimo, kurio CŽV ėmėsi perkeldama savo sulaikytuosius iš vienos vietos į kitą, kelią. Šiai konkrečiai bendrai operacijai, kurioje dalyvavo N308AB ir N787WH, aš skyriau daug laiko dokumentavimui, įvairių informacijos šaltinių lyginimui ir lyginimui, ir esu įsitikinęs, kad tai buvo perdavimo operacija, kurios metu asmenys iš Rumunijos buvo gabenami per Tiranos lėktuvų pasikeitimą į vietą Lietuvoje. Šiuo metu ši operacija yra vienintelis patvirtintas vidinis perdavimas į Lietuvą, kurį man pavyko užfiksuoti remiantis viešai prieinama medžiaga. Būtent dėl šios priežasties ją pateikiau Teismui, nes ji padidina tikrumą, su kuriuo galime matyti, kad sulaikymo vieta Lietuvoje egzistavo.“

132. Atsakydamas į teisėjų klausimą, ar galima nustatyti, kad 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje CŽV sulaikymo objektas Lietuvoje buvo pavadintas kodiniu pavadinimu „Violet“, ir jei taip, tai kokiu pagrindu, J. G. S. paliudijo

„Sulaikymo vieta „Violetinė“ yra spalvinis kodinis pavadinimas, naudojamas [2014 m. JAV Senato komiteto] ataskaitoje Lietuvai žymėti. Tokią išvadą padariau surinkęs informaciją, susijusią su konkrečiomis datomis, konkrečiais sulaikytaisiais ir konkrečiais platesnės CŽV programos momentais, kurie ataskaitoje aiškiai paminėti ir neredaguoti. Visų pirma turiu omenyje ryšį tarp skirtingų sulaikymo vietų ir ciklišką programos pobūdį, t. y. uždarius vieną sulaikymo vietą, buvo atidaryta kita, kai vienos vietos svarba sumažėdavo, kitos būdavo paaukštinama, o sulaikymo vietos „Violetinė“, kaip Lietuvos, tapatybės nustatymas kyla iš gilaus supratimo tiek apie Rumunijos vaidmenį kodiniu pavadinimu „Juodoji“, tiek ypač apie Maroko, institucijos, kuri vadinama tik šalies raide, o ne spalva, nes CŽV struktūroje ji neveikė kaip sulaikymo vieta ar „juodoji vieta“, vaidmenį. Tačiau visų pirma norėčiau nukreipti Teismą į [2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitos] 139-142 puslapius, kuriuose Maroko vaidmuo plačiai aprašomas kaip šalies, kuri „CŽV vardu sulaiko asmenis“, ir atidžiai perskaičius šias ištraukas, susietas su įrodymais, kuriuos pateikiau šiame ir ankstesniuose [Al Nashiri v. Rumunijoje], galima daryti neginčijamą išvadą, kad, galiausiai uždarius Maroką, vienintelė galimybė, kad „Violetinė sulaikymo vieta“, t. y. Lietuva, tada paėmė sulaikytuosius iš šios šalies kartu su „Juodąja sulaikymo vieta“. Visų pirma 142 puslapyje esanti pastraipa, kurioje aprašoma CŽV ir Maroko santykių pabaiga, baigiama ištrauka, kad CŽV sulaikytieji buvo perkelti iš šios šalies 2005 m. vasario mėn. ir tiksliai atitinka skrydžio judėjimą, planavimo dokumentus ir išsamias įžvalgas, kurias mums suteikė Amerikos teisminiai procesai, kad iš Rabato – Maroko mus nuvestų į Vilnių – Lietuvą.“

133. Dėl kitų elementų, pagrindžiančių išvadą, kad sulaikymo vieta „Violetinė“ buvo Lietuvoje, J. G. S. davė tokius parodymus:

„Dabar norėčiau pereiti prie kai kurių nuorodų išslaptintuose Amerikos dokumentuose, kurios galėtų padėti Teismui priskirti Lietuvos sulaikymo vietą platesniam sulaikymo ir tardymo programos „Perdavimas“ kontekstui. Kalbant apie Lietuvą, svarbiausias turimas dokumentas yra išslaptinta [2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita], Feinstein ataskaita, kaip ji kartais vadinama. Nors šis dokumentas yra neišsamus ir smarkiai redaguotas, vis dėlto jis padeda atlikti pirmiau minėtą daugelio dokumentinių šaltinių palyginimą arba distiliavimą, o ataskaitoje pateiktas spalvotas nuorodas į konkrečias sulaikymo vietas galima susieti su žinomomis ir atpažįstamomis „juodųjų buveinių“ priimančiosiomis šalimis, įskaitant Lietuvą.

Kaip buvo plačiai pranešama po šio dokumento išslaptinimo, Lietuvos vieta siejama su violetine spalva. Nuorodos [2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje] į sulaikymo vietą „Violetinė“ visiškai atitinka sulaikymo operacijų, susijusių su Lietuva, laiką, pobūdį ir chronologinę eigą. Visų pirma norėčiau atkreipti Teismo dėmesį į du ataskaitos skyrius: 96-98 puslapius ir 154-156 puslapius. Šiuose dviejuose skirsniuose Komitetas analizuoja priežastis, dėl kurių Lietuvoje buvo atidaryta ir uždaryta Violetinė sulaikymo vieta, ir pateikia keletą tinkamų pastabų dėl santykių su priimančiosios šalies valdžios institucijomis.

Siekiant nustatyti šį santykį su kodavimu, pirmiausia svarbu pripažinti, kad Violetinė sulaikymo vieta buvo įkurta kitoje šalyje nei bet kuri kita ataskaitoje minima sulaikymo vieta. Taigi, kai yra daugybė įrodymų, siejančių sulaikymo vietą „Cobalt“ su Afganistanu ir siejančių daugelį sulaikymų, kurie, kaip žinome, ten vyko, ir iš tiesų daugelį ten taikytų metodų; sulaikymo vieta „Green“, kaip žinome, buvo Tailandas, vieta, kurioje Al Nashiri ir šiandieninis pareiškėjas Abu Zubaydah buvo nunuodyti vandens lenta, ir vienintelė vieta, kurioje buvo daromas vaizdo įrašas; Mėlynoji sulaikymo vieta – pirmoji Europos sulaikymo vieta Szymany Lenkijoje, į kurią 2002 m. gruodžio mėn. uždarius Tailando sulaikymo vietą buvo perkelti ir šiandieninis pareiškėjas A. Zubaydah, ir A. Nashiri, ir, kaip minėta ankstesniame [Al Nashiri v. Rumunijoje] nagrinėjama byla, Juodoji sulaikymo vieta, Rumunijoje esanti vieta, kurioje A. Al Nashiri ir kiti buvo sulaikyti nuo 2003 m. rugsėjo mėn. iki 2005 m. lapkričio mėn.

Nuoroda į atskirą šalį čia atveria naują programos teritoriją. Čia kalbama apie politinį pritarimą šiai vietai, o tai rodo, kad buvo taikomi tie patys procesai, kurie vyko Lenkijoje ir Rumunijoje ir kurie buvo aprašyti Marty ataskaitose. Ta pati konceptuali sistema, kai norint įkurti sulaikymo vietą Europos šalyje reikėjo gauti aukščiausio lygio valdžios institucijų leidimą. Štai aprašomajame pasakojime turime nuorodų į tai, kad Lietuvos kolegos pareigūnai galėjo būti „šokiruoti“ sulaikytųjų buvimu jų teritorijoje, tačiau „vis dėlto“ tam pritarė.

Tiek iš [JAV] Senato tyrimo, tiek iš Lietuvos parlamento, Seimo, atlikto tyrimo žinome, kad Lietuvoje iš tiesų buvo vykdomi du projektai, kuriais buvo siekiama teikti paramą CŽV sulaikymo operacijoms. Lietuvos ataskaitose jie vadinami Projektu Nr. 1 ir Projektu Nr. 2. JAV [2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje] šie projektai įvardijami kiek aptakiau, tačiau visų pirma joje teigiama, kad 2003 m. viduryje CŽV padarė išvadą, kad jos baigtos, bet vis dar nenaudojamos sulaikymo kameros šioje šalyje, turint omenyje Projektą Nr. 1, nepakanka, atsižvelgiant į didėjantį CŽV sulaikytųjų skaičių programoje ir CŽV interesą tardyti kelis sulaikytuosius toje pačioje sulaikymo vietoje. Šis sakinys yra labai svarbus Lietuvos atžvilgiu, nes jis tiksliai atitinka Lietuvos parlamento pateiktą Projekto Nr. 2 kilmės apibūdinimą. Jame teigiama, kad tokiu būdu CŽV siekė šalyje pastatyti naują išplėstinę sulaikymo įstaigą. Komiteto ataskaitoje pateikiama informacija apie Rumunijoje minimo objekto atidarymą ir uždarymą, o tai svarbu, nes ji taip pat padės nustatyti Lietuvos objekto vietą laiko juostoje. Čia, kaip minėta ankstesniuose svarstymuose, sužinojome, kad Juodkrantės areštinė atidaryta 2003 m. rudenį, konkreti data – 2003 m. rugsėjo 22 d. Taip pat sužinojome, kad ji buvo uždaryta praėjus vos kelioms dienoms po demaskavimo publikacijos laikraštyje „Washington Post“; būtent 2005 m. lapkričio 5 d. Juodoji sulaikymo vieta uždaryta. Todėl nuoroda į atskirą šalį reiškia vietą, kuri išliko ilgiau nei Juodoji sulaikymo vieta Rumunijoje ir iš tikrųjų išliko ilgiau nei laikotarpis, kai buvo žinoma apie slaptą sulaikymo sistemą Europoje, todėl mano ankstesnė nuoroda. Lietuvos sulaikymo vieta „Violetinė“ tapo ilgiausiai arba vėliausiai veikusia Europos sulaikymo vieta. …“

Jis pridūrė:

„Noriu pasidalyti keliomis tolesnėmis įžvalgomis apie operacijas Lietuvoje, kurios gaunamos nagrinėjant konkrečius CŽV sulaikytųjų atvejus. Mums pavyko galutinai susieti tris CŽV didelės vertės sulaikytuosius su aikštele Lietuvoje. Tačiau žinome, kad ten buvo sulaikyti mažiausiai penki asmenys, nes Senato komiteto tyrimo ataskaitoje minimas vienas iš jų, Mustafa al-Hawsawi, ir dar keturi tuo pačiu metu buvę šalyje. Taigi šiandien galiu pateikti nuorodas tik į šiuos tris asmenis: pareiškėją šios dienos procese, pareiškėją Abu Zubaydah, apačioje kairėje esantį Khalid Sheikh Mohammed, kuris vienu metu buvo sulaikytas kiekvienoje iš Europos vietų – Lenkijoje, vėliau Rumunijoje ir galiausiai Lietuvoje, ir minėtąjį Mustafa al-Hawsawi, kuris, kaip parodysiu, tapo viena iš priežasčių, dėl kurių vieta buvo uždaryta.“

134. Atsakydamas į teisėjų klausimą, ar galima patvirtinti pareiškėjo teiginius, kad jis buvo perkeltas į Lietuvą 2005 m. vasario 17 ar 18 d. ir išvežtas iš šalies 2006 m. kovo 25 d., J. G. S. parodė

„Kalbant apie vidinį perkėlimą, galiu patvirtinti, kad CŽV per savo perdavimų grupės oro padalinį pavedė savo pagrindiniam oro tarnybų / divizijų tarnybų rangovui vykdyti Maroke laikomų sulaikytųjų perkėlimą į kitas aktyvias „juodąsias vietas“ / sulaikymo vietas, t. y. Rumunijoje ir Lietuvoje. Be to, analizuodamas dokumentus galiu patvirtinti, kad ši operacija buvo vykdoma naudojant du orlaivius. Du jūsų minėti orlaiviai N724CL ir N787WH. Savo pranešime iliustravau N724CL skrydį dėl aiškios priežasties, kad šis orlaivis skrido ir gali būti įrodyta, kad skrido į Vilnių. O Vilnius neabejotinai yra aerodromas, susijęs su sulaikymo vieta Lietuvoje, kurios fizinė vieta, kaip jau minėjau, yra neginčijama.

Iš savo patirties žinau, kad kiekviena sulaikymo vieta yra neišvengiamai susijusi su vienu paskirties aerodromu, taigi Lenkijos vieta su Szymany oro uostu, Rumunijos vieta su Bucharest Băneasa, o Lietuvos vieta, mano supratimu, iš esmės pirmiausia yra susijusi su Vilniaus oro uostu, žymimu kodu EYVI. Būtent dėl šios priežasties pasirinkau šį skrydį iliustruoti Audito Rūmams.

Tačiau negaliu atmesti galimybės, kad kartu su Vilniaus aerodromu veikiant Lietuvoje galėjo būti naudojamas ir kitas aerodromas, o šiuo metu viešojoje erdvėje nepakanka įrodymų, kad būtų galima padaryti kategorišką išvadą, pavyzdžiui, dėl Palangos aerodromo naudojimo. Paaiškindamas norėčiau pasakyti, kad CŽV taktinės metodikos laikui bėgant iš tiesų keitėsi, kaip šiandien pristačiau Teismui. Lėktuvų keitimo metodika nebuvo naudojama ankstyvaisiais programos metais, tai buvo vėlesnė priemonė. Taigi visiškai įmanoma, kad siekdama tų pačių tikslų, t. y. absoliutaus slaptumo, perdavimo saugumo, atsakomybės išvengimo, CŽV išrado naujų perdavimo metodų, dėl kurių reikėjo naudoti kitus Lietuvos teritorijoje esančius oro uostus. Negaliu to atmesti ir negaliu kategoriškai teigti, kuris iš tų dviejų lėktuvų atgabeno A. Zubaydah į Lietuvą.

Tačiau galiu konstatuoti, kad jis buvo sulaikytas čia paskutiniaisiais Europos dalyvavimo „juodųjų vietų“ programoje metais ir kad šiuo metu vienintelis žinomas ir įrodytas skrydis iš Lietuvos buvo 2006 m. kovo 25 d. skrydis N733MA, kuris atliko analogišką orlaivių keitimo operaciją ir galiausiai sulaikytuosius, kurie buvo palikti sulaikymo vietoje „Violet“, nugabeno į sulaikymo vietą „Brown“, naujai atidarytą sulaikymo vietą Afganistane, taip užbaigiant skyrių apie Lietuvos vietą. Šiuo atžvilgiu, nepaisant to, kad pripažįstu, jog dar gali būti atskleista kitų įrodymų, galiu drąsiai sieti šį orlaivį su A. Zubaydah perdavimu į išorę.“

Šiame kontekste jis taip pat pridūrė:

„Negaliu atmesti galimybės, kad būta ir kitokios apgaulės ar gudrybės, dėl kurios kai kuriuose skrydžių maršrutuose atsirado du Lietuvos oro uostai. Palanga dėl savo geografinio atstumo nuo Antavilių man iš karto neatrodo kaip su šia vieta susijęs aerodromas, tačiau negaliu atmesti galimybės, kad galbūt skrydžiai nusileisdavo ten, o sulaikytieji paskui buvo gabenami toliau kokiu nors kitu būdu. Kategoriškos informacijos šiuo klausimu neturiu. Galiu pasakyti tik tiek, kad faktų pažymoje, kurią perskaičiau, minimi skrydžiai apima du skrydžius šiuo 2005 m. vasario mėn. laikotarpiu, nuo 2005 m. vasario 15 d. iki 20 d. Vienas iš jų, kaip patvirtinta, vasario 17 d. nusileido Vilniuje, N724CL, o kitas, N787WH, užfiksuotas kaip nusileidęs Palangoje. Vienu iš šių orlaivių pareiškėjas buvo atgabentas į Lietuvą, tačiau daugiau kategoriško tikrumo kol kas neįmanoma pasiekti.“

Dėl pareiškėjo išvežimo iš Lietuvos jis taip pat nurodė: „Pareiškėjas buvo išvežtas iš Lietuvos:

„Jūs klausėte apie jo išvykimo skrydžio tikslą ir gana aišku, kad tai buvo Afganistanas. Be jokios abejonės sakyčiau, kad jis buvo išvežtas į Afganistaną, kai išvyko iš Lietuvos, nes jis buvo vienas iš keturiolikos didelės vertės sulaikytųjų, kurie buvo pervežti iš Afganistano į Gvantanamo įlanką ir kuriuos prezidentas George’as W. Bushas 2006 m. rugsėjį, pirmą kartą pasauliui atskleidęs, kad jie buvo laikomi pagal CŽV programą, paskelbė apie jos egzistavimą. Taigi nuo 2006 m. kovo mėn. iki 2006 m. rugsėjo mėn. daugiau perdavimų nebuvo. Taigi, būčiau įsitikinęs darydamas išvadą, kad jis buvo išvežtas iš Lietuvos į Afganistaną, o po to – į Gvantanamą, ir manau, kad Teismui pateiktuose dokumentuose nurodyta, kaip ir kada šie perdavimai vyko.“

135. Dėl tariamo pareiškėjo kalinimo CŽV sulaikymo vietoje Lietuvoje ir šios vietos uždarymo J. G. S. taip pat nurodė: „J. G. S. teigė, kad pareiškėjas buvo kalinamas CŽV sulaikymo vietoje Lietuvoje:

„[2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje], susijusioje su vieta „Violetinė“, pono Zubaydah vardas ir pavardė neminimi, tačiau kiti du čia minimi sulaikytieji – abu. Khalid Sheikh Mohammed atveju yra ilgas jo sulaikymo keliose skirtingose vietose aprašymas, ypač šioje ištraukoje minimas jo perkėlimas į sulaikymo vietą „Violet“ tuo ankstesniu keičiamuoju lėktuvo maršrutu 2005 m. spalio mėn. Jis taip pat buvo laikomas Lietuvoje iki pat šios vietos uždarymo. Taigi 2006 m. kovo 25 d. jis buvo galutinai perkeltas į sulaikymo vietą Brown, kuri buvo Afganistane. Ištraukoje apie Khalid Sheikh Mohammed taip pat kalbama apie tai, kad pranešimai apie jį sudarė iki 15 % visų CŽV sulaikytųjų žvalgybos pranešimų, o tai rodo jo neblėstančią svarbą tariamiems programos žvalgybos informacijos rinkimo tikslams. Manau, kad tai svarbu, nes Khalid Sheikh Mohammed buvo sulaikytas Lenkijoje, Rumunijoje ir Lietuvoje, ir jis simbolizuoja šių sulaikymo vietų Europoje svarbą bendriems CŽV programos tikslams.

Trečiasis sulaikytasis, Mustafa al-Hawsawi, ataskaitoje minimas dėl to, kad jam reikėjo medicininės priežiūros. Šioje ištraukoje iš vėlesnio skyriaus, 154-156 puslapių, teigiama, kad CŽV buvo priversta kreiptis pagalbos į tris trečiąsias šalis dėl medicininės pagalbos suteikimo Mustafa al-Hawsawi, nes vietos valdžios institucijos Lietuvoje negalėjo užtikrinti skubios medicininės pagalbos teikimo. Ir kaip aiškiai teigiama Senato komiteto ataskaitoje, remiantis telegramomis, atsiųstomis iš Violetos sulaikymo bazės, šios medicininės problemos lėmė, kad 2006 m. kovo mėn. Būtent tada CŽV perkėlė likusius sulaikytuosius į sulaikymo vietą Brown.

Mano nuomone, šios ištraukos, skaitomos kartu su kitais dokumentais, sudaro gana išsamų Lietuvos sulaikymo vietos uždarymo motyvų ir iš tiesų metodikos aprašymą. Be to, vėlesnėje paketo ištraukoje nurodomas bendras programoje dalyvaujančių asmenų skaičius 2006 m. sausio 1 d. buvo dvidešimt aštuoni. Jame teigiama, kad šie dvidešimt aštuoni asmenys tuo metu buvo paskirstyti tik tarp dviejų veikiančių objektų. Viena iš jų buvo sulaikymo vieta „Orange“ Afganistane, tačiau, kas svarbu, kita buvo sulaikymo vieta „Violet“ Lietuvoje. Čia pateiktos nuorodos į datas, atitinkančios skirtingus skrydžius, kuriais mes atvykdavome ir vėliau išvykdavome, rodo, kad tuo laikotarpiu sulaikymo vieta Violet buvo sulaikymo operacijų centras.“

136. Atsakydamas į Vyriausybės klausimą, ar jis galėtų priskirti spalvinį kodą kiekvienai 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje paminėtai CŽV „juodajai vietovei“ ir ar buvo vietų be spalvinių kodų, J. G. S. pareiškė

„Taip, galiu priskirti spalvinius kodus, kaip paminėta Senato komiteto ataskaitoje, kiekvienai sulaikymo vietai, turėjusiai CŽV „juodosios vietos“ pobūdį. Kad būtų aišku, buvo keletas CŽV naudotų vietų, kurios neatitiko tikslių „juodosios vietos“, specialiai pritaikytos didelės vertės sulaikytiesiems laikyti, kriterijų. Šie kriterijai buvo išdėstyti generalinio inspektoriaus ataskaitoje. Aš tai nurodžiau savo pranešime, ir tarp kriterijų buvo išskirtinai CŽV agentų ir rangovų veikla nedalyvaujant užsienio kolegoms. „Juodosios vietos“ kriterijai iš tiesų išvardyti keliuose CŽV dokumentuose, o Senato komiteto ataskaitoje visoms šioms vietoms suteiktas spalvotas kodas. Taigi, pavyzdžiui, nors Lietuva siejama su violetine spalva, Rumunija – su juoda, Lenkija – su mėlyna, Tailandas – su žalia, Afganistane yra kelios vietovės, visų pirma kobalto, oranžinė ir ruda. Gvantaname taip pat yra kelios vietos, ypač ataskaitoje nurodytos bordo ir indigo spalvos. Tačiau Marokas – šalis, kurioje CŽV kaliniai buvo apgyvendinti keliais programos etapais, neturi savo spalvinio kodo, nes neatitiko specialiai pritaikytos didelės vertės kalinių laikymo vietos kriterijų. Tiksliau, marokiečiai dalyvavo sulaikant CŽV didelės vertės sulaikytuosius savo teritorijoje ir apgyvendino šiuos asmenis Maroke vykdomose sulaikymo operacijose, kaip aprašyta ataskaitoje. Taigi galiu priskirti spalvinius kodus kiekvienai „juodajai vietai“, taip pat galiu toliau nustatyti šalis, kurios neturėjo spalvinio kodo, bet turėjo tik vienai šaliai būdingų požymių ir, sugretinęs kitus duomenų šaltinius, galiu kategoriškai pasakyti, kur jos buvo įsikūrusios. Ne aš vienas taip stengiuosi, galiu pasakyti, kad, susitikęs su keliais Senato tyrimo procese dalyvavusiais asmenimis, manau, kad dauguma pagrįstai informuotų stebėtojų dabar galėtų susieti viešai prieinamą informaciją su bent vienu ar keliais iš šių spalvinių kodų. Nesu vienišas, tai nėra paprasta asmeninė išvada. Jai plačiai pritaria ir neprieštarauja visa šiais klausimais užsiėmusių tyrėjų bendruomenė.“

137. Atsakydamas į teisėjų klausimus, ar galima nustatyti, kad Abu Zubaydah buvo slapta laikomas sulaikymo vietoje „Violetinė“ ir kokia buvo šios vietos fizinė vieta Lietuvos teritorijoje, J. G. S. parodė

Ataskaitoje pareiškėjo A. Zubaydah vardas ir pavardė, susiję su sulaikymo vieta „Violet“, nėra aiškiai paminėti. Tačiau, gerai susipažinęs su jo sulaikymo chronologija, kurios didžiąją dalį pateikiau kaip įrodymą šioje ir ankstesnėse bylose, padariau išvadą, kad yra tik viena vieta, kurioje jis galėjo būti 2005 m. pradžioje, ir kad ta vieta iš tiesų buvo Marokas. Be to, atidžiai išanalizavęs ataskaitoje pateiktą tekstą apie Maroką, kurio dalis kyla iš išslaptinto susirašinėjimo kabeliais ir kitų šaltinių, su kuriais taip pat susipažinau, žinau, kad 2005 m. perdavimai iš Maroko vyko į kitas aktyvias „juodąsias vietas“, kad viena iš jų buvo „Juodoji sulaikymo vieta“ Rumunijoje, tačiau buvo ir kita šalis, vartojant ataskaitoje pateiktus terminus ir remiantis atsakymu, kurį pateikiau Jūsų gerbiamam kolegai teisėjui Sicilianos, ši kita šalis buvo Lietuva. Kadangi pareiškėjas A. Zubaydah neatvyko į Rumuniją, „Juodąją sulaikymo vietą“, ir tai žinau remdamasis savo ilgamečiais šios vietos veiklos tyrimais, kurių didžiąją dalį pateikiau Teismui, vienintelė kita vieta, į kurią jis galėjo būti perkeltas, buvo aktyvioji vieta Lietuvoje, ir šis perkėlimas vyko pagal 2005 m. vasario mėn. aprašytus skrydžius. Todėl, remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, manau, kad yra įrodyta, jog Abu Zubaydah buvo slaptai laikomas Violet Site.

Kalbant apie fizinę objekto Lietuvoje vietą, mano supratimu, nėra ginčo dėl to, kad buvo specialiai pastatytas objektas, kad tai buvo pertvarkyta Antavilių žirgyno akademijos vieta, kad CŽV prižiūrėjo statybą iš naujo, kad ši vieta Seimo parlamentiniame tyrime Lietuvoje buvo įvardyta kaip Projektas Nr. 2 ir kad įrodymai, surinkti tiek per Senato tyrimą, tiek per pačių Lietuvos valdžios institucijų tyrimus, šiuo klausimu iš esmės visiškai sutampa.

Taip pat turėčiau pažymėti, kad gerbiami kolegos iš Kankinimų prevencijos komiteto lankėsi šioje vietoje ir aprašė daugelį jos aspektų, kurie puikiai atitinka slaptų sulaikymo patalpų aprašymą, su kuriuo esu susipažinęs iš amerikiečių dokumentų. Taigi, kalbant apie fizinę vietą, manau, neabejotinai nustatyta, kad ši vieta buvo „juodoji vieta“ Lietuvos teritorijoje.“

138. Atsakydamas į teisėjų klausimą, kokiu mastu, palyginti su Abu Zubaydah byla prieš Lenkiją arba bylomis Al Nashiri prieš Lenkiją ir Al Nashiri prieš Rumuniją, jis mano, kad jo išvados šioje byloje pagrįstos tais pačiais tikrumo elementais, J. G. S. pareiškė

„Ačiū, Jūsų Garbės teisėjau, ir labai vertinu dėmesį mano žodžių pasirinkimui, nes, kai tik įmanoma, stengiausi būti gana tikslus ir apdairus savo pareiškimuose, susijusiuose su fakto klausimais. Jūs esate visiškai teisus, kad to paties pareiškėjo atžvilgiu jo pareiškime prieš Lenkiją galėjau kategoriškai pareikšti, nepaisydamas įrodinėjimo neginčijamai, kad jis buvo perkeltas į Lenkiją konkrečią dieną, kad su juo buvo elgiamasi konkrečiomis formomis, kad jis buvo laikomas kartu su J. Nashiri ir įvairiais kitais aspektais, nes jie buvo išsamiai aprašyti pačios CŽV išslaptintuose ir paviešintuose dokumentuose, ypač generalinio inspektoriaus ataskaitoje. Rumunija, vėlgi dėl ankstesnės operacijų pradžios datos, buvo įtraukta į generalinio inspektoriaus tyrimą, be to, ji užima svarbią vietą [JAV] Senato tyrime. Senato teigimu, 2003 m. buvo suimta ir apklausta daugiausia šioje programoje dalyvavusių didelės vertės sulaikytųjų, todėl suprantama, kad, kadangi Rumunijos teritorija buvo operacijų centras, svarbiausia to meto „juodoji vieta“, iš išslaptintų Rumunijos dokumentų galima gauti kokybiškesnių ir gausesnių įrodymų, susijusių su Rumunija, todėl galima susieti daugiau didelės vertės sulaikytųjų, daugiau sulaikytųjų, daugiau elgesio su jais būdų, kurie buvo taikomi toje teritorijoje, ir iš tiesų galima būti tikresniems, kai sprendžiami su Rumunija susiję faktiniai klausimai.

Kaip minėjau pristatyme, Lietuva buvo vėliausiai iš visų Europos vietų, kurios buvo atidarytos, todėl į ją buvo priimti sulaikytieji vėlesniame jų sulaikymo ciklo etape arba į ją buvo priimta mažiau sulaikytųjų, kurių bylas tikrino mano minėtos priežiūros institucijos. Generalinio inspektoriaus nuorodos į Lietuvą nėra, nes tuo metu, kai jis 2004 m. gegužės mėn. paskelbė savo specialiąją apžvalgą, vieta Lietuvoje dar nebuvo atidaryta. Senato ataskaitoje yra daug nuorodų į sulaikymo vietą „Violetinė“, tačiau natūralu, kad dėl to, jog didžioji dalis sulaikytųjų ir jų apklausų vyko ankstesniais programos metais, neįmanoma rasti tiek daug konkrečių ar aiškių datų nuorodų arba nuorodų į konkrečius perdavimus, kaip kitų dviejų šalių atveju.“

139. Galiausiai, atsakydamas į pareiškėjo gynėjo klausimą, ar, remdamasis savo, kaip tyrėjo, darbo metais, jis buvo įsitikinęs, ar jam kilo abejonių dėl Abu Zubaydah buvimo Maroke, Afganistane ir Lietuvoje jo nurodytais laikotarpiais, J. G. S. parodė

„Taip, esu įsitikinęs, kad A. Zubaydah buvo atitinkamai 2005 m. pradžioje Maroke iki to momento, kai buvo išvalyta CŽV sulaikymo vieta Maroke, vėliau Lietuvos teritorijoje sulaikymo vietoje, pažymėtoje šifru „Violetinė“, ir Afganistano teritorijoje sulaikymo vietoje, pažymėtoje šifru „Ruda“.“

140. P. Blackas, atsakydamas į teisėjų klausimą dėl tariamo CŽV sulaikymo objekto egzistavimo Lietuvoje, ypač ar galima neginčijamai nustatyti, kad šis objektas veikė Lietuvoje, o jei taip, ar galima nustatyti jo buvimo vietą, pareiškė

„Atsakymas į abi šio klausimo dalis yra vienareikšmiškai teigiamas. Neabejotinai neabejotina, kad CŽV įsteigė sulaikymo centrą Lietuvoje. Neabejotinai neabejotina, kad ta įstaiga – įstaiga, kurią jie įsteigė, iš tikrųjų buvo naudojama kaliniams laikyti – buvo sandėlyje už Antavilių kaimo, šiek tiek į šiaurės rytus nuo Vilniaus. Taigi klausimas dėl įrodymų, leidžiančių man daryti šiuos pareiškimus ir teigti, kad jie nekelia pagrįstų abejonių, būtinai yra gana ilgas ir remiasi keliais pagrindiniais punktais, kuriuos pasistengsiu apibendrinti kiek įmanoma glaustai.

Senato ataskaitoje aiškiai nurodytas svetainės, kuri joje vadinama Violet ir kuri veikė nuo 2005 m. vasario mėn. iki 2006 m. kovo mėn. Ši vieta buvo šalyje, kurioje anksčiau buvo įkurta kita vieta, kuri iš tikrųjų niekada nebuvo naudojama. Tai aptariama Senato ataskaitoje. Ši detalė apie tai, kad buvo dvi svetainės, viena iš jų niekada nenaudota, o kita buvo naudojama nuo 2005 m. vasario mėn. iki 2006 m. kovo mėn. tiksliai atitinka 2009 m. paskelbtame Lietuvos parlamentinio komiteto tyrime pateiktą informaciją, kurioje labai aiškiai teigiama, kad jų partneriai, turima omenyje CŽV, įrengė dvi svetaines: vieną, kuri buvo nenaudojama, ir kitą, kuri buvo naudojama tam tikru tikslu, dėl kurio parlamentinis komitetas, bent jau savo išspausdintame dokumente, nepateikia tvirtos išvados. Be to, mano atliktas tyrimas parodė, kad skrydžiai į Lietuvą ir iš Lietuvos vyko būtent tuo metu, kai, kaip teigiama, kaliniai buvo perkeliami į Violetos objektą ir iš jo, ir kad tai atitinka skrydžius į Lietuvą ir iš jos pirmiausia 2005 m. vasario mėnesį, paskui 2005 m. spalio mėnesį ir galiausiai 2006 m. kovo mėnesį. Be to, visi šie skrydžiai yra susiję su sutartimis, t. y. pagal sutarties numerius, užduočių užsakymų numerius, sąskaitų faktūrų numerius ir kitas detales jie yra susiję su bendra sutartimi, kuria, kaip mums pavyko neabejotinai nustatyti, CŽV, JAV vyriausybė naudojosi užsakydama kalinių perkėlimą. Manau, kad tai apima esminius dalykus, kaip galime identifikuoti „Violet“, šalį, kurioje buvo svetainė „Violet“, su Lietuva.

Kalbant apie tikslias pastato Antaviliuose aplinkybes, iš dokumentų, kuriuos surinko Lietuvos Seimo komitetas, taip pat iš mano paties lauko tyrimų – 2011-2012 m. kelis kartus važiavau į tą vietovę apklausti aplinkinių žmonių – iš tų pokalbių ir tų dokumentų aišku, kad tą pastatą iš esmės nupirko bendrovė ir kad jame buvo amerikiečiai, įrenginėjo jį, paskui jį saugojo, kad atvažiuodavo ir išvažiuodavo transporto priemonės tamsintais langais, kad vienas netoliese gyvenantis žmogus tai pavadino „tam tikra tuštuma“ – tokia frazė, kurią jis pavartojo, tuo metu tvyrojo toje vietoje. Parlamentinėje ataskaitoje gana aiškiai nurodoma, kad CŽV buvo užėmusi pastatą, taip pat gana aiškiai nurodoma, kad Lietuvos pareigūnai nebūtinai turėjo galimybę patekti į visą pastatą, o jei ir turėjo galimybę patekti, tai nebūtinai ja pasinaudojo. Taip pat aišku, kad lėktuvai, kurie atvykdavo į Lietuvą pagal sutartis, kurias minėjau, buvo pasitinkami labai ypatingu režimu, yra liudytojo parodymai, kuriuos davė pasienio tarnybos darbuotojas ir perdavė jo viršininkas – kurio pavardė, manau, yra Kasperavičius, nors tikriausiai aš jį neteisingai tariu, – kuriame jis aprašo 2005 m. spalio 6 d. Vilniuje nusileidusį lėktuvą ir pasakoja, kaip valstybės saugumo pareigūnai jam pasakė, kad jam neleidžiama atlikti įprastų lėktuvo apžiūrų ir kad, nors saugumo koordinatorius jį laikė atokiau nuo lėktuvo, jis tolumoje matė nuo lėktuvo nuvažiuojantį automobilį. Dabar nauji dokumentai, kuriuos visai neseniai, šio mėnesio pradžioje, CŽV paskelbė pagal Amerikos pilietinių laisvių sąjungos prašymus suteikti informaciją, leidžia šiandien patikslinti, kad tuo lėktuvu į Lietuvą buvo gabenamas Chalidas Šeichas Mohamedas. Anksčiau byloje, kurią 2015 m. sausio mėn. pateikiau prokurorui, sakiau, kad nėra aišku, ar jis atvyko vasario, ar spalio mėn. reisu. Dabar jau aišku, kad jis atvyko spalio mėnesio skrydžiu. Atsiprašau, kad tai gana ilgas atsakymas į jūsų klausimą, bet manau, kad jame aprėpta dauguma pagrindinių punktų, kurie, mano manymu, yra būtini ir pakankami, kad įrodytų, jog Lietuvoje buvo kalėjimas ir kad jis buvo aikštelėje Antaviliuose.“

141. Atsakydamas į teisėjų klausimą, ar galima neginčijamai nustatyti, kad Abu Zubaydah buvo slapta kalinamas Lietuvoje, J. Blackas parodė: „Tai, kad Abu Zubaydah buvo slapta kalinamas Lietuvoje, yra neabejotina:

„Neabejoju, kad „Site Violet“ buvo Lietuvoje, ir neabejoju, kad joje buvo laikomi kaliniai, įskaitant, kaip jau minėjau, Khalid Sheikh Mohammed, taip pat įskaitant kitus, kurie, mano profesine nuomone, yra Abu Zubaydah. Norėdami paaiškinti, kodėl manau, kad Abu Zubaydah buvo laikomas Lietuvoje, turime grįžti atgal, kad galėčiau jums paaiškinti loginę įvykių seką, kuri mane atvedė prie šios išvados. …

Mes … žinome, kad praėjus tam tikram laikui Maroke CŽV per daug nesutarė su Maroko žvalgybos agentūromis dėl elgesio su kaliniais Maroke. Apie tai gana išsamiai kalbama Senato ataskaitoje. Taigi visi Maroke buvę asmenys buvo išvežti ne vėliau kaip 2005 m. vasario mėn. Dabar vėlgi prima facie įmanoma, kad Abu Zubaydah, 2005 m. vasario mėn. buvęs Maroke, buvo perkeltas į Rumuniją arba į Lietuvą. Tačiau vėlgi, teiginys, kurį laikau tiksliu, kad jis nebuvo Rumunijoje 2005 m. vasarį ar anksčiau, reiškia, kad logiškai jis turėjo išvykti į Lietuvą tuo 2005 m. vasario 18 d. skrydžiu. Galiu trumpai paaiškinti, kodėl manau, kad jis skrido lėktuvu N787WH, o ne N724CL, bet, jei neprieštaraujate, prie to dar grįšiu.

Yra dar vienas jo buvimo Lietuvoje, ypač netrukus po 2005 m. vasario mėn., požymis – tai naujas tyrimas, kurį atliko mano kolega Sam Raphael, dirbantis su perdavimų projektu, kuris dar nebuvo paskelbtas, aš mačiau jo darbo produktą, dirbau su juo ir manau, kad jis bus paskelbtas vėliau šiais metais – šis tyrimas rodo, kad laiškas, susijęs su Abu Zubaydah, buvo išsiųstas 2005 m. kovo mėn, nors laiško kilmė yra suredaguota, jo ilgis atitinka tai, kad jis buvo išsiųstas iš Lietuvos, ir neatitinka to, kad jis buvo išsiųstas iš vienos iš dviejų tuo metu galimų vietų – Rumunijos arba Afganistano. Apibendrindamas visus šiuos įrodymus, aš galiu teigti, kad neabejotinai Abu Zubaydah buvo laikomas Lietuvoje nuo 2005 m. vasario mėn.“

142. Dėl datos ir skrydžio, kuriuo pareiškėjas buvo perkeltas iš Maroko į Lietuvą, J. Blackas paliudijo:

„Priežastis, dėl kurios manau, kad jis buvo atskraidintas vasario 18 d., o ne vasario 17 d. lėktuvu, yra paprasčiausiai ta, kad analizuojant vasario 17 d. skrydžių žurnalus, kuriuos mes paskelbėme, paaiškėja, kad visi, buvę tame lėktuve, iš tikrųjų iš jo išlipo Jordanijoje prieš jam nusileidžiant Lietuvoje. Taigi nemanau, kad lėktuvas N724CL, skridęs per Jordaniją į Vilnių, gabeno kalinius į Lietuvą. Ką jis veikė Jordanijoje, aš nežinau. Manau, kad taip pat aišku, tai išplaukia vėliau, kad visi, kurie buvo laikomi Lietuvoje, buvo išvežti 2006 m. kovo mėnesį, 2006 m. kovo 25 d. Manau, kad galbūt anksčiau, prieš porą metų, buvo neaišku, kur buvo jų paskirties vieta, tačiau dabar aišku – ir tai patvirtinta Senato ataskaitoje – kad šalis, į kurią jie buvo perkelti, buvo Afganistanas.“

143. Atsakydamas į kitą teisėjų klausimą apie 2005 m. vasario 18 d. skrydį N787WH, kuris buvo įvardytas kaip tas, kuriuo pareiškėjas buvo perkeltas į Lietuvą, J. Blackas patvirtino, kad, jo nuomone, remiantis įrodymais tai buvo nustatyta be jokių pagrįstų abejonių, ir pridūrė, kad „norint pateikti alternatyvų pasakojimą, reikėtų patekti į savotišką absurdo pasaulį“.

Kai panašų klausimą dėl datų, kada pareiškėjas buvo perkeltas į Lietuvą ir iš jos, pateikė Vyriausybė, kurios atstovai taip pat klausė, kiek 2005 m. spalio mėn. skrydis N787WH yra svarbus tariamo pareiškėjo perdavimo kontekste, J. Blackas pareiškė

„Abu Zubaydah buvo atskraidintas į Lietuvą lėktuvu N787WH 2005 m. vasario 18 d. Taigi, kad būtų aiškiau, manau, kad Abu Zubaydah buvo atskraidintas į Lietuvą. Manau, kad 2006 m. kovo 25 d. jis buvo išskraidintas iš Lietuvos lėktuvais N733MA ir N740EH. 2005 m. spalio mėn. skrydį paminėjau todėl, kad būtent su šiuo skrydžiu galime tvirtai susieti, vėlgi, mano nuomone, neabejotinai, Khalid Sheikh Mohammed atvykimą į Lietuvą, ir paminėjau jį todėl, kad a) jis suteikia daugiau įrodymų apie elgesio modelį, kuris buvo vykdomas Lietuvoje, ir b) būtent dėl šio skrydžio turime duomenų, susijusių su labai ypatingomis, kaip sakoma, pasitikimo procedūromis, kurios buvo taikomos skrydžio metu. Nors, manau, Lietuvos parlamentinis komitetas išaiškino, kad tos pačios procedūros buvo taikomos ir kitiems skrydžiams, tačiau šį skrydį paminėjau todėl, kad egzistuoja dokumentas, kuriame labai aiškiai aprašyta, kokios buvo šios procedūros. Taigi manau, kad svarbu holistiškai atsižvelgti į visus turimus įrodymus – manau, kad tas skrydis yra dar viena svarbi dėlionės dalis.“

144. Atsakydamas į tolesnį Vyriausybės klausimą, ar 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje, kuria buvo grindžiamos jo išvados, nurodyti metai ir tikslūs mėnesiai, kuriais buvo atidaryta ir uždaryta Violetos sulaikymo vieta, J. Blackas pareiškė

„Jei teisingai prisimenu, Senato ataskaitoje nurodyti metai ir mėnesiai paprastai yra redaguojami. Dėl to, kad jie redaguojami, galima išvesti raidžių skaičių, todėl tam tikra prasme lengva pasakyti, kuris mėnuo yra ilgas, o kuris – trumpas. Galima pasakyti, kad, tarkime, tai gali būti vasaris, bet ne birželis ar pan. Dabar šių redakcijų svoriai turi būti apskaičiuojami pagal tai, kada jie koreliuoja su kita vieša informacija. Taigi, pavyzdžiui, naujai paskelbtas Chalido Šeicho Mohamedo kovotojo statuso peržiūros tribunolo dokumentas atitinka redaguotą Senato ataskaitą, tačiau jame taip pat pridėta naujos neredaguotos informacijos tiek, kiek joje nurodyti spalio ir kovo mėnesiai, kuriuos iš pradžių rekonstravome. Tą patį galima pasakyti ir apie redaguotą vasario mėn. Vienoje vietoje yra žodis, kurio ilgis toks pat kaip vasario, kuris buvo redaguotas, o kitoje vietoje rašoma „2005 m. pradžioje“. Turime skrydžius, kurie vieninteliai tuo metu jį atitinka. Atsižvelgiant į visą šių ir kitų rodiklių svorį, man atrodo, kad vienintelis prasmingas sprendimas yra tas, kad iš tikrųjų ta vieta Lietuvoje veikė mūsų nurodytu laiku ir buvo aptarnaujama mūsų nurodytais skrydžiais.“

145. Atsakydamas į Vyriausybės klausimą, ar 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje iš tiesų teigiama, kad nacionalinės institucijos neleido didelės vertės sulaikytiesiems patekti į medicinos įstaigas, J. Blackas pareiškė

„Taip, Senato ataskaitoje tai buvo konkrečiai nurodyta apie svetainę „Violet“, taip pat tai buvo aptarta naujai paskelbtame, manau, kad taip vadinasi, įrenginių auditas, kuris yra vienas iš CŽV per kelias pastarąsias savaites paskelbtų dokumentų. Šiame dokumente aprašomos problemos, su kuriomis CŽV susidūrė 2005 m. ir 2006 m., siekdama gauti medicininę pagalbą priimančiosiose šalyse. Dabar naujajame dokumente, įrenginių audite, konkrečiai nenurodoma, apie kokias šalis kalbama, nors vienintelės tuo metu veikusios šalys, apie kurias kalbama šiame dokumente, buvo Lietuva ir Afganistanas. Kita vertus, Senato ataskaitoje kontekstualiai, toje pastraipoje, manau, yra aišku, kad joje kalbama apie Lietuvą, ir joje teigiama, kad jie neturėjo tinkamos medicininės įrangos, kad galėtų spręsti medicinines problemas, ir kad jie iš pradžių buvo susitarę su priimančiąja šalimi, jog priimančioji šalis tokiais atvejais suteiks medicininę įrangą. Priimančioji šalis nusprendė, kad to nedarys. Objekto audite vartojamas žodis, kad ji „nesilaikė įsipareigojimų“. Nemanau, kad šis žodis vartojamas Senato ataskaitoje“.

(iii) „Sulaikymo vietos violetinė“ 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje

146. 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje keliuose skyriuose, susijusiuose su įvairiais įvykiais, minima „sulaikymo vieta „Violet“.

147. Skyriuje, pavadintame „CŽV įsteigia sulaikymo vietą „DETENTION SITE BLACK“ šalyje [REDACTED] ir sulaikymo vietą „DETENTION SITE VIOLET“ šalyje [REDACTED]“, skyriuje, kuriame kalbama apie sulaikymo vietą „Violet“, rašoma taip:

[REDAKCIJA] Atskiroje [nuo šalies, kurioje yra sulaikymo vieta „Juodoji“], šalyje [pavadinimas užtušuotas], CŽV gavo [REDAKCIJA] ir politinės vadovybės sutikimą įkurti sulaikymo vietą prieš informuodama JAV ambasadorių. Kaip savo prašyme CŽV būstinei informuoti ambasadorių nurodė CŽV padalinio vadovas, šalies [duomenys neskelbtini] [duomenys neskelbtini] ir [duomenys neskelbtini] tikriausiai būtų paklausę ambasadoriaus apie CŽV sulaikymo įstaigą. Po to, kai [REDAKCIJA] atidėjo [REDAKCIJA] informavimą [REDAKCIJA] mėnesiams, kas sukėlė CŽV stoties, norėjusios politinio pritarimo prieš atvykstant CŽV sulaikytiesiems, siaubą. Šalies [REDAKCIJA] pareigūnas [REDAKCIJA] už [REDAKCIJA] ribų, žinodamas apie šią įstaigą, buvo apibūdintas kaip „šokiruotas“, bet vis dėlto pritarė. [Iki 2003 m. vidurio CŽV padarė išvadą, kad užbaigtos, bet vis dar nenaudojamos „sulaikymo kameros“ šalyje [REDACTED] nepakanka, atsižvelgiant į didėjantį CŽV sulaikytųjų, dalyvaujančių programoje, skaičių ir CŽV interesą tardyti kelis sulaikytuosius toje pačioje sulaikymo vietoje. Todėl CŽV siekė pastatyti naują, išplėstą sulaikymo patalpą šalyje. CŽV taip pat pasiūlė [REDAKCIJA] milijoną [vienas skaitmuo užtušuotas] dolerių, kad „parodytų dėkingumą“ už [REDAKCIJA] paramą programai. Tačiau pagal CŽV laišką [ilga ištrauka užtušuota]. Nors [REDAKCIJA] šalies [REDAKCIJA] išplėtoto objekto statybos planą patvirtino [REDAKCIJA], CŽV ir [duomenys redaguoti] sukūrė sudėtingus mechanizmus, kad [ilga ištrauka REDAKCIJA] suteiktų [REDAKCIJA] [vienas skaitmuo užtušuotas] milijonus JAV dolerių. [REDAKCIJA] šalyje [REDAKCIJA] apsunkino susitarimus. [kai Šalis [ilgas sakinys REDAKCIJOJE] paprašė pateikti naujausią informaciją apie CŽV sulaikymo vietos planavimą, jam buvo pasakyta [REDAKCIJOJE] – netiksliai – kad planavimas nutrauktas. [data REDAKCIJA], kai į objektą atvyko pirmieji sulaikytieji, [REDAKCIJA] informavo CŽV [REDAKCIJA], kad šalies [REDAKCIJA] [REDAKCIJA] „tikriausiai turi neišsamų įsivaizdavimą [apie objekto] tikrąją funkciją, t. y. tikriausiai mano, kad tai yra tam tikras [REDAKCIJA] centras“.

148. Skyriuje „CŽV operacijų tempas lėtėja; bazės viršininkas susirūpinęs dėl „nepatyrusio, marginalaus, nepakankamai gerai dirbančio“ CŽV personalo; generalinis inspektorius apibūdina debriverių trūkumą kaip „nuolatinę problemą“, skyriuje, kuriame kalbama apie sulaikymo vietą „Violetinė“, rašoma taip:

„[REDAKCIJA] 2004 m. CŽV sulaikytieji buvo laikomi trijose šalyse: DETENCION SITE BLACK šalyje [REDAKCIJA], [REDAKCIJA] įstaigoje [REDAKCIJA] šalyje [REDAKCIJA], taip pat sulaikymo įstaigose šalyje [REDAKCIJA]. Sulaikymo vieta VIOLET šalyje [REDAKCIJA] atidaryta 2005 m. pradžioje.“

149. Skyriuje, pavadintame „Spaudos istorijos ir CŽV nesugebėjimas suteikti sulaikytiesiems skubios medicininės pagalbos lėmė CŽV sulaikymo įstaigų [REDAKCIJA] ir [REDAKCIJA] šalyse uždarymą“, skyrius, kuriame kalbama apie „Washington Post“ paskelbtą informaciją apie slaptus CŽV kalėjimus Europoje ir sulaikymo vietų „Detention Site Black“ ir „Detention Site Violet“ uždarymą, skamba taip:

„2005 m. spalio mėn. CŽV sužinojo, kad „Washington Post“ žurnalistė Dana Priest turi informacijos apie CŽV sulaikymo ir tardymo programą [REDAKCIJA]. Tuomet CŽV vedė derybas su laikraščiu „The Washington Post“, kuriose siekė, kad laikraštis neskelbtų informacijos apie CŽV sulaikymo ir tardymo programą.

Paskelbus „Washington Post“ straipsnį, [REDAKCIJA] Šalis [REDAKCIJA] pareikalavo uždaryti sulaikymo vietą BLACK per [REDAKCIJA dviženklį skaičių]. Netrukus po to CŽV perkėlė [REDAKCIJA]| likusius CŽV sulaikytuosius iš šios įstaigos.

[ilgas fragmentas REDAKCIJOJE] [REDAKCIJOJE] Šalies [REDAKCIJOJE] pareigūnai atsisakė priimti CŽV sulaikytąjį Mustafą Ahmadą al-Hawsawi į vietos ligoninę, nors anksčiau su šalies atstovais buvo aptarta, kaip bus elgiamasi sulaikytajam iškilus skubios medicininės pagalbos poreikiui. Nors CŽV suprato [REDACTED] pareigūnų nenorą guldyti CŽV sulaikytąjį į vietos ligoninę, atsižvelgiant į žiniasklaidos pranešimus, CŽV būstinė taip pat suabejojo [REDACTED] „noru dalyvauti, kaip iš pradžių buvo sutarta ir (arba) planuota, teikiant skubią medicininę pagalbą“. Nepavykus gauti pagalbos iš Gynybos departamento, CŽV buvo priversta kreiptis pagalbos į tris trečiąsias šalis dėl medicininės pagalbos suteikimo al-Hawsawi ir keturiems kitiems CŽV sulaikytiesiems, turintiems ūmių negalavimų. Galiausiai CŽV sumokėjo [REDAKCIJA] daugiau kaip [dviženklis skaičius redaguojamas] milijonų JAV dolerių už [vardas REDAKCIJA] ir [vardas REDAKCIJA] gydymą ir pasirūpino, kad [vardas REDAKCIJA] ir [vardas REDAKCIJA] būtų gydomi [REDAKCIJA]. Dėl medicininių problemų 2006 m. [penki ženklai REDAKCIJA] mėnesį buvo uždaryta [penki ženklai REDAKCIJA] šalies [REDAKCIJA] sulaikymo vieta VIOLET. Tada CŽV perkėlė likusius sulaikytuosius į sulaikymo vietą BROWN. Tuo metu visi CŽV sulaikytieji buvo šalyje [REDAKCIJOJE].

Skubios medicininės pagalbos sulaikytiesiems trūkumas – problema, dėl kurios teko uždaryti DETENCION SITE VIOLET šalyje [REDACTED], buvo ne kartą iškelta statant CŽV sulaikymo įstaigą šalyje [REDACTED].

2006 m. sausio pradžioje Gynybos departamento pareigūnai informavo CŽV pareigūnus, kad gynybos sekretorius D. Rumsfeldas priėmė oficialų sprendimą nepriimti jokių CŽV kalinių į JAV karinę bazę Gvantanamo įlankoje, Kuboje. Tuo metu CŽV laikė 28 sulaikytuosius dviejuose likusiuose objektuose – VIOLETINĖJE APSAUGOS VIETOJE (DETENTION SITE VIOLET), esančioje šalyje [REDACTED], ir ORANŽINĖJE APSAUGOS VIETOJE (DETENTION SITE ORANGE), esančioje šalyje [REDACTED]. Ruošiantis 2006 m. sausio 6 d. susitikimui su gynybos sekretoriumi Rumsfeldu, CŽV direktoriui Gossui buvo pateiktas dokumentas, kuriame nurodyta, kad Gynybos departamento pozicija neleisti perkelti CŽV sulaikytųjų į JAV karinę priežiūrą Gvantanamo įlankoje „sužlugdytų teisėtą CŽV galutinio žaidimo planavimą“.

2. Ieškovo sulaikymas ir elgesys su juo

150. Pareiškėjas teigė, kad per visą jo kalinimo CŽV laikotarpį jis buvo kankinamas ir su juo buvo kitaip netinkamai elgiamasi, kaip draudžiama pagal Konvencijos 3 straipsnį.

Šiuo atžvilgiu jis, be kita ko, rėmėsi savo patirties CŽV kalėjime ir kalinimo sąlygų aprašymu, pateiktu 2007 m. Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto ataskaitoje. Ataskaita buvo grindžiama pokalbiais su pareiškėju ir trylika kitų didelės vertės sulaikytųjų, įskaitant A. Al Nashiri, po to, kai jie buvo perkelti į Gvantanamo karinį kalėjimą (daugiau informacijos žr. 296-299 punktus toliau).

151. TKKG 2007 m. ataskaitos I priede pateikiami kai kurių pokalbių su keturiolika kalinių ištraukų pavyzdžiai. Šios ištraukos pateikiamos pažodžiui. Pareiškėjo apklausos stenogramoje pateikiama išsami informacija apie netinkamą elgesį su juo CŽV areštinėje „dėl jo sulaikymo Afganistane, kur jis buvo laikomas maždaug devynis mėnesius nuo 2002 m. gegužės mėn. iki 2003 m. vasario mėn.“.

2007 m. Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto ataskaitoje pateiktas pareiškėjo pasakojimas apie žiaurų elgesį, kurį jis patyrė CŽV kalėjime, yra toks:

„Tada mane, negalintį tinkamai vaikščioti, ištraukė iš mažos dėžės ir paguldė ant kažko, kas atrodė kaip ligoninės lova, ir labai stipriai pririšo diržais. Tuomet ant veido buvo uždengtas juodas audinys, o tardytojai mineralinio vandens buteliu užpylė ant jo vandens, kad negalėčiau kvėpuoti. Po kelių minučių audeklas buvo nuimtas ir lova pasukta į vertikalią padėtį. Diržų spaudimas į mano žaizdas buvo labai skausmingas. Vėmiau. Tada lova vėl buvo nuleista į horizontalią padėtį ir vėl buvo atliekami tie patys kankinimai, kai ant mano veido buvo uždengtas juodas audinys, o ant jo iš butelio buvo pilamas vanduo. Šį kartą mano galva buvo labiau atlošta atgal, žemyn, o vanduo buvo liejamas ilgiau. Kovojau prieš diržus, bandydamas kvėpuoti, bet tai buvo beviltiška. Maniau, kad mirsiu. Praradau šlapimo kontrolę. Nuo tada vis dar prarandu šlapimo kontrolę, kai patiriu stresą.

Tada vėl buvau patalpintas į aukštą dėžę. Kol buvau dėžėje, vėl garsiai grojo muzika, o kažkas iš lauko pusės nuolat daužė į dėžę. Bandžiau atsisėsti ant grindų, bet dėl mažos erdvės kibiras su šlapimu apvirto ir išsiliejo ant manęs. … Tada buvau išvestas į lauką ir vėl rankšluosčiu apvyniotas kaklas, o tie patys du tardytojai, kaip ir anksčiau, mane daužė į sieną faneros danga ir kelis kartus trenkė į veidą.

Tada buvau priverstas sėdėti ant grindų su juodu gobtuvu ant galvos, kol prasidėjo kitas kankinimų seansas. Kambaryje visada buvo labai šalta.

Tai tęsėsi maždaug savaitę. Per tą laiką visa procedūra buvo pakartota penkis kartus. Kiekvieną kartą, išskyrus vieną, buvau dusinamas vieną ar du kartus, o tarp jų buvau paguldytas vertikalioje padėtyje ant lovos. Vieną kartą dusinimas buvo pakartotas tris kartus. Kiekvieną kartą, kai buvau paguldytas į vertikalią padėtį tarp dusinimų, vėmiau.

Per tą savaitę man nebuvo duodama jokio kieto maisto. Man buvo duodama tik atsigerti. Galva ir barzda buvo skusta kiekvieną dieną.

Kelis kartus nugriuvau ir praradau sąmonę. Galiausiai kankinimai buvo nutraukti įsikišus gydytojui“.

152. Išsamesnis įvairių pareiškėjui taikytų netinkamo elgesio metodų, susijusių su 2007 m. Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto ataskaitoje ir 2004 m. CŽV ataskaitoje, aprašymas pateikiamas pirmiau cituotoje byloje Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, §§ 102-107).

153. Faktų nustatymo posėdžio metu pareiškėjas taip pat pateikė ištrauką iš iš dalies išslaptintų 2007 m. kovo 27 d. Gvantanamo kovotojo statuso peržiūros teisme vykusių posėdžių, per kuriuos jis papasakojo apie elgesį su juo CŽV kalėjime, stenogramų. Šis dokumentas buvo paskelbtas 2016 m. birželio 13 d. Kiek tai susiję, jame rašoma taip:

„Gailestingojo Dievo vardu. Pone Pirmininke ir Tribunolo nariai, norėčiau šiandien kalbėti su jumis vienas, bet pastaruoju metu mane ištiko priepuoliai, dėl kurių laikinai sutriko mano gebėjimas nesunkiai kalbėti ir rašyti. Todėl paprašiau savo asmeninio atstovo kalbėti mano vardu. Tikiuosi iš jūsų teisingumo ir žinau, kad to siekiate. Nedarykite klaidos, kurią CŽV padarė, kai 2002 m. kovo 28 d. pirmą kartą mane suėmė. Po kelis mėnesius trukusių fizinių ir psichinių kančių ir kankinimų jiems nerūpėjo mano sužalojimai, kuriuos jie padarė mano akiai, skrandžiui, šlapimo pūslei, kairiajai šlauniai ir lytiniams organams. Jiems nerūpėjo, kad nuo šių sužalojimų beveik miriau. Gydytojai man sakė, kad vos nemiriau keturis kartus. Tada jie perkėlė mane į slaptą vietą. Jie perkėlė mane taip, kad normaliam, paprastam žmogui būtų gėda gydytis. Jie net mažiausiai penkis kartus neleido man nueiti į tualetą, o kartais, kai keliaudavome, negalėdavau nueiti į tualetą nuo 24 iki 36 valandų. … Jie taip elgėsi su manimi, nes manė, kad esu trečiasis „Al Qaida“ lyderis ir USAMA BIN LADEN’o partneris, kaip minima neįslaptintoje įrodymų prieš mane santraukoje.

Pirmas dalykas, per aš vis dar – buvau – vis dar ligoninėje. Jie manęs klausdavo, o aš atsakydavau. Iš ligoninės, po, nežinau, kiek mėnesių, kiek kartų. Jie nusivežė mane į savo slaptavietę. Nuo tos kalkės buvau nuoga. Ir manau, kad jūs žinote, kiek tai blogai mums, musulmonams, ir manau, kad tai problema jums, krikščionims ar žydams. Nežinau, bet bent jau mums tai buvo labai blogai. Aš buvau per silpnas, jie privertė mane miegoti metalinėje lovoje, [per kalbos analitiką] medicininėje metalinėje lovoje. Ji atrodo taip. Nuogas ir jaučiu šaltį, o iš šios vietos vis dar kraujuoja [rodo į kairės šlaunies vidinę pusę šlapimas]. … Taigi tai užtruko dienų dienas, per šalta vieta, nuogas ir padėtis miegoti. Po to mane paguldė į kėdę – tos pačios aplinkybės – nuogas, per daug šalta, jokio maisto, tik Ensure [kalbos analitikas patikslina Ensure – prievartinis maitinimas Ensure]. …

Ir jie nesuteikė man galimybės, visa tai, gal vieną-dvi savaites, nežinau laiko. Jokio maisto, jokio miego, neleidžiama miegoti. Kai aš jaučiuosi mieganti, jie mane taip krato [krato kėdę] arba verčia stovėti. Bet visą tą laiką aš sėdžiu dvidešimt keturias valandas, tik vėl atsiprašau, kai naudojuosi tualetu, kibiru, ne tikru tualetu, kibiru šalia manęs ir priešais juos, ir nuo to laiko aš jaučiuosi nesmagiai…

Taigi visą tą laiką jie manęs klausinėja, kalbasi. Vienas žmogus pakalba ir jie palieka dar du, dar du, dar du, dar du, jokio miego, jokio maisto, nieko, ir šalta, šalta. … Po kurio laiko, nežinau, kiek, tai buvo savaitės ir savaitės, jie man suteikia galimybę vieną kartą išsimiegoti. Gal kartą per du mėnesius, dvi savaites. Tiksliai nežinau, kartą per mėnesį. Vėl liepia man sėdėti ant grindų. Taip pat šalta, nuogas, bandau uždengti savo privačią dalį, nes pančiai net negaliu, nes tokia kėdė kaip ši, bet ji turi [per Prezidentas ir kalbos analitikas rankų atramą]. Taigi aš bandžiau užsidengti niekuo ir pradėjo mane versti stovėti valandų valandas. …

Aš prašau, sakau jam: „daryk, kaip nori, pasakyk man laiką, kada aš noriu melstis. Jokios galimybės pasimelsti nėra. Duokite man laiko ir nereikia vandens. Man reikia melstis be valymo. Prieš melsdamasis turėčiau šiek tiek apsivalyti’. Pateikiu prašymo skaičių laiko. Nieko. Po to įdeda mane į didelę dėžę tą patį mano ūgį, bet jo nėra, ir jie įdeda kibirą su manimi. Tualeto kibiras. Neturėjau galimybės atsisėsti, tik į kibirą, o kadangi kibiras neturėjo dangčio arba jie jį uždengė, atsidūriau kibire štai taip [bando judėti ir rodytis sėdėdamas ant kėdės]. Ir ta vieta per arti; aš užtrukau valandų valandas, kol jis atėjo ir išgelbėjo mane iš kibiro, vėl ir vėl gaila, kad jis pilnas šlapimo. Ir nuo to laiko ir laiko mane įkišo į šitą ir įdėjo į mažą dėžutę. Aš nieko negaliu padaryti. Aš negaliu sėdėti stovėti nieko daryti ir valandų valandas ir valandas. Pradėkite mane daužyti į sieną… Stipriai mušti mane į nugarą, į nugarą, į galvą. Paskutinis dalykas, žinoma, tas pats, vėl ir vėl, skirtingu laiku, be to, mane paguldė į tą pačią [per kalbos analitiką] medicininę lovą. Jie mane visiškai surakino, net galvą; nieko negaliu daryti. Šitaip ir jie man į burną įkišo vieną skudurėlį, o į burną įpylė vandens, vandens, vandens. …

Paskutinis dalykas, kurį jie daro, – aš vis dar surakintas antrankiais. Buvau nuogas; esu nuogas; jie atveda [per kalbos analitiką] tardytoją, tardytoją moterį priekyje. Aš buvau nuogas, štai taip. …

Bet tiesa, po to, po antro – arba antro – po pilnų metų, dvejų metų, jie pradėjo man sakyti, kad reikia melstis, ir pamažu, pamažu aplinkybės tapo geros. Jie man pasakė: „Atsiprašau, mes atrandame, kad tu ne trečias numeris, ne partneris, net ne kovotojas. …“

154. Faktų nustatymo posėdyje J. G. S. padarė tokius pareiškimus dėl elgesio, kuris galėjo būti taikomas pareiškėjui jo tariamo kalinimo Lietuvoje metu:

„Didžioji dalis sustiprinto tardymo, kurio metu buvo tardomas ponas Zubaydah, aiškiai dokumentais patvirtinta, kad jis vyko Tailande. Ten jis buvo tardomas vandens lentomis ir ten su juo buvo atliekami groteskiški eksperimentai, kai su juo buvo taikomi neleistini, o kartais vos leidžiami metodai, nes CŽV parengė savo ankstyvąsias taisykles ir nuostatus, kaip teisėtai tardyti sulaikytuosius. Tačiau iki tol, kol jis pasiekė Lenkiją, buvo paskelbta, kad jis atitinka reikalavimus. Taigi neįmanoma tiksliai nurodyti, kokie papildomi metodai jam buvo taikomi Europoje.“

Atsakydamas į tolesnį teisėjų klausimą šiuo klausimu, jis pareiškė:

„Kategoriškai pasisakyti dėl konkrečių tardymo metodų ar kitokio elgesio ar netinkamo elgesio su A. Zubaydah Lietuvoje neįmanoma, nes, vėlgi, jie nėra aiškiai aprašyti jokioje mums prieinamoje viešoje erdvėje esančioje ataskaitoje. Vis dėlto esu pasirengęs teigti, kad vien kalinimo sąlygos „juodojoje aikštelėje“ Lietuvoje peržengia ribą, kuri mūsų žmogaus teisių apsaugos kultūroje, kurią reiškia Europos žmogaus teisių konvencija, prilygsta 3 straipsnio pažeidimui. Čia įprastai taikoma ir dokumentuose aprašyta tokia praktika, kaip pojūčių atėmimas, miego atėmimas, religinių teisių nesuteikimas, kalinimas be ryšio su kitais asmenimis, ilgalaikis kalinimas neribotą laiką, taip pat įvairūs kondicionavimo metodai, kaip juos vadina CŽV, kurie bet kuriuo kitu atveju patys savaime būtų laikomi netinkamo elgesio formomis. Šiuo atveju jų net neverta minėti ataskaitoje, nes jie tapo įprasti, tačiau nenorėčiau, kad aiškių waterboardingo ar kitų EIT aprašymų nebuvimas būtų traktuojamas kaip ženklas, kad su juo nebuvo žiauriai elgiamasi jo buvimo Lietuvoje metu. Be to, turėčiau pabrėžti, kad, kadangi tuo metu jis buvo laikomas daugiau nei trejus metus ir net iki ketverių metų, iš viso pervežant jį per tas vietas, turėjo būti kumuliatyvus blogo elgesio, kurį jis patyrė iš savo pagrobėjų rankų, poveikis.“

155. P. Blackas davė tokius parodymus:

„… [I]tiesa, kad santykinai informacijos apie elgesį su kaliniais CŽV sulaikymo programoje 2005-2006 m. yra mažiau nei ankstesniais metais. Yra kelios išimtys. Neseniai išslaptintame CŽV Medicinos tarnybų biuro memorandume, kuris priklauso anksčiau šį mėnesį išslaptintų dokumentų partijai, nurodyta 2004 m. gruodžio mėn. Jis įsigaliojo prieš pat tą laiką, kai – kaip aš suprantu – Abu Zubaydah buvo perduotas Lietuvai. Šiame dokumente iš esmės aprašomi visi sustiprinto tardymo metodai, kitaip tariant, jame aiškiai nurodoma, kad nuo 2004 m. gruodžio mėn., taigi ir 2005 m., galima taikyti visus šiuos metodus, jie yra įtraukti į valgiaraštį. Kalbant apie tai, kokiu mastu šie metodai buvo naudojami, turime palyginti nedaug duomenų, tačiau yra keletas, kuriuos, manau, verta paminėti. Senato ataskaitoje teigiama, kad yra keletas atvejų, kai, pavyzdžiui, CŽV, laikydama nuogus kalinius šaltose sąlygose, nesilaikė savo paties rekomendacijų. Gairės išdėstytos memorandume, kurį ką tik minėjau, 2004 m. gruodžio mėn. medicininių paslaugų biuro memorandume. Senato ataskaitoje teigiama, kad po šio memorandumo, iki paskutinio jame minimo 2005 m. gruodžio mėnesio, buvo kalinių, kurie buvo laikomi šaltesnėmis sąlygomis, nei sankcionavo šis memorandumas. Taip pat buvo kalinių, kurie buvo paimti į nelaisvę 2005 m., įskaitant Abu Faraj al-Libbi, kuris, kaip žinome iš Senato ataskaitos, ilgą laiką buvo laikomas be miego. Be to, neturiu daugiau informacijos apie tikslias sąlygas, nors akivaizdu – tai buvo patvirtinta neseniai išslaptintuose dokumentuose – kad 2005-2006 m. kaliniai ir toliau buvo laikomi vienutėse, tai akivaizdu. Taip pat aišku, kad prieš atvykstant į paskutinę vietą Afganistane, t. y. 2006 m. kovo mėn. Pirmą kartą natūralią šviesą jie gavo po to, kai buvo atvežti 2006 m. kovo mėn. Tai beveik viskas, ką galiu pasakyti šia tema.“

156. 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje teigiama, kad „nuo Abu Zubaydah sulaikymo … iki jo perdavimo į Gynybos departamento globą 2006 m. rugsėjo 5 d., dėl Abu Zubaydah pateiktos informacijos buvo parengtos 766 išplatintos žvalgybos ataskaitos“, iš kurių devyniasdešimt penkios buvo parengtos per pradinį jo sulaikymo etapą 2002 m. balandžio ir gegužės mėnesiais (į kurį įėjo laikotarpis, kai pareiškėjas buvo prijungtas prie gyvybę palaikančių aparatų ir negalėjo kalbėti) ir devyniasdešimt viena – 2002 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais.

E. Tolesni pareiškėjo perkėlimai CŽV kalinimo metu (iki 2006 m. rugsėjo 5 d.), rekonstruoti remiantis 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita ir kitais dokumentais bei patvirtinti Teismo apklaustų ekspertų

157. Savo pirminiuose pareiškimuose pareiškėjas tvirtino, kad po to, kai jis buvo perduotas vykdant ypatingąjį perdavimą iš Lietuvos, jis buvo laikomas neatskleistoje įstaigoje trečiojoje šalyje, iš kurios vėliau buvo perkeltas į JAV kardomąjį kalinimą JAV karinio jūrų laivyno bazės Gvantanamo įlankoje, Kuboje, 7-ojoje stovykloje.

158. Kaip nurodyta pirmiau, ekspertų teigimu, 2006 m. kovo 25 d. pareiškėjas buvo perkeltas iš Lietuvos į Afganistaną per Kaire įvykusį dviejų lėktuvų persėdimą ir vėliau buvo laikomas vienintelėje likusioje CŽV sulaikymo įstaigoje – sulaikymo vietoje Brown (žr. 133-134, 138 ir 140-144 punktus pirmiau).

159. 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje sulaikymo vieta „Detention Site Brown“ minima Chalido Šeicho Mohammedo (toliau – KSM) perdavimo ir slapto sulaikymo kontekste, kaip nurodyta toliau:

„KSM buvo perkeltas į sulaikymo vietą [REDAKCIJA] 2005 m. [diena ir mėnuo REDAKCIJA], į sulaikymo vietą BROWN – 2006 m. kovo [dviženklė data REDAKCIJA], o 2006 m. rugsėjo 5 d. – į JAV karinį kalėjimą Gvantanamo įlankoje, Kuboje“.

160. 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje teigiama, kad pareiškėjas „2006 m. rugsėjo 5 d. buvo perkeltas į JAV karinį sulaikymą“.

F. Pareiškėjo kalinimas JAV Gvantanamo įlankos įlankoje nuo 2006 m. rugsėjo 5 d. iki dabar

161. Nuo 2006 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjas buvo laikomas JAV Gvantanamo įlankos karinėje jūrų bazėje, griežčiausio saugumo 7-ojoje stovykloje, kaip apibūdino jo advokatai, „ekstremaliomis kalinimo sąlygomis“.

Stovykla Nr. 7 buvo įsteigta 2006 m., kad joje būtų laikomi didelės vertės sulaikytieji, perkelti iš CŽV į karinę priežiūrą. Jos buvimo vieta yra įslaptinta. Šiuo metu joje laikoma penkiolika kalinių, įskaitant ieškovą ir M. Al Nashiri.

Į šią tardymo izoliatoriaus dalį lankytojai, išskyrus advokatus, neįleidžiami. Kaliniai privalo dėvėti gobtuvus, kai jie perkeliami iš kameros susitikti su advokatais ar kitais tikslais. Pareiškėjui praktiškai uždrausta bendrauti su išoriniu pasauliu, išskyrus pašto ryšius su šeima.

162. 2015 m. birželio 3 d. paskelbtoje Amerikos žmogaus teisių komisijos ataskaitoje „Gvantanamo uždarymo link“ bendrosios sąlygos 7-ojoje stovykloje apibūdinamos taip:

„120. Nors padaryta pažanga gerinant kalinimo sąlygas Gvantaname, vis dar yra daug susirūpinimą keliančių sričių. Šiuo atžvilgiu Amerikos komisija pažymi, kad 7-ojoje stovykloje sulaikytiesiems nesuteikiamas toks pat elgesys kaip kitiems kaliniams; kad sveikatos priežiūros srityje susiduriama su daugybe problemų, ypač atsižvelgiant į senėjančią Gvantanamo gyventojų populiaciją; ir kad religija vis dar yra opus klausimas. Be to, IACHR yra ypač susirūpinusi dėl kančių, baimės ir sielvarto, kuriuos sukelia neribotą laiką trunkantis kalinimas, dėl kurio kaliniai kelis kartus protestavo badavimu, o kai kuriais kraštutiniais atvejais priėmė drastišką sprendimą nutraukti savo gyvybę.

122. Amerikos komisija gavo nerimą keliančios informacijos apie kalinimo sąlygas 7-ojoje stovykloje – vienvietėje įstaigoje, kurioje šiuo metu laikoma nedidelė grupė ypatingų kalinių, vadinamųjų „didelės vertės kalinių“. Pranešama, kad šie sulaikytieji laikomi be ryšio su kitais kaliniais ir su jais nesielgiama taip pat, kaip su kitais kaliniais. 2013 m. gegužės 20 d. aštuoniolikos karinių ir civilinių gynėjų grupė, atstovaujanti „didelės vertės sulaikytiesiems“, nusiuntė bendrą prašymą gynybos sekretoriui Charlesui Hageliui pagerinti kalinimo sąlygas Gvantaname. Jie nurodė, kad šiems kaliniams neleidžiama susisiekti su savo šeimomis telefonu ar vaizdo ryšiu, kad jiems apribota galimybė gauti religinę medžiagą (pavyzdžiui, pranašo Mahometo posakius ir gyvenimo aprašymus), kad jų poilsio galimybės yra ribotos ir kad jiems neleidžiama dalyvauti grupinėse maldose, priešingai nei kitiems kaliniams.

136. Amerikos komisija mano, kad pirmiau aprašytomis kalinimo sąlygomis pažeidžiama teisė į humanišką elgesį. Be to, siekdama garantuoti, kad kalinių teisės būtų veiksmingai ginamos pagal galiojančius tarptautinius žmogaus teisių standartus, valstybė turi užtikrinti, kad visi laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turėtų galimybę pasinaudoti teisminėmis teisių gynimo priemonėmis. IACHR su dideliu susirūpinimu atkreipia dėmesį į tai, kad Gvantanamo kaliniams neleidžiama bylinėtis federaliniuose teismuose dėl bet kokio jų kalinimo sąlygų aspekto, o tai savaime yra vienos iš pagrindinių žmogaus teisių pažeidimas. Šis klausimas, taip pat kai kurie naujausi su šiuo klausimu susiję pokyčiai bus įvertinti skyriuje apie teisę kreiptis į teismą. Be to, kaip bus aptarta toliau, teisinės apsaugos trūkumas ir dėl to kylanti nežinomybė dėl ateities privertė sulaikytuosius imtis kraštutinių priemonių – bado streikų, kuriais jie reikalavo pakeisti savo padėtį.“

163. Pareiškėjui nebuvo pareikšti jokie kaltinimai dėl nusikalstamos veikos. Vienintelę jo sulaikymo pagrindo peržiūrą 2007 m. kovo 27 d. atliko karinių pareigūnų grupė, kuri buvo JAV karinio kovotojo statuso peržiūros tribunolo dalis (taip pat žr. 153 punktą). Komisija nusprendė, kad jis gali būti sulaikytas.

164. Pareiškėjas nėra įtrauktas į sąrašą asmenų, kuriuos turi teisti karinė komisija. Jis yra vienas iš didelės vertės sulaikytųjų, kurie lieka „sulaikyti neribotam laikui“ (taip pat žr. 80 punktą pirmiau).

G. Psichologinis ir fizinis HVD programos poveikis pareiškėjui

165. Pareiškėjo teigimu, dėl kankinimų ir netinkamo elgesio, kurių jis patyrė būdamas sulaikytas pagal HVD programą, jis kenčia nuo rimtų psichinės ir fizinės sveikatos sutrikimų.

Pareiškėjo advokatas JAV negalėjo pateikti daugelio detalių apie jo fizinius ir psichologinius sužalojimus, nes visa iš pareiškėjo gauta informacija laikoma įslaptinta. Advokatai nurodė, kad viešai prieinamuose dokumentuose aprašyta, kaip ankstesni sužalojimai paaštrėjo dėl netinkamo elgesio su juo ir ilgos izoliacijos, todėl jis patyrė nuolatinį smegenų pažeidimą ir fizinę negalią.

Pareiškėją kankina akli galvos skausmai, jam išsivystė nepakeliamas jautrumas garsui. Vien tik 2008-2011 m. jis patyrė daugiau kaip 300 priepuolių. Kažkuriuo nelaisvės metu jis neteko kairės akies. Jo fizinį skausmą dar labiau sustiprino suvokimas, kad jo protas slysta iš galvos. Jis kenčia nuo dalinės amnezijos ir sunkiai prisimena savo šeimą.

H. JAV Senato komiteto 2014 m. ataskaitoje nurodytų CŽV sulaikymo vietų, pažymėtų spalvotais kodiniais pavadinimais, vietų nustatymas pagal ekspertus

166. Teismo apklausti ekspertai nustatė tokias aštuonių spalvotais kodais pavadintų CŽV sulaikymo vietų vietas (žr. 24 punktą): Žalioji sulaikymo vieta buvo Tailande, Kobalto spalvos sulaikymo vieta – Afganistane, Mėlynoji sulaikymo vieta – Lenkijoje, Violetinė sulaikymo vieta – Lietuvoje, Oranžinė sulaikymo vieta – Afganistane, Rudoji sulaikymo vieta – Afganistane, Pilkoji sulaikymo vieta – Afganistane, o Juodoji sulaikymo vieta buvo nustatyta Rumunijoje (taip pat žr. 122 ir 132-145 punktus pirmiau; taip pat žr. cituotą sprendimą Al Nashiri prieš Rumuniją, § 159).

I. Parlamentinis tyrimas Lietuvoje

Toliau išdėstyti faktai grindžiami Seimo 2010 m. sausio 19 d. nutarimo Nr. XI-659 priedu – „Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto parlamentinio tyrimo dėl įtariamo Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinės žvalgybos valdybos sulaikytų asmenų gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje išvadomis“ (toliau – CNSD išvados; žr. 173 punktą toliau) – dokumentu, kuriame išsamiai aprašytas 2009-2010 m. Lietuvoje atliktas parlamentinis tyrimas dėl įtariamo CŽV slaptos sulaikymo vietos egzistavimo šalyje.

168. 2009 m. rugsėjo 9 d. dėl įvairių žiniasklaidos pranešimų ir viešai išreikšto susirūpinimo dėl tariamo CŽV slaptos sulaikymo įstaigos egzistavimo Lietuvoje Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (toliau – CNSD arba Komitetas) ir Seimo Užsienio reikalų komitetas surengė bendrą posėdį, kuriame išklausė valstybės institucijų atstovus dėl žiniasklaidos pranešimų, susijusių su CŽV kalinių gabenimu ir kalinimu Lietuvos Respublikoje. Komitetai negavo jokių duomenų, patvirtinančių CŽV kalėjimo egzistavimą Lietuvoje. Jiems pateiktuose rašytiniuose valstybės institucijų atsakymuose buvo paneigta, kad toks kalėjimas kada nors egzistavo.

169. 2009 m. spalio 20 d. lankydamasis Lietuvoje Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras Thomas Hammarbergas paragino valdžios institucijas atlikti išsamų tyrimą dėl įtarimų, kad šalyje veikė slaptas CŽV kalėjimas.

170. 2009 m. spalio 20 d. spaudos konferencijoje Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atsakydama į klausimus apie tariamą CŽV kalėjimo egzistavimą Lietuvoje, pareiškė, kad turi „netiesioginių įtarimų“, jog jis galėjo būti Lietuvoje.

1. Seimo tyrimas ir išvados

171. 2009 m. lapkričio 5 d. Seimas priėmė nutarimą Nr. XI-459, kuriuo pavedė KAM atlikti parlamentinį tyrimą dėl įtarimų, susijusių su CŽV sulaikytų asmenų gabenimu ir kalinimu Lietuvos teritorijoje.

CNSD buvo pateikti šie klausimai:

(1) ar CŽV sulaikyti asmenys buvo gabenami ir kalinami Lietuvos Respublikos teritorijoje;

(2) ar Lietuvos Respublikos teritorijoje veikė slapti CŽV sulaikymo centrai;

(3) ar Lietuvos Respublikos valstybės institucijos (politikai, pareigūnai, tarnautojai) svarstė klausimus, susijusius su slaptų CŽV sulaikymo centrų veikla arba sulaikytųjų asmenų gabenimu ir laikymu Lietuvos Respublikoje.

172. Atlikdamas parlamentinį tyrimą, CNSD žodžiu arba raštu apklausė penkiasdešimt penkis asmenis, kurie galėjo žinoti informaciją arba kurie pareiškė, kad žino informaciją, susijusią su tiriamais klausimais. Komitetas apklausė politikus, valstybės tarnautojus ir pareigūnus, ėjusius pareigas 2002-2005 m. arba tyrimo metu, įskaitant, be kita ko, Respublikos Prezidentus, Seimo pirmininkus, Ministrus Pirmininkus, Europos Parlamento narius, krašto apsaugos, užsienio reikalų ir vidaus reikalų ministrus, vidaus reikalų viceministrą, ginkluotųjų pajėgų vadus, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkus ir narius, Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) direktorių ir jo pavaduotojus, Antrojo tyrimų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktorių ir jo pavaduotojus, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) vadus ir jų pavaduotojus, Respublikos Prezidentų patarėjus, Civilinės aviacijos administracijos direktorių, Tarptautinio Vilniaus oro uosto direktorių ir Tarptautinio Vilniaus oro uosto aviacijos saugumo direktorių.

173. Be to, įvairioms ministerijoms, Civilinės aviacijos administracijai, VSAT, Tarptautiniam Vilniaus oro uostui, Muitinės departamentui ir kitoms institucijoms buvo siunčiami prašymai pateikti informaciją raštu. Prašymai taip pat buvo pateikti tarptautinei organizacijai „Amnesty International“, senatoriui Dickui Marty ir, padedant Užsienio reikalų ministerijai, atitinkamoms Jungtinių Amerikos Valstijų institucijoms. Pastarųjų įgalioti atstovai atsakė žodžiu.

Atliekant parlamentinį tyrimą buvo apžiūrėti kai kurie objektai ir patalpos.

174. 2010 m. sausio 19 d. Seimas priėmė nutarimą Nr. XI-659, kuriuo pritarė CNSD išvadoms, kurios, kiek tai aktualu, išdėstytos taip:

„1. Ar CŽV sulaikytieji buvo gabenami ir laikomi Lietuvos Respublikos teritorijoje?

Valstybės įmonės „Oro navigacija“ duomenimis, 2002-2005 m. JAV orlaiviai, žiniasklaidoje ir oficialiuose Europos Parlamento tyrimuose minimi kaip orlaiviai, kuriais buvo gabenami CŽV sulaikytieji, t. y. t. y. N85VM (GLF4), N2189M (C-130), N8183J (C-130), N8213G (C-130), 510MG (GLF4), N313P (Boeing 737), Nr. Šie duomenys buvo pateikti 2006 m. balandžio 28 d. rengiant atsakymą į Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Teisės reikalų ir žmogaus teisių komiteto pirmininko Dick Marty paklausimą dėl juose nurodytų 41 orlaivio skaičiaus.

Tyrimo metu Komitetas nustatė, kad minėtame atsakyme į paklausimą nebuvo nurodyti trys Lietuvos oro erdvės kirtimo atvejai… D. Marty … ir valstybės įmonės „Oro navigacija“ pateiktuose duomenyse:

(1) 2005 m. sausio 2 d. Palangoje nusileido CASA C-212 N96IBW;

(2) Boeing 737 N787WH, nusileidęs Palangoje 2005 m. vasario 18 d;

(3) Boeing 737 N787WH, nusileidęs Vilniuje 2005 m. spalio 6 d.

Tyrimo metu, siekiant patikrinti, ar Europos Parlamento laikinojo komiteto medžiagoje nurodyti su CŽV susiję orlaiviai nusileido Lietuvos oro uostuose ir ar medžiagoje nurodytos įmonės finansiškai atsiskaitė už šių orlaivių aptarnavimą, buvo kreiptasi į Civilinės aviacijos administraciją, kuri, remdamasi Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Palangos oro uostuose veikiančių bendrovių ir orlaivių aptarnavimo įmonių duomenimis ir finansiniais dokumentais, pateikė informaciją apie JAV orlaivių skrydžius.

Palyginus pateiktus duomenis su Europos Parlamento laikinojo komiteto medžiaga, nustatyta, kad

Tarptautiniame Vilniaus oro uoste nusileido du su CŽV susiję orlaiviai:

(1) „C-130“, registracijos Nr. N8213G (2003 m. vasario 4 d., maršrutas Frankfurtas-Vilnius-Varšuva, nusileido 18.15 val., išskrido 19.27 val.);

2) „Boeing 737“, registracijos Nr. N787WH (2005 m. spalio 6 d., maršrutas Antalija-Talinas-Vilnius-Oslas. Vilniaus tarptautinio oro uosto 2009 m. gruodžio 7 d. rašte nurodyta, kad šis orlaivis iš Tiranos atskrido 4.54 val. ir išskrido 5.59 val. Pagal VSAT dokumentus šis orlaivis atskrido iš Antalijos ir išskrido į Oslą).

Palangos tarptautiniame oro uoste nusileido trys su CŽV susiję orlaiviai:

(1) „CASA C-212“, registracijos Nr. N961BW (2005 m. sausio 2 d., operatorius „Presidential Airways“, maršrutas Fleslandas (Norvegija)-Palanga-Simferopolis (Ukraina), išskrido 2005 m. sausio 5 d. 9.00 val;)

(2) „Boeing 737“, registracijos Nr. N787WH (2005 m. vasario 18 d., operatorius „Victory Aviation“, maršrutas Bukareštas-Palanga-Kopenhaga, atskrido 18.09 val., išskrido 19.30 val;)

(3) „Boeing 737-800“, registracijos Nr. N733MA (2006 m. kovo 25 d., maršrutas Portas (Portugalija)-Palanga-Portas, atskrido 22.25 val. ir išskrido 23.55 val.)

Tyrimo metu Komitetas nenustatė atvejų, kad Kauno ir Šiaulių oro uostuose būtų nusileidę su CŽV susiję orlaiviai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Komitetas negavo jokių duomenų ar dokumentų iš Tarptautinio Vilniaus oro uosto ar oro uostus aptarnaujančių įmonių, patvirtinančių, kad 2004 m. rugsėjo 20 d. ir 2005 m. liepos mėnesį (tikslios datos JAV televizijos kanalas ABC News nenurodė) Tarptautiniame Vilniaus oro uoste nusileido spėjami su CŽV susiję orlaiviai.

Parlamentinio tyrimo metu VSD pateikė informaciją apie bendradarbiavimą su VSAT 2002-2006 m. Iš komitetui pateiktų dokumentų matyti, kad buvo intensyviai keičiamasi duomenimis (įskaitant partnerių pateiktus duomenis apie terorizmu įtariamų asmenų paiešką) kovos su terorizmu srityje. Reikėtų išskirti laikotarpį nuo 2004 m. balandžio mėn. iki 2005 m. rugsėjo mėn., kai VSD VSAT nepateikė jokios informacijos apie terorizmu įtariamus asmenis.

Tyrimo metu nustatyti trys atvejai, kai, remiantis VSD pareigūnų parodymais, jie su VSD vadovų žinia priėmė orlaivius ir palydėjo tai, kas buvo atvežta:

(1) „Boeing 737“, registracijos Nr. N787WH, kuris Palangoje nusileido 2005 m. vasario 18 d. VSD pateiktais duomenimis, šiuo orlaiviu atvyko penki keleiviai, iš kurių nė vieno buvęs VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas Dainius Dabašinskas nepaminėjo Komiteto posėdyje pateiktuose paaiškinimuose. Muitinės duomenimis, nebuvo atliktas nuodugnus orlaivio muitinis patikrinimas ir iš jo ar į jį nebuvo iškrautas joks krovinys;

(2) „Boeing 737“, registracijos Nr. N787WH, kuris 2005 m. spalio 6 d. nusileido Vilniuje. Remiantis VSAT pateiktais duomenimis, jos pareigūnams nebuvo leista patikrinti orlaivio, todėl neįmanoma nustatyti, ar orlaivyje buvo keleivių. Nebuvo atliktas joks orlaivio muitinis patikrinimas;

(3) „Boeing 737-800“, registracijos Nr. N733MA, kuris nusileido Palangoje 2006 m. kovo 25 d. Muitinės duomenimis, muitinis patikrinimas nebuvo atliktas. VSAT dokumentuose nėra jokių įrašų apie šio orlaivio nusileidimą ir patikrinimą.

Komitetui paaiškinimus teikę asmenys nurodė, kad panašiais atvejais bendradarbiavimas vyksta vadovaujantis Žvalgybos įstatymo nuostatomis dėl pagalbos teikimo žvalgybos tarnybai, siekiant nevaržomai patekti prie orlaivio ir patekti į/iš oro uosto teritoriją, tačiau, kaip nurodyta VSAT pateiktoje informacijoje, 2005 m. spalio 6 d. 5.15 val. tarptautiniame Vilniaus oro uoste nusileidus neplaniniam orlaiviui iš Antalijos, civilinės aviacijos pareigūnai neleido VSAT pareigūnui prieiti prie orlaivio. Savo tarnybiniame pranešime pareigūnas nurodė, kad automobilis nuvažiavo nuo orlaivio ir paliko oro uosto pasienio kontrolės punkto teritoriją. Susisiekus su civilinės aviacijos pareigūnais buvo paaiškinta, kad VSAT vadovai buvo informuoti apie minėto orlaivio nusileidimą ir civilinės aviacijos pareigūnų veiksmus. VSD raštą, pažymėtą žyma „CLASSIFIED“, dėl minėto įvykio VSAT gavo 2005 m. spalio 7 d., t. y. post factum.

Pažymėtina, kad iki minėto įvykio VSD niekada nebuvo išsiuntęs panašaus turinio raštų kitoms tarnyboms. Iš tyrimo metu pateiktų paaiškinimų matyti, kad su oro uosto ir aviacijos saugumo atstovais buvo sudaryti žodiniai susitarimai.

Tyrimo metu nustatytas dar vienas atvejis, kai VSD kreipėsi į VSAT su panašaus turinio raštu (2006 m. kovo 24 d.) dėl 2006 m. kovo 25 d. orlaivio skrydžio į Palangos oro uostą.

Kaip paaiškino VSAT vadovai, tai yra įprasta bendradarbiavimo praktika. Pasak VSAT vado generolo S. Stripeikos, jei VSAT būtų gavusi VSD raštą iki 2005 m. spalio 6 d., incidentas nebūtų įvykęs, o VSAT pareigūnai nebūtų trukdę VSD veiklai.

2002-2005 m. orlaivis, kurį oficialūs tyrimai sieja su CŽV sulaikytų asmenų gabenimu, ne kartą kirto Lietuvos Respublikos oro erdvę. Komiteto surinkti duomenys rodo, kad minėtu laikotarpiu su CŽV susiję orlaiviai tikrai leidosi Lietuvoje.

Komitetui nepavyko nustatyti, ar CŽV sulaikytieji buvo gabenami per Lietuvos Respublikos teritoriją, ar buvo įvežami į Lietuvos Respublikos teritoriją ar išvežami iš jos, tačiau sąlygos tokiam gabenimui egzistavo.

VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas D. Dabašinskas su VSD generalinio direktoriaus A. Pociaus žinia mažiausiai du kartus sudarė galimybes JAV pareigūnams nevaržomai patekti į lėktuvą. Be to, bent vieną kartą VSD pareigūnams buvo sąmoningai apribotos galimybės apžiūrėti orlaivį. Visais minėtais atvejais muitinis patikrinimas nebuvo atliekamas. Todėl nebuvo įmanoma nustatyti nei keleivių tapatybės, nei krovinio paskirties.

2. Ar Lietuvos Respublikos teritorijoje veikė slapti CŽV sulaikymo centrai?

Parlamentiniam tyrimui aktualius partnerystės bendradarbiavimo atvejus, kuriuos VSD vykdė 2002-2006 m. ir kurie buvo susiję su tam tikrų specialiai pritaikytų objektų įrengimu, galima pavadinti Projektas Nr. 1 ir Projektas Nr. 2.

Remdamasis parlamentinio tyrimo metu gauta informacija, VSD partnerystės bendradarbiavimo projektą Nr. 1 pradėjo įgyvendinti 2002 m. Įgyvendinant projektą, atsižvelgiant į partnerių prašymus ir sąlygas, buvo įrengtos sulaikytiesiems laikyti tinkamos patalpos. Apie projektą žinojo ir VSD generalinis direktorius M. Laurinkus, ir jo pavaduotojas D. Dabašinskas. Pastarasis, duodamas nurodymus rangovams įrengti patalpas, minėjo, kad projektą „palaimino aukščiausi valstybės pareigūnai“, tačiau, remiantis tuometinės politinės vadovybės parodymais, jie apie jį nebuvo informuoti.

Remiantis Komiteto turimais duomenimis, patalpos nebuvo naudojamos sulaikytiesiems laikyti. Šiuo metu jos naudojamos kitiems tikslams.

VSD pateikė informaciją, kad, remiantis VSD turimais dokumentais, šios patalpos buvo įrengtos ne sulaikytiesiems laikyti, o kitiems tikslams.

Projektą Nr. 2, kuris taip pat buvo nagrinėjamas parlamentinio tyrimo metu, VSD pradėjo įgyvendinti 2004 m. pradžioje. Projektui įgyvendinti buvo įsigyti reikalingi daiktai, atlikti statybos darbai, kuriais buvo įrengta patalpa, o darbų eigą užtikrino patys partneriai. Pastatas buvo rekonstruotas, kad atitiktų tam tikrus saugumo reikalavimus.

VSD pareigūnai dalyvavo įgyvendinant šį projektą kartu su partneriais ir, pasak pareigūnų, galėjo nevaržomai patekti į visas objekto patalpas, tačiau, kai objekte būdavo partnerių atstovai, kai kuriose patalpose jie nesilankydavo. Apie tokių susitikimų laiką ir atitinkamas priemones VSD pareigūnus informavo VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas D. Dabašinskas.

VSD pareigūnų teigimu, partnerių atstovai niekada nebuvo paliekami vieni objekte. Juos visada lydėdavo D. Dabašinskas arba vienas iš VSD pareigūnų.

Remiantis tyrimo metu gauta informacija, akivaizdu, kad VSD nesiekė kontroliuoti projekto Nr. 2 partnerių veiklos. VSD nekontroliavo ir neregistravo įvežamų ir išvežamų krovinių, nekontroliavo partnerių atvykimo ir išvykimo; be to, VSD ne visada turėjo galimybę stebėti kiekvieną atvykstantį ir išvykstantį asmenį.

Piniginių lėšų ir materialinių vertybių, skirtų jungtinei veiklai finansuoti, apskaitos ir naudojimo tvarka patvirtinta VSD vidaus nuostatuose, tačiau, remiantis parlamentinio tyrimo metu pateiktais paaiškinimais dėl vieno iš vykdytų jungtinių projektų ir jam įgyvendinti panaudotų piniginių lėšų, šių lėšų apskaita buvo netinkama. Atskirų asmenų pateikti paaiškinimai dėl jungtinės veiklos finansavimo šaltinių, atskiroms veikloms panaudotų piniginių lėšų sumų ar jų apskaitos yra nenuoseklūs, todėl juos reikia toliau tirti.

Komitetas nustatė, kad VSD gavo partnerių prašymą įrengti Lietuvoje patalpas, tinkamas sulaikytiesiems laikyti.

Įgyvendinant Projektą Nr. 1 2002 m. Lietuvoje buvo sudarytos sąlygos sulaikytiesiems laikyti, tačiau, Komiteto turimais duomenimis, patalpos nebuvo naudojamos šiam tikslui.

Komitetui liudiję asmenys neigia bet kokias prielaidas ir galimybes laikyti ir apklausti sulaikytuosius Projekto Nr. 2 patalpose, tačiau pastato išplanavimas, uždarumas ir perimetro apsauga bei fragmentiškas VSD darbuotojų buvimas patalpose leido partnerių pareigūnams atlikti veiksmus be VSD kontrolės ir naudotis infrastruktūra savo nuožiūra.

3. Ar Lietuvos Respublikos valstybės institucijos (politikai, pareigūnai ir tarnautojai) svarstė klausimus, susijusius su slaptų CŽV sulaikymo centrų veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje, sulaikytų asmenų gabenimu ir laikymu Lietuvos Respublikos teritorijoje?

Komitetas gavo tam tikrą informaciją apie VSD tarptautinį bendradarbiavimą su partneriais ir Žvalgybos įstatyme numatytų specialiųjų priemonių taikymą bendrų operacijų metu. VSD tarptautinio bendradarbiavimo teisinį pagrindą nustato Žvalgybos įstatymas. …

Apibendrinant [atitinkamas Žvalgybos įstatymo nuostatas] darytina išvada, kad teisės aktai tiesiogiai nereikalauja, jog VSD tarptautinio bendradarbiavimo kryptys (užduotys) būtų tvirtinamos kokiu nors konkrečiu politiniu lygmeniu (Valstybės gynimo taryboje, KAM); tokios kryptys (užduotys) anksčiau kildavo iš bendro tarptautinio bendradarbiavimo poreikio ir tiesioginių VSD kontaktų su kitų valstybių slaptosiomis tarnybomis. Tačiau siekdamas gauti Valstybės gynimo tarybos rekomendacijas dėl tarptautinio bendradarbiavimo, VSD galėjo pateikti Valstybės gynimo tarybai (arba Respublikos Prezidentui, kuris inicijuoja Valstybės gynimo tarybos posėdžius) informaciją, reikalingą tokioms rekomendacijoms parengti. 2002-2005 m. tokie klausimai Valstybės gynimo taryboje nebuvo svarstomi ir rekomendacijų nebuvo pateikta. Tai iš dalies patvirtina Valstybės gynimo tarybos sekretoriaus 2009 m. gruodžio 3 d. raštas, kuriame teigiama, kad 2001-2005 m. plataus masto tiesioginis VSD ir CŽV bendradarbiavimas buvo paminėtas tik vieną kartą – Valstybės gynimo tarybos posėdyje (2001 m. rugsėjo 19 d.) svarstant klausimą dėl tarptautinio terorizmo ir antiteroristinių veiksmų bei prevencijos, krizių valdymo ir teisinės bazės.

Nė vienas iš aukščiausių šalies pareigūnų, jų teigimu, 2002 m. nebuvo informuotas apie VSD partnerystės bendradarbiavimo tikslus ir turinį. Apie projektą Nr. 1 žinojo tik keli VSD pareigūnai.

Remiantis buvusio VSD generalinio direktoriaus M. Laurinkaus parodymais, 2003 m. viduryje jis informavo tuometinį Respublikos Prezidentą R. Paksą apie galimybę, Lietuvai įstojus į NATO, sulaukti prašymo dalyvauti programoje dėl sulaikytųjų pervežimo. Remiantis R. Pakso liudijimu, Lietuvos buvo prašoma leidimo įvežti į šalį terorizmu įtariamus asmenis. Respublikos Prezidentui pateiktoje informacijoje nebuvo užsiminta apie sulaikymo centrą ar kalėjimą. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį Respublikos Prezidentui R. Paksui pasiteiravus tuomet laikinai einančio generalinio direktoriaus pareigas D. Dabašinsko, ar yra naujos informacijos apie Lietuvos dalyvavimą minėtoje programoje, jam buvo atsakyta, kad naujos informacijos nėra.

Nors VSD generalinis direktorius M. Laurinkus gavo neigiamą Respublikos Prezidento R. Pakso atsakymą dėl JAV tardomų asmenų įvežimo į Lietuvos Respubliką, nei tuometinio Respublikos Prezidento R. Pakso, nei laikinai einančio Respublikos Prezidento pareigas A. Paulausko nebuvo prašoma politinio pritarimo veiklai pagal Projektą Nr. 2. M. Laurinkus žinojo apie veiklos pagal Projektą Nr. 2 pradžią 2004 m. kovo-balandžio mėn. Respublikos Prezidento V. Adamkaus teigimu, apie bendradarbiavimą su JAV jis buvo informuotas bendrais bruožais, o apie Projekto Nr. 2 vykdymą 2004-2006 m. jam nebuvo pateikta jokios informacijos. A. Pociaus teigimu, Respublikos Prezidentas V. Adamkus ir jo patarėjai buvo tinkamai informuoti apie projektą. Keli VSD pareigūnai, tarp jų M. Laurinkus, A. Pocius, D. Dabašinskas, turėjo žinių apie Projektą Nr. 2 jo pradėjimo ir vykdymo metu.

2009 m. rugpjūčio 18 d. VSD vadovas P. Malakauskas informavo Respublikos Prezidentę D. Grybauskaitę (taip pat buvusius Respublikos Prezidentus V. Adamkų ir A. M. Brazauską), kad ABC News rengia straipsnius apie Lietuvoje tariamai kalinamus CŽV sulaikytuosius ir planuoja vieną iš VSD priklausančių objektų pavadinti kalėjimu. P. Malakauskas negalėjo paneigti CŽV sulaikytų asmenų kalinimo Lietuvoje galimybės.

Taip pat, svarstant VSD ataskaitas, CNSD informacija apie tarptautinį bendradarbiavimą buvo teikiama fragmentiškai. Pavyzdžiui, svarstant 2003 m. VSD veiklos ataskaitą buvo paminėta, kad „vyksta bendradarbiavimas su NATO valstybėmis narėmis. Iš sąjungininkų pusės jau galima įžvelgti norą aktyviau bendradarbiauti su VSD, o tai pareikalaus papildomo personalo, investicijų“. CNSD sprendimuose dėl VSD ataskaitų niekada nebuvo pateikta jokių pasiūlymų dėl tarptautinio bendradarbiavimo.

Komiteto surinkta informacija ir gauti paaiškinimai rodo, kad Valstybės gynimo taryba, Vyriausybė ir Seimas nesvarstė klausimų, susijusių su kokia nors slaptų CŽV sulaikymo centrų veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje, sulaikytųjų asmenų gabenimu ir laikymu Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Aukščiausių šalies pareigūnų (Respublikos Prezidentų, Ministrų Pirmininkų, Seimo Pirmininkų) teigimu, Seimo NSGK nariai apie tarptautinį VSD ir CŽV bendradarbiavimą buvo informuojami bendrais bruožais, neaptarinėjant konkrečių operacijų ar jų rezultatų. Apie plataus masto tiesioginį VSD ir CŽV bendradarbiavimą užsiminta tik vieną kartą – Valstybės gynimo tarybos posėdyje (2001 m. rugsėjo 19 d.) svarstant tarptautinio terorizmo ir antiteroristinių veiksmų bei prevencijos, krizių valdymo ir jų teisinių pagrindų klausimus. Sulaikytųjų gabenimas ir sulaikymas Lietuvos Valstybės gynimo tarybos posėdyje nebuvo svarstomas. Apie vykstančio bendradarbiavimo pobūdį Seimo KAM nebuvo informuota.

Remdamasis gauta informacija, Komitetas nustatė, kad vykdant VSD partnerystės bendradarbiavimo Projektą Nr. 1 ir Projektą Nr. 2, tuometiniai VSD vadovai apie minėtų Projektų tikslus ir turinį neinformavo nė vieno iš aukščiausių šalies pareigūnų.“

175. Galutinis pasiūlymas buvo suformuluotas taip: „siūlyti Generalinei prokuratūrai ištirti, ar M. Laurinkaus, A. Pociaus ir D. Dabašinsko veiksmuose nėra piktnaudžiavimo tarnyba ar įgaliojimų viršijimo požymių“.

176. Kartu su išvadomis buvo pateiktos aštuonios rekomendacijos, tarp jų, be kita ko, „stiprinti žvalgybos tarnybų veiklos koordinavimą ir kontrolę“, „gerinti informacijos teikimą aukščiausiems šalies pareigūnams“ ir „tobulinti Žvalgybos įstatymo nuostatas“.

2. Išrašai iš Seimo diskusijų dėl CNSD išvadų stenogramų

Pareiškėjas pateikė 2010 m. sausio 14 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusių debatų dėl CNSD išvadų stenogramų ištraukas.

Šiuose dokumentuose, kiek tai susiję, rašoma taip:

„SEIMO NARYS A. Anušauskas, CNSD pirmininkas, kviečiamas pristatyti nutarimo dėl Išvadų projektą.

… Tyrimo metu Komitetas gavo daug slaptos informacijos, pradedant riboto naudojimo ir baigiant griežtai įslaptinta informacija, pažymėta slaptumo žyma „Visiškai slaptai“. Dėl didelio įslaptintos informacijos kiekio parengti išvadas buvo nelengva užduotis.

Įslaptinta informacija buvo susijusi su slaptųjų tarnybų veikla ir subtiliomis galimybėmis, kurias tarnybos naudoja savo darbe. Be šių subtilių galimybių nebūtų įmanoma nei žvalgyba, nei bendradarbiavimas su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis tokiose srityse kaip kova su terorizmu.

Nepaisant to, parlamentinė slaptųjų tarnybų kontrolė vis dėlto turi būti išskirtinė ir stipri. Kai kurie tyrimo metu surinkti duomenys nebuvo viešai paskelbti, nes jie sudaro valstybės paslaptį.

Apibendrindamas tyrimą, Komitetas nustatė, kad Lietuvoje buvo nusileidę CŽV lėktuvai. Nenustatyta, ar CŽV sulaikyti asmenys buvo gabenami į Lietuvos teritoriją ar per ją gabenami; tuometiniai VSD vadovai bent du kartus sudarė sąlygas JAV pareigūnams netrukdomai prieiti prie lėktuvų.

Be to, bent kartą Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams buvo trukdoma atlikti pasienio kontrolę. Per visus minėtus incidentus muitinės patikrinimai nebuvo atliekami.

Komitetas nustatė, kad VSD gavo partnerių prašymą įrengti Lietuvoje patalpas, tinkamas sulaikytiems asmenims laikyti, …

KLAUSIMAI

(visus atsakymus pateikė Seimo narys A. Anušauskas, Konservatorių partija, valdančioji koalicija)

Seimo narys V. Mazuronis (partija Tvarka ir teisingumas, opozicija)

Klausimas: „Ar gali būti, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas V. Uspaskichas ir kiti asmenys, kurie turi būti išvežti į Lietuvą? V. Anušauskas: Man gaila Jūsų, kad Jums teko tokia nedėkinga užduotis, panaši į gyvybės paieškas Marse. Galiu tik pareikšti jums užuojautą. Bet mano klausimas yra toks: išvadų tekste radau, kad Prezidentas V. Adamkus apie bendradarbiavimą su JAV buvo supažindintas tik bendrais bruožais, tačiau apie projektą Nr. 2 jis nebuvo informuotas. Tačiau ponas Pocius savo parodymuose teigia, kad prezidentas ir jo patarėjai buvo tinkamai informuoti. Aš čia įžvelgiu prieštaravimą ir mano klausimas būtų, kas iš šių dviejų asmenų melavo? Tas, kuris sako, kad nebuvo informuotas, ar tas, kuris sako, kad informavo tinkamai? O gal pagal mūsų įstatymus yra būdas informuoti iš tikrųjų neteikiant informacijos?

Atsakymas: „Ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne: Taip, buvo aktyviai svarstomas klausimas dėl valstybių vadovų informuotumo lygio. Turiu pasakyti, kad šiuo atveju rėmėmės žodiniais liudijimais. Reikalas tas, kad nėra jokių rašytinių dokumentų ir jokių Valstybės gynybos tarybos parengtų rekomendacijų. Vadinasi, turėjome remtis aukščiausių valstybės pareigūnų liudijimais. Kita vertus, jūsų įvardytas buvęs VSD pareigūnas supažindino mus su keturiais informacijos perdavimo valstybės vadovui būdais. Tik vienas iš šių metodų atrodė tinkamas. Visų jų neįvardysiu, bet vienas iš jų buvo „informavau per prezidento patarėjus, ir nežinau, ar jie suprato“. Šiuo atveju [atsakydamas į jūsų klausimą – M. A.], manau, galime pasirinkti bet kurį iš tų dviejų variantų, kuris mums atrodo priimtinesnis.

Seimo narys V. Andriukaitis (Socialdemokratų partija, opozicija)

Klausimas: Seimas tyrimui pateikė labai konkrečius klausimus, ir vienas iš jų buvo, ar CŽV sulaikyti asmenys buvo gabenami į Lietuvos teritoriją ir laikomi joje. Jūsų atsakymas į šį klausimą yra saliamoniškas – kad komitetas nenustatė, bet prielaidos pervežimui egzistavo. Prielaidos gabenti egzistuoja visame pasaulyje: traukiniai, lėktuvai skraido, važinėjama dviračiais. Į klausimą, ar veikė slapti sulaikymo centrai, taip pat neatsakėte. Noriu paklausti, kas konkrečiai jums sutrukdė atsakyti į šiuos labai konkrečius klausimus – duomenų trūkumas, kompetencijos stoka, o gal dar kas nors.

Atsakykite: Pirmiausia, Komitetas kalba ne apie tokias bendras prielaidas, kaip oro uostų egzistavimas, o apie labai konkrečias prielaidas. Tai yra apie VSD pareigūnų sukurtas prielaidas netrukdomai, be orlaivių patikros ir muitinės patikros patekti į Lietuvos teritoriją. Tai gana konkrečios išankstinės sąlygos.

Šiuo atveju išvados grindžiamos ne prielaidomis, tai pabrėžiu, o liudytojų parodymais ir gautais dokumentais. Taip, išvadose negalime parodyti visų detalių, kurias atskleidė liudytojų parodymai ir gautų dokumentų turinys, nes išsami informacija apie bendradarbiavimą su užsienio slaptosiomis tarnybomis, jo eigą, objektus, turinį ir rezultatus sudaro valstybės paslaptį. Šiuo atveju tai nėra įtraukta į išvadų tekstą, tačiau tai nereiškia, kad Komitetas šių duomenų nenagrinėjo. Turint tai omenyje, tai, kas iš pradžių gali atrodyti kaip prielaidos, yra pagrįsta faktais ir dokumentais.

Seimo narys J. Juozapaitis (Socialdemokratų partija, opozicija)

Klausimas: Jūsų komitetas išvadose rašo, kad buvo sudarytos prielaidos vežti ir sulaikyti asmenis. Mano klausimas būtų, kieno nurodymu ir kas sudarė tas prielaidas tų kalinių gabenimui ir laikymui Lietuvoje?

Atsakymas: Turiu paminėti vieną aplinkybę, kuri dažnai ignoruojama. Europos Taryba ir Europos Parlamentas taip pat atliko tyrimus ir nustatė orlaivius, lėktuvus, kuriais buvo gabenami kaliniai. Kai kurie iš jų įgijo labai aiškius pavadinimus, o jų maršrutai visada buvo nukreipti į Gvantanamą, o paskui atgal į Afganistaną, kertant Europos valstybes. Atliekant šiuos tyrimus buvo sudarytas lėktuvų sąrašas. Lėktuvai buvo susiję su kalinių gabenimu. Taip, nežinoma, kas buvo gabenama, tačiau žinoma, kad kaliniai buvo gabenami per Europos valstybes. Lėktuvai kirto ir Lietuvos oro erdvę. Kas davė [įsakymus…] ir kas sudarė prielaidas? Mes įvardijome tuos asmenis; trys pareigūnai, kurie dirbo VSD vadovo pavaduotojais, jie yra atsakingi už tuos veiksmus ir galimus įstatymų pažeidimus.

Parlamento narys J. Veselka (Tvarkos ir teisingumo partija, opozicija)

Klausimas: Iš jūsų išvadų akivaizdu, kad čia už CŽV pinigus buvo pastatytas slaptas sulaikymo centras. Antra, buvo lėktuvų, kuriems Dabašinskas neleido atlikti patikros. Be to, Džordžas Bušas savo vizito metu pareiškė, kad Lietuvos priešai yra JAV priešai. Be jokio tikslo niekas tokių pažadų nedalija. Be to, buvę VSD vadovai, mano supratimu, buvo dideli karjeristai ir politiniai bailiai. Penkta, buvęs Prezidentas R. Paksas jums liudijo, kad VSD vadovai jį informavo apie šiuos reikalus. Vadinasi, darau išvadą, kad likusieji vadovai, kurie apsimetė nieko nežinantys, jie, tiesą sakant, jums melavo, nes tie VSD pareigūnai, karjeristai ir politiniai bailiai, savarankiškai to padaryti negalėjo. O gal manote, kad tai įmanoma? Ką reikia daryti, kad valstybės vadovai tokioje situacijoje sakytų tiesą?

Atsakyti: „Ar tai yra teisinga? Rengiamos pataisos. Pirmiausia būtina užtikrinti, kad būtų paliktas dokumentų pėdsakas, nes šiuo atveju daug kas buvo daroma žodiniais susitarimais. Nedrįsčiau teigti, kad valstybių vadovai melavo. Labiau tikėtina, kad jie nebuvo tinkamai informuoti, o jų patarėjai paliudijo, kad jie nebuvo informuojami tiek, kad susidarytų aiškus vaizdas apie bendradarbiavimą su partneriais. Buvo ignoruojama Žvalgybos įstatymo nuostata, kad kai kuriems veiksmams reikia Valstybės gynybos tarybos rekomendacijų.“

J. Baudžiamųjų bylų tyrimas Lietuvoje

1. 2010-2011 m. atlikti tyrimai

179. 2010 m. sausio 22 d. Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00016-10 dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, kaip jis apibrėžtas Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje. Tyrimo apimtį apibrėžė CNSD išvadose nurodytos aplinkybės:

(1) Jungtinių Amerikos Valstijų CŽV lėktuvo atvykimas į Lietuvą ir išvykimas iš jos, kokią prieigą prie lėktuvo turėjo Jungtinių Amerikos Valstijų pareigūnai, lėktuve esančių prekių ir keleivių patikrinimas;

(2) Projekto Nr. 1 ir Projekto Nr. 2 įgyvendinimą;

(3) ar Valstybės saugumo departamento vadovybė nuolat informavo aukščiausius valstybės pareigūnus apie Projekto Nr. 1 ir Projekto Nr. 2 tikslus ir turinį.

Atitinkamai ikiteisminio tyrimo metu daugiausia dėmesio buvo skiriama neribotam orlaivių nusileidimui ir išskridimui Tarptautiniame Vilniaus oro uoste ir Tarptautiniame Palangos oro uoste, Projekto Nr. 1 įrangai ir naudojimui bei Projekto Nr. 2 įrangai ir naudojimui; galimam aukščiausių valstybės pareigūnų dalyvavimui veikloje, susijusioje su sulaikymo centrų veikimu, sulaikytųjų gabenimu ir laikymu Lietuvos Respublikos teritorijoje.

180. 2010 m. vasario 5 d. Seimo Pirmininkė davė leidimą prokurorams susipažinti su įslaptinta parlamentinio tyrimo medžiaga.

181. Nuo 2010 m. vasario 10 d. iki 2010 m. birželio 14 d. prokuroras apklausė penkiasdešimt penkis liudytojus, tarp kurių buvo asmenys, užimantys aukštas pareigas VSD, VSAT ir Vilniaus bei Palangos oro uostų darbuotojai. Liudytojų parodymai yra įslaptinti. Vyriausybė parengė viešai prieinamą liudytojų parodymų santrauką, kuri pateikiama toliau (žr. 301-246 punktus).

182. 2010 m. vasario 18 d. prokuroras paprašė VSAT informacijos apie 2005 m. spalio 6 d. 5.15 val. įvykusį incidentą, kai VSAT pareigūnui, tam tikram R. R. (taip pat žr. 366 punktą toliau), nebuvo leista patekti prie orlaivio, kurio nusileidimas buvo neplanuotas, ir jis negalėjo šio orlaivio apžiūrėti.

Tą pačią dieną prokuroras taip pat paprašė Tarptautinio Vilniaus oro uosto vadovybės pateikti informaciją, ar VSD raštas dėl VSD veiksmų, atliktų oro uoste 2005 m. spalio 6 d. naktį, buvo gautas anksčiau.

183. 2010 m. vasario 18 d. Civilinės aviacijos administracija informavo prokurorą, kad, kalbant apie 2005 m. spalio 6 d. į Vilniaus oro uostą atskridusius orlaivius, jie galėjo supainioti Antalijos ir Tiranos kodus dėl jų panašumo.

184. 2010 m. kovo 3 d. prokuroras paprašė Muitinės departamento pateikti tam tikrus dokumentus ir informaciją apie tai, ar buvo atliktas, be kita ko, Vilniaus oro uoste iš Antalijos nusileidusio lėktuvo N787WH muitinis tikrinimas, įskaitant lėktuve buvusį krovinį ar keleivių bagažą.

2010 m. balandžio 12 d. Muitinės departamentas atsakė, kad skrydis iš Antalijos nebuvo tikrinamas ir kad nebuvo užregistruota nei informacija apie keleivius, nei apie jų bagažą, nei apie krovinį. Jis taip pat nurodė, kad lėktuvas N787WH, nusileidęs Palangos oro uoste 2005 m. vasario 18 d. 20.09 val.

185. 2010 m. kovo 3 ir 4 d. prokuroras pateikė VSAT ir Vilniaus bei Palangos oro uostams įvairius prašymus pateikti informaciją ir dokumentus. Visų pirma jis prašė pateikti visų VSD prašymų leisti susipažinti su orlaiviais, oro uostų registracijos įrašų, skrydžių tvarkaraščių ir sąskaitų faktūrų už skrydžių paslaugas kopijas.

Vėliau jis gavo šiuos atsakymus:

(a) VSAT gavo įslaptintą VSD raštą dėl prieigos prie orlaivio 2005 m. spalio 6 d. po šios datos;

(b) Vilniaus oro uostas negavo VSD prašymų;

(c) Vilniaus oro uosto pateikti skrydžių tvarkaraščiai patvirtino, kad 2005 m. spalio 6 d. lėktuvas N787WH atskrido iš Tiranos, o ne iš Antalijos; vėliau jis išskrido į Oslą;

(d) Palangos oro uostas negavo jokių VSD prašymų;

(e) Palangos oro uosto pateikti skrydžių tvarkaraščiai patvirtino, kad N787WH buvo nurodytas kaip skrydis iš Bukarešto į Kopenhagą.

186. 2010 m. kovo 17 d. prokuroras atliko projekto Nr. 1 patikrinimą vietoje. Dėl to buvo surašytas apžiūros protokolas ir vietovės planas, taip pat padarytos vietovės nuotraukos (taip pat žr. 361 punktą toliau).

187. 2010 m. balandžio 2 d. prokuroras gavo informaciją, susijusią su Projekto Nr. 2 (žemės, pastatų ir kito turto) nuosavybės teisės perdavimu valstybei ir turto perdavimu VSD patikėjimo teise.

188. 2010 m. balandžio 12 ir 13 d. prokuroras pateikė papildomus prašymus pateikti informaciją ir dokumentus Vilniaus oro uosto aviacijos saugumo tarnyboms ir Susisiekimo ministerijai.

189. 2010 m. gegužės 27 d. VSD pateikė dokumentų kopijas, įskaitant operatyvinių veiksmų planą dėl patalpų parinkimo „slaptų žvalgybos bendradarbių apsaugai“ (taip pat žr. 365 punktą toliau).

190. 2010 m. birželio 4 d. prokuroras atliko Projekto Nr. 2 patikrinimą vietoje. Dėl to buvo surašytas apžiūros protokolas ir objekto planas, padarytos nuotraukos (taip pat žr. 362 punktą toliau).

191. 2010 m. rugsėjo 20 d. Reprieve pateikė generaliniam prokurorui „prašymą atlikti tyrimą“, kuriame nurodė, kad teikia teisinę pagalbą pareiškėjui, ir paprašė, kad prokuroras „skubiai ištirtų naujus ir patikimus įtarimus“, kad Abu Zubaydah buvo laikomas JAV Lietuvoje „kažkur 2004-2006 m.“. Jie taip pat paprašė prokuroro paprašyti pareiškėjo paaiškinimų ir nurodyti „skubiai išsaugoti ir atskleisti“ visus JAV ir Lietuvos valdžios institucijų turimus svarbius įrodymus. Dėl pareiškėjo paaiškinimų jie pateikė jam klausimų sąrašą, siūlydami pagalbą juos perduodant pareiškėjui ir pateikdami JAV valdžios institucijoms prašymą išslaptinti būsimus pareiškėjo atsakymus. Alternatyviai arba papildomai jos pasiūlė, kad Lietuvos valdžios institucijos galėtų prašyti JAV valdžios institucijų leisti joms pačioms apklausti pareiškėją dalyvaujant advokatui. Jos pateikė šią faktinę informaciją apie pareiškėjo slaptą sulaikymą:

„Šiuo metu viešai prieinami neįslaptinti duomenys patvirtina, kad po maždaug aštuonių mėnesių laikymo Tailande, 2002 m. gruodžio 4 d. J. Husayn kartu su kitu kaliniu buvo „perduotas“ į slaptą kalėjimą Szymany, Lenkijoje. Szymany kalėjime H. Husayn buvo laikomas beveik dešimt mėnesių, kol kartu su kitais keturiais kaliniais buvo perkeltas į tuomet slaptą CŽV skyrių JAV karinėje bazėje Gvantanamo įlankoje. Remiantis naujausiais žiniasklaidos pranešimais, Husayn buvo laikomas netoli Rabato, Maroke.

Į Maroką Huseinas atvyko 2004 m. pavasarį. Nuo to laiko iki jo antrojo perdavimo į Gvantanamo įlanką 2006 m. rugsėjo mėn. iš slapto ir itin patikimo neįslaptinto šaltinio mus pasiekė naujausia informacija, patvirtinanti, kad Huseinas buvo laikomas slaptame CŽV kalėjime Lietuvoje. Ši informacija gauta iš pačių patikimiausių šaltinių Jungtinėse Valstijose ir nekelia abejonių.

Vargu ar reikia priminti Lietuvos pareigą rimtai ištirti šiuos įtarimus ir žurnalistų bei kitų savo šaltinius saugančių faktų tyrėjų atlikto parengiamojo darbo svarbą atskleidžiant JAV piktnaudžiavimus Europos žemėje.“

192. Generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis atsakė 2010 m. rugsėjo 27 d., paaiškindamas, kad vykstantis tyrimas jau apima nusikaltimus, kuriais įtariamas Abu Zubaydah:

„Ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriamos ne tik su piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi susijusios aplinkybės, turinčios didelę teisinę reikšmę (dėl kurių ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas), bet ir aplinkybės, apibrėžiančios kitas nusikalstamas veikas, kurių galimi atskiri požymiai gali būti įžvelgiami ikiteisminio tyrimo metu. Tarp tokių nusikalstamų veikų turėtų būti paminėtos ir Jūsų nurodytos veikos, t. y. neteisėtas laisvės atėmimas (Baudžiamojo kodekso 146 straipsnis), taip pat neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną (Baudžiamojo kodekso 292 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl Jūsų pareiškime nurodytų aplinkybių jau yra atliekamas, informuojame, kad į Jūsų pareiškime nurodytas aplinkybes bus atsižvelgta atliekant minėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 01-2-00016-10.“

193. P. Raulušaitis paprašė Reprieve pateikti visą jų turimą rašytinę informaciją, kuri patvirtintų Abu Zubaydah buvimą Lietuvoje vykdant CŽV sulaikymo, tardymo ir perdavimo programą, ir nurodyti „konfidencialų ir itin patikimą neįslaptintą šaltinį“, kuriuo jie remiasi.

194. Reprieve atsakė 2010 m. lapkričio 18 d. Jų laiške (kuriame pareiškėjas vadinamas „ponu Husayn“ arba „ponu Zubaydah“), kiek tai susiję, buvo rašoma taip.

Dėl informacijos teikimo:

„Kaip tikriausiai žinote, yra didelių kliūčių gauti ir pateikti jums šią informaciją. Tačiau mes uoliai dirbame, kad jas įveiktume. P. Husayn bendravimui taikomi JAV vyriausybės nustatyti apribojimai, pagal kuriuos jo JAV advokatas privalo visus rašytinius P. Husayn pranešimus pateikti vyriausybės cenzoriui. Šiuo metu stengiamės gauti P. Husayn pareiškimą, kuriame bus pateikta įrodymų, susijusių su pateiktais klausimais.

Anksčiau rekomendavome, kad Lietuvos valdžios institucijos taip pat paprašytų JAV valdžios institucijų leisti joms pačioms, dalyvaujant advokatui, apklausti P. Husayn. Atkreipiu dėmesį, kad dvišalė sutartis numato Jūsų biurui sutartą mechanizmą, pagal kurį galima savarankiškai siekti gauti tokią informaciją iš p. Zubaydah. Konkrečiai turiu omenyje 1999 m. rugpjūčio 26 d. įsigaliojusią Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos savitarpio teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose sutartį. Be pono Zubaydah parodymų, jūs galite siekti gauti daug papildomų informacijos šaltinių, svarbių jūsų tyrimui, kai kurie iš jų išvardyti toliau.“

Dėl įrodymų šaltinių, kurių prokuroras turėtų ieškoti atlikdamas išsamų tyrimą, Reprieve pasiūlė, kad prokuroras:

„1. Siekė gauti Abu Zubaydah parodymus dėl neteisėto sulaikymo ir kankinimo bei nežmoniško, žeminančio elgesio, taip pat dėl aplinkybių, susijusių su jo gabenimu iš vienos sulaikymo vietos į kitą, ir aplinkybių, leidžiančių nustatyti vietą, kurioje jis buvo sulaikytas Lietuvos Respublikoje;

2. Siekė gauti George Tenet (CŽV generalinis direktorius nuo 1997 m. liepos 11 d. iki 2004 m. liepos 11 d.); John McLaughlin (laikinai einantis CŽV generalinio direktoriaus pareigas nuo 2004 m. liepos 11 d. iki 2004 m. rugsėjo 24 d.) parodymus apie Abu Zubaydah sulaikymą, jo sulaikymo vietą ar vietas, jo laikymo sąlygas, CŽV pareigūnų taikytus tardymo metodus ir kitus asmenis, turėjusius galimybę su juo bendrauti; Porter Goss (CŽV generalinis direktorius nuo 2004 m. rugsėjo 24 d. iki 2006 m. gegužės 30 d.); Michael Hayden (CŽV generalinis direktorius nuo 2006 m. gegužės 30 d. iki 2009 m. vasario 12 d.) ir Leon Panetta (dabartinis CŽV direktorius), taip pat iš kitų asmenų, bendradarbiavusių su CŽV pareigūnais Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir asmenų, turinčių žinių apie jų veiklą;

3. Siekė gauti įrodymus iš nacionalinių ir tarptautinių aviacijos ir skrydžių duomenų saugyklų, įskaitant Eurokontrolę ir SITA, apie skrydžius į Lietuvą ir iš jos šiuo laikotarpiu šiais viešame registre nurodytais lėktuvais: N787WH, N733MA, N8213G, N88ZL, N961BW, N1HC ir N63MU. Visų pirma prašau informuoti, ar siekėte gauti duomenų apie šių orlaivių skrydžius

a. 2005 m. sausio 2 d. ar apie 2005 m. sausio 2 d. registruoto lėktuvo N961BW

b. 2005 m. vasario 18 d. ar apie 2005 m. vasario 18 d. lėktuvo, įregistruoto kaip N787WH

c. 2006 m. kovo 25 d. arba apie 2006 m. kovo 25 d. įregistruoto lėktuvo N733MA

d. 2005 m. liepos 28 d. ar maždaug 2005 m. liepos 28 d. užregistruotas lėktuvas, kurio registracijos numeris N63MU, tikriausiai

atskridęs į Vilniaus oro uostą iš Kabulo;

e. Bet kokie kiti įtartini skrydžiai atitinkamu laikotarpiu;

4. Siekė gauti įrodymus iš tariamų kalėjimų vietų ir jų apylinkių, įskaitant liudytojų parodymus, teismo medicinos ekspertų parodymus ir galimų pagrindinių liudytojų, įskaitant šių vietų darbuotojus atitinkamu laikotarpiu, parodymus; šiuo tikslu reikalavo išsaugoti įrodymus dviejose nustatytose vietose, įskaitant kraujo pėdsakus, plaukus ir kitus biologinius pavyzdžius, kurie leistų prokurorui identifikuoti aukas ir kaltininkus;

5. Siekė gauti liudijimus iš įmonių, kurios šiuo laikotarpiu dalyvavo vykdant skrydžius į Lietuvą ir iš jos Komiteto išvadose aptariamais lėktuvais, įskaitant įmones, kurios dalyvavo planuojant keliones, teikiant antžeminį aptarnavimą, degalų papildymą, šiukšlių išvežimą ir kitas paslaugas.

6. Siekė gauti kapitonų ir įgulos narių, skridusių į Lietuvą ir iš jos šiuo laikotarpiu minėtais lėktuvais, parodymus apie skrydžių maršrutus ir krovinius, žmonių ir kitus krovinius;

7. Siekė gauti liudijimus apie kalinimo sąlygas CŽV juodosiose vietose iš Geoffo Loane’o ir kitų Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto 2007 m. vasario 14 d. ataskaitos apie elgesį su keturiolika CŽV laikomų didelės vertės kalinių autorių;

8. Siekė gauti pagrindinių Lietuvos valstybės institucijų liudytojų parodymus apie bendradarbiavimą su JAV „kare su terorizmu“ aptariamu laikotarpiu, įskaitant buvusio [krašto apsaugos ministro] Gedimino Kirkilo, buvusio [Respublikos] prezidento Valdo Adamkaus, buvusio [vidaus reikalų ministro] Virgilijaus Bulovo, buvusio [vidaus reikalų ministro] Gintaro Furmanavičiaus parodymus, buvęs [užsienio reikalų ministras] Antanas Valionis, buvęs [krašto apsaugos ministras] Linas Linkevičius, buvęs Valstybės saugumo departamento direktoriaus [pavaduotojas] Darius Jurgelevičius, buvęs Valstybės saugumo departamento direktoriaus [pavaduotojas] žvalgybai Dainius Dabašinskas, buvęs [užsienio reikalų ministras] Vygaudas Ušackas, Prezidentė [Respublikos] Dalia Grybauskaitė, Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius; [Dainius] Žalimas, Lietuvos [Krašto apsaugos ministerijos] patarėjas teisės klausimais. “

Reprieve taip pat prašė pateikti informaciją apie tyrimo eigą.

195. 2011 m. sausio 13 d. prokuroras atsisakė patenkinti Reprieve prašymą, motyvuodamas tuo, kad Reprieve „nėra proceso šalis, [turinti] teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga“. Prokuroras taip pat pažymėjo, kad pagal Baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo medžiaga nėra vieša.

196. 2011 m. sausio 14 d. prokuroras nutraukė ikiteisminį tyrimą Nr. 01-2-00016-10, motyvuodamas tuo, kad „nebuvo padaryta veika (neveikimas), turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių“. Sprendimas buvo grindžiamas Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 212 straipsnio 1 dalimi, 214 ir 216 straipsniais.

197. Nutarime konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti asmenys, susiję su tyrimo dalyku ir turintys reikšmingos informacijos bylai išspręsti. Buvo gauti ikiteisminiam tyrimui reikšmingi dokumentai, apžiūrėta informacija ir patalpos: CNSD išvadose jie vadinami Projektu Nr. 1 ir Projektu Nr. 2. Prokurorui ikiteisminio tyrimo metu gautos informacijos visumos pakako išvadai padaryti ir procesiniam sprendimui priimti. Taip pat pažymėta, kad didelė dalis tyrimo metu gautos informacijos turėjo būti laikoma įslaptinta, nes sudarė valstybės ar tarnybos paslaptį. Atitinkamai tokia informacija ataskaitoje nebuvo išsamiai aptarta, o dokumente apsiribota tik motyvų, kuriais buvo grindžiamas procedūrinis sprendimas, pateikimu.

Galiausiai prokuroras pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis nagrinėjo ne tik medžiagą, susijusią su įtariamu piktnaudžiavimu tarnyba, bet ir tai, ar yra įrodymų dėl kitų nusikalstamų veikų, susijusių su tiriamais klausimais.

198. Dėl Jungtinių Amerikos Valstijų CŽV lėktuvo atvykimo į Lietuvą ir išvykimo iš jos, Jungtinių Amerikos Valstijų pareigūnų patekimo į lėktuvą ir lėktuve esančių prekių bei keleivių patikrinimo prokuroras nustatė

„Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad su Jungtinių Amerikos Valstijų Centrine žvalgybos valdyba susijęs orlaivis tikrai atvyko į Lietuvos Respubliką ir išvyko iš jos. Taip pat nustatyta, kad kai kuriais atvejais muitinės ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos patikrinimai … nebuvo atliekami. Tačiau kiekvieną kartą tokie veiksmai buvo atliekami Žvalgybos įstatymo [9 straipsnis] nustatyta tvarka, o atitinkami oro uosto ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai buvo iš anksto raštu (arba žodžiu) informuoti [apie tai, kad VSD pareigūnai pasitiks orlaivį ir prekes]. Tai patvirtino byloje esantys dokumentai, kuriuos pateikė VSD, taip pat apklausti liudytojai – oro uosto darbuotojai ir VSAT bei VSD pareigūnai. … Pažymėtina, kad Žvalgybos įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad valstybės institucijoms ir pareigūnams draudžiama kištis į žvalgybos pareigūnų vykdomą žvalgybinę veiklą ar kitaip jai daryti įtaką. Žvalgybos darbuotojų tarnybiniai automobiliai negali būti tikrinami be generalinio prokuroro leidimo.

Ikiteisminio tyrimo metu negauta jokių duomenų, kad minėtais orlaiviais buvo neteisėtai įvežti ar išvežti kokie nors asmenys [į Lietuvos teritoriją ir iš jos]. Priešingai, tyrimo metu apklausti asmenys tai kategoriškai neigė arba teigė, kad neturi jokios informacijos šiuo klausimu. Akivaizdu, kad atsižvelgiant į tai, jog nebuvo atliktas nei orlaivių, nei žvalgybos pareigūnų naudotų motorinių transporto priemonių patikrinimas, ši galimybė, kuri yra išimtinai teorinė, išlieka (taip konstatuota ir Parlamento CNSD išvadose). Tačiau nėra jokių faktinių įrodymų, kad tokio pobūdžio veiksmai (neteisėtas asmenų gabenimas) buvo atlikti. Todėl teiginys, kad su Jungtinių Amerikos Valstijų Centrine žvalgybos valdyba susijęs orlaivis buvo naudojamas CŽV sulaikytiems asmenims gabenti ar įvežti į Lietuvos Respublikos teritoriją (ar išvežti iš jos), baudžiamosios teisės požiūriu yra faktiniais įrodymais neparemta hipotezė. Tokia hipotezė turi tokią pačią vertę kaip ir hipotezė, kad buvo gabenami kokie nors kiti ribotos apyvartos asmenys ar prekės. Nesant faktinių duomenų, patvirtinančių šią hipotezę, negalima pareikšti kaltinimų ar tęsti baudžiamojo proceso šiuo atžvilgiu. Priešingai išvadai padaryti reikėtų konkrečios informacijos, kuri leistų konstatuoti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. … Kaip minėta, priimant šį procesinį sprendimą tokios informacijos apie galimai padarytas nusikalstamas veikas nėra.

Todėl darytina išvada, kad VSD pareigūnai, kurie siekė ir gavo nepertraukiamą prieigą prie oro uostų teritorijos, kurioje nusileido [CŽV] orlaivis, veikė teisėtai, nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir neperžengė savo įgaliojimų ribų, taigi nepadarė Baudžiamojo kodekso 228 straipsnyje [piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi] numatytos nusikalstamos veikos.

Padarius išvadą, kad nėra informacijos apie neteisėtą asmenų gabenimą orlaiviais, susijusiais su Jungtinių Amerikos Valstijų Centrine žvalgybos valdyba, taip pat konstatuotina, kad nėra pagrindo pareikšti kaltinimus pagal 291 straipsnį (neteisėtas valstybės sienos kirtimas) arba 292 straipsnį (neteisėtas asmenų gabenimas per valstybės sieną).“

199. Dėl tariamų slaptų kalėjimų (Projektai Nr. 1 ir Nr. 2) statybos ir eksploatavimo prokuroras nurodė, kad

„Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad Lietuvos Respublikos VSD kartu su Jungtinių Amerikos Valstijų CŽV 2002 m. įgyvendino Projektą Nr. 1, nurodytą CNSD išvadose, o 2004 m. įgyvendino Projektą Nr. 2, nurodytą CNSD išvadose. Abu projektai buvo susiję su pastatų rekonstrukcija ir įrengimu.

… Dėl įtariamo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi pažeidimų, kurie buvo tyrimo objektas, senaties termino nebuvo galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn už pažeidimus, susijusius su Projektu Nr. 1.

Vis dėlto, nepaisant šios procesinės kliūties ikiteisminiam tyrimui, taip pat pažymėtina, kad jo metu nebuvo gauta vienareikšmiškos informacijos, kad įgyvendinant Projektą Nr. 1 patalpos buvo įrengtos būtent sulaikytiems asmenims kalinti. Gauta faktinė informacija apie konkrečius patalpų aspektus (leidžianti kelti hipotezę, kad jose buvo galima laikyti sulaikytą asmenį), vertinant ją kartu su įrodymais, patvirtinančiais kitus (skirtingus) patalpų įvardijimus, ir atsižvelgiant į tai, kad nėra informacijos, jog [kokie nors] sulaikyti asmenys iš tiesų buvo atvežti į šias patalpas ar laikomi jose, nesudaro pakankamo pagrindo apkaltinti asmenį piktnaudžiavimu tarnyba ir iškelti baudžiamąją bylą.

Dėl projekto Nr. 2 ikiteisminio tyrimo metu negauta jokių duomenų, kad šiame projekte buvo laikomi sulaikyti asmenys. Priešingai, faktinė informacija ir visų liudytojų parodymai patvirtina kitokią pastato paskirtį ir panaudojimą, o [CNSD] išvadose nurodytos aplinkybės, kad „pastato išplanavimas, jo uždarumas ir perimetro apsauga, taip pat nereguliarus VSD darbuotojų buvimas patalpose leido partnerių pareigūnams atlikti veiksmus, kurių VSD nekontroliavo, taip pat leido jiems naudotis infrastruktūra savo nuožiūra“ nesudaro pagrindo pateikti kaltinimus baudžiamosiose bylose ir tik patvirtina, kad VSD ir CŽV bendradarbiavo ir kad pastatas buvo naudojamas kitiems tikslams. Tikroji pastato paskirtis negali būti atskleista, nes ji sudaro valstybės paslaptį.

Darytina išvada, kad VSD ir CŽV bendrai įgyvendinant Projektą Nr. 1 ir Projektą Nr. 2 nebuvo padaryta Baudžiamojo kodekso 228 straipsnyje [piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi] numatyta nusikalstama veika.

[Be to], net ir neapsiribojant vien tik ikiteisminio tyrimo pradžioje pasiūlytų galimai nusikalstamų veiksmų teisiniu vertinimu ir jų kvalifikavimu pagal Baudžiamojo kodekso 288 straipsnį, konstatuotina, kad nėra pagrindo pareikšti kaltinimus pagal Baudžiamojo kodekso 100 (tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis) ar 146 straipsnius (neteisėtas laisvės apribojimas), nes, kaip jau buvo minėta, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta jokių duomenų apie neteisėtą asmenų gabenimą, jų sulaikymą, suėmimą ar kitokį neteisėtą laisvės apribojimą. …

Šiuo nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą taip pat atsakoma į Reprieve pareiškimą, kurį Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra gavo 2010 m. rugsėjo 20 d. Pareiškime buvo pateikta įvykių versija, pagal kurią Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinės žvalgybos valdybos pareigūnai nuo 2004 m. pavasario iki 2006 m. rugsėjo mėn. sulaikytą asmenį [Abu Zubaydah] pervežė į Lietuvos Respubliką, laikė Lietuvoje ir išvežė iš jos. Reprieve nepateikė jokios tai patvirtinančios faktinės informacijos, nebuvo pateiktas ar atskleistas joks informacijos šaltinis, o ikiteisminio tyrimo metu, kaip jau buvo pažymėta, nebuvo gauta jokios informacijos apie tai, kad Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinė žvalgybos valdyba būtų neteisėtai gabenusi ką nors, įskaitant [Abu Zubaydah], į Lietuvos Respubliką ar iš jos.“

200. Dėl klausimo, ar VSD vadovybė informavo aukščiausius valstybės pareigūnus apie Projekto Nr. 1 ir Projekto Nr. 2 tikslus ir turinį, prokuroras nustatė

„Kaip teisingai nurodyta [CNSD] Išvadoje, VSD tarptautinio bendradarbiavimo teisinis pagrindas yra numatytas Žvalgybos įstatyme, ir įstatyme nėra reikalavimo, kad su tarptautiniu bendradarbiavimu susijusios kryptys (ar užduotys) būtų „išgrynintos“ kokiu nors politiniu lygmeniu (Valstybės gynimo taryboje ar [Seimo] Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete). Nurodymai, kurių reikia laikytis, arba užduotys, kurių reikia imtis, atsirado dėl bendro tarptautinio bendradarbiavimo poreikio ir tiesioginių VSD ir kitų šalių specialiųjų tarnybų kontaktų. Lietuvos Respublikos VSD kartu su Jungtinių Amerikos Valstijų CŽV bendrai įgyvendinant Projektą Nr. 1 ir Projektą Nr. 2, tuometinė VSD vadovybė apie šių projektų tikslus ir turinį neinformavo nė vieno aukšto valstybės pareigūno.

Padarius išvadą, kad įstatymas nenumato pareigos teikti šią informaciją, taip pat atsižvelgiant į tai, kad ši informacija dėl jos apimties gali ir turi būti teikiama „būtina žinoti“, darytina išvada, kad ir šioje [tyrimo] dalyje nėra nusikalstamos veikos ar piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi požymių. …

Apibendrinant ikiteisminio tyrimo metu surinktą informaciją reikia konstatuoti, kad buvo išnaudotos visos būtinos ir pakankamos priemonės ir galimybės surinkti informaciją apie galimai padarytas nusikalstamas veikas. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad buvo piktnaudžiaujama tarnyba (ar padaryta kita nusikalstama veika), o faktinių duomenų visuma nėra pakankama konstatuoti, kad buvo padarytos nusikalstamos veikos. Todėl šiuo metu negalima daryti išvados, kad buvo padarytos nusikalstamos veikos. Priešingai, hipotetinės prielaidos, kuriomis buvo grindžiamas ikiteisminis tyrimas [dėl kaltinimų piktnaudžiavimu tarnyba, Baudžiamojo kodekso 228 straipsnis], nepasitvirtino ir buvo atmestos kaip įrodymai. Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o jeigu jis pradėtas, turi būti nutrauktas, jeigu nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Todėl šis ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-00016-10 turi būti nutrauktas, nes nėra duomenų, kad buvo padaryta nusikalstama veika ar baudžiamasis nusižengimas.

Jau buvo padaryta išvada, kad, apibendrinant ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančius faktinius duomenis apie VSD ir Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinės žvalgybos valdybos bendradarbiavimą vykdant Projektą Nr. 1 ir Projektą Nr. 2, nebuvo padaryta nusikalstama veika, susijusi su informacijos teikimu aukščiausiems valstybės pareigūnams. Tačiau yra pakankamai duomenų konstatuoti, kad buvusių VSD vadovų, koordinavusių VSD ir Jungtinių Amerikos Valstijų centrinės žvalgybos valdybos bendradarbiavimą, ir šiame bendradarbiavime dalyvavusių Mečio Laurinkaus, Arvydo Pociaus ir Dainiaus Dabašinsko veiksmai, taip pat VSD vadovų ir kitų VSD darbuotojų, atsakingų už patalpų (Projekto Nr. 1 ir Projekto Nr. 2) rekonstrukciją, šią rekonstrukciją inicijavusių ir ją vykdžiusių asmenų veiksmai gali būti pagrindas patraukti juos drausminėn atsakomybėn už drausminius nusižengimus. Tačiau buvę VSD vadovai Mečys Laurinkus, Arvydas Pocius ir Dainius Dabašinskas nebedirba VSD, todėl [todėl] jiems drausminės nuobaudos negali būti taikomos. Be to, pagal VSD statutą […] drausminė nuobauda negali būti taikoma, jeigu nuo pažeidimo padarymo dienos praėjo daugiau kaip vieneri metai. Todėl net ir tais atvejais, kai yra informacijos, galinčios rodyti, kad buvo padarytas drausminis nusižengimas, negalima priimti jokio sprendimo; tai numatyta Baudžiamojo proceso kodekso 214 straipsnio 6 dalyje. Baigus ikiteisminį tyrimą, byla turi būti perduota kitoms institucijoms nagrinėti drausminį nusižengimą. …

Atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra ir valstybės, ir tarnybos paslaptis, visa tyrimo medžiaga, baigus ikiteisminį tyrimą, perduodama Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Informacijos saugumo departamentui ir Operatyvinės veiklos inspekcijai.“

201. Prokurorui priėmus sprendimą nutraukti tyrimą, „Reprieve“ du kartus raštu kreipėsi į prokurorą, prašydama pateikti informaciją Abu Zubaydah vardu. 2011 m. birželio 22 d. „Reprieve“ paprašė sprendimo nutraukti tyrimą kopijos, taip pat paprašė pateikti informaciją apie Abu Zubaydah, kaip tyrime nagrinėjamų nusikaltimų aukos, turimas teises. 2011 m. birželio 27 d. Reprieve paprašė generalinio prokuroro pateikti šiuos dokumentus:

„(1) su nuoroda į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas nurodyti, kokie nusikaltimai buvo tiriami ikiteisminiame tyrime Nr. 01-2-00016-10;

(2) chronologine tvarka nurodyti visus ikiteisminio tyrimo metu atliktus procesinius veiksmus;

(3) nurodyti tyrimo išvadas dėl kiekvienos nusikalstamos veikos; ir

(4) nurodyti, kokiu pagrindu tyrimas buvo nutrauktas dėl kiekvienos iš nusikalstamų veikų.“

Generalinė prokuratūra neatsakė nė į vieną iš šių laiškų.

202. Tuo tarpu 2011 m. gegužės mėn. generaliniam prokurorui raštu kreipėsi ir „Amnesty International“, nurodydama, kad, jos nuomone, tyrimo metu nebuvo išsamiai ištirti įtarimai dėl kankinimų, netinkamo elgesio ir priverstinio dingimo ir kad viešai jau paskelbta informacija yra rimtas prima facie argumentas tęsti tyrimą: buvo nustatytos slaptos vietos; VSD pareigūnai pripažino, kad vietos buvo įkurtos siekiant jose laikyti įtariamus teroristus; tiek parlamentarai, tiek Europos komitetas prieš kankinimą (toliau – CPT) savo 2010 m. birželio 14-18 d. vizito Lietuvoje ataskaitoje (toliau – 2011 m. CPT ataskaita); taip pat žr. 347-351 punktus toliau) teigė, kad fizinis aikštelių išdėstymas ir veiklos dinamika (orlaiviai nebuvo tikrinami, o CŽV turėjo galutinę aikštelių kontrolę) buvo lengvai pritaikomi sulaikymo režimui; bent viename orlaivyje, be įgulos, buvo vežami ir keleiviai.

203. 2011 m. birželio mėn. generalinis prokuroras atsakė į „Amnesty International“ laišką, apibūdindamas jį kaip „skundą dėl tyrimo nutraukimo“ ir nurodydamas, kad organizacija neturėjo teisės pateikti tokio skundo, nes nebuvo proceso šalis. Be to, jis pareiškė, kad, kalbant apie esmę, jis nerado pagrindo atnaujinti tyrimą.

204. 2011 m. spalio 6 d. „Reprieve“ dar kartą raštu kreipėsi į generalinį prokurorą, nurodydama, kad atsirado naujų įrodymų, ir prašydama jo imtis su tuo susijusių veiksmų.

Laiške, kiek tai susiję, buvo rašoma toliau:

„Dėl dabar paaiškėjusios naujos įtikinamos informacijos apie su CŽV susijusių lėktuvų nusileidimus Lietuvoje dar skubiau reikia atlikti griežtą ir plataus masto tyrimą. Tapo akivaizdu, kad ankstesnės pastangos nustatyti CŽV vykdomų perdavimų operacijų Europoje mastą atskleidė tik ledkalnio viršūnę.

Kaip žinote, neseniai „Amnesty International“ ataskaitoje „Atskleiskite tiesą Lietuvoje: ištirkite slaptus kalėjimus dabar“ (paskelbta 2011 m. rugsėjo 29 d.) pateikėme naujų duomenų, siejančių Maroką ir Lietuvą. Duomenys susiję su lėktuvu Boeing 727, N724CL, kuris skrido iš Maroko į Vilnių per Amaną (Jordanija) ir 2005 m. vasario 17 d. vakare atvyko į Vilniaus tarptautinį oro uostą. Prieš išskrisdamas į Islandiją, lėktuvas trumpam apsistojo Vilniuje ir per Kanadą grįžo į JAV. Šis skrydis sutampa su kito lėktuvo N787WH, kuris 2005 m. vasario 18 d. nusileido Palangoje iš Bukarešto, skrydžiu. Mes nurodėme, kad šių skrydžių laikas sutampa su laiku, kuris viešuose šaltiniuose siejamas su Zayn al-Abidin Muhammad Husayn (Abu Zubaydah) perkėlimu iš slapto kalinimo Maroke į slaptą kalinimą Lietuvoje.

Kartu su šiuo laišku Jūsų dėmesiui pridedame du dokumentus, susijusius su N724CL atvykimu į Vilnių: 2011 m. birželio 20 d. Lietuvos civilinės aviacijos administracijos atskleistą informaciją ir 2011 m. rugsėjo 19 d. gautą Vilniaus oro uosto atskleistą informaciją. Atkreipiame dėmesį, kad dokumentuose užfiksuotas laikas šiek tiek nesutampa, tačiau, išskyrus šiuos nesutapimus, jie sutampa. Parengėme papildomą konfidencialios medžiagos, susijusios su šiuo skrydžiu, bylą, kurią persiųsime Jums gavę įsipareigojimą, kad laikysite ją griežtai konfidencialia.

Taip pat pažymime, kad kito lėktuvo N787WH skrydžio maršrutas 2005 m. vasario 14-19 d., nors ir iš dalies atskleistas 2009 m. Seimo tyrimo metu, dar nėra visiškai paaiškintas. Visų pirma neatskleista, kur šis lėktuvas sustojo prieš Bukareštą.

Toliau aktyviai tiriame šiuos ir kitus skrydžius ir manome, kad artimiausiu metu paaiškės daugiau naujos informacijos. Tačiau akivaizdu, kad visa tiesa apie šiuos skrydžius tinkamai nepaaiškės tol, kol visos atsakingos institucijos visose susijusiose šalyse kruopščiai neieškos turimos medžiagos.“

Organizacija „Reprieve“ paprašė prokuroro imtis konkrečių papildomų tyrimo veiksmų, visų pirma gauti iš Eurokontrolės, atitinkamų nacionalinių institucijų, reguliuojančių oro navigaciją, tūpimą, aptarnavimą ir muitinę, duomenis, susijusius su N787WH 2005 m. vasario 14-19 d. ir N724CL 2005 m. vasario 14-19 d. maršrutų planavimu ir maršruto išlaidų apskaičiavimu.

205. 2011 m. spalio 21 d. generalinis prokuroras paskelbė, kad nutraukto baudžiamojo tyrimo neatnaujins. Šis sprendimas buvo priimtas remiantis tuo, kad nebuvo jokių įrodymų, jog kas nors buvo sulaikytas Lietuvos teritorijoje.

206. Nenustatytą 2015 m. sausio mėn. dieną Reprieve Generalinei prokuratūrai pateikė 2015 m. Reprieve Briefing (taip pat žr. 118 punktą pirmiau ir 395 punktą toliau).

2. Tyrimo atnaujinimas 2015 m. sausio 22 d. ir tolesnis procesas

207. 2015 m. sausio 22 d., atsižvelgdamas į išslaptintą 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitą, prokuroras nusprendė panaikinti 2011 m. sausio 14 d. sprendimą ir atnaujinti tyrimą Nr. 01-2-00016-10 pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi). Sprendimas, kiek tai susiję, išdėstytas taip:

„Panaikinti 2011 m. sausio 14 d. sprendimą ir atnaujinti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-2-00016-10.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 217 straipsnio 2 dalį ikiteisminis tyrimas gali būti atnaujintas, kai paaiškėja esminių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, kurios nebuvo žinomos nutraukiant ikiteisminį tyrimą.

2014 m. gruodžio 9 d. JAV Senatas paskelbė redaguotą ataskaitą apie CŽV kalėjimų veiklą. Nors ataskaitoje neminimos konkrečios šalys, kuriose veikė slapti CŽV sulaikymo centrai, joje minimas „Violet“ centras, kuriame buvo laikomas Saudo Arabijos pilietis Mustafa al-Hawsawi.

Dėl įtariamo neteisėto šio asmens gabenimo į Lietuvą 2014 m. vasario 13 d. Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą [pagal BK 292 straipsnį], kuris iki šiol tebevyksta.

Paskelbtame JAV Senato 2014 m. gruodžio 9 d. pranešime esantys duomenys laikytini pagrindu atnaujinti nutrauktą ikiteisminį tyrimą Nr. 01-2-00016-10 BPK 217 straipsnio 2 dalies prasme.

Atsižvelgiant į informacijos turinį, kai kuriuos šios informacijos sutapimus su duomenimis, pateiktais CNSD atlikto parlamentinio tyrimo dėl galimai CŽV sulaikytų asmenų gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje išvadose, ir su ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-200016-10 dalyku, būtina procesinėmis priemonėmis iš naujo įvertinti naujai atsiradusių duomenų svarbą, siekiant BPK 1 straipsnio 1 dalyje nurodytos baudžiamojo proceso paskirties.“

208. 2015 m. vasario 6 d. tyrimas buvo sujungtas su tyrimu Nr. 01-2-000-15-14 dėl Mustafa Ahmed al-Hawsawi ir neteisėto asmenų gabenimo per valstybės sieną, t. y. nusikalstamos veikos, apibrėžtos BK 292 straipsnyje.

209. M. al-Hawsawi byloje 2015 m. sausio 27 d. Generalinė prokuratūra kreipėsi į Krokuvos apeliacinę prokuratūrą Lenkijoje su prašymu suteikti teisinę pagalbą dėl įtariamo neteisėto Mustafa Ahmed al-Hawsawi ar kitų asmenų gabenimo per Lietuvos valstybės sieną.

210. 2015 m. gegužės 29 d. Generalinė prokuratūra kreipėsi į prokuratūrą prie Kasacinio teismo Rumunijoje su prašymu suteikti teisinę pagalbą. Vėliau teisinės pagalbos prašymai taip pat buvo išsiųsti JAV valdžios institucijoms, Marokui ir Afganistanui. JAV valdžios institucijos, į kurias buvo kreiptasi du kartus, atsakė, kad negali pateikti prašomos informacijos. Marokas prašymą atmetė.

211. Procesas vis dar nebaigtas.

V. ATITINKAMA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA

A. Lietuvos Respublikos Konstitucija

212. Atitinkamos nuostatos išdėstytos taip:

20 straipsnis

„Žmogaus laisvė neliečiama.

Niekas negali būti savavališkai sulaikytas ar suimtas. Niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tik įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Niekas negali būti savavališkai sulaikytas ar suimtas. Niekam negali būti atimta laisvė kitaip, nei įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka.

…“

21 straipsnis

„Žmogaus asmuo yra neliečiamas.

Žmogaus orumą gina įstatymas.

Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Niekas negali būti verčiamas atlikti mokslinius ar medicininius eksperimentus be jo žinios ir laisvo sutikimo.“

22 straipsnis

„Privatus gyvenimas neliečiamas.

Asmeninis susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kiti ryšiai yra neliečiami.

Informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.

Įstatymas ir teismas saugo kiekvieną asmenį nuo savavališko ar neteisėto kišimosi į jo privatų ir šeimos gyvenimą, nuo kėsinimosi į jo garbę ir orumą.“

30 straipsnis

„1. Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.“

118 straipsnis

„1. Ikiteisminį tyrimą organizuoja, jam vadovauja ir kaltinimus valstybės vardu baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras.

Įstatymų nustatytais atvejais prokuroras gina asmens, visuomenės ir valstybės teises ir teisėtus interesus.

Atlikdamas savo funkcijas, prokuroras yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.

…“

B. Baudžiamasis kodeksas

Baudžiamasis kodeksas, kuris buvo priimtas 2000 m. ir su tam tikrais pakeitimais įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d., patyrė daug pakeitimų. Atitinkamu metu jo nuostatos skambėjo taip:

95 straipsnis
Apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas

„…

5. Toliau nurodytiems šiame kodekse numatytiems nusikaltimams senaties terminas netaikomas[1]:

2) tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su asmenimis (100 straipsnis);

…“

100 straipsnis (redakcija, galiojusi iki 2011 m. kovo 30 d.)
Pagal tarptautinę teisę draudžiamas elgesys su asmenimis

„1. Asmuo, kuris tyčia, vykdydamas ar remdamas valstybės ar organizacijos politiką, dideliu mastu ar sistemingai puola civilius gyventojus ir vykdo jų žudymą arba sunkiai sutrikdo jų sveikatą; sudaro jiems tokias gyvenimo sąlygas, kurios sukelia jų mirtį; užsiima prekyba žmonėmis; vykdo gyventojų deportaciją; kankina, prievartauja, įtraukia kitą asmenį į seksualinę vergiją, verčia užsiimti prostitucija, prievarta apvaisina ar sterilizuoja asmenį; persekioja bet kurią asmenų grupę ar bendruomenę dėl politinių, rasinių, nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių, seksualinių ar kitų tarptautinės teisės draudžiamų priežasčių; sulaiko, areštuoja ar kitaip atima laisvę asmeniui, kai toks laisvės atėmimas nepripažįstamas, arba nepraneša apie asmens likimą ar buvimo vietą; arba vykdo apartheido politiką;

baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos.“

146 straipsnis
Neteisėtas laisvės atėmimas

„1. Asmuo, kuris neteisėtai atėmė laisvę asmeniui, nesant įkaitų paėmimo požymių,

baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

2. Asmuo, padaręs šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką panaudodamas smurtą arba sukeldamas grėsmę nukentėjusiojo gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusįjį nelaisvėje ilgiau kaip 48 valandas

baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.

3. Asmuo, kuris neteisėtai atėmė asmeniui laisvę, paguldydamas jį į psichiatrijos ligoninę ne dėl ligos

baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.“

228 straipsnis (redakcija, galiojusi iki 2007 m. liepos 20 d.)
Piktnaudžiavimas tarnyba

„l. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo,

baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.

2. Asmuo, padaręs šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, nesant kyšininkavimo požymių,

baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.“

291 straipsnis
Neteisėtas valstybės sienos kirtimas

„1. Asmuo, neteisėtai kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną

baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

2. Užsienietis, neteisėtai atvykęs į Lietuvos Respubliką, siekdamas pasinaudoti prieglobsčio teise, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį.

3. Užsienietis, padaręs šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, siekdamas neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos valstybės sieną, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, kai jis nustatyta tvarka yra deportuojamas atgal į valstybę, iš kurios teritorijos jis neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, arba į valstybę, kurios pilietis jis yra.“

292 straipsnis
Neteisėtas asmenų gabenimas per valstybės sieną

„1. Asmuo, kuris neteisėtai gabena per Lietuvos Respublikos valstybės sieną užsienietį, neturintį nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, arba gabena ar slepia Lietuvos Respublikos teritorijoje tokį užsienietį, neteisėtai perėjusį Lietuvos Respublikos valstybės sieną

baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.

2. Asmuo, padaręs šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką iš savanaudiškų paskatų arba kai tai kelia grėsmę žmogaus gyvybei,

baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.

3. Asmuo, kuris organizuoja šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas

baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dešimties metų.

4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.“

C. Baudžiamojo proceso kodeksas

214. 2002 m. priimtame ir 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiame Baudžiamojo proceso kodekse buvo padaryta daug pakeitimų. Atitinkamu metu jo nuostatos skambėjo taip:

1 straipsnis
Baudžiamojo proceso paskirtis

„1. Baudžiamojo proceso paskirtis – greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą ginant žmogaus ir piliečių teises, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, o nekaltas asmuo nebūtų nuteistas.“

2 straipsnis
Pareiga atskleisti nusikalstamas veikas

„Kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pagal savo kompetenciją privalo imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų ištirta ir atskleista nusikalstama veika.“

3 straipsnis
Aplinkybės, kai baudžiamasis procesas negalimas (redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 5 d.)

„1. Baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o jei pradėtas, turi būti nutrauktas šiais atvejais:

1) kai nepadaryta veika, turinti sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo požymių;

2) kai suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas;

…“

28 straipsnis (redakcija, galiojusi iki 2016 m. kovo 1 d.)
Nukentėjusysis

„1. Nukentėjusiuoju pripažįstamas asmuo, kuris dėl nusikaltimo patyrė fizinę, turtinę ar neturtinę žalą. Asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu arba teismo sprendimu.

2. Nukentėjusysis ir jo atstovas turi teisę: teikti įrodymus, reikšti prašymus, nušalinimus, susipažinti su bylos medžiaga ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, dalyvauti teismo posėdyje, apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teismo veiksmus, apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį, pasakyti baigiamąsias kalbas.

3. Nukentėjusysis privalo duoti parodymus. Jis prisiekia ir atsako už melagingų parodymų davimą taip pat kaip ir liudytojas.“

47 straipsnis
Gynybos advokatas

„1. Gynybos advokatas turi būti advokatas. Tas pats advokatas negali būti dviejų ar daugiau asmenų gynėju, jeigu vieno tokio asmens gynybos interesai prieštarauja kito asmens gynybos interesams.

2. Advokato nurodymu advokato gynėju gali būti advokato stažuotojas, jeigu ginamasis tam neprieštarauja. 3. Advokato stažuotojas negali dalyvauti procese, kuriame nagrinėjamas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas.

3. Vienas asmuo gali turėti kelis gynėjus. Jeigu įtariamasis ar kaltinamasis turi kelis gynėjus ir jeigu dalyvauja bent vienas iš jų, bylos nagrinėjimas gali būti tęsiamas.“

55 straipsnis[2] Įgaliotieji atstovai

„1. Nukentėjusiojo atstovas … yra asmuo, kuris teikia teisinę pagalbą proceso dalyviui, gina [jo] teises ir teisėtus interesus.

2. Nukentėjusiojo atstovas […] yra advokatas arba advokato nurodymu advokato stažuotojas, o ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teisėjui leidus – ir bet kuris kitas aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, kuriam proceso šalis pavedė atstovauti jos interesams. …

3. Nukentėjusiojo atstovui … leidžiama dalyvauti procese nuo to momento, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras priima tokį sprendimą arba teismas priima tokią nutartį. Atstovas gali dalyvauti procese kartu su asmeniu, kuriam jis atstovauja, arba jo vardu, išskyrus atvejus, kai jis atstovauja nukentėjusiajam. Atstovaujamas asmuo bet kuriuo metu gali atsisakyti teisės turėti atstovą arba pasirinkti kitą atstovą.

4. Įstatymų, reglamentuojančių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatytais atvejais nukentėjusysis … turi teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.“

62 straipsnis
Skundas dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno procesinių veiksmų ir sprendimų

„1. Proceso dalyviai skundus dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno procesinių veiksmų ir sprendimų gali pateikti šio pareigūno veiklą kontroliuojančiam prokurorui. Jeigu prokuroras skundą atmeta, jo sprendimas gali būti skundžiamas aukštesniajam prokurorui pagal šio Kodekso 63 straipsnyje nustatytas taisykles.

2. Skundas paduodamas tiesiogiai prokurorui arba per ikiteisminio tyrimo pareigūną, dėl kurio procesinių veiksmų ar sprendimų paduodamas skundas. Skundai gali būti teikiami tiek žodžiu, tiek raštu. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras žodinius skundus surašo į protokolą, kurį pasirašo skundą pateikęs asmuo ir skundą priėmęs ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras.

3. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas per vieną dieną skundą kartu su rašytiniais paaiškinimais turi perduoti prokurorui.

4. Skundo padavimas iki jo išsprendimo nesustabdo veiksmų atlikimo ar sprendimo, dėl kurio paduotas skundas, vykdymo, išskyrus atvejus, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras pripažįsta, kad toks sustabdymas yra būtinas.“

63 straipsnis (redakcija, galiojusi iki 2011 m.)
Skundas dėl prokuroro procesinių veiksmų ir sprendimų

„1. Ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro procesiniai veiksmai ir sprendimai gali būti skundžiami aukštesniajam prokurorui. Jeigu aukštesnysis prokuroras atmeta skundą, šis sprendimas gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui.

2. Skundas paduodamas tiesiogiai aukštesniajam prokurorui arba per prokurorą, kurio procesiniai veiksmai ar sprendimai skundžiami. Skundai gali būti teikiami tiek žodžiu, tiek raštu. Žodinius skundus prokuroras įrašo į protokolą, kurį pasirašo skundą pateikęs asmuo ir skundą priėmęs prokuroras.

3. Skundo pateikimas iki jo išsprendimo nesustabdo skundžiamo veiksmo atlikimo ar sprendimo vykdymo, išskyrus atvejus, kai prokuroras nusprendžia, kad toks sustabdymas yra būtinas.“

109 straipsnis
Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje

„1. Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį įtariamajam ar kaltinamajam arba asmenims, kuriems tenka turtinė atsakomybė už įtariamojo ar kaltinamojo veiksmus. Civilinį ieškinį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Kai civilinis ieškinys pareikštas ikiteisminio tyrimo stadijoje, duomenys apie civilinio ieškinio pagrindą ir dydį turi būti surinkti ikiteisminio tyrimo metu[3].“

110 straipsnis
Civilinis ieškovas

„1. Fizinis ar juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje prašo atlyginti įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstama veika padarytą turtinę ar neturtinę žalą, pripažįstamas civiliniu ieškovu. Asmuo pripažįstamas civiliniu ieškovu ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo sprendimu.

2. Civilinis ieškovas turi teisę:

1) pateikti paaiškinimus dėl civilinio ieškinio esmės;

2) teikti įrodymus;

3) teikti prašymus ir atsikirtimus;

4) ikiteisminio tyrimo metu ir teisme susipažinti su bylos medžiaga, nustatyta tvarka gauti jam reikalingų dokumentų išrašus ar kopijas;

5) dalyvauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme;

6) pateikti skundus dėl veiksmų ir apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo sprendimus, kiek jie susiję su civiline byla;

7) dalyvauti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

3. Civilinis ieškovas privalo:

1) gavęs šaukimą, dalyvauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme;

2) teismo reikalavimu pateikti turimus dokumentus, susijusius su pareikštu ieškiniu;

3) laikytis teismo nustatytų proceso taisyklių.“

166 straipsnis
Ikiteisminio tyrimo pradėjimas

„1. Ikiteisminis tyrimas pradedamas:

1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką;

2) kai prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas pats nustato nusikalstamos veikos požymius.

2. Šio kodekso nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas.

…“

212 straipsnis (įsigaliojo nuo 2011 m. rugsėjo 1 d.)
Ikiteisminio tyrimo nutraukimas

„1. Ikiteisminis tyrimas turi būti nutrauktas, jeigu

1) paaiškėja, kad yra šio Kodekso 3 straipsnyje numatytos aplinkybės;

…“

214 straipsnis (redakcija, galiojusi iki 2016 m. kovo 1 d.)
Ikiteisminio tyrimo nutraukimo procedūra

„1. Šio Kodekso 212 straipsnio 1 ir 2 punktuose nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas nutraukiamas prokuroro nutarimu arba ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi.

3. Apie priimtą sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ar ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį netvirtinti prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą informuojamas įtariamasis, jo atstovas, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas ir jų atstovai, išsiunčiant jiems akto nuorašą.

4. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sprendimas gali būti skundžiamas aukštesniajam prokurorui… Jeigu aukštesnysis prokuroras atsisako patenkinti skundą, toks sprendimas gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tokį ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimą …

6. Jeigu ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra duomenų apie administracinį teisės pažeidimą ar kitą teisės pažeidimą, prokuroras priima sprendimą perduoti medžiagą nagrinėti administracinio teisės pažeidimo byloje ar kita įstatymų nustatyta tvarka.“

216 straipsnis (redakcija, galiojanti nuo 2010 m. gruodžio 11 d.)
Sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą turinys

„1. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas, tyrimo nutraukimo pagrindai ir motyvai.

…“

217 straipsnis (galioja nuo 2011 m. liepos 5 d.)
Nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimas

„1. Prokuroras gali atnaujinti ikiteisminį tyrimą pagal proceso dalyvių skundus arba savo iniciatyva, jeigu tam yra pagrindas. 2. Ikiteisminis tyrimas atnaujinamas prokuroro nutarimu, panaikinus nutarimą nutraukti baudžiamąjį procesą.

2. Ikiteisminis tyrimas gali būti atnaujintas paaiškėjus esminėms aplinkybėms, turinčioms reikšmės tinkamam bylos išnagrinėjimui, kurios nebuvo nustatytos priimant nutarimą nutraukti tyrimą.

7. Apie sprendimą atnaujinti ikiteisminį tyrimą informuojamas įtariamasis, jo atstovas, advokatas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas ir civilinis atsakovas bei jų atstovai. Šie asmenys turi teisę apskųsti sprendimą dėl proceso atnaujinimo. Apie sprendimą neatnaujinti baudžiamojo proceso pranešama skundą pateikusiai baudžiamojo proceso šaliai; ši šalis tokį sprendimą gali apskųsti…“

D. Civilinis kodeksas

215. Atitinkamos Civilinio kodekso nuostatos išdėstytos taip:

6.246 straipsnis
Neteisėti veiksmai

„1. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis rūpestingai.“

6.263 straipsnis
Pareiga atlyginti padarytą žalą

„1. Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (aktyviais veiksmais ar susilaikymu nuo veiksmų) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

2. Turtinę žalą, atsiradusią dėl kitam asmeniui padarytos žalos sveikatai ar turtui, taip pat įstatymų nustatytais atvejais ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.

3. Įstatymų nustatytais atvejais asmuo taip pat privalo atlyginti žalą, padarytą kito asmens veiksmais arba padarytą jo žinioje esančiais daiktais.“

6.271 straipsnis
Atsakomybė atlyginti žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų

„1. Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto lėšų, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. 2. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, privalo atlyginti savivaldybė iš savo biudžeto lėšų, nepaisant konkretaus jos darbuotojo kaltės.

2. Šiame straipsnyje vartojama sąvoka „valdžios institucija“ reiškia bet kurį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitą šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios institucijos funkcijas.

3. Šiame straipsnyje vartojama sąvoka „veiksmas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (ar neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ir savivaldybių institucijų priimami teisės aktai ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismų sprendimus, nuosprendžius baudžiamosiose bylose, nutartis civilinėse ir administracinėse bylose bei įsakymus).

4. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė, kuriai taikomas šis straipsnis, atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikia taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ir jų darbuotojai privalėjo veikti.“

6.272 straipsnis

Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų, teisėjų ir teismų neteisėtų veiksmų

„1. Žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo, kaip kardomosios priemonės, neteisėtų procesinių priemonių taikymo vykdymo procese arba neteisėto administracinės nuobaudos (arešto) paskyrimo, valstybė atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ar teismų kaltės.

2. Valstybė visiškai atlygina žalą, padarytą neteisėtais teisėjo ar teismo, nagrinėjančio civilinę bylą, veiksmais, kai žala padaroma dėl paties teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės.

3. Be turtinės žalos, nukentėjęs asmuo turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

4. Kai žala atsiranda dėl ikiteisminio tyrimo, prokuratūros ar teismo pareigūnų arba teisėjų tyčinės kaltės, valstybė, atlyginusi žalą, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pareikšti ieškinį atitinkamiems pareigūnams dėl atitinkamų sumų išieškojimo įstatymų nustatyta tvarka.“

E. Žvalgybos įstatymas

Žvalgybos įstatymas, galiojęs 2002-2012 m., skambėjo taip:

9 straipsnis
Žvalgybos užduotys

„1. Žvalgybos užduotis pavaldžioms žvalgybos institucijoms nustato krašto apsaugos ministras ir Valstybės saugumo departamento direktorius, kartu atsižvelgdami į pagrindines žvalgybos tarnybų veiklos sritis, Valstybės gynimo tarybos rekomendacijas ir tarptautinio bendradarbiavimo poreikius.

2. Ministerijos ir Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teikia pagalbą, būtiną žvalgybos užduotims vykdyti.“

16 straipsnis
Papildomos garantijos žvalgybos pareigūnams

„1. Valstybės institucijoms, pareigūnams ir valstybės tarnautojams draudžiama trukdyti žvalgybos pareigūnų vykdomai žvalgybos veiklai ar kitaip jai daryti įtaką.

3. Valstybė rūpinasi visais žvalgybos pareigūnais ar jų šeimos nariais, tapusiais aukomis dėl priežasčių, susijusių su tarnyba žvalgybos institucijoje, ir teikia jiems pagalbą.

4. Valstybė atlygina žvalgybos pareigūnui ar jo šeimos nariui dėl priežasčių, susijusių su tarnyba žvalgybos institucijoje, padarytą žalą.“

F. Seimo statutas

217. Atitinkamos nuostatos, susijusios su Seimo komitetų įgaliojimais, išdėstytos taip: „1. Seimo komitetų įgaliojimai.

49 straipsnis (redakcija, galiojusi iki 2013 m.)
Seimo komitetų įgaliojimai

„1. Seimo komitetai pagal kompetenciją turi šiuos įgaliojimus:

9) vykdydami parlamentinę kontrolę, išklausyti ministerijų ir kitų valstybės institucijų informaciją ir pranešimus apie Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų Seimo priimtų teisės aktų vykdymą; savo iniciatyva ar Seimo pavedimu atlikti konkrečių problemų parlamentinį tyrimą ir pateikti Seimui išvadas; savo iniciatyva ar Seimo pavedimu svarstyti Seimui atskaitingų valstybės institucijų metines veiklos ataskaitas ir pateikti Seimui išvadas;

…“

56 straipsnis (redakcija, galiojusi iki 2013 m.)
Seimo komitetų įgaliojimai vykdant parlamentinę kontrolę

„1. Komitetai turi teisę pagal savo kompetenciją tikrinti, kaip laikomasi įstatymų, Seimo nutarimų, komitetų rekomendacijų ir pasiūlymų; savo iniciatyva ar Seimo pavedimu atlikti parlamentinį tyrimą dėl konkrečių problemų; savo iniciatyva ar Seimo pavedimu svarstyti Seimui atskaitingų valstybės institucijų metines veiklos ataskaitas;

3. Komitetai turi teisę reikalauti iš valstybės institucijų, išskyrus teismus, ir pareigūnų bet kokių dokumentų, rašytinių išvadų, ataskaitų ir kitos reikalingos medžiagos.

4. Komitetai, atlikdami parlamentinį tyrimą Seimo pavedimu, veikia pagal Seimo kontrolės komisijos ar laikinųjų tyrimo komisijų darbo reglamentą, nustatytą šio Statuto 75-76 straipsniuose, ir turi tokius pat įgaliojimus.“

75 straipsnis
Laikinosios kontrolės ar tyrimo komisijos įgaliojimai ir darbo tvarka

„1. Jeigu nagrinėjamas klausimas, susijęs su valstybės paslaptimi, laikinosios kontrolės ar tyrimo komisijos posėdžiai yra uždari visiems asmenims, išskyrus į juos pakviestus asmenis, kurių sąrašas sudaromas pagal komisijos narių pageidavimą. Kitais atvejais Ad hoc kontrolės ar tyrimo komisija gali rengti uždarus posėdžius tik gavusi Seimo leidimą.

2. Specialiosios kontrolės ar tyrimo komisijos darbo metu surinkti duomenys, susiję su valstybės paslaptimi, neskelbiami.

3. Įstatymas nustato laikinųjų kontrolės ir tyrimo komisijų įgaliojimus.“

76 straipsnis
Laikinosios kontrolės ar tyrimo komisijos sprendimai

„1. Atlikusi pavestą darbą, laikinoji kontrolės ar tyrimo komisija pateikia Seimui surinktus ir apibendrintus duomenis, išvadas ir parengtą sprendimo projektą.

2. Seimo posėdyje priimamas nutarimas dėl Ad hoc kontrolės ar tyrimo komisijos išnagrinėto klausimo.

3. Seimo nutarimu gali būti pareikštas nepasitikėjimas Seimo paskirta Vyriausybe, ministru ar kitos valstybės institucijos vadovu arba pateiktos išvados dėl siūlomo apkaltos proceso.

4. Nepasitikėjimo pareiškimo atvejais priimant nutarimą taikomi šio Statuto 218 ar 222 straipsnių reikalavimai.“

G. Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymas

218. Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo (toliau – Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymas) 8 straipsnis dėl komisijos priimamų sprendimų, kiek tai aktualu, išdėstytas taip

„1. Komisijos tyrimo rezultatai pateikiami išvados projekte. Joje nurodomos tyrimo metu nustatytos aplinkybės, surinkti įrodymai ir pateikiamas teisinis situacijos vertinimas.

…“

H. Konstitucinio Teismo praktika

219. Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime dėl Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įgaliojimų ir jų atliekamų parlamentinių tyrimų pobūdžio, kiek tai susiję su byla, rašoma taip:

„6. … [p]agal [Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo] 8 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalį Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvados projekte, be kita ko, pateikiamas teisinis situacijos įvertinimas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija nėra nei ikiteisminio tyrimo institucija, nei prokuratūra, nei teismas. Formulė „teisinis vertinimas“ yra bendrinė sąvoka; ji nereiškia, kad Seimo ad hoc tyrimo komisija privalo ar gali pateikti jos tirtų veiksmų, jos priimtų sprendimų klausimais, kuriuos jai pavesta tirti, ar kitų jos išaiškintų aplinkybių, susijusių su tiriamu klausimu, teisinį kvalifikavimą; t. y. ši formuluotė nereiškia, kad Seimo ad hoc tyrimo komisija turi ar gali nurodyti minėtų veiksmų, sprendimų ar aplinkybių atitiktį ar neatitiktį teisės aktams, bet reiškia, kad minėti veiksmai ir sprendimai turi būti ištirti, turi būti išaiškintos kitos su tiriamu klausimu susijusios aplinkybės ir turi būti parengti Seimo ad hoc tyrimo komisijos tyrimo rezultatai, kad jų pagrindu būtų galima priimti teisinius sprendimus – priimti atitinkamus teisės aktus arba jų nepriimti.

7. Pabrėžtina, kad Seimo ad hoc tyrimo komisijos išvada (ar tam tikri teiginiai) pati savaime tiesiogiai nesukelia jokių teisinių pasekmių joje nurodytiems asmenims. Tokias pasekmes jiems galėtų sukelti tik kitų institucijų ar jų pareigūnų sprendimai, kurie gali būti priimti atsižvelgiant į Seimo ad hoc tyrimo komisijos išvadą.

9. … Akivaizdu, kad Seimas nėra nei ikiteisminio tyrimo institucija, nei prokuratūra, nei teismas. Todėl pabrėžtina, kad Seimo nuomonės ar požiūrio į Seimo sudarytos Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadą suformulavimas Seimo nutarime pagal Konstituciją negali būti suprantamas kaip Seimo laikinosios tyrimo komisijos tirtų veiksmų, jos priimtų sprendimų klausimais, kuriuos jai pavesta tirti, ir kitų jos išaiškintų aplinkybių teisinis kvalifikavimas. Seimas, nusprendęs pritarti Seimo ad hoc tyrimo komisijos išvadai arba nepritarti jai, arba pritarti iš dalies (su išlygomis), nepriima sprendimo dėl minėtų veiksmų, sprendimų ir aplinkybių atitikties teisės aktams, kaip privaloma kitoms valstybės institucijoms (įskaitant ikiteisminio tyrimo institucijas, prokuratūrą ar teismus), o tik suformuluoja savo požiūrį į jo sudarytos Seimo ad hoc tyrimo komisijos išvadą. Seimo nutarimas, kuriame suformuluota Seimo nuomonė ir požiūris į jo sudarytos Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadą, nėra privalomas ikiteisminio tyrimo institucijoms, prokuratūrai ar teismui.“

VI. ATITINKAMA TARPTAUTINĖ TEISĖ

A. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės

220. 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės, kurios šalimi yra ir Lietuva, 26 ir 27 straipsniuose nustatyta:

26 straipsnis
„Pacta sunt servanda“

„Kiekviena galiojanti sutartis yra privaloma jos šalims ir turi būti jų sąžiningai vykdoma“.

27 straipsnis
Vidaus teisė ir sutarčių laikymasis

„Šalis negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis, kad pateisintų sutarties nevykdymą. …“

B. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas

221. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau – TPPTP), kurio dalyvė yra Lietuva, 7 straipsnyje rašoma taip:

„Niekas negali būti kankinamas, patirti žiaurų, nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Ypač niekas negali būti be savo laisvo sutikimo kankinamas, su juo negali būti atliekami medicininiai ar moksliniai eksperimentai.“

222. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 10 straipsnio 1 dalyje rašoma taip:

„1. Su visais asmenimis, kuriems atimta laisvė, turi būti elgiamasi humaniškai ir gerbiant prigimtinį žmogaus orumą.“

C. Jungtinių Tautų konvencija dėl kankinimo

223. 1984 m. Jungtinių Tautų (toliau – JT) konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – JT konvencija) šalimis yra šimtas keturiasdešimt devynios valstybės, įskaitant visas Europos Tarybos valstybes nares. Konvencijos 1 straipsnyje kankinimas apibrėžiamas kaip:

„bet koks veiksmas, kuriuo asmeniui tyčia sukeliamas stiprus fizinis ar psichinis skausmas ar kančia, siekiant iš jo ar trečiojo asmens išgauti informaciją ar prisipažinimą, nubausti jį už veiką, kurią jis ar trečiasis asmuo padarė ar kuria yra įtariamas, įbauginti ar priversti jį ar trečiąjį asmenį arba dėl bet kokios diskriminacijos, kai toks skausmas ar kančia sukeliami valstybės pareigūno ar kito asmens, einančio oficialias pareigas, arba jo nurodymu, sutikimu ar pritarimu. Tai neapima skausmo ar kančios, kylančios tik dėl teisėtų sankcijų, būdingos joms arba susijusios su jomis.“

224. 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ji nepažeidžia jokių tarptautinių dokumentų ar nacionalinių teisės aktų, kuriuose yra ar gali būti platesnio taikymo nuostatų. 2 straipsnyje reikalaujama, kad valstybės imtųsi veiksmingų teisėkūros, administracinių, teisminių ar kitų priemonių, kad užkirstų kelią kankinimui bet kurioje jų jurisdikcijai priklausančioje teritorijoje. 4 straipsnyje reikalaujama, kad kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, užtikrintų, kad visi kankinimo veiksmai būtų laikomi nusikaltimais pagal jos baudžiamąją teisę.

3 straipsnyje numatyta:

„1. Nė viena valstybė, šios Konvencijos Šalis, neišsiunčia, negrąžina („refouler“) ar neišduoda asmens kitai valstybei, jei yra rimtų priežasčių manyti, kad jam gresia pavojus būti kankinamam.

2. Nustatydamos, ar yra tokių priežasčių, kompetentingos institucijos atsižvelgia į visas svarbias aplinkybes, įskaitant, kai taikytina, tai, kad atitinkamoje valstybėje nuolat vyksta grubūs, šiurkštūs ar masiniai žmogaus teisių pažeidimai.“

225. 12 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, užtikrina, kad jos kompetentingos institucijos imtųsi greito ir nešališko tyrimo, kai yra pagrįstų priežasčių manyti, kad bet kurioje jos jurisdikcijai priklausančioje teritorijoje buvo įvykdytas kankinimo aktas.

226. 15 straipsnyje reikalaujama, kad kiekviena valstybė narė užtikrintų, jog bet koks pareiškimas, kuris, kaip nustatyta, buvo padarytas dėl kankinimo, negali būti naudojamas kaip įrodymas jokiame procese, išskyrus prieš asmenį, kaltinamą kankinimu, kaip įrodymas, kad tas pareiškimas buvo padarytas.

D. JT Ženevos konvencijos

1. Ženevos (III) konvencija

226. 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos (III) konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais (toliau – Trečioji Ženevos konvencija) 4 straipsnyje, kuriame apibrėžiami karo belaisviai, atitinkamais atvejais rašoma taip:

„Karo belaisviai šios Konvencijos prasme yra asmenys, priklausantys vienai iš toliau išvardytų kategorijų ir patekę į priešo valdžią:

(1) konflikto šalies ginkluotųjų pajėgų nariai, taip pat milicijos ar savanorių korpusų, kurie yra tokių ginkluotųjų pajėgų dalis, nariai.

(2) Kitų milicijų ir kitų savanorių korpusų, įskaitant organizuotus pasipriešinimo judėjimus, priklausančių konflikto Šaliai ir veikiančių jos teritorijoje arba už jos ribų, net jei ši teritorija yra okupuota, nariai, jei tokios milicijos ar savanorių korpusai, įskaitant tokius organizuotus pasipriešinimo judėjimus, atitinka šias sąlygas:

(a) kad jiems vadovauja asmuo, atsakingas už savo pavaldinius;

(b) kad turi pastovų skiriamąjį ženklą, atpažįstamą iš tolo;

(c) atvirai nešioti ginklus;

(d) vykdyti savo operacijas pagal karo įstatymus ir papročius.

(3) reguliariųjų ginkluotųjų pajėgų nariai, išpažįstantys ištikimybę vyriausybei ar valdžios institucijai, kurios nepripažįsta sulaikančioji valstybė.

…“

227. 5 straipsnyje teigiama: „5 straipsnis:

„Ši Konvencija taikoma 4 straipsnyje nurodytiems asmenims nuo tada, kai jie patenka į priešo valdžią, iki jų galutinio paleidimo ir repatriacijos.

Jei kyla abejonių, ar asmenys, įvykdę karinį aktą ir patekę į priešo rankas, priklauso kuriai nors iš 4 straipsnyje išvardytų kategorijų, tokie asmenys naudojasi šios Konvencijos apsauga tol, kol jų statusą nustato kompetentingas teismas.“

228. 13 straipsnis:

„13 straipsnis. Su karo belaisviais visada turi būti elgiamasi humaniškai. Bet koks neteisėtas sulaikančiosios valstybės veiksmas ar neveikimas, dėl kurio miršta ar kyla rimtas pavojus jos laikomo karo belaisvio sveikatai, yra draudžiamas ir bus laikomas šiurkščiu šios Konvencijos pažeidimu. Visų pirma joks karo belaisvis negali būti fiziškai žalojamas, su juo negali būti atliekami jokie medicininiai ar moksliniai eksperimentai, kurie nepateisinami medicininiu, stomatologiniu ar ligoninės gydymu ir atliekami jo interesais.

Be to, karo belaisviai turi būti visada saugomi, ypač nuo smurto ar bauginimo, įžeidinėjimų ir viešo smalsumo.

Draudžiama imtis represinių priemonių prieš karo belaisvius.“

229. 21 straipsnis, kiek tai aktualu, skamba taip:

„Sulaikančioji galia gali internuoti karo belaisvius. Ji gali įpareigoti juos neišvykti už tam tikrų ribų iš stovyklos, kurioje jie yra internuoti, arba, jei minėta stovykla yra aptverta, neišeiti už jos ribų. Atsižvelgiant į šios Konvencijos nuostatas dėl baudžiamųjų ir drausminių sankcijų, karo belaisviai negali būti laikomi uždarose patalpose, išskyrus atvejus, kai tai būtina jų sveikatai apsaugoti, ir tik tol, kol tęsiasi aplinkybės, dėl kurių toks laikymas yra būtinas.“

2. Ženevos (IV) konvencija

230. 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos (IV) konvencijos dėl civilių asmenų apsaugos karo metu (toliau – Ketvirtoji Ženevos konvencija) 3 straipsnis, kiek tai svarbu, skamba taip:

„Ginkluoto konflikto, neturinčio tarptautinio pobūdžio, atveju, vykstančio vienos iš Aukštųjų Susitariančiųjų Šalių teritorijoje, kiekviena konflikto Šalis privalo taikyti bent šias nuostatas:

(1) Su asmenimis, aktyviai nedalyvaujančiais karo veiksmuose, įskaitant ginkluotųjų pajėgų narius, sudėjusius ginklus, ir asmenis, kurie dėl ligos, sužeidimų, sulaikymo ar bet kokios kitos priežasties atsidūrė užnugaryje, bet kokiomis aplinkybėmis turi būti elgiamasi humaniškai, be jokių neigiamų skirtumų dėl rasės, odos spalvos, religijos ar tikėjimo, lyties, gimimo ar turtinės padėties arba bet kokių kitų panašių kriterijų.

Šiuo tikslu pirmiau minėtų asmenų atžvilgiu bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje draudžiami šie veiksmai:

(a) smurtas prieš gyvybę ir asmenį, visų pirma visų rūšių žmogžudystės, žalojimas, žiaurus elgesys ir kankinimai;

(b) įkaitų ėmimas;

(c) asmens orumo įžeidimas, ypač žeminantis ir menkinantis elgesys;

(d) nuosprendžių priėmimas ir egzekucijų vykdymas be išankstinio nuosprendžio, kurį paskelbė reguliariai sudarytas teismas, suteikiantis visas teismines garantijas, kurias civilizuotos tautos pripažįsta būtinomis.“

231. 4 straipsnis, kiek tai svarbu, išdėstytas taip:

„Konvencijos saugomi asmenys yra tie, kurie tam tikru momentu ir bet kokiu būdu konflikto ar okupacijos atveju atsiduria konflikto šalies ar okupacinės valdžios, kurios piliečiai jie nėra, rankose.

Konvencijos neprivalančios valstybės piliečiai nėra jos saugomi. Neutralios valstybės piliečiai, atsidūrę kariaujančios valstybės teritorijoje, ir kartu kariaujančios valstybės piliečiai nelaikomi saugomais asmenimis, kol valstybė, kurios piliečiai jie yra, turi įprastą diplomatinę atstovybę valstybėje, kurios rankose jie yra. …“

E. Tarptautinės teisės komisija, 2001 m. straipsniai dėl valstybių atsakomybės už tarptautiniu mastu neteisėtus veiksmus

232. 2001 m. rugpjūčio 3 d. priimtų straipsnių (toliau – TDK straipsniai) atitinkamos dalys (Tarptautinės teisės komisijos metraštis, 2001 m., II tomas) išdėstytos taip:

l straipsnis
Valstybės atsakomybė už jos tarptautiniu mastu neteisėtus veiksmus

„Kiekvienas tarptautiniu mastu neteisėtas valstybės veiksmas užtraukia tos valstybės tarptautinę atsakomybę.“

2 straipsnis
Valstybės tarptautiniu mastu neteisėtos veikos elementai

„Valstybės tarptautiniu mastu neteisėta veika yra tada, kai elgesys, kurį sudaro veikimas arba neveikimas:

a. yra priskirtinas valstybei pagal tarptautinę teisę; ir

b. yra valstybės tarptautinio įsipareigojimo pažeidimas.“

7 straipsnis
Įgaliojimų viršijimas arba nurodymų pažeidimas

„1. Valstybės organo arba asmens ar subjekto, įgalioto vykdyti valstybės valdžios elementus, elgesys laikomas valstybės veiksmu pagal tarptautinę teisę, jei organas, asmuo ar subjektas veikia vykdydamas šią funkciją, net jei jis viršija savo įgaliojimus arba pažeidžia nurodymus.

…“

14 straipsnis
Tarptautinio įsipareigojimo pažeidimo pratęsimas laiko atžvilgiu

„1. Tarptautinio įsipareigojimo pažeidimas valstybės veiksmu, neturinčiu tęstinio pobūdžio, įvyksta tuo momentu, kai veiksmas yra atliktas, net jei jo padariniai tęsiasi.

2. Tarptautinio įsipareigojimo pažeidimas tęstinio pobūdžio valstybės veiksmu tęsiasi visą laikotarpį, kurį veiksmas tęsiasi ir lieka neatitinkantis tarptautinio įsipareigojimo.

3. Tarptautinio įsipareigojimo, pagal kurį valstybė privalo užkirsti kelią tam tikram įvykiui, pažeidimas įvyksta tada, kai įvykis įvyksta, ir tęsiasi visą laikotarpį, per kurį įvykis tęsiasi ir lieka neatitinkantis to įsipareigojimo.“

15 straipsnis
Pažeidimas, kurį sudaro sudėtinis veiksmas

„1. Valstybės padarytas tarptautinio įsipareigojimo pažeidimas, pasireiškiantis keliais veiksmais ar neveikimu, kurie apibrėžiami kaip neteisėti bendrai, įvyksta tada, kai įvyksta veiksmas ar neveikimas, kurio kartu su kitais veiksmais ar neveikimu pakanka, kad būtų sudarytas neteisėtas veiksmas.

2. Tokiu atveju pažeidimas apima visą laikotarpį, prasidedantį nuo pirmojo iš serijos veiksmų ar neveikimo, ir tęsiasi tol, kol šie veiksmai ar neveikimas kartojasi ir lieka neatitinkantys tarptautinio įsipareigojimo.“

16 straipsnis
Pagalba ar parama vykdant tarptautiniu mastu neteisėtą veiką

„1. Valstybė, kuri padeda arba padeda kitai valstybei įvykdyti tarptautiniu mastu neteisėtą veiką, yra tarptautiniu mastu atsakinga už tai, jei

(ta valstybė tai daro žinodama tarptautiniu mastu neteisėtos veikos aplinkybes; ir

(b) veika būtų tarptautiniu mastu neteisėta, jeigu ją būtų padariusi ta valstybė“.

F. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija 60/147

233. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje 60/147 dėl pagrindinių principų ir gairių, susijusių su teise į žalos atlyginimą ir kompensaciją asmenims, nukentėjusiems nuo šiurkščių tarptautinės žmogaus teisių teisės pažeidimų ir sunkių tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų, priimtoje 2005 m. gruodžio 16 d., atitinkama apimtimi rašoma

„24. … aukos ir jų atstovai turėtų turėti teisę ieškoti ir gauti informaciją apie priežastis, dėl kurių jos tapo aukomis, ir apie priežastis bei sąlygas, susijusias su šiurkščiais tarptautinės žmogaus teisių teisės pažeidimais ir rimtais tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimais, ir sužinoti tiesą apie šiuos pažeidimus“.

VII. ATRINKTI VIEŠI ŠALTINIAI, SUSIJĘ SU BENDROMIS ŽINIOMIS APIE HVD PROGRAMĄ IR IŠREIŠKIANTYS SUSIRŪPINIMĄ DĖL ŽMOGAUS TEISIŲ PAŽEIDIMŲ, KURIE, KAIP ĮTARIAMA, PO 2001 M. RUGSĖJO 11 D. BUVO VYKDOMI JAV VALDOMOSE SULAIKYMO ĮSTAIGOSE

234. Pareiškėjas pateikė nemažai tarptautinių vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų ataskaitų ir nuomonių, taip pat žiniasklaidoje paskelbtų straipsnių ir pranešimų, kuriuose išreiškiamas susirūpinimas dėl tariamo Al-Qaeda ir Talibano sulaikytųjų perdavimo, slapto sulaikymo ir netinkamo elgesio su jais JAV valdomose sulaikymo įstaigose Gvantaname ir Afganistane. Toliau pateikiama svarbiausių šaltinių santrauka.

A. Jungtinių Tautų organizacija

1. JT vyriausiojo žmogaus teisių komisaro pareiškimas dėl Talibano ir „Al-Qaeda“ kalinių kalinimo JAV bazėje Gvantanamo įlankoje, Kuboje, 2002 m. sausio 16 d.

235. JT vyriausiasis žmogaus teisių komisaras pareiškė:

„Visi sulaikyti asmenys turi teisę į tarptautinės žmogaus teisių ir humanitarinės teisės, ypač atitinkamų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (TPPTP) ir 1949 m. Ženevos konvencijų nuostatų, apsaugą. Sulaikytųjų teisinį statusą ir jų teisę į karo belaisvio (karo belaisvio) statusą, jei dėl to kyla ginčų, turi nustatyti kompetentingas teismas pagal Trečiosios Ženevos konvencijos 5 straipsnio nuostatas. Su visais sulaikytaisiais visada turi būti elgiamasi humaniškai, laikantis Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto ir Trečiosios Ženevos konvencijos nuostatų.“

2. Tarptautinės kankinimų reabilitacijos tarybos pareiškimas

236. 2003 m. vasario mėnesį JT Žmogaus teisių komisija gavo nevyriausybinių organizacijų pranešimus apie netinkamą elgesį su JAV sulaikytaisiais. Tarptautinė kankinimų reabilitacijos taryba (toliau – IRCT) pateikė pareiškimą, kuriame išreiškė susirūpinimą dėl to, kad Jungtinės Valstijos, kaip pranešama, taiko tardymo metodus, susijusius su „stresu ir prievarta“, taip pat dėl Konvencijos prieš kankinimą 3 straipsnio nuostatų dėl grąžinimo pažeidimų. IRCT ataskaitoje kritikuojamas vyriausybių nesugebėjimas aiškiai pasmerkti kankinimų ir pabrėžiama žalos atlyginimo aukoms svarba. 2003 m. rugpjūčio 8 d. Žmogaus teisių komisija perdavė šį dokumentą Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai.

3. JT Savavališko sulaikymo darbo grupė, Nuomonė Nr. 29/2006, Ibn al-Shaykh al-Libi ir 25 kiti asmenys prieš Jungtines Amerikos Valstijas, JT dok. A/HRC/4/40/Add.1, 103 (2006 m.)

237. JT darbo grupė nustatė, kad atitinkamų asmenų, laikomų Jungtinių Valstijų slaptųjų tarnybų valdomose įstaigose arba perkeltų, dažnai slaptais skrydžiais, į sulaikymo centrus šalyse, su kuriomis Jungtinių Valstijų valdžios institucijos bendradarbiavo kovodamos su tarptautiniu terorizmu, sulaikymas neatitiko visų nacionalinių ir tarptautinių teisinių režimų, susijusių su apsaugos nuo savavališko sulaikymo priemonėmis. Be to, Komisija nustatė, kad dėl įtariamų teroristų sulaikymo ir perkėlimo tarp valstybių slaptumo nukentėję asmenys gali būti kankinami, priverstinai dingti ir žudomi be teismo.

B. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Rezoliucija Nr. 1340 (2003) dėl asmenų, laikomų Jungtinių Amerikos Valstijų kalėjime Afganistane arba Gvantanamo įlankoje, teisių, 2003 m. birželio 26 d.

238. Pirmiau minėtoje rezoliucijoje (toliau – 2003 m. PPA rūmų rezoliucija), kiek tai aktualu, rašoma taip:

„1. Parlamentinė asamblėja:

1.1. atkreipia dėmesį į tai, kad praėjus kuriam laikui po tarptautinio ginkluoto konflikto Afganistane nutraukimo daugiau kaip 600 kovotojų ir nekovotojų, įskaitant Europos Tarybos valstybių narių piliečius, vis dar gali būti laikomi Jungtinių Amerikos Valstijų karinėse areštinėse – kai kurie iš jų Afganistano konflikto zonoje, kiti buvo pervežti į Amerikos objektą Gvantanamo įlankoje (Kuba) ir kitur, o dar daugiau asmenų buvo suimti kitose jurisdikcijose ir nugabenti į šiuos objektus;

2. Asamblėja yra labai susirūpinusi dėl šių asmenų sulaikymo sąlygų, kurios, jos nuomone, pačios savaime yra nepriimtinos, ir taip pat mano, kad, kadangi jų statusas neapibrėžtas, jų sulaikymas dėl to yra neteisėtas.

3. Jungtinės Valstijos atsisako laikyti suimtuosius karo belaisviais; vietoj to jos juos įvardija kaip „neteisėtus kombatantus“ – tai apibrėžimas, kurio nenumato tarptautinė teisė.

4. Jungtinės Valstijos taip pat atsisako leisti, kad atskirų belaisvių statusą nustatytų kompetentingas tribunolas, kaip numatyta Ženevos konvencijoje (III) dėl elgesio su karo belaisviais, todėl tolesnis jų laikymas tampa savavališkas.

5. Jungtinės Valstijos nevykdė savo pareigos tarptautinės teisės atžvilgiu informuoti tuos kalinius apie jų teisę susisiekti su savo konsuliniais atstovais arba suteikti sulaikytiesiems teisę turėti advokatą.

6. Kad ir kokią apsaugą suteiktų vidaus teisė, Asamblėja primena Jungtinių Valstijų Vyriausybei, kad pagal tarptautinę teisę ji yra atsakinga už jos sulaikytų kalinių gerovę.

7. Asamblėja pakartoja savo nuolatinį nepritarimą mirties bausmei – grėsmei, su kuria susiduria Jungtinėse Valstijose ar už jų ribų esantys kaliniai.

8. Asamblėja išreiškia nepritarimą tam, kad sulaikytieji gali būti teisiami karinės komisijos, taigi jiems gali būti taikomi kitokie teisingumo standartai nei Jungtinių Valstijų piliečiams, o tai prilygsta rimtam teisės į teisingą teismą pažeidimui ir diskriminacijos aktui, prieštaraujančiam Jungtinių Tautų Tarptautiniam pilietinių ir politinių teisių paktui.

9. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, Asamblėja primygtinai ragina Jungtines Valstijas:

9.1. suderinti kalinimo sąlygas su tarptautiniu mastu pripažintais teisiniais standartais, pavyzdžiui, suteikiant galimybę kreiptis į Tarptautinį Raudonojo Kryžiaus komitetą (TRKK) ir laikantis jo rekomendacijų;

9.2. pripažinti, kad pagal Trečiosios Ženevos konvencijos 4 straipsnį tarptautinio konflikto šalies ginkluotųjų pajėgų nariams, taip pat milicijos ar savanorių korpusų, kurie yra tokių ginkluotųjų pajėgų dalis, nariams gali būti suteiktas karo belaisvio statusas;

9.3. leisti, kad atskirų sulaikytųjų statusą kiekvienu konkrečiu atveju nustatytų kompetentingas teismas, veikiantis pagal tinkamas teisines procedūras, kaip numatyta Trečiosios Ženevos konvencijos 5 straipsnyje, ir nedelsiant paleisti nekovotojus, kurie nėra kaltinami nusikaltimais.

10. Asamblėja ragina Jungtines Amerikos Valstijas leisti valstybių, kurių piliečiai laikomi Afganistane ir Gvantanamo įlankoje, atstovams, lydimiems nepriklausomų stebėtojų, patekti į sulaikymo vietas ir netrukdomai bendrauti su sulaikytaisiais. …

13. Asamblėja taip pat apgailestauja, kad Jungtinės Valstijos laikosi prieštaringos pozicijos, viena vertus, teigdamos, kad Gvantanamo įlanka visiškai priklauso JAV jurisdikcijai, tačiau, kita vertus, kad jai netaikoma Amerikos Konstitucijos apsauga. Jei Jungtinės Valstijos iki kitos sesijos nesiims taisomųjų veiksmų arba nepagerins kalinimo sąlygų, Asamblėja pasilieka teisę pateikti atitinkamas rekomendacijas.“

C. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos

1. Amnesty International, Memorandumas JAV vyriausybei dėl JAV kalinamų asmenų teisių Afganistane ir Gvantanamo įlankoje, 2002 m. balandžio mėn.

239. Šiame memorandume „Amnesty International“ išreiškė susirūpinimą dėl to, kad JAV vyriausybė perdavė ir laikė žmones tokiomis sąlygomis, kurios gali būti prilygintos žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui ir kurios pažeidžia kitus minimalius su sulaikymo standartus, ir atsisakė suteikti sulaikytiems žmonėms galimybę naudotis advokato paslaugomis ir kreiptis į teismą, kad jie galėtų užginčyti savo sulaikymo teisėtumą.

2. Human Rights Watch, „Jungtinės Valstijos, kaltės prezumpcija: Žmogaus teisių pažeidimai sulaikytųjų po rugsėjo 11-osios“, Vol. 14, No. 4 (G), 2002 m. rugpjūčio mėn.

240. Šioje ataskaitoje buvo pateikta tokia ištrauka:

„… po rugsėjo 11 d. Jungtinių Valstijų pradėta kova su terorizmu neapėmė ryžtingo šių laisvių įtvirtinimo. Vietoj to šalyje nuolat, sąmoningai ir nepagrįstai buvo mažinamos pagrindinės teisės … Dauguma tiesiogiai nukentėjusių asmenų buvo ne JAV piliečiai… Teisingumo departamentas juos savavališkai sulaikė, pažeidė tinkamą teisinį procesą prieš juos ir pažeidė nekaltumo prezumpciją.“

3. Human Rights Watch, „Jungtinės Valstijos: Pranešimai apie Al-Qaeda įtariamųjų kankinimą“, 2002 m. gruodžio 26 d.

241. Šioje ataskaitoje remtasi „Washington Post“ straipsniu: „U.S. Decries Abuse but Defends Interrogations“ („JAV smerkia piktnaudžiavimą, bet gina tardymus“), kuriame buvo aprašyta, „kaip CŽV tardymo centre Bagramo oro bazėje Afganistane laikomiems asmenims buvo taikomi „streso ir prievartos“ metodai, įskaitant „stovėjimą ar klūpėjimą ištisas valandas“ ir „laikymą nepatogiose, skausmingose padėtyse“.

Jame taip pat teigiama:

„Konvencija prieš kankinimą, kurią Jungtinės Valstijos yra ratifikavusios, konkrečiai draudžia kankinimus ir netinkamą elgesį, taip pat draudžiama siųsti sulaikytuosius į šalis, kuriose tokia praktika gali būti taikoma.“

4. Tarptautinė Helsinkio žmogaus teisių federacija, „Kovos su terorizmu priemonės, saugumas ir žmogaus teisės: Rugsėjo 11-osios įvykių raida Europoje, Centrinėje Azijoje ir Šiaurės Amerikoje“, ataskaita, 2003 m. balandis.

242. Atitinkama šios ataskaitos ištrauka skamba taip:

„Daugelis „ypatingos svarbos“ sulaikytųjų buvo laikomi vienutėse arba apgyvendinti kartu su nuteistaisiais kaliniais, jiems buvo ribojamas bendravimas su šeima, draugais ir teisininkais, jie neturėjo tinkamų galimybių sportuoti ir atlikti religines apeigas, įskaitant galimybes laikytis mitybos reikalavimų. Kai kurie iš jų pasakojo žmogaus teisių grupėms, kad jiems buvo atsisakyta suteikti medicininę pagalbą, o sargybiniai ir kaliniai juos mušė.“

5. Amnesty International 2003 m. ataskaita – Jungtinės Amerikos Valstijos, 2003 m. gegužės 28 d.

243. Šioje ataskaitoje aptariamas sulaikytųjų perkėlimas į Gvantanamą Kuboje 2002 m., jų perkėlimo sąlygos („kaliniai buvo surakinti antrankiais, surakinti antrankiais, verčiami dėvėti pirštines, chirurgines kaukes ir ausines, jiems faktiškai buvo užrištos akys naudojant lipnia juosta užklijuotus slidinėjimo akinius“) ir kalinimo sąlygos („jie buvo laikomi be kaltinimų ar teismo, be galimybės susisiekti su teismais, advokatais ar giminaičiais“). Be to, jis taip pat nurodė:

„Keletas įtariamų Al-Qaeda narių, kurie, kaip pranešta, buvo sulaikyti JAV, ir toliau laikomi neatskleistose vietose. JAV vyriausybė nepateikė paaiškinimų apie sulaikytųjų buvimo vietą ir teisinį statusą, nesuteikė jiems teisių pagal tarptautinę teisę, įskaitant teisę informuoti savo šeimas apie sulaikymo vietą ir teisę susisiekti su išorės atstovais. Teigiama, kad nežinomas skaičius sulaikytųjų, kurie iš pradžių buvo sulaikyti JAV, buvo perkelti į trečiąsias šalis, o tai kėlė susirūpinimą, kad įtariamieji gali būti kankinami tardymo metu.“

6. Amnesty International, „Neteisėtas šešių vyrų iš Bosnijos ir Hercegovinos kalinimas Gvantanamo įlankoje“, 2003 m. gegužės 29 d.

244. Amnesty International pranešė apie Bosnijos Federacijos policijos įvykdytą šešių vyrų iš Alžyro perkėlimą iš Sarajevo kalėjimo į JAV kalėjimą X-Ray stovykloje, esančioje Gvantanamo įlankoje, Kuboje. Ji išreiškė susirūpinimą, kad jie buvo savavališkai sulaikyti pažeidžiant jų teises pagal Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą. Ji taip pat nurodė Bosnijos ir Hercegovinos žmogaus teisių rūmų sprendimą, kuriame pastarieji nustatė, kad perkėlimas pažeidė Konvencijos 5 straipsnį, 7 protokolo 1 straipsnį ir 6 protokolo 1 straipsnį.

7. Amnesty International, „Jungtinės Amerikos Valstijos, blogo pavyzdžio grėsmė: Tarptautinių standartų pažeidimas, nes tęsiasi „karo su terorizmu“ sulaikymai“, 2003 m. rugpjūčio 18 d.

245. Atitinkama šios ataskaitos ištrauka skamba taip:

„Sulaikytieji buvo laikomi be ryšio su kitais asmenimis JAV bazėse Afganistane. Pasirodė kaltinimų dėl netinkamo elgesio. Kiti sulaikytieji buvo laikomi JAV nelaisvėje neskelbiamose vietose kitose pasaulio vietose, be to, JAV inicijavo arba pati dalyvavo „nereguliariajame perdavime“ (taip JAV vadina neoficialų sulaikytųjų perdavimą tarp JAV ir kitų šalių, apeinant ekstradiciją ar kitas žmogaus teisių apsaugos priemones).

8. Amnesty International, „Incommunicado detention/Fear of ill-treatment“, 2003 m. rugpjūčio 20 d.

246. Atitinkama šios ataskaitos ištrauka skamba taip:

„Amnesty International“ yra susirūpinusi, kad įtariamųjų laikymas neatskleistose vietose, nesuteikiant galimybės turėti teisinį atstovą ar šeimos narius, ir įtariamųjų „perdavimas“ iš vienos šalies į kitą be jokios oficialios žmogaus teisių apsaugos pažeidžia teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, kelia jiems blogo elgesio pavojų ir kenkia teisinei valstybei.“

9. Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas, Jungtinės Amerikos Valstijos: Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto prezidentas ragina siekti pažangos sprendžiant su sulaikymu susijusius klausimus, pranešimas spaudai 04/03, 2004 m. sausio 16 d.

247. Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas savo poziciją išreiškė taip:

„Be Gvantanamo, Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas vis labiau nerimauja dėl nežinomo skaičiaus žmonių, suimtų vykdant vadinamąjį pasaulinį karą su terorizmu ir laikomų neatskleistose vietose, likimo. J. Kellenbergeris pakartojo ankstesnius oficialius Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto prašymus suteikti informaciją apie šiuos sulaikytuosius ir galiausiai leisti su jais susipažinti, nes tai yra svarbus humanitarinis prioritetas ir logiška dabartinio organizacijos darbo Gvantaname ir Afganistane, susijusio su sulaikymu, tąsa.“

10. Žmogaus teisių stebėjimo institutas – 2005 m. lapkričio 6 d. pareiškimas dėl slaptų JAV kalėjimų

248. 2005 m. lapkričio 6 d. „Human Rights Watch“ paskelbė „Pareiškimą dėl JAV slaptų sulaikymo įstaigų Europoje“ (toliau – 2005 m. HRW pareiškimas), kuriame nurodė, kad Rumunija ir Lenkija prisideda prie CŽV perdavimo programos. Jis buvo paskelbtas praėjus dviem dienoms po to, kai laikraštis „Washington Post“ paskelbė Danos Priest straipsnį, atskleidžiantį informaciją apie slaptus sulaikymo centrus, skirtus įtariamiems teroristams, kuriuos CŽV valdo už JAV ribų, įskaitant „Rytų Europos šalis“ (taip pat žr. 253 punktą toliau).

249. Pareiškimas, kiek tai susiję, skambėjo taip:

„Human Rights Watch“ atliko nepriklausomą tyrimą apie slaptų sulaikymo vietų egzistavimą, kuris patvirtina „Washington Post“ teiginius, kad Rytų Europoje buvo sulaikymo vietų.

Konkrečiai, mes surinkome informacijos, kad CŽV lėktuvai, 2003 ir 2004 m. skridę iš Afganistano, tiesiogiai skrido į atokius aerodromus Lenkijoje ir Rumunijoje. Human Rights Watch peržiūrėjo skrydžių įrašus, iš kurių matyti, kad „Boeing 737“, registracijos numeris N313P – lėktuvas, kurį CŽV 2003 ir 2004 m. naudojo keliems kaliniams pervežti į Europą, Afganistaną ir Artimuosius Rytus ir iš jų – 2003 ir 2004 m. du kartus nusileido Lenkijoje ir Rumunijoje tiesioginiais skrydžiais iš Afganistano. Žmogaus teisių stebėjimo organizacija „Human Rights Watch“ nepriklausomai patvirtino keletą skrydžių įrašų dalių ir papildė įrašus nepriklausomais tyrimais.

Remiantis įrašais, 2003 m. rugsėjo 22 d. lėktuvas N313P skrido iš Kabulo į šiaurės rytų Lenkiją, tiksliau, į Szymany oro uostą, esantį netoli Lenkijos Ščytno miesto Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Human Rights Watch gavo informacijos, kad 2003 m. rugsėjo ir spalio mėn. iš šalies buvo išvežti keli sulaikytieji, kurie 2003 m. buvo slapta laikomi Afganistane. Lenkijos žvalgybos tarnyba turi didelę mokymo bazę ir teritoriją netoli Šymanų oro uosto. …

Penktadienį „Associated Press“ citavo Szymany oro uosto Lenkijoje pareigūnus, kurie patvirtino, kad 2003 m. rugsėjo 22 d. naktį apie vidurnaktį oro uoste nusileido keleivinis lėktuvas „Boeing“. Pareigūnai teigė, kad lėktuvas ant žemės praleido valandą ir įlaipino penkis keleivius su JAV pasais. …

Reikia atlikti tolesnį tyrimą, kad būtų galima nustatyti galimą Lenkijos ir Rumunijos dalyvavimą itin rimtoje veikloje, aprašytoje „The Washington Post“ straipsnyje. Savavališkas sulaikymas be ryšio su visuomene yra neteisėtas pagal tarptautinę teisę. Jis dažnai yra pagrindas kankinti sulaikytuosius ir netinkamai su jais elgtis. Anksčiau anonimiškai žurnalistams kalbėję JAV vyriausybės pareigūnai pripažino, kad kai kurie slapta laikomi sulaikytieji buvo kankinami ir su jais buvo netinkamai elgiamasi, įskaitant „waterboarding“ (sulaikytojo panardinimą į vandenį arba dusinimą vandeniu tol, kol jis įtiki, kad tuoj nuskęs). Šalys, kurios leidžia savo teritorijoje vykdyti slaptas sulaikymo programas, prisideda prie sulaikytųjų žmogaus teisių pažeidimų.

Žmogaus teisių stebėjimo organizacijai „Human Rights Watch“ žinomos 23 aukšto rango įtariamųjų, kuriuos JAV personalas slapta laiko neatskleistose vietose, pavardės. Nežinomas skaičius kitų sulaikytųjų gali būti laikomas JAV vyriausybės prašymu Artimųjų Rytų ir Azijos vietovėse. JAV žvalgybos pareigūnai, anonimiškai kalbėdami su žurnalistais, pareiškė, kad Jungtinės Valstijos užsienyje slapta laiko apie 100 asmenų.

Human Rights Watch pabrėžia, kad nėra abejonių, jog egzistuoja slaptos Jungtinių Valstijų valdomos sulaikymo įstaigos. Bušo administracija savo kalbose ir viešuose dokumentuose minėjo kelių įtariamųjų terorizmu, kurie dabar laikomi nežinomose vietose, suėmimus. Kai kurie iš administracijos minimų sulaikytųjų yra šie: Abu Zubaydah, 2002 m. kovo mėn. Pakistane suimtas palestinietis; … Abd al-Rahim al-Nashiri (taip pat žinomas kaip Abu Bilal al-Makki), suimtas Jungtiniuose Arabų Emyratuose 2002 m. lapkričio mėn.

Human Rights Watch ragina Jungtines Tautas ir atitinkamas Europos Sąjungos institucijas pradėti tyrimus, kad būtų nustatyta, kokiomis šalimis Jungtinės Valstijos naudojosi ar naudojasi tranzitui ir kalinių be ryšio su visuomene laikymui. JAV Kongresas taip pat turėtų sušaukti klausymus dėl šių kaltinimų ir pareikalauti, kad G. W. Busho administracija atsiskaitytų už slaptus sulaikytuosius, paaiškintų jų tolesnio sulaikymo teisinį pagrindą ir imtųsi priemonių sulaikytiesiems patikrinti, kad būtų nustatytas jų teisinis statusas pagal vidaus ir tarptautinę teisę. Pritariame Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Teisės reikalų komiteto sprendimui ištirti, ar Europos Tarybos valstybėse narėse yra JAV vadovaujamų sulaikymo centrų. Taip pat raginame Europos Sąjungą, įskaitant ES kovos su terorizmu koordinatorių, toliau tirti įtarimus ir paskelbti savo išvadas.“

11. Žmogaus teisių stebėjimo organizacija „Human Rights Watch“. 2005 m. lapkričio 30 d. „Kalinių vaiduoklių“, galimai kalinamų CŽV, sąrašas“.

250. 2005 m. lapkričio 30 d. „Human Rights Watch“ paskelbė „CŽV galimai kalinamų kalinių vaiduoklių sąrašą“ (toliau – 2005 m. HRW sąrašas), į kurį buvo įtrauktas pareiškėjas. Dokumente, kiek tai svarbu, rašoma taip:

Toliau pateikiamas sąrašas asmenų, kurie, kaip manoma, yra laikomi JAV kaip „kaliniai vaiduokliai“ – kaliniai, kuriems nesuteikiamos jokios teisinės teisės ar galimybė naudotis advokato paslaugomis ir apie kuriuos, tikėtina, nepranešama Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus komitetui ir kurių jis nemato. Sąrašas sudarytas remiantis žiniasklaidos pranešimais, viešais vyriausybės pareigūnų pareiškimais ir kita „Human Rights Watch“ gauta informacija. Human Rights Watch“ nemano, kad šis sąrašas yra išsamus: tikėtina, kad yra ir kitų „sulaikytų vaiduoklių“, kuriuos laiko Jungtinės Valstijos.

Pagal tarptautinę teisę prievartinis dingimas yra tada, kai iš asmenų atimama laisvė, o sulaikymo institucija atsisako atskleisti jų likimą ar buvimo vietą arba nepripažįsta jų sulaikymo, todėl sulaikytieji atsiduria už įstatymo apsaugos ribų. Jungtinių Valstijų ratifikuotose tarptautinėse sutartyse draudžiama slapta laikyti asmenis be ryšio su visuomene slaptose vietose.

Daugelis toliau išvardytų sulaikytųjų įtariami dalyvavę vykdant sunkius nusikaltimus, įskaitant 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolius, 1998 m. JAV ambasadų sprogdinimus Kenijoje ir Tanzanijoje ir 2002 m. sprogdinimus dviejuose naktiniuose klubuose Balyje, Indonezijoje. … Tačiau nė vienam iš šio sąrašo asmenų nebuvo pareikšti kaltinimai, o vyriausybės pareigūnai, anonimiškai kalbėdami su žurnalistais, užsiminė, kad kai kurie sulaikytieji buvo kankinami arba su jais buvo netinkamai elgiamasi.

Dabartinė šių kalinių buvimo vieta nežinoma.

2005 m. gruodžio 1 d. sąrašas:

4. Abu Zubaydah (taip pat žinomas kaip Zain al-Abidin Muhammad Husain). Pranešama, kad suimtas 2002 m. kovo mėn. Palestinietis (gimęs Saudo Arabijoje), įtariamasis „Al-Qaeda“ operatyvinės veiklos aukšto rango planuotojas. Įrašytas kaip suimtas „George W. Bush: G. W. Bushas“, „Record of Achievement. Waging and Winning the War on Terror“, kurį galima rasti Baltųjų rūmų interneto svetainėje. Anksčiau Human Rights Watch įvardytas kaip „dingęs“.

9. Abd al-Rahim al-Nashiri (arba Abdulrahim Mohammad Abda al-Nasheri, dar žinomas kaip Abu Bilal al-Makki arba Mullah Ahmad Belal). Pranešama, kad suimtas 2002 m. lapkričio mėn. Saudo Arabijos arba Jemeno pilietis, įtariamas Al-Qaeda operacijų Persijos įlankoje vadovas, įtariamas JAV laivo „USS Cole“ sprogdinimo ir Prancūzijos tanklaivio „Limburg“ užpuolimo planuotojas. Įtrauktas į sąrašą „George W. Bush: G. Bushas George’as George’as Bushas yra įtrauktas į sąrašą „Record of Achievement, Waging and Winning the War on Terror“, kurį galima rasti Baltųjų rūmų interneto svetainėje. Anksčiau „Human Rights Watch“ įvardytas kaip „dingęs be žinios“. …

11. Mustafa al-Hawsawi (dar žinomas kaip al-Hisawi)

Pranešama, kad suimtas 2003 m. kovo 1 d. (kartu su Khaled Sheikh Mohammad), Pakistanas. Saudo Arabijos pilietis, įtariamas Al-Qaeda finansininkas. Anksčiau Human Rights Watch buvo įtrauktas į „dingusiųjų“ sąrašą.

12. Khaled Sheikh Mohammed

Pranešama, kad suimtas 2003 m. kovo 1 d., Ravalpindis, Pakistanas.

Kuveitas (tėvai pakistaniečiai), įtariamas „Al-Qaeda“, įtariamas rengęs Rugsėjo 11-osios išpuolius, Daniel Pearl nužudymą ir USS Cole išpuolį 2000 m. Įtrauktas į sąrašą „George W. Bush: G. Bushas George’as George’as Bushas yra įtrauktas į sąrašą „Record of Achievement, Waging and Winning the War on Terror“, kurį galima rasti Baltųjų rūmų interneto svetainėje. Anksčiau „Human Rights Watch“ įvardytas kaip „dingęs“. …“

VIII. ATRINKTI ŽINIASKLAIDOS PRANEŠIMAI IR STRAIPSNIAI

A. Tarptautinė žiniasklaida

1. 2002 m. paskelbti pranešimai

251. 2002 m. kovo 11 d. „The Washington Post“ paskelbė R. Chandrasekarano ir P. Finno straipsnį „JAV už slaptą įtariamųjų terorizmu perdavimą“, kuriame buvo rašoma, kiek tai susiję su šia tema:

„Nuo Rugsėjo 11-osios JAV vyriausybė, apeidama ekstradicijos procedūras ir teisinius formalumus, apeidama ekstradicijos procedūras ir teisinius formalumus, pasak Vakarų diplomatų ir žvalgybos šaltinių, slapta pervežė dešimtis žmonių, įtariamų ryšiais su teroristais, į kitas šalis, išskyrus Jungtines Valstijas. Įtariamieji buvo gabenami į šalis, įskaitant Egiptą ir Jordaniją, kurių žvalgybos tarnybos palaiko glaudžius ryšius su CŽV ir kuriose jiems gali būti taikoma Jungtinėse Valstijose neteisėta tardymo taktika, įskaitant kankinimus ir grasinimus šeimoms, teigė šaltiniai. Kai kuriais atvejais JAV žvalgybos agentai tebedalyvauja tardyme, sakė šaltiniai.

Po Rugsėjo 11-osios tokie pervežimai vyksta nuolat“, – laikraščiui „Washington Post“ sakė JAV diplomatas. Tai leidžia mums gauti informacijos iš teroristų taip, kaip negalime to padaryti JAV teritorijoje.

JAV dalyvavimas sulaikant įtariamuosius terorizmu trečiosiose šalyse ir siunčiant juos į Jungtines Valstijas ar kitas šalis be jokių teisinių procedūrų arba beveik be jų – vadinamas „perdavimu“ – nėra naujiena. Pastaraisiais metais JAV agentai, bendradarbiaudami su Egipto žvalgyba ir vietos valdžios institucijomis Afrikoje, Centrinėje Azijoje ir Balkanuose, išsiuntė dešimtis įtariamų islamo ekstremistų į Kairą arba nugabeno juos į Jungtines Valstijas, teigia JAV pareigūnai, Egipto teisininkai ir žmogaus teisių grupės. …“

252. 2002 m. kovo 12 d. „The Guardian“ išspausdino D. Kempbelo (D. Campbell) straipsnį „JAV siunčia įtariamuosius susidurti su kankinimais“, kuris iš dalies rėmėsi minėtu „Washington Post“ straipsniu. Jame buvo rašoma, kiek tai susiję su šia tema, taip:

„Pasak JAV diplomatinių ir žvalgybos šaltinių, JAV slapta siunčia kalinius, įtariamus ryšiais su „Al-Qaida“, į šalis, kuriose kankinimai tardymo metu yra teisėti. Į tokias šalis kaip Egiptas ir Jordanija perkelti kaliniai gali būti kankinami ir grasinama jų šeimoms, kad būtų išgauta informacija, kurios JAV ieškojo po rugsėjo 11 d. išpuolių.

Pasak „Washington Post“ pranešimo, vežant dešimtis kalinių, įtariamų ryšiais su teroristais, buvo apeitos įprastos ekstradicijos procedūros. Įtariamieji buvo nugabenti į šalis, kuriose CŽV palaiko glaudžius ryšius su vietos žvalgybos tarnybomis ir kuriose leidžiama kankinti.

Ataskaitoje teigiama, kad JAV žvalgybos agentai dalyvavo keliuose tardymuose. CŽV atstovas spaudai vakar sakė, kad agentūra neturi jokių komentarų dėl šių kaltinimų. Valstybės departamento atstovas sakė, kad JAV „labai glaudžiai bendradarbiauja su kitomis šalimis – tai pasaulinė kova su terorizmu“. …

Įtariamųjų paėmimas ir išvežimas į trečiąją šalį be tinkamo teisinio proceso vadinamas „perdavimu“. Pasak diplomatų, įtariamojo siuntimo į trečiąją šalį, o ne į JAV priežastis – bandymas išvengti didelio atgarsio visuomenėje sulaukusių bylų, kurios galėtų sukelti dar didesnį islamo ekstremistų pasipriešinimą. …

Kai kurie Europos sąjungininkai kritikavo JAV dėl kalinių kalinimo Gvantanamo stovykloje (Gvantanamo įlankoje, Kuboje). Pentagonui paskelbus nuotraukas, kuriose užrištomis akimis ant žemės klūpo kaliniai, gynybos sekretorius Donaldas Ramsfeldas (Donald Rumsfeld) buvo priverstas ginti kalinių laikymo sąlygas. Los Andžele įsikūrę pilietinių teisių advokatai nesėkmingai bandė pasiekti, kad X-Ray stovyklos kaliniams būtų pareikšti kaltinimai JAV teismuose arba jie būtų laikomi karo belaisviais. JAV administracija priešinosi tokiems žingsniams, teigdama, kad sulaikytieji, tiek Talibano kovotojai, tiek Al-Qaida nariai, neturi teisės būti laikomi karo belaisviais, nes jie yra teroristai, o ne kariai ir nepriklauso pripažintai uniformuotai kariuomenei.“

253. 2002 m. balandžio 2 d. „ABC News“ pranešė:

„JAV pareigūnai svarstė, ar Zubaida turėtų būti išsiųstas į šalis, įskaitant Egiptą ar Jordaniją, kuriose leidžiama taikyti daug agresyvesnius tardymo metodus. Tačiau toks žingsnis tiesiogiai keltų kankinimo klausimą … Pareigūnai taip pat svarstė galimybę išsiųsti Zubaydah į Gvantanamo įlanką arba į karinį laivą jūroje. Šaltinių teigimu, būtina jį izoliuoti nuo kitų sulaikytųjų, nes tai būtų psichologinio karo dalis, ir gali būti naudojamos dar agresyvesnės priemonės.“

254. 2002 m. balandžio 2 d. dviejuose „Associated Press“ pranešimuose buvo teigiama: „2002 m. balandžio 2 d. „Aukso pjūvis:

„Zubaida yra JAV sulaikytas, tačiau neaišku, ar jis lieka Pakistane, ar yra tarp 20 įtariamųjų „Al Qaeda“, kurie bus išsiųsti į JAV karinio jūrų laivyno stotį Gvantanamo įlankoje, Kuboje, ar bus pervežtas į atskirą vietą“.

ir:

„JAV pareigūnai nesakė, kur jis laikomas. Tačiau jie teigė, kad artimiausiu metu jis neturėtų atvykti į Jungtines Valstijas. Galiausiai jis gali būti laikomas Afganistane, karinio jūrų laivyno laive, JAV bazėje Gvantanamo įlankoje, Kuboje, arba perkeltas į trečiąją šalį.“

255. 2002 m. gruodžio 26 d. laikraštis „The Washington Post“ paskelbė išsamų straipsnį „Streso ir prievartos taktika, taikoma įtariamiesiems terorizmu, laikomiems slaptose užjūrio įstaigose“. Straipsnyje aiškiai minima perdavimo praktika ir situacija apibendrinama taip: „Išduodant terorizmu kaltinamus asmenis, kurie buvo sulaikyti, buvo naudojami tokie metodai:

Tai „įnirtingas informacijos ieškojimas, dažnai bendradarbiaujant su abejotinos reputacijos žmogaus teisių srityje sąjungininkais, kai tradicinės ribos tarp gėrio ir blogio, teisėtumo ir nežmoniškumo keičiasi ir nyksta. …

Jei kartais nepažeidžiate kieno nors žmogaus teisių, tikriausiai neatliekate savo darbo, – sakė vienas pareigūnas, prižiūrėjęs kaltinamų teroristų suėmimą ir perdavimą.“

Straipsnyje taip pat pažymima, kad

„užsienyje buvo daug slaptų sulaikymo centrų, kuriuose JAV netaikomas tinkamas teismo procesas… kuriuose CŽV imasi įtariamų teroristų tardymo arba jam vadovauja… į kuriuos pašaliniams asmenims, o dažnai net ir kitoms vyriausybinėms agentūroms, draudžiama patekti. Be Bagramo ir Diego Garsijos, CŽV turi ir kitų sulaikymo centrų užsienyje ir dažnai naudojasi užsienio žvalgybos tarnybų patalpomis“.

Laikraštis „The Washington Post“ taip pat pateikė išsamią informaciją apie perdavimo procesą:

„Perėmimo komandos dažnai „supakuoja“ kalinius transportavimui, uždeda jiems gobtuvus, užčiaupia burnas ir lipnia juosta pririša prie neštuvų“.

Straipsnis sulaukė atgarsio visame pasaulyje. Pirmosiomis 2003 m. savaitėmis apie jį, be kita ko, rašė laikraštis „Economist“, o Pasaulio organizacija prieš kankinimą paskelbė pareiškimą.

2. 2005 m. paskelbti pranešimai

256. 2005 m. lapkričio 2 d. laikraštis „The Washington Post“ pranešė, kad Jungtinės Valstijos naudojosi slaptomis sulaikymo įstaigomis Rytų Europoje ir kitur, kad neteisėtai laikytų terorizmu įtariamus asmenis. Straipsnyje, pavadintame „CŽV slaptuose kalėjimuose laiko terorizmu įtariamus asmenis“, buvo cituojami šaltiniai iš JAV vyriausybės, ypač CŽV, tačiau konkrečios vietos Rytų Europoje nenurodytos. Straipsnį parašė amerikiečių žurnalistė Dana Priest. Ji įvardijo susijusias šalis kaip „Rytų Europos šalis“.

Jame buvo rašoma, kiek tai susiję, taip:

„CŽV kai kuriuos svarbiausius „Al Qaeda“ belaisvius slėpė ir tardė sovietmečiu įrengtame komplekse Rytų Europoje, teigia su šiuo susitarimu susipažinę JAV ir užsienio pareigūnai.

Pasak dabartinių ir buvusių žvalgybos pareigūnų ir diplomatų iš trijų žemynų, šis slaptas objektas yra beveik prieš ketverius metus CŽV sukurtos slaptos kalėjimų sistemos, kuri įvairiu metu apėmė objektus aštuoniose šalyse, įskaitant Tailandą, Afganistaną ir kelias demokratines valstybes Rytų Europoje, taip pat nedidelį centrą Gvantanamo įlankos kalėjime Kuboje, dalis.

Paslėptas pasaulinis internavimo tinklas yra pagrindinis CŽV nekonvencinio karo su terorizmu elementas. Jis priklauso nuo užsienio žvalgybos tarnybų bendradarbiavimo ir nuo to, kad net pagrindinė informacija apie sistemą yra slepiama nuo visuomenės, užsienio pareigūnų ir beveik visų Kongreso narių, kuriems pavesta prižiūrėti slaptus CŽV veiksmus.

Apie šių objektų, kurie slaptuose Baltųjų rūmų, CŽV, Teisingumo departamento ir Kongreso dokumentuose vadinami „juodosiomis vietomis“, egzistavimą ir jų buvimo vietas žino tik keletas pareigūnų Jungtinėse Valstijose ir paprastai tik prezidentas bei keli aukščiausio rango žvalgybos pareigūnai kiekvienoje priimančiojoje šalyje.

Nors CŽV nepripažįsta savo sistemos detalių, žvalgybos pareigūnai gina agentūros požiūrį, teigdami, kad sėkminga šalies gynyba reikalauja, jog agentūrai būtų suteikta teisė laikyti ir tardyti įtariamus teroristus tiek laiko, kiek reikia, ir be apribojimų, kuriuos nustato JAV teisinė sistema ar net Gvantanamo įlankoje laikomiems kaliniams įsteigti kariniai tribunolai.

Aukštų JAV pareigūnų prašymu laikraštis „The Washington Post“ neskelbia slaptoje programoje dalyvaujančių Rytų Europos šalių pavadinimų. Jie teigė, kad informacijos atskleidimas gali sutrikdyti kovos su terorizmu pastangas tose šalyse ir kitur, taip pat gali tapti galimo teroristų keršto taikiniais.

Kelių buvusių ir esamų žvalgybos pareigūnų bei kitų JAV vyriausybės pareigūnų teigimu, vyriausybė neteisėtai laiko kalinius tokioje izoliacijoje slaptuose kalėjimuose Jungtinėse Valstijose, todėl CŽV juos patalpino užsienyje. Teisės ekspertai ir žvalgybos pareigūnai teigė, kad CŽV internuoti kaliniai taip pat būtų laikomi neteisėtais pagal kelių priimančiųjų šalių įstatymus, kur kaliniai turi teisę turėti advokatą arba gintis nuo kaltinimų neteisėtais veiksmais.

Priimančiosios šalys, kaip ir Jungtinės Valstijos, yra pasirašiusios JT konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą. Vis dėlto CŽV tardytojams užjūrio vietose leidžiama naudoti CŽV patvirtintus „sustiprintus tardymo metodus“, kai kuriuos iš jų draudžia JT konvencija ir JAV karinė teisė. Jiems priskiriama tokia taktika, kaip „waterboarding“, kai kalinys verčiamas manyti, kad skęsta.

Per pastaruosius dvejus metus CŽV sulaikymo programos kontūrai išryškėjo po truputį. Kanados, Italijos, Prancūzijos, Švedijos, Nyderlandų ir Prancūzijos parlamentai pradėjo tyrimus dėl įtariamų CŽV operacijų, kurių metu buvo slapta gaudomi šių šalių piliečiai ar teisėti gyventojai ir perkeliami į agentūros kalėjimus.

Pasak dabartinių ir buvusių JAV žvalgybos pareigūnų bei užsienio šaltinių, CŽV į slaptą sistemą pasiuntė daugiau kaip 100 įtariamų teroristų. Į šį skaičių, kuris yra apytikslis įvertinimas, paremtas šaltinių, teigiančių, kad jų žinios apie šiuos skaičius yra neišsamios, informacija, neįtraukti Irake paimti kaliniai.

Šaltinių teigimu, sulaikytieji apytiksliai skirstomi į dvi grupes.

Pasak dabartinių ir buvusių žvalgybos pareigūnų bei dviejų kitų JAV vyriausybės pareigūnų, apie 30 yra laikomi pagrindiniais įtariamaisiais terorizmu ir buvo laikomi laikantis aukščiausio lygio slaptumo CŽV finansuojamose ir agentūros darbuotojų valdomose juodosiose vietose, įskaitant tas, kurios yra Rytų Europoje ir kitur. Dvi šios kategorijos vietos – Tailande ir Gvantanamo įlankos karinio kalėjimo teritorijoje – buvo uždarytos atitinkamai 2003 m. ir 2004 m.

Antroji kategorija, kuriai, šių šaltinių nuomone, priklauso daugiau kaip 70 sulaikytųjų, – tai grupė, laikoma mažiau svarbia, mažiau tiesiogiai susijusia su terorizmu ir turinčia ribotą žvalgybinę vertę. Šie kaliniai, kai kurie iš jų iš pradžių buvo nugabenti į juodąsias vietas, pristatomi žvalgybos tarnyboms Egipte, Jordanijoje, Maroke, Afganistane ir kitose šalyse – šis procesas kartais vadinamas „perdavimu“. Pirmojo lygio „juodosioms“ vietoms vadovauja CŽV pareigūnai, o kalėjimus šiose šalyse valdo priimančiosios šalys, kurioms CŽV teikia finansinę paramą, o kartais ir vadovauja.

30 svarbiausių „Al Qaeda“ kalinių yra visiškai izoliuoti nuo išorinio pasaulio. Jie laikomi tamsiose, kartais požeminėse kamerose, neturi jokių pripažintų juridinių teisių, o niekam už CŽV ribų neleidžiama su jais kalbėtis, net juos matyti ar kitaip patikrinti jų gerovės, sakė esami ir buvę JAV ir užsienio vyriausybių bei žvalgybos pareigūnai.

Rytų Europos šalys, kurias CŽV įtikino slėpti „Al Qaeda“ belaisvius, yra demokratinės valstybės, kuriose po dešimtmečius trukusio sovietų dominavimo įsigalėjo teisinė valstybė ir asmens teisės. Kiekviena jų stengėsi išvalyti savo žvalgybos tarnybas nuo operatyvininkų, kurie dirbo kitų – daugiausia Rusijos ir organizuoto nusikalstamumo – naudai.

Iki 2002 m. vidurio CŽV buvo sudariusi slaptus susitarimus dėl juodųjų objektų su dviem šalimis, įskaitant Tailandą ir vieną Rytų Europos valstybę, teigė esami ir buvę pareigūnai. Apytikriai 100 mln. dolerių buvo paslėpta pirmojo papildomo asignavimo Afganistanui įslaptintame priede. …“

257. 2005 m. gruodžio 5 d. „ABC News“ paskelbė Briano Rosso (Brian Ross) ir Ričardo Esposito (Richard Esposito) reportažą „Sources Tell ABC News Top Al Qaeda Figures Held in Secret CIA Prisons – 10 Out of 11 High-Value Terror Leaders Subjected to ‘Enhanced Interrogation Techniques'“ („Šaltiniai papasakojo ABC News, kad aukščiausi „Al Qaeda“ veikėjai laikomi slaptuose CŽV kalėjimuose – 10 iš 11 svarbių terorizmo lyderių buvo taikomi „sustiprinto tardymo metodai“), kuriame išvardytos Lenkijoje ir Rumunijoje laikomų svarbiausių „Al Qaeda“ įtariamųjų terorizmu pavardės, įskaitant pareiškėją. Šią ataskaitą internete buvo galima rasti tik labai trumpą laiką; netrukus ji buvo pašalinta iš ABC News tinklalapio, įsikišus tinklo savininkų advokatams. Šiuo metu jos turinys vėl yra viešai prieinamas ir, kiek tai svarbu, skamba taip:

„Du slapti CŽV kalėjimai veikė Rytų Europoje iki praėjusio mėnesio, kai jie buvo uždaryti po Human Rights Watch pranešimų apie jų egzistavimą Lenkijoje ir Rumunijoje.

Dabartiniai ir buvę CŽV pareigūnai, kalbėję su ABC News su konfidencialumo sąlyga, teigia, kad Jungtinės Valstijos stengėsi išvežti visus įtariamuosius iš Europos teritorijos prieš valstybės sekretorei Condoleezzai Rice šiandien atvykstant į ją. Šie pareigūnai teigia, kad 11 svarbiausių „Al Qaeda“ įtariamųjų dabar yra perkelti į naują CŽV centrą Šiaurės Afrikos dykumoje.

CŽV pareigūnai paprašė „ABC News“ neįvardyti konkrečių šalių, kuriose yra kalėjimai, motyvuodami saugumo sumetimais.

CŽV atsisako komentuoti, tačiau esami ir buvę žvalgybos pareigūnai „ABC News“ teigia, kad visi 11 svarbiausių „Al Qaeda“ veikėjų vienu metu buvo laikomi buvusioje sovietų aviacijos bazėje vienoje Rytų Europos šalyje. Vėliau keli iš jų buvo perkelti į kitą Rytų Europos šalį.

Visiems, išskyrus vieną, iš šių 11 svarbių „Al Qaeda“ kalinių buvo taikomi patys griežčiausi tardymo metodai iš slapto CŽV arsenalo, vadinamieji „sustiprinto tardymo metodai“, kuriuos naudoti leido maždaug 14 CŽV pareigūnų ir apie kuriuos „ABC News“ pirmą kartą pranešė lapkričio 18 d.

Šiandien Rice vengė tiesiogiai atsakyti į klausimą apie slaptus kalėjimus savo pastabose, pasakytose išvykstant į Europą, kur slaptų kalėjimų ir slaptų skrydžių klausimas sukėlė furorą.

Neįvardydama nė vienos šalies, Rice pripažino, kad su kai kuriais teroristais buvo elgiamasi ypatingai. „XXI a. suimtiems teroristams nelengva pritaikyti tradicines baudžiamojo ar karinio teisingumo sistemas, kurios buvo sukurtos skirtingiems poreikiams. Turėjome prisitaikyti“, – sakė Rice.

CŽV naudojo nedidelį privačių lėktuvų parką, kad iš Afganistano ir Artimųjų Rytų į Rytų Europą, kur buvo įrengtos slaptos slėptuvės, iš Afganistano ir Artimųjų Rytų į Rytų Europą pervežtų pagrindinius „Al Qaeda“ įtariamuosius, o žmogaus teisių organizacija „Human Rights Watch“ nurodė Lenkiją ir Rumuniją.

Tačiau Lenkijos gynybos ministras Radoslavas Sikorskis (Radosław Sikorski) šiandien sakė ABC vyriausiajam tyrimų korespondentui Brianui Rossui (Brian Ross): Mano prezidentas sakė, kad šiuose pranešimuose nėra jokios tiesos.

Rossas paklausė: „Ar žinote kitaip, pone, ar žinote apie tai, kad per pastarąsias kelias savaites buvo uždaryti šie objektai, veikiantys jūsų tiesiogiai kontroliuojamoje bazėje?“. Sikorskis atsakė: „Manau, kad tai yra viskas, ką galiu jums apie tai pasakyti“.

Rumunijoje, kur slaptas kalėjimas galbūt buvo karinėje bazėje, kurioje pernai lankėsi gynybos sekretorius Donaldas Ramsfeldas, naujasis Rumunijos ministras pirmininkas šiandien pareiškė, kad nėra jokių įrodymų, jog ten veikė CŽV bazė, tačiau jis atliks tyrimą.

ABC šaltiniai teigia, kad slapti CŽV kalėjimai egzistuoja nuo 2002 m. kovo mėnesio, kai vienas iš jų buvo įkurtas Tailande, kur buvo laikomas pirmasis suimtas svarbus „Al Qaeda“ taikinys. ABC šaltiniai teigia, kad leidimą steigti dar vieną slaptą kalėjimą pernai davė viena Šiaurės Afrikos valstybė.

Šaltiniai „ABC News“ teigia, kad CŽV turi susijusią sistemą, pagal kurią slapta grąžina kitus kalinius į jų gimtąją šalį, kai jie tampa nebereikalingi Jungtinėms Valstijoms.

Tie patys šaltiniai „ABC News“ teigia, kad JAV žvalgyba taip pat siunčia kai kuriuos „neteisėtus kovotojus“ į šalis, kuriose taikomi griežtesni tardymo metodai nei tie, kuriuos leidžiama naudoti JAV žvalgybos pareigūnams. Jie teigia, kad Jordanija, Sirija, Marokas ir Egiptas buvo vienos iš šalių, į kurias buvo kreipiamasi siekiant greitai išgauti prisipažinimus naudojant griežtesnius metodus nei tie, kuriuos leidžiama naudoti JAV žvalgybos pareigūnams. Šie kaliniai nebūtinai buvo tų šalių piliečiai.

Pasak šaltinių, tiesiogiai dalyvavusių kuriant slaptą CŽV kalėjimų sistemą, ji prasidėjo nuo Abu [Zubaidos] sulaikymo Pakistane. Po to, kai jis ten buvo gydomas nuo šautinių žaizdų, CŽV jį nugabeno į Tailandą, kur jis buvo apgyvendintas mažame nenaudojamame sandėlyje veikiančioje oro pajėgų bazėje. Ten jo kamera buvo visą parą stebima per uždarąją televiziją, o jo gyvybei pavojingomis žaizdomis rūpinosi CŽV gydytojas, specialiai atsiųstas iš Langlio būstinės, kad užtikrintų, jog Abu Zubaydah būtų tinkamai prižiūrimas, teigė šaltiniai. Kai jis buvo sveikas, jam buvo suduoti smūgiai, jis buvo sugriebtas, priverstas ilgai stovėti šaltoje kameroje, o galiausiai jam buvo uždėti antrankiai ir kojos pririštos prie vandens lentos, kol po 0,31 sekundės jis ėmė maldauti pasigailėjimo ir bendradarbiauti. …“

3. „ABC News“ pranešimai 2009 m.

258. 2009 m. rugpjūčio 20 d. ABC News pranešė, kad iki 2005 m. pabaigos Lietuvoje veikė slaptas CŽV kalėjimas, kuriame buvo kalinami didelės vertės Al-Qaeda teroristai. Visų pirma buvo pranešta, kad, pasak „buvusių CŽV pareigūnų, tiesiogiai dalyvavusių arba informuotų“ apie CŽV programą, „Lietuvos pareigūnai suteikė CŽV pastatą šalies sostinės Vilniaus pakraštyje, kuriame daugiau nei metus buvo laikomi net aštuoni įtariamieji“. Paskelbtame Matthew Cole’o pranešime, pavadintame „Lietuva priglaudė slaptą CŽV kalėjimą, kad gautų „mūsų ausį“, rašoma, kiek tai aktualu, taip: „Lietuva priglaudė slaptą CŽV kalėjimą, kad gautų „mūsų ausį“:

„ABC News“ buvo įvardyta trečioji Europos šalis, suteikusi CŽV patalpas slaptam kalėjimui, skirtam didelės vertės įtariamiesiems dėl „Al Qaeda“: Lietuva, buvusi Sovietų Sąjungos valstybė. Buvę CŽV pareigūnai, tiesiogiai dalyvavę arba informuoti apie šią itin slaptą programą, „ABC News“ teigia, kad Lietuvos pareigūnai suteikė CŽV pastatą šalies sostinės Vilniaus pakraštyje, kuriame daugiau nei metus buvo laikomi net aštuoni įtariamieji, kol 2005 m. pabaigoje jie buvo perkelti dėl viešai atskleistos informacijos apie programą. „ABC News“ peržiūrėti skrydžių žurnalai patvirtina, kad tuo laikotarpiu CŽV lėktuvai ne kartą skrido į Lietuvą.

CŽV sakė „ABC News“, kad pranešti apie dabar uždaryto kalėjimo vietą buvo „neatsakinga“. CŽV viešai neaptarinėja, kur galėjo būti ar nebūti su jos ankstesne sulaikymo programa susiję objektai, – sakė CŽV atstovas spaudai Paulas Gimigliano. „Mes paprasčiausiai nekomentuojame tokio pobūdžio teiginių, kurie per daugelį metų kartkartėmis pasirodydavo spaudoje. Tokių teiginių pavojus yra akivaizdus. Tokie teiginiai bent jau potencialiai gali sukelti tiesioginę grėsmę milijonams žmonių. Tai neatsakinga“. Buvę CŽV pareigūnai „ABC News“ sakė, kad kalėjimas Lietuvoje buvo vienas iš aštuonių objektų, kuriuos CŽV įsteigė po rugsėjo 11 d., kad galėtų sulaikyti ir apklausti visame pasaulyje suimtus svarbiausius „Al Qaeda“ veikėjus. Tailandas, Rumunija, Lenkija, Marokas ir Afganistanas jau anksčiau buvo įvardytos kaip šalys, kuriose buvo įrengti slapti CŽV kalėjimai.

Pasak buvusio žvalgybos pareigūno, dalyvavusio šioje programoje, buvusi sovietinio bloko šalis sutiko priimti kalėjimą, nes norėjo geresnių santykių su JAV. paklaustas, ar Bušo administracija arba CŽV siūlė paskatų mainais už leidimą įkurdinti kalėjimą, pareigūnas atsakė: „Mums to nereikėjo“. Pareigūnas sakė: „Jie džiaugėsi, kad mus išgirdo“.

Per savo ambasadą Vašingtone Lietuvos vyriausybė neigė, kad joje yra slaptas CŽV objektas. Lietuvos vyriausybė neigia visus gandus ir interpretacijas apie tariamą slaptą kalėjimą, kuris neva veikė Lietuvos teritorijoje ir kuriuo galbūt naudojosi [CŽV], – sakė ambasados atstovas spaudai Tomas Gulbinas.

Slaptieji CŽV kalėjimai

Dviejų tuo metu aukštas pareigas ėjusių vyriausybės pareigūnų teigimu, 2005 m. pabaigoje laikraščių „Washington Post“ ir „ABC News“ atskleisti faktai apie Rytų Europoje egzistuojančius kalėjimus paskatino CŽV uždaryti savo objektus Lietuvoje ir Rumunijoje ir išvežti „Al Qaeda“ kalinius iš Europos. Pasak vieno iš buvusių CŽV pareigūnų, vadinamieji didelės vertės sulaikytieji (angl. High Value Detainees, HVD) buvo perkelti į „karo zonos“ patalpas, t. y. į Iraką ir Afganistaną. Per devynis mėnesius prezidentas G. W. Bushas paskelbė apie programos egzistavimą ir įsakė perkelti 14 sulaikytųjų, įskaitant Khaledą Sheikh Mohammedą, Ramzi bin al Shihbą ir Abu Zubaydah, į Gvantanamą, kur jie tebėra CŽV priežiūroje.

CŽV didelės vertės sulaikytųjų (HVD) programa pradėta vykdyti po to, kai 2002 m. kovo mėn. buvo suimtas Abu Zubaydah. Per kelias dienas CŽV pasirūpino, kad Zubaydah būtų nuskraidintas į Tailandą. Vėliau, 2003 m. viduryje, Tailando vyriausybės ir žvalgybos pareigūnams pradėjus nerimauti dėl slapto kalėjimo Zubaydah ir kitam svarbiam „Al Qaeda“ sulaikytajam įrengimo, pasak buvusio CŽV pareigūno, dalyvavusio šioje programoje. Vienas iš jų 2002 m. gruodžio mėn. buvo perkeltas į Lenkijos žvalgybos bazėje įrengtą įstaigą, sakė buvęs sulaikytųjų perkėlimu susijęs pareigūnas. Pasak dviejų buvusių CŽV pareigūnų, susipažinusių su šia vieta, tas objektas buvo žinomas kaip Ruby bazė.

Vienas iš buvusių CŽV pareigūnų, dalyvavusių slaptų kalėjimų programoje, leido „ABC News“ peržiūrėti skrydžių žurnalus, kuriuose matyti lėktuvai, naudoti pervežant sulaikytuosius į slaptus kalėjimus Lietuvoje, Tailande, Afganistane, Lenkijoje, Rumunijoje, Maroke ir Gvantanamo įlankoje bei iš jų. Pasak pareigūno, šių skrydžių tikslas – pervežti įtariamuosius terorizmu. Pareigūnas sakė „ABC News“, kad CŽV pasirūpino, jog Europos aviacijos institucijoms būtų pateikti suklastoti skrydžių planai. Pavyzdžiui, lėktuvams, skrendantiems į Lietuvą ir iš jos, buvo liepta pateikti dokumentus, kuriuose buvo nurodyta, kad jie leisis aplinkinėse šalyse, nors iš tikrųjų jie leidosi Vilniuje, sakė jis. Buvęs CŽV pareigūnas „ABC News“ teigė, kad dažniausiai kaip klaidingos paskirties vietos buvo naudojamos Suomija ir Lenkija. Panaši sistema buvo naudojama lėktuvams nusileisti Rumunijoje ir Lenkijoje.

Tardymo ir sulaikymo programa

Lietuva, Lenkija ir Rumunija yra ratifikavusios Jungtinių Tautų konvenciją prieš kankinimą ir Europos žmogaus teisių konvenciją. Visų trijų šalių teisinės sistemos draudžia kankinimus ir neteisminį sulaikymą. Lenkijos valdžios institucijos šiuo metu atlieka tyrimą, ar šios šalies vyriausybės pareigūnai nepažeidė kokių nors Lenkijos įstatymų, priimdami vieną iš slaptųjų kalėjimų, teigiama Vokietijos žurnale „Der Spiegel“ paskelbtame pranešime.

Ant kortos pastatyti svarbūs teisiniai klausimai, – sakė žmogaus teisių tyrėjas Džonas Siftonas (John Sifton). ‘Kaip ir Lenkijoje bei Rumunijoje, CŽV darbuotojai, dalyvavę bet kokiuose slaptuose sulaikymuose ir tardymuose Lietuvoje, ne tik pažeidė JAV federalinius įstatymus ir tarptautinę teisę, bet ir Lietuvos įstatymus, susijusius su neteisėtu sulaikymu, užpuolimu, kankinimu ir galbūt karo nusikaltimais. Su CŽV dirbę Lietuvos pareigūnai taip pat pažeidė galiojančius Lietuvos įstatymus“.

Vašingtono nuomonės dėl to, ar turėtų būti pradėti tardymo ir sulaikymo programos tyrimai, smarkiai išsiskyrė. Federalinis teisėjas įpareigojo CŽV iki kitos savaitės išslaptinti ir paskelbti didžiąją dalį agentūros generalinio inspektoriaus ataskaitos apie pirmuosius programos metus.

Generalinis prokuroras Erikas Holderis (Eric Holder) sakė, kad susipažinęs su IG ataskaita svarsto, ar turėtų paskirti specialųjį prokurorą tariamiems programos pažeidimams tirti. Pasak Holderio nuomonę žinančių žmonių, kalbama apie piktnaudžiavimo atvejus, kurie viršijo Teisinio patarėjo biuro (OLC) nustatytas gaires, tarp kurių buvo vandens malšinimas ir iki 11 dienų trunkantis miego atėmimas. Prezidentas B. Obama pavadino šią praktiką „kankinimu“ ir panaikino programą per kelias dienas po to, kai šiais metais pradėjo eiti pareigas. Tačiau prezidentas taip pat sakė, kad jo administracija ketina „žiūrėti į priekį“, o ne atgal į G. W. Busho laikų tardymo ir sulaikymo politiką.

Vienas dabartinis žvalgybos pareigūnas, dalyvaujantis išslaptinant IG ataskaitą, „ABC News“ sakė, kad neredaguotos dalys atskleis, kaip ir kada CŽV tardytojai taikė metodus ir taktiką, kurių neleido OLC. Daugiausia dėmesio bus skiriama atvejams, kai buvo pažeistos taisyklės, – sakė pareigūnas. Tačiau nepamirškite, kad visi atvejai buvo perduoti Teisingumo departamentui ir tik vienu atveju buvo iškelta baudžiamoji byla, – sakė pareigūnas, turėdamas omenyje CŽV kontraktininko Davido Passaro, kuris 2003 m. mirtinai sumušė sulaikytą afganistanietį, nuteisimą.“

259. 2009 m. lapkričio 18 d. „ABC News“ paskelbė dar vieną Matthew Cole’o ir Briano Rosso reportažą, pavadintą „CŽV slaptas „kankinimo“ kalėjimas rastas prašmatnioje jojimo akademijoje“. Jame, kiek tai susiję, rašoma toliau:

„CŽV pastatė vieną iš savo slaptų Europos kalėjimų išskirtinėje jojimo akademijoje netoli Vilniaus, Lietuvoje, šią savaitę „ABC News“ sakė dabartinis Lietuvos vyriausybės pareigūnas ir buvęs JAV žvalgybos pareigūnas.

Ten, kur pasiturintys lietuviai kadaise jodinėjo parodomaisiais žirgais ir gurkšnojo kavą kavinėje, CŽV įrengė betoninį statinį, kuriame galėjo taikyti griežtą taktiką vienu metu tardydama iki aštuonių įtariamų „Al Qaeda“ teroristų.

Veikla šiame kalėjime buvo neteisėta, – sakė žmogaus teisių tyrinėtojas Džonas Siftonas (John Sifton). Jie apėmė įvairias kankinimo formas, įskaitant miego trūkumą, priverstinį stovėjimą, skausmingas streso padėtis.

Lietuvos pareigūnai pateikė ABC News dokumentus, kuriuos jie pavadino CŽV priedangos bendrovės Elite, LLC, kuri 2004 m. įsigijo nekilnojamąjį turtą ir pastatė „juodąją aikštelę“.

Lietuva sutiko leisti įrengti CŽV kalėjimą po to, kai 2002 m. šalyje lankėsi JAV prezidentas Džordžas V. Bušas (George W. Bush) ir pažadėjo paremti Lietuvos pastangas įstoti į NATO.

Naujosios NATO narės buvo tokios dėkingos JAV už jų įstojimą į šią organizaciją, kad per tą laikotarpį padarė viską, ko JAV paprašė, – sakė buvęs Baltųjų rūmų kovos su terorizmu specialistas Ričardas Klarkas (Richard Clarke), dabar dirbantis „ABC News“ konsultantu. „Jie norėjo įtikti ir bendradarbiauti saugumo ir žvalgybos klausimais“.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė atsisakė duoti interviu.

ABC News pirmą kartą pranešė, kad Lietuva kartu su Lenkija ir Rumunija yra viena iš trijų Rytų Europos šalių, kuriose CŽV slapta tardė įtariamus didelės vertės „Al Qaeda“ teroristus, tačiau iki šiol tiksli vieta nebuvo patvirtinta.

Iki 2004 m. kovo mėn. toje vietoje veikė jojimo akademija ir kavinė, priklausiusi vietinei šeimai. Objektas yra Antavilių miestelyje, miške už 20 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus centro, netoli išskirtinio priemiesčio, kuriame gyvena daug valdžios pareigūnų.

Pastatas pastate

2004 m. kovo mėn. šeima pardavė šį objektą dabar jau neegzistuojančiai bendrovei Elite, LLC, registruotai Delavere, Panamoje ir Vašingtone. tą patį mėnesį Lietuva pažymėjo oficialų priėmimą į NATO.

CŽV per kelis ateinančius mėnesius pastatė kalėjimą, matyt, skraidindama surenkamuosius elementus ne iš Lietuvos. Kalėjimas atidarytas 2004 m. rugsėjį.

Pasak objektą mačiusių šaltinių, iš pradžių jojimo akademiją sudarė uždara jojimo aikštelė su raudonu metaliniu stogu, žirgynas ir kavinė. Jojimo aikštelės viduje CŽV pastatė storą betoninę sieną. Už sienos ji pastatė tai, ką vienas Lietuvos šaltinis pavadino „pastatu pastate“.

Ant kelių storų betoninių trinkelių ji įrengė tai, ką šaltinis pavadino „surenkamomis kapsulėmis“, skirtomis kaliniams apgyvendinti, kurios viena nuo kitos buvo atskirtos penkiomis ar šešiomis pėdomis. Kiekvienoje kapsulėje buvo dušas, lova ir tualetas. Tardymui buvo įrengtos atskiros kameros. Didžiąją likusią pastato dalį CŽV pertvarkė į garažą.

Kalėjime dirbantys žvalgybos pareigūnai buvo apgyvendinti šalia esančiame pertvarkytame tvarte, pakėlus stogą, kad atsirastų daugiau vietos. Abiem statiniams elektros energiją tiekė 2003 m. „Caterpillar“ autonominis generatorius. Visi elektros lizdai rekonstruotame statinyje buvo 110 voltų, t. y. skirti amerikietiškiems prietaisams. Europos kištukiniai lizdai ir prietaisai paprastai naudoja 220 voltų įtampą.

Kalėjimo kapsulių tvarto viduje vietiniai gyventojai nematė. Jie pasakoja matę, kad 2004 m. vasarą buvo kasamas didelis kiekis žemės. Vietiniai gyventojai, kurie matė kalėjime vykdomą veiklą ir kreipėsi prašydami darbo, buvo atstumti angliškai kalbančių sargybinių. Kas 90 dienų sargybinius keitė nauji sargybiniai.

Buvę CŽV pareigūnai, tiesiogiai dalyvavę arba informuoti apie itin slaptą slaptą kalėjimų programą, ABC News pasakojo, kad Vilniaus kalėjime daugiau nei metus buvo laikomi net aštuoni įtariamieji. „ABC News“ peržiūrėti skrydžių žurnalai patvirtina, kad tuo laikotarpiu CŽV lėktuvai ne kartą skrido į Lietuvą. 2005 m. lapkritį, viešai atskleidus informaciją apie programą, kalėjimas buvo uždarytas, kaip ir kitas „juodasis objektas“ Rumunijoje.

Pareigūnai teigia, kad Lietuvos kalėjimas yra vienas iš daugelio Europoje

Pasak vieno iš buvusių CŽV pareigūnų, CŽV vadinamuosius didelės vertės sulaikytuosius (HVD) perkėlė iš Europos į „karo zonos“ patalpas, t. y. jie buvo perkelti į Artimuosius Rytus. Per devynis mėnesius prezidentas G. W. Bushas paskelbė apie programos egzistavimą ir nurodė perkelti 14 sulaikytųjų, įskaitant Khaledą Sheikh Muhammadą, Ramzi bin al Shihbą ir Abu Zubaydah, į Gvantanamą.

2009 m. rugpjūtį, po to, kai ABC News pranešė apie slapto kalėjimo prie Vilniaus egzistavimą, Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė paragino atlikti tyrimą. Jei tai tiesa, – sakė D. Grybauskaitė, – Lietuva turi apsivalyti, prisiimti atsakomybę, atsiprašyti ir pažadėti, kad tai daugiau niekada nepasikartos.

Tuo metu Lietuvos Vyriausybės pareigūnas neigė, kad jo šalyje veikė slaptas CŽV objektas. CŽV sakė „ABC News“, kad pranešti apie Lietuvos kalėjimo egzistavimą buvo „neatsakinga“, ir atsisakė aptarti kalėjimo buvimo vietą.

Antradienį CŽV vėl atsisakė kalbėti apie kalėjimą. CŽV teroristų tardymo programa baigta, – sakė CŽV atstovas spaudai Paulas Gimigliano. ‘Ši agentūra viešai neaptarinėja, kur galėjo būti ar nebūti sulaikymo patalpos’.

Buvę CŽV pareigūnai „ABC News“ sakė, kad kalėjimas Lietuvoje buvo vienas iš aštuonių objektų, kuriuos CŽV įsteigė po rugsėjo 11 d., kad galėtų sulaikyti ir tardyti visame pasaulyje suimtus svarbiausius „Al Qaeda“ veikėjus. Tailandas, Rumunija, Lenkija, Marokas ir Afganistanas taip pat buvo įvardytos kaip šalys, kuriose buvo įrengti slapti CŽV kalėjimai. Prezidentas Barackas Obama įsakė uždaryti visus šiuos objektus netrukus po to, kai sausio mėn. pradėjo eiti pareigas.

Lietuvos kalėjimas buvo paskutinis Europoje atidarytas „juodasis“ kalėjimas po to, kai 2003 m. pabaigoje ar 2004 m. pradžioje buvo uždarytas slaptas CŽV kalėjimas Lenkijoje.

Akivaizdu, kad prireikė daug pastangų, kad [kalėjimas] būtų laikomas paslaptyje, – sakė Džonas Siftonas (John Sifton), kurio įmonė „One World Research“ tiria žmogaus teisių pažeidimus. „Ne veltui šie dalykai laikomi paslaptyje“. „Tai gėda ir nusikaltimas“.

4. Kitos ataskaitos (2009-2011 m.)

260. 2009 m. lapkričio 19 d. „The Washington Post“ paskelbė Craigo Whitlocko pranešimą „Lietuva tiria galimą „juodąją svetainę“. Jame buvo rašoma, kiek tai susiję:

„ANTAVILIAI, LIETUVA – Šio kaimo gyventojai buvo pasimetę, kai prieš penkerius metus čia užkonservuotame žirgyne staiga pasirodė pasitempę amerikiečių statybininkai ir pastatė didelį dviejų aukštų pastatą be langų, aptvertą metaline tvora ir apsaugos kameromis.

Šiandien Lietuvos parlamento komitetas tiria, ar CŽV daugiau nei metus – nuo 2004 m. iki 2005 m. pabaigos – šiame sklype, esančiame tankios girios pakraštyje, valdė slaptą kalėjimą įtariamiesiems terorizmu.

Lietuvos žemės registro dokumentai, kuriuos peržiūrėjo „The Washington Post“, rodo, kad 2004 m. kovo mėn. sklypą įsigijo JAV apygardoje registruota neįregistruota įmonė „Elite LLC“.

Lietuvos ir Vašingtono dokumentai neatskleidžia atskirų „Elite“ pareigūnų vardų ir pavardžių, tačiau nurodo, kad vienintelis jos akcininkas yra Panamos korporacija „Star Finance Group and Holdings Inc.“. Nėra duomenų, kad „Elite“ turėtų kito turto Lietuvoje.

Bendrovė, kurios registraciją Vašingtono valdžia vėliau panaikino, savo ruožtu 2007 m., praėjus dvejiems metams po to, kai laikraštis „The Washington Post“ pirmą kartą atskleidė, kad užsienyje egzistuoja CŽV slaptų kalėjimų, vadinamų juodosiomis vietomis, tinklas, įskaitant kai kuriuos Rytų Europoje, pardavė šį turtą Lietuvos vyriausybei.

Tuo metu Baltųjų rūmų pareigūnų prašymu „The Post“ neskelbė slaptoje programoje dalyvavusių Rytų Europos šalių pavadinimų, nes, anot jų, atskleidus informaciją, šios šalys gali sulaukti „Al Qaeda“ keršto.

Lietuvos vyriausybė viešai nepatvirtino, ar šis turtas buvo vienas iš CŽV juodųjų objektų.

Objektą Antaviliuose, maždaug 15 mylių nuo sostinės Vilniaus, dabar naudoja Lietuvos valstybės saugumo departamentas kaip mokymo centrą. Departamento pareigūnai atsisakė komentuoti, kokiomis aplinkybėmis jis įsigijo šį turtą ir ar juo naudojosi CŽV. CŽV atstovas spaudai taip pat atsisakė komentuoti.

Buvęs Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos karininkas Domas Grigaliūnas sakė, kad tarp Lietuvos slaptųjų tarnybų buvo plačiai žinoma, jog šį objektą pastatė JAV žvalgybos partneriai, nors jo pirminė paskirtis buvo griežtai įslaptinta“.

Ji tiesiog atsirado iš niekur“, – sakė jis interviu. „Visi žinojo, kad tai mums perdavė amerikiečiai“.

Grigaliūnas pasakojo, kad 2004 m. Lietuvos karinės žvalgybos direktoriaus pavaduotojas paprašė jo parengti planus, kaip padėti „užsienio partneriui“, kuris buvo suinteresuotas atgabenti asmenis į Lietuvą ir nuslėpti jų buvimo vietą vykdant slaptą operaciją.

Jis teigė, kad parengė keletą rekomendacijų, tačiau jam niekada nebuvo atskleista užsienio partnerio tapatybė ir nebuvo pranešta, ar operacija buvo įvykdyta. Tačiau nuo to laiko jis sakė įsitikinęs, kad ši programa buvo susijusi su CŽV įtariamųjų terorizmu sulaikymo centrais.

‘Neturiu tai įrodančių dokumentų ir niekada nedirbau jokiuose kalėjimuose, bet manau, kad jie čia egzistavo’, – sakė jis viename interviu.

Kaimo gyventojai, gyvenantys griūvančiame daugiabučių komplekse maždaug už 100 metrų nuo įvykio vietos, prisiminė, kaip 2004 m. angliškai kalbantys statybininkai suvažiavo į ten esančią nedidelę uždarytą žirginio sporto akademiją. Jie sakė, kad darbininkai atsisakė atsakyti į klausimus apie tai, ką jie daro, bet atsivežė statybinių medžiagų pripildytus jūrinius konteinerius. Darbininkai taip pat iškasė daug grunto; gyventojai teigė manantys, kad dalis naujojo objekto yra po žeme.

Jei priartėdavai, jie angliškai liepdavo mums pasitraukti, – pasakojo netoliese gyvenantis pensininkas, kalbėjęs su anonimiškumo sąlyga, nes baiminosi keršto. „Mums tikrai buvo įdomu, ką jie ketina daryti. Netgi galvojome, ar tai ne mafijos narkotikų operacija, ar kas nors panašaus“.

Lietuvos parlamento Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai neseniai apsilankė šioje vietoje, vykdydami tyrimą, ar CŽV Lietuvos teritorijoje sulaikė įtariamuosius terorizmu.

Praėjusį mėnesį Seimas leido atlikti tyrimą po to, kai rugpjūtį „ABC News“ pranešė, kad 2004 ir 2005 m. dviem CŽV užsakytais skrydžiais į Vilnių iš Afganistano buvo atgabenti „Al Qaeda“ kaliniai.

Lietuvos vyriausybės pareigūnai tuo metu paneigė „ABC News“ pranešimą ir teigė, kad nėra jokių dokumentų, jog šie skrydžiai kada nors nusileido jų šalyje. Tačiau Seimas nusprendė dar kartą pasidomėti, kai naujai išrinkta Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė spalį pareiškė turinti „netiesioginių įtarimų“, kad pranešimai apie CŽV kalėjimą yra teisingi, ir paragino atlikti išsamesnį tyrimą.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas atsisakė komentuoti jo išvadas. Atsakydamas į „The Post“ raštu pateiktus klausimus, jis teigė, kad komitetas apklaus „visus asmenis, kurie galėjo žinoti arba žinojo aptariamą informaciją“.

Komitetas turi visas teises ir priemones galutinai išsiaiškinti situaciją ir patvirtinti arba paneigti bet kokius įtarimus dėl Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinės žvalgybos valdybos sulaikytųjų gabenimo ir jų laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje, – sakė jis.

Lietuvos pareigūnus atlikti tyrimą taip pat spaudė Europos Taryba, oficiali žmogaus teisių priežiūros institucija, kuri pati atliko tyrimą dėl CŽV operacijų žemyne. Tarybos pareigūnai teigė gavę konfidencialių įrašų, patvirtinančių, kad 2004 ir 2005 m. iš Afganistano į Vilnių skrido CŽV užsakyti lėktuvai.

Tarybos žmogaus teisių komisaras Thomas Hammarbergas (Thomas Hammarberg) interviu telefonu sakė, kad skrydžių žurnalai buvo suklastoti, siekiant nurodyti, kad lėktuvai nusileido kaimyninėse šalyse, įskaitant Suomiją ir Lenkiją.

Hammarbergas praėjusį mėnesį lankėsi Vilniuje ir sakė, kad asmeniškai ragino Lietuvos pareigūnus rimčiau spręsti šią problemą. ‘Aš jiems pasakiau, kad visai tikėtina, jog iš Jungtinių Valstijų gali nutekėti daugiau informacijos, todėl jie turėtų paskubėti ir jau dabar atlikti savo tyrimą’, – sakė jis.“

261. 2009 m. gruodžio 22 d. agentūra „Agence France Press“ paskelbė Marielle Vitureau reportažą „Lietuvoje galėjo būti du JAV „karo su terorizmu“ kalėjimai“. Jame, kiek tai susiję, rašoma taip: „1:

„Vilnius – ištikima JAV sąjungininkė Lietuva galėjo būti dviejų „karo su terorizmu“ kalėjimų, kuriuos amerikiečių agentai naudojo įtariamiems „Al Qaeda“ nariams tardyti, šeimininkė, antradienį pareiškė tyrimo komisijos vadovas.

„Tos vietos egzistavo“, – žurnalistams sakė Arvydas Anušauskas, pristatydamas praėjusį mėnesį Lietuvos įstatymų leidėjų pradėto tyrimo išvadas. ‘Ir lėktuvai nusileido’. Tačiau A. Anušauskas pažymėjo, kad neįmanoma pasakyti, ar į Baltijos valstybę iš tikrųjų buvo atvežti kokie nors įtariamieji.

‘Dėl ‘krovinio’ nieko negaliu patvirtinti, nes Lietuvos valdžios institucijos negalėjo atlikti įprastų patikrinimų, todėl nebuvo žinoma, kas buvo gabenama’, – aiškino jis.

Buvęs prezidentas Valdas Adamkus, kuris buvo valdžioje didžiąją dalį laikotarpio, kai, kaip manoma, veikė šie objektai, atmetė išvadas. Esu įsitikinęs, kad to niekada nebuvo, ir niekas neįrodė, kad klydau, – sakė V. Adamkus naujienų tarnybai „Baltic News Service“.

Lietuvos parlamentas paragino atlikti tyrimą po to, kai JAV televizijos kanalas ABC pareiškė, kad buvusioje sovietinėje respublikoje veikė CŽV „juodoji aikštelė“, arba slaptas objektas, skirtas saujelei belaisvių. ABC citavo neįvardytus buvusius žvalgybos pareigūnus. Buvo teigiama, kad tai buvo kompromisas už Vašingtono paramą Lietuvai 2004 m. priimant ją į NATO.

Buvusios komunistinės JAV sąjungininkės Rumunija ir Lenkija praeityje yra susidūrusios su panašiomis pretenzijomis.

„Mes nustatėme objektus. Pirmasis projektas buvo rengiamas nuo 2002 metų. Atsižvelgiant į mūsų partnerių pageidavimus ir keliamas sąlygas, aikštelėje buvo numatyta apgyvendinti vieną asmenį. Antroji aikštelė buvo sukurta 2004 m., – sakė A. Anušauskas.

Manoma, kad antroji vieta buvo pertvarkyta jojimo mokykla Antavilių kaime, esančiame maždaug už 20 km nuo Vilniaus. Ją 2004 m. kovo mėn. įsigijo JAV registruota įmonė „Elite LLC“ – tariamai CŽV priedanga.

Remiantis AFP gauta informacija, įsigyjant sklypą už du milijonus litų (579 000 eurų, 829 000 dolerių) dalyvavo JAV ambasada Vilniuje.

‘Pastatų išdėstymas, jų slaptumas, teritoriją juosianti tvora, be to, tik pavieniai VSD [t. y. VSD] operatyvininkų apsilankymai leido mūsų partneriams vykdyti veiklą nekontroliuojant VSD ir naudotis šia vieta taip, kaip jiems patiko’, – sakė A. Anušauskas, pavartojęs Lietuvos žvalgybos akronimą.

Lietuvos žemės registro duomenimis, Lietuvos valstybė šį turtą įsigijo 2007 m. sausio mėn. Pranešama, kad nuo to laiko jis tarnavo kaip VSD mokymo centras.

Premjeras Andrius Kubilius, dirbantis vyriausybėje nuo 2008 m. spalio mėn. laimėtų rinkimų, pasmerkė VSD. „Didžiausią susirūpinimą kelia tai, kad keli agentai, nepasitarę su valstybės vadovu, priėmė sprendimą, pažeidžiantį įstatymus“, – sakė jis žurnalistams ir pridūrė, kad „VSD tapo valstybe valstybėje“.

Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė sakė, kad anksčiau manė, jog šie teiginiai yra „nesąmonė“. „Šiandien negalėjau to pasakyti“, – sakė ji žurnalistams.

Tyrimo metu nustatyta, kad 2003-2006 m. Lietuvos teritorijoje nusileido penki su CŽV susiję orlaiviai. Du iš jų Vilniuje nusileido 2003 m. vasario 3 d. ir 2005 m. spalio 6 d. Antruoju atveju pasieniečiai negalėjo patikrinti lėktuvo, sakė A. Anušauskas.

Dar trys lėktuvai nusileido Palangoje, Baltijos jūros pakrantėje, maždaug už 330 km nuo Vilniaus, 2005 m. sausio 2 ir vasario 18 d. bei 2006 m. kovo 25 d.

Anušauskas sakė, kad tyrimo metu padaryta išvada, jog Lietuvos valstybės vadovai „nebuvo informuoti arba buvo informuoti paviršutiniškai“ apie šias vietas.

V. Adamkus valdžioje buvo 1998-2003 m. ir 2004-2009 m. Tuo tarpu Rolandas Paksas valdžioje išbuvo vienerius metus, kol buvo nušalintas nuo pareigų dėl korupcijos bylos.

Anksčiau šį mėnesį R. Paksas teigė, kad 2003 m. atsisakė VSD prašymo perduoti įtariamuosius Lietuvai. Tuometinis VSD vadovas Mečys Laurinkus šį mėnesį sakė, kad prašymas buvo hipotetinis“.

262. 2011 m. gruodžio 8 d. „The Independent“ paskelbė A. Goldmano ir M. Apuzzo straipsnį „Inside Romania’s secret CIA prison“ („Rumunijos slapto CŽV kalėjimo viduje“). Nors straipsnyje buvo kalbama apie tariamą CŽV „juodąją aikštelę“ Bukarešte, jame taip pat prabėgomis užsimenama apie slaptą kalėjimą Lietuvoje. Atitinkamos dalys skamba taip:

„Rumunijos kalėjimas buvo vadinamųjų „juodųjų vietų“, kurias CŽV valdė ir kontroliavo užsienyje Tailande, Lietuvoje ir Lenkijoje, tinklo dalis. Visi kalėjimai buvo uždaryti iki 2006 m. gegužės mėn., o CŽV sulaikymo ir tardymo programa baigėsi 2009 m.

Skirtingai nei CŽV įstaiga Lietuvos kaime ar Lenkijos kariniame objekte paslėpta įstaiga, CŽV kalėjimas Rumunijoje nebuvo atokioje vietoje. Jis buvo paslėptas visiems matomoje vietoje, už poros kvartalų nuo pagrindinio bulvaro, gatvėje, apsodintoje medžiais ir namais, palei judrius traukinių bėgius.

Rumunijos ir Lietuvos kalėjimai galiausiai buvo uždaryti 2006 m. pirmoje pusėje, prieš CŽV direktoriui Porteriui Gossui išeinant iš darbo. Kai kurie sulaikytieji buvo nugabenti į Kabulą, kur CŽV galėjo juos teisėtai laikyti prieš išsiunčiant į Gvantanamą. Kiti buvo išsiųsti atgal į savo gimtąsias šalis.“

B. Lietuvos žiniasklaida

263. Pareiškėjas pateikė daugybės straipsnių Lietuvos spaudoje, paskelbtų nuo 2003 m., kopijas, kuriose kalbama apie sulaikytųjų paėmimą ir perkėlimą į Gvantanamą bei jų laikymo sąlygas.

Pareiškėjo pateiktoje žiniasklaidoje paskelbtų straipsnių santraukoje anglų kalba rašoma taip:

„(i) 2004 m. birželio 18 d. Baltijos naujienų tarnyba pranešė apie slaptą CŽV kalinimą, pažymėdama, kad JAV gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas pripažino, jog CŽV slaptai kalina asmenis, siekdama išvengti Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto kontrolės. 2004 m. liepos 26 d. Delfi.lt, pagrindinis Lietuvos internetinis naujienų portalas, paskelbė ilgą diskusiją apie „priemonių klausimą“ „kare su terorizmu“. Pranešime buvo aprašyta dilema, su kuria susiduria Europos valstybės, remiančios JAV kovą su terorizmu, atsižvelgiant į piktnaudžiaujančią Jungtinių Valstijų kalinimo ir tardymo politiką Afganistane, Gvantaname ir Irake. 2004 m. spalio mėn. didžiausias dienraštis „Lietuvos rytas“ aprašė tebesitęsiantį skandalą dėl Jungtinių Valstijų pareigūnų vykdomų kalinių kankinimų Afganistane. 2005 m. kovo mėn. dienraštis „Lietuvos rytas“ rašė, kad Jungtinių Valstijų sąjungininkus „erzina“ JAV taikoma sulaikymo ir kankinimo taktika.

(ii) 2004 m. gruodžio 17 d. Baltijos naujienų tarnyba pranešė apie Gvantanamo įlankoje įkurtą slaptą CŽV kalėjimą ir jame kalinamų asmenų kalinimą be ryšio su visuomene.

(iii) 2005 m. kovo 7 d. pagrindinė Lietuvos naujienų agentūra ELTA pranešė apie įslaptintą visiškai slaptą Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Džordžo Bušo (George Bush) įsaką, išleistą pirmosiomis dienomis po 2001 m. rugsėjo 11 d., kuris suteikė plačius įgaliojimus CŽV vykdyti slaptus perdavimus, sulaikymus ir tardymus. Kalbėdama apie „kalinių perdavimo programą“, ELTA aprašė kai kurias žiaurias sulaikytųjų laikymo ir tardymo sąlygas.

(iv) Kitą savaitę ELTA pranešė, kad Europos pareigūnai tirs, ar CŽV agentai, vykdydami perdavimų operacijas Europoje, susijusias su asmenų perdavimu į šalis, kuriose jie gali būti kankinami, nepažeidė įstatymų. ELTA teigimu, „CŽV paprastai organizuoja šias operacijas gavusi vietos priežiūros organizacijų sutikimą; Italijos, Vokietijos ir Švedijos vyriausybės tiria, ar šie veiksmai nepažeidžia vietos įstatymų ir žmogaus teisių“. Po to 2005 m. spalio 25 d. „Baltic News Service“ pranešė, kad Jungtinių Valstijų vyriausybė siekia, jog CŽV darbuotojams nebūtų taikomas žiauraus ir žeminančio elgesio draudimas.

(v) 2005 m. lapkričio 2 d. ELTA pranešė apie įtarimus dėl slaptų kalėjimų kaimyninėse Lenkijoje ir Rumunijoje, pažymėdama, kad abi šalys neigė, jog jų teritorijoje yra slaptų CŽV kalėjimų, tačiau Europos Taryba tiria šiuos teiginius.

(vi) 2005 m. lapkričio mėn. Lietuvoje ėmė rastis pranešimų, kad Lietuvos oro erdve naudojosi su CŽV perdavimų programa susiję orlaiviai, įskaitant N313P ir N379P. Lietuvos laikraščiai 2005 m. lapkričio mėn. paskelbė daugybę pranešimų, kuriuose išsamiai aprašytas įtarimų dėl CŽV slaptų kalėjimų tinklo pobūdis.“

IX. TARPTAUTINIAI TYRIMAI, SUSIJĘ SU CŽV SLAPTU ĮTARIAMŲ TERORISTŲ KALINIMU IR PERDAVIMU EUROPOJE, ĮSKAITANT LIETUVĄ

A. Europos Taryba

1. Procedūra pagal Konvencijos 52 straipsnį

264. 2005 m. lapkričio mėn. Europos Tarybos generalinis sekretorius Terry Davis, vadovaudamasis Konvencijos 52 straipsniu ir atsižvelgdamas į pranešimus apie Europos sąmokslą vykdant slaptus asmenų perdavimo skrydžius, išsiuntė klausimyną tuo metu 45 valstybėms, Konvencijos Šalims, tarp jų ir Lietuvai.

Valstybių buvo prašoma paaiškinti, kaip jų vidaus teisė užtikrina veiksmingą Konvencijos įgyvendinimą keturiais klausimais: 1) tinkama jų jurisdikcijoje esančių užsienio agentų veiksmų kontrolė; 2) tinkamos apsaugos priemonės, užkertančios kelią bet kuriam jų jurisdikcijoje esančiam asmeniui taikyti nepripažintą laisvės atėmimą, įskaitant gabenimą, dalyvaujant užsienio agentams arba nedalyvaujant užsienio agentams; 3) tinkamo reagavimo (įskaitant veiksmingus tyrimus) į bet kokius įtariamus EŽTK teisių pažeidimus, visų pirma susijusius su laisvės atėmimu, dėl užsienio agentų veiksmų; 4) ar nuo 2002 m. sausio 1 d. kuris nors valstybės pareigūnas savo veiksmais ar neveikimu buvo susijęs su tokiu laisvės atėmimu ar sulaikytų asmenų gabenimu; ar buvo atliekamas arba baigtas oficialus tyrimas.

265. Lietuvos atsakymą parengė Užsienio reikalų ministerija, remdamasi atitinkamų valstybės institucijų pateikta informacija. Atsakymas buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės pasitarime ir aptartas Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdyje svarstant klausimą dėl Jungtinių Amerikos Valstijų slaptųjų tarnybų veiklos Europoje, galimai vykdomos pažeidžiant žmogaus teises. Nė viena kompetentinga valstybės institucija nei Užsienio reikalų ministerijai rengiant atsakymus, nei svarstant šį klausimą Seimo Užsienio reikalų komitete nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad CŽV ar kitos Jungtinių Amerikos Valstijų slaptosios tarnybos užsiėmė neteisėtu įtariamų teroristų kalinimu Lietuvos teritorijoje. Taip pat nebuvo pateikta jokios informacijos, patvirtinančios, kad Lietuvos oro uostai buvo naudojami slaptam įtariamų teroristų gabenimui.

266. 2006 m. vasario mėn. Lietuvos Vyriausybė pateikė Generaliniam sekretoriui atsakymus į pateiktus klausimus. Atsakyme buvo trumpai apibendrinta teisinė bazė, reglamentuojanti užsienio agentų veiklą Lietuvoje, ir teorinė galimybė reikalauti žalos atlyginimo dėl neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų.

267. 2006 m. kovo 7 d. laiške Generalinis Sekretorius pažymėjo, kad Lietuvos Vyriausybės pateiktuose paaiškinimuose nepakankamai išsamiai atsakyta į visus klausimus. Jis paprašė pateikti papildomus paaiškinimus dėl: 1) tranzitu skrendančių orlaivių, kuriuos užsienio agentūros gali naudoti perdavimui, kontrolės mechanizmų ir kokiu mastu Lietuvos valdžios institucijos gali vykdyti tokių orlaivių jurisdikciją; 2) ar nuo 2002 m. sausio 1 d. kas nors iš Lietuvos pareigūnų buvo susijęs su slaptu perdavimu ir ar buvo atlikti kokie nors su tuo susiję tyrimai. Lietuva atsakė 2006 m. balandžio 7 d.

268. 2006 m. birželio 14 d. generalinis sekretorius paskelbė papildomą ataskaitą pagal EŽTK 52 straipsnį dėl slapto sulaikytų asmenų, įtariamų teroro aktais, ypač užsienio agentūrų arba jų paraginimu, sulaikymo ir gabenimo (SG/Inf92006)13). Joje buvo pateikti atsakymų, gautų atsakant į antrąją generalinio sekretoriaus išsiųstų laiškų seriją, analizės rezultatai.

Į ataskaitą buvo įtraukti Lietuvos atsakymai dėl tranzitu skrendančių orlaivių, kuriuos užsienio agentūros gali naudoti perdavimui, kontrolės mechanizmų ir dėl to, kokiu mastu Lietuvos valdžios institucijos galėtų vykdyti tokių orlaivių jurisdikciją. Atitinkami skyriai išdėstyti taip:

„3. Tranzitu skrendančių orlaivių kontrolės mechanizmai

3.2. Valstybiniai orlaiviai

51. Kelios valstybės išsamiai paaiškina savo nacionalinius teisės aktus, kuriuose nustatyti užsienio valstybių orlaivių leidimų reikalavimai (Danija, Kroatija, Gruzija, Latvija, Lietuva, Kroatija ir Portugalija). Iš pateiktų atsakymų matyti, kad iš užsienio valstybių vyriausybių paprastai nereikalaujama pateikti informacijos apie orlaivyje esančių asmenų tapatybę ir statusą. Išdavus leidimą, valstybės orlaiviui taikomas imunitetas ir jis nekontroliuojamas. … Nė viena šalis nenurodo, kad būtų taikomos konkrečios procedūros ar išlygos, skirtos užtikrinti veiksmingas garantijas nuo rimtų žmogaus teisių pažeidimų.

52. Latvija (2005 m.) ir Lietuva (2004 m.) priėmė išsamius reglamentus, nustatančius leidimų užsienio valstybių orlaiviams išdavimo tvarką. Prašymai išduoti leidimą turi būti pateikiami iš anksto. Juose, be kita ko, turi būti nurodytas keleivių skaičius (bet ne jų tapatybė, išskyrus VIP asmenis), skrydžio tikslas, skrydžio maršrutas ir naudojami oro uostai. …

53. Estija, Gruzija, Lietuva ir Slovėnija nurodo, kad bet kokiam sulaikytų asmenų gabenimui per jų teritorijas reikalingas išankstinis Teisingumo ministerijos arba Generalinės prokuratūros sutikimas. Tačiau, remiantis Lietuvos ir Slovėnijos atsakymais, tokio sutikimo nereikėtų gabenant oro transportu be suplanuoto nusileidimo.

54. Priešingai nei atsakymuose į mano pirmąjį laišką (žr. SG/Inf(2006)5 55 punktą), kelios šalys dabar nurodo „bendruosius“ arba „visuotinius“ leidimus ar teises perskristi. Remdamosi NATO taisyklėmis, Latvija ir Lietuva pareiškia, kad NATO turi teisę vykdyti jų oro erdvės kontrolę ir gynybą. Atitinkamai NATO valstybių narių kariniams orlaiviams netaikomi esami kontrolės mechanizmai. … Atrodo, kad tokie susitarimai grindžiami abipusiu pasitikėjimu. Nepateikiama jokios informacijos apie galimas apsaugos nuo piktnaudžiavimo priemones.

55. Lietuva nurodo, kad 2001-2006 m. suteikė nuolatinius leidimus (galiojančius kaskart vienerius metus) naudotis jos oro erdve JAV valstybiniams orlaiviams. …“

56. Į klausimą, ar nuo 2002 m. sausio 1 d. (arba nuo Konvencijos įsigaliojimo dienos, jei tai įvyko vėliau) kuris nors valstybės pareigūnas kokiu nors būdu – veikimu ar neveikimu – dalyvavo nepripažintame bet kurio asmens laisvės atėmime arba bet kurio asmens, kuriam tokiu būdu atimta laisvė, gabenime, įskaitant atvejus, kai laisvė galėjo būti atimta bet kurios užsienio valstybės institucijos arba jos paskatintas, Lietuva atsakė neigiamai.

2. Parlamentinės asamblėjos tyrimas – Marty tyrimas

269. 2005 m. lapkričio 1 d. Parlamentinė Asamblėja pradėjo tyrimą dėl įtarimų, kad daugelyje valstybių narių veikia slaptos CŽV kalinimo įstaigos, kurio pranešėju buvo paskirtas Šveicarijos senatorius Dikas Marty (Dick Marty).

2005 m. gruodžio 15 d. Parlamentinė asamblėja paprašė Venecijos komisijos pateikti nuomonę dėl slapto sulaikymo teisėtumo atsižvelgiant į valstybių narių tarptautinius teisinius įsipareigojimus, ypač pagal Europos žmogaus teisių konvenciją.

(a) 2006 m. Marty ataskaita

270. 2006 m. birželio 7 d. senatorius Dickas Marty (Dikas Martis) pristatė PPA rūmams savo pirmąją ataskaitą, parengtą pagal 2005 m. lapkričio 1 d. pradėtą tyrimą (žr. 266 punktą), atskleidžiančią, kaip jis pavadino, pasaulinį CŽV sulaikymų ir perkėlimų „voratinklį“ ir tariamą 14 Europos Tarybos valstybių narių sąmokslą šioje sistemoje. Dokumentas, kurį paskelbė PACE, vadinosi „Įtariami slapti sulaikymai ir neteisėti sulaikytųjų perdavimai tarp valstybių, kuriuose dalyvavo Europos Tarybos valstybės narės“ (dok. 10957) ir paprastai vadinamas „2006 m. Marty ataskaita“. Ataskaitoje išsamiai paaiškinta CŽV ypatingųjų perdavimų operacijų metodika ir vadinamasis „pasaulinis voratinklis“ – maršrutai, kuriais važinėja CŽV lėktuvai, vykdantys perdavimo misijas. Ataskaitoje Lietuva nebuvo minima.

271. skyriaus 1.8 skirsnio 22 dalyje buvo nurodyta: „1:

„22. Šiame etape nėra oficialių įrodymų, kad Lenkijoje, Rumunijoje ar kitose Europos Tarybos valstybėse narėse egzistuoja slapti CŽV sulaikymo centrai, nors rimti požymiai vis dar egzistuoja ir stiprėja. Vis dėlto akivaizdu, kad nenustatytas skaičius asmenų, laikomų teroristinių judėjimų nariais ar bendrininkais, buvo savavališkai ir neteisėtai suimti ir (arba) sulaikyti ir išvežti prižiūrint tarnyboms, veikiančioms Amerikos valdžios institucijų vardu arba jų naudai. Šie incidentai įvyko oro uostuose ir Europos oro erdvėje, o jų galimybė atsirado arba dėl labai aplaidžios stebėsenos, arba dėl daugiau ar mažiau aktyvaus vieno ar kelių Europos Tarybos valstybių narių vyriausybinių tarnybų dalyvavimo.“

272. 6 skyriuje, pavadintame „Vyriausybių požiūris“, be kita ko, teigiama:

„230. Reikia pasakyti, kad dauguma vyriausybių neatrodė itin uoliai siekiančios nustatyti tariamus faktus. Surinktos informacijos visuma neleidžia manyti, kad Europos valstybės visiškai nežinojo, kas, atsižvelgiant į kovą su tarptautiniu terorizmu, vyko kai kuriuose jų oro uostuose, jų oro erdvėje ar jų teritorijoje esančiose amerikiečių bazėse. Jeigu jos nežinojo, vadinasi, nenorėjo žinoti. Neįsivaizduojama, kad tam tikros Amerikos tarnybų vykdomos operacijos galėjo vykti be aktyvaus nacionalinių žvalgybos tarnybų dalyvavimo ar bent jau be jų susitarimo. Tokiu atveju būtų pagrįsta rimtai abejoti tokių tarnybų veiksmingumu, taigi ir teisėtumu. Akivaizdu, kad kai kurių vyriausybių pagrindinis rūpestis buvo išvengti santykių su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, svarbia partnere ir sąjungininke, sutrikdymo. Kitos vyriausybės akivaizdžiai dirba remdamosi prielaida, kad bet kokia per jų žvalgybos tarnybas sužinota informacija neturi būti žinoma.“

273. 11 skyriuje buvo pateiktos išvados. Jame, be kita ko, buvo teigiama toliau:

„280. Mūsų atlikta „CŽV perdavimo“ programos analizė atskleidė tinklą, kuris primena „voratinklį“, susuktą visame pasaulyje. Analizė pagrįsta oficialia informacija, kurią pateikė nacionalinės ir tarptautinės oro eismo kontrolės institucijos, taip pat kita informacija, įskaitant informaciją iš šaltinių žvalgybos agentūrose, visų pirma Amerikos. Šį grafike pavaizduotą „tinklą“ sudaro keli nusileidimo taškai, kuriuos suskirstėme į skirtingas kategorijas ir kuriuos tarpusavyje jungia CŽV naudojami civiliniai lėktuvai arba kariniai orlaiviai.

282. Tik dviejose Europos šalyse (Rumunijoje ir Lenkijoje) yra dar du nusileidimo taškai, kuriuos dar reikia paaiškinti. Nors jie nepriskiriami nė vienai iš pirmiau aprašytų kategorijų, keletas požymių leidžia manyti, kad jie greičiausiai yra „perdavimo grandinių“ dalis. Todėl šie nusileidimai nepriklauso 98 % CŽV skrydžių, kurie naudojami tik logistikos tikslais, bet priklauso 2 % skrydžių, kurie mums kelia didžiausią susirūpinimą. Šie patvirtinti faktai sustiprina kitais duomenimis pagrįstą prielaidą, kad šie nusileidimai yra sulaikytųjų išlaipinimo vietos, esančios netoli slaptų sulaikymo centrų.

287. Nors tvirtų įrodymų, bent jau griežtąja šio žodžio prasme, vis dar nepateikta, keletas nuoseklių ir tarpusavyje sutampančių elementų rodo, kad slaptų sulaikymo centrų iš tiesų būta ir Europoje vyko neteisėti perdavimai tarp valstybių. Nesiimu veikti kaip baudžiamasis teismas, nes tam reikėtų įrodymų, nekeliančių pagrįstų abejonių. Mano vertinimas greičiau atspindi įsitikinimą, pagrįstą kruopščiu tikimybių pusiausvyros tyrimu ir loginėmis išvadomis iš aiškiai nustatytų faktų. Šiuo vertinimu nesiekiama paskelbti, kad šių šalių valdžios institucijos yra „kaltos“ dėl to, kad toleravo slaptas sulaikymo vietas, bet veikiau siekiama, kad jos būtų „atsakingos“ už tai, kad nesilaikė pozityvaus įsipareigojimo kruopščiai ištirti bet kokį rimtą įtarimą dėl pagrindinių teisių pažeidimo.

288. Šia prasme reikia konstatuoti, kad iki šiol už toliau nurodytų konkrečių asmenų teisių pažeidimus (kiek įmanoma laikantis chronologinės tvarkos) įvairiu laipsniu, kuris ne visada yra galutinai išspręstas, gali būti laikomos atsakingomis toliau nurodytos valstybės narės:

– Švedija, Ahmedo Agizos ir Mohamedo Alzery atvejais;

– Bosnijoje ir Hercegovinoje – Lakhdar Boumediene, Mohamed Nechle, Hadj Boudella, Belkacem Bensayah, Mustafa Ait Idir ir Saber Lahmar („Alžyro šešetas“) bylose;

– Jungtinė Karalystė Bisher Al-Rawi, Jamil El-Banna ir Binyam Mohamed bylose;

– Italija Abu Omaro ir Mahero Amaro bylose;

– „Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija“ – Khaled El-Masri byloje;

– Vokietija – Abu Omaro, „Alžyro šešeto“ ir Khaled El-Masri bylose;

– Turkija – „Alžyro šešeto“ atveju.

289. Kai kurios iš šių ir kitų minėtų valstybių galėtų būti laikomos atsakingomis už sąmokslą – aktyvų ar pasyvų (ta prasme, kad toleravo arba aplaidžiai vykdė pareigą prižiūrėti) – susijusį su slaptu neįvardyto skaičiaus asmenų, kurių tapatybė iki šiol nežinoma, sulaikymu ir neteisėtu perdavimu tarp valstybių:

– Lenkija ir Rumunija dėl slaptų sulaikymo centrų veiklos;

– Vokietijoje, Turkijoje, Ispanijoje ir Kipre – už tai, kad jos buvo „tarpiniai punktai“ skrydžiams, kurių metu buvo neteisėtai perduodami sulaikyti asmenys.“

(b) 2007 m. Marty ataskaita

274. 2007 m. birželio 11 d. PACE (Teisės reikalų ir žmogaus teisių komitetas) priėmė senatoriaus Marty parengtą antrąją ataskaitą (toliau – 2007 m. Marty ataskaita) (dok. 11302.rev.), kurioje atskleidžiama, kad 2002-2005 m. Rumunijoje ir Lenkijoje slaptuose CŽV sulaikymo centruose buvo laikomi didelės vertės sulaikytieji. Ataskaitoje neatmetama galimybė, kad slaptų CŽV sulaikymo centrų galėjo būti ir kitose Europos Tarybos valstybėse narėse.

Ataskaitoje, be kita ko, remtasi daugiau kaip trisdešimties JAV ir Europos žvalgybos tarnybų dirbančių ir buvusių darbuotojų liudijimais ir nauja kompiuterinių „duomenų eilučių“ iš tarptautinės skrydžių planavimo sistemos analize.

Lietuva dokumente neminima. Tačiau PPA rūmai paragino valstybes atlikti nacionalinius tyrimus dėl įtariamo slaptos CŽV įtariamų teroristų sulaikymo ir tardymo programos įgyvendinimo ir pasiūlė stiprinti slaptųjų tarnybų demokratinę kontrolę ir priežiūrą.

275. Įžanginės pastabos, kuriose kalbama apie faktų nustatymą ir surinktus įrodymus, skamba taip, kiek tai svarbu:

„7. Šiuo metu yra pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, kad 2003-2005 m. Europoje, ypač Lenkijoje ir Rumunijoje, veikė slaptos CŽV valdomos sulaikymo įstaigos. Šias dvi šalis dėl slaptų sulaikymų 2005 m. lapkričio mėn. jau buvo įvardijusi organizacija „Human Rights Watch“. JAV vyriausybės prašymu laikraštis „The Washington Post“ paprasčiausiai bendrai įvardijo „Rytų Europos demokratines šalis“, nors žinojo, apie kurias šalis iš tikrųjų kalbama. Reikėtų pažymėti, kad ABC savo tinklalapyje taip pat paminėjo Lenkiją ir Rumuniją, tačiau jų pavadinimai buvo labai greitai pašalinti aplinkybėmis, kurios buvo paaiškintos mūsų ankstesnėje ataskaitoje. Be to, iš savo šaltinių tiek Amerikos žvalgybos tarnybose, tiek atitinkamose šalyse gavome aiškų ir išsamų patvirtinimą, kad šiose dviejose šalyse iš tiesų veikė slapti sulaikymo centrai pagal specialią CŽV programą, kurią Amerikos administracija sukūrė po 2001 m. rugsėjo 11 d., siekdama „nužudyti, sugauti ir sulaikyti“ įtariamuosius terorizmu, laikomus „didelės vertės“ asmenimis. Mūsų išvadas taip pat patvirtina skrydžių duomenys, kurių, ypač Lenkija teigia nežinojusi ir kuriuos galėjome patikrinti naudodamiesi įvairiais kitais dokumentiniais šaltiniais.

8. Slaptus sulaikymo centrus Europoje tiesiogiai ir išimtinai valdė CŽV. Mūsų žiniomis, vietinis personalas neturėjo jokio reikšmingo kontakto su kaliniais ir atliko tik logistines pareigas, pavyzdžiui, saugojo išorinį perimetrą. Vietos valdžios institucijos neturėjo žinoti tikslaus kalinių skaičiaus ar tapatybės, kurie perėjo per šias įstaigas, – tai buvo informacija, kurios joms „nereikėjo žinoti“. Nors tikėtina, kad apie centrų egzistavimą atitinkamose šalyse, įskaitant ir pačias vyriausybes, žinojo labai nedaug žmonių, turime pakankamą pagrindą teigti, kad aukščiausios valstybės valdžios institucijos žinojo apie neteisėtą CŽV veiklą jų teritorijose.

10. Daugeliu atvejų veiksmai buvo vykdomi turint reikiamus leidimus, apsaugą ar aktyviai padedant vyriausybinėms institucijoms. Manome, kad tokios pagalbos sistema buvo sukurta remiantis 2001 m. spalio 4 d. suderintais NATO leidimais, kurių dalis yra vieša, o dalis lieka slapta. Kelių sutampančių šaltinių teigimu, šie leidimai buvo dvišalių susitarimų, kurie, žinoma, taip pat lieka slapti, pagrindas.

11. Mūsų nuomone, į šias programas įsitraukusios šalys neįvykdė savo pareigos nustatyti tiesą: įrodymai apie pagrindinių žmogaus teisių pažeidimus yra konkretūs, patikimi ir patvirtinantys. Mažų mažiausiai jie yra tokie, kad atitinkamos valdžios institucijos turėtų pagaliau nurodyti atlikti tinkamus nepriklausomus ir išsamius tyrimus ir nustoti trukdyti teisminių ir parlamentinių institucijų pastangoms nustatyti tiesą. Tarptautinės organizacijos, ypač Europos Taryba, Europos Sąjunga ir NATO, turi rimtai apsvarstyti būdus, kaip ateityje išvengti panašių piktnaudžiavimų ir užtikrinti, kad būtų laikomasi oficialių ir privalomų įsipareigojimų, kuriuos valstybės prisiėmė dėl žmogaus teisių ir orumo apsaugos.

12. Neturėdami tiriamųjų įgaliojimų ar reikiamų išteklių, mūsų tyrimai buvo grindžiami tik įžvalgiu turimos medžiagos naudojimu, pavyzdžiui, tūkstančių tarptautinių skrydžių įrašų analize, ir daugelyje šalių sukurtu šaltinių tinklu. Turėdami labai kuklias lėšas, turėjome atlikti tikrą „žvalgybinį“ darbą. Mums pavyko užmegzti ryšius su žmonėmis, kurie dirbo ar tebedirba atitinkamose institucijose, ypač žvalgybos agentūrose. Savo išvadų niekada negrindėme pavieniais teiginiais ir rėmėmės tik ta informacija, kurią patvirtino kiti, visiškai nepriklausomi šaltiniai. Jei įmanoma, savo informaciją kryžminiu būdu tikrinome tiek atitinkamose Europos šalyse, tiek kitoje Atlanto pusėje arba remdamiesi objektyviais dokumentais ar duomenimis. Akivaizdu, kad atskiri mūsų šaltiniai su mumis norėjo kalbėtis tik su sąlyga, kad bus užtikrintas visiškas anonimiškumas. Tyrimo pradžioje Teisės reikalų ir žmogaus teisių komitetas leido mums prireikus užtikrinti mūsų kontaktams griežtą konfidencialumą. … Atitinkami asmenys šiuo metu nėra pasirengę duoti viešus parodymus, tačiau kai kurie iš jų gali tai padaryti ateityje, jei pasikeistų aplinkybės. …“

276. Ataskaitos 30 punkte pabrėžiama, kad „HVD programa priklausė nuo ypatingų leidimų – beprecedenčių savo pobūdžiu ir apimtimi – tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. 75 ir 83 punktuose priduriama, kad:

„75. Mūsų šaltinių teigimu, precedento neturinčių leidimų poreikis tiesiogiai kilo dėl CŽV apsisprendimo daugiau dėmesio skirti sukarintai Kovos su terorizmu centro veiklai siekiant didelės vertės taikinių, arba HVT. Todėl JAV vyriausybė turėjo ieškoti priemonių, kaip užmegzti tarpvyriausybinę partnerystę su gerai išvystytomis karinėmis struktūromis, o ne tiesiog pasikliauti esamais ryšių tinklais, kuriais CŽV agentai dirbo dešimtmečius.

83. Remdamasis savo tyrimais, kuriuos patvirtino daugybė šaltinių kelių šalių vyriausybiniuose ir žvalgybos sektoriuose, manau, kad galiu teigti, jog priemonės, skirtos pagrindiniams CŽV operatyviniams poreikiams tenkinti daugiašaliu lygmeniu, buvo sukurtos Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) rėmuose.

…“

277. Marty 2007 m. ataskaitos 112-122 punktuose minimi dvišaliai JAV ir tam tikrų šalių susitarimai dėl „juodųjų aikštelių“, kuriose būtų laikomi didelės vertės sulaikytieji. Ši dokumento dalis, kiek tai susiję, skamba taip: „2.1. Susitarimai dėl „juodųjų buveinių“ (angl:

„112. Nepaisant daugiašalės NATO sistemos svarbos kuriant platų leidimą JAV kovos su terorizmu operacijoms, svarbu pabrėžti, kad pagrindiniai susitarimai dėl CŽV slaptų operacijų Europoje buvo užtikrinti dvišaliu lygmeniu.

115. Dvišaliai susitarimai, esantys šio diapazono viršuje, yra įslaptinti, labai saugomi įgaliojimai dėl „gilių“ bendradarbiavimo formų, kuriomis CŽV slaptoms programoms suteikiama, pavyzdžiui, „infrastruktūra“, „materialinė parama ir (arba) „operatyvinis saugumas“. Ši aukščiausio lygio kategorija mums buvo apibūdinta kaip žvalgybos sektoriaus atitikmuo „priimančiosios šalies“ gynybos susitarimams, kai viena šalis kitos šalies teritorijoje vykdo operacijas, kurios, jos manymu, yra gyvybiškai svarbios jos nacionaliniam saugumui.

116. Įslaptinti „priimančiosios šalies“ susitarimai, sudaryti siekiant įkurdinti CŽV „juoduosius objektus“ Europos Tarybos valstybėse narėse, priklauso paskutinei iš šių kategorijų.

117. CŽV tarpininkavo sudarant „veiklos susitarimus“ su Lenkijos ir Rumunijos vyriausybėmis, kad jų teritorijose esančiose slaptose kalinimo įstaigose būtų laikomi jos didelės vertės sulaikytieji (HVD). Lenkija ir Rumunija sutiko suteikti patalpas, kuriose buvo įkurtos šios patalpos, užtikrinti aukščiausio lygio fizinę apsaugą ir slaptumą bei tvirtas nesikišimo garantijas.

118. Nematėme jokio konkretaus susitarimo teksto, kuriame būtų kalbama apie didelės vertės sulaikytųjų laikymą Lenkijoje ar Rumunijoje. Iš tiesų praktiškai neįmanoma susipažinti su atitinkamais įslaptintais dokumentais ar perskaityti tikslias sutartas formuluotes dėl griežto informacijos saugumo režimo, kuris pats savaime laikomas paslaptyje ir kuriuo ši medžiaga yra saugoma.

119. Tačiau apie didelės vertės sulaikytųjų programą kalbėjomės su keliais gerai informuotais šaltiniais kelių šalių vyriausybėse ir žvalgybos tarnybose, įskaitant Jungtines Valstijas, Lenkiją ir Rumuniją. Keli iš šių asmenų užėmė pareigas, susijusias su tiesioginiu dalyvavimu derybose ir (arba) įtaka deryboms, dėl kurių buvo susitarta dėl šių dvišalių susitarimų. Keli iš jų įvairiais lygmenimis žino apie HVD programos operacijas Europoje.

120. Šie asmenys kalbėjosi su mumis, gavę griežtas konfidencialumo garantijas, kurios jiems buvo suteiktos pagal specialaus leidimo, kurį pernai gavau iš savo Komiteto, sąlygas. Dėl šios priežasties, siekdamas apsaugoti savo šaltinius ir išsaugoti tyrimo vientisumą, neatskleisiu atskirų asmenų pavardžių. Tačiau galiu nedviprasmiškai pareikšti, kad jų liudijimai – tiek, kiek jie patvirtina ir patvirtina vieni kitus – yra patikimi, įtikinami ir autoritetingi.“

(c) 2011 m. Marty ataskaita

278. 2011 m. rugsėjo 16 d. PACE (Teisės reikalų ir žmogaus teisių komitetas) priėmė senatoriaus Marty parengtą trečiąją ataskaitą „Piktnaudžiavimas valstybės paslaptimi ir nacionaliniu saugumu: kliūtys parlamentinei ir teisminei žmogaus teisių pažeidimų kontrolei“ (toliau – 2011 m. Marty ataskaita), kurioje aprašomi kai kuriose Europos Tarybos valstybėse narėse atliktų nacionalinių tyrimų dėl slaptų CŽV kalėjimų padariniai ir pažanga.

279. Ataskaitos santraukoje rašoma: „Ataskaitos santrauka:

„Teisės reikalų ir žmogaus teisių komiteto nuomone, slaptosios tarnybos ir žvalgybos agentūros turi būti traukiamos atsakomybėn už žmogaus teisių pažeidimus, pavyzdžiui, kankinimus, pagrobimus ar perdavimus, ir neturi būti apsaugotos nuo kontrolės nepagrįstai taikant „valstybės paslapties“ doktriną.

Komitetas vertina teisminius ar parlamentinius tyrimus, pradėtus po to, kai prieš penkerius metus dviejuose svarbiuose Asamblėjos pranešimuose buvo įvardytos Europos vyriausybės, kuriose veikė slapti CŽV kalėjimai arba kurios bendradarbiavo vykdant perdavimus ir kankinimus (įskaitant Lenkiją, Rumuniją, Lietuvą, Vokietiją, Italiją, Jungtinę Karalystę ir Buvusiąją Jugoslavijos Respubliką Makedoniją).

Lietuvos, Lenkijos, Portugalijos ir Ispanijos prokurorai raginami atkakliai siekti nustatyti tiesą, o Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijos raginamos su jais bendradarbiauti. Komitetas mano, kad įmanoma įdiegti teismines ir parlamentines procedūras, kurios saugo „teisėtas“ valstybės paslaptis, tačiau tuo pat metu valstybės atstovus patraukti atsakomybėn už žmogžudystes, kankinimus, pagrobimus ar kitus žmogaus teisių pažeidimus.“

280. 14-15 ir 37-39 punktai, susiję su Lietuva. Jos išdėstytos taip: „1:

„14. Lietuvoje prokuratūros institucijos pradėjo baudžiamąjį tyrimą po parlamentinio tyrimo atskleistų duomenų apie dviejų „juodųjų svetainių“ egzistavimą šalyje. Tyrimas visų pirma rėmėsi 2010 m. vasario mėn. paskelbta Jungtinių Tautų jungtiniame tyrime apie slaptą kalinimą paskelbta informacija, kuri buvo grindžiama skrydžių planų ir „duomenų eilučių“ analize – analogiškais duomenimis, kuriuos jau naudojome nustatydami „juodųjų vietų“ egzistavimą Lenkijoje ir Rumunijoje. Didžiosios Britanijos nevyriausybinė organizacija „Reprieve“ 2010 m. rugsėjo 21 d. laiške Lietuvos [generaliniam prokurorui] taip pat pateikė keletą svarbių duomenų. Reprieve pateikė informaciją, kad „didelės vertės sulaikytasis“, žinomas kaip Abu Zubaydah, 2004-2006 m. buvo slapta sulaikytas Lietuvoje per kelionę, kurios metu, kaip teigiama, iš Tailando jis buvo nuvežtas į Szymany Lenkijoje, vėliau į Gvantanamo įlanką ir Maroką. Po buvimo Lietuvoje nuo 2004 m. pavasario iki 2006 m. rugsėjo mėn. jis tariamai buvo grąžintas į Gvantanamo įlanką. Tačiau Lietuvos prokuratūra galiausiai nutraukė tyrimą, tačiau jis nedavė jokių rezultatų – nepaisant Amnesty International protestų. Amnesty International mano, kad prokurorai nesiėmė tolesnių veiksmų dėl daugybės „akivaizdžių“ įkalčių ir, jų nuomone, pernelyg lengvai sutiko su tyrimui taikomais apribojimais dėl valstybės paslapties. Savo ruožtu prokuratūra savo sprendimą sustabdyti tyrimą grindžia galimo piktnaudžiavimo įgaliojimais senaties terminu ir Amerikos valdžios institucijų atsisakymu pateikti prašomą informaciją. Manome, kad Amerikos valdžios institucijų nebendradarbiavimas, kaip jau minėta anksčiau Vokietijos, Italijos ir Lenkijos valdžios institucijų atžvilgiu, iš tiesų kelia rimtą problemą. Tokią padėtį taip pat lemia šių Europos vyriausybių požiūris, kai jos atsisakė bet kokios savo infrastruktūros naudojimo kontrolės, kurią besąlygiškai perdavė Amerikos administracijos žinion, po to, kai pritarė NATO sutarties 5 straipsnio įgyvendinimui ir aljanso narių priimtoms operatyvinėms priemonėms. Tokiu būdu Europos vyriausybės faktiškai atsidūrė priklausomybės ar net priklausomybės nuo Amerikos valdžios institucijų geros valios padėtyje.

15. Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) savo ataskaitoje apie 2010 m. birželio 14-18 d. vykusį vizitą į Lietuvą, paskelbtoje Lietuvos valdžios institucijoms sutikus 2011 m. gegužės 19 d., pateikė pirminį baudžiamojo tyrimo dėl slaptųjų kalėjimų vertinimą, iškeldamas kritiškus klausimus dėl tyrimo operatyvumo, jo apimties visapusiškumo ir išsamumo. Svarbiausia, kad šioje ataskaitoje CPT nurodė, jog „negavo konkrečios informacijos, kurios prašė, nei per minėtą susitikimą, nei iš Lietuvos valdžios institucijų 2010 m. rugsėjo 10 d. atsakymo. … Patvirtinama, kad konkretesnės informacijos pateikti negalima, nes didžioji dalis tyrimo metu surinktų duomenų sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį“.

CPT turi nepriekaištingą, daugiau nei 20 metų trunkančią patirtį saugant informacijos, gautos vykdant savo subtilią misiją, konfidencialumą. Jis skelbia tik galutinę ataskaitą ir tik nacionalinių valdžios institucijų prašymu. Todėl, mano nuomone, nepriimtina, kad net CPT negavo galimybės susipažinti su informacija, kurios reikėjo, kad pagal savo įgaliojimus galėtų nustatyti, ar Lietuvos prokuratūros atliktas tyrimas dėl aptariamų sunkių įtarimų kankinimu buvo atliktas deramai kruopščiai, kaip to reikalauja tiek Europos konvencija prieš kankinimą ir nežmonišką bei žeminantį elgesį, tiek Europos žmogaus teisių konvencija.

37. Lietuvoje po tam tikrų pradinių dvejonių Seimas galiausiai ėmėsi gana rimto tyrimo. Iš tiesų, kai ABC News sukėlė pasipiktinimą, paminėdama anoniminius šaltinius, susijusius su CŽV, kurie teigė, kad Lietuva suteikė vietą už Vilniaus, kur iki 2005 m. pabaigos buvo laikomi „didelės vertės sulaikytieji“, parlamentinio [Nacionalinio saugumo ir gynybos] komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas inicijavo preliminarų tyrimą. Bendrame šio komiteto posėdyje su Užsienio reikalų komitetu gana greitai buvo pateikta išvada, kad nėra pakankamai įrodymų, pateisinančių oficialaus parlamentinio tyrimo pradžią. Tačiau 2009 m. spalio mėn. vykusio Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro Thomaso Hammarbergo vizito proga komisaras ir Lietuvos Respublikos Prezidentė D. Grybauskaitė viešai išreiškė skeptišką požiūrį į preliminarų tyrimą. 2009 m. lapkričio 5 d. Lietuvos Seimas galiausiai pavedė [Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui] atlikti išsamų parlamentinį tyrimą, kurio rezultatai paaiškėjo jau tų pačių metų gruodžio 22 d. Nepaisant trumpo laiko, išvados buvo gana reikšmingos: Lietuvos agentai dalyvavo amerikiečių kalinių perkėlimo ir slaptų kalėjimų programoje; pavyko atsekti bent šešis šioje programoje naudotų lėktuvų nusileidimus. CŽV prašė Lietuvos slaptosios tarnybos (VSD) pagalbos rengiant sulaikymo vietas asmenims, įtariamiems su terorizmu susijusia veikla, ir teigiama, kad šiam tikslui iš tikrųjų buvo parengtos dvi vietos: pirmoji, matyt, niekada nebuvo naudojama, o tyrimo metu nepavyko nustatyti, ar antrojoje (Antaviliuose, Vilniaus pakraštyje) iš tikrųjų buvo kalinami žmonės. Tačiau esą paaiškėjo, kad CŽV agentai tam tikrais laikotarpiais galėjo naudotis juo savo nuožiūra be menkiausios VSD priežiūros. Galiausiai tyrimo metu taip pat nepavyko nustatyti, ar apie šį bendradarbiavimą buvo informuoti aukščiausi valstybės vadovai. Tyrimas sukėlė virtinę atsistatydinimo pareiškimų, įskaitant VSD vadovo Povilo Malakausko ir užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko atsistatydinimą. Pagrindinė parlamentarų ataskaitos rekomendacija buvo pradėti minėtą teisminį tyrimą, kuriam šiuo metu trukdo visiškas JAV valdžios institucijų nebendradarbiavimas.

38. Parlamentinio tyrimo metu komisijos nariai galėjo apsilankyti abiejuose minėtuose objektuose, tačiau valdžios institucijos neleido į juos patekti žiniasklaidos ir pilietinės visuomenės atstovams.

39. Tačiau CPT galėjo apžiūrėti abu objektus per 2010 m. birželio 14-18 d. vizitą Lietuvoje. Šio vizito ataskaita Lietuvos valdžios institucijų sutikimu buvo paskelbta 2011 m. gegužės 19 d. CPT padarė išvadą, kad „patalpose nebuvo nieko, kas labai rodytų sulaikymo kontekstą; kartu abi patalpas palyginti nedidelėmis pastangomis būtų galima pritaikyti sulaikymo tikslams“.

B. Europos Parlamentas

1. Fava tyrimas

281. 2006 m. sausio 18 d. Europos Parlamentas įsteigė Laikinąjį komitetą dėl įtariamo CŽV naudojimosi Europos šalimis kalinių gabenimui ir neteisėtam kalinimui („TDIP“) ir paskyrė Giovanni Claudio Fava pranešėju, kuriam pavedė ištirti įtariamą CŽV kalėjimų egzistavimą Europoje. Fava tyrimas surengė 130 susitikimų ir nusiuntė delegacijas į Buvusiąją Jugoslavijos Respubliką Makedoniją, Jungtines Amerikos Valstijas, Vokietiją, Jungtinę Karalystę, Rumuniją, Lenkiją ir Portugaliją.

Ji nustatė, kad 2001 m. pabaigoje-2005 m. Europos oro erdvėje CŽV vykdė mažiausiai 1245 skrydžius.

282. Atlikdama savo darbą TDIP analizavo konkrečius ypatingojo perdavimo atvejus. Pasak Fava ataskaitos, šie atvejai „buvo susiję su trečiosios šalies slaptųjų tarnybų ar kitų specializuotų tarnybų (įskaitant, bet ne tik, CŽV ir kitas Amerikos saugumo tarnybas) vykdomu neteisėtu kalinio gabenimu į įvairias vietas be jokios teisminės priežiūros, kur kaliniai neturi nei pagrindinių teisių, nei tų, kurias garantuoja įvairios tarptautinės konvencijos, pavyzdžiui, visų habeas corpus procedūrų, gynybos teisės į advokato pagalbą, teisės į tinkamą teismo procesą per pagrįstą laiką ir t. t.“.

TDIP išsamiai išnagrinėjo šiuos ypatingojo perdavimo atvejus: Abu Omar (Hassan Mustafa Osama Nasr); Khaled El-Masri; Maher Arar; Mohammed El-Zari; Ahmed Agiza; „šeši alžyriečiai“ iš Bosnijos ir Hercegovinos; Murat Kurnaz; Mohammed Zammar; Abou Elkassim Britel; Binyam Mohammed; Bisher Al-Rawi; Jamil El-Banna; Martin Mubanga.

TDIP susitiko su pačiomis aukomis, jų advokatais, nacionalinių teisminių ar parlamentinių institucijų, atsakingų už konkrečius ypatingojo perdavimo atvejus, vadovais, Europos ir tarptautinių organizacijų ar institucijų atstovais, žurnalistais, kurie sekė šias bylas, nevyriausybinių organizacijų atstovais, šios srities ekspertais komitetų posėdžiuose arba oficialių delegacijų vizitų metu.

283. 2007 m. sausio 30 d. buvo paskelbta galutinė Fava tyrimo ataskaita. Ataskaitoje dėl Lietuvos buvo pažymėta, kad:

(1) Lietuva nepateikė jokio raštiško atsakymo į komiteto kvietimą bendradarbiauti;

(2) oficialūs Lietuvos atstovai negavo jokio prašymo susitikti su TDIP komiteto tyrėjais;

3) Lietuva tyrėjams nepateikė nieko naudingo.

TDIP darbo metu parengtame ir prie Fava ataskaitos pridėtame darbo dokumente Nr. 8 apie su CŽV susijusias bendroves, CŽV naudojamus orlaivius ir Europos šalis, kuriose buvo sustoję CŽV orlaiviai, buvo pateikta CŽV skrydžių, sustojusių Europos Sąjungos šalyse, analizė.

Joje nurodyta, kad vienas CŽV naudojamas orlaivis, registruotas N8213G, vieną kartą buvo sustojęs Lietuvoje. Iš Seimo tyrimo medžiagos matyti, kad šis skrydis įvyko 2003 m. vasario 4 d., kai pakeliui į Varšuvą (Lenkija) sustojo Vilniaus oro uoste (žr. 173 punktą pirmiau).

Atitinkama darbo dokumento Nr. 8 dalis, kiek tai susiję, skamba taip:

„Iš viso CŽV orlaivių sustojimų Lietuvos oro uostuose skaičius: 1

Iš viso Lietuvos oro uostų, kuriuose buvo vykdomi skrydžiai, skaičius

1 susijęs oro uostas

Lietuvos oro uostų sąrašas

Vilnius (1).

Iš viso Lietuvoje sustojusių CŽV orlaivių skaičius

1 skirtingas CŽV orlaivis.

Lietuvoje sustojusių CŽV orlaivių sąrašas (registracijos numeriai):

N8213G.

Bendras kiekvieno CŽV orlaivio sustojimų Lietuvoje skaičius ir atitinkama informacija apie konkretų orlaivį: N8213G: 1 sustojimas Lietuvoje“

284. 2007 m. vasario 14 d. Europos Parlamentas 382 balsais už, 256 prieš ir 74 susilaikius patvirtino Fava ataskaitą.

2. Europos Parlamento rezoliucija 2007 m.

285. 2007 m. vasario 14 d., išnagrinėjęs Fava ataskaitą, Europos Parlamentas priėmė Rezoliuciją dėl įtariamo CŽV naudojimosi Europos šalimis kaliniams gabenti ir neteisėtai laikyti (2006/22009INI) (toliau – 2007 m. EP rezoliucija). Joje Lietuva nebuvo minima.

Rezoliucijos bendrojoje dalyje, be kita ko, kalbama apie 2005 m. gruodžio 7 d. įvykusį „neformalų transatlantinį susitikimą“, kuriame dalyvavo Europos Sąjungos (toliau – ES) ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (toliau – NATO) užsienio reikalų ministrai bei JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice. Atitinkama dalis buvo tokia:

„Europos Parlamentas,

L. kadangi Laikinasis komitetas iš slapto šaltinio gavo 2005 m. gruodžio 7 d. neoficialaus transatlantinio Europos Sąjungos (ES) ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) užsienio reikalų ministrų, įskaitant JAV valstybės sekretorę Condoleezzą Rice, susitikimo įrašus, patvirtinančius, kad valstybės narės žinojo apie ypatingojo perdavimo programą, o visi oficialūs Laikinojo komiteto pašnekovai pateikė netikslią informaciją šiuo klausimu,“.

286. Su ES valstybėmis narėmis susijusios ištraukos, kiek tai susiję, išdėstytos taip:

„9. Apgailestauja, kad Europos šalių vyriausybės nemanė, jog reikia prašyti JAV vyriausybės paaiškinimų dėl slaptų kalėjimų egzistavimo už JAV teritorijos ribų;

13. 14. smerkia daugelio valstybių narių ir Europos Sąjungos Tarybos nepakankamą bendradarbiavimą su Laikinuoju komitetu; pabrėžia, kad valstybių narių, ypač Tarybos ir jai pirmininkaujančių valstybių narių, elgesys toli gražu neatitinka standartų, kurių Parlamentas turi teisę tikėtis;

39. smerkia ypatingąjį perdavimą kaip neteisėtą priemonę, kurią Jungtinės Valstijos naudoja kovoje su terorizmu; be to, smerkia tai, kad kai kurių Europos šalių slaptosios tarnybos ir vyriausybinės institucijos keletą kartų pritarė šiai praktikai ir ją slėpė;

43. apgailestauja, kad Europos šalys atsisakė savo oro erdvės ir oro uostų kontrolės, užmerkdamos akis arba leisdamos vykdyti CŽV vykdomus skrydžius, kurie kai kuriais atvejais buvo naudojami ypatingajam perdavimui arba neteisėtam sulaikytųjų gabenimui, ir primena savo pozityvius įsipareigojimus, kylančius iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, kuriuos pakartojo Europos komisija „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija);

44. ypač yra susirūpinęs, kad CŽV valdomiems lėktuvams suteikti bendri leidimai skristi ir sustoti galėjo būti grindžiami, inter alia, 2001 m. spalio 4 d. priimtu NATO susitarimu dėl Šiaurės Atlanto sutarties 5 straipsnio įgyvendinimo;

48. patvirtina, kad, atsižvelgiant į papildomą informaciją, gautą per antrąją Laikinojo komiteto posėdžio dalį, mažai tikėtina, kad tam tikros Europos vyriausybės nežinojo apie jų teritorijoje vykdomą ypatingųjų perdavimų veiklą;

…“

3. Flautre ataskaita ir 2012 m. Europos Parlamento rezoliucija

287. 2012 m. rugsėjo 11 d. Europos Parlamentas priėmė Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitete (toliau – LIBE komitetas) Hélène Flautre parengtą ataskaitą – „Flautre ataskaitą“, kurioje išryškėjo nauji įrodymai apie slaptus sulaikymo centrus ir CŽV vykdomus ypatinguosius perdavimus Europos Sąjungos valstybėse narėse. Ataskaitoje, kuri buvo parengta praėjus penkeriems metams po Fava tyrimo, išryškėjo nauji piktnaudžiavimo atvejai, ypač Rumunijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje, taip pat Jungtinėje Karalystėje ir kitose šalyse, ir pateiktos rekomendacijos, kaip užtikrinti tinkamą atskaitomybę. Ataskaitoje pateikta Užsienio reikalų komiteto nuomonė ir rekomendacijos.

288. Vykdydamas savo darbą, 2012 m. kovo 27 d. LIBE komitetas surengė klausymą „Kas naujo dėl įtariamo neteisėto CŽV kalinių sulaikymo ir perkėlimo Europoje“. Šiame posėdyje kaip ekspertas buvo išklausytas Crofton Black iš Tiriamosios žurnalistikos biuro.

289. 2012 m. balandžio mėn. į Lietuvą atvyko LIBE delegacija. Pareiškėjas pateikė ištrauką iš Helene Flautre ir Bertrand Verfaille parengto leidinio (prancūzų kalba) „Le programme secret de la CIA et le Parlement Européen – histoire d’un forfait, histoire d’un sursaut“, kuriame aprašomas LIBE delegacijos vizitas Lietuvoje. LIBE delegacija apsilankė Projekto Nr. 2 patalpose, kurios buvo apibūdintos taip[4]:

„[prancūzų kalba – orginalas]

Hélène Flautre décrit une sorte de “ bâtiment dans le bâtiment „, selon un principe de double coque, des salles plus basses de plafond que d’autres, des marches qui pourraientre correspondre à celle que d’anciens prisonniers de la CIA se souviennent d’avoir empruntées, alors que leurs yeux étaient bandés. Le bâtiment est équipé d’un énorme appareil de conditionnement d’air et d’un système de pompage d’eau, dont on ne comprend pas bien l’utilité. …

[vertimas į lietuvių kalbą]

Hélène Flautre aprašė savotišką „pastatą pastate“, dviaukštę konstrukciją, kai kurie kambariai buvo žemesnėmis lubomis nei kiti, o laipteliai galėjo atitikti tuos, kuriuos buvę kaliniai prisimena ėję užrištomis akimis. Pastate įrengta didžiulė oro kondicionavimo sistema ir vandens siurbimo sistema, kurios paskirtis neaiški.“

290. Išnagrinėjęs ataskaitą, Europos Parlamentas 2012 m. rugsėjo 11 d. priėmė Rezoliuciją dėl įtariamo CŽV kalinių gabenimo ir neteisėto kalinimo Europos šalyse: tolesni veiksmai, susiję su Europos Parlamento TDIP komiteto ataskaita (2012/2033(INI)) (toliau – 2012 m. EP rezoliucija).

Jos bendroji dalis, kiek tai svarbu, skamba taip:

„Europos Parlamentas,

T. kadangi Lietuvos valdžios institucijos, atlikdamos parlamentinius ir teisminius tyrimus, stengėsi išaiškinti Lietuvos dalyvavimą CŽV programoje; kadangi Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto parlamentinio tyrimo dėl įtariamo CŽV sulaikytų asmenų gabenimo ir laikymo Lietuvos teritorijoje metu nustatyta, kad 2003-2005 m. Lietuvoje nusileido penki su CŽV susiję orlaiviai ir kad Lietuvoje buvo įrengtos dvi pritaikytos patalpos, tinkamos sulaikytiesiems laikyti (projektai Nr. 1 ir 2) buvo parengtos CŽV prašymu; kadangi LIBE delegacija dėkoja Lietuvos valdžios institucijoms už tai, kad jos 2012 m. balandžio mėn. priėmė Europos Parlamento narius Vilniuje ir leido LIBE delegacijai susipažinti su projektu Nr. 2; kadangi atrodo, kad pastatų ir juose esančių įrenginių išdėstymas atitinka kalinių laikymo sąlygas; kadangi daugelis klausimų, susijusių su CŽV operacijomis Lietuvoje, lieka neatsakyti, nepaisant 2010 m. atlikto ir 2011 m. sausio mėn. užbaigto vėlesnio teisminio tyrimo; kadangi Lietuvos valdžios institucijos išreiškė pasirengimą atnaujinti tyrimą, jei paaiškėtų kitos naujos informacijos, ir kadangi prokuratūra, atsakydama į Parlamento raštišką prašymą, pasiūlė pateikti daugiau informacijos apie baudžiamąjį tyrimą; …“

291. 2012 m. EP rezoliucijos, kurioje kalbama apie tyrimus Lietuvoje, 14 punkte rašoma: „2012 m. spalio mėn:

„[Europos Parlamentas],

„14. pažymi, kad 2009-2011 m. Lietuvoje vykusių parlamentinių ir teisminių tyrimų metu nepavyko įrodyti, kad sulaikytieji buvo slapta laikomi Lietuvoje; ragina Lietuvos valdžios institucijas laikytis savo įsipareigojimo atnaujinti baudžiamąjį tyrimą dėl Lietuvos dalyvavimo CŽV programoje, jei paaiškėtų naujos informacijos, atsižvelgiant į naujus įrodymus, pateiktus Eurokontrolės duomenimis, iš kurių matyti, kad lėktuvas N787WH, kuriuo, kaip įtariama, buvo gabenamas Abu Zubaydah, 2005 m. vasario 18 d. pakeliui į Rumuniją ir Lietuvą sustojo Maroke; pažymi, kad Eurokontrolės duomenų analizė taip pat atskleidė naujos informacijos apie skrydžių planus, pagal kuriuos 2005 m. spalio 5 d. per Tiraną (Albanija), kur lėktuvas persėdo į kitą lėktuvą, ir 2006 m. kovo 26 d. per Kairą (Egiptas), kur lėktuvas persėdo į kitą lėktuvą, jungiančius Rumuniją su Lietuva, ir 2006 m. kovo 26 d. per Kairą (Egiptas), kur lėktuvas persėdo į Afganistaną; mano, kad labai svarbu, jog nauji tyrimai apimtų ne tik valstybės pareigūnų piktnaudžiavimą įgaliojimais, bet ir galimą neteisėtą asmenų sulaikymą ir netinkamą elgesį Lietuvos teritorijoje; ragina Generalinę prokuratūrą dokumentais pagrįsti LIBE delegacijos vizito metu išsakytus teiginius, kad teisminio tyrimo „kategoriškose“ išvadose teigiama, jog „jokie sulaikytieji nebuvo laikomi projektų Nr. 1 ir Nr. 2 Lietuvoje; …“

4. 2013 m. Europos Parlamento rezoliucija

292. Atsižvelgdamas į tai, kad Europos Komisija nereagavo į 2012 m. EP rezoliucijoje pateiktas rekomendacijas, 2013 m. spalio 10 d. ES Parlamentas priėmė Rezoliuciją dėl įtariamo CŽV kalinių gabenimo ir neteisėto kalinimo Europos šalyse (2013/2702(RSP) (toliau – 2013 m. EP rezoliucija).

Jos bendroji dalis, kiek tai svarbu, skamba taip:

„Europos Parlamentas,

F. kadangi Lietuvos valdžios institucijos pakartojo savo įsipareigojimą atnaujinti baudžiamąjį tyrimą dėl Lietuvos dalyvavimo CŽV programoje, jei paaiškės naujų duomenų, tačiau to vis dar nepadarė; kadangi savo pastabose EŽTT dėl Abu Zubaydah bylos Lietuvos valdžios institucijos pademonstravo esminius tyrimo trūkumus ir nesugebėjimą suvokti naujos informacijos reikšmės; kadangi 2013 m. antrąjį pusmetį Lietuva pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai; kadangi 2013 m. rugsėjo 13 d. Lietuvos generaliniam prokurorui buvo pateiktas skundas, kuriame raginama ištirti įtarimus, kad Mustafa al-Hawsawi, kuris šiuo metu yra teisiamas karinės komisijos Gvantanamo įlankoje, buvo neteisėtai perkeltas į Lietuvą ir slapta kalinamas bei kankinamas Lietuvoje vykdant CŽV vadovaujamą programą; . ..“

4 dalyje, kuri susijusi su Lietuva, sakoma:

„[Europos Parlamentas,]

4. Ragina Lietuvą atnaujinti baudžiamąjį tyrimą dėl slaptų CŽV kalėjimų ir atlikti griežtą tyrimą atsižvelgiant į visus atskleistus faktinius įrodymus, visų pirma susijusius su EŽTT byla Abu Zubaydah prieš Lietuvą; prašo Lietuvos leisti tyrėjams atlikti išsamų perdavimų skrydžių tinklo tyrimą ir susisiekti su viešai žinomais asmenimis, kurie organizavo minėtus skrydžius arba juose dalyvavo; prašo Lietuvos valdžios institucijų atlikti kalėjimo vietos ekspertizę ir telefoninių pokalbių išklotinių analizę; ragina jas visapusiškai bendradarbiauti su EŽTT bylose Abu Zubaydah prieš Lietuvą ir HRMI prieš Lietuvą; ragina Lietuvą, atnaujinant baudžiamąjį tyrimą, apsvarstyti kitų galimų nukentėjusiųjų prašymus dėl statuso ir (arba) dalyvavimo tyrime; ragina Lietuvą išsamiai atsakyti į kitų ES valstybių narių prašymus pateikti informaciją, ypač į Suomijos ombudsmeno prašymą pateikti informaciją apie skrydį ar skrydžius, kurie galėtų sujungti Suomiją ir Lietuvą su galimu perdavimo maršrutu; ragina Lietuvos generalinį prokurorą atlikti baudžiamąjį tyrimą dėl Mustafa al-Hawsawi skundo; . ..“

5. 2015 m. Europos Parlamento rezoliucija

293. Paskelbus 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitą (žr. 21-23 ir 69-88 punktus), 2015 m. vasario 11 d. Europos Parlamentas priėmė Rezoliuciją dėl JAV Senato komiteto ataskaitos dėl CŽV vykdyto kankinimo (2014/2997(RSP)). (toliau – 2015 m. EP rezoliucija).

Europos Parlamentas, atkreipdamas dėmesį į tai, kad pareiškėjo pareiškimas buvo nagrinėjamas EŽTT, pakartojo savo raginimus valstybėms narėms „ištirti įtarimus, kad jų teritorijoje buvo slaptų kalėjimų, kuriuose žmonės buvo laikomi pagal CŽV programą, ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn su šiomis operacijomis susijusius asmenis, atsižvelgiant į visus naujai paaiškėjusius įrodymus“.

Europos Parlamentas taip pat išreiškė susirūpinimą dėl „kliūčių, su kuriomis susiduria nacionaliniai parlamentiniai ir teisminiai tyrimai dėl kai kurių valstybių narių dalyvavimo CŽV programoje“.

6. Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto (LIBE) posėdyje 2015 m. spalio mėn.

294. 2015 m. spalio 13 d. Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitete (LIBE) įvyko klausymas „Tyrimas dėl įtariamo CŽV vykdyto kalinių gabenimo ir neteisėto kalinimo Europos šalyse“. Klausymo tikslas buvo išanalizuoti visus buvusius ir tebevykstančius parlamentinius ir teisminius tyrimus, susijusius su valstybių narių dalyvavimu CŽV programoje. Per klausymą Politikos departamentas C pristatė mokslinį dokumentą apie naujausius pokyčius, susijusius su valstybių narių tyrimais dėl CŽV programos, pavadinimu „Atskaitomybės paieškos? ES ir valstybių narių tyrimai dėl CŽV perdavimo ir slapto sulaikymo programos“. Komitetas taip pat išklausė tiriamosios žurnalistikos biuro atstovo Croftono Blacko apibendrintą apžvalgą apie tai, kas pasiekta dėl CŽV valdomų slaptų kalėjimų Europoje. Visų pirma K. Blackas teigė, kad nuo 2012 m. EP rezoliucijos priėmimo ir 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitos paskelbimo buvo gauta neginčijamų įrodymų, kad CŽV nuo 2005 m. vasario mėn. iki 2006 m. kovo mėn. valdė kalėjimą Lietuvoje.

7. 2016 m. Europos Parlamento rezoliucija

295. 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamentas priėmė tolesnę rezoliuciją, susijusią su 2015 m. EP rezoliucija (2016/2573(RSP)) (toliau – 2016 m. EP rezoliucija). Rezoliucijoje Lietuvos atžvilgiu, kiek tai susiję, teigiama toliau:

„[Europos Parlamentas,]

11. Ragina Lietuvą, Rumuniją ir Lenkiją skubiai atlikti skaidrius, išsamius ir veiksmingus kriminalinius tyrimus dėl CŽV slaptų sulaikymo centrų jų teritorijose, visapusiškai atsižvelgus į visus atskleistus faktinius įrodymus, kad žmogaus teisių pažeidimus padarę asmenys būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kad tyrėjai galėtų išsamiai ištirti perdavimų skrydžių tinklą ir susisiekti su asmenimis, apie kuriuos viešai žinoma, kad jie organizavo minėtus skrydžius arba juose dalyvavo, atlikti kalėjimų vietų teismo ekspertizę ir suteikti medicininę priežiūrą šiose vietose laikomiems sulaikytiesiems, išanalizuoti telefoninių pokalbių išklotines ir pinigų pervedimus, apsvarstyti galimų nukentėjusiųjų prašymus dėl statuso ir (arba) dalyvavimo tyrime ir užtikrinti, kad būtų išnagrinėti visi susiję nusikaltimai, įskaitant susijusius su sulaikytųjų perdavimu, arba paskelbti visų iki šiol atliktų tyrimų išvadas;

17. Pažymi, kad duomenys, surinkti Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (Seimo NSGK) tyrimo dėl Lietuvos dalyvavimo CŽV slapto sulaikymo programoje metu, nebuvo paviešinti, ir ragina šiuos duomenis paskelbti;“

C. 2007 m. Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto ataskaita

296. 2002 m. Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas pirmą kartą raštu kreipėsi į JAV valdžios institucijas, prašydamas pateikti informaciją apie asmenų, kurie, kaip įtariama, buvo laikomi JAV valdžioje kovojant su terorizmu, buvimo vietą. 2004 m. lapkričio 18 d. ir 2006 m. balandžio 18 d. jis parengė dvi ataskaitas dėl neskelbtino sulaikymo. Šios ataskaitos tebėra įslaptintos.

297. Po to, kai 2006 m. rugsėjo 6 d. JAV Prezidentas viešai patvirtino, kad 14 įtariamųjų terorizmu („didelės vertės sulaikytųjų“), įskaitant pareiškėją, laikomų pagal CŽV sulaikymo programą, buvo perduoti karinėms institucijoms JAV Gvantanamo įlankos jūrų bazėje (žr. 58 punktą), Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus komitetui buvo suteikta galimybė susipažinti su šiais sulaikytaisiais ir 2006 m. spalio 6-11 d. bei gruodžio 4-14 d. jis privačiai apklausė juos. Tuo remdamasis jis parengė 2007 m. vasario mėn. ataskaitą dėl elgesio su keturiolika „didelės vertės sulaikytųjų“ CŽV kalėjime (toliau – 2007 m. TKKK ataskaita), kuri buvo susijusi su CŽV perdavimo programa, įskaitant suėmimą ir perdavimą, kalinimą be ryšio su kitais asmenimis ir kitas sąlygas bei elgesį su jais. Ataskaitos tikslas, kaip joje nurodyta, buvo aprašyti keturiolikos atitinkamų sulaikytųjų elgesį ir materialines sulaikymo sąlygas tuo laikotarpiu, kai jie buvo laikomi pagal CŽV programą.

Ataskaita buvo (ir oficialiai tebėra) įslaptinta kaip „griežtai konfidenciali“. Ją 2009 m. balandžio 6 d. paskelbė „The New York Review of Books“ ir toliau platino įvairiose interneto svetainėse, įskaitant ACLU svetainę.

298. Ištraukas iš 2007 m. Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto ataskaitos, kuriose išsamiau aprašomas elgesys su pareiškėju ir kitais HVD CŽV kalėjime, galima rasti byloje Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją (cituota pirmiau, §§ 101-104 ir 276).

299. Skyriai, susiję su pagrindiniais HVD programos elementais, įprastinėmis sulaikytųjų perkėlimo procedūromis ir jų kalinimo režimu, kiek tai susiję, išdėstyti taip:

„1. PAGRINDINIAI CŽV SULAIKYMO PROGRAMOS ELEMENTAI

… Keturiolika toliau atskirai įvardytų asmenų pasakojo, kad ypač ankstyvaisiais sulaikymo etapais, kurie truko nuo kelių dienų iki kelių mėnesių, jiems buvo taikomas žiaurus režimas, apimantis fizinį ir psichologinį žiaurų elgesį, siekiant priversti juos paklusti ir išgauti informaciją. Šis režimas prasidėjo netrukus po sulaikymo ir apėmė sulaikytųjų perkėlimą į įvairias vietas, nuolatinį laikymą vienutėje ir kalinimą be ryšio visą neatskleisto sulaikymo laikotarpį, tolesnį žiaurų elgesį naudojant įvairius metodus atskirai arba kartu, be to, atimant kitus pagrindinius materialinius reikalavimus.

2. SUĖMIMAS IR PERDAVIMAS

… Per visą sulaikymo laikotarpį keturiolika asmenų buvo perkeliami iš vienos vietos į kitą ir tariamai buvo laikomi keliose skirtingose sulaikymo vietose, tikriausiai keliose skirtingose šalyse. Vietų, apie kurias pranešė sulaikytieji, skaičius skyrėsi, tačiau iki jų atvykimo į Gvantanamą 2006 m. rugsėjo mėn. svyravo nuo trijų iki dešimties vietų.

Daugeliu atvejų perkėlimo procedūra buvo gana standartizuota. Prieš perkėlimą ir po jo sulaikytieji būdavo fotografuojami ir apsirengę, ir nuogi. Atliekamas kūno ertmių patikrinimas (tiesiosios žarnos apžiūra), o kai kurie sulaikytieji teigė, kad tuo metu jiems taip pat buvo suleista žvakutė (tokių žvakučių rūšis ir poveikis sulaikytiesiems nebuvo žinomas).

Sulaikytasis buvo priverstas užsidėti sauskelnes ir apsirengti sportiniu kostiumu. Ant ausų jam būdavo uždedamos ausinės, per kurias kartais skambėdavo muzika. Jam būdavo užrišamos akys, ant galvos užrišamas bent audeklas ir uždedami juodi akiniai. Be to, kai kurie sulaikytieji teigė, kad prieš užrišant akis ir uždedant akinius jiems ant akių taip pat buvo užklijuojama vata. Sulaikytasis būdavo surišamas už rankų ir kojų ir vežamas į oro uostą keliu, kur būdavo pakraunamas į lėktuvą. Paprastai jis būdavo vežamas atsilošusioje sėdimoje padėtyje, o rankos surakintos antrankiais priekyje. Akivaizdu, kad kelionės trukmė labai skyrėsi ir svyravo nuo vienos valandos iki daugiau kaip dvidešimt keturių ar trisdešimties valandų. Sulaikytajam nebuvo leidžiama nueiti į tualetą, o prireikus jis privalėjo šlapintis arba tuštintis į sauskelnes. Kai kuriais atvejais sulaikytieji buvo vežami gulėdami ant lėktuvo grindų ir (arba) surakintomis rankomis už nugaros. Vežami tokioje padėtyje sulaikytieji skundėsi dideliu skausmu ir diskomfortu.

Toks pervežimas į nežinomas vietas ir nenuspėjamos sulaikymo bei gydymo sąlygos ne tik kėlė didelį fizinį skausmą, bet ir sukėlė psichinę įtampą keturiolikai sulaikytųjų, didino jų dezorientacijos ir izoliacijos jausmą. Sulaikymo institucijos galimybė perkelti asmenis akivaizdžiai dideliais atstumais į slaptas vietas užsienio šalyse labai sustiprino sulaikytųjų beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmą, todėl jie tapo labiau pažeidžiami toliau aprašytų netinkamo elgesio metodų.

…[T]ie perkėlimai padidino keturiolikos asmenų pažeidžiamumą jų tardymo metu ir buvo atliekami įkyriai ir žeminančiai, o tai buvo atliekama tokiais būdais (akiniai, ausinės, sauskelnių naudojimas, pririšimas prie neštuvų, kartais šiurkštus elgesys), kurie kvestionavo atitinkamų asmenų orumą. Kadangi sulaikymas buvo specialiai skirtas nutraukti ryšį su išoriniu pasauliu ir pabrėžti dezorientacijos ir izoliacijos jausmą, kai kurie ataskaitoje nurodyti laikotarpiai yra apytiksliai atitinkamų sulaikytųjų skaičiavimai. Dėl tų pačių priežasčių sulaikytieji paprastai nežinojo tikslios savo buvimo vietos, išskyrus pirmąją sulaikymo vietą suėmimo šalyje ir antrąją sulaikymo šalį, kurią visi keturiolika asmenų nurodė kaip Afganistaną. …

1.2. NUOLATINIS KALINIMAS VIENUTĖJE IR KALINIMAS BE RYŠIO SU KITAIS ASMENIMIS

Visą CŽV sulaikymo programoje numatytą laikotarpį, kuris truko nuo šešiolikos mėnesių iki beveik ketverių su puse metų, o vienuolika iš keturiolikos sulaikytųjų – daugiau nei trejus metus, sulaikytieji buvo nuolat laikomi vienutėje ir kalinami be ryšio su kitais asmenimis. Jie nežinojo, kur yra laikomi, neturėjo jokių kontaktų su kitais asmenimis, išskyrus tardytojus ar sargybinius. Net jų sargybiniai paprastai buvo su kaukėmis ir, išskyrus būtiniausius atvejus, niekaip nebendravo su suimtaisiais. Nė vienas iš jų neturėjo jokio realaus, jau nekalbant apie nuolatinį, bendravimą su kitais sulaikytaisiais, išskyrus retkarčiais, kai jie susidurdavo su kitu sulaikytuoju. Nė vienas iš jų neturėjo jokio kontakto su teisiniu atstovu. Keturiolika sulaikytųjų neturėjo galimybės gauti naujienų iš išorinio pasaulio, išskyrus vėlesnius sulaikymo etapus, kai kai kurie iš jų retkarčiais gaudavo sporto naujienų kopijas iš interneto, o vienas pranešė, kad gaudavo laikraščių.

Nė vienas iš keturiolikos asmenų nepalaikė jokių ryšių su savo šeimomis – nei raštu, nei per šeimos apsilankymus ar telefono skambučius. Todėl jie negalėjo informuoti savo šeimų apie savo likimą. Todėl keturiolika asmenų tapo dingusiais be žinios. Bet kokiomis aplinkybėmis tokia situacija, atsižvelgiant į jos ilgalaikiškumą, neabejotinai sukelia didžiulę kančią tiek sulaikytiesiems, tiek jų šeimoms ir pati savaime yra netinkamo elgesio forma.

Be to, sulaikytiesiems nebuvo leista susisiekti su nepriklausoma trečiąja šalimi. …

1.3. KITI NETINKAMO ELGESIO BŪDAI

… [T]ie keturiolikai asmenų buvo taikomas itin griežtas sulaikymo režimas, kuriam būdingas netinkamas elgesys. Pradinis tardymo laikotarpis, trukęs nuo kelių dienų iki kelių mėnesių, buvo pats griežčiausias, kai paklusnumas buvo užtikrinamas taikant įvairias fizinio ir psichologinio žiauraus elgesio formas. Atrodo, kad po to sekė atlygiu grindžiamas tardymo metodas, palaipsniui gerėjant sulaikymo sąlygoms, nors ir sustiprintas grasinimu grįžti prie ankstesnių metodų.

1.4. KITI SULAIKYMO REŽIMO ELEMENTAI

Kalinimo sąlygos, kuriomis buvo laikomi keturiolika asmenų, ypač ankstesniuoju jų sulaikymo laikotarpiu, buvo neatsiejama tardymo proceso dalis, taip pat neatsiejama bendro elgesio, kuris jiems buvo taikomas vykdant CŽV sulaikymo programą, dalis. Šioje ataskaitoje jau atkreiptas dėmesys į tam tikrus aspektus, susijusius su pagrindinėmis sulaikymo sąlygomis, kuriomis akivaizdžiai buvo manipuliuojama siekiant daryti spaudimą atitinkamiems sulaikytiesiems.

Visų pirma jau buvo aprašytas nuolatinis laikymas vienutėje ir kalinimas be ryšio su kitais asmenimis, kontaktų su šeimos nariais ir trečiosiomis šalimis nebuvimas, ilgalaikis nuogumas, kieto maisto atėmimas ir (arba) ribotas jo tiekimas bei ilgalaikis surakinimas antrankiais.

Padėtį dar labiau pablogino šie sulaikymo režimo aspektai:

– galimybės išeiti į lauką atėmimas

– fizinio aktyvumo atėmimas

– tinkamų higienos priemonių ir pagrindinių daiktų atėmimas vykdant tardymą

– su tardymu susijęs ribotas priėjimas prie Korano.

Šių aspektų negalima vertinti atskirai, bet jie turi būti suprantami kaip visumos dalis. Kaip tokie jie taip pat yra netinkamo elgesio, kurio patyrė keturiolika asmenų, dalis. …“

D. 2010 m. JT bendras tyrimas

300. 2010 m. vasario 19 d. Jungtinių Tautų Organizacijos Žmogaus teisių taryba paskelbė „Specialaus pranešėjo žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių skatinimo ir apsaugos kovojant su terorizmu klausimais pasaulinės praktikos, susijusios su slaptu sulaikymu, jungtinį tyrimą“ – „2010 m. JT jungtinį tyrimą“ (A/HRC/1342).

301. Apibendrinime ekspertai taip paaiškino savo metodiką:

„Atlikdami šį tyrimą ekspertai dirbo atvirai ir skaidriai. Jie siekė gauti visų atitinkamų suinteresuotųjų subjektų indėlį, be kita ko, išsiuntę klausimyną visoms Jungtinėms Tautoms priklausančioms valstybėms narėms. Buvo surengtos kelios konsultacijos su valstybėmis, o prieš baigdami tyrimą ekspertai pasidalijo savo išvadomis su visomis susijusiomis valstybėmis. Atitinkamos ataskaitos eхсerpts buvo perduotos susijusioms valstybėms 2009 m. gruodžio 23-24 d.

Be Jungtinių Tautų šaltinių ir 44 valstybių atsakymų į klausimyną, pirminiai šaltiniai apėmė interviu su asmenimis, kurie buvo slapta kalinami, sulaikytųjų šeimos nariais ir sulaikytųjų teisiniais atstovais. Informacijai patvirtinti taip pat buvo naudojami skrydžių duomenys. Be valstybių priimtų politinių ir teisinių sprendimų analizės, tyrimo tikslas taip pat buvo konkrečiai parodyti, ką reiškia būti slapta sulaikytam, kaip slaptas sulaikymas gali palengvinti kankinimo ar nežmoniško ir žeminančio elgesio praktiką ir kaip slapto sulaikymo praktika palieka neišdildomą pėdsaką aukoms, taip pat jų šeimoms.“

302. Jie taip apibūdino savo požiūrį į valstybių bendrininkavimą vykdant slaptą sulaikymą:

„Ekspertai taip pat nagrinėja kelių valstybių dalyvavimo ir bendrininkavimo lygį.

Tyrimo tikslais jie numato, kad valstybė yra prisidėjusi prie slapto asmens sulaikymo, kai: a) paprašė kitos valstybės slapta sulaikyti asmenį; b) sąmoningai naudojasi slapto sulaikymo situacija siųsdama klausimus asmenį sulaikiusiai valstybei arba prašo ar gauna informaciją iš slapta sulaikytų asmenų; c) aktyviai dalyvavo sulaikant ir (arba) perduodant asmenį, kai žinojo arba turėjo žinoti, kad asmuo dings slaptoje sulaikymo įstaigoje arba bus kitaip sulaikytas už teisiškai reglamentuotos sulaikymo sistemos ribų; (d) laikė asmenį trumpą laiką slaptame sulaikyme prieš perduodama jį kitai valstybei, kurioje tas asmuo bus laikomas slaptame sulaikyme ilgesnį laiką; ir e) nesiėmė priemonių nustatyti asmenų ar lėktuvų, kurie skrido per jos oro uostus ar oro erdvę po to, kai jau buvo atskleista informacija apie CŽV programą, susijusią su slaptu sulaikymu. “

303. Lietuvos atžvilgiu ataskaitoje, be kita ko, teigiama ir toliau:

„120. Kalbant apie Europą, ABC News neseniai pranešė, kad Lietuvos pareigūnai suteikė CŽV pastatą, kuriame daugiau kaip metus buvo laikomi net aštuoni įtariamieji terorizmu, iki 2005 m. pabaigos, kai jie buvo perkelti dėl viešai atskleistos informacijos apie šią programą. Daugiau detalių paaiškėjo 2009 m. lapkritį, kai „ABC News“ pranešė, kad šis objektas buvo pastatytas išskirtinėje jojimo akademijoje Antaviliuose. Atrodo, kad šiam tyrimui atlikti tyrimai, įskaitant su Lietuva susijusias duomenų eilutes, patvirtina, kad Lietuva į slapto sulaikymo programą buvo įtraukta 2004 m. Pavyko nustatyti du skrydžius iš Afganistano į Vilnių: pirmasis – iš Bagramo 2004 m. rugsėjo 20 d., t. y. tą pačią dieną, kai į Gvantanamą buvo išskraidinta 10 anksčiau įvairiose šalyse slapta kalintų asmenų; antrasis – iš Kabulo 2005 m. liepos 28 d. Skrydžiams į Vilnių pateiktuose fiktyviuose skrydžių planuose paprastai buvo nurodyti visai kitų šalių paskirties oro uostai, nenurodant Lietuvos oro uosto kaip alternatyvaus ar atsarginio nusileidimo punkto.

121. 2009 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė paskelbė, kad jos Vyriausybė ištirs įtarimus, jog Lietuvoje veikė slaptas sulaikymo centras. Lietuvos Seimas 2009 m. lapkričio 5 d. pradėjo tyrimą dėl įtarimų, kad Lietuvos teritorijoje veikė slaptas CŽV kalėjimas. Lietuvos Vyriausybė, teikdama medžiagą šiam tyrimui, pateikė tuometinį šio tyrimo išvadų projektą, kurį tuo tarpu patvirtino visas Seimas. Savo išvadose Seimo komitetas konstatavo, kad Valstybės saugumo departamentas (VSD) buvo gavęs prašymų „įrengti Lietuvoje patalpas, tinkamas sulaikytiesiems laikyti“. Dėl pirmojo objekto komitetas konstatavo, kad „Lietuvoje buvo sudarytos sąlygos sulaikytiesiems laikyti“. Tačiau Komitetas negalėjo daryti išvados, kad patalpos taip pat buvo naudojamos šiam tikslui. Dėl antrosios patalpos Komitetas nustatė, kad:

Komitetui parodymus davę asmenys neigia bet kokias sulaikytųjų laikymo ir tardymo prielaidas ir galimybes … Tačiau pastato išplanavimas, jo uždarumas ir perimetro apsauga, taip pat fragmentiškas VSD darbuotojų buvimas patalpose leido partnerių pareigūnams atlikti veiksmus nekontroliuojant VSD ir naudotis infrastruktūra savo nuožiūra“.

Ataskaitoje taip pat konstatuota, kad nėra įrodymų, jog VSD informavo prezidentą, ministrą pirmininką ar kitus politinius lyderius apie bendradarbiavimo su CŽV tikslus ir turinį, susijusį su šiomis dviem patalpomis.

122. Nors ekspertai sveikina Seimo komiteto darbą kaip svarbų atspirties tašką ieškant tiesos apie Lietuvos vaidmenį slapto sulaikymo ir perdavimo programoje, jie pabrėžia, kad jo išvados jokiu būdu negali būti galutinis žodis dėl šalies vaidmens. 2010 m. sausio 14 d. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pagrįstai paragino Lietuvos prokurorus pradėti nuodugnesnį tyrimą dėl šalies teritorijoje be parlamento pritarimo laikytų slaptų CŽV juodųjų buveinių.

123. Ekspertai pabrėžia, kad pagal Europos žmogaus teisių konvenciją visos Europos vyriausybės privalo veiksmingai tirti įtarimus dėl kankinimo arba žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ar baudimo. Jei tyrimas nebus veiksmingas, gali susidaryti sunki nebaudžiamumo situacija, be to, tai kenkia aukoms, jų artimiesiems ir visai visuomenei bei skatina nuolatinį žmogaus teisių pažeidimų recidyvą. Ekspertai taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taikė kriterijų, ar „valdžios institucijos atitinkamu metu veiksmingai reagavo į skundus“. Išsamus tyrimas turėtų padėti nustatyti ir nubausti asmenis, atsakingus už netinkamą elgesį; jis „turi būti „veiksmingas“ tiek praktiškai, tiek teisiškai, visų pirma ta prasme, kad jo vykdymui nepagrįstai netrukdytų valdžios institucijų veiksmai ar neveikimas“. Be to, pasak Europos Teismo, valdžios institucijos visada turi rimtai stengtis išsiaiškinti, kas įvyko, ir „neturėtų remtis skubotomis ar nepagrįstomis išvadomis, kad užbaigtų tyrimą ar pagrįstų savo sprendimus“.

124. Dviejų tuo metu aukštas pareigas ėjusių vyriausybės pareigūnų teigimu, 2005 m. pabaigoje laikraščiams „Washington Post“ ir „ABC News“ atskleidus, kad Rytų Europoje egzistuoja sulaikymo įstaigos, CŽV buvo priversta uždaryti savo įstaigas Lietuvoje ir Rumunijoje ir išvežti „Al-Qaida“ sulaikytuosius iš Europos. Nežinoma, kur šie asmenys buvo perkelti; jie galėjo būti perkelti į „karo zonos patalpas“ Irake ir Afganistane arba į kitą juodąją vietą, galbūt Afrikoje. Ekspertams nepavyko nustatyti tikslios 16 didelės vertės sulaikytųjų paskirties vietos nuo 2005 m. gruodžio mėn. iki jų perkėlimo į Gvantanamą 2006 m. rugsėjo mėn. Nebuvo pateikta jokio kito paaiškinimo, kur buvo sulaikytieji iki jų perkėlimo į Gvantanamą 2006 m. rugsėjo mėn.“

X. VYRIAUSYBĖS PATEIKTŲ LIUDYTOJŲ PARODYMŲ SANTRAUKA

304. Atsakydama į Teismo prašymą pateikti liudytojų parodymų, duotų baudžiamajame tyrime dėl Projekto Nr. 1 ir Projekto Nr. 2 įgyvendinimo, stenogramas, Vyriausybė 2015 m. rugsėjo 17 d. rašytinėse pastabose pateikė liudytojų parodymų santrauką anglų kalba. Siekiant apsaugoti liudytojų tapatybę ir tyrimo slaptumą, jų vardai ir pavardės buvo nuasmeninti viena abėcėlės raide, o jų darbovietė ir pareigos apibūdintos bendrai.

Tačiau kai kuriais atvejais ta pačia raide buvo nuasmeninti keli aiškiai skirtingi asmenys, pavyzdžiui, raide „A“ buvo žymimas asmuo, „užimantis svarbų politinį postą“; oro uosto darbuotojas; „pareigūnas“; asmuo, „užimantis vadovaujančias pareigas VSAT“; ir asmuo, „užimantis vadovaujančias pareigas žvalgybos tarnybose“. Panašiai „B“ nurodė asmenį, „kuris ėjo vadovaujančias pareigas žvalgybos tarnybose“; oro uosto darbuotoją; „politiką, kuris ėjo svarbias politines pareigas“; „VSAT pareigūną“ ir „kitos institucijos darbuotoją“. Apibendrinant galima teigti, kad daugeliu atvejų viena raidė žymėjo įvairius asmenis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir siekiant aiškumo, prireikus toliau atitinkami liudytojai vadinami „A“, „A1“, „A3“ ir t. t.

Liudytojų, kurie teigė, kad „apie 2005 m. spalio 6 d. nieko neprisimena“; „nieko nežino“; „apie nagrinėjamus įvykius sužinojo tiesiogiai iš žiniasklaidos“; „nieko nežino apie jokias patalpas“; „negalėjo prisiminti nieko iš nagrinėjamos dienos“; ir „nežinojo apie Projektą Nr. 1 ir Projektą Nr. 2, nematė jokių patalpų, tinkamų asmenims laikyti, „apie tariamus sulaikymus sužinojo tik iš ABC News“ ir „niekada negirdėjo apie tokių patalpų įkūrimą“, parodymai yra praleisti.

305. Iki viešo posėdžio, per kurį Vyriausybė atsiėmė savo prašymą apriboti visuomenės galimybę susipažinti su 2015 m. rugsėjo 17 d. pareiškimu ir prie jo pridėtais dokumentais, išskyrus tiek, kiek būtina asmens duomenų apsaugai užtikrinti, ši medžiaga buvo laikoma konfidencialia pagal Taisyklių 33 straipsnio 2 dalį (taip pat žr. 11 ir 13 punktus pirmiau).

306. Toliau pateikiami teiginiai yra pažodžiui parengti iš Vyriausybės procesinio dokumento[5].

Liudytojas A

307. 2010 m. kovo 3 d. buvo apklaustas politikas A, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo svarbias politines pareigas. Projekto Nr. 2 statybą finansavo ne Vyriausybė, o partneriai. Tyrimo metu nustatyta, kad Palangoje ir Vilniuje buvo iki dešimties su CŽV susijusių skrydžių. Politikas pažymėjo, kad Rolando Pakso prezidentavimo metu Mečys Laurinkus – tuometinis buvęs VSD vadovas – kreipėsi dėl laikinos galimybės sulaikyti terorizmu įtariamus asmenis, tačiau valstybės vadovas atsakė neigiamai. Jis pažymėjo, kad tai buvo bendro pobūdžio paklausimas ir kad tokie paklausimai buvo atliekami ir kitose šalyse.

Liudytojas A1

308. A1, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo pareigas oro uoste, 2010 m. kovo 26 d. apklausos metu nurodė, kad neprisimena, ar 2005 m. spalio 6 d. dirbo. Jis pažymėjo, kad tais atvejais, kai išvykstama pro vyriausybinius vartus, reikia tikrinti tik asmens dokumentus.

Būdamas oro uosto darbuotojas, A1 apklausos ikiteisminio tyrimo metu pažymėjo, kad visos iš oro uosto teritorijos išvažiuojančios transporto priemonės, į kurias patekimas buvo ribojamas, buvo tikrinamos, ypatingą dėmesį atkreipiant į transporto priemonėms ar išvykstantiems asmenims išduotus leidimus. Jei transporto priemonės išvažiuodavo pro vyriausybinius vartus, jos nebuvo tikrinamos. Tokiais atvejais visada būdavo pateikiamas Seimo, Prezidentūros arba Vyriausybės faksu atsiųstas raštas su informacija, kas, kada ir kokią transporto priemonę išveš. Taigi buvo tikrinami tik išvykstančių asmenų dokumentai.

Liudytojas A2

309. A2 2010 m. balandžio 13 d. buvo apklaustas dėl kitų priežasčių, nesusijusių su jo užimamomis pareigomis ir tiesiogiai nesusijusių su ikiteisminio tyrimo metu tiriamomis aplinkybėmis. Pareigūnas pateikė informaciją, susijusią su Projektu Nr. 2, ir informaciją apie Projekto Nr. 2 patalpų pardavimą 2004 m. Pareigūnas pastebėjo, kad po pardavimo jis nebuvo įėjęs į patalpas, o iš išorės didelių pokyčių nebuvo matyti. Patalpas sudarė 240 kv. m gyvenamosios patalpos, 350 kv. m žirgynas ir 400 kv. m jojimo sporto salė. Po pardavimo pareigūnas bendravo su netoliese gyvenančiais gyventojais, tačiau jie nepastebėjo jokios didelės įrangos ar transporto priemonių su mirksinčiais žibintais.

Liudytojas A3

310. A3, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo vadovaujančias pareigas SGPS, 2010 m. balandžio 15 d. apklausos metu parodė, kad prašymų netikrinti atvykstančių orlaivių keleivių nebuvo. Taip pat buvo pažymėta, kad muitinė atlikdavo krovinių kontrolę. SGPS galėjo tikrinti tik asmens dokumentus.

Liudytojas A4

311. 2010 m. birželio 11 d. buvo apklaustas A, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo vadovaujančias pareigas žvalgybos tarnybose.

Pareigūnas patvirtino, kad Projektas Nr. 1 priklausė Užsienio reikalų ministerijai, o VSD juo naudojosi pagal susitarimą. Pareigūnas pažymėjo, kad niekada nesilankė minėtame Projekto Nr. 1 pagalbiniame pastate. Dėl Projekto Nr. 2 pareigūnas pažymėjo, kad apie jį nieko nežinojo, kol patalpos nebuvo paverstos VSD mokymo centru. Pirmą kartą pastate jis apsilankė 2007 m., tačiau nepastebėjo jokių patalpų, kurios būtų tinkamos priverstiniam asmens laisvės apribojimui. Pareigūnui teko bendrauti su tarptautinių partnerių atstovais, jie vykdė bendrus projektus, tačiau niekas niekada nesikreipė dėl neteisėto asmenų laisvės atėmimo. Tokių pokalbių nebuvo ir su kitais pareigūnais. Niekada nebuvo organizuojamas joks vežimas į oro uostą ir (arba) iš jo, konvojavimas ar krovinių gabenimas, ir jis apie tai nieko nežinojo.

Liudytojas B

312. 2010 m. vasario 17 d. buvo apklaustas B, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo vadovaujančias pareigas žvalgybos tarnybose.

Pareigūnas nieko nežinojo apie projektą Nr. 2, kuris dabar yra Mokymo centras. Pareigūnas ten niekada nebuvo buvęs. Pareigūnas minėjo, kad buvo kalbama, jog VSD įsigis patalpas Mokymo centrui įkurti. Pareigūnas paliudijo, kad jam buvo žinomos Projekto Nr. 1 patalpos.

Pareigūnas dažnai lankydavosi Projekto Nr. 1 patalpose, kuriose vykdavo susitikimai su užsienio partneriais, nes minėtos patalpos buvo geriau pritaikytos šiems susitikimams. Pareigūnas prisiminė, kad kartą, gal 2002-2003 m., buvo atliktas remontas, tačiau jis nežinojo, kas konkrečiai buvo remontuojama. Antrajame pastate, kuriame galbūt buvo garažai, pareigūnas niekada nėra buvęs. Pareigūnas nežinojo apie jokius prašymus sulaikyti ar vežti asmenis, tokios informacijos jis niekada negavo. Jo žiniomis, VSD, vykdydamas bendras operacijas su užsienio partneriais, gaudavo iš partnerių finansavimą pinigais arba techninėmis priemonėmis, tačiau pareigūnas nežinojo, kaip tai buvo fiksuojama.

Tačiau jis taip pat prisiminė, kad buvo kalbama apie tai, jog VSD turi būti suteiktos patalpos Mokymo centrui įkurti.

Liudytojas B1

313. B1, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo pareigas oro uoste, 2010 m. kovo 25 d. apklausos metu nieko neprisiminė apie 2005 m. spalio 6 d. naktį ar aptariamą įvykį.

Kaip oro uosto darbuotojas, B1 pažymėjo, kad patruliavimo tikslas buvo užtikrinti aviacijos saugumą, t. y. išvengti aviacijos saugumo pažeidimų, užtikrinti, kad asmenys turėtų leidimus, atitinkančius oro uosto režimo zonas, užtikrinti, kad transporto priemonės nepažeistų kelių eismo taisyklių ir važiuotų su įjungtomis mirksinčiomis šviesomis, ir užtikrinti transporto palydą perono teritorijoje. Patruliavimas buvo pamaininis, vienos pamainos metu paprastai patruliuodavo aviacijos saugumo transporto priemonės. Jei buvo įmanoma, saugumo sumetimais, siekiant laikytis įprastos tvarkos ir užtikrinti, kad prie lėktuvo esantys techninės priežiūros personalo nariai turėtų leidimus, atitinkančius režimo zoną, patrulis privažiuodavo prie lėktuvo. Aviacijos saugumo pareigūnai, priartėję prie lėktuvų, sustodavo prie raudonos linijos, esančios 5-10 metrų atstumu nuo lėktuvo, kurios nebuvo galima peržengti. Pareigūnai laukė, kol lėktuvo keleiviai įlips į autobusą. Jei lėktuve buvo krovinys, ir jei nebuvo iškvietimų arba nesileido kiti lėktuvai, pareigūnai laukdavo, kol krovinys bus iškrautas. Tačiau krovinio saugumą užtikrindavo krovinį prižiūrinti bendrovė.

B2 liudytojas

314. 2010 m. balandžio 8 d. buvo apklaustas politikas B2, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo svarbias politines pareigas. Politikas pažymėjo, kad į jį buvo kreiptasi dėl žmonių gabenimo ir laikymo Lietuvoje. Kiek jis suprato, jo buvo klausiama nuomonės šiuo klausimu, ar jis būtų tam pritaręs, jei tai būtų įvykę. Pokalbio tema tuomet buvo pagalba amerikiečiams kovoje su terorizmu. B2 nepritarė šiai idėjai. Einant savo pareigas jam neteko girdėti ir jam nebuvo žinoma apie jokias patalpas, įrengtas žmonių laikymui ar tam tikriems skrydžiams.

Liudytojas B3

315. 2010 m. balandžio 13 d. apklausos metu B3, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo SGPS pareigūno pareigas, pažymėjo, kad 2005 m. spalio 6 d. 5.15 val. iš Antalijos neplanuotai nusileido lėktuvas. Jis norėjo atlikti patikrinimą, užsirašyti numerį, sužinoti, iš kur orlaivis, kiek jame yra keleivių, kada jis turi išskristi, tačiau aviacijos saugumo automobilis neleido jam prieiti. Jis pažymėjo, kad kažkokia transporto priemonė iš teritorijos išvažiavo per pasienio kontrolę. Transporto priemonės duomenų jis neprisiminė. Jis nieko neužsirašė.

Liudytojas B4 (Vyriausybės taip pat vadinamas „asmeniu B“)

316. 2010 m. vasario 18 d. apklausos metu kitos institucijos darbuotojas (asmuo B), dėl savo pareigų galintis suteikti vertingos informacijos, parodė, kad 2005 m. spalio 6 d. buvo užfiksuotas privatus nekomercinis lėktuvo „Boeing 737-200“, uodegos numeris N787WH, registruoto JAV, skrydis. Jis 4.54 val. atskrido iš Talino be keleivių ir 5.59 val. išskrido į Oslą. Į Taliną jis atskrido iš Antalijos. Tą pačią dieną 15.58 val. kitas orlaivis, modelis „Beech Be-9L F-90“, uodegos numeris N41AK, registruotas JAV, išskrido į Glazgą su dviem keleiviais. 2005 m. sausio 2 d. iš Fleslando (Norvegija) į Palangą atskrido JAV registruotas orlaivis „CASA C-212“, kurio uodegos numeris N961BW, ir išskrido į Simferopolį (Ukraina). 2005 m. vasario 18 d. Palangoje nusileido JAV registruotas lėktuvas „Boeing 737“, kurio uodegos numeris N787WH, skridęs iš Bukarešto į Kopenhagą. B4 pažymėjo, kad būta ir neplanuotų skrydžių, tačiau jie buvo gana reti. Mokymų atveju daugiausia buvo naudojamasi Palangos oro uostu, nes šiame oro uoste skrydžių buvo mažiau.

Liudytojas C

317. 2010 m. vasario 19 d. buvo apklaustas C, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo vadovaujančias pareigas žvalgybos tarnybose.

Pareigūnas pažymėjo, kad pareigūno D darbas jam buvo pavestas 2005 m. birželio mėn. Pareigūnas D nuvedė pareigūną C į Projekto Nr. 1 pastatą, kuriame buvo dviejų konteinerių garažai ir ūkinės paskirties patalpos. Toje pačioje teritorijoje buvo ir VSD administracijos patalpos. Pareigūnas C galėjo patvirtinti, kad VSD neturėjo jokių viešų ar įslaptintų dokumentų, kurie galėtų įrodyti, kad patalpos Projekte Nr. 1 buvo naudojamos ar įrengtos kaip kalėjimas ar laikino sulaikymo patalpos. Asmeniškai pareigūnas manė, kad minėtos patalpos negalėjo būti naudojamos tokiam tikslui, nes ten buvo langas, netoliese stovėjo gyvenamieji namai, iš kurių vienas buvo 3-4 metrų atstumu, o kitas – tiesiai priešais. Apie Projektą Nr. 2 pareigūnas sužinojo tik 2007 m., kai jame pradėjo veikti Mokymo centras. Vėliau pareigūnas jame lankėsi dėl savo darbo. Pareigūnas nematė jokių patalpų, tinkamų asmenims laikyti ar sulaikyti, apie tokias patalpas jis niekada nebuvo girdėjęs.

Liudytojas C1

318. C1, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo vadovaujančias pareigas SGPS, 2010 m. kovo 17 d. apklausos metu parodė, kad niekas nesikreipė į Valstybės sienos apsaugos tarnybą, kad nebūtų uždėti ženklai.

C1 pažymėjo, kad SGPS funkcija oro uoste buvo tikrinti valstybės sieną kertančių asmenų dokumentus. SGPS neatliko nusileidusių lėktuvų patikrinimo. Muitinės pareigūnai tikrindavo krovinius. Kai lėktuvas nusileisdavo, valstybės sienos apsaugos pareigūnas prieidavo prie lėktuvo ir palydėdavo autobusą iki pastato. Visi keleiviai praeidavo pasų kontrolę.

Liudytojas C2 (Vyriausybės dar vadinamas „asmeniu C“)

319. 2010 m. balandžio 27 d. buvo apklaustas kitos institucijos darbuotojas (asmuo C), nes dėl savo pareigų jis galėjo suteikti vertingos informacijos. C2 pažymėjo, kad 2002-2005 m. panašių incidentų, kaip 2005 m. spalio 6 d., nebuvo. C patvirtino, kad buvo kažkoks 2005 m. spalio 5 d. VSD raštas dėl numatomos VSD priemonės. SGPS šį raštą gavo [2005 m.] spalio 7 d.

Liudytojas D

320. 2010 m. vasario 18 d. buvo apklaustas D, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo vadovaujančias pareigas žvalgybos tarnybose. Pareigūnas dalyvavo ieškant Projekto Nr. 1 patalpų ir jas organizuojant.

Liudytojas D1

321. 2010 m. kovo 9 d. buvo apklaustas liudytojas D1, kuris dėl einamų pareigų buvo kitaip susijęs su ikiteisminio tyrimo metu tiriamomis aplinkybėmis. Šis asmuo tvarkė Projekto Nr. 1 patalpas. Remontas truko apie mėnesį. Tikslių atliktų darbų jis negalėjo prisiminti.

Liudytojas E

322. E, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo vadovaujančias pareigas SGPS, 2010 m. vasario 18 d. apklausos metu žinojo apie 2005 m. spalio 6 d. įvykį, nes apie jį buvo informuotas telefonu 6 val. ryto. Jis pažymėjo, kad buvo pateiktas VSD raštas dėl įslaptinto mokymo.

Liudytojas E1

323. 2010 m. vasario 26 d. buvo apklaustas E1, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo vadovaujančias pareigas žvalgybos tarnybose. Pareigūnas pažymėjo, kad jis buvo projekte Nr. 2, ir nurodė, kad ten vyko mokymai. Pats pareigūnas ten skaitė paskaitas. Pareigūnas nieko nežinojo apie jokias patalpas, kurios būtų tinkamos sulaikymui. Pareigūnui teko tiesiogiai bendrauti su užsienio partneriais, tačiau jokių užklausų dėl teroristų nebuvo. Pareigūnas taip pat nieko nežinojo apie skrydžius.

VSD vadovaujančias pareigas ėjęs pareigūnas E1 pažymėjo, kad nieko nežinojo ir kad lankėsi projekte Nr. 2, kur, kaip jis nurodė, vyko mokymai. Jis pats ten skaitė paskaitas.

Liudytojas F

324. F, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo vadovaujančias pareigas SGPS, 2010 m. vasario 20 d. apklausos metu pažymėjo, kad lėktuvas išskrido 2005 m. spalio 6 d. 6.05 val. Pareigūnas taip pat pažymėjo, kad lauke buvo blogas matomumas.

Liudytojas F1

325. F1, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo vadovaujančias pareigas oro uoste, 2010 m. kovo 3 d. apklausos metu parodė, kad operatyvinės tarnybos išduodavo leidimus.

F1 pažymėjo, kad CAA prižiūrėjo aviacijos saugumo tarnybas ir tikrino darbą. VSD taip pat būdavo atsakinga už aviacijos saugumą. Žvalgybos tarnybos pareigūnai į režimo zoną galėjo patekti tik po to, kai Aviacijos saugumo tarnyba apie tai buvo iš anksto raštu įspėta, taip pat po to, kai buvo pateikti nuolatiniai leidimai, išduoti Žvalgybos tarnybos pareigūnams, kurie oro uostui teikė nuolatinę techninę priežiūrą, arba šių pareigūnų tarnybiniai leidimai. Aviacijos saugumo pareigūnų pareiga buvo patikrinti minėtų asmenų dokumentus ir patikrinti, ar jie iš tikrųjų yra žvalgybos tarnybų pareigūnai. Pažymėta, kad aviacijos saugumas bendradarbiavo su VSD ir su kitomis žvalgybos tarnybomis.

Liudytojas G

326. G, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo vadovaujančias pareigas SGPS, 2010 m. vasario 11 d. apklausos metu parodė, kad 2005 m. spalio 6 d. įvyko neplanuotas nusileidimas. Pareigūnas taip pat pažymėjo, kad lauke buvo blogas matomumas.

Liudytojas G1

327. 2010 m. vasario 23 d. apklausos metu G1, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo vadovaujančias pareigas oro uoste, parodė, kad prašymą neatlikti patikrinimo pateikdavo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija. Aviacijos saugumo patrulinės tarnybos kartu su Vidaus reikalų ministerijos padaliniu kontroliuodavo vykimą iš/į Tarptautinio Vilniaus oro uosto teritoriją.

Kaip pažymėjo G1, Aviacijos saugumo keleivių kontrolės tarnyba, siekdama užtikrinti lėktuvo ir keleivių saugumą, prieš įlipdama į lėktuvą tikrindavo keleivius ir jų rankinį bagažą. Nors Aviacijos saugumo patrulinės tarnybos kartu su Vidaus reikalų ministerijos padaliniu kontroliuotų transporto priemonių patekimą į uždarą oro uosto teritoriją, SGPS tikrintų keleivius, o muitinė užsiimtų bagažo tikrinimu.

Liudytojas G2

328. 2010 m. kovo 25 d. buvo apklaustas G2, ėjęs vadovaujančias pareigas žvalgybos tarnybose, susijusiose su projekto Nr. 2 patalpomis. Pareigūnas pastebėjo, kad 2007 m. viduryje Mokymo centras buvo perkeltas į Projektą Nr. 2. Mokymo centras buvo VSD struktūrinis padalinys, kuriame vyko įvadinis, kvalifikacinis ir specialusis mokymas. Mokymo centro materialinio aprūpinimo funkcija buvo priskirta kitam padaliniui. Mokymo centre nebuvo kamerų ar kitų patalpų, tinkamų asmenims laikyti. Pareigūnas nežinojo apie finansavimo šaltinį ir kitus su patalpų įrengimu susijusius klausimus. Projekte Nr. 2 nebuvo sargybos bokštelių ar apsaugos signalizacijos.

Liudytojas H

329. H, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo SGPS pareigūno pareigas, 2010 m. vasario 11 d. apklausos metu parodė, kad įvyko neplanuotas nusileidimas ir kad valstybės sienos apsaugos pareigūnas B nuvyko atlikti patikrinimo. Kai tik valstybės sienos apsaugos pareigūnas H sužinojo, kad jam neleidžiama atlikti patikrinimo, pareigūnas kreipėsi į aviacijos saugumo tarnybą. Aviacijos saugumo skyrius pasiteiravo, ar gavo kokių nors nurodymų, taip pat pažymėjo, kad buvo informuoti vadovaujantys SGPS pareigūnai.

Liudytojas H1

330. Per 2010 m. vasario 17 d. apklausą H1, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo vadovaujančias pareigas oro uoste, parodė, kad 2005 m. spalio 6 d. galėjo vykti įslaptinti VSD mokymai su kitomis valstybėmis. Apie tai galėjo būti informuota Tarptautinio Vilniaus oro uosto apsauga. VSD galėjo įnešti ir išnešti įvairius raštus jų neregistruodamas. Tarptautinių mokymų buvo daug, todėl darbuotojas H1 negalėjo prisiminti konkretaus atvejo. Jei H1 gaudavo kokį nors prašymą, kuris buvo įslaptintas, jis žodžiu informuodavo ką nors susijusį.

2005-2006 m. buvo daug NATO valstybių narių orlaivių, kuriais buvo skraidinamos karinės ir gynybos delegacijos, skrydžių, susijusių su NATO gynybos ministrų ir užsienio reikalų ministrų 2005-2006 m. konferencijų saugumu.

H1 pažymėjo, kad aviacijos saugumas bendradarbiavo su visomis šalies operatyvinėmis tarnybomis: Policijos departamentu, Muitinės departamentu, Saugumo departamentu, Antruoju tyrimų departamentu prie Krašto apsaugos ministerijos, SGPS, VSD, SIS ir kitų institucijų žvalgybos tarnybomis. Jie atlikdavo tam tikrus veiksmus riboto patekimo zonose dalyvaujant aviacijos saugumo pareigūnams arba jiems nedalyvaujant. Aviacijos saugumo pareigūnai privalėjo tikrinti šių asmenų dokumentus, kad įsitikintų, jog jie iš tikrųjų yra žvalgybos tarnybų pareigūnai. Minėtas specialiąsias tarnybas reglamentuojantys įstatymai nustatė jų teisę patekti į objektus. Žvalgybos tarnybų pareigūnai galėjo patekti į režimo zoną po to, kai aviacijos saugumo tarnyba apie tai buvo iš anksto raštu įspėta, taip pat po to, kai buvo pateikti nuolatiniai leidimai, išduoti žvalgybos tarnybų pareigūnams, kurie oro uostui teikė nuolatinę techninę priežiūrą, arba pateikti šių tarnybų oficialūs pažymėjimai.

H1 pabrėžė, kad įslaptinti VSD mokymo kursai su užsienio partneriais galėjo vykti ir kad VSD galėjo apie tai informuoti aviacijos saugumo tarnybą įslaptintu raštu. Tokius raštus registruodavo tos institucijos, kurios atlikdavo tam tikrus veiksmus. Buvo atvejų, kai slaptosios tarnybos atnešdavo tokius raštus ir paimdavo juos po atliktų veiksmų. Tokie laiškai tada nebuvo registruojami Aviacijos saugumo tarnyboje. Tokių laiškų turinį galėjo sudaryti valstybės paslaptis. Su šių laiškų turiniu galėjo susipažinti tik tie asmenys, kurie turėjo leidimus dirbti su slapta informacija. Susipažinę su minėtu turiniu, jie žodžiu informuodavo apie jį kitus darbuotojus, kiek tai buvo būtina. Aviacijos saugumo tarnybos pareigūnai ne visada žinojo apie priemones, kurių oro uoste arba riboto patekimo zonoje ėmėsi specialiosios tarnybos. Pasitaikė atvejų, kai buvo pateikiami tik žodiniai prašymai.

Liudytojas K

331. 2010 m. gegužės 4 d. buvo apklaustas K, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo vadovaujančias pareigas žvalgybos tarnybose. Šis pareigūnas pažymėjo, kad buvo pokalbis su pareigūnu F dėl galimybės priimti užsienio partnerius ir kaip tai turėtų būti organizuojama. Jis manė, kad norima priimti specialistus, atvykstančius mokytis. Apie sulaikymą ar tokių patalpų įrengimą nebuvo kalbėta. Pareigūnui buvo pasakyta, kad patalpas siūloma skirti asmenims, kuriems taikomos liudytojų apsaugos programos. Taip pat buvo nurodyta, kad būtų galima pasinaudoti karine baze. Pokalbiai buvo abstraktūs, konkrečios informacijos nebuvo.

Liudytojas L

332. L, kuris atitinkamu laikotarpiu ėjo vadovaujančias pareigas Žvalgybos tarnyboje, pažymėjo, kad į Vilniaus oro uosto kontroliuojamą teritoriją jis patekdavo su nuolatiniu leidimu. Į teritoriją buvo galima patekti ir su laikinu leidimu, tačiau tuomet tokie asmenys į teritoriją galėjo patekti tik su palyda.

Liudytojas M

333. 2010 m. balandžio 6 d. buvo apklaustas M, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo vadovaujančias pareigas žvalgybos tarnybose. Šis pareigūnas buvo pasakęs pareigūnui D apie būtinybę sudaryti prielaidas slaptų bendradarbių ekstradicijai. Pareigūnas M bendravo su užsienio partnerių atstovais. Pareigūnas tiksliai nežinojo, kokia yra operacijos projekte Nr. 1 padėtis. Pareigūnas teigė, kad su partneriais aptarė idėją įsteigti žvalgybos paramos centrą. Jiems reikėjo patalpų, kuriose jis galėtų veikti. N ir O buvo paskirta užduotis surasti tinkamas patalpas. Buvo nuspręsta, kad projekto Nr. 2 patalpos yra tinkamos. Partneriai padengdavo visas išlaidas. Pats M prižiūrėjo susitarimų procesą, tačiau negalėjo pateikti daug detalių. M pažymėjo, kad nebuvo patalpų, tinkamų asmenų globai ar sulaikymui. Susitikimai vykdavo pastate. Pastato priežiūrą vykdė N ir O. Jie lydėdavo partnerius. Kadangi partnerių planai šiek tiek keitėsi ir pastatas nebuvo visiškai išnaudotas, buvo nuspręsta jį panaudoti VSD mokymo centrui įkurti. 2005 m. vyko 2-3 skrydžiai, buvo gabenama ryšių įranga, siuntiniai partneriams ir atvirkščiai. Partnerių atstovas lydėdamas kreipdavosi dėl apsaugos. SSD parengė raštą oro uosto administracijai, galbūt ir SGPS, kad pareigūnams būtų leista patekti į teritoriją. SSD pareigūnai lydėdavo krovinius. Pareigūnas neprisiminė, iš kur buvo atvežta ryšio įranga – iš Vilniaus tarptautinio ar Palangos oro uosto, tačiau prieš ją perduodant buvo organizuota apsauga. Vėliau ryšio įranga buvo išvežta.

M pasakė vadovaujančias pareigas ėjusiam pareigūnui S, kad buvo partnerių prašymų palydėti krovinį. M patvirtino, kad tai buvo įmanoma, tačiau tai turėjo būti suderinta su Tarptautiniu Vilniaus oro uostu, taip pat su SGPS. Tuo tikslu buvo parengti raštai.

Liudytojas N

1. Apklausa 2010 m. kovo 9 d.

334. 2010 m. kovo 9 d. buvo apklaustas N, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo pareigūno pareigas. 2003 m. N ir O buvo paskirti padėti partneriams. Buvo tiesioginis M nurodymas. Pareigūnas ieškojo vietos netoli Vilniaus, kur būtų galima įsigyti patalpas. Išsirinkus patalpas, partneriai atvyko jų apžiūrėti. Pareigūnas ir O padėjo partnerių atstovui, kuris vadovavo statybos darbams. Buvo įrengtos administracinės ir poilsio zonos, biliardo stalas, stalo futbolas, smiginis, televizorius, minkštasuoliai, sporto salė ir treniruokliai; paprastai pareigūnas negalėjo patekti į administracines patalpas. Dėl Projekto Nr. 2 pastato įsigijimo, įrengimo ir priežiūros nebuvo pradėta jokia veiklos byla. Areštinei tinkamų patalpų nebuvo. Pats A. N. galėjo laisvai patekti į patalpas, tačiau jam nebuvo žinomas vykdomų operacijų turinys. Asmenys į Projekto Nr. 2 patalpas savarankiškai neatvykdavo. Visada kas nors, pats N arba O, tuos asmenis pasitikdavo ir palydėdavo iš oro uosto ir atgal. Jei kas nors būdavo Projekto Nr. 2 patalpose, būtinai būdavo bent vienas pareigūnas: Net kai patalpose nebuvo nė vieno žmogaus, N kartu su O prižiūrėjo pastatą.

N pažymėjo, kad norint patekti į oro uostą reikėjo pateikti oro uosto raštą. Jis taip pat pažymėjo, kad 2005 m. pradžioje į projekto Nr. 2 patalpas dažniau atvykdavo skirtingi asmenys, o metų pabaigoje – nebe. Jis prižiūrėdavo patalpas kartu su pareigūnu O. Jis pats nepastebėjo, ar iš patalpų buvo išvežta kokia nors įranga. Jis lankėsi patalpose, bet ne visose, nes jos buvo naudojamos ir jam nebuvo pagrindo tai daryti. Be jo, pastate dar buvo pareigūnai M ir O. Kitų pareigūnų ten nebuvo. Jis pats vykdė technines funkcijas. 2005 m. antroje pusėje pareigūnas M jam pasakė, kad pastato apsaugą reikia pavesti atsakingam padaliniui.

2. Apklausa 2010 m. kovo 16 d.

335. 2010 m. kovo 16 d. N buvo apklaustas dar kartą. Pareigūnas pažymėjo, kad į Projekto Nr. 2 patalpas atvykdavo įvairūs asmenys – 2005 m. pradžioje dažniau, o 2005 m. pabaigoje tai nutrūko. Pareigūnas patalpas prižiūrėjo kartu su O. 2005 m. antroje pusėje pareigūnas M jam pasakė, kad statybos reikmių priežiūros vykdymas turi būti pavestas atsakingam padaliniui. Pats N nematė, ar iš patalpų buvo išnešta kokia nors įranga.

Vieną kartą 2005 ar 2006 m. N su partneriais palydėjo transporto priemones į Palangą, VSD transporto priemonės liko, o partneriai nuvažiavo link lėktuvo. Pats N nieko konkretaus nematė. Tada palyda grįžo atgal į Vilnių. Jei jiems reikėdavo išvykti, būdavo rašomas raštas į oro uostą. Ne kartą pareigūnas lydėjo krovinį iš oro uosto, bet dažniausiai tik iš Vilniaus tarptautinio oro uosto. Būdavo parengiamas specialus raštas oro uostui.

Liudytojas O

1. Apklausa 2010 m. kovo 9 d.

336. 2010 m. kovo 9 d. buvo apklaustas O, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo vadovaujančias pareigas žvalgybos tarnybose. Jis lydėdavo partnerius į oro uostą, kelis kartus vyko į Palangą ir atgal.

2. Apklausa 2010 m. kovo 10 d.

337. 2010 m. kovo 10 d. O buvo apklaustas dar kartą. 2003 m. N jam pasakė, kad reikia surasti patalpas. O atliko technines operacijas. Jie surado reikiamas patalpas, kurios vėliau buvo pavadintos projekto Nr. 2 patalpomis. Partneriai išsirinko patalpas. Jie buvo atvykę kelis kartus. 2004 m. pavasarį partneriai pradėjo atvažiuoti. Jie patys atliko darbus, atvežė medžiagas ir įrangą konteineriuose. Reikėjo surasti vietą sandėliavimui; jie surado vietą ir nuvežė ten konteinerius. Patalpose buvo gyvenamoji zona, poilsio zona, administracinė zona, sporto salė, kambarys su stalo žaidimais, kambarys su minkštais suolais ir televizoriumi, virtuvėlė. Pats O. nebuvo apsilankęs visose patalpose. Pareigūnas nežinojo, kas atvyko į patalpas ir kuo jos buvo užimtos. Pastatą aktyviai prižiūrėjo iki 2005 m. antrojo pusmečio, paskui apsilankymų skaičius sumažėjo, patys pareigūnai ten lankėsi rečiau. Projekto Nr. 2 pastato priežiūrą O vykdė rotacijos principu kartu su N. Pats O ten dažniausiai būdavo dieną, o N – naktį. Projekto Nr. 2 pastato įsigijimo, remonto ir priežiūros byla nebuvo pradėta. Iš pokalbių su M O suprato, kad Projektas Nr. 2 buvo žvalgybos paramos centras. 2006 m. pradžioje pareigūnas gavo M nurodymą, kad į Palangos oro uostą reikia pristatyti krovinį. Pareigūnas nuvyko kartu su V ir N. Jie lydėjo partnerius ir kelis kartus važiavo į Palangą ir atgal. Kai kurios transporto priemonės privažiavo prie orlaivio, SGPS ar muitinė neatliko jokio patikrinimo. Jie važiavo pakrauti krovinio ir grįžo nepakrauti.

Liudytojas P

338. 2010 m. balandžio 1 d. buvo apklaustas P, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo pareigas žvalgybos tarnyboje. M jam papasakojo, kad 2002-2003 m. atvyko partnerių atstovai ir pasiūlė organizuoti bendrą operaciją, įkurti Lietuvoje patalpas slaptų bendradarbių apsaugai. Pareigūno M paprašė informuoti jį, kada bus pradėta konkreti operacija dėl patalpų panaudojimo. Tačiau galiausiai ji neįvyko. M sakė, kad partneriai greičiausiai atsisakė projekto. Vėliau patalpos buvo naudojamos VSD reikmėms [pareigūnas turėjo omenyje projektą Nr. 1]. Per susitikimus su partnerių atstovais buvo iškelta idėja dėl integruoto centro, kuriame būtų rengiami VSD pareigūnai ir vykdomos bendros operacijos su partneriais, įkūrimo. A buvo atsakingas už paramą, gautą projektui Nr. 1 – įrangą ar kitomis priemonėmis. Pareigūnas nežinojo apie jokius prašymus įsteigti kalėjimą. Pareigūnas pasiūlė grynai teorinį svarstymą, kad 2003 m. galėjo būti prašymų padėti kovoti su terorizmu ir priimti sulaikytuosius, tačiau tai buvo grynai teorinis svarstymas.

Liudytojas Q

339. 2010 m. kovo 4 d. buvo apklaustas Q, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo vadovaujančias pareigas žvalgybos tarnybose. Jis dalyvavo ieškant Projekto Nr. 1 patalpų.

Liudytojas R

340. 2010 m. kovo 30 d. buvo apklaustas R, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo vadovaujančias pareigas žvalgybos tarnybose. Pareigūnas niekada nesilankė Projekto Nr. 1 patalpose, apie kurias buvo kalbama užduotuose klausimuose. Šios patalpos buvo įkurtos slaptų bendradarbių išdavimui. Tačiau jam buvo pasakyta, kad jokio kalėjimo nėra. Mokymo centras buvo įsikūręs Projekte Nr. 2, kuriame jis lankėsi 2008 m. M minėjo pareigūnui R, kad Mokymo centras buvo pastatytas pagal bendrą projektą su partneriais.

R paliudijo, kad jis niekada nėra buvęs Projekto Nr. 1 patalpose, apie kurias buvo apklaustas. Tačiau jis pažymėjo, kad patalpos buvo įrengtos slaptų bendradarbių ekstradicijai. Pareigūnas T taip pat pažymėjo, kad yra girdėjęs apie slaptų bendradarbių perdavimo centrą. Pareigūnas S, ėjęs vadovaujančias pareigas, nieko nežinojo apie Projekto Nr. 1 pagalbinių patalpų remontą, jo tikslus ar finansavimo išteklius. Tik vėliau jis sužinojo, kad patalpos buvo įrengtos operacijai, kuri arba baigėsi, arba niekada neįvyko.

Liudytojas S

341. S, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo pareigas žvalgybos tarnybose, 2010 m. kovo 18 d. buvo apklaustas. Pareigūnas nežinojo apie atliktą pagalbinių patalpų, esančių Projekte Nr. 1, remontą, jo tikslą ar finansavimo šaltinius. Vėliau jis sužinojo, kad jos buvo ruošiamos operacijai, kuri arba baigėsi, arba neįvyko. VSD buvo įpareigotas plėtoti ryšius su užsienio partneriais pagal 2002 m. nutarimą. Reikėjo bendrauti su labiau patyrusiais partneriais, mokytis iš jų patirties ir gauti naudos iš tokio bendradarbiavimo. Šiuo laikotarpiu buvo nuspręsta įsteigti žvalgybos paramos centrą, kuris būtų naudojamas rengiantis operacijoms ir kartu rengiant VSD darbuotojus. M buvo atsakingas už minėtą sritį, todėl pats S neturėjo jokios papildomos informacijos. Pareigūnas buvo informuotas žodžiu apie bendradarbiavimo su partneriais raidą, susijusią su regioniniu žvalgybos centru. Maždaug 2004 m. gegužės mėn. M jam pasakė, kad partneriai padengė visas išlaidas. Visa informacija apie centrą buvo pateikta žodžiu; jokie dokumentai nebuvo pateikti. Buvo visokių kalbų, bet nieko apie teroristus, jokių užklausų ir pan. Projektas Nr. 2 buvo įsteigtas 2005 m. pradžioje. Pareigūnas nuvyko apžiūrėti patalpų, tačiau jose nebuvo jokių sulaikymui tinkamų patalpų; buvo poilsio zonos ir administracinės patalpos. Pastatas buvo naudojamas minimaliai, nes partneriai neskubėjo priimti jokio sprendimo dėl žvalgybos centro. Vėliau su partneriais buvo pasiektas susitarimas dėl pastato perdavimo VSD. Buvo svarstoma tik dėl teroristų sulaikymo, o prašymų dėl asmenų sulaikymo negauta; teoriškai tai buvo aptarta tik su vadovaujančiais pareigūnais, tačiau jie nepritarė. M jam pasakė, kad prašymų buvo gauta iš partnerių palydėti krovinius. Pareigūnui buvo pasakyta, kad tai reikia derinti su oro uostu ir SGPS, todėl reikėjo parengti specialius raštus. Pats pareigūnas neturėjo jokios informacijos apie orlaivius, kuriuose nusileidžia teroristai.

Liudytojas T

1. Apklausa 2010 m. kovo 2 d.

342. 2010 m. kovo 2 d. buvo apklaustas T, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo pareigas žvalgyboje. Pareigūnas ieškojo patalpų, kuriose būtų galima įrengti saugias patalpas slaptų bendradarbių ekstradicijai. Tačiau visos patalpos buvo netinkamos. D pasiūlė, kur būtų galima jas įrengti, ir patalpos buvo įrengtos projekte Nr. 1.

2. Apklausa 2010 m. kovo 16 d.

343. 2010 m. kovo 16 d. T buvo apklaustas dar kartą. Pareigūnas pažymėjo, kad buvo ieškoma patalpų centrui, į kurį būtų galima perkelti slaptus bendradarbius. Pareigūnas niekada nevežė jokio krovinio ir nieko nežinojo apie projektą Nr. 2.

Žvalgybos tarnybos pareigūnas U pažymėjo, kad patalpų ieškojo kartu su T. Pagal 2002 m. pareigūno D duotus nurodymus patalpos buvo reikalingos slaptųjų bendradarbių laikinam apgyvendinimui ir apsaugai. U pažymėjo, kad dirbdamas Projekte Nr. 1 jis manė, jog patalpos turėjo būti įrengtos slaptų bendradarbių perkėlimui.

Liudytojas U

344. 2010 m. kovo 3 d. buvo apklaustas U, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo pareigas žvalgybos tarnybose. Pareigūnas vykdė užduotį kartu su T. Jie ieškojo patalpų slaptųjų bendradarbių laikinam apgyvendinimui ir apsaugai pagal 2002 m. D įsakymą.

Liudytojas U1

345. 2010 m. kovo 8 d. buvo apklaustas U1, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo pareigas žvalgybos tarnyboje. Dirbdamas Projekte Nr. 1 pareigūnas manė, kad patalpos buvo įkurtos slaptiems bendradarbiams perkelti. Pareigūnas manė, kad miesto centre esančios patalpos buvo netinkamos asmenims sulaikyti.

Liudytojas V

346. 2010 m. kovo 5 d. buvo apklaustas V, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo pareigas žvalgybos tarnyboje. Pareigūnas matė, kad buvo remontuojamas Projekto Nr. 1 pastatas, tačiau jis nebuvo susijęs su minėtu projektu. Jis kartu su N 2006 m. kovo mėn. lydėjo kitas transporto priemones į Palangos oro uostą. Pareigūnas atvyko į oro uostą, o lydima transporto priemonė nuvažiavo prie orlaivio. Išvažiavusi transporto priemonė buvo pakrauta ne trumpesnėmis kaip 1 m ilgio dėžėmis. Jas nešė du asmenys. Pareigūnas negalėjo prisiminti tikslaus dėžių skaičiaus, tačiau jų buvo ne mažiau kaip trys. Iškrovimas truko apie 20-30 minučių. Jis įėjo į oro uostą kartu su M ir N, kurie stovėjo maždaug už 50 metrų nuo orlaivio. Orlaivis nebuvo apžiūrėtas. Pareigūnas palydėjo M ir N atgal iš Palangos kartu su O. Pareigūnas N jam pasakė, kad vyksta operacija. Pareigūnas žinojo, kad prieš vykstant į oro uostą vienas iš pareigūnų parašė laišką oro uostui, kad jie galėtų patekti į oro uostą.

Liudytojas X

347. 2010 m. kovo 5 d. buvo apklaustas X, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo pareigas žvalgybos tarnyboje. Šis pareigūnas dalyvavo organizuojant ir vykdant projekto Nr. 1 patalpų remonto darbus.

Liudytojas Y

348. 2010 m. kovo 8 d. buvo apklaustas Y, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo pareigas žvalgybos tarnyboje. Pareigūnas dalyvavo remontuojant ir tvarkant Projekto Nr. 1 patalpas. Pareigūnas nematė, kad patalpose lankytųsi pašaliniai asmenys.

Liudytojas Z

349. 2010 m. kovo 5 d. buvo apklaustas Z, kuris atitinkamų įvykių, dėl kurių aplinkybių pradėtas ikiteisminis tyrimas, metu ėjo pareigas žvalgybos tarnyboje. Šis pareigūnas dalyvavo organizuojant ir vykdant Projekto Nr. 1 patalpų remonto darbus.

XI. KITI TEISMUI PATEIKTI DOKUMENTAI IR ĮRODYMAI

A. 2011 m. CPT ataskaita

350. Tarp kitų Teismui prieinamų įrodymų buvo 2011 m. CPT ataskaita apie 2010 m. birželio 14-18 d. vykusį CPT delegacijos vizitą Lietuvoje, kurio metu buvo tikrinamos įvairios laisvės atėmimo vietos – policija, kalėjimai ir psichiatrijos įstaigos. Kalbant apie tariamą CŽV slaptų kalėjimų egzistavimą Lietuvoje, pagrindinis delegacijos klausimas buvo bandymas įvertinti ikiteisminio tyrimo veiksmingumą. Tačiau delegacija manė, kad ji taip pat turėtų apsilankyti „dviejuose pritaikytuose objektuose“, kurie parlamentinio tyrimo metu buvo įvardyti kaip „Projektas Nr. 1“ ir „Projektas Nr. 2“.

CPT padarė šias faktines išvadas.

351. Kalbant apie CPT vizito aplinkybes, 2011 m. CPT ataskaitoje rašoma:

„64. 2009 m. rugpjūčio mėn. žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Lietuvoje iki 2005 m. pabaigos veikė slaptos „didelės vertės“ įtariamųjų terorizmu sulaikymo įstaigos, kurias valdė Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV). Remiantis šiais pranešimais, net aštuoni asmenys šiose patalpose buvo laikomi ilgiau nei metus. Šios informacijos šaltiniai esą buvo buvę CŽV pareigūnai, tiesiogiai dalyvavę arba informuoti apie šios agentūros programą, skirtą įtariamiems teroristams sulaikyti ir apklausti užsienio valstybėse esančiose vietose. Be to, buvo patvirtinta, kad aptariamu laikotarpiu CŽV lėktuvai ne kartą skrido į Lietuvą.

2009 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė paskelbė, kad minėti pranešimai bus tiriami. Vėliau juos ėmė tirti (tyrimą pradėjo lapkričio mėn.) Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Šio komiteto išvadoms 2010 m. sausio 19 d. pritarė Lietuvos Respublikos Seimas, o sausio 22 d. Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą. CPT vizito metu 2010 m. birželio mėn. šis tyrimas vis dar buvo vykdomas.

65. Pastaraisiais metais buvo daug įtarimų dėl slapto teroristų sulaikymo, taip pat dėl susijusio neteisėto tokių asmenų perdavimo tarp valstybių reiškinio. Ir 2006 m. rugsėjo 6 d. Jungtinių Valstijų prezidentas viešai pripažino, kad CŽV slaptose vietose užsienyje laikė ir apklausė daug asmenų, įtariamų dalyvavimu teroro aktuose.

Galimas Europos šalių dalyvavimas minėtuose veiksmuose buvo nagrinėjamas Europos Taryboje ir Europos Sąjungoje, o Tarybos Parlamentinės Asamblėjos ir Europos Parlamento ataskaitose buvo patvirtinta, kad kai kurios iš šių šalių dalyvavo sąmoksle.

66. Kaip CPT pabrėžė savo 17-ojoje bendrojoje ataskaitoje, slaptas sulaikymas neabejotinai gali būti laikomas viena iš netinkamo elgesio formų tiek sulaikytam asmeniui, tiek jo šeimos nariams. Be to, panaikinus pagrindines apsaugos priemones, kurias lemia slaptas sulaikymas, t. y. nesant teisminės kontrolės ar bet kokios kitos išorinės institucijos priežiūros ir nesant tokių garantijų kaip galimybė turėti advokatą, neišvengiamai padidėja rizika, kad bus netinkamai elgiamasi.

CŽV valdomose užsienio sulaikymo įstaigose taikomi tardymo metodai neabejotinai lėmė kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimo pažeidimus. Visos abejonės, kurios galėjo kilti šiuo klausimu, išnyko 2009 m. rugpjūčio 24 d. paskelbus 2004 m. gegužės 7 d. specialią CŽV kovos su terorizmu sulaikymo ir tardymo veiklos apžvalgą, apimančią laikotarpį nuo 2001 m. rugsėjo mėn. iki 2003 m. spalio mėn. Nepaisant to, kad Specialiosios peržiūros versija buvo smarkiai cenzūruota, joje aiškiai matyti, kokie žiaurūs metodai buvo taikomi tardant įtariamuosius terorizmu užsienio valstybėse.

67. Būtent tokiomis aplinkybėmis CPT delegacija nagrinėjo klausimą dėl tariamo slaptų sulaikymo įstaigų egzistavimo Lietuvoje. Delegacija kalbėjosi su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku apie Komiteto atlikto šio klausimo tyrimo išvadas ir susitiko su Generalinės prokuratūros nariais, kuriems pavesta atlikti pradėtą ikiteisminį tyrimą.

Pagrindinis delegacijos klausimas buvo pabandyti įvertinti ikiteisminio tyrimo veiksmingumą. Vis dėlto, kad būtų lengviau suprasti, delegacija manė, jog ji taip pat turėtų apsilankyti dviejuose pritaikytuose objektuose, kurie buvo nurodyti Parlamento komiteto pranešime, kai kalbama apie partnerystės bendradarbiavimo projektus Nr. 1 ir Nr. 2.“

352. Dėl „Projekto Nr. 1“ ir „Projekto Nr. 2“ patalpų apžiūros ataskaitoje rašoma: „Projekto Nr. 1“ ir „Projekto Nr. 2“ patalpų apžiūra:

„68. Projekto Nr. 1 patalpas sudarė nedidelis vieno aukšto atskiras pastatas, esantis Vilniaus centre esančiame gyvenamajame rajone. Parlamento komiteto ataskaitoje teigiama, kad „patalpos, tinkamos sulaikytiesiems laikyti, buvo įrengtos atsižvelgiant į partnerių prašymus ir sąlygas… tačiau, remiantis komiteto turimais duomenimis, patalpos nebuvo naudojamos šiam tikslui“.

Projekto Nr. 2 patalpos buvo įrengtos nedidelėje vietovėje, esančioje maždaug už 20 km nuo Vilniaus. Šio projekto patalpas, kur kas didesnes už anksčiau minėtas, sudarė du pastatai (atitinkamai su rudu ir raudonu stogu), kurie buvo sujungti ir padalyti į keturis atskirus sektorius. Raudonu stogu dengto pastato patalpų išplanavimas priminė didelį metalinį konteinerį, uždarytą aplinkinėje išorinėje konstrukcijoje. Dviejose šio pastato dalyse (treniruoklių salėje ir techninėje zonoje) buvo laikomi JAV kilmės aparatai, mašinos ir atsarginės dalys, taip pat instrukcijos ir užrašai anglų kalba. Delegaciją lydintis Lietuvos pareigūnas teigė, kad šią įrangą ir rašytinę medžiagą paliko ankstesni gyventojai. Parlamento komiteto ataskaitoje teigiama, kad „darbų [įrengti šias patalpas] eigą užtikrino patys partneriai … Komitetui parodymus davę asmenys neigia bet kokias prielaidas ir galimybes sulaikytuosius laikyti ir apklausti Projekto Nr. 2 patalpose, tačiau pastato išplanavimas, jo uždarumas ir perimetro apsauga bei fragmentiškas VSD [Valstybės saugumo departamento] darbuotojų buvimas patalpose leido partnerių pareigūnams atlikti veiksmus nekontroliuojant VSD ir naudotis infrastruktūra savo nuožiūra“.

CPT susilaiko nuo išsamaus minėtų objektų aprašymo. Pakanka pasakyti, kad delegacijos apsilankymo metu patalpose nebuvo nieko, kas labai bylotų apie sulaikymo kontekstą; kartu abi patalpas palyginti nedidelėmis pastangomis būtų galima pritaikyti sulaikymo tikslams.“

353. Dėl Lietuvoje atliekamo baudžiamojo tyrimo veiksmingumo ataskaitoje buvo rašoma, kiek tai susiję:

„70. Kaip jau minėta, 2009 m. rugpjūčio mėn. pasirodę įtarimai dėl slaptų sulaikymo patalpų Lietuvoje paskatino 2009 m. lapkričio mėn. pradėti parlamentinį tyrimą, kurio išvados savo ruožtu lėmė, kad 2010 m. sausio mėn. generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą.

Pirmiausia galima paklausti, ar Generalinė prokuratūra parodė reikiamą operatyvumą, kai 2009 m. rugpjūčio mėn. pasirodė pranešimai apie slaptas sulaikymo vietas. Reikia pripažinti, kad tai buvo žiniasklaidoje pasirodžiusių įtarimų klausimas. Tačiau šiuos teiginius reikėjo vertinti atsižvelgiant į tam tikrus neginčijamus faktus, kurie tuo metu jau buvo vieši, t. y. kad CŽV slaptose vietose užsienyje laikė ir apklausinėjo daug įtariamų teroristų ir kad su šiais asmenimis buvo netinkamai elgiamasi (žr. 65 ir 66 punktus). Be to, vis daugėjo įrodymų, gautų iš Europos Tarybos ir kitų institucijų parengtų ataskaitų, kad kai kurios CŽV patalpos galėjo būti Europos šalyse. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad Generalinė prokuratūra turėjo pati imtis iniciatyvos ir pradėti tyrimą, kai 2009 m. vasarą pirmą kartą iškilo klausimas dėl galimo slaptų sulaikymo objektų egzistavimo Lietuvoje.

71 Taip pat kyla klausimas, ar 2010 m. sausio 22 d. pradėto ikiteisminio tyrimo apimtis yra pakankamai plati, kad jį būtų galima laikyti išsamiu. Tyrimas susijęs su galimu piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, kaip nustatyta Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje. Be abejo, įrodymų, liudijančių apie galimą tam tikrų Lietuvos valstybės tarnautojų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, atskleidimas buvo svarbus parlamentinio tyrimo rezultatas, tačiau tai nebuvo vienintelis rezultatas.

Remiantis parlamentinio komiteto surinktais duomenimis, orlaiviai, kuriuos oficialūs tyrimai siejo su CŽV sulaikytų asmenų gabenimu, 2002-2005 m. ne kartą kirto Lietuvos oro erdvę ir tuo laikotarpiu leidosi Lietuvoje. Be to, nors Komitetui nepavyko nustatyti, ar CŽV sulaikytieji buvo įvežti į Lietuvos teritoriją ir (arba) išvežti iš jos, jis padarė išvadą, kad sąlygos tokiam gabenimui egzistavo. Komitetas taip pat „nustatė“, kad Lietuvos valstybės saugumo departamentas buvo gavęs partnerių prašymą įrengti Lietuvoje patalpas, tinkamas sulaikytiesiems laikyti. Ir nors Komitetas padarė išvadą, kad Projekto Nr. 1 patalpos galiausiai nebuvo naudojamos sulaikymo tikslais, jis aiškiai susilaikė nuo tokios galimybės atmetimo Projekto Nr. 2 patalpų atžvilgiu (žr. 68 punktą).

Delegacijai iškėlus klausimą dėl ikiteisminio tyrimo apimties Generalinės prokuratūros nariams, jie atsakė, kad baudžiamajam tyrimui pradėti reikia „faktų“, o ne „prielaidų“; kartu jie pabrėžė, kad jei tyrimo metu paaiškėtų kitų nusikalstamų veikų įrodymų, jo aprėptis galėtų būti atitinkamai išplėsta. Savo ruožtu CPT mano, kad minėtas Parlamento komiteto išvadas sujungus su kitais 70 dalyje nurodytais elementais, tampa aišku, kad būtų buvę tikslingiau, jei ikiteisminio tyrimo apimtis nuo pat pradžių aiškiai apimtų galimą neteisėtą asmenų sulaikymą (ir galimą netinkamą elgesį su jais) Lietuvos teritorijoje.

72. Susitikimo su Generalinės prokuratūros nariais metu CPT delegacija siekė išsiaiškinti, ar ikiteisminis tyrimas atitinka išsamumo kriterijų. Po vizito CPT pirmininkas raštu paprašė pateikti chronologinę ataskaitą apie visus veiksmus, kurių buvo imtasi nuo ikiteisminio tyrimo pradžios (asmenys, iš kurių buvo paimti žodiniai ar rašytiniai įrodymai; gauti ir ištirti dokumentai; atlikti patikrinimai vietoje; paimta medžiaga ir t. t.); taip pat buvo prašoma informacijos apie tai, ar buvo kreiptasi pagalbos į ne Lietuvos valdžios institucijas (visų pirma į Jungtines Amerikos Valstijas ir NATO) ir, jei taip, ar tokia pagalba buvo suteikta.

Delegacija negavo konkrečios informacijos, kurios prašė, nei per minėtą susitikimą, nei iš 2010 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos valdžios institucijų atsakymo. Komitetui buvo pranešta, kad: buvo apklausti su tyrimo objektu susiję asmenys, kurie turėjo reikšmingos informacijos; buvo gauti tyrimui reikšmingi dokumentai; buvo apžiūrėtos patalpos, įvardytos kaip projektai Nr. 1 ir Nr. 2; atliekant tyrimą nebuvo jokių kliūčių. Patvirtinama, kad konkretesnės informacijos pateikti negalima, nes didžioji dalis tyrimo metu surinktų duomenų sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį.

CPT nėra įsitikinęs, kad Komitetui buvo pateikta visa informacija apie tyrimo eigą, kuri galėjo būti pateikta. Be abejo, atsižvelgiant į šiuo metu turimos informacijos trūkumą, lieka atviras klausimas, ar ikiteisminis tyrimas atitinka išsamumo kriterijų.

73. Ikiteisminis tyrimas dar nebaigtas. Generalinės prokuratūros teigimu, surinkti duomenys vis dar analizuojami ir dar reikia priimti sprendimus dėl būtinybės atlikti papildomus tyrimo veiksmus. Susitikę prokurorai tikėjosi, kad tyrimas bus baigtas iki 2010 m. pabaigos.

Kai jis bus baigtas, CPT tikisi, kad bus paskelbta kuo išsamesnė informacija tiek apie ikiteisminio tyrimo metodiką, tiek apie išvadas. Bet kokie informacijos prieinamumo apribojimai dėl valstybės ar tarnybos paslapties turėtų būti kuo mažesni. Taip bus galima tinkamai įvertinti bendrą tyrimo veiksmingumą ir užtikrinti pakankamą viešą jo rezultatų kontrolę.

CPT prašo, kad ikiteisminio tyrimo išvados būtų perduotos Komitetui, kai tik jos bus gautos.

74. Galiausiai CPT buvo informuotas, kad 2010 m. rugsėjo 20 d. Jungtinėje Karalystėje įsikūrusi nevyriausybinė organizacija REPRIEVE raštu kreipėsi į Lietuvos generalinį prokurorą dėl nurodyto asmens, kurį šiuo metu JAV valdžios institucijos laiko Gvantanamo įlankos įkalinimo įstaigose. Organizacija patvirtina, kad iš „patikimiausių šaltinių Jungtinėse Amerikos Valstijose“ gavo informacijos, jog šis asmuo 2004-2006 m. „buvo laikomas slaptame CŽV kalėjime Lietuvoje“, ir prašo ištirti šį klausimą.

CPT norėtų būti informuotas apie veiksmus, kurių ėmėsi Generalinė prokuratūra, atsižvelgdama į minėtą laišką.“

354. 2011 m. CPT ataskaitoje išvardytos šios pastabos ir prašymai suteikti informacijos dėl tariamo CŽV slaptųjų kalėjimų egzistavimo:

„Tariamas slaptų sulaikymo patalpų egzistavimas Lietuvoje

pastabos

– CPT tikisi, kad bus paviešinta kuo išsamesnė informacija tiek apie Generalinės prokuratūros pradėto ikiteisminio tyrimo, susijusio su įtarimais dėl slaptų sulaikymo patalpų Lietuvoje, metodiką, tiek apie išvadas. Bet kokie prieigos prie informacijos apribojimai dėl valstybės ar tarnybos paslapties turėtų būti kuo mažesni (73 dalis).

prašymai pateikti informaciją

– Generalinės prokuratūros pradėto ikiteisminio tyrimo dėl įtarimų dėl slaptų sulaikymo patalpų Lietuvoje išvadas, kai tik jos tampa prieinamos (73 punktas);

– veiksmus, kurių ėmėsi Generalinė prokuratūra, atsižvelgdama į Jungtinėje Karalystėje įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos REPRIEVE 2010 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos generaliniam prokurorui išsiųstą laišką (74 punktas).“

B. Lietuvos Vyriausybės atsakas į CPT 2011 m. ataskaitą

355. 2011 m. gegužės 19 d. Lietuvos Vyriausybė paskelbė atsakymą į 2011 m. CPT ataskaitą ir paprašė ją paskelbti. Vyriausybė iš esmės apibendrino 2011 m. sausio 14 d. prokuroro išvadas (žr. 191-199 punktus pirmiau).

Su tariamu slaptų sulaikymo įstaigų egzistavimu Lietuvoje susijusios ištraukos, kiek tai susiję, išdėstytos taip.

356. Dėl CPT pastabos „CPT tikisi, kad bus paviešinta kuo išsamesnė informacija tiek apie Generalinės prokuratūros pradėto ikiteisminio tyrimo, susijusio su įtarimais dėl slaptų sulaikymo patalpų Lietuvoje, metodiką, tiek apie išvadas. Bet kokie informacijos prieinamumo apribojimai, grindžiami valstybės ar tarnybos paslaptimi, turėtų būti kuo mažesni“, – teigė Vyriausybė:

„Daugumai ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų taikoma įslaptintos informacijos apsauga, nes tokie duomenys sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį, pažymėtą atitinkamomis slaptumo žymomis. Kadangi ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra informacijos, sudarančios valstybės ir tarnybos paslaptį, nutraukus ikiteisminį tyrimą visa ikiteisminio tyrimo medžiaga perduodama saugoti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Informacijos saugumo ir operatyvinės kontrolės skyriui.“

357. Dėl CPT prašymo pateikti „Generalinės prokuratūros pradėto ikiteisminio tyrimo išvadas dėl įtarimų dėl slaptų kalinimo vietų Lietuvoje, kai tik jos bus gautos“, Vyriausybė pareiškė

(1) Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinės žvalgybos valdybos (toliau – JAV CŽV) orlaivių atvykimą ir išvykimą į (iš) Lietuvos Respubliką, JAV pareigūnų patekimą į orlaivius ir orlaivių krovinių bei keleivių patikrinimus.

Su JAV CŽV susijusių orlaivių atvykimas ir išvykimas į/iš Lietuvos Respublikos buvo nustatytas ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau visais atvejais buvo laikomasi Žvalgybos įstatyme (Žin., 2000, Nr. 64-1931) nustatytos tvarkos. Apie Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) planuojamus orlaivių ir krovinių patikrinimus kompetentingi oro uosto ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – VSAT) pareigūnai buvo iš anksto raštu (arba žodžiu) informuojami. Tai patvirtina VSD pateikti bylos dokumentai ir apklausti liudytojai, t. y. oro uosto darbuotojai, VSAT ir VSD pareigūnai. Ikiteisminio tyrimo metu negauta jokių duomenų apie neteisėtą kokių nors asmenų gabenimą minėtais orlaiviais. Priešingai, tyrimo metu apklausti asmenys tokias aplinkybes arba kategoriškai neigė, arba teigė apie tai neturintys jokios informacijos. Todėl baudžiamosios teisės požiūriu teiginys, kad CŽV sulaikyti asmenys buvo gabenami su JAV CŽV susijusiais orlaiviais ar įvežami į (iš) Lietuvos Respubliką, yra tik faktiniais duomenimis nepagrįsta prielaida, kuri prilygsta prielaidai apie bet kokių kitų asmenų ar civilinėje apyvartoje esančių ar draudžiamų daiktų gabenimą. Nesant faktinių duomenų, pagrindžiančių šią prielaidą, baudžiamasis persekiojimas šiuo metu negali būti pradėtas, o baudžiamasis procesas negali būti tęsiamas. Todėl konstatuotina, kad VSD pareigūnai, siekdami netrukdomai patekti į oro uosto teritorijoje nusileidusius orlaivius ir atlikdami su tuo susijusius veiksmus, veikė teisėtai, nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir neviršijo savo įgaliojimų, todėl nepadarė BK 228 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos. Kadangi duomenų apie neteisėtą asmenų gabenimą su JAV CŽV susijusiais orlaiviais nėra, konstatuotina, kad nėra pagrindo spręsti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 291 straipsnį (Neteisėtas valstybės sienos kirtimas) ir 292 straipsnį (Neteisėtas asmenų gabenimas per valstybės sieną) klausimo.

(2) Projektų Nr. 1 ir Nr. 2 įgyvendinimas.

Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad VSD ir JAV CŽV 2002 m. įgyvendino Projektą Nr. 1, o 2004 m. – Projektą Nr. 2. Abiejų projektų įgyvendinimas susijęs su pastatų rekonstrukcija ir įranga. Aptariant argumentus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo dalyje dėl Projekto Nr. 1 įgyvendinimo, būtina atkreipti dėmesį į baudžiamųjų įstatymų galiojimo terminą ir baudžiamosios atsakomybės senaties terminus. …. Tačiau nepaisant šios procesinės kliūties ikiteisminiam tyrimui, konstatuotina, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta vienareikšmiškų duomenų, jog Projekto Nr. 1 įgyvendinimo metu buvo parengtos patalpos sulaikytam asmeniui laikyti. Gauti faktiniai duomenys apie patalpų įrengimo ypatumus (leidžiantys daryti prielaidą apie galimybę jose laikyti sulaikytą asmenį), vertinant juos kartu su kitą patalpų paskirtį pagrindžiančiais duomenimis, atsižvelgiant į tai, kad nėra duomenų apie realų sulaikytų asmenų gabenimą į šias patalpas ir laikymą jose, nesudaro pakankamo pagrindo formuluoti pranešimą apie įtarimą dėl piktnaudžiavimo asmeniui ir tokiu būdu pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą.

Dėl Projekto Nr. 2 ikiteisminio tyrimo metu negauta jokių duomenų apie jo ryšį su sulaikytų asmenų laikymu. Priešingai, ikiteisminio tyrimo metu gauti faktiniai duomenys ir visi su tuo susiję apklausti liudytojai pagrindžia kitą pastato paskirtį ir naudojimą. Tikroji patalpų paskirtis negali būti atskleista, nes ji sudaro valstybės paslaptį.

Konstatuotina, kad nusikalstama veika, numatyta BK 228 straipsnyje, nebuvo padaryta VSD ir JAV CŽV įgyvendinant projektus Nr. l ir Nr. 2.

Pažymėtina, kad nėra pagrindo spręsti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 100 straipsnį (Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su asmenimis) ir BK 146 straipsnį (Neteisėtas laisvės atėmimas) klausimo, nes, kaip jau buvo minėta, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta jokių duomenų apie neteisėtą asmenų gabenimą, jų sulaikymą ar kitokį neteisėtą laisvės apribojimą ar atėmimą. Aptariant prielaidą dėl galimybės laikyti sulaikytą asmenį Projekto Nr. 1 patalpose, dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 100 straipsnį negalimumo pažymėtina, kad nesant minėtose patalpose sulaikytų, suimtų ar kitaip suvaržytų asmenų, negalima konstatuoti ir veikos kvalifikavimui pagal BK 100 straipsnį būtino teisiškai reikšmingo požymio – laisvės atėmimo „paneigimo“.

(3) Informacijos apie vykdomų Projektų Nr. 1 ir Nr. 2 tikslus ir turinį teikimas VSD vadovybės aukščiausiems valstybės vadovams.

VSD tarptautinio bendradarbiavimo teisinis pagrindas nustatytas Žvalgybos įstatyme. Teisės aktai tiesiogiai nereikalauja „patvirtinti“ VSD tarptautinio bendradarbiavimo krypčių (užduočių) jokiu politiniu lygmeniu. Jas lėmė bendras tarptautinio bendradarbiavimo poreikis ir tiesioginiai VSD ryšiai su kitų šalių specialiosiomis tarnybomis. Įgyvendinant projektus Nr. 1 ir Nr. 2 dėl VSD bendradarbiavimo su JAV CŽV, tuometinė VSD vadovybė apie šių projektų tikslus ir turinį neinformavo nė vieno aukščiausio šalies pareigūno. Konstatavus, kad įstatymai nenustato pareigos teikti tokią informaciją, ir atsižvelgiant į tai, kad tokios informacijos teikimas, atsižvelgiant į jos apimtį, gali ir turi būti vykdomas vadovaujantis principu „būtina žinoti“, konstatuotina, kad ir šioje vietoje nėra nusikalstamos veikos – piktnaudžiavimo – požymių.

Pagal BPK 166 straipsnį ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui nustačius nusikalstamos veikos požymių. Nagrinėjamu atveju sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį priėmė Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras, kuris surašė tarnybinį pranešimą. Buvo vienintelis pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą – Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto parlamentinio tyrimo dėl galimo JAV CŽV sulaikytų asmenų gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje išvadose nurodytos aplinkybės.

Apibendrinant ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, konstatuotina, kad nors buvo panaudotos visos būtinos ir pakankamos priemonės faktiniams duomenims apie įtariamas nusikalstamas veikas surinkti, objektyvių duomenų, patvirtinančių piktnaudžiavimo (ar kitos nusikalstamos veikos) faktą, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta, o surinktų faktinių duomenų visumos nepakanka konstatuoti, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos. Todėl šiuo metu negalima konstatuoti nusikalstamų veikų padarymo fakto. Priešingai, tokia prielaidomis pagrįsta informacija, kuri buvo pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, nepasitvirtino ir buvo paneigta. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o jeigu pradėtas, turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taigi ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Jau minėta, kad iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių faktinių duomenų apie VSD ir JAV CŽV bendradarbiavimą vykdant žvalgybinę veiklą matyti, kad vykdant Projektus Nr. 1 ir Nr. 2 teikiant informaciją apie šią veiklą aukščiausiems valstybės vadovams nebuvo padaryta jokia nusikalstama veika. Tačiau šių duomenų visiškai pakanka konstatuoti, kad VSD vadovų M. L., A. P. ir D. D., koordinavusių VSD ir JAV CŽV bendradarbiavimą ir jame dalyvavusių, VSD vadovų, kurie buvo atsakingi už pastatų rekonstrukciją (Projektai Nr. 1 ir Nr. 2), inicijavusių ir vykdžiusių šią rekonstrukciją, bei kitų pareigūnų veiksmuose buvo galimų drausminio nusižengimo požymių. Tačiau minėti VSD vadovai jau nebedirba VSD, todėl drausminės bylos jiems negali būti iškeltos. Be to, pagal VSD statuto 34 straipsnio 2 dalį, praėjus vieneriems metams nuo nusižengimo padarymo dienos negalima skirti drausminės nuobaudos. Todėl, net jei ir būtų duomenų apie galimą drausminį nusižengimą, BPK 214 straipsnio 6 dalyje numatytas sprendimas perduoti medžiagą nutraukiant ikiteisminį tyrimą drausminės atsakomybės klausimui spręsti negali būti priimtas.“

358. Dėl CPT prašymo pateikti informaciją apie „veiksmus, kurių ėmėsi Generalinė prokuratūra, atsižvelgdama į Jungtinėje Karalystėje įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos REPRIEVE 2010 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos generaliniam prokurorui išsiųstą laišką“, Vyriausybė nurodė

„Minėtame pareiškime buvo teigiama, kad JAV CŽV pareigūnai laikotarpiu nuo 2004 m. pavasario iki 2006 m. rugsėjo mėn. gabeno H. į Lietuvos Respubliką, laikė jį Lietuvos Respublikos teritorijoje ir išvežė iš Lietuvos Respublikos. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, kad REPRIEVE nepateikė jokių tai patvirtinančių faktų, nenurodė ir neatskleidė informacijos šaltinio ir, kaip jau minėta, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta jokių duomenų apie tai, kad JAV CŽV neteisėtai gabeno kokius nors asmenis, tarp jų ir H, į/iš Lietuvos Respublikos.“

C. P. Fava parodymai dėl „neformalaus transatlantinio susitikimo“, duoti bylose Al Nashiri prieš Lenkiją ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją

359. Bylose Al Nashiri ir Husayn (Abu Zubaydah) p. Fava buvo apklaustas kaip ekspertas kaip TDIP pranešėjas faktų nustatymo posėdyje (žr. cituotą sprendimą Al Nashiri prieš Lenkiją, §§ 42 ir 305-318); ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, §§ 42 ir 299-304). Jis, be kita ko, atsakė į Teismo klausimus dėl 2005 m. gruodžio 7 d. neoficialaus transatlantinio Europos Sąjungos ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos užsienio reikalų ministrų, įskaitant Condoleezzą Rice, susitikimo, „patvirtinančio, kad valstybė narė žinojo apie ypatingojo perdavimo programą“, kaip nurodyta 2007 m. EP rezoliucijos „L“ dalyje, įrašų (žr. pirmiau cituotą Husayn (Abu Zubaydah), § 300; ir Al Nashiri prieš Lenkiją, § 306; taip pat žr. 285-286 punktus). Jis davė tokius parodymus.

Dėl slapto šaltinio, iš kurio buvo gauti įrašai – kuriuos jis vadino „apklausa“ – patikimumo patikrinimo:

„Taip, patikimumas buvo patikrintas, tai buvo konfidencialus šaltinis, gautas iš Europos Sąjungos tarnybų, visų pirma iš Komisijos. Vašingtone, kai gavome [Vašingtono] susitikimo ataskaitą, patikrinome, ar ji iš tiesų atitinka tikrąjį susitikimo turinį, ir tos pačios nuomonės laikėsi laikinojo komiteto pirmininkas, ir iš tiesų šis dokumentas buvo įsigytas kaip vienas iš pagrindinių dokumentų galutinėje ataskaitoje, kurią pasiūliau ir kurią patvirtino laikinasis komitetas, o vėliau patvirtino Parlamentas.“

Dėl dokumento pobūdžio:

„[A] debriefing. Kai kurie posėdžiai, kai yra prašymas – šiuo atveju prašymą pateikė Amerikos valstybės departamentas – nėra protokoluojami; tačiau bet kuriuo atveju parengiamas dokumentas, kuriame pakankamai išsamiai aprašoma diskusijų eiga, net jei jis vėliau oficialiai nepaskelbiamas posėdžio protokole. Šiuo atveju buvo paprašyta ne protokoluoti [susitikimą], bet buvo paprašyta surašyti šį dokumentą, laikantis šios praktikos, ir būtent šis dokumentas, t. y. apibendrinimas, buvo pateiktas mums.“

Dėl transatlantinio susitikimo temos:

„Ypatingieji perdavimai. Amerikos valstybės sekretorė Condoleezza Rice susitiko su ministrais, ir diskusijų tema buvo tai, apie ką tais mėnesiais kalbėjo plačioji visuomenė Amerikoje ir Europoje – manau, kad mūsų laikinasis komitetas jau buvo įsteigtas – tai buvo ypač aktualus klausimas, ir kelios vyriausybės buvo susirūpinusios dėl pasekmių, kad ši neteisminė veikla kovojant su terorizmu, naudojant ypatinguosius perdavimus kaip praktiką, gali sukelti problemų įvairioms vyriausybėms, susijusių su viešąja nuomone ir parlamentiniais tyrimais, kurių kai kurie tuo metu jau buvo atlikti. Todėl kai kurios vyriausybės klausė, ar tai, kas žinoma, atitinka tiesą ir ar visa tai neprieštarauja tarptautinėms konvencijoms, pradedant Ženevos konvencija.

Šiuo atveju, kaip matyti iš gauto pranešimo, ponia Rice atsakė, kad toks operatyvinis pasirinkimas kovojant su terorizmu buvo būtinas, nes dėl netipinio konflikto pobūdžio, kai subjektas buvo ne valstybė, o teroristų grupuotė, nebuvo galima visapusiškai taikyti tarptautinių konvencijų, kurios iki tol daugiausia buvo skirtos tradiciniams konfliktams reguliuoti. Tai yra tezė, kurią mums Vašingtone, kai turėjome klausymą, pateikė ir Condoleezza Rice patarėjas teisės klausimais, ir mums buvo paaiškinta, kad jie manė, jog negali taikyti Ženevos konvencijos ir kad, jų nuomone, ypatingieji perdavimai buvo būtini ir naudingi net Europos vyriausybėms, nes dėl jų Europos šalys, Europos vyriausybės [ir] Europos bendrija galėjo apsiginti nuo terorizmo grėsmės.

Be to, prisimenu – žinoma, kalbame apie septynerių metų senumo įvykius – kad po minėto ataskaitinio susirinkimo tarp Europos vyriausybių kilo gana audringa diskusija tarp tų, kurie manė, kad ši praktika turėtų būti cenzūruojama dėl akivaizdžių priežasčių, susijusių su tarptautine teise, ir kitų vyriausybių, kurios, priešingai, manė, kad ji turėtų būti remiama. …“

Dėl dokumento turinio:

„[T]am dokumente buvo tiksliai nurodytos intervencijos su Europos Sąjungos valstybių narių ministrų pavardėmis. Tas dokumentas gana aiškiai atspindėjo, kaip vyko diskusija, tai buvo ne tik įvairių nagrinėtų temų santrauka, bet dokumente iš tikrųjų buvo priminta, kas ką pasakė. Tiesą sakant, diskusija įsiliepsnojo ir dėl to, kad buvo išsakytos skirtingos pozicijos, [kurios] šiame dokumente atkurtos gana tiksliai. Kurios valstybės narės jautė poreikį išsakyti abejones ir prieštaravimus dėl ypatingųjų perdavimų praktikos, o kurios valstybės narės, priešingai, jautė poreikį palaikyti ponios Rice tezę. …

Diskusija prasidėjo dėl to, kad prieš keletą savaičių Amerikos spauda atskleidė šį faktą, manau, kad tai buvo „Washington Post“ straipsnis, kurį vėliau perėmė ABC, ABC televizija, ir kuriame buvo teigiama, kad Europoje yra slaptos sulaikymo vietos. Ypatingieji perdavimai buvo gana plačiai paplitusi praktika 2002 ir 2003 m. ir kad Europoje buvo mažiausiai dvi slaptos sulaikymo vietos. Vėliau Prezidentas Bušas savo pareiškime patvirtino, kad buvo keletas sulaikytųjų, Al Qaeda narių, kurie buvo perkelti į Gvantanamą po to, kai perėjo kai kurias CŽV kontroliuojamas sulaikymo vietas, taip savotiškai pateisindamas ir patvirtindamas tai, ką tuo metu sakė Amerikos žurnalistai.

Kiek pamenu, susitikimas su Condoleezza Rice ir Europos ministrais įvyko iš karto po šių amerikiečių spaudos atskleistų faktų, ir iš tiesų tai buvo viena iš priežasčių, kodėl buvo įsteigtas mūsų Laikinasis komitetas.“

D. Dokumentai, susiję su tyrimą atliekančio prokuroro atliktu Projekto Nr. 1 ir Projekto Nr. 2 patikrinimu vietoje

360. Vyriausybė pateikė protokolų, surašytų atliekant Projekto Nr. 1 ir Projekto Nr. 2 patikrinimus vietoje, kuriuos atitinkamai 2010 m. kovo 17 d. ir birželio 4 d. atliko tyrimą atliekantis prokuroras, kopijas (taip pat žr. 186 ir 190 punktus). Dokumentai buvo pateikti lietuvių kalba ir su vertimu į anglų kalbą[6].

1. 2010 m. kovo 17 d. Projekto Nr. 1 patikrinimo vietoje protokolas.

361. Dokumento vertimas į anglų kalbą, kiek tai svarbu, skamba taip:

„Vertimas į anglų kalbą

VISIŠKAI SLAPTAI

DECLASSIFIED

[Parašyta ranka]

PATALPŲ PATIKRINIMO PROTOKOLAS

2010 m. kovo 17 d.

Vilnius

Patikrinimas pradėtas [Rašyti ranka] 14.15 val. ir baigtas [Rašyti ranka] 15.00 val.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras [vardas ir pavardė], vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso 166, 167, 205, 207 straipsniais, atvyko į [Rašoma ranka] teritoriją, esančią Z. Sierakausko g. 25, Vilniuje, ir, vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso 92, 179 ir 207 straipsniais, atliko objektų, turinčių reikšmės nusikalstamoms veikoms tirti, apžiūrą bei užfiksavo šio tyrimo veiksmo eigą ir rezultatus.

Generalinės prokuratūros Kontrolės skyriaus prokuroras [vardas ir pavardė] dalyvavo šio tyrimo veiksmo eigoje fiksuojant tyrimo veiksmus ir jų rezultatus …

Patikrinti objektai: [rašoma ranka] teritorija, esanti Z. Sierakausko g. 25, Vilniuje, ir joje esantis pagalbinis pastatas.

Apžiūros metu nustatyta: [rašoma ranka] teritorija, adresu Z. Sierakausko g. 25, Vilnius, yra šalia Z. Sierakausko gatvės. Iš gatvės pusės aptverta mūrine siena, iš kitos pusės – vieline tvora, aptverta netaisyklingos formos teritorija. Palei Z. Sierakausko gatvę teritorija aptverta mūrine spalvota siena, aplink teritoriją yra daugiaaukščiai gyvenamieji namai. Prie įvažiavimo į teritoriją yra metaliniai vartai. Taip pat yra metalinis vartelis. Prie įvažiavimo yra automobilių stovėjimo aikštelė. Kairėje automobilių stovėjimo aikštelės pusėje stovi didesnis mūrinis pastatas. Jį galima vadinti pagrindiniu pastatu. Dešinėje (dešiniajame teritorijos kampe) stovi mažesnis pastatas, kurį būtų galima vadinti pagalbiniu pastatu. Pagalbinis pastatas yra plytų mūro, geltonos spalvos, vieno aukšto. Atstumas tarp pastato sienos ir tvoros išilgai Z. Sierakausko g. yra 5,7 m. Atstumas tarp kitos (galinės) pastato pusės ir tvoros, statmenos Z. Sierakausko g., yra 3,55 m. Pagalbinis pastatas yra pailgas, plokščiu stogu. Pastato ilgis – 17,50 m, plotis – 6,30 m. Stebint iš priekinės pastato pusės, vidurinė pastato dalis atrodo išsikišusi. Šioje pastato dalyje yra dveji pakeliami baltos spalvos vartai – įvažiavimai į garažus. Pastato langai balti, plastikiniai. Patalpos, schemoje pažymėtos Nr. 2, languose įrengtos metalinės pakeliamos apsaugos svirtys. Abiejose pastato pusėse yra įėjimo durys, t. y. plastikinės baltos spalvos durys. Prie protokolo pridedamoje schemoje nurodyti langai ir durys bei patalpos. Ant pastato fasado, taip pat teritorijoje įrengtos vaizdo stebėjimo kameros. Patalpų apžiūra pradedama įėjus pro duris, kurios yra tolimiausioje pastato dalyje, jei pastatas stebimas iš gatvės. Vidinės pastato rudos spalvos patalpų sienos, yra mūrinės, tinkuotos, nudažytos geltona spalva. Visos vidinės durys pagamintos iš faneros, šviesios spalvos, su įprasta spyna. Grindys kambariuose, koridoriuose, sanitarinėse patalpose, virtuvėje, garažuose išklotos plytelėmis. Patalpose, pažymėtose Nr. 1 ir Nr. 2, grindys išklotos linoleumu. Kambarių, koridorių, virtuvės, sanitarinių patalpų lubos dengtos plastikinėmis dailylentėmis. Patalpų, pažymėtų Nr. 1 ir Nr. 2, lubos tinkuotos, nudažytos balta spalva. Įėjus pro minėtas duris, yra 1,45 x 1,07 dydžio įėjimo holas Nr. 2. Dešinėje pusėje yra įėjimo į patalpą Nr. 2 durys. Šios patalpos dydis 4,10 x 3,06 m. aukštis 3,61 m. Šių patalpų sienos tinkuotos, nudažytos geltona spalva. Kai kuriose apatinėse sienų dalyse dažai atsilupę, galbūt dėl drėgmės. Kitų vizualiai pastebimų ypatingų sienų savybių nėra.

Patalpoje stovi stalas, taip pat ant stalo ir grindų yra naudotų kompiuterio dalių. Kambaryje yra du langai, kurių plotis 1,40 m, aukštis 52 cm. Toliau nuo prieškambario yra siauras koridorius, plotis 80 cm. Kairėje koridoriaus pusėje yra sanitarinė patalpa Nr. 2. Ją sudaro tualetas ir kriauklė. Koridoriaus gale yra durys į garažą Nr. 2. Garažas yra per visą pastato plotą, o palei patalpą yra duobė, kuri apžiūros metu buvo uždengta lentomis. Garaže yra įvairių dėžių, senų daiktų, dviračių ir kt. Garaže ant sienos yra elektrinis šildymo katilas. Pastato šildymo sistemą sudaro radiatoriai, kurie yra visame pastate. Garažo Nr. 2 dydis yra 7,05 x 3,65 m. Iš garažo yra durys į virtuvę. Ši patalpa yra 3,20 x 3,00 dydžio. Kambaryje yra vienas langas, jis yra l,33 pločio. Palei langą stovi stalas su kėdėmis. Virtuvės baldai palei sieną, kuriuos sudaro gaudyklė, elektrinė viryklė, lentyna, taip pat kriauklė, įrengia virtuvę. Prie sienos, esančios priešais sieną su langu, stovi šaldytuvas „Sharp“. Kampe yra dušo kabina. Toliau yra įėjimas į garažą Nr. 1 ir į kambarį Nr. 1 iš virtuvės.

Garažo Nr. 1 dydis yra 3,85 x 3,22 m. Garaže yra nedidelis traktorius, padangos, pianinas ir stelažas su įvairiais daiktais. Kambario Nr. 1 dydis yra 4,12 x 3,75 m. Kambaryje yra du langai, kurių plotis 1,40 m. Kambaryje yra ovalus stalas su 6 kėdėmis. Dar vienas stalas yra kambario kampe, netoli prieškambario. Ant sienos, kuri yra arčiausiai Z. Sierakausko gatvės, stovi plastikinė pilkos spalvos 2 x 20 dydžio, 10 cm gylio retransliatoriaus dėžutė. Joje įrengti kabelių įvadai; į kambarį nukreipti kabeliai neprijungti. Dėžutė sumontuota 100 cm atstumu nuo įėjimo į salę šoninės sienos ribos. Iš šios patalpos patenkama į 2,86 x 1,18 m dydžio prieškambarį Nr. 1. Iš prieškambario taip pat patenkama į sanitarinę patalpą Nr. 1, kurioje įrengtas klozetas ir kriauklė. Abi sanitarinės patalpos, taip pat virtuvės sienos iš dalies padengtos plytelėmis. Prieškambaryje galima išeiti iš pastato.“

2. 2010 m. birželio 4 d. Projekto Nr. 2 patikros vietoje protokolas

362. Dokumento vertimas į anglų kalbą, kiek tai aktualu, skamba taip:

„Vertimas į anglų kalbą

PASTATO IR TERITORIJOS, ESANČIŲ ANTAVILIŲ G. 27A VILNIUS

2010 m. birželio 4 d.

Vilnius

Patikrinimas pradėtas 9.20 val. ir baigtas 10.35 val.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras [vardas ir pavardė], atvyko į pastatą ir teritoriją, esančius Antavilių g. 27A. A [27], Vilnius, vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso 92, 179 ir 207 straipsniais, atliko minėtų objektų apžiūrą.

Patikrinimo metu dalyvavę ir patikrinimo veiksmuose dalyvavę asmenys: Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras [vardas ir pavardė], Valstybės saugumo departamento valdybos viršininkas [vardas ir pavardė], Valstybės saugumo departamento Mokymo centro viršininkas [vardas ir pavardė].

Oro sąlygos, apšvietimas patikrinimo metu: diena, giedras oras, be saulės, be kritulių.

Patikrinimo metu nustatyta: Teritorija aptverta metaline vielos tvora, be papildomų saugos ar apšvietimo priemonių. Į teritoriją patenkama per metalinę varčią, kurioje įrengta paprasta spyna, rakinama paprastu raktu. Transporto priemonės įvažiuoja pro metalinius vartus. Teritorijoje yra pastatas, kurį sudaro dvi sekcijos. Atrodo, kad 1 sekcija yra gyvenamoji. Tai dviejų aukštų pastatas su mansarda, antrame aukšte yra balkonai. Išorės apdaila iš skaldytų plytų ir dažytų dailylenčių. 2 sekcija yra angaro tipo, išorės apdaila – iš skardos.

Abiejose sekcijose įrengtos patalpos turi numerius, patalpos yra klasės, darbo kambariai, vienviečiai ir dviviečiai gyvenamieji kambariai, virtuvė ir skalbykla, laisvalaikio kambarys (biliardo, stalo teniso stalai), biblioteka, sandėliai, tualetai, garažai, budėtojo kambarys, sandėliukas, treniruoklių salė, šaudymo salė. Mansarda neįrengta; ji taip pat neturi šilumos izoliacijos. Pastato perimetras stebimas vaizdo stebėjimo kameromis; nė viename lange neįrengtos vidinės ar išorinės langų grotos. Nėra patalpų, skirtų laikinam sulaikymui, įrengtų su grotomis ar kitaip pritaikytų priverstiniam laisvės atėmimui.

[Pastaba: šaudymo salė pritaikyta tik lazeriniams, o ne šaunamiesiems ginklams. …“

E. 2002 m. liepos 25 d. rezoliucija ir operatyvinių veiksmų planas

363. Vyriausybė pateikė iš dalies išslaptintų dokumentų kopijas, kurie abu datuoti 2002 m. liepos 25 d. ir pavadinti atitinkamai „Nutarimas pradėti operatyvinę bylą“ (toliau – 2002 m. VSD nutarimas) ir „Operatyvinių veiksmų planas“ (toliau – 2002 m. VSD veiksmų planas). Dauguma dokumentų dalių yra užtušuotos.

364. 2002 m. VSD nutarimo vertimas į anglų kalbą skamba taip:

„IŠTRAUKOS

[adresato pavadinimas užtušuotas].

REZOLIUCIJA Nr. 01-21-531 vs/02

Inicijuoti [užtušuota] bylą

2002 m. liepos 25 d. Vilniaus m.

[trys teksto eilutės užtušuotos].

iškilus [užtemdyta] būtinybei surasti ir sutvarkyti patalpas [užtemdyta] dirbančių slaptųjų žvalgybos bendradarbių ekstradicijai (perdavimui), taip pat užtikrinti jų apsaugą ir gyvenimo sąlygas [likusi teksto dalis, maždaug pusė puslapio užtemdyta].“

365. 2002 m. VSD veiksmų plano vertimas į anglų kalbą skamba taip:

„IŠTRAUKA

[užtušuota] byla [užtušuota] [blackened] VEIKSMŲ PLANAS

2002 07 25 Vilnius

[trys teksto eilutės užtušuotos]

1) parinkti patalpas ir aprūpinti jas reikiamomis priemonėmis slaptų žvalgybos bendradarbių ekstradicijai organizuoti [užtemdyta]

2) organizuoti slaptų žvalgybos bendradarbių apsaugą, sudaryti jiems būtiniausias gyvenimo sąlygas.

[likęs tekstas, apimantis maždaug vieną puslapį, užtušuotas]“

F. Pranešimas apie 2005 m. spalio 6 d. incidentą Vilniaus oro uoste

366. Vyriausybė pateikė VSAT pareigūno ir vyresniojo specialisto J. K. ataskaitos (toliau – VSAT ataskaita) kopiją, kurioje pasakojama apie 2005 m. spalio 6 d. įvykusį incidentą, kai VSAT pareigūnui R. R. buvo neleista patekti į Vilniaus oro uoste netikėtai nusileidusį lėktuvą N787WH. Vyriausybės pateiktame ataskaitos vertime į anglų kalbą[7], kiek tai susiję, rašoma taip:

„Vertimas į anglų kalbą

Kapitonas R[…]. C.[…]

Laikinai einantis viršininko pareigas

Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkto viršininkas

OFICIALUS PRANEŠIMAS DĖL NELAIMINGO ATSITIKIMO ORO UOSTO PASIENIO KONTROLĖS PUNKTE 2005 10 06 VILNIUS

Spalio 5 d. 5.15 val. neplanuotas lėktuvas iš Antalijos nusileido Vilniaus oro uosto BChP [pasienio kontrolės punkte]. Valstybės sienos apsaugos pareigūnas R. R.[…], vykdantis sargybą „Lėktuvų lydėjimas ir tikrinimas“, bandė prieiti prie minėto orlaivio ir atlikti veiksmus pagal tarnybines instrukcijas (užsirašyti borto numerį, išsiaiškinti, iš kur lėktuvas atskrido, koks išvykimo laikas, ar yra keleivių), tačiau, likus iki orlaivio apie 400 metrų, jį sustabdė aviacijos saugumo darbuotojai ir neleido prieiti prie orlaivio. Lauke buvo prastas matomumas (rūkas), tačiau buvo galima pastebėti, kad aviacijos saugumo darbuotojai patruliuoja aplink orlaivį ir kad stovi du aviacijos saugumo patruliniai automobiliai. Pareigūnas matė, kaip automobilis išvažiavo nuo minėto orlaivio ir pro vartus paliko BChP oro uosto teritoriją. Susisiekiau su Aviacijos saugumo pamainos viršininku, kuris man paaiškino, kad VSAT vadai buvo informuoti apie šio orlaivio nusileidimą ir aviacijos saugumo veiksmus, kurių buvo imtasi. Minėtas orlaivis, užsipylęs degalų, iš Vilniaus oro uosto BCHP išskrido 6.05 val.

Apie minėtą įvykį buvo informuotas Vilniaus pasienio rinktinės OD [dienos pareigūnas].“

G. Buvusio Lietuvos prezidento V. Adamkaus 2009 m. lapkričio 26 d. raštas CNSD.

367. Vyriausybė pateikė Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus 2009 m. lapkričio 26 d. laiško, adresuoto CNSD dėl Seimo tyrimo, kopiją. Vyriausybės pateiktame šio laiško vertime į anglų kalbą[8], kiek tai svarbu, rašoma taip:

„Atidžiai sekdamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (toliau – Komitetas) pradėto parlamentinio tyrimo dėl Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinės žvalgybos valdybos sulaikytų asmenų tariamo gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje darbą, nusprendžiau nedelsdamas informuoti Komitetą apie atitinkamo laikotarpio įvykius Lietuvoje. Esu įsitikinęs, kad tai prisidės prie tyrimo objektyvumo.

Norėčiau priminti, kad 2004 m. kovo 29 d. Lietuva tapo NATO nare. Siekiant narystės šioje organizacijoje ir ypač artėjant mūsų šalies priėmimui į aljansą, vyko labai intensyvios ir aktyvios derybos su daugybe konsultacijų ir susitikimų. Todėl bendravimas su būsimais ir vėlesniais partneriais, t. y. NATO organizacija ir jos valstybėmis narėmis, buvo labai glaudus ir aktyvus.

Ypač norėčiau išskirti bendradarbiavimą su strategine Lietuvos partnere – Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, kurių paramą Lietuvos priėmimui į NATO būtų sunku pervertinti. Šis bendravimas vyko įvairiais lygmenimis – nuo valstybių vadovų delegacijų iki politikų, valstybės tarnautojų, krašto apsaugos ir daugelio kitų sričių specialistų delegacijų. Taip pat labai svarbus buvo ir tebėra bendrų projektų ir operacijų gynybos ir saugumo srityje įgyvendinimas bendradarbiaujant su partneriais.

Kaip tuometinis valstybės vadovas buvau informuotas apie svarbiausius gynybos ir saugumo projektus, įgyvendintus bendradarbiaujant su kai kuriais NATO partneriais, kaip apie abipusio pasitikėjimo ir veiksmingo bendradarbiavimo pavyzdžius. Komitetas turėtų būti susipažinęs su šia informacija.

Tačiau niekada nebuvau informuotas apie šiuo metu tiriamą klausimą, susijusį su CŽV kalėjimais, ir apie jį sužinojau tik iš žiniasklaidos. Lietuvos radijo ir Lietuvos televizijos laidos „Paskutinis klausimas“ tiesioginiame eteryje paklaustas apie šį klausimą, vedėjui atsakiau, kad niekada negirdėjau ir nebuvau informuotas apie minėtas operacijas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Mano atsakymus išgirdo laidoje dalyvavę Lietuvos žmonės ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas. Dar kartą pareiškiu, kad apie tariamą kalėjimo egzistavimą, sulaikymus ir su tuo susijusią veiklą nežinojau ir nebuvau informuotas.

Tikiuosi, kad Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, išnagrinėjęs paskleistą Lietuvos valstybę žeminančią informaciją, paskelbs tiesą atskleidžiančius faktus.“

H. Vidaus reikalų ministerijos 2009 m. gruodžio 9 d. raštas

368. Vyriausybė pateikė Vidaus reikalų ministerijos 2009 m. gruodžio 9 d. raštą Seimo NSGK pirmininkui. Laiškas, be kita ko, buvo susijęs su 2005 m. spalio 6 d. incidentu. Ministerija taip pat informavo Seimą, kad dėl to nebuvo atliktas joks vidaus tyrimas, atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nustatyta drausmės taisyklių pažeidimo, ir kad VSAT gavo VSD raštą, kuriame informuojama apie N787WH nusileidimą ir priemones, kurių VSD ketino imtis dėl šio nusileidimo. VSAT 2005 m. spalio 5 d. raštą gavo 2005 m. spalio 7 d.

I. 2010 m. kovo 15 d. Palangos oro uosto raštas

369. Vyriausybė pateikė Palangos oro uosto 2010 m. kovo 15 d. rašto Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai (toliau – Palangos oro uosto raštas) kopiją. Šiame rašte teigiama, kad Palangos oro uostas negavo jokio VSD rašto dėl „galimo jo darbuotojų patekimo į oro uostą ir bet kokių procedūrų, susijusių su orlaiviu, atlikimo“, kiek tai susiję su 2005 m. vasario 18 d. įvykusiu N787WH nusileidimu. Pridėtoje sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad N787WH atskrido iš Bukarešto pakeliui į Kopenhagą. Jis atvyko 20.09 val. ir išskrido 21.30 val.

J. Muitinės departamento 2010 m. balandžio 12 d. raštas

370. Vyriausybė pateikė Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2004 m. balandžio 12 d. rašto Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai kopiją, kuriuo prokuroras informuojamas, kad 2005 m. vasario 18 d. 20.09 val. į Palangos oro uostą atskridęs orlaivis N787WH nebuvo užregistruotas Klaipėdos teritorinės muitinės Palangos oro uosto posto orlaivių atvykimo registracijos žurnale. N787WH taip pat nebuvo patikrintas, kai spalio 6 d. 5.15 val. iš Anatalijos (Turkija) nusileido Vilniaus oro uoste.

K. 2010 m. balandžio 27 d. VSAT raštas

371. Vyriausybė pateikė 2010 m. balandžio 27 d. VSAT raštą Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai. Laiško vertime į anglų kalbą[9] rašoma, kiek tai susiję:

„… Šiuo raštu pateikiame prašomus dokumentus ir norėtume informuoti, kad [VSAT ] informacinėje sistemoje užfiksuoti šie duomenys:

5 JAV piliečiai atvyko į Lietuvos Respubliką, kai 2005 m. vasario 18 d. lėktuvu, kurio uodegos Nr. N787WH nusileido Palangos oro uoste:

1. [L.E.W.], dok. Nr. …

2. [F.X.B.], dok. Nr. …

3. [E.M.V.], dok. Nr. …

4. [R.A.L.Z.], dok. Nr. …

5. [J.S.], dok. Nr. …

Jokių kitų datų, susijusių su asmenimis, kirtusiais sieną po nurodyto orlaivio atvykimo, neturime. … [Galima pažymėti, kad kai 2005 m. spalio 6 d. 5.15 val. neplanuotas lėktuvas iš Antalijos nusileido Vilniaus oro uoste … [pasienio kontrolės punkte] valstybės sienos apsaugos pareigūnas … būdamas maždaug už 400 metrų nuo lėktuvo, buvo sustabdytas aviacijos saugumo darbuotojų … ir apribojo priėjimą prie lėktuvo … [T]uo metu stovėjo du Aviacijos saugumo tarnybos automobiliai. Pareigūnas matė, kaip transporto priemonė nuvažiavo nuo minėto orlaivio ir paliko oro uosto [pasienio kontrolės punkto] teritoriją pro Aviacijos saugumo darbuotojų kontroliuojamus vartus. … Po to VSAT gavo įslaptintą raštą iš [VSD]. …“

XII. TEISMO APKLAUSTŲ EKSPERTŲ PARODYMŲ IŠTRAUKOS

372. 2016 m. birželio 28 d. Teismas išklausė senatoriaus Marty, J. G. S. ir J. Black parodymus (taip pat žr. 17-18 punktus). Toliau pateikiamos jų parodymų ištraukos paimtos iš faktų nustatymo posėdžio stenogramų. Jos pateikiamos tokia tvarka, kokia buvo renkami įrodymai.

A. Senatoriaus Marty ir J. G. S. pranešimas „Turimų įrodymų, įskaitant skrydžio duomenis, dėl Lietuvos ir Abu Zubaydah bylos išskyrimas“

373. 2013 m. gruodžio 2 d. senatorius J. Marty ir J. G. S. Teisme skaitė panašų pranešimą byloje Al Nashiri prieš Lenkiją (cituota pirmiau, §§ 311-318).

374. Jų žodinis pranešimas šioje byloje buvo visiškai įrašytas ir įtrauktas į faktų nustatymo posėdžio stenogramą. Toliau cituojamos ištraukos paimtos iš stenogramos.

375. Pranešimo tikslą J. G. S. paaiškino taip:

„Ponia Pirmininke, gerbiamieji teisėjai, šalių atstovai, anksčiau man teko garbė tris kartus kreiptis į šį Teismą dėl bylų, susijusių su CŽV perdavimo, sulaikymo ir tardymo programos aspektais, kurie pasireiškė Europos Tarybos teritorijose. Šiandien manęs prašoma pateikti turimų dokumentinių įrodymų, įskaitant skrydžių duomenis, susijusius su Lietuva ir pareiškėju šioje byloje Abu Zubaydah, santrauką. Vis dėlto prašyčiau Teismo ir šalių atkreipti dėmesį į mano anksčiau duotus parodymus, kad šiame pranešime nepagrįstai nesikartočiau. Norėčiau tik pasakyti, kad aptariami piktnaudžiavimai yra plačiai paplitusios ir sistemingos praktikos, kuria siekiama slapta ir neribotą laiką laikyti terorizmu įtariamus asmenis, kurie niekada nebuvo kaltinami jokia nusikalstama veika, dalis – kai kuriais atvejais, taip pat ir A. Zubaydah atveju, – iki ketverių metų ir ilgiau, kai su šiais asmenimis, pažeidžiant jų asmens neliečiamybę ir atsižvelgiant į jų laikymo sąlygas, taikomi įvairūs piktnaudžiavimo metodai, eufemistiškai vadinami sustiprinto tardymo metodais.“

Po to buvo pateiktas žemėlapis, kuriame pavaizduotas tarpusavyje susijusių įvairių vietų tinklas, kuris 2006 ir 2007 m. Marty ataskaitose vadinamas „pasauliniu voratinkliu“ (žr. 270-277 punktus; taip pat žr. pirmiau minėtą Husayn (Abu Zubaydah), § 306).

376. Dėl to, kad Lietuva nebuvo įtraukta tarp šalių, įtariamų CŽV juodųjų buveinių įrengimu Marty tyrime, senatorius Marty pareiškė taip: „Tai, kad Lietuva nebuvo įtraukta tarp šalių, įtariamų CŽV juodųjų buveinių įrengimu, buvo nurodyta 2007 m. liepos mėn:

„Ponia pirmininke, teisėjai, ponios ir ponai, keli žodžiai įžangai. Pirma, kodėl 2006 ir 2007 m. ataskaitose neminima Lietuva? Yra dvi priežastys. Pirma, tuo metu turėjome labai mažai išteklių, todėl daugiausia dėmesio skyrėme Lenkijai ir Rumunijai. Kita priežastis yra ta, kad daug energijos skyrėme orlaivių judėjimo voratinkliui sukurti. Per tą trumpą laiką daug energijos skyrėme skrydžių duomenims rinkti, o tai buvo tikrai daug darbo. Ir daug investavome į ateitį, nes net ir po daugelio metų tokie duomenys padėjo mums kurti bylas. Pirmą kartą kalbu kaip pranešėjas nuo Lietuvos.

Kitoje ataskaitoje, t. y. [2011 m.] ataskaitoje dėl piktnaudžiavimo valstybės paslaptimi, tuo metu tikrai nebuvau nuvykęs į slaptus kalėjimus. Kalbėjau apie tai, kaip buvo naudojamasi valstybės paslaptimi. Tuo metu juo buvo remiamasi net dėl Komiteto prieš kankinimą (CPT) tyrimų, nepaisant to, kad CPT privalėjo laikytis griežčiausių konfidencialumo reikalavimų ir CPT niekada nebuvo jokių informacijos nutekinimo atvejų. Viskas, ką CPT paskelbė, visada buvo suderinta su atitinkama šalimi. Taigi toje ataskaitos dalyje, kurioje minėjau Lietuvą, aš, žinoma, pasinaudojau informacija, kuri tapo vieša dėl nuostabaus kelių nevyriausybinių organizacijų atlikto darbo, ir gerai prisimenu, kad tuo metu Lietuvos prokuroras taip pat buvo labai aktyvus. Ataskaitoje man nerimą kėlė tai, kad ir ten buvo remiamasi valstybės paslaptimi.“

J. G. S. pridūrė:

„Iš pradžių reikia paminėti vieną su Lietuva susijusį pastebėjimą. Kai 2005 m. pabaigoje ir 2006 m. pradžioje ėmėmės Europos Tarybos įgaliojimų tirti įtariamus slaptus sulaikymus Europos Tarybos valstybių narių teritorijose, manėme, kad tai yra problema, kuri metė tamsų šešėlį ant netolimos žemyno praeities. Atlikdami tyrimą supratome, kad tai buvo piktnaudžiavimo kategorija, kuri nors ir neseniai baigėsi. Praėjus keleriems metams ir šiandien galiu kategoriškai teigti: susiduriame su nerimą keliančiu, tačiau neišvengiamu suvokimu, kad tuo metu, kai atlikome tyrimą, piktnaudžiavimas buvo ne tik Europos netolimos praeities, bet ir dabarties dalis, nes tuo pat metu, kai senatorius Dickas Marty atliko tyrimą, Lietuvos Respublikos teritorijoje veikė slapta CŽV ir jos nacionalinių padalinių valdoma sulaikymo vieta.

Pirmiausia norėčiau grafinės iliustracijos forma išdėstyti sistemą, kurioje veikė tokios sulaikymo vietos. Ši sistema apėmė visą Žemės rutulį, tačiau jos pagrindą sudarė keli veiklos centrai čia, Europos žemyne. Naudoju pasaulio žemėlapį, kad parodyčiau susirinkusiems keletą kategorijų vietų, kuriose lėktuvai nusileisdavo vykdant vadinamąjį karą su terorizmu.“

377. Vadinamojo „pasaulinio voratinklio“ vadinamųjų CŽV lėktuvų vykdytų perdavimų grandinių samprata buvo paaiškinta taip: „CŽV lėktuvai vykdė perdavimus:

„Siekdami susidaryti vaizdą apie operacijų mastą ir apimtį, pradėjome sudarinėti konkrečių perdavimų lėktuvų skraidytų maršrutų žemėlapį per materialųjį laikotarpį. Norėdamas iliustruoti šią koncepciją, parodysiu dvi iš jų. Pirmiausia, 2004 m. sausio mėn. per dvylika dienų vykdytų perdavimų maršrutų metu iš vienos vietos į kitą buvo perduota iki aštuonių asmenų. Lėktuvas skrido iš Vašingtono su tarpiniu nusileidimu Šenone, o po to atvyko į pirmąją perėmimo vietą Larnakoje, Kipre. Iš Larnakos lėktuvas išskrido į Rabatą (Marokas), kur pirmą kartą paėmė Didžiojoje Britanijoje gyvenantį Binyamą Mohamedą, kuris buvo nuskraidintas į tolesnį slaptą kalinimą Kabule (Afganistanas). Tarp Kabulo ir Alžyro buvo pervežtas dar vienas sulaikytasis, po to įgula ir orlaivis persikėlė į antrąjį sustojimo punktą Palma de Maljorkoje. Iš čia orlaivis pradėjo vykdyti šio teismo jau pripažintą Vokietijos piliečio Khaled El-Masri perdavimo iš Skopjės per Bagdadą į slaptą sulaikymą Kabule operaciją. Po to lėktuvas iš Kabulo (Afganistanas) į Bukareštą (Rumunija) pervežė didelės vertės sulaikytąjį Hassan Gul. Prieš išskrisdamas atgal į Jungtines Valstijas, orlaivis dar kartą grįžo į Palmoje esantį sustojimo punktą.

Tokia operacija, pirmą kartą atskleista Marty ataskaitoje ir laikyta anomalija, iš tiesų pasirodė esanti gana tipiška, nes CŽV sulaikytuosius kaitaliojo ir keitė jų buvimo vietas įvairiuose žemynuose. Pavyzdžiui, 2003 m. rugsėjo mėn. lėktuvas N313P išskrido iš Vašingtono ir skrido su persėdimu Prahoje, o po to Taškente, Uzbekistane, surinko sulaikytuosius, kuriuos CŽV perdavė vietos kolegos. Šie asmenys buvo perkelti į Kabulą (Afganistanas), iš kur buvo aplankyti penkiose atskirose slaptose sulaikymo vietose: Kabule (Afganistanas), Szymany (Lenkija), Bukarešte (Rumunija), Rabate (Marokas), o galiausiai – CŽV sulaikymo įstaigoje Gvantanamo įlankoje.

Todėl jau 2003 m. rugsėjo mėn. šie orlaiviai neretai per trumpą laiką įveikdavo didelius atstumus ir, esant didelei prievartai, perveždavo daugybę sulaikytųjų iš vienos sulaikymo vietos į kitą. Būtent tada, kai sujungėme visas šias tuo metu mums žinomas operacijas ir sudėjome jas į šį grafiką, atsirado pasaulinio voratinklio motyvas.“

378. Dėl sulaikymo vietos Violetinės šalies valdžios institucijų vaidmens J. G. S. teigė: „J. G. S. teigė, kad sulaikymo vieta yra „voratinklis“:

„Galiausiai, gerbiamieji, noriu atkreipti jūsų dėmesį į konkrečias nuorodas į Lietuvos kolegų veiksmus administruojant svetainę. Atrodo, kad Senato komiteto tyrimo tekste kaip partnerio institucijos atstovas nurodomas asmuo, asmuo, o šioje ištraukoje čia vartojamas žodis, kuris, mano nuomone, yra reikšmingas, yra „parama“. Lygiai taip pat kaip ir ankstesniuose svarstymuose nurodėme ištrauką, kurioje kalbama apie Rumunijos valdžios institucijų paramą ir bendradarbiavimą. Čia turime nuorodą, kad pinigai buvo siūlomi kaip citatos priemonė „parodyti dėkingumą už vietos partnerio paramą“. Žinome, kad tai Lietuva, nes kalbama apie išplėstą objektą, o anksčiau toje pačioje ištraukoje kalbama apie sulaikymo vietą Violetą. Jame taip pat kalbama apie sudėtingus mechanizmus, kuriuos reikėjo išrasti šiems pinigams išmokėti, o tai taip pat rodo, kad, nepaisant nominalios paramos, dažnai buvo linkstama išlaikyti bendradarbiavimo pobūdį paslaptyje.

Tai paskutinė nuoroda iš Senato komiteto ataskaitos, ir aš baigsiu mūsų šiandieninį pristatymą, tačiau jaučiu, kad ji gali būti svarbi ir Audito Rūmų svarstymams. Tiek iš Lietuvos Seimo parlamentinio tyrimo, tiek vėliau iš Lietuvos generalinės prokuratūros viešai paskelbtų pranešimų girdėjome, kad nors jie gali patvirtinti, jog egzistavo šios dvi itin pritaikytos patalpos, tinkamos asmenims sulaikyti, jie negali patvirtinti išvados, kad tai buvo sulaikymo vietos, nes turi alternatyvų paaiškinimą, kam jos buvo naudojamos. Tokia išvada buvo pateikta Seimo ataskaitoje, o neseniai Generalinė prokuratūra ją nurodė kaip priežastį stabdyti tyrimą. Atrodo, kad CŽV ataskaitose pateikiamas kitoks požiūris. CŽV teigia, kad Lietuvos kolegos „tikriausiai turi neišsamų įsivaizdavimą apie tikrąją objekto funkciją“, t. y. lietuviai galbūt žinojo apie objekto egzistavimą, galbūt žinojo apie nurodytą paskirtį arba nurodytą bendradarbiavimo būdą, tačiau buvo tam tikrų aspektų, kurie, kaip ir visose priimančiosiose šalyse, buvo reglamentuojami griežtai laikantis „poreikio žinoti principo“, ir CŽV neatskleidė Lietuvos kolegoms atskirų atvykstančių ar išvykstančių sulaikytųjų perdavimų taip, kad jie galėtų būti supažindinti su tuo konkrečiu aspektu. Taigi, kai pareiškimo pabaigoje sakoma, kad jis tikriausiai mano, jog tai yra kažkoks kitas centras, Lietuvos pozicija, išdėstyta parlamentiniame tyrime, asmenų, kurie patys nedalyvavo operacijose, yra patikima, ir manau, kad vertindami šių dviejų partnerių bendradarbiavimą galime prieiti prie labai panašios išvados, kokią padarėme atlikdami tyrimą Lenkijos ir Rumunijos atžvilgiu, kad leidimai ir patvirtinimai būtinai buvo teikiami aukščiausiais valdžios lygmenimis, tačiau pirmenybė vykdant operacijas vienareikšmiškai priklausė CŽV, amerikiečių operatyvininkams. Kartais gerų santykių su šeimininkais sąskaita.“

B. Senatorius Marty

379. Senatorius Marty buvo PACE narys nuo 1998 m. iki 2012 m. pradžios. Jis pirmininkavo Teisės reikalų ir žmogaus teisių komitetui, o vėliau – Stebėsenos komitetui.

2005 m. pabaigoje jis buvo paskirtas pranešėju PACE pradėtame tyrime dėl įtarimų apie slaptus sulaikymus ir neteisėtus sulaikytųjų perkėlimus, kuriuose dalyvavo Europos Tarybos valstybės narės (taip pat žr. 266-277 punktus).

2013 m. gruodžio 2 d. senatorius Marty davė parodymus Teisme faktų nustatymo posėdyje, vykusiame bylose Al Nashiri ir Husayn (Abu Zubaydah) (žr. cituotą sprendimą Al Nashiri prieš Lenkiją, §§ 319-323; ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, §§ 305-317).

380. Šioje byloje, atsakydamas į Teismo ir šalių klausimus, senatorius Marty davė tokius parodymus.

381. Atsakydamas į teisėjų klausimą, kokiais įrodymais remiantis buvo padarytos 2011 m. Marty ataskaitos 37 punkte (žr. 277 punktą pirmiau) pateiktos išvados ir išvados dėl CŽV ypatingųjų perdavimų programos veikimo ir CŽV slapto kalinimo įstaigos Lietuvoje egzistavimo, senatorius Marty pareiškė

„Pirmiausia norėčiau pažymėti, kad 2011 m. ataskaitoje beveik iš viso neskirta dėmesio slapto sulaikymo problemai, todėl mano funkcijos, palyginti su pono [J. G. S.] funkcijomis, šiek tiek skiriasi, nes ponas [J. G. S.] toliau dirba su šia problema, o aš buvau užsiėmęs kitomis sritimis. …

Pagrindinė 2011 m. ataskaitos problema – išryškinti patirtį, kuri buvo įgyta vykdant įvairią veiklą, kitaip tariant, vyriausybės vis dažniau griebėsi valstybės paslapčių gynimo, kad pridengtų slaptųjų tarnybų veiklą. Mes taip pat pabrėžėme, ir Asamblėja mums pritarė, kad reikia stiprinti slaptųjų tarnybų priežiūrą įvairiose šalyse, ir pastebėjome, kad įvairiose šalyse ši priežiūra yra labai silpna, labai laisva, ypač kai kalbama apie karines slaptąsias tarnybas.

Kalbant apie šaltinius, galima sakyti, kodėl tas šaltinis, kuris minėjo Lenkiją ar Rumuniją, nieko nepasakė apie Lietuvą? Na, tam yra gana paprasta priežastis, kurios mes iš pradžių nesupratome, bet vėliau supratome. Taip yra todėl, kad skiriasi terminai, o CŽV atsakingi asmenys, kurie užsiėmė šiomis programomis, nebūtinai buvo tie patys žmonės. Todėl tie, kurie žinojo apie Lenkiją, nebūtinai žinojo apie Lietuvą, ir tai yra šaltiniai, kuriuos radome vėliau. Ir tai yra priežastis, kodėl praktiškai nebuvo šaltinio, kuris žinotų viską, nes laikui bėgant buvo tęstinumas su skirtingais etapais, kaip ponas [J. G. S.], manau, sugebėjo labai tiksliai nustatyti. …“

382. Atsakydamas į teisėjų klausimą, ar galima teigti, kad Lietuva žinojo arba turėjo žinoti apie 2005-2006 m. jos teritorijoje vykdytos CŽV perdavimo programos pobūdį ir ar šios žinios buvo tokios, kad leido Lietuvos valdžios institucijoms žinoti apie 2005-2006 m. Lietuvoje nusileidusių CŽV lėktuvų tikslus, senatorius Mary paliudijo

Tai priklauso nuo to, ką jūs turite omenyje sakydami „valdžios institucijos“. Jei kalbate apie Vyriausybę, sakau, kad ne. Jei kalbate apie parlamentą – Lietuvos parlamentą, bet tai galioja ir Lenkijos parlamentui ar Rumunijos parlamentui, – aš sakyčiau, kad ne, nes šiai operacijai – norėčiau priminti, kad būtų užfiksuota – buvo taikomas slaptumo principas „būtina žinoti“. Taigi tik tie, kurie būtinai turėjo žinoti dalykus, ir net tie, kurie sužinojo, nebūtinai žinojo visas detales, – tai yra pagrindinis principas, kuriuo vadovaujamasi užtikrinant aukščiausio laipsnio karinę paslaptį, kurią griežtai reglamentuoja NATO. Taigi mes niekada netvirtinome, kad dėl to kalta Lietuvos Vyriausybė, mes sakome, kad Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, Rumunijoje, Italijoje ar Vokietijoje, aukščiausiu valstybės lygiu yra žmonių, kurie žinojo, kas vyksta. Tarp tų žmonių, kurių skaičius ribotas – politiniu požiūriu – jie galbūt nežinojo visų detalių.

Svarbu žinoti, kad kažkas leido CŽV laisvai judėti, patekti į vietas, pastatus ar patalpas, kur jie galėjo daryti, ką nori, be jokios kontrolės. Manau, kad tai ir yra raktas į problemą. Tai bendrininkavimas, kuris bet kuriuo atveju nebuvo aktyvus. Įsivaizduoju, kad jokie lietuviai, jokie lenkai, jokie rumunai nedalyvavo šiuose tardymuose, kurie iš tikrųjų buvo kankinimai pagal Tarptautinę konvenciją prieš kankinimą, tačiau žmonės nenorėjo to žinoti tam tikru lygiu, tarp tam tikrų valstybės atstovų, jie nenorėjo to žinoti. Tai ir yra tikroji problema. Baudžiamojoje teisėje būtų galima kalbėti apie neatsargų elgesį“.

383. Atsakydamas į Vyriausybės klausimą, kokia būtų jo nuomonė dėl J. G. S. teiginio, kad 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje šiai bylai aktualiose dalyse nebuvo nurodyta pareiškėjo pavardė, senatorius Marty pareiškė

„Tiesa, joje taip pat nenurodytos šalys, tačiau jei žinome visas bylos detales, jei žinome visus lėktuvų judėjimus, jei žinome sulaikytų asmenų judėjimus tuo metu, palyginti lengva atkurti ir prieiti prie teiginio, kurį pateikė ponas J. G. S.. Akivaizdu, kad tam reikalinga tam tikra analizė ir visų šios gana sudėtingos bylos detalių pažinimas. Tačiau jei žmogus pasistengia rekonstruoti, o ponas J. G. S. man tai jau kelis kartus įrodė, galima prieiti tik prie tokios išvados.“

384. Atsakydamas į pareiškėjo gynėjo klausimą, kaip jis kategorizuotų Lietuvos valdžios institucijų požiūrį ir bendradarbiavimo su jo tyrimu arba, kiek jam žinoma, su kitais tarptautiniais tyrimais lygį, senatorius Marty sakė

„Lietuvos požiūris, sakyčiau, visiškai atitinka visų kitų Europos šalių, kurios turėjo reikalų su šia CŽV programa, požiūrį. Viena iš nedaugelio šalių, kur ministras iš karto paskambino man, kai išsiunčiau klausimyną, ir pasakė: „na, klausykite, aš apskritai nieko nežinau“, buvo Liuksemburgas. Netgi mano šalis – Šveicarija – pasirodė esanti labai santūri atsakydama į kai kuriuos mano klausimus.“

C. J. G. S.

385. J. G. S. yra teisininkas ir tyrėjas. Jis dirbo su daugeliu tyrimų pagal Europos Tarybos įgaliojimus, be kita ko, buvo Parlamentinės asamblėjos pranešėjo senatoriaus Marty patarėjas (2006-2007 m.) ir buvusio žmogaus teisių komisaro Thomaso Hammarbergo patarėjas (2010-2012 m.). 2008-2010 m. jis dirbo Jungtinių Tautų tarptautinėje ekspertų grupėje žmogaus teisių apsaugos kovojant su terorizmu klausimais. Šiuo metu jis atlieka oficialius karo nusikaltimų ir organizuoto nusikalstamumo bylų tyrimus.

2013 m. gruodžio 2 d. J. G. S. davė parodymus Teisme faktų nustatymo posėdyje, vykusiame bylose Al Nashiri ir Husayn (Abu Zubaydah) (žr. cituotą sprendimą Al Nashiri prieš Lenkiją, §§ 311-318 ir 324-331; ir Husayn (Abu Zubaydah prieš Lenkiją, §§ 305-312 ir 318-325).

386. Duodamas parodymus Teismui jis, be kita ko, teigė taip.

387. Atsakydamas į teisėjų klausimą, ar, remiantis jam žinomais įrodymais, galima teigti, kad Lietuva žinojo arba turėjo žinoti apie CŽV ypatingųjų perdavimų programos pobūdį ir kad ši programa 2005-2006 m. veikė jos teritorijoje, ir, jei taip, ar šis žinojimas buvo toks, kad Lietuvos valdžios institucijos galėjo žinoti apie CŽV lėktuvų nusileidimų Lietuvos teritorijoje tuo laikotarpiu pobūdį ir tikslus, J. G. S. pareiškė

„Taip, Jūsų Garbės teismas, mano išvada yra tokia, kad Lietuvos valdžios institucijos žinojo apie šio sulaikymo objekto egzistavimą ir kad per aukščiausius savo valdžios lygmenis pritarė ir leido jam būti Lietuvos teritorijoje. Darau išvadą, kad jos neabejotinai turėjo žinoti, kokiam tikslui šis objektas buvo naudojamas, nes jo pobūdis ir paskirtis buvo dalis sistemingos praktikos, kurią CŽV jau buvo įgyvendinusi daugelyje kitų šalių, įskaitant ir Lietuvos kaimynystėje esančias teritorijas, ir apie kurią buvo plačiai pranešta iki to laiko, kai objektas Lietuvoje pradėjo veikti.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad skirtingi Lietuvos valdžios institucijų sektoriai turi skirtingo lygio žinių. Žinoma, operatyviniu lygmeniu informaciją turi tik labai nedaug patikimų kolegų, visų pirma slaptųjų tarnybų, tačiau man nėra žinoma nė vieno atvejo, kad CŽV slapto sulaikymo vieta kur nors pasaulyje būtų veikusi be aiškios priimančiųjų valdžios institucijų žinios ir leidimo. Neturiu jokio pagrindo manyti, kad Lietuvoje buvo kitaip.“

388. Atsakydamas į Vyriausybės klausimą, ar jis turi kokių nors duomenų, patvirtinančių, kad jo minėti lėktuvai iš tikrųjų nusileido Lietuvoje 2005 m. vasario ir 2006 m. kovo mėn. ir buvo naudojami CŽV perdavimams, o ne kitiems tikslams Lietuvoje, J. G. S. parodė

„Siekiant pateikti kategoriškų įrodymų, kur ir kada nusileido konkretūs orlaiviai, atliekant tyrimus paprastai remiamasi informacija, gauta priimančiojoje valstybėje, taigi, pavyzdžiui, kur oro uosto administracija aptarnavo orlaivį arba antžeminio aptarnavimo įmonė administravo orlaivio paslaugas. Paprastai tai būdavo Lietuvos subjektai, kurie iš Lietuvos šaltinių pateikdavo dokumentus apie tai, kur tiksliai. Dabar, kalbant apie šiuos orlaivius, mes turime tam tikrus lietuviškus dokumentus, kuriuos pateikė oro uostų administracijos ir kai kurios navigacijos tarnybos, įskaitant realaus laiko žurnalus, kurie, atrodo, patvirtina jų nusileidimą atitinkamai Vilniuje ir Palangoje. Tačiau šie nusileidimai nėra pagrindinis dėmesys dokumentuose, kuriuos renkame iš tarptautinės perspektyvos. Tarptautinė perspektyva linkusi papasakoti mums, kokios buvo jų paskirties vietos ir, svarbiausia, kokie buvo jų tikslai. Taigi būtent sugretinę šios pirmosios kategorijos įrodymus su antrosios kategorijos įrodymais darome išvadas dėl skrydžio tikslo. Šiuo atžvilgiu galiu pasakyti štai ką: mano minėtus orlaivius CŽV samdė per savo įsteigtą rangovų tinklą, įskaitant „Computer Sciences Corporation“, „Sportsflight Air Inc.“ ir atskiras orlaivius eksploatuojančias bendroves, siekdama aiškaus ir išskirtinio tikslo – gabenti sulaikytuosius tarp CŽV valdomų sulaikymo vietų.

Konkreti aptariama sutartis, susijusi su unikaliu sąskaitos kodu, buvo administruojama tik šiuo tikslu, ir per dešimtmetį trukusius tyrimus dokumentais įrodžiau daugybę sulaikytųjų perdavimo skrydžių, atliktų pagal tą pačią sutartį ir tą patį sąskaitos kodą, kurių tikslas buvo aiškiai ir išimtinai pervežti sulaikytuosius. Pagal šį sutartinį pavadinimą nėra jokios kitos alternatyvos, todėl, ponia, atsakydamas į antrąją jūsų klausimo dalį, sakyčiau, kad tikslas buvo sulaikytųjų pervežimas.“

389. Atsakydamas į Vyriausybės klausimą dėl savo teiginio, kad aukščiausi Lietuvos pareigūnai žinojo apie sulaikymo vietą, ar jis turi informacijos apie kokį nors konkretų pareigūną, davusį sutikimą šiai programai, jis pareiškė

„Kalbant apie Lietuvos pareigūnų atsakomybę, nesiėmiau tyrimo taip kruopščiai, kaip galėjau tai padaryti, kai visą darbo dieną dirbau su šiomis bylomis Europos Taryboje. Galiu daryti prielaidą, kad aukščiausias pareigas Lietuvoje užimantys asmenys, iš tiesų analogiškas pareigas užimantys asmenys, kuriuos mes įvardijome Lenkijos ir Rumunijos atžvilgiu, būtų buvę vieni iš tų, kurie žinojo. Tačiau asmeniškai aš neįsitikinau konkretaus asmens žinojimu, ir taip yra tik dėl to, kad neturėjau galimybės pakankamai investuoti, skirti pakankamai laiko ar kruopštumo tam klausimui ištirti.“

D. Ponas Blackas

390. D. Blackas yra Tiriamosios žurnalistikos biuro ir organizacijos „Reprieve“ tyrėjas, turintis didelę patirtį CŽV ypatingųjų perdavimų programos srityje. Du kartus, 2012 ir 2015 m., jis buvo išklausytas kaip ekspertas LIBE tyrime dėl tariamo CŽV vykdyto kalinių gabenimo ir neteisėto kalinimo Europos šalyse (taip pat žr. 288 ir 294 punktus). Jis dalyvavo rengiant 2015 m. „Reprieve Briefing“, taip pat parengė LIBE 2015 m. rugsėjo 15 d. informacinį pranešimą „CŽV sulaikymas Rumunijoje ir Senato žvalgybos komiteto ataskaita“ (toliau – 2015 m. LIBE informacinis pranešimas; taip pat žr. pirmiau cituotą sprendimą byloje Al Nashiri prieš Rumuniją, §§ 288 ir 355-358).

Nuo 2010 m. J. Blackas nuolat atlieka tyrimus apie CŽV Rytų Europos „juodąsias vietas“.

391. Duodamas parodymus Teismui jis, be kita ko, nurodė, kaip toliau išdėstyta.

392. Atsakydamas į teisėjų klausimą, ar galima teigti, kad Lietuva žinojo arba turėjo žinoti apie CŽV ypatingųjų perdavimų programos pobūdį ir kad ši programa 2005 m. vasario – 2006 m. kovo mėn. veikė jos teritorijoje, ir, jei taip, ar šis žinojimas buvo toks, kad Lietuvos valdžios institucijos galėjo žinoti, kokiais tikslais tuo metu Lietuvos teritorijoje nusileido CŽV lėktuvai, J. Blackas davė tokius parodymus:

„Manau, kad iš Senato ataskaitos gana aiškiai matyti, jog Lietuvos pareigūnai žinojo apie jų teritorijoje vykdomą programą. Ir yra dvi priežastys, kuriomis norėčiau pagrįsti šią išvadą. Viena iš jų yra nuoroda į šalies, kurioje buvo patalpinta svetainė „Violeta“, pareigūną, kuris buvo gana sukrėstas, tačiau pritarė svetainės talpinimui, jos naudojimui. Kita priežastis yra ta, kad toje pačioje ataskaitoje nurodoma, jog priimančiosios šalies pareigūnai neleido toje vietoje esantiems žmonėms naudotis medicinos paslaugomis arba patekti į jų medicinos įstaigas. Nemanau, kad būtų logiška manyti, jog jie nebūtų leidę tokios prieigos, jei nebūtų manę, kad su žmonėmis, kurie, jų manymu, buvo laikomi tame pastate, yra susijęs ypatingas pavojus saugumui. Taip pat turėčiau pridurti, kad, kaip ir Rumunijos bei Lenkijos atveju, iš Senato ataskaitos taip pat aišku, kad Lietuvos valstybė gavo pinigų už tai, kad leido tokiu būdu naudoti savo žemę. Tačiau neaišku, kiek pinigų, galime tik pasakyti, kad tai tam tikras milijonų dolerių skaičius, bet negalime pasakyti, nežinau, kiek milijonų.“

393. Vyriausybė uždavė klausimus, susijusius su J. Blacko pareiškimu, kad CŽV sulaikytiesiems nebuvo suteikta medicininė pagalba, kurie buvo suformuluoti taip.

– Klausimas Nr. 1 „Ar aš teisus … kad toje pačioje JAV Senato santraukoje teigiama, jog nacionalinės institucijos atsisakė suteikti prieigą didelės vertės … CŽV sulaikytųjų, į medicinos įstaigas?“

– J. Blacko atsakymas:

„Taip, tai buvo konkrečiai nurodyta Site Violet Senato ataskaitoje ir tai taip pat buvo aptarta naujai paskelbtame, manau, kad taip vadinasi, įrenginių auditas, kuris yra vienas iš CŽV per pastarąsias kelias savaites paskelbtų dokumentų. Šiame dokumente aprašomos problemos, su kuriomis CŽV susidūrė 2005 m. ir 2006 m., siekdama gauti medicininę pagalbą priimančiosiose šalyse. Dabar naujajame dokumente, įrenginių audite, konkrečiai nenurodoma, apie kokias šalis kalbama, nors vienintelės tuo metu veikusios šalys, apie kurias kalbama šiame dokumente, buvo Lietuva ir Afganistanas. Kita vertus, Senato ataskaitoje kontekstualiai, toje pastraipoje, manau, yra aišku, kad joje kalbama apie Lietuvą, ir joje teigiama, kad jie neturėjo tinkamos medicininės įrangos, kad galėtų spręsti medicinines problemas, ir kad jie iš pradžių buvo susitarę su priimančiąja šalimi, jog priimančioji šalis tokiais atvejais suteiks medicininę įrangą. Priimančioji šalis nusprendė, kad to nedarys. Objekto audite vartojamas žodis, kad ji „nesilaikė įsipareigojimų“. Nemanau, kad šis žodis vartojamas Senato ataskaitoje“.

– Klausimas Nr. 2: „Skaitant Ataskaitos santrauką tikrai sunku ją perskaityti, tačiau susidaro įspūdis, kad nacionalinės institucijos neturėjo žinių, kas ten vyko. Taigi jei jos nežinojo, kaip galėjo neleisti susipažinti?“

– M. Blacko atsakymas:

Manau, kad Ataskaitos santraukoje nedviprasmiškai teigiama, kad priimančiosios šalies pareigūnas buvo gana „šokiruotas“, ir manau, kad galite patys daryti išvadas, kokiomis aplinkybėmis kas nors gali būti šokiruotas. Manau, kad apskritai yra gana aišku, kad, kiek galiu pasakyti iš savo sukauptų žinių apie CŽV slapto sulaikymo programą ir, be abejo, atidžiai perskaičius Senato ataskaitą per pastaruosius pusantrų metų nuo jos pasirodymo, mano nuomone, yra gana aišku, kad kai kurie priimančiosios šalies pareigūnai visada žinojo, kad šiose įstaigose laikomi kaliniai. Tai nereiškia, kad visi priimančiosios šalies pareigūnai žinojo. Manau, kad kiekvienu atveju jų skaičius tikriausiai skiriasi, tačiau, mano nuomone, akivaizdu, kad a) bent jau kai kurie žinojo, jog jų teritorijoje laikomi kaliniai, ir b) jie žinojo, kad gauna pinigus, kad tai palengvintų. Manau, kad galime būti tikri, jog būtent taip teigiama Senato ataskaitoje“.

394. Atsakydamas į Vyriausybės klausimą, ar jam atsitiktinai žinomos Lietuvos pareigūnų, kurie žinojo apie minėtus elementus, pavardės, J. Blackas sakė

„Ne, nežinau. Nesiėmiau tirti konkrečių Lietuvos pareigūnų ir to, ką jie galėjo ar negalėjo žinoti. Stengiausi, kad informacija, kurią turiu, būtų prieinama Lietuvos pareigūnams. Lietuvos prokurorui išsiunčiau informaciją, gana išsamią informaciją apie skrydžius ir sutartis, į kurią, beje, niekada negavau jokio atsakymo. Tačiau nesistengiau daugiau nei tai ištirti konkrečių Lietuvos pareigūnų asmeninių žinių“.

395. Galiausiai, atsakydamas į pareiškėjo gynėjo klausimus dėl J. Black atlikto lauko tyrimo Lietuvoje ir ar, jo žiniomis, prokuratūra kada nors susisiekė su J. Black apklaustais liudytojais, jis pareiškė

„Mano lauko tyrimas, kai apklausiau vietos liudytojus, iš esmės vyko 2011 m., ir tuo metu kiekvieno apklausto asmens klausėme, ar į jį kreipėsi prokuratūros atstovas, kad paimtų pareiškimą, ir visi jie atsakė, kad ne. Nežinau, ar po to, 2012 m. ir vėliau, jie galėjo būti apklausti prokuroro, ar ne, negaliu pasakyti.

[Į bylą, kurią pateikiau po Senato ataskaitos paskelbimo, kitaip tariant, 2015 m. sausio mėn. Tos dosjė tikslas iš esmės buvo įrodyti Lietuvos ir „Site Violet“ sąsajas. Taigi ne, į tai nebuvo jokio atsakymo. Manau, kad 2012 m., kai iš pradžių nustatėme tikslius, išsamius N787WH sutarties duomenis ir maršrutą, manau, kad paskelbėme tą medžiagą, bet taip pat parašėme prokurorui, siūlydami, manau, užmegzti dialogą dėl tos medžiagos arba pasiūlyti bet kokią su ta medžiaga susijusią pagalbą, kurios galėtų pageidauti prokuratūra. Tačiau ir į tai negavome jokio atsakymo.“

TEISĖ

I. VYRIAUSYBĖS PRELIMINARŪS PRIEŠTARAVIMAI DĖL PRAŠYMO PRIIMTINUMO

A. Lietuvos jurisdikcijos ir atsakomybės pagal Konvenciją nebuvimas dėl tariamo pareiškėjo perdavimo Lietuvai, sulaikymo ir netinkamo elgesio CŽV sulaikymo įstaigoje Lietuvoje ir išvežimo iš Lietuvos bei pareiškėjo nukentėjusiojo statuso nebuvimo

396. Konvencijos 1 straipsnyje nustatyta:

„Aukštosios Susitariančiosios Šalys kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui užtikrina [Konvencijos] I skirsnyje apibrėžtas teises ir laisves“.

397. Konvencijos 34 straipsnyje nustatyta: „Konvencijos 34 straipsnis:

„Teismas gali priimti pareiškimus iš bet kurio asmens, nevyriausybinės organizacijos ar asmenų grupės, teigiančių, kad jie yra nukentėję nuo vienos iš Aukštųjų Susitariančiųjų Šalių padaryto Konvencijoje ar jos protokoluose nustatytų teisių pažeidimo. Aukštosios Susitariančiosios Šalys įsipareigoja jokiu būdu netrukdyti veiksmingai naudotis šia teise.“

1. Vyriausybė

398. Iš pradžių Vyriausybė teigė, kad pareiškime aprašyti bylos faktai prilygo tik kai kurių tyrimo ataskaitų ir įvairių pranešimų spaudoje perpasakojimui, neatskleidžiant nė vieno patikimo fakto. Atrodė, kad faktai buvo grindžiami pareiškėjo advokatų įsitikinimais ir prielaidomis. Pavyzdžiui, siekdamas pagrįsti teiginį, kad pareiškėjas buvo slapta kalinamas Lietuvoje, jo advokatas citavo žiniasklaidos pranešimo ištrauką, kurioje teigiama, kad „pasak dviejų buvusių JAV žvalgybos pareigūnų“ Abu Zubaydah buvo laikomas „slaptame kalėjime Lietuvoje“.

399. Vyriausybė pabrėžė, kad paraiškoje pateikti skundai buvo susiję su ypatingo sunkumo kaltinimais – jie buvo susiję su tariamu kalinimu be ryšio, kankinimu ir nežmonišku elgesiu, slaptu perdavimu, pagrobimu ir prievartiniu dingimu, o tai yra sunkūs nusikaltimai tarptautinės baudžiamosios teisės prasme, kurie bet kuriuo atveju būtų sunkūs žmogaus teisių pažeidimai. Todėl jie prašė Teismo ypač atsargiai įvertinti pareiškėjo pateiktus įrodymus.

Šiuo atžvilgiu jie rėmėsi Teismo praktika dėl nukentėjusiojo statuso, kurioje nurodyta, kad tokiam statusui nustatyti nepakanka vien tik įtarimų ar spėjimų ir kad tam, jog pareiškėjas galėtų teigti esąs auka, jis turi pateikti pagrįstų ir įtikinamų įrodymų. Jie taip pat rėmėsi Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimais, ypač byloje Bosnija ir Hercegovina prieš Serbiją ir Juodkalniją (2007 m. vasario 26 d. sprendimas, § 209), kurioje šis Teismas nusprendė, kad „ieškiniai prieš valstybę, susiję su išskirtinio sunkumo kaltinimais, turi būti įrodyti visiškai įtikinamais įrodymais“, taip pat sprendimu Korfu kanalo byloje (Jungtinė Karalystė prieš Albaniją, ICJ Reports 1949, p. 17).

400. Viešame posėdyje Vyriausybė išreiškė apgailestavimą, kad su pareiškėju buvo elgiamasi itin žiauriai ir žeminančiai, vykdant slaptą CŽV programą „Didelės vertės sulaikytieji“ (angl. High-Value Detainee, HVD), kuri visiškai nesuderinama su pagrindiniais demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir teisinės valstybės principais, kuriuos garantuoja tarptautinė ir nacionalinė teisė. Įvairių tarptautinių tyrimų ir Teismo byloje Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją (Nr. 7511/13, 2014 m. liepos 24 d.) nustatyti faktai atskleidė šokiruojantį tos Programos mastą. Vyriausybė šių faktų neginčijo. Tačiau jos buvo įsitikinusios, kad Lietuvoje nebuvo pažeistos pareiškėjo Konvencijos teisės.

401. Atsižvelgdama į visus pareiškėjo pateiktus ir Teismo išklausytus įrodymus, Vyriausybė manė, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo daryti išvadą, kad kuris nors iš pareiškėjo nurodytų orlaivių buvo panaudotas jam ar bet kuriam kitam asmeniui perkelti į Lietuvą. Taip pat nebuvo jokio pagrindo teigti, kad atitinkamu ar bet kuriuo kitu laikotarpiu Lietuvos teritorijoje veikė CŽV slapto sulaikymo įstaiga. Byloje surinktų įrodymų nepakako nustatyti pareiškėjo teiginių sąsajas su Lietuva.

402. Vyriausybė apgailestavo, kad byla buvo nagrinėjama dar galutinai neužbaigus Lietuvos generalinės prokuratūros atliekamo ikiteisminio tyrimo, kuris, 2010 m. nutrauktas, 2015 m. buvo atnaujintas ir šiuo metu tęsiamas. Tai, jų nuomone, iškreipė subsidiarumo principą, kuriuo grindžiama Konvencijos sistema. Dėl to Vyriausybė, siekdama apginti dabartinio tyrimo interesus, savo argumentus dėl Lietuvos atsakomybės pagal Konvenciją nebuvimo turėtų grįsti įrodymais, surinktais 2010 m. atlikto tyrimo metu.

403. Pirmiausia, pasak jų, pareiškėjo argumentai dėl Lietuvos dalyvavimo CŽV slapto sulaikymo programoje yra tik prielaida, grindžiama tariamu tam tikrų politinių susitarimų šiuo klausimu egzistavimu. Tačiau nė vienas aukšto rango valstybės politikas ar pareigūnas niekaip neprisipažino žinojęs apie šalies dalyvavimą CŽV sulaikymo programose ar su tuo sutikęs. Buvo pakankamai įrodymų iš valstybės pareigūnų ir Valstybės saugumo departamento pareigūnų bei Respublikos Prezidento pareigas ėjusių asmenų, patvirtinančių, kad jie nieko nežinojo apie tokį dalyvavimą.

Šiuo atžvilgiu Vyriausybė pabrėžė, kad Respublikos Prezidentas, kuris buvo valstybės vadovas ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, nedavė sutikimo CŽV sulaikymo centrų veiklai, o visi šias pareigas ėję asmenys neturėjo jokių žinių apie šią programą. Visi aukšto rango pareigūnai, dirbę VSD, žinojo tik apie tam tikrus teorinius samprotavimus, kad galėjo būti prašoma pagalbos „kare su terorizmu“. Šių nuoseklių ir aiškių įrodymų negalėjo paneigti vien tik viešai prieinama informacija, kuria rėmėsi pareiškėjas.

404. Jie taip pat pabrėžė, kad pareiškėjo teiginiai dėl jo slapto perdavimo į Lietuvą ir iš jos, taip pat dėl jo kalinimo ir netinkamo elgesio CŽV slaptose patalpose Lietuvoje buvo atmesti kaip nepagrįsti Generalinės prokuratūros 2010 m. atlikto ikiteisminio tyrimo metu. Jų nuomone, ypatingą reikšmę turi prokuroro išvada, kad nebuvo surinkta jokių įrodymų dėl CŽV vykdyto neteisėto asmenų, įskaitant pareiškėją, perdavimo į Lietuvą ar iš jos. Nustačius, kad pareiškėjo į Lietuvą neperdavė, Lietuvoje nelaikė ir į kitas valstybes iš Lietuvos neišsiuntė nei jos pareigūnai, nei CŽV agentai, taip pat darytina išvada, kad Lietuva negali būti laikoma atsakinga už tokius veiksmus, nes pareiškėjas nebuvo jos jurisdikcijoje.

405. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad Lietuva neturėjo jurisdikcijos, ir į tai, kad pareiškėjo teiginiai apie slaptą kalinimą šalyje nebuvo įrodyti neginčijamai, Lietuvos valstybei negalėjo būti priskirta jokia atsakomybė pagal Konvenciją. Taip pat, kadangi nebuvo įrodymų, kad pareiškėjo nurodyti faktai įvyko, pareiškėjas negalėjo būti laikomas skundžiamų veiksmų auka Konvencijos 34 straipsnio prasme.

2. Pareiškėjas

Pareiškėjas prašė Teismo atmesti Vyriausybės preliminarius prieštaravimus. Jis pabrėžė, kad Vyriausybės teiginiai dėl įrodymų trūkumo jo byloje įvairiais aspektais neatsižvelgė į ypatingųjų perdavimų ir slapto kalinimo programos, kuri buvo sukurta ir įgyvendinama siekiant užtikrinti, kad jokia informacija nepatektų į viešumą, o bet kokie įrodymai būtų nuslėpti arba sunaikinti, pobūdį ir ypatybes. Šiai praktikai būdinga tai, kad kai kurią svarbiausią informaciją turėjo tik valstybės institucijos, todėl atskiriems pareiškėjams ją gauti buvo labai sunku, o dažnai net neįmanoma. Jei nebūtų atliktas prasmingas oficialus tyrimas, kaip šiuo atveju, įrodymai neišvengiamai būtų riboti.

407. Be to, pareiškėjas veikė esant unikaliems apsunkinimams, kylantiems dėl neįprastų ir piktnaudžiavimo aplinkybių, kuriomis jis šiuo metu buvo sulaikytas, dėl kurių jo bylos pateikimas kelia precedento neturinčių sunkumų. Vyriausybė savo pareiškimuose visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo aplinkybes arba į kontekstą, kuriame veikė CŽV perdavimo programa.

Nepaisant sunkumų, pareiškėjas pateikė įtikinamą bylą, kuri rėmėsi įrodymais iš įvairių šaltinių. Jo byla buvo paremta išsamia patvirtinamąja medžiaga, kurioje buvo pateikta tiek tiesioginių, tiek netiesioginių įrodymų apie Lietuvos valstybės dalyvavimą perdavimo programoje ir jos atsakomybę už pareiškėjo teisių pažeidimus savo veiksmais ir neveikimu.

408. Pareiškėjo nuomone, Vyriausybės argumentai, kuriais ji grindžia savo teiginį, kad byla turi būti nutraukta dėl valstybės atsakomybės įrodymų trūkumo, turėtų būti paneigti. Tas pats pasakytina ir apie jų prieštaravimą dėl pareiškėjo nukentėjusiojo statuso.

CŽV perdavimo ir kankinimo programa paprasčiausiai nebūtų buvusi įmanoma, jei ne geranoriškas viso pasaulio valstybių, įskaitant Lietuvą, bendradarbiavimas. Lietuva atliko pagrindinį vaidmenį vykdant perdavimo programą. Jos vaidmuo pasireiškė pažengusiame etape, kai jau buvo žinomi faktai, susiję su slapto sulaikymo programos piktnaudžiavimo pobūdžiu, ir juos buvo neįmanoma įtikinamai paneigti. Nepaisant to, Lietuva noriai bendradarbiavo su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, kad jos teritorijoje būtų įkurtas ir veiktų slaptas sulaikymo centras. Nepaisant dabar jau nenuginčijamų įrodymų, kad joje veikė „juodoji stovykla“, Lietuva vis dar nepripažino nei šios stovyklos egzistavimo, nei savo atsakomybės. Ji vis dar neatliko prasmingo tyrimo ir neužtikrino, kad atsakingi asmenys būtų patraukti atsakomybėn arba kad būtų galima pasimokyti, kaip užtikrinti pagarbą teisinei valstybei ateityje.

Kaip ir pareiškėjo byloje prieš Lenkiją, įrodymai prieš Lietuvą būtinai buvo surinkti iš įvairių šaltinių ir turėjo būti vertinami kaip visuma. Kartu paėmus, šie šaltiniai pateikė įtikinamų įrodymų dėl Lietuvos atsakomybės už Konvencijos 3, 5, 8 ir 13 straipsnių pažeidimus.

409. Be to, buvo nusistovėjusi nuostata, kad atsakomybės pagal Konvenciją standartas – ar valstybė „žinojo arba turėjo žinoti“ apie realią pažeidimų riziką ir nesiėmė pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią pažeidimams. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos atsakomybė šiuo klausimu buvo akivaizdi. Lietuva ne tik turėjo žinoti, bet iš tikrųjų žinojo apie pažeidimų riziką, ir ne tik nesugebėjo užkirsti jiems kelio, bet ir aktyviai padėjo juos palengvinti. Lietuva buvo paskutinė Europos „juodoji buveinė“, kurioje pareiškėjas buvo sulaikytas 2005-2006 m. Teismas byloje Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją nustatė, kad jau 2002-2004 m. buvo plačiai paplitusios visuotinės žinios apie slaptą neteisėtą sulaikymą ir netinkamą elgesį JAV. Tiesiog nebuvo jokių pagrįstų abejonių dėl žinių apie slapto sulaikymo sistemos pobūdį 2005 ir 2006 m.

3. Audito Rūmų vertinimas

410. Teismas pastebi, kad priešingai nei bylose, kuriose prieštaravimai, kad valstybė neturėjo jurisdikcijos, buvo grindžiami tariamu valstybės atsakovės veiksmingos kontrolės nebuvimu „atsiskyrusioje“ teritorijoje, kurioje vyko įvykiai, dėl kurių skundžiamasi (žr. bylą Ilaşcu ir kiti prieš Moldovą ir Rusiją [GC], Nr. 48787/99, §§ 300-304, ECHR 2004-VII) arba tariamo priskirtinumo trūkumo dėl to, kad skundžiami įvykiai įvyko už valstybės atsakovės teritorijos ribų ir buvo priskiriami kitam subjektui (žr. 1995 m. kovo 23 d. sprendimą Loizidou prieš Turkiją (preliminarūs prieštaravimai), §§ 47 ir 56, Series A no. 310; ir Kipras prieš Turkiją [GC], no. 25781/94, §§ 69-70, ECHR 2001-IV), šioje byloje Vyriausybės prieštaravimas iš esmės prilygsta neigimui, kad pareiškėjo nurodyti faktai Lietuvos atžvilgiu iš tikrųjų kada nors įvyko, ir pareiškėjo pateiktų įrodymų, kuriais jis rėmėsi Teisme, patikimumo kvestionavimui (žr. 396-402 punktus pirmiau).

Vyriausybės prieštaravimas, kuriame teigiama, kad pareiškėjas neturi aukos statuso Konvencijos 34 straipsnio prasme, grindžiamas panašiais argumentais (žr. 396 ir 402 punktus pirmiau).

Todėl Lietuvos valstybės atsakomybės pagal Konvenciją ir pareiškėjo aukos statuso klausimai yra neatsiejamai susiję su bylos faktų nustatymu ir įrodymų vertinimu. Todėl, siekdamas nustatyti, ar pareiškėjo nurodyti faktai gali patekti į Lietuvos jurisdikciją pagal Konvencijos 1 straipsnį ir ar pareiškėjas pagal 34 straipsnį gali būti laikomas valstybės atsakovės „Konvencijoje nustatytų teisių … pažeidimo auka“, Teismas, atsižvelgdamas į turimus įrodymus, pirmiausia turi nustatyti, ar skundžiami įvykiai iš tiesų įvyko Lietuvos teritorijoje, o jei taip, ar jie priskirtini Lietuvos valstybei. Todėl Teismas priims sprendimą dėl Vyriausybės prieštaravimų atsižvelgdamas į savo išvadas dėl bylos faktų (žr. 584-585 punktus toliau).

B. Vidaus teisinės gynybos priemonių išnaudojimo taisyklės ir šešių mėnesių taisyklės nesilaikymas

412. Konvencijos 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Teismas gali nagrinėti bylą tik po to, kai buvo išnaudotos visos vidaus teisinės gynybos priemonės pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės taisykles ir per šešis mėnesius nuo galutinio sprendimo priėmimo dienos.“

1. Vyriausybė

(a) Vidaus teisinės gynybos priemonių neišnaudojimas

413. Vyriausybės nuomone, pareiškėjas neišnaudojo visų veiksmingų vidaus teisinės gynybos priemonių dėl savo skundų pagal Konvencijos 3, 5 ir 8 straipsnius.

Savo pirminėse pastabose jos tvirtino, kad pagal atitinkamas Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas bet kuris asmuo, manantis, kad jis buvo neteisėtai sulaikytas (nusikaltimas, apibrėžtas Baudžiamojo kodekso 146 straipsnyje), turi teisę asmeniškai arba per teisinį atstovą ginčyti sulaikymo teisėtumą. Be to, pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį jis galėjo reikalauti atlyginti bet kokią žalą, patirtą dėl tokio neteisėto sulaikymo.

Jie taip pat pabrėžė, kad kankinimas ar nežmoniškas ir žeminantis elgesys yra draudžiami pagal Lietuvos teisę, ir bet kuris asmuo, manantis, kad su juo buvo netinkamai elgiamasi, gali kreiptis į kompetentingas institucijas ir prašyti iškelti baudžiamąją bylą (pvz., pagal Baudžiamojo kodekso 100 ar 228 straipsnius). Tokiomis aplinkybėmis baudžiamoji atsakomybė galėjo kilti ir pagal kitus Baudžiamojo kodekso straipsnius (pvz., 291 ir 292 straipsnius). Bet kuris nukentėjusysis dėl netinkamo elgesio patirtos žalos atlyginimo galėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos arba administracinius teismus (pagal Civilinio kodekso 6.271 arba 6.272 straipsnius). Asmuo, nukentėjęs nuo nusikaltimo, turėjo teisę dalyvauti baudžiamajame procese (Baudžiamojo proceso kodekso 28 straipsnis) arba galėjo baudžiamajame procese pateikti civilinį ieškinį, reikalaudamas atlyginti dėl nusikalstamos veikos patirtą žalą (Baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnis).

Apibendrinant galima teigti, kad nusikaltimo padarymo atveju nacionaliniai teisės aktai suteikė nusikaltimo aukai keletą teisinių galimybių patraukti kaltininkus baudžiamojon atsakomybėn ir gauti piniginę kompensaciją.

414. Tačiau pareiškėjas nepasinaudojo nė viena iš šių Lietuvos teisėje numatytų teisinės gynybos priemonių.

Visų pirma, 2010 m. Generalinei prokuratūrai atliekant ikiteisminį tyrimą, Reprieve – kuri teigė „veikianti pareiškėjo vardu“ – niekada neprašė prokuratūros pripažinti pareiškėją nukentėjusiuoju ir nepateikė jokio pareiškėjo įgaliojimo tai padaryti. Pareiškėjas niekada asmeniškai ar per savo atstovus nesikreipė į nacionalines kompetentingas institucijas dėl tariamų Konvencijos pažeidimų, kuriuos jo nenaudai padarė Lietuvos valdžios institucijos.

Kalbant apie galimybę prašyti pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pažymėtina, kad pagal atitinkamas teisės nuostatas prokuroras gali pradėti ikiteisminį tyrimą savo iniciatyva, nustatęs nusikalstamos veikos požymius, arba gavęs pranešimą ar prašymą, kuriame nurodoma, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Tačiau abiem atvejais tam, kad prokuratūra galėtų pradėti ikiteisminį tyrimą, jai turėjo būti pateikta tam tikra faktinė informacija. Nei pats pareiškėjas, nei organizacija Reprieve, kuri ne kartą kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, niekada nepateikė prokuratūrai jokių faktinių duomenų ar patikimų įrodymų, pagrindžiančių jų teiginius dėl tariamo pareiškėjo perdavimo į Lietuvą ir iš jos arba jo tariamo kalinimo be ryšio su visuomene „slaptose CŽV patalpose“ Lietuvoje.

415. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, Vyriausybė tvirtino, kad pareiškėjas turėjo ir tebeturi galimybę pasinaudoti vidaus teisinės gynybos priemone, jei kada nors pateiktų įrodymų, rodančių bent menkiausią ryšį tarp jo ir Lietuvos Respublikos. Tačiau, išskyrus tam tikrą informaciją apie skrydžius ir lėktuvų maršrutus – kuriais, kaip nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, jokie sulaikytieji nebuvo gabenami į Lietuvos teritoriją ir iš jos, pareiškėjas iki šiol nepateikė pakankamai patikimo teiginio, kad jis buvo slapta sulaikytas ir su juo buvo netinkamai elgiamasi šalyje.

416. Savo tolesniuose pareiškimuose, pateiktuose po to, kai 2015 m. sausio 22 d. buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas, Vyriausybė prašė Teismo vertinant pareiškėjo atitiktį išsekimo taisyklei atsižvelgti į tai, kad vyksta naujas procesas, susijęs su pareiškėjo teiginiais.

(b) Šešių mėnesių taisyklės nesilaikymas

417. Vyriausybė toliau teigė, kad pareiškėjas taip pat nesilaikė šešių mėnesių termino pagal 35 straipsnio 1 dalį. Ji tvirtino, kad net darant prielaidą, kad pareiškėjo skundžiami įvykiai iš tikrųjų įvyko, pareiškimas buvo pateiktas pavėluotai.

Vyriausybė laikėsi nuomonės, kad šešių mėnesių terminas prasidėjo tą dieną, kai baigėsi tariamas pareiškėjo sulaikymas Lietuvoje, t. y. pagal jo teiginius 2006 m. kovo 25 d. Bet kuriuo atveju vėliausia data, kada pareiškėjas galėjo sužinoti apie savo tariamai neteisėtą sulaikymą ir netinkamą elgesį Lietuvoje, buvo 2008 m., kai jis tariamai buvo susitikęs su savo advokatu JAV p. Margulies.

Taigi, jei pareiškėjas būtų manęs, kad yra Konvencijos pažeidimų iš Lietuvos pusės auka, jis galėjo pradėti procesą Teisme daug anksčiau.

2. Pareiškėjas

418. Pareiškėjas pasiūlė Teismui atmesti Vyriausybės preliminarius prieštaravimus.

(a) Vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimas

419. Pareiškėjas pabrėžė, kad Teismas ne kartą pripažino, jog bylose, susijusiose su 3 straipsnio pažeidimais, tinkama teisinės gynybos priemonė, kurios reikia imtis vidaus teisinės gynybos priemonių išnaudojimo tikslais, yra baudžiamasis tyrimas ir procesas. Tačiau Vyriausybė teigė, kad pareiškėjas neišnaudojo vidaus teisinės gynybos priemonių, nes Reprieve neprašė suteikti jam aukos statuso. Reikalavimas išnaudoti vidaus teisinės gynybos priemones pagal Konvenciją nereikalavo, kad nacionaliniame procese būtų prašoma suteikti nukentėjusiojo statusą, užteko atitinkamoms institucijoms pateikti skundą, kad buvo padarytas nusikaltimas. Reprieve susirašinėjimas negalėjo būti aiškinamas kitaip, kaip tik kaip tokio skundo pateikimas. Jie tai padarė ne tik pirmajame laiške, bet ir vėlesniuose susirašinėjimuose.

420. Remdamasis byla El-Masri prieš Buvusiąją Jugoslavijos Respubliką Makedoniją ([GC], no. 39630/09, § 140, ECHR 2012) pareiškėjas taip pat nurodė, kad Teismas, konstatuodamas, jog vidaus teisinės gynybos priemonės buvo išnaudotos dėl to, kad perdavimo auka įspėjo baudžiamąjį persekiojimą vykdančias institucijas, nusprendė taip

„Jeigu susijusių valstybės atstovų veiksmai buvo neteisėti ir savavališki, valstybės atsakovės baudžiamojo persekiojimo institucijos turi nustatyti ir nubausti kaltininkus. Prokuratūros įspėjimas apie šiuos veiksmus turi būti laikomas visiškai logišku nukentėjusiojo žingsniu“.

Pareiškėjas manė, kad Teismo argumentai El-Masri byloje a fortiori taikytini šioje byloje, todėl padarė išvadą, kad jis ėmėsi visų priemonių, kurių iš jo pagrįstai buvo galima tikėtis esamomis aplinkybėmis, kad būtų išnaudotos vidaus teisinės gynybos priemonės. Teigti, kad pastangos užtikrinti teisingumą Lietuvoje, atsižvelgiant į visas aplinkybes, buvo nepakankamos, remiantis asmeninio dalyvavimo ar formalaus įgaliojimo trūkumu, jo nuomone, buvo trumparegiškas ir formalus požiūris, nesuderinamas su būtinybe aiškinti ir taikyti Konvenciją taip, kad joje įtvirtintos teisės būtų praktiškos ir veiksmingos. Be to, Vyriausybės argumentai buvo nenuoširdūs, nes ji, atsižvelgdama į savo argumentus dėl tyrimo pobūdžio ir sprendimo jį nutraukti priežasčių, negalėjo prasmingai teigti, kad jei pareiškėjas būtų kreipęsis dėl nukentėjusiojo statuso arba jei būtų buvusi gauta rašytinė teisinio leidimo forma, nacionalinio proceso rezultatas būtų galėjęs ar būtų buvęs kitoks.

(b) Šešių mėnesių taisyklės nesilaikymas

421. Pareiškėjo nuomone, Vyriausybės argumentas, kad šešių mėnesių terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kai baigėsi tariamas pareiškėjo sulaikymas Lietuvoje, nepaisant to, kad tuo metu ir dar kurį laiką po to jis toliau buvo laikomas slaptame CŽV kalėjime be ryšio su visuomene, yra absurdiškas. Taip pat negalima sutikti ir su kitu jų argumentu, kad 2008 m. įvykęs jo susitikimas su A. Marguliesu laiko požiūriu buvo kraštinė riba, kurią peržengus dabartinis prašymas neatitiko šešių mėnesių termino. Nė vienas iš šių pasiūlymų neatlaikė patikrinimo, kai jis buvo vertinamas bendrame pareiškėjo aplinkybių ir informacijos apie ypatingąjį perdavimą ir slaptą kalinimą Lietuvoje prieinamumo kontekste.

Pareiškėjas prašė pradėti baudžiamąjį tyrimą, siekdamas vienintelės veiksmingos teisinės gynybos priemonės tokio pobūdžio bylose, ir ragino atlikti tam tikrus tyrimo veiksmus, dėl kurių turėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 166 straipsnį. Vėliau, 2011 m. sausio 14 d., prokuroras nusprendė nutraukti ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjas 2011 m. liepos 14 d. pateikė Teismui įžanginį skundą. Taigi jis kreipėsi į Teismą per šešis mėnesius nuo vidaus tyrimo nutraukimo, kai tapo neginčijamai aišku, kad Lietuvoje nebus veiksmingos vidaus teisinės gynybos priemonės.

3. Teismo vertinimas

422. Teismas pastebi, kad Vyriausybės prieštaravimai kelia klausimus dėl baudžiamojo tyrimo dėl pareiškėjo kaltinimų kankinimu ir slaptu kalinimu Lietuvos teritorijoje veiksmingumo, todėl yra glaudžiai susiję su jo skundu pagal Konvencijos 3 straipsnio procesinę dalį (žr. 3 punktą pirmiau ir 588 punktą toliau). Atsižvelgdamas į tai, Teismas mano, kad jie turėtų būti prijungti prie šio skundo esmės ir išnagrinėti vėlesniame etape (žr. mutatis mutandis Al Nashiri prieš Lenkiją, Nr. 28761/11, § 343, 2014 m. liepos 24 d.; ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, cituota pirmiau, § 337, abu su tolesnėmis nuorodomis į Teismo praktiką).

II. TEISMO FAKTŲ NUSTATYMAS IR ĮRODYMŲ VERTINIMAS

A. Šalių pozicijos dėl faktų ir įrodymų

1. Vyriausybė

423. Kaip minėta pirmiau, Vyriausybė atmetė pareiškėjo teiginius kaip nepagrįstus jokiais įrodymais ir todėl neturinčius jokio faktinio pagrindo. Jos taip pat ginčijo pareiškėjo nurodytų įrodymų patikimumą ir neigė, kad Lietuva žinojo apie CŽV HVD programos veikimą jos teritorijoje ginčui aktualiu laikotarpiu ar prie jo prisidėjo (žr. 398-405 punktus pirmiau).

Vyriausybės išvados dėl faktų ir įrodymų buvo tokios.

(a) Pareiškėjo pateiktų įrodymų nepatikimumas

Vyriausybė ginčijo pareiškėjo pateiktos medžiagos įrodomąją vertę. Jos pabrėžė, kad didžioji dalis šios medžiagos buvo gauta iš įvairių viešų šaltinių, kurių patikimumo nebuvo galima patikrinti. Vyriausybė nesumenkino viešai prieinamos informacijos apie CŽV HVD programą reikšmės; iš tiesų El-Masri byloje (cituota pirmiau) Teismas atsižvelgė į panašią viešai skelbiamą medžiagą.

Tačiau, priešingai nei šioje byloje, ši medžiaga buvo tik papildomas šaltinis Teismo išvadoms pagrįsti. El-Masri byloje Teismas rėmėsi, pirma, pareiškėjo pateiktu labai išsamiu aplinkybių aprašymu ir, antra, netiesioginiais įrodymais, gautais per tarptautinius tyrimus ir tyrimą Vokietijoje. Teismas galėjo naudotis moksliniais įrodymais, pavyzdžiui, pareiškėjo plaukų folikulų tyrimu, geologiniais įrašais, patvirtinančiais pareiškėjo prisiminimus, arba pareiškėjo nupieštais Afganistano kalėjimo išplanavimo eskizais. Tik papildomai Teismas rėmėsi viešai prieinama medžiaga. Šioje byloje pareiškėjas savo bylą grindė atvirkščiai, pradėdamas nuo viešai prieinamos informacijos ir faktiškai ja taip pat baigdamas, nes negalėjo pateikti jokių kitų įrodymų.

425. Dėl pareiškėjo rėmimosi byla Richmor Aviation Inc. prieš Sportsflight Air Inc. (žr. 450-451 punktus toliau), Vyriausybė įžvelgė menką, jei apskritai kokį nors, ryšį su jo tariamu sulaikymu Lietuvoje. Byloje buvo nagrinėjamas komercinis ginčas tarp dviejų aviacijos bendrovių, kai ieškovas, Richmor Aviation, pateikė Sportsflight Air sąskaitą faktūrą, reikalaudamas sumokėti už nepanaudotą skrydžio laiką už trisdešimt du mėnesius nuo 2002 m. gegužės mėn. iki 2005 m. sausio mėn. Neatrodė, kad bendrovės vykdė išimtinai tik pervežimo skrydžius. Bylos medžiagoje minimi orlaiviai skyrėsi nuo šioje byloje minimų orlaivių. Įvykiai, dėl kurių kilo ginčas, įvyko prieš skrydžius į Lietuvą, iki 2005 m. vasario mėn. Net jei Richmor byloje liudytojai ir davė fragmentiškus parodymus, kad skrydžiai, kuriuos JAV vyriausybė tuo metu (nuo 2002 m. gegužės mėn. iki 2005 m. sausio mėn.) užsakė per bendroves ir kuriuos atliko Gulfstream IV orlaivis, kartais galėjo būti naudojami perdavimų programos tikslais, tai neturėjo nieko bendro su skrydžiais į Lietuvą ir iš jos, kurie tariamai buvo naudojami pareiškėjo perdavimui.

(b) Įrodymų, patvirtinančių, kad tam tikri su CŽV susiję lėktuvai, nusileidę Lietuvoje nuo 2005 m. vasario 17 d. iki 2006 m. kovo 25 d., vykdė ypatingojo perdavimo misijas, nebuvimas

426. Vyriausybė neginčijo fakto, kad atitinkamu laikotarpiu, taip pat ir anksčiau, Palangos ir Vilniaus oro uostuose Lietuvoje nusileido keli su CŽV susiję lėktuvai. Su šiais nusileidimais susijusios aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos ikiteisminio tyrimo metu ir nebuvo nustatyta jokių sąsajų tarp ginčijamų orlaivių ir CŽV perdavimo programos. Visų pirma buvo apklausti visi asmenys, buvę lėktuvų atvykimo ar išvykimo metu, įskaitant oro uostų darbuotojus, VSAT ir VSD pareigūnus, o iš VSD buvo gauti visi susiję dokumentai. Iš visos šios medžiagos visumos prokuroras padarė išvadą, kad jokie sulaikyti asmenys niekada nebuvo įvežti į Lietuvos teritoriją ar išvežti iš jos. Be to, nebuvo nustatyta jokio ryšio tarp minėtų skrydžių ir apskritai kokių nors CŽV sulaikytų asmenų ir konkrečiai Projektų Nr. 1 ar Nr. 2. Prokuratūra nustatė, kad, nepaisant to, jog kai kuriais atvejais nebuvo atlikti muitinės ir VSAT patikrinimai, iš VSD pateiktų dokumentų matyti, kad visais atvejais VSD pareigūnai turėjo galimybę patekti į orlaivius pagal Žvalgybos įstatymą. Taip pat nustatyta, kad VSD pareigūnai, kurie siekė nepertraukiamai patekti į oro uostų sektorius, kuriuose buvo nusileidę CŽV orlaiviai, ir gavo galimybę į juos patekti, veikė teisėtai, nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir neviršijo savo įgaliojimų.

427. Dėl 2005 m. vasario 18 d. skrydžio N787WH ir 2006 m. kovo 25 d. skrydžio N733MA, kuriuos pareiškėjas nurodė kaip tuos, kuriais jis buvo įvežtas į Lietuvą ir išvežtas iš jos, prokuratūra, išsamiai ištyrusi abu skrydžius, neginčijamai nustatė, kad jais nebuvo vežamas joks CŽV sulaikytas asmuo (įskaitant pareiškėją). Tas pats pasakytina ir apie bet kokius kitus su CŽV susijusius skrydžius, nusileidusius nagrinėjamu laikotarpiu.

Tyrimo metu surinkti įrodymai atskleidė tikrąjį lėktuvų N787WH ir N733MA nusileidimo tikslą. Todėl buvo apklausti dvidešimt šeši liudytojai ir gauta daug dokumentinių įrodymų.

428. Nustatyta, kad 2005 m. vasario 18 d. skrydžiu N787WH atskrido, Vyriausybės žodžiais tariant, „penki vienos valstybės užsienio piliečiai“ ir trys įgulos nariai. Nereikia nė sakyti, pridūrė Vyriausybė, kad pareiškėjo tarp jų nebuvo. Visi jie nuo 20.05 iki 20.15 val. ir vėl nuo 20.30 iki 20.50 val. praėjo keleivių pasienio kontrolę. Po to lėktuvas išskrido į Kopenhagą. Nusileidimo tikslas buvo tam tikro specifinio krovinio gabenimas, o tai paaiškina, kodėl transporto priemonė buvo pastebėta šalia lėktuvo, o paskui išvažiavo. Krovinio gabenimas buvo susijęs su VSD veikla, o veiklos pobūdis paaiškina, kodėl VSD paprašė leisti jam patekti į lėktuvą.

Taip pat 2006 m. kovo 25 d. reisu N733MA į Lietuvą buvo atgabentas krovinys ir jis nebuvo susijęs su CŽV sulaikytųjų gabenimu.

429. Nepaisant to, kad ikiteisminiame tyrime nebuvo duomenų apie krovinio paskirtį, remiantis surinktos medžiagos visuma galima daryti išvadą, kad „tam tikras specifinis krovinys“ galėjo būti ryšių įranga, reikalinga VSD ir partnerių bendro projekto įgyvendinimo techniniam aptarnavimui. Dėl ypatingos tam tikro krovinio svarbos žvalgybos tarnybos prašydavo leisti tiesiogiai patekti į lėktuvus. Šiuo tikslu, kaip patvirtino liudytojai M, O ir N, oro uostui ir VSAT būdavo rašomi įslaptinti laiškai.

Dėl 2005 m. vasario 18 d. skrydžio N787WH galima daryti išvadą, kad į Palangos oro uostą atvyko penki asmenys, JAV piliečiai. Dėl 2006 m. kovo 25 d. skrydžio N733MA krovinio galima daryti išvadą, kad aptariamu skrydžiu galėjo būti gabenama tam tikra įranga. Ji buvo supakuota į ne trumpesnes kaip vieno metro ilgio dėžes, kurias, kaip patvirtino V, vežė du asmenys. Tyrimo byloje yra įrašas, kad krovinys galėjo būti eksportuotas 2006 m. kovo 25 d. skrydžiu, kaip patvirtino pareigūnas O. Remiantis liudytojų parodymais, galima daryti išvadą, kad partnerių transporto priemonės įvažiuodavo į oro uostus ir išvažiuodavo iš jų lydimos VSD pareigūnų. Pareigūnai juos palydėdavo iki lėktuvo; pareigūnas V teigė, kad jis buvo už penkiasdešimties metrų nuo lėktuvo.

Tyrimo byloje buvo VSD prašymai, pateikti dėl abiejų skrydžių; abu jie buvo tinkamai pagrįsti ir juose buvo nurodytas skrydžių tikslas, kuris sudarė valstybės paslaptį. Abiem atvejais muitinis patikrinimas nebuvo atliktas ne dėl VSD prašymų, o dėl teisinio reglamentavimo, pagal kurį jis nebuvo privalomas ir galėjo būti atliktas atsitiktinai.

430. Abiem atvejais VSD paprašė oro uosto administracijos leisti savo pareigūnams patekti į oro uostą, kad jie galėtų iš oro uosto į galutinę paskirties vietą gabenti siuntas ir paketus, ir nieko daugiau. VSD niekada neprašė, kad nebūtų atliekama muitinės ar valstybės sienos kontrolė. Jis niekaip nesikišo į Valstybės sienos apsaugos tarnybos funkcijas. Remiantis daugelio VSD pareigūnų liudijimais, šie du skrydžiai nebuvo išskirtiniai ir tai nebuvo vieninteliai skrydžiai, kai VSD prašė leidimo naudotis tam tikrais orlaiviais. Apskritai 2005-2006 m. buvo labai daug įvairių NATO valstybių karinių, oficialių ir neoficialių delegacijų skrydžių. Remiantis Civilinės aviacijos administracijos direktoriaus liudijimu, šiems nusileidimams dažniausiai buvo naudojamas Palangos tarptautinis oro uostas, nes jis sulaukdavo mažiau skrydžių nei Vilniaus tarptautinis oro uostas.

431. Visi VSD pareigūnai, dalyvavę priimant ir gabenant krovinį, dėl to buvo apklausti prokurorų ir išsamiai papasakojo, kaip atrodė krovinys, kur jis buvo gabenamas, ar kas nors kitas galėjo jį matyti ir kodėl prireikė specialios VSD priežiūros. Visi jie paliudijo, kad pirmiausia iš lėktuvo buvo iškrautos tik dėžės, o paskui į lėktuvą buvo pakrautos kitos dėžės ir kelios siuntos. Jų buvo daug, visos vienodo dydžio, tikrai per mažos, kad į jas būtų galima įdėti žmogų. Pats pakrovimas vyko atvirai ir jį galėjo matyti oro uosto darbuotojai. Lėktuvu atgabentas dėžes VSD pareigūnai nuvežė į Vilnių, bet ne į Projektą Nr. 1 ar Projektą Nr. 2.

432. Viešame posėdyje atsakydama į teisėjų klausimus apie krovinio pobūdį, Vyriausybė papildomai paaiškino, kad krovinyje buvo „speciali įranga, kuri buvo skirta specialiajam tyrimų departamentui“ – ir kad jos tikslas buvo „aprūpinti šį departamentą ir jo darbuotojus“.

(c) įrodymų, patvirtinančių, kad Lietuvoje veikė slapta CŽV sulaikymo įstaiga ir kad pareiškėjas buvo sulaikytas šioje įstaigoje, nebuvimas

(i) Dėl tariamo CŽV slapto sulaikymo įstaigos egzistavimo

Vyriausybė tvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo neginčijamai nustatyta, jog Lietuvoje neegzistavo joks slaptas CŽV valdomas kalėjimas.

Visų pirma, pareiškėjo teiginys, kad slaptas CŽV kalėjimas veikė Projekto Nr. 2 patalpose ir kad Projektas Nr. 1 buvo skirtas šiam tikslui, tačiau nebuvo naudojamas kaip toks, neturėjo jokio faktinio pagrindo.

434. Tiesa, kad Projektas Nr. 1, kurį 2002 m. vykdė VSD ir CŽV, ir Projektas Nr. 2, kurį tie patys partneriai įgyvendino 2004 m., apėmė tam tikrų patalpų rekonstrukciją ir įrengimą. Tačiau prokuroro surinkti įrodymai neginčijamai paneigė galimybę, kad kuri nors iš šių patalpų buvo naudojama kaip CŽV kalėjimas.

435. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta daugybė asmenų – ne tik tie, kurie tiesiogiai dalyvavo Projekto Nr. 1 statybos darbuose, bet ir tie, kurie buvo atsakingi už vėlesnį jo naudojimą.

Išnagrinėjęs visus svarbius įrodymus, prokuroras – priešingai CNSD teiginiui, kad „buvo [sudarytos] sąlygos sulaikytiesiems laikyti“ – padarė išvadą, kad šiuo pastatu naudojosi tik VSD pareigūnai ir kad jis buvo visiškai netinkamas sulaikytiesiems laikyti dėl savo geografinės padėties (miesto centras) ir patalpose esančių įrenginių.

Šiuo atžvilgiu Vyriausybė taip pat pabrėžė, kad CNSD išvados turi būti vertinamos atsižvelgiant į jos kompetenciją ir jos atliekamų parlamentinių tyrimų pobūdį. Pagal Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimą „Seimas [nebuvo] nei ikiteisminio tyrimo įstaiga, nei prokuratūra, nei teismas“, todėl jo išvados nebuvo „privalomos ikiteisminio tyrimo įstaigoms, prokuratūrai ar teismui“ (taip pat žr. 219 punktą pirmiau).

436. Patalpos, įvardytos kaip Projektas Nr. 1, buvo pagalbiniame pastate kieme šalia pagrindinio pastato Z. Sierakausko gatvėje Vilniuje, kur ginčui aktualiu laikotarpiu buvo VSD patalpos. 2002 m. pagalbinis pastatas buvo avarinės būklės, reikėjo atlikti remonto darbus. Kadangi visi remonto darbai buvo įforminti dokumentais, dokumentus gavo ir išanalizavo prokuroras. Statybininkai patvirtino, kad VSD pareigūnai nepareiškė jokių pageidavimų, kad darbai būtų susiję su kokių nors asmenų sulaikymu.

Vienas iš liudytojų, kuris atitinkamu metu buvo atsakingas už Projektų Nr. 1 ir Nr. 2 administravimą, apibūdino patalpų, esančių Z. Sierakausko gatvėje esančiame pastate, vadinamame Projektu Nr. 1, paskirtį, dėl kurios jos buvo įrengtos, nors ir paliudijo, kad nuo 2002 m. šios patalpos niekada nebuvo naudojamos būtent šiam tikslui. Ši paskirtis buvo glaudžiai susijusi su VSD struktūra ir atliekamomis funkcijomis, kurios savaime sudarė valstybės paslaptį ir todėl negalėjo būti išslaptintos. Šiuos parodymus patvirtino daugelis kitų žemesnio rango VSD pareigūnų ir techninių darbuotojų, kurie paliudijo, kad patalpos niekada nebuvo naudojamos jokiems kitiems tikslams, nesusijusiems su VSD poreikiais.

437. Dėl Projekto Nr. 2 Generalinė prokuratūra, remdamasi liudytojų parodymais, nustatė, kad pastate niekada nebuvo įrengtos jokios specialios patalpos, tinkamos sulaikytiesiems laikyti. Visų pirma, nebuvo įrengta jokių patalpų su grotomis ar kitaip specialiai pritaikytų sulaikymui. Be to, buvo nustatyta, kad patekimas į pastatą buvo nuolat kontroliuojamas, o už pastato apsaugą atsakingi asmenys patvirtino, kad jame niekada nebuvo jokių sulaikytųjų. Taigi, atsižvelgdamas į visus susijusius įrodymus, prokuroras, priešingai CNSD išvadoms, kad VSD pareigūnai ne visada turėjo galimybę kontroliuoti asmenų atvykimą ir išvykimą iš Projekto Nr. 2, padarė išvadą, kad patekimas į Projektą Nr. 2 buvo nuolat kontroliuojamas, todėl buvo atmesta galimybė į pastatą įvesti sulaikytuosius.

438. Projektas Nr. 2 buvo įsikūręs Antaviliuose. Pastatas buvo įsigytas VSD reikmėms pagal nacionalinės teisės reikalavimus, o 2004 m. buvo pradėti patalpų remonto darbai. Darbai buvo baigti 2005 m. sausio mėn. Visi šiame projekte dalyvavę VSD pareigūnai (generalinis direktorius, generalinio direktoriaus pavaduotojas ir kiti žemesnio rango VSD pareigūnai) buvo apklausti prokurorų. Jie paliudijo, kad minėtų patalpų paskirtis negalėjo būti ir iš tikrųjų nebuvo susijusi su asmenų sulaikymu. Visi liudytojai kalbėjo apie klases, gyvenamąsias ir susitikimų patalpas, taip pat sporto sales. Žemesnio rango VSD pareigūnai buvo atsakingi už patalpų remontą ir pastato apsaugą po jo užbaigimo. Kelis kartus apklausti, jie patvirtino, kad pastate niekada nebuvo įrengtos jokios patalpos, tinkamos sulaikytiesiems laikyti. Pastatas niekada nebuvo paliktas be VSD pareigūnų priežiūros, kurie paliudijo, kad jame nebuvo jokių slaptų ar uždarų zonų, į kurias jie negalėtų patekti. Be to, Vyriausybės nuomone, dėl pastato geografinės padėties jis buvo visiškai netinkamas sulaikymui, nes buvo Antavilių kaime ir apsuptas gyvenamųjų namų.

439. Pasak atitinkamu metu VSD generalinio direktoriaus, 2005 m. pradžioje pastatas buvo naudojamas labai ribotai – jame įvyko keli susitikimai. Kaip paliudijo už pastato apsaugą atsakingi VSD pareigūnai, jis buvo naudojamas atsitiktinai ir tik trumpalaikiams susitikimams, kuriuose dalyvavo VSD pareigūnai ir jų svečiai. Svečius ten atveždavo tik įgalioti VSD pareigūnai. Taigi, priešingai nei nustatė CNSD, jokie kiti asmenys, išskyrus VSD pareigūnus, negalėjo naudotis pastatu savo nuožiūra. 2005 m. antroje pusėje pastato priežiūrą perėmė VSD skyrius. Tuo metu pastatas laikinai buvo visai nenaudojamas, bet liko atviras VSD darbuotojams. Nuo 2007 m. pastate įsikūrė VSD mokymo centras.

440. Visi su projektais Nr. 1 ir Nr. 2 susiję dokumentai buvo paimti iš VSD, įskaitant medžiagą, kurioje yra valstybės paslapčių. Dalis šių dokumentų, pavyzdžiui, Projektų Nr. 1 ir Nr. 2 patikrinimo vietoje protokolai kartu su priedais, kuriuos sudaro pastatų, patalpų ir jų aplinkos nuotraukos, buvo išslaptinti ir pateikti Teismui. Iš šios medžiagos aiškiai matyti, kad šiose patalpose negalėjo būti įrengtas joks kalėjimas.

441. Apibendrindamas prokuroras nustatė, kad abi patalpos atitinkamu metu tarnavo kitiems tikslams, kurie niekaip nebuvo susiję su asmenų laikymu ar įkalinimu, nors šių tikslų nebuvo galima išslaptinti dėl paprastos priežasties, nes VSD partneris turėtų duoti sutikimą tokiam atskleidimui.

442. Viešame posėdyje Vyriausybė pakartojo pirmiau išdėstytus teiginius. Ji pridūrė, kad išnagrinėjus visas reikšmingas aplinkybes buvo nustatyta, jog 2005 m. vasario 18 d. skrydžiu N787WH ir 2006 m. kovo 25 d. skrydžiu N733MA buvo gabenamas specialios paskirties krovinys ir kad tame krovinyje negalėjo būti pareiškėjo ar bet kurio kito asmens. Tai buvo jungiamoji įranga, skirta SSD, teikiančiai jiems ir jų partneriams technines paslaugas jų bendram projektui įgyvendinti. Tai paaiškina, kodėl jie paprašė tiesioginės prieigos prie orlaivio.

Kalbant apie tariamas CŽV kalėjimo vietas, projektas Nr. 1 buvo naudojamas operatyvinei veiklai, o projektas Nr. 2 – žvalgybinei veiklai. Projekto Nr. 2 patalpos niekada nebuvo naudojamos pagal pirminę paskirtį, o vėliau jos buvo pertvarkytos ir naudojamos kaip VSD mokymo centras.

Atsakydama į teisėjų klausimus, kodėl 2002 m. VSD nutarime ir 2002 m. VSD veiksmų plane, kuriuose kalbama apie atrenkamų patalpų paskirtį, buvo kalbama apie „slaptų žvalgybos bendradarbių išdavimą“, Vyriausybė paaiškino, kad taip nutiko dėl tuo metu naudotos terminologijos – šiuo metu šį terminą atitiktų „eksfiltracija“ arba „ištraukimas“, t. y. specialiųjų agentų ar slaptųjų agentų perkėlimas į įprastą gyvenimo ar natūralią aplinką.

Ji pridūrė, kad, kalbant apie objektų paskirtį, projektas Nr. 1 buvo skirtas specialiesiems pareigūnams ir jų „ištraukimui“, o projektas Nr. 2 buvo žvalgybos paramos centras.

(ii) Dėl pareiškėjo tariamo slapto kalinimo Lietuvoje

443. Vyriausybė teigė, kad nebuvo jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo buvimą Lietuvos teritorijoje. Ši byla buvo grindžiama tam tikra nutekinta informacija, kuri 2009 m. pasirodė žiniasklaidoje ir kurioje buvo minimas tariamas CŽV slaptų sulaikymo patalpų egzistavimas Lietuvoje. Ši informacija niekada nebuvo oficialiai patvirtinta nei tiesiogiai, nei netiesiogiai.

Be to, pareiškėjo advokatai rėmėsi nežinomais „viešais šaltiniais“, nurodančiais, kad pareiškėjas buvo perkeltas iš Maroko į Lietuvą 2005 m. pradžioje, kad Lietuvos įkalinimo įstaiga buvo uždaryta 2006 m. pirmoje pusėje, o joje buvę asmenys perkelti į Afganistaną ar kitas šalis. Iš esmės visa byla rėmėsi tam tikrų skrydžių maršrutais ir jų tariamais ryšiais su CŽV. Ieškovas išsamiai aprašė 2005 m. vasario 15-19 d. N787WH ir 2006 m. kovo 23-27 d. N733MA maršrutus, pabrėždamas pirmojo lėktuvo sustojimą Maroke, o antrojo – Kaire. Jis taip pat nurodė kai kurias su šiais skrydžiais susijusias sąskaitas faktūras ir sutartis, kurios, jo nuomone, rodo jų sąsajas su CŽV ir ypatingųjų perdavimų programa. Nebuvo pateiktas nė vienas tiesioginis ar netiesioginis įrodymas, kuris atskleistų bent menkiausią ryšį tarp ieškovo ir nagrinėjamų skrydžių.

Vyriausybė teigė, kad šiuo atžvilgiu ji apeliuoja į sveiką protą – skrydžių maršrutai rodė tik tai, kad lėktuvai trumpam buvo nusileidę Lietuvoje. Net jei jų ryšiai su CŽV būtų patvirtinti, tai savaime neįrodo Lietuvos dalyvavimo HVD programoje, juo labiau pareiškėjo slapto sulaikymo jos teritorijoje.

444. Vyriausybė apgailestavo dėl kančių, kurias patyrė pagal šią programą sulaikyti asmenys, įskaitant pareiškėją. Tačiau jos negalėjo nepabrėžti, kad, nors tai galėjo įvykti kur nors Europoje, tai neįvyko Lietuvoje.

(d) įrodymų, patvirtinančių, kad Lietuvos valdžios institucijos sutiko, jog CŽV Lietuvos teritorijoje vykdytų slaptą sulaikymo centrą, arba bendradarbiavo vykdant HVD programą, nebuvimas

445. Vyriausybės teigimu, nė vienas aukšto rango valstybės politikas ar pareigūnas niekaip neprisipažino žinojęs apie Lietuvos dalyvavimą CŽV ypatingųjų perdavimų programoje ar jai pritaręs. Tiesa, VSD pareigūnai svarstė galimybę, kad JAV valdžios institucijos gali būti pateikusios pagalbos prašymus dėl karo su terorizmu, tačiau ši galimybė pasirodė esanti grynai teorinė, nes nebuvo gauta jokių prašymų sulaikyti kokius nors asmenis.

Šiuo atžvilgiu Vyriausybė rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu apklaustų valstybės pareigūnų ir VSD pareigūnų parodymais. Jos taip pat rėmėsi buvusio Lietuvos Prezidento V. Adamkaus 2009 m. lapkričio 26 d. laišku, rašytu CNSD, kuriame jis teigė, kad niekada nebuvo informuotas apie jokius CŽV kalėjimus šalyje (taip pat žr. 367 punktą). Tokių žinių neturėjo ir joks kitas buvęs Respublikos Prezidentas. Tyrimo metu valstybių vadovai paliudijo, kad jie nežinojo apie jokius sulaikytųjų perkėlimus ir nedavė sutikimo gabenti CŽV laikomus asmenis.

(e) Įrodymų, kad Lietuva žinojo apie CŽV HVD programą bylai reikšmingu metu, nebuvimas

446. Vyriausybė teigė, kad sutinka su Teismo išvadomis byloje Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, kad be valstybės institucijų žinios ir jų pagalbos CŽV HVD programa nebūtų buvusi įvykdyta, o CŽV kalėjimų valdymas atitinkamose šalyse būtų buvęs neįmanomas. Tačiau, kaip minėta, Lietuva neturėjo jokių žinių apie tokią veiklą savo teritorijoje. Tai, kad 2005-2006 m., kaip teigė pareiškėjas, dėl tarptautinių tyrimų išvadų ir viešų pranešimų, atskleidžiančių slaptos CŽV programos pobūdį, buvo visuotinai žinoma apie HVD programą, neturėjo reikšmės, nes Lietuva nebuvo įtraukta į jokius tyrimus ir šalyje nebuvo CŽV kalėjimo.

2. Pareiškėjas

447. Pareiškėjas tvirtino, kad įrodymų iš daugelio šaltinių visuma, pavyzdžiui, tarptautiniai tyrimai, naujausi tyrimai apie CŽV perdavimus ir slaptas kalinimo operacijas, gausūs aviacijos duomenys, patvirtinantys CŽV lėktuvų nusileidimus Lietuvoje, išslaptinti CŽV dokumentai, 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita ir Teismo apklaustų ekspertų parodymai galutinai patvirtino jo teiginius.

Jo teigimu, neginčijamai nustatyta, kad 2005-2006 m. Lietuvoje veikė slapta CŽV sulaikymo įstaiga, 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje vadinama „sulaikymo vieta Violetinė“, ir kad jis buvo sulaikytas šioje įstaigoje nuo 2005 m. vasario 17 ar 18 d. iki 2006 m. kovo 25 d.

(a) Dėl Vyriausybės teiginio apie informacijos šaltinių ir įrodymų nepatikimumą Teisme

Pareiškėjas teigė, kad Vyriausybės prieštaravimas dėl jo rėmimosi viešais dokumentais, ataskaitomis ir kita medžiaga kaip įrodymais šioje byloje yra nepagrįstas. Teismas ne kartą buvo pareiškęs, kad jis laisvai vertins visus įrodymus ir gali daryti „tokias išvadas, kokios gali išplaukti iš faktų ir šalių pareiškimų“. Teismas nuolat rėmėsi viešais šaltiniais; tai buvo įrodyta, pavyzdžiui, El-Masri byloje, kurioje Teismas atsižvelgė į viešai prieinamą panašaus pobūdžio informaciją ir įrodymus iš įvairių kitų šaltinių, įskaitant Amnesty International, Human Rights Watch, Tarptautinės Helsinkio žmogaus teisių federacijos ir Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto ataskaitas. Teismas taip pat rėmėsi daugybe žiniasklaidos pranešimų.

Todėl Vyriausybės prieštaravimai dėl byloje pateiktų įrodymų pobūdžio nebuvo pagrįsti Teismo nusistovėjusiu požiūriu į įrodymus. Teismas atsižvelgs į visus turimus įrodymų šaltinius ir nustatys, ar tokiomis aplinkybėmis, kaip ši, jų visumos pakanka, kad būtų galima daryti „tvirtas ir suderintas išvadas“ dėl valstybės atsakomybės. Pareiškėjo nuomone, jo byloje pateiktų įrodymų visuma daugiau nei atitinka atitinkamą kriterijų.

(b) Dėl su CŽV susijusių lėktuvų nusileidimo Lietuvoje nuo 2005 m. vasario 17 d. iki 2006 m. kovo 25 d.

449. Pareiškėjas manė, kad Vyriausybės prielaida, jog jo pareiškimuose minimi skrydžiai, kurie buvo CŽV perdavimų skrydžiai, net jei juos užsakė CŽV, galėjo turėti kitus tikslus arba tiesiog sustoti tam tikrose vietose dėl techninių priežasčių, neturi jokio faktinio pagrindo.

Nors šis teiginys buvo akivaizdžiai tikėtinas, jis neturėjo jokio pagrindo, atsižvelgiant į surinktus duomenis, pateiktus Teismui kaip įrodymai. Su tuo nesutiko daug tarptautinių ir regioninių institucijų, žmogaus teisių organizacijų, gerbiamų ir patikimų žiniasklaidos priemonių, kurios pripažino įrodymus, atskleidžiančius, kad į Lietuvą ir iš jos buvo vykdomi perdavimų skrydžiai. Pavyzdžiui, 2012 m. rugsėjo 11 d. Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas (LIBE) po savo 2012 m. balandžio mėn. vizito į Lietuvą paskelbė rezoliuciją, kurioje atkreipė dėmesį į „naujus įrodymus, pateiktus Eurokontrolės duomenimis, rodančius, kad lėktuvas N787WH, kuriuo, kaip įtariama, buvo gabenamas Abu Zubaydah, 2005 m. vasario 18 d. pakeliui į Rumuniją ir Lietuvą sustojo Maroke“. Ji taip pat pažymėjo, kad Eurokontrolės duomenų analizė atskleidė naują informaciją, susijusią su skrydžių planais, pagal kuriuos 2005 m. spalio 5 d. per Tiraną (Albanija) buvo jungiama Rumunija su Lietuva, o 2006 m. kovo 26 d. – Lietuva su Afganistanu per Kairą (Egiptas). Tai atsispindėjo kitų tarptautinių organizacijų išvadose ir ataskaitose.

450. Atsižvelgiant į sukauptą medžiagą, kurią turėjo Teismas, buvo akivaizdu, kad 2005 m. vasario mėn. ir 2006 m. kovo mėn. per Lietuvą skridę lėktuvai buvo užsakyti JAV Vyriausybės vykdant asmenų perdavimo programą ir jos tikslais. Šiuos skrydžius su Lietuva siejo aiški įrodymų linija.

Visų pirma, visus su asmenų perdavimu susijusius skrydžius į Lietuvą ir iš jos JAV Vyriausybės vardu užsakė JAV bendrovė Computer Sciences Corporation. Šią pagrindinę sutartį 2002 m. sudarė kita JAV bendrovė „DynCorp Systems and Solutions LLC“ (toliau – „DynCorp“), o vėliau, 2004 m. įsigijusi „DynCorp“, ją paveldėjo CSC. Pagal pirminę JAV vyriausybės sutartį su DynCorp buvo sudarytos kelios subrangos sutartys, įskaitant 2002 m. birželio 17 d. susitarimą su Capital Aviation ir panašų 2002 m. birželio 18 d. susitarimą tarp Sportsflight Air, kaip įgalioto DynCorp atstovo, ir lėktuvų operatoriaus Richmor Aviation.

Šios bendrovės kartu su įvairiais kitais lėktuvų operatoriais, įskaitant „Victory Aviation“ (eksploatuojančią N787WH) ir „Miami Air International“ (eksploatuojančią N733MA ir N740EH), nustatė verslo vykdymo būdą ir modelį, kuris tęsėsi bent iki 2006 m.

451. N787WH ir N724CL skrydžiai iš JAV į Lietuvą per Maroką 2005 m. vasario mėn. buvo organizuoti pagal CSC subrangos sutartį su „Sportsflight Air Inc.“, veikiančia kaip „Capital Aviation“. Šie skrydžiai atitiko datas, kuriomis, remiantis informacija, ieškovas 2005 m. pradžioje buvo perkeltas iš Maroko į Lietuvą. 2006 m. kovo mėn. skrydžiai lėktuvais N733MA ir N740EH taip pat buvo organizuoti pagal vėlesnę CSC subrangos sutartį su Sportsflight.

Sportsflight ir CSC organizuoti skrydžiai, už kuriuos buvo išrašytos sąskaitos, buvo Sportsflight ir Richmor Aviation civilinės bylos Niujorke, kuri baigėsi 2011 m., objektas. Šio bylinėjimosi metu abi šalys aiškiai nurodė, kad skrydžiai buvo perdavimo programos dalis ir kad sutartiniai susitarimai, pagal kuriuos šie skrydžiai buvo vykdomi, buvo sudaryti siekiant palengvinti šią programą.

452. Be to, visi skrydžiai, jungiantys Lietuvą 2005 m. vasario ir 2006 m. kovo mėnesiais, taip pat skrydis N787WH 2005 m. spalio mėnesį, pasižymėjo bendru elgesio modeliu, sukurtu vieninteliu tikslu – užmaskuoti tikruosius skrydžių maršrutus, vadinamuoju „fiktyvių“ skrydžių planavimu.

Atsižvelgiant į visus turimus įrodymus, tokius kaip sutartys ir sąskaitos faktūros, elgesio modeliai, pirmiau minėtuose teisminiuose ginčuose pateikti pareiškimai, skrydžių laikas ir visos aplinkybės, kuriomis, kaip įrodyta, buvo vykdomi perdavimų skrydžiai, buvo įtikinamas pagrindas daryti išvadą, kad vienintelis N787WH, N724CL, N733MA ir N740EH skrydžių tikslas buvo sujungti įvairias slaptas CŽV kalėjimų vietas. Be to, šie skrydžiai buvo vykdomi tuo metu, kai, remiantis autoritetingais naujienų pranešimais, tarp atitinkamų šalių buvo vykdomi kalinių pervežimai.

453. Galiausiai, net jei nekreiptume dėmesio į visą pirmiau minėtų įrodymų reikšmę, pareiškėjo nuomone, liktų keletas klausimų. Pavyzdžiui, kodėl, jei tai buvo visiškai nekalti arba „techniniai“ sustojimai, VSAT buvo užkirstas kelias patikrinti lėktuvus? Kodėl VSD lėktuvus atitvėrė? Kodėl buvo pastebėtas iš vieno iš lėktuvų ir oro uosto išvažiuojantis automobilis, jei tai buvo tik „techninis“ sustojimas?

(c) Dėl CŽV slapto sulaikymo įstaigos Lietuvoje egzistavimo ir pareiškėjo slapto sulaikymo Lietuvoje

454. Pareiškėjo teigimu, Teismui pateikti įrodymai, pagrįsti tvirtomis ir tarpusavyje sutampančiomis faktinėmis išvadomis, neabejotinai patvirtina, kad Lietuvoje buvo CŽV slapta juodoji slėptuvė, kurioje pareiškėjas buvo sulaikytas nuo 2005 m. vasario 17 ar 18 d. iki 2006 m. kovo 25 d. 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje buvo minima sulaikymo vieta kodiniu pavadinimu „Violetinė“, kurią keli nepriklausomi tyrėjai nuosekliai ir nedviprasmiškai nurodė kaip susijusią su Lietuva, kaip patvirtino ekspertai faktų nustatymo posėdyje.

2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje teigiama, kad sulaikymo vieta „Violet“ buvo specialiai sukurta siekiant užtikrinti, kad vienu metu būtų galima apklausti kelis sulaikytuosius, kad ši vieta pradėjo veikti kaip sulaikymo centras 2005 m. ir kad ji buvo uždaryta 2006 m., nes trūko medicininės priežiūros sergantiems sulaikytiesiems. Ataskaitoje pateiktos kategoriškos išvados atitiko daugybę kitų įrodymų, kuriuos buvo galima gauti daug anksčiau, ir patvirtino jų patikimumą. Tarp jų buvo skrydžių duomenys ir sutartys, paties Lietuvos parlamento Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto surinkta informacija, paties Lietuvos prokuroro tyrimo byla, daugelio papildomų tyrimų regioniniu ir tarptautiniu lygmeniu pareiškimai ir išvados, nevyriausybinių organizacijų, žurnalistų ir tyrėjų darbas.

455. Faktų nustatymo posėdyje Teismas išklausė aukščiausio lygio ekspertų, kurie, daugelį metų tyrę ir analizavę CŽV HVD programą, patvirtino, kad pagal ciklišką staigių objektų uždarymo modelį Lietuva neabejotinai 2005 m. įsteigė slaptą sulaikymo vietą po to, kai buvo uždarytas objektas Maroke, parodymus.

Kaip apibūdino J. G. S., Lietuva tuo metu tapo didelės vertės sulaikytųjų sulaikymo centru. Ekspertai, kaip tyrėjai, tvirtai ir nuosekliai vertino, kad įrodymai rodo, jog Abu Zubaydah buvo tarp Lietuvoje sulaikytų asmenų. Senatorius Marty pažymėjo, kad jei kas nors būtų pasistengęs atkurti istoriją, būtų galėjęs prieiti tik prie tokios išvados. J. G. S. darbas galutinai susiejo Abu Zubaydah su Lietuva, o J. Blackas nustatė, kad Abu Zubaydah sulaikymas Lietuvoje nekėlė pagrįstų abejonių.

456. Vienas iš Teismui pateiktų įrodymų aspektų, kurį išsamiai išnagrinėjo ekspertai, apėmė iš daugelio šaltinių gautus įrodymus, iš kurių matyti, kad 2005 m. vasario 17 ir 18 d. Lietuvoje nusileido perdavimų lėktuvai, skridę aplinkiniu maršrutu iš Jungtinių Amerikos Valstijų per Maroką, kur, kaip žinoma, atitinkamu metu buvo laikomas pareiškėjas. Taip pat jis parodė, kad 2006 m. kovo 25 d. iš Lietuvos išskrido dar vienas asmenų perdavimo skrydis į Afganistaną, kur, kaip žinoma, 2006 m. buvo sulaikytas ieškovas. Šių kelionių į Lietuvą buvo pateikti suklastoti skrydžių planai, kuriuose buvo nurodytos alternatyvios paskirties vietos pagal standartinį perdavimo skrydžių modus operandi.

Vyriausybė teigė, kad nėra įrodymų, jog tai buvo perdavimų skrydžiai. Tačiau dėl šių skrydžių modelio, jų maršrutų, sutarčių ir sąskaitų faktūrų, taip pat dėl kitų atitinkamų detalių tyrėjai, parlamentiniai ir kiti tyrimai, taip pat Teismo ekspertai juos nuosekliai įvardijo kaip skrydžius, kurių vienintelis tikslas buvo ypatingasis perdavimas. Jei ir liko abejonių, ar tai buvo ypatingieji perdavimai, jos buvo išsklaidytos minėtuose civiliniuose ginčuose tarp subrangovų JAV teismuose, kur skrydžių operatoriai savo procesiniuose dokumentuose aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad ši sutartis buvo sudaryta dėl JAV vyriausybės užsakymu vykdomų ypatingųjų perdavimų skrydžių.

457. Šių perdavimų skrydžių datos ir maršrutai bei sulaikymo vietos „Violet“ veikimo laikotarpiai atitiko įtikinamus įrodymus apie pareiškėjo buvimo vietą iki Lietuvos ir po jos. Kaip Teismas pažymėjo byloje Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, pareiškėjas po to, kai buvo suimtas Pakistane, buvo perkeltas į slaptą CŽV kalėjimą Tailande, iš ten – į Lenkiją, o iš ten – į slaptą CŽV vietą Gvantanamo įlankoje. Ekspertų parodymai patvirtino ankstesnius pranešimus, kad 2004 m. jis buvo perkeltas iš Gvantanamo įlankos – laukiant JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo, suteikiančio teisę turėti advokatus ir atlikti habeas corpus peržiūrą – ir buvo perkeltas į Maroką. Kaip paaiškino ekspertai, Maroko vieta buvo uždaryta 2005 m. vasario mėn., o tai paskatino atidaryti kitą vietą iš šio ciklo – Lietuvą, būtent tuo metu, kai perdavimų skrydžiai vyko maršrutu Marokas-Lietuva. 2006 m. kovo mėn. buvo uždaryta pati Lietuvos vieta, todėl ieškovas, kaip ir visi likę CŽV sulaikytieji, buvo perkeltas į Afganistaną. Būtent iš Afganistano jis galiausiai 2006 m. rugsėjo mėn. buvo perkeltas atgal į Gvantanamo įlanką.

458. Kalbėdamas apie Vyriausybės paaiškinimus dėl „specialaus krovinio“ ir tikslų, kuriems tarnavo Projektas Nr. 2, pateiktus per viešą posėdį, pareiškėjas teigė, kad šie faktai visiškai atitinka jo teiginius ir iš tikrųjų nepateikia jokios informacijos, kuri prieštarautų jo argumentams. Visų pirma, „krovinio“ gabenimas visiškai atitiko eksperto J. G. S. Husayn (Abu Zubaydah) byloje duotus parodymus, kuriuose jis teigė, kad su didelės vertės sulaikytaisiais buvo elgiamasi kaip su žmonių kroviniu ir kad juos įvežant į šalį jie nebuvo registruojami – net jei lėktuvo keleiviai buvo registruoti. Taip pat Vyriausybės teiginys, kad Projektas Nr. 2 buvo skirtas specialiems žvalgybos tikslams, visiškai atitiko sulaikymo vietos „Violetinė“ paskirtį ir pareiškėjo teiginius šiuo klausimu.

459. Apibendrindamas pareiškėjas teigė, kad daugybė kartu vertinamų patvirtinančių įrodymų, patvirtinančių pirmuosius 2009 m. žiniasklaidos pranešimus, kuriuose cituojami CŽV informatoriai, leido daryti nenuginčijamą išvadą, kad, kaip patvirtino ekspertai, Lietuvoje veikė sulaikymo vieta „Violeta“. Ją įsteigė Lietuvos valdžios institucijos ir, joms padedant, valdė CŽV, o pareiškėjas šioje vietoje buvo sulaikytas nuo 2005 m. vasario 17 arba 18 d. iki 2006 m. kovo 25 d.

(d) Dėl Lietuvos valdžios institucijų sutikimo, kad CŽV vykdytų slaptą sulaikymo vietą Lietuvos teritorijoje, ir jų bendrininkavimo vykdant HVD programą

460. Pareiškėjas tvirtino, kad daugelyje šaltinių, įskaitant 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitą, CNSD išvadas ir pranešimus spaudoje, minimi aukšto rango Vyriausybės ir žvalgybos tarnybų nariai, kurie pritarė CŽV objektų steigimui. JAV Senato komiteto 2014 m. ataskaitoje aiškiai nurodyta, kad milijonai dolerių buvo slapta pervesti kaip padėka už šalies paramą HVD programai.

461. Be to, pareiškėjas pabrėžė, kad valstybės atsakomybei pagal Konvenciją atsirasti nebūtina, jog aukščiausio lygio valstybės pareigūnas žinotų ir pritartų slaptos CŽV „juodosios aikštelės“ įkūrimui šalyje. Užteko, kad atitinkami valstybės pareigūnai tam būtų pritarę ir būtų buvę atsakingi. Pareiškėjo nuomone, buvo įtikinamų įrodymų, kad Lietuvos valstybė aktyviai ėmėsi priemonių, kad palengvintų ir sudarytų sąlygas jo perdavimui ir slaptam kalinimui Lietuvoje.

(e) Dėl Lietuvos žinojimo apie CŽV HVD programą bylai reikšmingu metu

Pareiškėjas pakartojo, kad nebuvo jokios tikėtinos vietos abejonėms dėl Lietuvos žinojimo apie slapto sulaikymo sistemos pobūdį 2005 ir 2006 m. Tai buvo aišku iš didžiulės viešai prieinamos informacijos, įskaitant plačius žiniasklaidos pranešimus, kurie nuskambėjo visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, kuriuose buvo išsamiai aprašyta slapto sulaikymo programa, konkrečiai nurodant Rytų Europos „juodąsias vietas“, sustiprintų tardymo metodų pobūdį ir įvardijant Abu Zubaydah kaip vieną iš dingusių „kalinių vaiduoklių“. Kai pareiškėjas buvo sulaikytas Lietuvoje, Marty tyrimas jau buvo pradėtas. Teigti, kad valdžios institucijos nekaltai nežinojo, kas galėjo vykti slaptoje vietoje, kurią jos iki 2005 m. įsteigė CŽV, tiesiog neįtikėtina.

463. Be to, iš įrodymų matyti, kad aukšto rango pareigūnai turėjo konkrečių ir tiesioginių žinių. Pavyzdžiui, buvęs prezidentas viešai prisipažino, kad žvalgybos vadovas jo klausė, ar jis norėtų neoficialiai į šalį įvežti kaltinamus teroristus. Žvalgybos vadovas atsakydamas pažymėjo, kad jis teiravosi apie prezidento poziciją būtent dėl to, kad žinojo, kas vyksta pasaulyje.

Kitas pavyzdys – taip pat 2005 m., kai pareiškėjas vis dar buvo sulaikytas Lietuvoje, Lietuvos Vyriausybė dalyvavo NATO ir ES susitikime su Condoleezza Rice; iš Husayn (Abu Zubaydah) byloje išdėstytų p. Fava parodymų aiškiai matyti, kad visos valstybės narės žinojo apie sustiprintus tardymo metodus. Tai buvo aišku iš susitikimo įrašų.

464. Kaip liudijo ekspertai, nors ne visi būtų žinoję, kaip ir visose kitose priimančiosiose šalyse, kai kurie tikrai žinojo ir pritarė. Neabejotina, kad iki 2005 m. Lietuva žinojo apie realią pažeidimų jos teritorijoje riziką, o įrodymai rodė, kad valdžios institucijos nesiėmė jokių priemonių, kad užkirstų tam kelią, stebėtų ar net pasiteirautų. Parlamentinis tyrimas padarė išvadą, kad buvo akivaizdu, jog VSD nesiekė kontroliuoti CŽV veiklos šalyje ir jiems suteiktų patalpų. VSD nekontroliavo ir neregistravo į šalį įvežamų ir išvežamų krovinių, nekontroliavo CŽV atvykimo ir išvykimo. Šią nepakankamą priežiūrą patvirtino kaltinimo byla. Lietuvos valdžios institucijos ne tik nesiėmė deramo rūpestingumo, kad užkirstų kelią pažeidimams, bet ir aktyviai įsikišo, kad juos palaikytų ir sudarytų sąlygas. Kaip parodė įrodymai, įskaitant ir kaltinimo byloje esančius įrodymus, Lietuvos pareigūnai sutiko, pirko ir padėjo įrengti slaptus CŽV objektus. Lietuvos pareigūnai teikė svarbią logistiką ir paramą svetainei, neleisdami vietos pareigūnams pateikti paklausimų. Lietuvos valdžios institucijos įsikišo, kad būtų panaikinta įprasta CŽV skrydžių priežiūra, naudodamos slaptus raštus, kurie užtikrino, kad nei lėktuvai, nei keleiviai, nei kroviniai nebūtų stebimi ar tikrinami. Tai ypač pasakytina apie ekspertų įvardytus perdavimų skrydžius, kuriais CŽV sulaikytieji buvo atgabenami į šalį ir vėl išvežami.

B. Amnesty International (AI) ir Tarptautinės teisininkų komisijos (ICJ) bendri pareiškimai dėl viešai žinomos JAV praktikos, susijusios su suimtais įtariamaisiais teroristais

465. Kalbėdamos apie žinias apie JAV valdžios institucijų praktiką įtariamųjų terorizmu atžvilgiu, kurios nagrinėjamu metu buvo žinomos bet kuriai Konvencijos Susitariančiajai Valstybei, AI ir Tarptautinis Teisingumo Teismas, be kita ko, nurodė toliau nurodytus faktus, kurie buvo viešai žinomi.

466. Iš pradžių jie pabrėžė, kad jau 2001 m. rugsėjo 16 d. viename interviu JAV viceprezidentas Richardas Cheney pareiškė, kad reaguodamos į rugsėjo 11 d. išpuolius JAV žvalgybos agentūros veiks „tamsiąja puse“, ir sutiko, kad JAV apribojimai dirbti su „tais, kurie [pažeidė] žmogaus teises“, turės būti panaikinti.

2001 m. lapkričio mėn. AI įspėjo, kad JAV gali pasinaudoti savo vykdoma perdavimų politika vadinamojo „karo su terorizmu“ kontekste, kad išvengtų žmogaus teisių apsaugos. Nuo 2002 m. pradžios tapo aišku, kad ne JAV piliečiams, esantiems už JAV ribų ir įtariamiems dalyvavimu tarptautiniame terorizme, iškilo reali slapto perdavimo ir savavališko JAV pajėgų sulaikymo grėsmė.

467. Šiuo atžvilgiu AI/ICJ nurodė, kad nuo 2002 m. sausio mėn. iki 2003 m. JAV į JAV karinio jūrų laivyno bazę Gvantanamo įlankoje, Kuboje, perkėlė daugiau kaip 600 užsienio piliečių, nuo pat pradžių pranešant apie netinkamą elgesį perkėlimo metu, laikant juos be kaltinimų ar teismo, be galimybės kreiptis į teismą, advokatus ar artimuosius. Iki 2005 m. liepos mėn. ten buvo laikoma daugiau kaip 500 vyrų.

2002 m. ir toliau pasitaikydavo savavališko sulaikymo ir slapto perkėlimo atvejų. 2002 m. balandžio mėn. kartu su Pakistane suimto Abu Zubaydah, kurio buvimo vieta po perkėlimo į JAV kalėjimą liko nežinoma, atveju AI pranešė, kad „JAV valdžios institucijos perdavė dešimtis žmonių į šalis, kuriose jie galėjo būti tardomi, įskaitant kankinimus […]. Kai kuriais atvejais buvo įtariama, kad JAV žvalgybos agentai ir toliau aktyviai dalyvavo tardyme“.

Be to, 2002 m. gruodžio mėn. laikraštis „Washington Post“ pranešė apie slaptą CŽV centrą Bagramo mieste Afganistane ir CŽV taikomus „streso ir prievartos“ metodus, įskaitant miego trūkumą, stresines padėtis ir gaubimą gobtuvu, taip pat apie CŽV vykdomus perdavimus. Taigi jau 2002 m. pabaigoje bet kuri Susitariančioji Šalis žinojo arba turėjo žinoti, kad viešojoje erdvėje yra daug patikimos informacijos apie tai, kad JAV vykdo priverstinio dingimo, savavališko sulaikymo, slapto sulaikytųjų perdavimo, kankinimo ar kitokio netinkamo elgesio praktiką.

468. 2003 ir 2004 m. ir toliau buvo gaunama informacija. Pavyzdžiui, 2003 m. birželį AI pranešė, kad CŽV dalyvavo Malavyje suimant penkis vyrus ir juos perduodant iš šios šalies į neatskleistą vietą. 2003 m. rugpjūčio mėn. AI pranešė, kad Indonezijos pilietis Riduan Isamuddin, dar žinomas kaip Hambali, po suėmimo Tailande buvo tardomas JAV kalėjime, laikant jį neskelbiamoje vietoje.

2004 m. sausio mėn. Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas paskelbė pranešimą spaudai, kuriame teigė, kad „be Bagramo ir Gvantanamo įlankos, Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas vis labiau nerimauja dėl nežinomo skaičiaus žmonių, suimtų vykdant vadinamąjį pasaulinį karą su terorizmu ir laikomų neatskleistose vietose, likimo“. Be to, 2004 m. vasario mėn. nutekintoje ir tuo metu žiniasklaidoje paskelbtoje konfidencialioje Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto (toliau – TRKK) ataskaitoje apie koalicijos piktnaudžiavimus Irake nustatyta, kad sulaikytiesiems, kuriuos JAV įvardijo kaip „didelės vertės“ asmenis, gresia ypatingas kankinimų ir kitokio netinkamo elgesio pavojus, ir kad „didelės vertės sulaikytieji“ kelis mėnesius buvo laikomi Bagdado tarptautiniame oro uoste esančioje įstaigoje tarptautinę teisę pažeidžiančiomis sąlygomis.

2004 m. gegužės mėn. AI viešai pasmerkė kaip kankinimą tardymo metodą, vadinamą „waterboarding“, kuris, kaip pranešama, buvo naudojamas prieš Khalid Sheikh Mohammed, „didelės vertės sulaikytąjį“, kuris tuo metu jau daugiau nei metus buvo laikomas slaptame JAV kalėjime po jo suėmimo Pakistane 2003 m. kovo mėn.

469. 2004 m. birželio mėn. laikraštis „Washington Post“ paskelbė nutekintą 2002 m. rugpjūčio mėn. memorandumą, parašytą JAV Teisingumo departamento Teisės patarėjų biure. Memorandume, be kita ko, patariama, kad prezidento įgaliojimai arba būtinojo reikalingumo ar savigynos doktrinos gali būti viršesnės už baudžiamąją atsakomybę už kankinimą pagal JAV teisę ir kad už „daugelį veiksmų“ nebus baudžiama, nes jie nelaikomi kankinimu. Kitame 2004 m. nutekintame vyriausybės memorandume teigiama, kad Ženevos konvencijų netaikymas „suimtiems teroristams ir jų rėmėjams“ sumažintų JAV tardytojų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už karo nusikaltimus šalies viduje grėsmę.

2004 m. birželio mėn. buvo išslaptintas JAV gynybos sekretoriaus pasirašytas 2002 m. gruodžio mėn. memorandumas. Juo buvo leista Gvantaname naudoti „pasipriešinimo metodus“, įskaitant streso pozicijas, miego trūkumą, jutimų trūkumą, nusirengimą, gobtuvų uždėjimą, fobijų išnaudojimą ir ilgalaikę izoliaciją. 2003 m. Pentagono darbo grupės ataskaitoje „Sulaikytųjų tardymas pasauliniame kare su terorizmu“, kuri buvo išslaptinta ir paskelbta 2004 m. birželio mėn. po to, kai buvo nutekintas ankstesnis jos juodraštis, rekomenduojama naudoti įvairius metodus, įskaitant manipuliavimą aplinka, grasinimą išduoti, izoliavimą, miego trūkumą, drabužių nusivilkimą, fobijų išnaudojimą, ilgalaikį stovėjimą ir gobtuvo uždėjimą.

470. 2004 m. spalį AI paskelbė 200 puslapių ataskaitą apie JAV žmogaus teisių pažeidimus „kare su terorizmu“, įskaitant išsamią informaciją apie slaptus sulaikytųjų perdavimus, tariamą slaptų JAV sulaikymo įstaigų egzistavimą, kankinimus ir kitokį netinkamą elgesį. Tarp daugybės išvardytų perdavimo atvejų buvo išsamūs Khaledo el-Masri kaltinimai.

Be to, savo metinėse ataskaitose, apimančiose visus 2002-2005 m., AI daug kartų paminėjo žmogaus teisių pažeidimus, susijusius su JAV kovos su terorizmu operacijomis, ne tik JAV, bet ir daugelyje kitų šalių įrašų. Šių ataskaitų popierinės kopijos buvo plačiai platinamos, įskaitant žiniasklaidą ir vyriausybes. Pavyzdžiui, ataskaitų kopijos jų paskelbimo metu buvo išsiųstos tiesiogiai Lietuvos Respublikos Prezidentui, Ministrui Pirmininkui, vidaus reikalų ministrui ir teisingumo ministrui Vilniuje.

471. AI/ICJ nuomone, 2005 m. pradžioje jau buvo neabejotinai aišku, kad JAV vykdo žmogaus teisių pažeidimus sulaikytųjų atžvilgiu, įskaitant asmenų laikymą slaptose kardomosiose priemonėse neatskleistose vietose, ir kad „didelės vertės“ sulaikytiesiems gresia ypatingas pavojus, nes JAV siekė gauti žvalgybinės informacijos apie Al-Qaeda ir su ja susijusias grupuotes.

Todėl iki 2005 m. bet kuri Susitariančioji Šalis, sutikusi savo teritorijoje įkurti CŽV „juodąją aikštelę“, žinojo arba turėjo žinoti, kad tokia aikštelė bus programos, susijusios su neteisėtu perkėlimu, priverstiniu dingimu, kankinimu ar kitokiu netinkamu elgesiu, dalis. Be to, bet kuri Susitariančioji Šalis žinojo arba turėjo žinoti, kad bet kokie JAV patikinimai, jog tolesnio perdavimo atveju su sulaikytuoju, kuriam anksčiau buvo taikoma JAV programa, bus elgiamasi pagal tarptautinę teisę, nėra patikimi. Bet kuri valstybė žinojo arba turėjo žinoti, kad net ir tuo atveju, jei „didelės vertės“ sulaikytasis nebūtų perduotas tolesniam neatskleidžiamam sulaikymui, alternatyva jam būtų neribotas savavališkas sulaikymas be kaltinimų arba perdavimas karinei komisijai, galinčiai priimti mirties nuosprendį.

C. HFHR pareiškimai

472. HFHR daugiausia dėmesio skyrė savo patirčiai, susijusiai su Lenkijos dalyvavimu CŽV ypatingojo perdavimo programoje. Jie pateikė keletą dokumentų, įskaitant skrydžio duomenis, apie vienuolika CŽV ypatingųjų perdavimų lėktuvų nusileidimų Lenkijoje, iš kurių dešimt įvyko Szymany kariniame aerodrome nuo 2002 m. gruodžio 5 d. (pareiškėjo perdavimo į Lenkiją data) iki 2003 m. rugsėjo 22 d. (pareiškėjo perdavimo iš Lenkijos data) ir vieną lėktuvo iš Kabulo nusileidimą Varšuvoje pakeliui į Keflaviką, įvykusį 2005 m. liepos 28 d.

D. Šalių pozicijos dėl įrodinėjimo standarto ir įrodinėjimo pareigos

473. Šalys išreiškė priešingas nuomones dėl šioje byloje taikytino įrodinėjimo standarto ir įrodinėjimo pareigos.

1. Vyriausybė

Vyriausybė pakartojo, kad nėra įrodymų, jog skundžiami faktai įvyko Lietuvoje. Jų nuomone, pareiškėjo teiginiai negalėjo būti laikomi pakankamai įtikinamais ar įrodytais be pagrįstų abejonių, kaip reikalaujama Teismo praktikoje.

Šiuo atžvilgiu Vyriausybė rėmėsi Teismo byloje El-Masri (cituota pirmiau) taikytu įrodinėjimo standartu, pabrėždama, kad ši byla iš esmės skiriasi keliais aspektais. Pirmiausia, El-Masri byloje pareiškėjas pats iškėlė bylą ir pateikė savo parodymus; jo pasakojimą patvirtino daug netiesioginių įrodymų, gautų per tarptautinį tyrimą ir Vokietijos valdžios institucijų atliktą tyrimą. Kaip nusprendė Teismas, El-Masri atvejis buvo „dokumentuotas išdavimo atvejis“. Antra, buvo ir kitų svarbių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo pasakojimą. Trečia, pareiškėjo nurodytos aplinkybės buvo patikrintos ir patvirtintos kituose su pareiškėju susijusiuose tarptautiniuose tyrimuose, paminint tik Marty ir Fava tyrimus. Galiausiai Teismas turėjo vieno iš aukščiausių valstybės pareigūnų rašytinį pareiškimą, patvirtinantį tyrimo metu nustatytus faktus ir pareiškėjo nuoseklų bei darnų įvykių aprašymą. Visa ši medžiaga kartu paėmus įtikino Teismą, kad buvo pateikta prima facie įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo pateiktą įvykių versiją, todėl jis pripažino, kad pareiškėjo teiginiai yra pakankamai įtikinami ir neabejotinai įrodyti.

Priešingai, Abu Zubaydah nepateikė tokių įrodymų ir nepateikė patikimo reikalavimo nei vidaus institucijoms, nei Teismui. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, Vyriausybė buvo įsitikinusi, kad įrodinėjimo našta neturėtų būti perkelta jai.

475. Vyriausybė taip pat pabrėžė, kad pareiškėjo teiginiai dėl jo perdavimo į Lietuvą ir iš jos, slapto sulaikymo ir netinkamo elgesio CŽV slaptose patalpose Lietuvoje buvo visiškai atmesti kaip nepagrįsti po Generalinės prokuratūros atlikto ikiteisminio tyrimo.

Šis procesas vyko po Seimo tyrimo. Tiesa, nors Seimo išvadose buvo likę tam tikrų abejonių dėl to, ar į šalį ir iš jos buvo gabenami CŽV kaliniai ir ar Projekto Nr. 1 ir Projekto Nr. 2 patalpose veikė slaptas CŽV kalėjimas, baudžiamojo tyrimo metu visos šios abejonės buvo išsklaidytos.

Šiame kontekste Vyriausybė taip pat atkreipė Teismo dėmesį į ribotą Seimo kompetenciją ir jo tyrimo pobūdį, apibrėžtą Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime, kuriame teigiama, kad „Seimas [nėra] nei ikiteisminio tyrimo institucija pagal Konstituciją, nei prokuratūra, nei teismas“ ir kad „Seimo … tyrimo išvados … negali būti aiškinamos kaip [jo] tirtų veiksmų … ir kitų … išaiškintų aplinkybių teisinis kvalifikavimas“. Todėl Seimo išvados nebuvo privalomos ir liko patikrintos prokuroro tyrime.

476. Vyriausybė ypatingą reikšmę teikė prokuroro išvadai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta jokių įrodymų dėl CŽV vykdyto neteisėto kokių nors asmenų, įskaitant pareiškėją, perdavimo į Lietuvą ar iš jos. Šis sprendimas buvo pagrįstas įvairiais įrodymais, įskaitant įslaptintus šaltinius, galutinai paneigiančiais pareiškėjo pateiktą įvykių versiją. Todėl šių išvadų, padarytų remiantis tvirtu įrodomuoju pagrindu, negalėjo paneigti vien tik skrydžio duomenys ar kita viešai prieinama informacija.

477. Apibendrindama Vyriausybė prašė Teismo nuspręsti, kad nėra prima facie įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo įvykių versiją, ir kad dėl to įrodinėjimo našta negali būti perkelta jai.

2. Pareiškėjas

478. Pareiškėjas teigė, kad jo byloje prieš Lenkiją Teismas pripažino, kad tokio pobūdžio byloje kyla neginčijamų įrodinėjimo sunkumų ir kaip bylos faktai bei kaltinimų pobūdis sąlygoja Teismo požiūrį į įrodymus ir įrodinėjimą.

Dėl Vyriausybės minimo „neabejotinos abejonės“ standarto Teismas jau seniai aiškiai nurodė, kad jis neturi tokios reikšmės, kokia paprastai siejama su šia sąvoka baudžiamojoje teisėje ir vidaus sistemose. Įrodymas gali būti grindžiamas pakankamai tvirtais, aiškiais ir suderintais faktų prielaidų išvedžiojimais. Teismas turi laikytis požiūrio, atitinkančio jo, kaip Žmogaus teisių teismo, paskirtį. Jei nagrinėjamus įvykius visiškai arba didžiąja dalimi žinojo tik vidaus valdžios institucijos, gali atsirasti stiprios faktų prezumpcijos. Pateikus prima facie įrodymus, įrodinėjimo našta pereidavo valdžios institucijoms, kurios turėjo pateikti pakankamą ir įtikinamą paaiškinimą.

479. Pareiškėjo nuomone, jo byloje esantys įrodymai daugiau nei atitiko atitinkamą prima facie įrodymų standartą ir leido daryti bent jau stiprias ir sutampančias išvadas dėl faktų, susijusių su jo slaptu kalinimu Lietuvos teritorijoje. Vyriausybė nepateikė jokio patenkinamo paaiškinimo, turėdama daugybę įrodymų, kad jos teritorijoje buvo įkurta „juodoji stovyklavietė“. Vietoj to ji ėmėsi neigimo ir nutylėjimo politikos, darydama kategoriškas išvadas, kad Lietuvos teritorijoje negalėjo būti sulaikytų asmenų. Šios išvados akivaizdžiai prieštaravo Teismui pateiktiems įrodymams. Kaip Teismas pažymėjo Lenkijos byloje, atsižvelgiant į bylos pobūdį, tai, kad nebuvo dokumento, kuriame Abu Zubaydah būtų nurodytas vardu ir pavarde kaip sulaikytasis konkrečiame reise ar konkrečioje slapto kalėjimo vietoje, nebuvo netikėta ir negalėjo nulemti šios bylos baigties. Kaip aiškiai parodė įrodymai ir kaip padarė išvadą visi trys ekspertai, Abu Zubaydah atitinkamomis datomis buvo perkeltas į Lietuvos „juodąją vietą“.

E. Teismo atliktas faktų ir įrodymų vertinimas

1. Taikytini principai, kylantys iš Teismo praktikos

480. Teismas jautriai reaguoja į savo vaidmens subsidiarų pobūdį ir nuosekliai pripažįsta, kad jis turi būti atsargus, prisiimdamas pirmosios instancijos teismo faktų vertintojo vaidmenį, kai to neišvengiama dėl konkrečios bylos aplinkybių (žr. bylą Imakajeva prieš Lietuvą ir kt. Rusija, Nr. 7615/02, § 113, ECHR 2006-XIII (ištraukos); Aslakhanova ir kiti prieš Rusiją, Nr. 2944/06 ir 4 kiti, § 96, 2012 m. gruodžio 18 d.; ir El-Masri, cituota pirmiau, § 154; Al Nashiri prieš Lenkiją, cituota pirmiau, § 393; ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, cituota pirmiau, § 393).

Vertindamas įrodymus, Teismas priėmė įrodinėjimo standartą „be pagrįstų abejonių“. Tačiau jis niekada nesiekė perimti šį standartą naudojančių nacionalinių teisinių sistemų požiūrio. Jo vaidmuo – spręsti ne dėl kaltės baudžiamojoje byloje ar civilinės atsakomybės, o dėl Susitariančiųjų Valstybių atsakomybės pagal Konvenciją. Jos užduoties pagal Konvencijos 19 straipsnį specifiškumas – užtikrinti, kad Susitariančiosios Valstybės laikytųsi savo įsipareigojimo užtikrinti Konvencijoje įtvirtintas pagrindines teises – lemia jos požiūrį į įrodymų ir įrodinėjimo klausimus. Teisme nagrinėjamose bylose nėra jokių procedūrinių kliūčių įrodymų priimtinumui ar iš anksto nustatytų jų vertinimo formulių. Teismas priima išvadas, kurios, jo manymu, yra pagrįstos laisvu visų įrodymų vertinimu, įskaitant tokias išvadas, kurios gali išplaukti iš faktų ir šalių pareiškimų.

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką įrodymai gali būti grindžiami pakankamai tvirtais, aiškiais ir suderintais išvedžiojimais arba panašiomis nepaneigtomis faktų prezumpcijomis. Be to, įtikinimo lygis, būtinas tam tikrai išvadai padaryti, ir, atsižvelgiant į tai, įrodinėjimo naštos paskirstymas yra neatsiejamai susijęs su faktų specifiškumu, pateikto kaltinimo pobūdžiu ir Konvencijoje įtvirtinta teise. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į rimtumą, kuris siejamas su sprendimu, kad Susitariančioji valstybė pažeidė pagrindines teises (žr. kitus pavyzdžius: Airija prieš Jungtinę Karalystę, 1978 m. sausio 18 d., § 161, Series A no. 25; Nachova ir kiti prieš Bulgariją [GC], nos. 43577/98 ir 43579/98, § 147, ECHR 2005-VII; Creangă v. Rumunija [GC], Nr. 29226/03, § 88, 2012 m. vasario 23 d.; ir El-Masri, cituota pirmiau, § 151; Gruzija prieš Rusiją (I) [GC], Nr. 13255/07, §§ 93-94, EŽTT 2014 m. (ištraukos); Al Nashiri prieš Lenkiją, cituota pirmiau, § 394; Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, cituota pirmiau, § 394; ir Nasr ir Ghali prieš Italiją, Nr. 44883/09, § 119, 2016 m. vasario 23 d.).

482. Nors pareiškėjas turi pateikti prima facie argumentus ir atitinkamus įrodymus, jei atsakovė Vyriausybė, atsakydama į jo teiginius, neatskleidžia esminių dokumentų, kad Teismas galėtų nustatyti faktus, arba kitaip nepateikia pakankamo ir įtikinamo paaiškinimo, kaip įvyko atitinkami įvykiai, galima daryti tvirtas išvadas (žr. 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą Varnava ir kiti prieš Turkiją [GC], Nr. 16064/90 ir 8 kiti, § 184, EŽTT, su tolesnėmis nuorodomis; Kadirova ir kiti prieš Rusiją, Nr. 5432/07, § 94, 2012 m. kovo 27 d.; Aslakhanova and Others, cituota pirmiau, § 97; Al Nashiri prieš Lenkiją, cituota pirmiau, § 395; ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, cituota pirmiau, § 395).

483. Be to, Konvencijos procese ne visais atvejais galima griežtai taikyti principą affirmanti incumbit probatio. Pagal Teismo praktiką pagal Konvencijos 2 ir 3 straipsnius, kai nagrinėjamus įvykius visiškai arba didžiąja dalimi žino tik valdžios institucijos, pavyzdžiui, kaip jų kontroliuojamų sulaikytų asmenų atveju, dėl sužalojimų ir mirties, įvykusių sulaikymo metu, kyla stiprios faktų prezumpcijos. Gali būti laikoma, kad tokiu atveju įrodinėjimo našta tenka valdžios institucijoms, kurios turi pateikti pakankamą ir įtikinamą paaiškinimą (žr. bylą Çakıcı v. Turkey [GC], no. 23657/94, § 85, ECHR 1999-IV; Salman v. Turkey [GC], no. 21986/93, § 100, ECHR 2000-VII; ir Imakayeva, cituota pirmiau, §§ 114-115; El-Masri, cituota pirmiau, § 152; Al Nashiri prieš Lenkiją, cituota pirmiau, § 396; Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, cituota pirmiau, § 396; ir Nasr ir Ghali, cituota pirmiau, § 220).

Nesant tokio paaiškinimo, Teismas gali daryti išvadas, kurios gali būti nepalankios Vyriausybei atsakovei (žr. El-Masri, cituota pirmiau, § 152).

2. Išankstinės pastabos dėl faktų ir įrodymų vertinimo šioje byloje

Teismas jau pažymėjo, kad jis negali gauti tiesioginio pareiškėjo pasakojimo apie įvykius, dėl kurių skundžiamasi (žr. 15-16 punktus pirmiau; taip pat palyginkite ir palyginkite su kitomis ankstesnėmis bylomis, susijusiomis su skundais dėl kankinimų, netinkamo elgesio sulaikymo metu ar neteisėto sulaikymo, pavyzdžiui, El-Masri, cituota pirmiau, §§ 16-36 ir 156-167; Selmouni v. France [GC], no. 25803/94, §§ 13-24, ECHR 1999-V; Jalloh v. Germany [GC], no. 54810/00, §§ 16-18, ECHR 2006-IX; ir Ilaşcu ir kiti, cituota pirmiau, §§ 188-211).

485. Režimas, taikomas didelės vertės sulaikytiesiems, tokiems kaip pareiškėjas, išsamiai aprašytas CŽV išslaptintuose dokumentuose, 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje, taip pat, remiantis, inter alia, paties pareiškėjo pasakojimu, 2007 m. Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto ataskaitoje. Šis režimas apėmė sulaikytųjų perkėlimą į daugelį vietų ir buvo susijęs su jų nuolatiniu laikymu vienutėse ir kalinimu be ryšio visą jų neatskleisto sulaikymo laikotarpį. Pervežimai į nežinomas vietas ir nenuspėjamos sulaikymo sąlygos buvo specialiai sukurtos taip, kad sustiprintų jų dezorientacijos ir izoliacijos jausmą. Sulaikytieji paprastai nežinojo tikslios savo buvimo vietos (žr. cituotą sprendimą Al Nashiri prieš Lenkiją, §§ 397-398; cituotą sprendimą Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, §§ 397-398; ir 47-58, 85 ir 299 punktus).

486. Kaip nuspręsta byloje Husayn (Abu Zubaydah) (cituota pirmiau, § 397) ir kaip matyti iš pirmiau cituotos medžiagos (žr. 90-164 punktus pirmiau), nuo 2002 m. kovo 27 d. pareiškėjas neturėjo kontaktų su išoriniu pasauliu, išskyrus Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto komandą 2006 m. spalio ir gruodžio mėnesiais, Kovotojo statuso peržiūros tribunolo narius ir savo JAV advokatą. Taip pat buvo teigiama, kad pareiškėjo bendravimui su išoriniu pasauliu taikomi precedento neturintys apribojimai ir kad jo bendravimas su JAV advokatu bei jo pasakojimas apie patirtį CŽV kalėjime yra numanomai įslaptinti. Iš tikrųjų pastaruosius šešiolika metų jam buvo praktiškai uždrausta bendrauti su kitais asmenimis, išskyrus pašto ryšius su šeima, kurie buvo leidžiami tam tikru metu po jo perkėlimo į Gvantanamą (žr. 161-163 ir 407 punktus pirmiau).

487. Pirmiau minėti sunkumai renkant ir pateikiant įrodymus šioje byloje, kuriuos sukėlė pareiškėjo ryšių su išoriniu pasauliu apribojimai ir ypatingas slaptumas, susijęs su JAV perdavimo operacijomis, neišvengiamai turėjo įtakos jo gebėjimui gintis Teisme. Iš tiesų, jo ieškinyje ir tolesniuose rašytiniuose paaiškinimuose skundžiami įvykiai didele dalimi buvo atkurti iš informacijos, gautos iš daugelio viešų šaltinių.

Dėl to Teismo nustatyti bylos faktai didele dalimi grindžiami netiesioginiais įrodymais, įskaitant daugybę įrodymų, gautų per tarptautinius tyrimus, gerokai redaguotus CŽV paskelbtus dokumentus, išslaptintą 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitą, kitus viešus šaltinius ir Teismo apklaustų ekspertų parodymus (taip pat žr. cituotą sprendimą Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, § 400; ir cituotą sprendimą Al Nashiri prieš Lenkiją, § 400).

488. Be to, pažymėtina, kad nors Vyriausybė griežtai neigė pareiškėjo teiginius tiek, kiek jie susiję su Lietuva, ji susilaikė nuo bet kokių pastabų dėl faktų, susijusių su aplinkybėmis prieš tariamą pareiškėjo perdavimą Lietuvai 2005 m. vasario 17 ar 18 d. arba po tariamo perdavimo iš šalies 2006 m. kovo 25 d. (žr. 423-446 punktus pirmiau).

Tačiau šioje byloje skundžiami faktai yra dalis įvykių, kurie truko nuo 2002 m. kovo 27 d. iki 2006 m. rugsėjo 5 d. ir buvo susiję su įvairiomis šalimis, grandinės. Nagrinėjant bylą neišvengiamai reikia nustatyti ryšius tarp datų ir laikotarpių, susijusių su pareiškėjo sulaikymu, ir tariamų perdavimo skrydžių į tas šalis sekos. Todėl Teismo atliekamas faktų nustatymas ir įrodymų vertinimas negali apsiriboti tik tariamai Lietuvoje vykusiais įvykiais, bet, kiek tai būtina ir svarbu šios bylos išvadoms, turi atsižvelgti į aplinkybes, įvykusias prieš ir po tariamo pareiškėjo sulaikymo Lietuvoje (žr. cituotą sprendimą Al Nashiri prieš Lenkiją, §§ 401-417; ir cituotą sprendimą Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, §§ 401-419).

3. Dėl faktų nustatymo ir įrodymų, susijusių su pareiškėjo teiginiais dėl jo perdavimo ir slapto CŽV kalinimo iki jo perdavimo Lietuvai (nuo 2002 m. kovo 27 d. iki 2005 m. vasario 17 arba 18 d.), vertinimo

(a) Laikotarpis nuo 2002 m. kovo 27 d. iki 2003 m. rugsėjo 22 d.

489. Teismas jau neginčijamai nustatė faktus, susijusius su pareiškėjo suėmimu, perdavimu ir slaptu kalinimu iki 2003 m. rugsėjo 22 d., t. y. jo perdavimo lėktuvu N313P iš Lenkijos į kitą CŽV slapto kalinimo įstaigą dienos (žr. cituotą sprendimą Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, §§ 401-404 ir 406-419). Atitinkamos Husayn (Abu Zubaydah) bylos ištraukos, kuriose pateikiamos Teismo nustatytos faktinės aplinkybės, yra cituotos pirmiau (žr. 91 ir 97 punktus). Kai kuriuos papildomus elementus, kurie visi visiškai atitinka Teismo nustatytas faktines aplinkybes toje byloje, taip pat galima rasti 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje (žr. 92-96 ir 98 punktus pirmiau).

(b) Ar pareiškėjo teiginiai dėl jo slapto sulaikymo ir perkėlimo į CŽV priežiūrą nuo 2003 m. rugsėjo 22 d. (perkėlimas iš Lenkijos) iki 2005 m. vasario 17 arba 18 d. (perkėlimas iš Maroko) buvo įrodyti Teisme

490. Teigiama, kad prieš CŽV perdavimą Lietuvai pareiškėjas buvo kalinamas Gvantaname nuo 2003 m. rugsėjo 23 d. iki 2004 m. pavasario, o vėliau Rabate, Maroke, iki 2005 m. vasario 17 arba 18 d. (žr. 99 punktą).

491. Byloje Husayn (Abu Zubaydah) J. G. S. paliudijo, kad 2003 m. rugsėjo 22 d. lėktuvu N313P pareiškėjas iš Szymany (Lenkija) per Bukareštą ir Rabatą buvo atskraidintas į Gvantanamą. Lėktuvo paskirties vietos Rumunijoje ir Maroke buvo užmaskuotos vadinamuoju „fiktyviu“ skrydžio planavimu, kuriame, be kita ko, kaip atvykimo į Rumuniją oro uostas buvo nurodyta Konstanca, o ne Bukareštas (žr. cituotą sprendimą Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, §§ 109 ir 312; taip pat žr. 103-104 punktus).

Nagrinėjamu atveju, išanalizavęs turimus įrodymus, J. Blackas paliudijo, kad „Abu Zubaydah turėjo būti … tuo skrydţiu nugabentas į Gvantanamą“ (ţr. 108 punktą pirmiau).

492. 2003 m. rugsėjo 20-24 d. N313P perdavimo grandinė buvo išsamiai išanalizuota byloje Husayn (Abu Zubaydah), kurioje, kaip nurodyta pirmiau, Teismas nusprendė, kad 2003 m. rugsėjo 22 d. CŽV šiuo lėktuvu Abu Zubaydah buvo perkeltas iš Lenkijos į kitą CŽV slaptą kalinimo įstaigą kitoje vietoje. Teismas taip pat nusprendė, kad šis skrydis reiškė su CŽV susijusių lėktuvų nusileidimų Lenkijoje pabaigą ir CŽV „juodosios aikštelės“ kodiniu pavadinimu „Kvarcas“ toje šalyje uždarymą (žr. cituotą sprendimą Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, §§ 414 ir 419). Sugretinus duomenis iš daugelio šaltinių matyti, kad lėktuvas iš Vašingtono išskrido 2003 m. rugsėjo 20 d. ir atliko keturių dienų skrydžio maršrutą, per kurį nusileido šešiose šalyse. Į Szymany jis atskrido iš Kabulo. Iš Szymany jis skrido į Bukareštą, iš ten – į Rabatą, o 2003 m. rugsėjo 23 d. naktį – į Gvantanamą, kur nusileido 2003 m. rugsėjo 24 d. ryte (žr. 103-104 ir 108 punktus).

493. 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje patvirtinama, kad „nuo 2003 m. rugsėjo mėn.“ CŽV savo sulaikytuosius laikė CŽV patalpose Gvantaname ir kad 2004 m. balandžio mėn. data, kuri – redaguojama, bet aiškiai dviženklė, – „visi penki CŽV sulaikytieji buvo perkelti iš Gvantanamo į kitas CŽV sulaikymo įstaigas“, laukiant JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo byloje Rasul prieš Bušą, kuris, kaip tikėjosi JAV valdžios institucijos, „gali suteikti habeas corpus teises penkiems CŽV sulaikytiesiems“. Prieš perkėlimą 2004 m. vasario mėn. įvyko JAV valdžios institucijų konsultacijos. Jį rekomendavo JAV teisingumo departamentas (žr. 61 ir 110 dalis).

494. Šios bylos faktų nustatymo posėdyje J. G. S. paaiškino, kad pareiškėjas 2004 m. kovo 27 d. buvo perkeltas iš Gvantanamo perdavimo lėktuvu N85VM. Šis skrydis buvo pirmoji CŽV dvigubo perdavimo grandinės, vykdytos šiuo lėktuvu nuo 2004 m. kovo 27 d. iki balandžio 13 d., dalis. Pirmojo skrydžio metu kai kurie kaliniai, tarp jų ir pareiškėjas, buvo tiesiogiai perkelti į Rabatą (žr. 107 punktą). P. Black patvirtino, kad visi, kurie buvo nugabenti į Gvantanamą, turėjo būti išvežti 2004 m. kovo arba balandžio mėnesį (žr. 108 punktą). Remdamiesi skrydžio duomenų ir 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje pateiktos neredaguotos informacijos koreliacija, ekspertai nustatė, kad šalis, į kurią pareiškėjas buvo perkeltas iš Gvantanamo, yra Marokas (žr. 105-108 punktus pirmiau).

495. Be to, abu ekspertai patvirtino, kad CŽV dėl įvairių nesutarimų su Maroko valdžios institucijomis 2005 m. pradžioje buvo priversta išvežti visus savo kalinius iš Maroko. Šiuo atžvilgiu 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje kalbama apie „įtampą“ su šalimi, kurios pavadinimas redaguojamas. Ši įtampa kilo dėl „bendradarbiavimo žvalgybos srityje pablogėjimo“ ir vietos valdžios institucijų elgesio su jų kaliniais, dėl kurio „skausmo šūksnius“ girdėjo toje pačioje įkalinimo įstaigoje laikomi CŽV kaliniai. Jame teigiama, kad CŽV sulaikytieji buvo perkelti iš atitinkamos šalies 2005 m.; mėnuo buvo redaguotas, tačiau atrodo, kad jį sudarė aštuoni simboliai (žr. 105-110 punktus pirmiau).

Abu ekspertai nurodė 2005 m. vasario mėn. J. G. S., kalbėdamas apie Maroko sulaikymo įstaigą, paliudijo, kad „būtent šioje vietoje J. Zubaydah atsidūrė 2005 m. pradžioje, konkrečiai 2005 m. vasario mėn. J. Blackas teigė, kad „po tam tikro laiko Maroke CŽV [turėjo] per daug nesutarimų su Maroko žvalgybos agentūromis dėl elgesio su kaliniais Maroke. … Taigi visi, kurie [buvo] Maroke, [buvo] išvežti vėliausiai 2005 m. vasario mėn.“ (žr. 108 punktą).

496. Atsižvelgdamas į turimą medžiagą, kurios Vyriausybė iš esmės neginčijo (žr. 488 punktą), Teismas neranda jokių priešingų įrodymų, galinčių sukelti abejonių ekspertų išvadų dėl pirmiau minėtos įvykių sekos, pareiškėjo slapto kalinimo vietų ir jo perkėlimo datų atitinkamu laikotarpiu tikslumu.

497. Todėl Teismas laiko neabejotinai įrodyta, kad

(1) 2003 m. rugsėjo 22 d. laivu N313P CŽV pervežė pareiškėją iš Szymany (Lenkija) į Gvantanamą (Kuba);

(2) nuo 2003 m. rugsėjo 24 d. iki 2004 m. kovo 27 d. pareiškėjas buvo kalinamas Gvantaname;

(3) 2004 m. kovo 27 d. laivu N85VM CŽV pervežė ieškovą iš Gvantanamo į Rabatą (Marokas);

(4) nuo 2004 m. kovo 27 d. iki nenustatytos mėnesio datos (2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje redaguota), ekspertų įvardytos kaip 2005 m. vasaris, pareiškėjas buvo laikomas Maroke CŽV naudojamoje įstaigoje; ir

(5) 2005 m. vasario mėn. nenurodytą dieną CŽV jį perkėlė iš Maroko į kitą sulaikymo įstaigą kitoje vietoje.

4. Dėl faktų nustatymo ir įrodymų, susijusių su pareiškėjo teiginiais dėl CŽV vykdyto jo perdavimo Lietuvai, slapto kalinimo Lietuvoje ir CŽV įvykdyto pervežimo iš Lietuvos (nuo 2005 m. vasario 17 arba 18 d. iki 2006 m. kovo 25 d.), vertinimo

(a) ar pareiškėjo nurodytu metu Lietuvoje egzistavo CŽV slapto sulaikymo įstaiga (nuo 2005 m. vasario 17 arba 18 d. iki 2006 m. kovo 25 d.)

498. Teigiama, kad CŽV slaptas sulaikymo centras, kodiniu pavadinimu „Sulaikymo vieta „Violetinė“, veikė Lietuvoje nuo 2005 m. vasario 17 arba 18 d., t. y. nuo tos dienos, kai CŽV perdavimų lėktuvai N724CL ir N787WH arba abu CŽV lėktuvai N724CL ir N787WH atgabeno CŽV sulaikytuosius į Lietuvą, iki 2006 m. kovo 25 d., kai jis buvo uždarytas po to, kai sulaikytieji buvo išvežti iš Lietuvos perdavimo lėktuvu N733MA (žr. 111-117 ir 449-459 punktus pirmiau). Vyriausybė neigė, kad Lietuvoje kada nors buvo CŽV sulaikymo įstaiga (žr. 423-446 dalis pirmiau).

499. Teismas iš pradžių pažymi, kad nors Vyriausybė visais aspektais ginčijo pareiškėjo įvykių versiją, ji neginčijo toliau nurodytų faktų, kurie taip pat buvo nustatyti Seimo tyrimo metu ir patvirtinti 2010-2011 m. atlikto ikiteisminio tyrimo metu (žr. 174, 199, 307-349 ir 367-370 punktus pirmiau):

(a) 2002-2005 m. su CŽV susiję orlaiviai ne kartą kirto Lietuvos oro erdvę; remiantis CNSD išvadomis, ne mažiau kaip dvidešimt devynis kartus.

(b) Nuo 2005 m. vasario 17 d. iki 2006 m. kovo 25 d. Lietuvoje nusileido keturi su CŽV susiję orlaiviai:

– 2005 m. vasario 17 d. ir 2005 m. spalio 6 d. Vilniaus tarptautiniame oro uoste nusileido lėktuvai N724CL ir N787WH;

– lėktuvai N787WH ir N733MA nusileido Palangos tarptautiniame oro uoste atitinkamai 2005 m. vasario 18 d. ir 2006 m. kovo 25 d.

(d) Tris kartus VSD pareigūnai priėmė CŽV lėktuvus ir „palydėjo tai, kas buvo atvežta“, žinant VSD vadovams:

– 2005 m. vasario 18 d. Palangos oro uoste nusileido lėktuvas N787WH su penkiais JAV keleiviais, neatlikus jokio nuodugnaus lėktuvo muitinio patikrinimo; remiantis CNSD išvadomis, „iš jo ir į jį nebuvo iškrautas joks krovinys“;

– 2005 m. spalio 6 d. N787WH, kuris nusileido Vilniaus oro uoste, kur tam tikram VSAT pareigūnui R. R. nebuvo leista apžiūrėti lėktuvo ir nebuvo atliktas joks lėktuvo muitinis patikrinimas; ir

– 2006 m. kovo 25 d. N733MA, kuris nusileido Palangos oro uoste, tačiau VSAT dokumentuose nebuvo jokių įrašų apie lėktuvo nusileidimą ir patikrinimą, o muitinis patikrinimas nebuvo atliktas.

(e) Dėl N787WH nusileidimo Vilniuje 2005 m. spalio 6 d. ir N733MA nusileidimo Palangoje 2006 m. kovo 25 d. VSD išdavė įslaptintus raštus VSAT, tačiau raštas dėl nusileidimo 2005 m. spalio 6 d. buvo įteiktas ex post facto, o iki šio įvykio VSD tokių raštų niekada nebuvo išdavęs.

(f) VSD aukšto rango pareigūnai bent du kartus, įskaitant 2005 m. spalio 6 d., suteikė JAV pareigūnams neribotą prieigą prie orlaivio.

(g) 2002-2006 m. VSD ir CŽV vykdė „partnerystės bendradarbiavimą“, kuris apėmė „tam tikrų pritaikytų įrenginių“, t. y. Projekto Nr. 1 ir Projekto Nr. 2, įrengimą.

(h) Projekto Nr. 1 įrenginiai buvo įrengti 2002 m.

(i) 2004 m. pradžioje VSD, bendradarbiaudamas su CŽV, pradėjo įgyvendinti Projektą Nr. 2; tai buvo pagalba CŽV įsigyjant žemę ir pastatą Antaviliuose ir atliekant statybos darbus, kad būtų įrengtas objektas; darbus atliko CŽV į Lietuvą atsivežti rangovai; medžiagas ir įrangą objektui CŽV į Lietuvą atvežė konteineriais.

(j) Projektą Nr. 1 ir Projektą Nr. 2 visiškai finansavo CŽV.

(k) Į liudytojus A ir B2, baudžiamajame tyrime apklaustus politikus, buvo kreiptasi dėl „laikinos galimybės laikyti terorizmu įtariamus asmenis“ ir „dėl [žmonių] gabenimo ir laikymo Lietuvoje“.

500. Teismas taip pat pažymi, kad, remiantis bylos medžiaga, pirmasis viešas pranešimas apie galimą Lietuvos dalyvavimą CŽV slapto sulaikymo schemoje pasirodė 2009 m. rugpjūčio 20 d. „ABC News“ reportaže. Po šio reportažo 2009 m. lapkričio 18 d. buvo paskelbta išsamesnė publikacija. Reportažuose kaip šaltiniai buvo minimi „CŽV pareigūnai, tiesiogiai dalyvavę arba informuoti apie itin slaptą [HVD] programą“, „buvęs JAV žvalgybos pareigūnas“, „vienas iš buvusių CŽV pareigūnų, dalyvavusių slaptų kalėjimų programoje“, „Lietuvos pareigūnai“ ir „dabartinis Lietuvos vyriausybės pareigūnas“.

2009 m. rugpjūčio mėnesio „ABC News“ reportaže teigiama, kad „Lietuvos pareigūnai [suteikė] CŽV pastatą Vilniaus pakraštyje …, kuriame iki 2005 m. pabaigos, kol jie buvo perkelti dėl viešai atskleistų aplinkybių, daugiau nei metus buvo laikomi net aštuoni įtariamieji“. Žurnalistai teigė, kad jie peržiūrėjo skrydžių žurnalus, kuriuos jiems parodė „vienas iš buvusių CŽV pareigūnų, dalyvavusių slaptoje kalėjimų programoje“, patvirtinančius, kad CŽV lėktuvai tuo laikotarpiu „ne kartą skrido į Lietuvą“ ir kad skrydžių tikslas buvo „perkelti įtariamuosius terorizmu“. Pareigūnas žurnalistams pasakojo, kad CŽV „organizavo melagingų planų pateikimą Europos aviacijos institucijoms“. Taip pat buvo pranešta, kad „kalėjimas Lietuvoje [buvo] vienas iš aštuonių objektų, kuriuos CŽV įsteigė po Rugsėjo 11-osios įvykių, kad galėtų sulaikyti ir apklausti visame pasaulyje suimtus „Al Qaeda“ veikėjus“ (šiuo klausimu taip pat žr. 166 punktą).

2009 m. lapkritį „ABC News“ pranešė, kad dabartinis Lietuvos vyriausybės pareigūnas ir buvęs JAV žvalgybos pareigūnas papasakojo, jog CŽV „pastatė vieną iš savo slaptų Europos kalėjimų išskirtinėje jojimo akademijoje netoli Vilniaus“. ABC News teigė, kad „CŽV [žirgyno viduje] pastatė storą betoninę sieną. Už sienos ji [pastatė] tai, ką vienas Lietuvos šaltinis [pavadino] „pastatu pastate“. Ant kelių storų betoninių trinkelių ji [įrengė] tai, ką šaltinis pavadino „surenkamomis kapsulėmis“, skirtomis kaliniams apgyvendinti, kurių kiekvieną nuo kitos skyrė penkios ar šešios pėdos. Kiekviename korpuse buvo dušas, lova ir tualetas. Tardymui buvo įrengtos atskiros kameros. … Kalėjime dirbantys žvalgybos pareigūnai [buvo] apgyvendinti šalia esančiame pertvarkytame tvarte … Abiem statiniams elektros energiją tiekė 2003 m. „Caterpillar“ autonominis generatorius. Visi rekonstruotoje struktūroje esantys elektros lizdai [buvo] 110 voltų, o tai reiškia, kad jie [buvo] skirti amerikietiškiems prietaisams“ (žr. 258-259 punktus pirmiau).

501. Vyriausybė užginčijo minėtų publikacijų įrodomąją vertę ir apskritai išreiškė abejonių dėl viešai prieinamų žiniasklaidos ir kitų pranešimų įrodomosios vertės (žr. 423-424 punktus pirmiau).

Tačiau nagrinėjamu metu Lietuvos valdžios institucijos, matyt, laikė 2009 m. rugpjūčio mėn. paskelbtą ABC News pranešimą pakankamai patikimu, atsižvelgiant į tai, kad šis pranešimas paskatino 2009 m. rugsėjo 9 d. surengti bendrą CNSD ir Užsienio reikalų komiteto posėdį ir tolesnį parlamentinį tyrimą, kuris buvo pradėtas 2009 m. lapkričio 5 d. Atlikdamas tyrimą CNSD apklausė penkiasdešimt penkis asmenis, įskaitant aukščiausius valstybės pareigūnus, ir gavo įvairių įrodymų, įskaitant įslaptintą informaciją (žr. 167-176 punktus).

CNSD padarė šias išvadas:

(a) 2002-2005 m. orlaivis, kuris oficialiuose tyrimuose buvo siejamas su CŽV kalinių gabenimu, ne kartą kirto Lietuvos oro erdvę.

(b) Nebuvo nustatyta, ar CŽV sulaikytieji buvo gabenami per Lietuvą, tačiau sąlygos tokiam gabenimui egzistavo.

(c) VSD buvo gavęs CŽV prašymą įrengti patalpas, tinkamas sulaikytiesiems laikyti.

(d) VSD, vykdydamas Projektą Nr. 1, buvo sudaręs sąlygas sulaikytiesiems laikyti Lietuvoje; „patalpos, tinkamos sulaikytiesiems laikyti, [buvo] įrengtos atsižvelgiant į partnerių prašymus ir nustatytas sąlygas“; tačiau, remiantis CNSD turimais įrodymais, patalpos nebuvo naudojamos šiam tikslui.

(e) Nors CNSD parodymus davę asmenys neigė, kad egzistavo kokios nors išankstinės sąlygos sulaikytųjų laikymui ir tardymui Projekte Nr. 2, pastato išplanavimas, jo uždarumas ir perimetro apsauga, taip pat fragmentiškas VSD darbuotojų buvimas patalpose leido CŽV pareigūnams vykdyti veiklą nekontroliuojant VSD ir naudotis infrastruktūra savo nuožiūra.

Pirmiau minėtas išvadas Seimas patvirtino 2010 m. sausio 19 d. rezoliucijoje (žr. 174 punktą).

502. Vyriausybė teigė, kad CNSD Išvados vėliau buvo patikrintos 2010-2011 m. atlikto ikiteisminio tyrimo metu. Pasak Vyriausybės, tyrimas, pagrįstas liudytojų, tiesiogiai dalyvavusių įgyvendinant Projektą Nr. 1 ir Projektą Nr. 2 bei vykdant CŽV skrydžių nusileidimo ir išvykimo procedūras, parodymais, neginčijamai nustatė, kad Lietuvoje nebuvo jokio slapto CŽV sulaikymo centro, kad Projekto Nr. 1 ir Projekto Nr. 2 patalpos nebuvo ir negalėjo būti naudojamos sulaikytiesiems laikyti ir kad nėra jokių įrodymų, kad šalyje kada nors buvo laikomi CŽV sulaikytieji. Vienintelis CŽV lėktuvų nusileidimo tikslas, Vyriausybės žodžiais tariant, buvo „specialaus krovinio“, apibūdinto kaip „ryšio“ arba „ryšio“ įranga, suteikianti VSD ir CŽV „technines paslaugas jų bendram projektui įgyvendinti“, pristatymas. Vyriausybė taip pat teikė reikšmės faktui, kad Lietuva nebuvo jokių tarptautinių tyrimų, atliktų dėl Europos šalių sąmokslo vykdant CŽV HVD programą, objektas (žr. 426-446 punktus pirmiau).

503. Dėl pastarojo argumento Teismas pastebi, kad tiesa, jog dėl to, kad įtarimai dėl Lietuvoje veikusio slapto CŽV kalėjimo pasirodė tik 2009 m. rugpjūčio mėnesį (žr. 258 ir 500 punktus pirmiau), Lietuva nebuvo įtraukta į jokius Europos Tarybos ir Europos Parlamento 2005-2007 m. vykdytus tyrimus (žr. 269-286 punktus pirmiau). Vėliau dėl kaltinimų Lietuvai taip pat nebuvo atlikta jokių tarptautinio masto tyrimų, prilygstančių Marty tyrimui ir Fava tyrimui.

504. Tačiau 2010 m. JT jungtiniame tyrime dalyvavusių ekspertų tiriamasis darbas apėmė galimą Lietuvos dalyvavimą CŽV slaptų kalėjimų schemoje. Pasak JT ekspertų, tyrimui atlikti tyrimai, įskaitant su šia šalimi susijusių duomenų eilutes, atrodo, patvirtina, kad 2004 m. ji buvo įtraukta į CŽV ypatingųjų perdavimų programą (žr. 303 punktą).

505. 2010 m. birželio 14-18 d. CPT delegacijos vizito į Lietuvą metu ir 2011 m. CPT ataskaitoje buvo nagrinėjamas tariamų CŽV slaptųjų kalėjimų klausimas. Nors pagrindinis delegacijos dėmesys buvo sutelktas į bandymą įvertinti tuo metu dar nebaigto ikiteisminio tyrimo veiksmingumą, CPT manė, kad svarbu aplankyti „du pritaikytus įrenginius“, CNSD išvadose įvardytus kaip Projektas Nr. 1 ir Projektas Nr. 2. 2011 m. CPT ataskaitoje, kalbant apie Projektą Nr. 2, šios patalpos apibūdinamos kaip „daug didesnės nei „Projektas Nr. 1“ ir sudarytos iš „dviejų pastatų… sujungtų ir padalytų į keturis atskirus sektorius“. Viename iš pastatų „patalpų išdėstymas priminė didelį metalinį konteinerį, kurį supo išorinė konstrukcija“. CPT susilaikė nuo išsamesnio patalpų aprašymo, tačiau padarė išvadą, kad nors delegacijos apsilankymo metu patalpose nebuvo nieko, kas „labai rodytų sulaikymo kontekstą“, tiek Projektas Nr. 1, tiek Projektas Nr. 2 „palyginti nedidelėmis pastangomis“ galėtų būti pritaikyti sulaikymo tikslams (žr. 350-352 punktus).

506. Taip pat pažymėtina, kad bent jau nuo 2012 m. pradžios Europos Parlamentas per Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetą (LIBE) atliko tyrimą dėl įtarimų, susijusių su Lietuvos bendrininkavimu CŽV ypatingųjų perdavimų schemoje. Vykdydama šį tyrimą LIBE delegacija lankėsi Lietuvoje ir apžiūrėjo Projektą Nr. 2, kuris, LIBE pranešėjos H. Flautre žodžiais tariant, buvo apibūdintas kaip „savotiškas pastatas pastate, dviaukštė konstrukcija“, kurioje įrengta „didžiulė oro kondicionavimo sistema ir vandens siurbimo sistema, kurios paskirtis [nebuvo] aiški“ (žr. 289 punktą pirmiau). Dėl šio apsilankymo kilo susirūpinimas, vėliau išreikštas 2012 m. EP rezoliucijoje, kurioje teigiama, kad „atrodo, jog „[Projekto Nr. 2] išplanavimas ir viduje esantys įrenginiai yra suderinami su kalinių laikymu“ (žr. 290 punktą pirmiau).

507. Be to, ikiteisminio tyrimo išvados, kuriomis rėmėsi Vyriausybė, ir Vyriausybės paaiškinimas dėl CŽV lėktuvų nusileidimo tikslo, atrodo, prieštarauja kitiems Teismo turimiems įrodymams, įskaitant viešai prieinamą medžiagą ir ekspertų parodymus.

Pirmiausia, kalbant apie su CŽV susijusių lėktuvų nusileidimo Lietuvoje ginčui aktualiu metu tikslą, reikia pažymėti, kad pareiškėjo pateikti išsamūs skrydžių duomenys, įskaitant 2015 m. Reprieve Briefing pateiktus duomenis, ir ekspertų parodymai rodo, kad trijų iš keturių lėktuvų, kurie nusileido Vilniaus ir Palangos oro uostuose ir iš jų išskrido laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 17 d. iki 2006 m. kovo 25 d., atžvilgiu CŽV taikė savo „fiktyvių“ skrydžių planavimo metodiką, t. y. sąmoningai slėpė tikrąsias skrydžių kryptis, skrydžių planuose nurodydama maršrutą, kuriuo lėktuvai neskrido ir net neketino skristi (žr. 123-125 ir 130-133 punktus pirmiau). Remiantis ekspertų parodymais, kuriuos Teismas gavo bylose Al Nashiri prieš Lenkiją ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, taip pat šioje byloje, skrydžių planavimo užmaskavimo metodika pirmiausia buvo taikoma tiems perdavimams, kurių metu sulaikytieji buvo išlaipinami paskirties vietoje, kitaip tariant, oro uoste, susijusiame su CŽV slaptuoju kalėjimu (žr. pirmiau minėtą sprendimą byloje Lenkija, §§ 316-318; ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, §§ 310-312; taip pat žr. 127 punktą).

(a) Svarbu tai, kad 2005 m. vasario 15-19 d. įvykdytoje N787WH skrydžių schemoje buvo nurodytos dvi užmaskuotos – nedeklaruotos – lėktuvo maršruto iš Rabato į Palangą kryptys. Pirmoji užmaskuota paskirties vieta buvo Bukareštas, nors skrydžio plane buvo nurodyta Konstanca; antroji – Palanga, nors skrydžio plane buvo nurodyta Geteborgas (žr. 123 punktą).

(b) 2005 m. spalio 1-7 d. N787WH skrydžio maršrutą užmaskavo ir „fiktyvus“ skrydžio planavimas, ir persėdimas į kitą orlaivį vykdant perdavimų operaciją, dar vadinamą „dvigubu lėktuvo persėdimu“, t. y. dar vienu CŽV taikomu kalinių pervežimo užmaskavimo metodu, kuris, pasak eksperto J. G. S., buvo sukurtas, kad būtų išvengta tikimybės, jog tas pats lėktuvas pasirodys dviejose skirtingose slapto sulaikymo vietose (žr. 129 punktą; taip pat žr. cituotą sprendimą Al Nashiri prieš Rumuniją, § 135).

Ekspertai paliudijo, kad „dvigubo lėktuvų pasikeitimo“ operacija buvo įvykdyta 2005 m. spalio 5-6 d. Tiranoje dviem lėktuvais – N308AB, kuris ten atskrido iš Bukarešto, paėmęs sulaikytuosius iš CŽV „juodosios vietos“ Rumunijoje, ir N787WH. Tiranoje CŽV sulaikytieji „pasikeitė“ lėktuvais ir buvo perkelti iš N308AB į N787WH, kuriuo buvo vykdomas perdavimo skrydis. Išvykdamas iš Tiranos, N787WH pateikė klaidingą planą į Taliną, kad galėtų įskristi į Lietuvos oro erdvę, tačiau tikrasis skrydžio tikslas buvo Vilnius, kur jis nusileido 2005 m. spalio 6 d. anksti ryte (žr. 114, 130-131 ir 140 punktus).

Kalbant apie šį skrydį taip pat pažymėtina, kad skrydžio duomenyse, kuriuos Lietuvos aviacijos institucijos pateikė CNSD per Seimo tyrimą, nurodyta, kad N787WH atskrido iš Antalijos (Turkija) (žr. 174 punktą pirmiau). Ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai prieštaringai nurodė, iš kur atskrido lėktuvas. Pavyzdžiui, liudytojas B3 kalbėjo apie „neplanuotą lėktuvą iš Antalijos“ (žr. 315 punktą pirmiau). Liudytojas B4 („asmuo B“) teigė, kad jis „atskrido iš Talino be keleivių“ ir kad jis „atvyko į Taliną iš Antalijos“ (žr. 316 punktą pirmiau). Civilinės aviacijos administracija savo ruožtu informavo prokurorą, kad „jie galėjo supainioti Antalijos ir Tiranos kodus dėl jų panašumo“ (žr. 183 punktą pirmiau).

(c) Ekspertų teigimu, „fiktyvių“ skrydžio planavimo ir orlaivio perjungimo metodikų derinys taip pat buvo naudojamas ir 2006 m. kovo 25 d. skrydžio N733MA metu (žr. 134 ir 140 punktus pirmiau). Palangos oro uosto įrašuose nurodyta, kad tą dieną lėktuvas atskrido į Palangą iš Porto ir tą pačią dieną išskrido į Portą (žr. 125 ir 174 dalis pirmiau). Tačiau, kaip nurodyta 2015 m. „Reprieve Briefing“ ataskaitoje ir patvirtino ekspertai faktų nustatymo posėdyje, Porto buvo pateiktas klaidingas planas, o lėktuvas skrido į Kairą, kur susijungė su kitu CŽV perdavimų lėktuvu N740EH. 2015 m. Reprieve Briefing taip pat teigiama, kad su šių dviejų kelionių planavimu susijusiuose dokumentuose matyti sudėtingi bandymai nuslėpti faktą, kad kelionių tikslas buvo užtikrinti ryšį tarp Lietuvos ir Afganistano (žr. 125 punktą pirmiau).

Teismo nuomone, pirmiau minėtas CŽV pakartotinis, sąmoningas naudojimasis sudėtingomis skrydžio užmaskavimo metodikomis, būdingomis perdavimų skrydžiams, kuriais kaliniai gabenami į „juodąsias vietas“, neatrodo suderinamas su nurodytu su CŽV susijusių lėktuvų nusileidimo Lietuvoje tikslu, kuris, pasak Vyriausybės, buvo tik „specialaus krovinio“, apibūdinto kaip „ryšio“ arba „ryšio“ įranga“, pristatymas įprasto žvalgybinio bendradarbiavimo kontekste (žr. 427-432 punktus pirmiau).

508. Teismas taip pat pažymi, kad minėtų lėktuvų atžvilgiu valdžios institucijos taikė atskirą praktiką, kuri primena specialią CŽV lėktuvų nusileidimo Šimanų oro uoste tvarką, kurios Lenkijos valdžios institucijos laikėsi 2002 m. gruodį – 2003 m. rugsėjį ir kurią Teismas pripažino vienu iš valstybės bendrininkavimo CŽV HVD programoje požymių (žr. pirmiau cituotą sprendimą Al Nashiri prieš Lenkiją, §§ 418 ir 442; ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, §§ 420 ir 444).

Visų pirma, kaip ir Lenkijoje, lėktuvams nebuvo taikoma jokia muitinės ar pasienio tarnybos kontrolė. 2005 m. spalio 6 d. VSAT pareigūnas R. R. negalėjo atlikti lėktuvo N787WH patikrinimo (žr. 174 ir 366 punktus pirmiau). Dėl „partnerių“ ir VSD pareigūnų atvykimo į oro uostus įslaptinti raštai, kuriuose prašoma leisti patekti į orlaivius, VSAT buvo pateikti bent du kartus – vieną kartą ex post facto, po pirmiau minėto incidento su VSAT pareigūnu 2005 m. spalio 6 d., ir vieną kartą dėl N733MA nusileidimo Palangoje 2006 m. kovo 25 d. Be to, perdavimų lėktuvų nusileidimui buvo taikomos specialios saugumo procedūros, kurias organizavo CŽV kolega Lietuvoje. Kaip patvirtino ikiteisminio tyrimo metu apklausti VSD pareigūnai, jie lydėdavo „partnerius“, t. y. CŽV grupes, į Vilniaus ir Palangos oro uostus ir iš jų. Dėl to CŽV prašė VSD pasirūpinti apsauga. Oro uoste CŽV automobiliai artėjo prie orlaivių, o VSD lydintys automobiliai likdavo tam tikru atstumu (žr. 174, 184, 315, 329, 337, 337, 346, 366, 370-371 punktus).

509. Šioje byloje vykusiame faktų nustatymo posėdyje ekspertai J. G. S. ir J. Blackas kategoriškai patvirtino, kad – be jokių pagrįstų abejonių – pareiškėjo nurodytu laikotarpiu Lietuvoje veikė CŽV slaptas sulaikymo centras. Taip pat kategoriškai jie įvardijo Lietuvą kaip šalį, kurioje 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje (žr. 128-145 punktus pirmiau) buvo įsikūrusi CŽV slapto sulaikymo įstaiga kodiniu pavadinimu „Detention Site Violet“ (žr. 128-145 punktus pirmiau). 2015 m. Reprieve Briefing, remdamasis CŽV perdavimo operacijų tyrimais, viešų duomenų apie CŽV kalinių perdavimą analize ir neredaguotomis ataskaitos dalimis, taip pat padarė išvadą, kad neginčijamai nustatyta, jog viena iš CŽV pritaikytų patalpų Lietuvoje buvo naudojama kaliniams laikyti ir kad „Detention Site Violet“ buvo Lietuvoje (žr. 120-122 punktus pirmiau).

510. Ekspertai ir Informaciniame pranešime nurodė tą patį CŽV slaptos kalėjimų operacijos laiką – 2005 m. vasario – 2006 m. kovo mėn. Informaciniame pranešime nurodyta, kad aikštelės atidarymas buvo pažymėtas kalinių perkėlimu, kuris galėjo būti įvykdytas vienu arba abiem dviem CŽV perdavimų lėktuvais – N724CL, nusileidusiu Vilniuje 2005 m. vasario 17 d., arba N787WH, nusileidusiu Palangoje 2005 m. vasario 18 d. (žr. 123 punktą pirmiau).

Abu ekspertai teigė, kad atidaryti CŽV „juodąją aikštelę“ Lietuvoje paskatino nesutarimai su Maroko valdžios institucijomis administruojant CŽV naudojamą slaptą sulaikymo vietą Rabate, dėl kurių CŽV sulaikytieji buvo perkelti iš Maroko (žr. 129, 132-133 ir 139-141 punktus pirmiau).

511. Šiuo atžvilgiu J. G. S. paminėjo CŽV sulaikymo vietų „ciklišką pobūdį“ ir paaiškino, kad CŽV HVD programoje buvo keletas momentų, „kai viena sulaikymo vieta staiga užsidarydavo, o jos vietoje atsidarydavo kita“. Jo nuomone, „2005 m. vasario 17-18 d. buvo kritinis momentas, kai CŽV sulaikymo operacijos užsienyje buvo iš esmės pakeistos“. Atsižvelgiant į 2005 m. vasario mėn. skrydžių duomenis, iš Maroko išvežti sulaikytieji buvo vežami tik į dvi paskirties vietas – Rumuniją ir Lietuvą.

J. G. S. padarė „neginčijamą išvadą“, kad galutinai uždarius sulaikymo vietą Maroke, vienintelė galimybė buvo ta, kad Violetinė sulaikymo vieta Lietuvoje sulaikytuosius iš Maroko paėmė kartu su Juodąja sulaikymo vieta Rumunijoje (žr. 129-137 punktus). Jis taip pat teigė, kad 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje pateiktos nuorodos „visiškai atitiko sulaikymo operacijų Lietuvoje laiką, pobūdį ir chronologinę eigą“. Jis paminėjo ataskaitos skyrius, kuriuose teigiama, kad Violetinė sulaikymo vieta buvo sukurta „atskiroje šalyje“ nuo visų kitų joje minimų sulaikymo vietų. Tai, jo nuomone, atvėrė naują teritoriją CŽV HVD programoje ir nurodė vietą, kuri gyvavo ilgiau nei sulaikymo vieta „Juodoji“ Rumunijoje, kuri, kaip teigiama ataskaitoje, buvo uždaryta netrukus po 2005 m. lapkričio 2 d. „Washington Post“ publikacijos.

Šiuo atžvilgiu J. G. S. taip pat paliudijo, kad du projektai Lietuvoje, kuriais buvo siekiama teikti paramą CŽV sulaikymo operacijoms ir kurie Seimo tyrime buvo įvardyti kaip Projektas Nr. 1 ir Projektas Nr. 2, atitiko dviejų šalyje esančių objektų, kuriuose buvo įsikūrusi sulaikymo vieta „Violetinė“, aprašymą. Visų pirma ataskaitoje teigiama, kad 2003 m. viduryje CŽV padarė išvadą, kad jos baigto, bet vis dar nenaudojamo sulaikymo skyriaus šalyje – turėdama omenyje Projektą Nr. 1 – nepakanka. Toliau ataskaitoje teigiama, kad CŽV siekė šalyje pastatyti naują išplėstą patalpą. Tai tiksliai atitiko CNSD išvadose pateiktą Projekto Nr. 2 kilmės aprašymą (žr. 133 punktą pirmiau).

512. P. Black sakė, kad ataskaitoje aiškiai nurodyta, jog sulaikymo vieta „Violetinė“ veikė nuo 2005 m. vasario mėn. iki 2006 m. kovo mėn. Ši aikštelė buvo šalyje, kurioje anksčiau veikė kita aikštelė, kuri niekada nebuvo naudojama. Ši išsami informacija apie tai, kad nuo 2005 m. vasario mėn. iki 2006 m. kovo mėn. buvo dvi aikštelės, viena niekada nenaudota, o kita – naudota, tiksliai atitiko parlamentinio tyrimo išvadas, kuriose teigiama, kad „partneriai“ – CŽV – įrengė dvi aikšteles. Jo atlikto tyrimo metu nustatyta, kad skrydžiai į Lietuvą ir iš jos vykdavo būtent tuo metu, kai kaliniai, kaip teigiama, buvo perkeliami į Violetos sulaikymo vietą ir iš jos. Tai atitiko skrydžius į Lietuvą ir iš jos pirmiausia 2005 m. vasario mėnesį, paskui 2005 m. spalio mėnesį ir galiausiai 2006 m. kovo mėnesį (žr. 140 punktą pirmiau).

P. Blackas pridūrė, kad, atsižvelgiant į įvairių rodiklių visumą, „vienintelis prasmingas sprendimas yra tas, kad iš tiesų ta vieta Lietuvoje [veikė] mūsų nurodytu laiku ir [buvo] aptarnaujama mūsų nurodytais skrydžiais“ (žr. 144 punktą pirmiau).

513. Šiame kontekste Teismas taip pat norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš pirmiau minėtų įrodymų, po 2005 m. vasario 17-18 d. skrydžių 2005 m. spalio 6 d. nusileido lėktuvas N787WH, kuris, pasak ekspertų, per „dvigubo lėktuvo pakeitimo“ operaciją Tiranoje pervežė CŽV sulaikytuosius iš CŽV objekto, 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje kodiniu pavadinimu „Juodoji sulaikymo vieta“, esančio Bukarešte. P. Blackas pridūrė, kad tuo lėktuvu iš Rumunijos į Lietuvoje esančią sulaikymo vietą „Violetinė“ buvo perkeltas Khalidas Sheikhas Mohammedas (žr. 130-131 ir 143-144 dalis).

514. Ekspertai visiškai nesutarė dėl to, kuri data – 2005 m. vasario 17 d. ar 18 d. – neabejotinai žymi CŽV „juodosios aikštelės“ Lietuvoje atidarymą.

J. G. S. manė, kad labiau tikėtina, jog N734CL skrydis 2005 m. vasario 17 d. reiškė „juodosios aikštelės“ atidarymą, nes jis nusileido Vilniuje, o Vilnius buvo oro uostas, fiziškai susijęs su Antaviliais – CŽV objekto buvimo vieta. Tačiau jis neatmetė galimybės, kad kartu su Vilniumi galėjo būti naudojamas ir kitas aerodromas – Palangos (žr. 130, 134 ir 137 punktus).

Savo ruožtu J. Blackas buvo kategoriškas teigdamas, kad sulaikytųjų perkėlimas iš Maroko į Lietuvą buvo įvykdytas 2005 m. vasario 18 d. į Palangą atskridus lėktuvu N787WH (žr. 141-142 punktus pirmiau).

Tačiau Teismas nemano, kad būtina nuspręsti, kurią konkrečiai dieną buvo atidaryta CŽV aikštelė Lietuvoje, atsižvelgiant į tai, kad, remiantis jam pateiktais įrodymais, buvo tik šios dvi arti viena kitos esančios datos, kada tai galėjo įvykti.

515. Dėl datos, žyminčios sulaikymo vietos „Violetinė“ veiklos pabaigą, tiek J. G. S., tiek M. Blackas nurodė, kad ji buvo uždaryta dėl medicininių problemų, su kuriomis susidūrė CŽV sulaikytieji, kuriems buvo atsisakyta suteikti medicininę pagalbą šalyje, kaip aprašyta 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje. Ekspertai uždarymą siejo su 2006 m. kovo 25 d. Palangoje nusileidusiu lėktuvu N733MA vykdyta perdavimo misija. Jie teigė, kad juo per Kairą, keičiant lėktuvą, CŽV kaliniai buvo nugabenti į kitą sulaikymo įstaigą, kurią jie nedviprasmiškai įvardijo kaip „sulaikymo vietą Brown“, esančią Afganistane. 2015 m. Piliečių teisingumo, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto (LIBE) informaciniame pranešime taip pat teigiama, kad minėtas perkėlimas sutapo su „Detention Site Violet“ uždarymu. Šiuo atžvilgiu jame taip pat buvo nurodytos 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitos ištraukos, kuriose teigiama, kad ši vieta buvo uždaryta dėl to, kad 2006 m. „penkių ženklų redaguotu“ mėnesiu – redaguotas mėnuo galėjo būti tik „kovas“ arba „balandis“ dėl redagavimo trukmės (žr. 122-125 ir 128-145 punktus).

516. Kalbant apie fizinę sulaikymo vietos „Violetinė“ vietą, tiek J. G. S., tiek M. Blackas teigė, kad, be jokių pagrįstų abejonių, ji buvo Antaviliuose, Vilniaus rajone, buvusioje žirgyno akademijoje, pertvarkytoje į CŽV pritaikytą sulaikymo vietą, kurios statybą „iš naujo“ prižiūrėjo CŽV. P. Blackas, kuris 2011-2012 m. kelis kartus vyko į Antavilius apklausti vietos gyventojų, teigė, kad iš tų pokalbių buvo aišku, jog amerikiečiai ten lankėsi, įrenginėjo aikštelę, saugojo ją ir kad ten atvažiuodavo ir išvažiuodavo automobiliai tamsintais langais (žr. 137 ir 140 punktus).

517. Galiausiai ekspertai, remdamiesi 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitos ir neseniai išslaptintos CŽV medžiagos analize, taip pat nustatė, kad Violetos sulaikymo vietoje buvo laikomi bent penki CŽV kaliniai, ir galutinai identifikavo tris iš jų – Mustafą al-Hawsawi, kuris ataskaitoje buvo aiškiai paminėtas dėl toje vietoje patirtų medicininių problemų, Khalid Sheikh Mohammed ir pareiškėją (žr. 133, 135 ir 141 punktus pirmiau).

518. Teismas pastebi, kad 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje yra kelios nuorodos į sulaikymo vietą „Violetinė“. Joje aiškiai kalbama apie dvi sulaikymo vietas šalyje, kurioje yra ta vieta: vieną baigtą, bet „2003 m. viduryje“ vis dar nenaudojamą, kurią CŽV laikė nepakankama „atsižvelgiant į didėjantį CŽV sulaikytųjų skaičių programoje ir CŽV interesą tardyti kelis sulaikytuosius toje pačioje sulaikymo vietoje“, ir vieną „išplėstą“, kurią CŽV „siekė pastatyti“. Šiuo atžvilgiu CŽV pasiūlė tam tikrą redaguojamą milijono JAV dolerių sumą, „kad „parodytų dėkingumą“ … už … paramą“ CŽV HVD programai (žr. 147 punktą pirmiau). Ši informacija atitinka liudytojų M, N, O ir P, apklaustų baudžiamajame tyrime, parodymus. Jie patvirtino, kad 2003 m. N ir O buvo paskirti padėti CŽV partneriams surasti tinkamas patalpas bendram projektui – „žvalgybos paramos centrui“ – dėl kurio partneriai „padengė visas išlaidas“. Liudytojo P teigimu, 2002-2003 m. „partneriai“ atvyko ir pasiūlė surengti bendrą operaciją, „įkurti patalpas Lietuvoje slaptų bendradarbių apsaugai“. Liudytojas O teigė, kad CŽV partneriai pasirinko patalpas, kurios vėliau tapo Projektu Nr. 2, ir kad jie pradėjo atvykti 2004 m. pavasarį, patys atliko darbus ir atvežė medžiagas bei įrangą konteineriuose (žr. 333-337 punktus pirmiau).

519. 2014 m. JAV Senato ataskaitoje taip pat teigiama, kad sulaikymo vieta „Violetinė“ „atidaryta 2005 m. pradžioje“ (žr. 148 punktą pirmiau). Šis elementas atitinka perdavimo lėktuvų N724CL ir N787WH nusileidimo datas – 2005 m. vasario 17 ir 18 d. Jis taip pat atitinka liudytojo S, kuris paliudijo, kad projektas Nr. 2 buvo „įsteigtas 2005 m. pradžioje“, parodymus (žr. 341 punktą pirmiau).

Sulaikymo vietos „Violet“ uždarymas ataskaitoje minimas konkrečiame kontekste ir chronologijoje, t. y. „straipsniai spaudoje“, visų pirma 2005 m. lapkričio 2 d. „Washigton Post“ publikacija, dėl kurios buvo uždaryta sulaikymo vieta „Black“, ir „CŽV nesugebėjimas suteikti skubios medicininės pagalbos“ dėl šalies, kurioje buvo sulaikymo vieta „Violet“, atsisakymo priimti Mustafa al-Hawsawi, vieną iš CŽV sulaikytųjų, į vietos ligoninę. Ataskaitoje teigiama, kad dėl šio atsisakymo CŽV kreipėsi pagalbos į trečiąsias šalis, kad jam ir „keturiems kitiems CŽV sulaikytiesiems, sergantiems ūmiais negalavimais“, būtų suteikta medicininė priežiūra. Kalbant apie „Washington Post“ publikaciją, ataskaitoje pateikiamas gana konkretus „Juodosios sulaikymo vietos“ uždarymo, kuris įvyko „netrukus po to“, laikotarpis. Tačiau „2006 m. sausio mėn. pradžioje“ vis dar veikė „Violetinė sulaikymo vieta“. Tuo metu „CŽV dviejose likusiose patalpose, t. y. Violetinėje sulaikymo vietoje … ir Oranžinėje sulaikymo vietoje, laikė dvidešimt aštuonis sulaikytuosius“. Sulaikymo vieta „Violet“ buvo uždaryta 2006 m., tą mėnesį, kurio pavadinimą sudarė penkios raidės, kurios ataskaitoje buvo redaguotos (žr. 149 dalį). Kaip pažymėta 2015 m. Reprieve Briefing, yra tik dvi galimybės: atitinkamas mėnuo galėjo būti 2006 m. „kovas“ arba „balandis“.

520. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytos medžiagos visumą, Teismas yra įsitikinęs, kad yra prima facie įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginį, jog CŽV slapto sulaikymo vieta Lietuvoje veikė nuo 2005 m. vasario 17 arba 18 d. iki 2006 m. kovo 25 d. Atitinkamai įrodinėjimo pareiga turėtų būti perkelta Vyriausybei atsakovei (žr. cituotą El-Masri, §§ 154-165 ir 482 punktą).

521. Tačiau Vyriausybė nenurodė, kodėl pirmiau minėtais įrodymais negalima patvirtinti pareiškėjo teiginių. Be rėmimosi 2010-2011 m. baudžiamosios bylos tyrimo išvadomis ir ypač liudytojų, kurie, kaip pabrėžė Vyriausybė, visi nuosekliai neigė, kad buvo vykdomi kokie nors CŽV sulaikytų asmenų perkėlimai ar kad CŽV vadovavo slaptai kalinimo įstaigai Lietuvoje, parodymais, jos nepateikė įtikinamų motyvų dėl su CŽV susijusių lėktuvų nusileidimų Vilniuje ir Palangoje nuo 2005 m. vasario 17 d. iki 2006 m. kovo 25 d. serijos ir tikslo, dėl specialių procedūrų, kurių šiuo atžvilgiu laikėsi valdžios institucijos, ir dėl tikrojo projekto Nr. 2 tuo metu (žr. 424-443 punktus pirmiau).

522. Baudžiamojo tyrimo metu gauti liudytojų parodymai yra pagrindiniai įrodymai, kuriuos Vyriausybė pateikė savo argumentams pagrįsti (žr. 307-349 punktus pirmiau). Teismas neturėjo galimybės susipažinti su visomis parodymų versijomis, nes atitinkama medžiaga buvo ir tebėra įslaptinta. Vis dėlto Teismas galėjo įvertinti šiuos įrodymus remdamasis Vyriausybės pateiktu apibendrintu aprašymu (žr. 304-306 punktus).

Išnagrinėjęs pateiktą medžiagą, Teismas nustatė keletą elementų, kurie neatrodo atitinkantys Vyriausybės pateiktą įvykių versiją.

523. Pirma, Vyriausybė tvirtino, kad tiek Projektas Nr. 1, tiek Projektas Nr. 2 buvo pripažinti visiškai netinkamais slaptam kalinimui (žr. 433-442 punktus pirmiau).

Teismas nemano, kad būtina išsamiai analizuoti, kokiems tikslams iš tikrųjų buvo naudojamas Projektas Nr. 1, ar nustatyti, ar šis objektas buvo naudojamas, kaip teigė Vyriausybė per žodinį bylos nagrinėjimą, slaptųjų agentų „ištraukimui“ ar „eksfiltracijai“, ar kitais tikslais, nes šioje byloje neteigiama, kad tame objekte buvo laikomi CŽV sulaikyti asmenys. Taigi Teismui pakanka atkreipti dėmesį į CNSD išvadą, kad Projekte Nr. 1 „buvo sudarytos sąlygos laikyti sulaikytuosius Lietuvoje“ (žr. 174 punktą pirmiau).

524. Antra, dėl Projekto Nr. 2 Vyriausybė teigė, kad nors tikslios patalpų paskirties ginčui aktualiu metu negalima atskleisti, nes jos buvo įslaptintos, liudytojai nedviprasmiškai patvirtino, kad jose nebuvo patalpų, tinkamų sulaikytiesiems laikyti. Be to, patekimas į patalpas buvo nuolat prižiūrimas VSD ir pastate nebuvo jokių slaptų zonų, neprieinamų VSD pareigūnams. Tai atmetė bet kokią galimybę į patalpas patekti be leidimo arba jose laikyti sulaikytuosius (žr. 436-441 punktus).

Tačiau Teismas pažymi, kad liudytojai N ir O, VSD pareigūnai, paskirti padėti CŽV partneriams, kurie juos lydėjo į oro uostus ir iš jų ir kurie taip pat buvo atsakingi už patalpų priežiūrą, teigė, kad jie aplankė ne visas patalpas. Liudytojas N teigė, kad jam neteko lankytis „administracijos patalpose“. Liudytojui O nebuvo leista patekti į visas patalpas. Be to, pastatas, matyt, nebuvo naudojamas žvalgybos paramos centro deklaruojamai „bendrai operacijai“. Vieninteliai pastate buvę Lietuvos žvalgybos darbuotojai buvo trys VSD pareigūnai M, N ir O, kurie prižiūrėjo pastatą pasikeisdami pamainomis, net jei jame niekas nebuvo. Liudytojas O teigė, kad nežinojo, kas atvyko į patalpas ir „kuo jie buvo užsiėmę“. Liudytojas N „nežinojo operacijų turinio“, kurios buvo vykdomos projekte Nr. 2. Liudytojai N ir O „aktyviai prižiūrėjo“ pastatą iki 2005 m. antrojo pusmečio, tačiau vėliau CŽV partnerių apsilankymų skaičius sumažėjo (žr. 333-337 punktus pirmiau).

525. Dėl Vyriausybės paaiškinimo, kad patalpos buvo įsigytos VSD reikmėms ir naudojamos „trumpalaikiams susitikimams“ su „jų svečiais“ (žr. 439 punktą pirmiau), vieno iš Projekto Nr. 2 pastatų išplanavimas, CPT pavaizduotas kaip „didelis metalinis konteineris, uždarytas aplinkinėje išorinėje konstrukcijoje“, o LIBE delegacijos – kaip „tam tikras pastatas pastate“ (žr. 289 ir 352 punktus pirmiau), Teismui neatrodo kaip statinys, būdingas deklaruojamai paskirčiai. Be to, nepateikta jokio įtikinamo paaiškinimo, kodėl projektas Nr. 2, kuris, kaip teigiama, buvo skirtas „žvalgybos paramos centrui“ ir kurį CŽV rekonstravo akivaizdžiai didelėmis pastangomis ir lėšomis, liudytojų teigimu, visą 2005 m. buvo beveik nenaudojamas VSD ar jų partnerių (žr. 333-338 ir 341 punktus pirmiau).

526. Vyriausybė taip pat teigė, kad atsižvelgiant į gausius įrodymus baudžiamajame tyrime buvo nustatyta, kad dviejų su CŽV susijusių skrydžių į Palangą, kuriais, kaip įtariama, pareiškėjas buvo gabenamas į Lietuvą ir iš jos, t. y. N787WH ir N733MA, įvykusių atitinkamai 2005 m. vasario 18 d. ir 2006 m. kovo 25 d., tikslas buvo „specialaus krovinio“ pristatymas. Pristatymo objektas buvo „speciali įranga, skirta specialiajam tyrimų skyriui“ keliose dėžėse, kurios visos buvo vienodo dydžio, vieno metro ilgio (žr. 427-432 punktus pirmiau).

527. Tačiau liudytojų parodymai, kuriais remiamasi, ne tik iš dalies prieštarauja vieni kitiems, bet ir nevisiškai patvirtina Vyriausybės pasakojimą. Be to, Vyriausybės pasakojimas prieštarauja per parlamentinį tyrimą surinktiems įrodymams. Šiuo atžvilgiu Teismas atkreipia dėmesį į VSD pareigūnų, dalyvavusių lydint „krovinius“ ir CŽV partnerius į Lietuvos oro uostus ir iš jų, parodymus ir į CNSD išvadas.

528. Dėl Vyriausybės teiginio, kad 2005 m. vasario 18 d. Palangoje nusileidusio lėktuvo N787WH skrydžio tikslas buvo pristatyti krovinį, kuriame buvo „ryšio“ arba „ryšio“ įranga (žr. 428-432 punktus pirmiau), Teismas pažymi, kad nė vienas iš baudžiamajame tyrime apklaustų liudytojų neminėjo jokio „krovinio pristatymo“ į Lietuvą, susijusio su minėtu lėktuvu (žr. 333-337 ir 346 punktus pirmiau). Be to, Teismas pažymi, kad šis Vyriausybės teiginys prieštarauja CNSD išvadoms, kuriose, atsižvelgiant į tyrimo metu surinktus įrodymus, nustatyta, kad „joks krovinys iš jo ar į jį nebuvo iškrautas“ (žr. 174 punktą pirmiau). Tačiau, kaip patvirtinta 2010 m. VSAT rašte, „šiuo lėktuvu į Lietuvos Respubliką atvyko penki JAV piliečiai“ (žr. 371 punktą pirmiau).

529. Be to, liudytojų V ir O parodymai nepatvirtina Vyriausybės teiginio, kad 2006 m. kovo 25 d. skrydžio N733MA į Palangą tikslas taip pat buvo „pristatyti įrangą“ Lietuvos „specialiųjų tyrimų departamentui“. Priešingai, abu lydintys pareigūnai aiškiai susiejo „krovinio“ pakrovimą į CŽV lėktuvą iš CŽV partnerių transporto priemonių (žr. 333-337 ir 346 punktus pirmiau). Tai įvyko vykstant vadinamajai „operacijai“, o tai rodo, kad su orlaivio nusileidimu ir pakrovimu susiję veiksmai nebuvo visiškai įprasto pobūdžio. Kaip ir kitų pirmiau minėtų CŽV orlaivių nusileidimų atveju (žr. 507-508 punktus), buvo taikyta specialioji procedūra be jokios muitinės ar VSAT kontrolės.

530. Atsižvelgiant į Vyriausybės versijos neatitiktį liudytojų parodymams ir Lietuvos parlamento nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei į pirmiau išsamiai išanalizuotus dokumentinius ir ekspertinius įrodymus, Vyriausybės paaiškinimai dėl CŽV perdavimų skrydžių, nusileidusių Lietuvoje nuo 2005 m. vasario 17 d. iki 2006 m. kovo 25 d., ir objekto Projektas Nr. 2 tikslų negali būti laikomi įtikinamais.

531. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir į visus pirmiau išsamiai išanalizuotus elementus, Teismas daro išvadą, kad Vyriausybė nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti pareiškėjo teiginius.

Visų pirma jos nepaneigė pareiškėjo argumento, kad lėktuvai N724CL, N787WH ir N733MA, nusileidę Lietuvoje nuo 2005 m. vasario 17 d. iki 2006 m. kovo 25 d., tarnavo CŽV perdavimo operacijoms, ir Teismo apklaustų ekspertų išvadų, kuriose kategoriškai teigiama, kad minėtus lėktuvus CŽV naudojo kaliniams gabenti į Lietuvą. Jie taip pat nepaneigė pareiškėjo teiginio, kad minėti perdavimų skrydžiai žymėjo CŽV slapto kalėjimo, 2014 m. JAV Senato ataskaitoje įvardyto kaip „sulaikymo vieta Violeta“, atidarymą ir uždarymą, kurį neginčijamai patvirtino ekspertų parodymai, kad sulaikymo vieta Violeta buvo Lietuvoje ir veikė pareiškėjo nurodytu laikotarpiu (taip pat žr. ir palyginkite su Al Nashiri prieš Lenkiją, cituota pirmiau, §§ 414-415; ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, cituota pirmiau, §§ 414-415).

532. Todėl Teismas mano, kad pareiškėjo teiginiai yra pakankamai įtikinami, ir, atsižvelgdamas į pirmiau pateiktus įrodymus iš įvairių šaltinių, patvirtinančius jo versiją, laiko neabejotinai nustatytu, kad

(a) Lietuvoje buvo CŽV sulaikymo įstaiga, kodiniu pavadinimu „Detention Site Violet“, kaip teigiama 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje;

(b) šis objektas pradėjo veikti arba nuo 2005 m. vasario 17 d., t. y. nuo CŽV perdavimo skrydžio N724CL į Vilniaus oro uostą dienos, arba nuo 2005 m. vasario 18 d., t. y. nuo CŽV perdavimo skrydžio N787WH į Palangos oro uostą dienos; ir

c) objektas buvo uždarytas 2006 m. kovo 25 d., o jo uždarymą pažymėjo CŽV perdavimo skrydis N733MA į Palangos oro uostą, kuris atskrido iš Porto (Portugalija) ir, skrydžio plane užmaskavęs paskirties vietą, nurodydamas Porto, tą pačią dieną išskrido į Kairą (Egiptas).

(b) Ar pareiškėjo teiginiai dėl jo perdavimo Lietuvai, slapto kalinimo CŽV sulaikymo vietoje „Violeta“ Lietuvoje ir perkėlimo iš Lietuvos į kitą CŽV sulaikymo vietą kitoje vietoje buvo įrodyti Teisme

Teigiama, kad pareiškėjas buvo perduotas į Lietuvą iš Rabato (Marokas) 2005 m. vasario 17 d. laivu N724CL arba 2006 m. vasario 18 d. laivu N787WH ir kad jis buvo slapta laikomas Violetos sulaikymo vietoje Lietuvoje iki 2005 m. kovo 25 d., kai buvo perkeltas iš Lietuvos laivu N733MA (žr. 112-117 punktus pirmiau).

(i) Preliminarūs svarstymai

534. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, kalbant apie pareiškėjo faktinį buvimą Lietuvoje, nėra tiesioginių įrodymų, kad būtent pareiškėjas 2005 m. vasario 17 arba 18 d., t. y. dviem ekspertų nurodytomis galimomis datomis (žr. 130-135 punktus pirmiau), buvo pervežtas iš Rabato į Lietuvą arba kad vėliau, 2006 m. kovo 25 d., jis buvo perkeltas iš Lietuvos į kitą CŽV slaptą sulaikymo vietą lėktuvu N733MA.

Pareiškėjas, kuris daugelį metų iš eilės buvo laikomas kalinimo sąlygomis, specialiai sukurtomis izoliuoti ir dezorientuoti sulaikytuosius, perkeliant juos į nežinomas vietas, net jei jam būtų leista duoti parodymus Teisme, negalėtų pasakyti, kur jis buvo sulaikytas. Taip pat negalima pagrįstai tikėtis, kad jis kada nors pats galės nurodyti vietas, kuriose buvo laikomas.

Jokių pareiškėjo pėdsakų negalima rasti ir nebus rasta jokiuose oficialiuose skrydžių ar pasienio policijos registruose Lietuvoje ar kitose šalyse, nes jo buvimas lėktuvuose ir jų teritorijose dėl pačios perdavimo operacijų prigimties sąmoningai neturėjo būti registruojamas. Kaip patvirtino ekspertas J. G. S. bylose Al Nashiri prieš Lenkiją ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, minėtose šalyse oficialiuose dokumentuose, kuriuose nurodomas keleivių ir įgulos narių, atvykusių ir išvykusių perdavimų lėktuvais, skaičius, nebuvo ir neturėjo būti įrašyti sulaikytieji, kurie buvo įvežti į teritoriją ar išvežti iš jos priverstinai, vykdant slaptus HVD perdavimus. Šie sulaikytieji niekada nebuvo įtraukti į lėktuve esančių asmenų sąrašą dokumentuose, pateiktuose jokiai oficialiai institucijai (žr. cituotą sprendimą Al Nashiri prieš Lenkiją, §§ 410-411; ir cituotą sprendimą Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, §§ 410-411).

535. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, siekdamas nustatyti, ar galima daryti išvadą, kad pareiškėjas atitinkamu metu buvo sulaikytas Violetos sulaikymo vietoje Lietuvoje, Teismas atsižvelgs į visus faktus, kurie jau buvo pripažinti nustatytais be pagrįstų abejonių (žr. 489-532 punktus pirmiau), ir išanalizuos visą kitą turimą medžiagą, įskaitant, visų pirma, 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitą ir ekspertų parodymus, kuriais atkuriama pareiškėjo perdavimo ir kalinimo 2002-2006 m. chronologija (žr. 102-156, 159, 167-200 ir 264-395 punktus pirmiau).

(ii) Perdavimas ir slaptas kalinimas

536. Kaip minėta pirmiau, šios bylos faktai yra neatskiriama įvykių grandinės, trunkančios nuo pareiškėjo suėmimo 2002 m. kovo 27 d. iki jo perdavimo CŽV į JAV karinių institucijų priežiūrą Gvantanamo įlankos jūrų bazėje 2006 m. rugsėjo 5 d., dalis. Šie įvykiai vyko daugelyje šalių, kuriose tuo laikotarpiu veikė CŽV slaptos sulaikymo įstaigos, veikusios pagal HVD programą. Jie apima tęstinę pareiškėjo perdavimų iš vienos šalies į kitą seką, o jo sulaikymo kiekvienoje šalies „juodojoje vietoje“ laikotarpiai pažymėti CŽV perdavimo lėktuvų judėjimu, atitinkančiu slaptų kalėjimų tinklo vietas (žr. 485-488 punktus pirmiau).

537. Be to, Teismas pažymi, kad faktai, susiję su pareiškėjo slaptu kalinimu ir nuolatiniu perdavimu nuo jo sulaikymo Faisalabade, Pakistane, 2002 m. kovo 27 d. iki jo perdavimo iš Rabato, Maroke, 2005 m. vasario mėn, tikslias datas, kada CŽV jį pervežė į kiekvieną šalį ir iš kiekvienos šalies, ir visų perdavimo lėktuvų, kuriais jis buvo pervežtas, tapatybes, jau buvo galutinai ir neabejotinai įrodyta byloje Husayn (Abu Zubaydah) prieš Jungtinę Karalystę. (žr. cituotą sprendimą Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, §§ 404 ir 419; ir 489-532 punktus).

538. Visų pirma neginčijamai nustatyta, kad iki nenustatytos datos 2005 m. vasario mėn. pareiškėjas buvo slapta kalinamas Maroke, CŽV naudojamoje įstaigoje, ir kad tą dieną CŽV jį perkėlė iš Maroko į kitą kalinimo įstaigą kitoje vietoje (žr. 497 punktą pirmiau).

Be to, pagal tą patį įrodinėjimo standartą, nekeliantį pagrįstų abejonių, buvo nustatyta, kad

(a) CŽV slapto sulaikymo įstaiga kodiniu pavadinimu „Detention Site Violet“ 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje Lietuvoje pradėjo veikti arba 2005 m. vasario 17 d., t. y. CŽV perdavimo skrydžio N724CL iš Rabato per Amaną, nusileidusio Vilniaus oro uoste, dieną, arba 2005 m. vasario 18 d., t. y. CŽV perdavimo skrydžio N787WH iš Rabato per Bukareštą, nusileidusio Palangos oro uoste, dieną.

(b) Sulaikymo vieta „Violet“ Lietuvoje veikė iki 2006 m. kovo 25 d., t. y. iki CŽV perdavimo skrydžio N733MA iš Palangos oro uosto į Kairą dienos (žr. 532 punktą).

539. Atitinkamai Teismui belieka nustatyti, ar buvo tinkamai ir pagal reikalaujamą įrodinėjimo standartą įrodyta, kad pareiškėjas buvo perkeltas iš Maroko į Lietuvą vienu iš 2005 m. vasario mėn. įvykdytų CŽV skrydžių ir ar jis buvo slapta kalinamas Lietuvoje vėlesniu laikotarpiu iki 2006 m. kovo 25 d.

540. Teismas pastebi, kad pagrindinis Vyriausybės argumentas yra tas, kad nėra jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo buvimą Lietuvoje tuo laikotarpiu, ir jokio ryšio tarp ginčijamų skrydžių ir pareiškėjo. Vyriausybės nuomone, net jei skrydžiai būtų susiję su CŽV ir būtų nusileidę Lietuvoje, tai negalėtų būti įrodymas, kad jis buvo laikomas šalyje (žr. 426 ir 443 punktus pirmiau).

Pirmiau jau buvo pakartota, kad, atsižvelgiant į CŽV perdavimo operacijas gaubiantį paslapties šydą, negalima tikėtis, kad pareiškėjo pėdsakų būtų galima rasti kokiuose nors oficialiuose skrydžių ar pasienio kontrolės dokumentuose Lietuvoje ar kitur. Kaip ir kitose bylose, susijusiose su CŽV HVD programa, pareiškėjo likimą galima atkurti tik analizuojant duomenų virtines iš įvairių viešai prieinamų šaltinių ir ekspertų parodymus (žr. 487 punktą pirmiau). Todėl faktas, kad pareiškėjo pavardė nefigūruoja oficialiuose dokumentuose, susijusiuose su jo tariamu slaptu kalinimu Lietuvoje, neturi lemiamos reikšmės Teismo vertinimui.

541. Šiuo atžvilgiu Teismas pažymi, kad 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje yra daug dažnai išsamių nuorodų į pareiškėją, visų pirma susijusių su EIT, taikytais pareiškėjui per eilę apklausų, įskaitant „waterboarding“ naudojimą, ankstyvaisiais jo slapto kalinimo etapais Tailande esančioje sulaikymo vietoje „Detention Site Green“ ir „debriefingo“, kurį jis patyrė Lenkijoje esančioje sulaikymo vietoje „Detention Site Blue“, etapais (žr. 92-96 punktus pirmiau). Tačiau, kaip patvirtino ir ekspertai, ataskaitoje pareiškėjo vardas ir pavardė, susiję su Violetine sulaikymo vieta, aiškiai neminimi (žr. 135, 137 ir 141 punktus pirmiau).

542. Vis dėlto ekspertai, išsamiai išanalizavę visus turimus dokumentinius įrodymus, susijusius su CŽV vykdomomis ypatingojo perdavimo operacijomis bylai reikšmingu laikotarpiu, galėjo padaryti išvadą, kad jis buvo sulaikytas toje vietoje, remdamiesi daugeliu kitų elementų, nuosekliai rodančių, kad nėra – ir negalėjo būti – jokio alternatyvaus pareiškėjo likimo po jo perdavimo iš Maroko 2005 m. vasario mėn.

Teismas pakartoja, kad ekspertai iš pradžių neabejotinai nustatė, kad Marokas buvo vienintelė vieta, kurioje pareiškėjas galėjo būti sulaikytas 2005 m. vasario mėn., ir kad pagal tuo metu galiojusius perdavimų lėktuvų tvarkaraščius jis galėjo būti perkeltas tik į Juodąją sulaikymo vietą Rumunijoje arba į Violetinę sulaikymo vietą Lietuvoje. Remiantis įrodymais, rodančiais, kad atitinkamu laikotarpiu jis nebuvo Juodojoje sulaikymo vietoje, vienintelė likusi pareiškėjo perkėlimo iš Rabato vieta buvo Violetinė sulaikymo vieta. Be to, jie padarė išvadą apie pareiškėjui svarbią informaciją iš neredaguotų ataskaitos ištraukų, susijusių su kitais CŽV kalinamais HVD, Khalid Sheikh Mohammed ir Mustafa al-Hawsawi, kurie tuo pat metu buvo sulaikyti šalyje, kurioje yra sulaikymo vieta Violet. Ekspertai šią informaciją sugretino su duomenimis, susijusiais su CŽV sulaikytųjų perkėlimu Lietuvos sulaikymo vietos veiklos laikotarpiu, įskaitant perkėlimą iš Juodosios sulaikymo vietos į Violetinę sulaikymo vietą 2005 m. spalio 6 d. ir perkėlimą iš Violetinės sulaikymo vietos per Kairą ir lėktuvo keitimo operaciją į Braunąją sulaikymo vietą (žr. 132, 134-135, 137 ir 141-143 dalis).

543. Teismas visų pirma atkreipia dėmesį į šiuos ekspertų pareiškimus.

J. G. S. teigė, kad „gerai susipažinęs su [pareiškėjo] sulaikymo chronologija“ jis padarė išvadą, kad „yra [tik] viena vieta, kurioje jis galėjo būti 2005 m. pradžioje, ir ta vieta iš tikrųjų buvo Marokas“. Jis žinojo, kad „pervežimai iš Maroko 2005 m. vyko į kitas aktyvias „juodąsias vietas“, kad viena iš jų buvo „Juodoji sulaikymo vieta“ Rumunijoje, tačiau taip pat buvo ir kita vieta atskiroje šalyje … ir … ši kita šalis buvo Lietuva“. Jis pridūrė, kad „kadangi [pareiškėjas] neatvyko į Rumunijoje esančią „Juodąją sulaikymo vietą“, – o tai jis žinojo remdamasis savo „daugelį metų trukusiais šios vietos veiklos tyrimais … vienintelė kita paskirties vieta, į kurią jis galėjo būti perkeltas, buvo aktyvioji vieta Lietuvoje, ir šis perkėlimas įvyko pagal skrydžius … 2005 m. vasario mėn.“ (žr. 137 punktą pirmiau).

P. Blackas paliudijo, kad, remdamasis bendru įrodymų poveikiu, jis buvo įsitikinęs, „kad neabejotinai Abu Zubaydah nuo 2005 m. vasario mėn. buvo laikomas Lietuvoje“. Jis teigė, kad nors prima facie įmanoma, jog pareiškėjas, 2005 m. vasario mėn. būdamas Maroke, buvo perkeltas arba į Rumuniją, arba į Lietuvą, yra įrodymų, rodančių, kad, pirma, jis nebuvo Rumunijoje 2005 m. vasarį ar anksčiau, ir, antra, kad jis buvo Lietuvoje 2005 m. kovą (žr. 141-144 punktus pirmiau).

544. Ekspertai savo išvadoms priskyrė skirtingą įrodymų ribą.

J. G. S. teigė, kad, remiantis „tikimybių pusiausvyros principu“, jo nuomone, buvo nustatyta, kad pareiškėjas buvo slapta sulaikytas Violetos sulaikymo vietoje (žr. 137 punktą). Vis dėlto jis buvo įsitikinęs dėl „pono Zubaydah buvimo atitinkamai 2005 m. pradžioje Maroke iki to momento, kai CŽV sulaikymo [patalpa] [buvo] išvalyta, po to Lietuvos teritorijoje sulaikymo vietoje, pažymėtoje kodu „Violetinė“, ir po to Afganistano teritorijoje sulaikymo vietoje, pažymėtoje kodu „Ruda““. (žr. 139 punktą pirmiau). Be to, jis teigė, kad yra „kategoriškas tikrumas“, jog pareiškėjas buvo atgabentas į Lietuvą vienu iš 2005 m. vasario mėn. skrydžių iš Maroko į Lietuvą – N724CL arba N787WH – 2005 m. vasario 17 d. arba 18 d. ir kad „be jokios pagrįstos abejonės jis [buvo] išgabentas į Afganistaną, kai [išvyko] iš Lietuvos“ (žr. 134, 137 ir 139 punktus pirmiau).

M. Blackas kategoriškai teigė, kad, be jokių pagrįstų abejonių, pareiškėjas buvo laikomas Lietuvoje nuo 2005 m. vasario mėn. ir kad, jo manymu, pareiškėjas „2005 m. vasario 18 d. buvo įvežtas į Lietuvą lėktuvu N787WH ir 2006 m. kovo 25 d. išvežtas iš Lietuvos lėktuvais N733MA ir N70EH“ (žr. 142-143 punktus pirmiau).

545. Teismas nemano, kad šis ekspertų vartojamų terminų skirtumas turi tiesioginės ir lemiamos įtakos jo paties įrodymų vertinimui. Jis pakartoja, kad nors vertindamas įrodymus jis taiko „įrodymo be pagrįstų abejonių standartą“, ši sąvoka nepriklauso nuo nacionalinėse teisinėse sistemose, kuriose taikomas šis standartas, taikomo požiūrio. Teismo prašoma spręsti ne dėl kaltės baudžiamosiose bylose ar civilinės atsakomybės, remiantis vidaus teismų taikomais „neabejotinos abejonės“ ar „tikimybių pusiausvyros“ standartais, o dėl valstybės atsakovės atsakomybės pagal Konvenciją (žr. 481 punktą su nuorodomis į Teismo praktiką).

546. Remdamasis laisvu visos turimos medžiagos vertinimu, Teismas mano, kad yra prima facie įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginį dėl jo slapto kalinimo Lietuvoje, Violetos sulaikymo vietoje, nuo 2005 m. vasario 17 ar 18 d. iki 2006 m. kovo 25 d. Todėl įrodinėjimo pareiga turėtų būti perkelta Vyriausybei atsakovei.

547. Tačiau Vyriausybė, išskyrus pirmiau minėtą teiginį, kad nėra jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo sulaikymą Lietuvoje, ypač jokiuose pasienio kontrolės dokumentuose, ir bendrą neigimą, kad šalyje veikė kokia nors slapta CŽV sulaikymo įstaiga, nepateikė jokių priešingų įrodymų, galinčių paneigti ekspertų išvadas.

Atsižvelgiant į patį CŽV slapto sulaikymo schemos pobūdį, Vyriausybės argumentas, kad nėra jokių duomenų apie pareiškėjo fizinį buvimą Lietuvoje – kurį jos siekė pagrįsti tuo, kad jo pavardė nebuvo rasta 2005 m. vasario- 2006 m. kovo mėn. skrydžių keleivių įrašuose (žr. 426-428 punktus pirmiau) – negali būti patvirtintas. Teismo nuomone, būtų nepriimtina, jei Vyriausybė, neįvykdžiusi savo pareigos tinkamai ir pagal vidaus teisę registruoti visus CŽV lėktuvais į Lietuvos teritoriją atvykstančius ar iš jos išvykstančius asmenis ir atsisakiusi bet kokios pasienio kontrolės perdavimų lėktuvų atžvilgiu (žr. 508 punktą pirmiau), galėtų pasinaudoti šiuo neveikimu faktų nustatymo procedūroje Teisme. Leisdama CŽV eksploatuoti sulaikymo vietą Lietuvos teritorijoje, Vyriausybė vien tik pagal Konvencijos 5 straipsnį privalėjo užtikrinti informaciją, reikalingą į šalį atgabentiems sulaikytiesiems identifikuoti (žr. 652-654 punktus su nuorodomis į Teismo praktiką toliau). Teismas negali sutikti, kad Vyriausybės nesugebėjimas to padaryti turėtų neigiamų pasekmių pareiškėjui vertinant, ar Vyriausybė tinkamai įrodė, palyginti su pareiškėjo pateikta stipria prima facie argumentacija, kad jo sulaikymas Lietuvoje nevyko.

548. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, Teismas mano, kad pareiškėjo teiginiai yra pakankamai įtikinami. Dėl tų pačių priežasčių, kaip ir pirmiau dėl datos, žyminčios Violetos sulaikymo vietos atidarymą (žr. 514 punktą pirmiau), Teismas nemano, kad būtina spręsti, kurią iš dviejų pareiškėjo nurodytų datų – 2005 m. vasario 17 ar 18 d. – ir kuriuo iš dviejų lėktuvų – N724CL ar N787WH – jis buvo atgabentas į Lietuvą.

Todėl, remdamasis pirmiau pateiktomis tvirtomis, aiškiomis ir sutampančiomis išvadomis, Teismas laiko įrodytu, kad

(a) 2005 m. vasario 17 arba 18 d. CŽV pareiškėją iš Rabato, Maroke, į Lietuvą pervežė perdavimo lėktuvu N724CL arba perdavimo lėktuvu N787WH;

(b) nuo 2005 m. vasario 17 arba 18 d. iki 2006 m. kovo 25 d. pareiškėjas buvo laikomas CŽV sulaikymo įstaigoje Lietuvoje kodiniu pavadinimu „Sulaikymo vieta Violetinė“, kaip nurodyta 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje; ir

(c) 2006 m. kovo 25 d. CŽV perdavimų lėktuvu N733MA ir vėliau atlikus lėktuvo pakeitimo operaciją pareiškėjas buvo CŽV perkeltas iš Lietuvos į kitą CŽV sulaikymo įstaigą, ekspertų įvardytą kodiniu pavadinimu „Detention Site Brown“ pagal 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitą.

(iii) elgesys su pareiškėju CŽV kalėjime Lietuvoje

549. Pareiškėjas nurodė, kad, kaip ir byloje Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją dėl HVD programos slaptumo ir apribojimų bendrauti su Teismu, jis negalėjo pateikti konkrečių įrodymų apie tai, kas su juo vyko Lietuvoje. Tačiau, kaip Teismas nustatė pirmiau minėtoje byloje, CŽV sulaikytiems asmenims, nesvarbu, ar jie būtų buvę Lietuvoje, ar kur nors kitur, būtų buvusios taikomos bent jau minimalios atitinkamu metu taikytinos standartinės kalinimo sąlygos, įskaitant vienutę, surakinimą antrankiais, nuolatinį ryškios šviesos, žemo ir stipraus triukšmo poveikį ir standartines perkėlimo, nusirengimo, nusirenginėjimo, nuprausimo, gobtuvo uždėjimo, sauskelnių uždėjimo ir surišimo į skausmingas suspaustas padėtis sąlygas.

Vyriausybė šio klausimo nesprendė.

550. Teismas pažymi, kad, priešingai nei elgesys su pareiškėju ankstyvuoju jo slapto kalinimo laikotarpiu, kuris dažnai išsamiai dokumentuojamas įvairioje medžiagoje (žr. 92-97 punktus pirmiau), nėra jokių įrodymų, patvirtinančių panašių veiksmų atvejus Violetos sulaikymo vietoje. Remiantis 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita, pareiškėjas nuo jo suėmimo iki jo perdavimo į JAV karinį sulaikymą 2006 m. rugsėjo 5 d. „teikė informaciją“, dėl kurios „buvo išplatintos 766 žvalgybos ataskaitos“. Tai, kad nuo 2002 m. rugsėjo mėn. iki 2006 m. rugsėjo mėn. buvo parengta beveik 600 tokių ataskaitų, rodo, kad per visą slapto sulaikymo laikotarpį CŽV jį nuolat tardė arba „apklausinėjo“ (žr. 156 punktą pirmiau). Tačiau, atsižvelgiant į Teismo turimą medžiagą, neatrodo, kad Lietuvoje pareiškėjui buvo taikomos EIT, susijusios su tardymais (žr. 48-55 punktus pirmiau).

Kalbant apie griežtų tardymo metodų taikymą atitinkamu laikotarpiu, 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje bendrai teigiama, kad 2004 m. viduryje CŽV laikinai sustabdė EIT naudojimą. Nors tam tikru metu jų naudojimas buvo atnaujintas ir jie, matyt, buvo taikomi didžiąją 2005 m. dalį, 2005 m. pabaigoje ir 2006 m. tokie metodai vėl buvo laikinai sustabdyti. Tačiau pareiškėjo pavardė šiame kontekste neminima (žr. 86 punktą).

551. Ekspertų nuomone, nebuvo galima kategoriškai pasisakyti dėl konkrečių tardymo metodų ar kitų su pareiškėju Lietuvoje taikytų elgesio ar netinkamo elgesio formų, nes 2005-2006 m. informacijos apie elgesį su kaliniais pagal HVD programą buvo mažiau nei ankstesniais metais. Tačiau CŽV dokumentuose ir 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje buvo aprašytos įprastos kalinimo sąlygos „juodosiose vietose“, kurios apėmė tokias praktikas, kaip pojūčių atėmimas, miego trūkumas, religinių ar religinių teisių atsisakymas ir kalinimas be ryšio su kitais asmenimis. Jau vien šios sąlygos peržengė Konvencijos 3 straipsniu draudžiamo elgesio ribą (žr. 154-155 punktus pirmiau).

552. Kalbant apie Teismo nustatytas bylos faktines aplinkybes, išsamios taisyklės, reglamentuojančios CŽV kalinių laikymo sąlygas, nepalieka vietos spėliojimams dėl pagrindinių aspektų situacijos, kurioje pareiškėjas atsidūrė nuo 2005 m. vasario 17 ar 18 d. iki 2006 m. kovo 25 d., aspektų. Todėl Teismas laiko neginčijamai įrodyta, kad pareiškėjas buvo laikomas – kaip ir bet kuris kitas didelės vertės sulaikytasis – sąlygomis, aprašytomis DCI kalinimo gairėse, kurios nuo 2003 m. sausio pabaigos iki 2006 m. rugsėjo mėn. buvo taikomos visiems CŽV sulaikytiesiems (žr. 54-56 punktus pirmiau; taip pat žr. cituotą sprendimą Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, §§ 418-419 ir 510).

Nors šiame etape per anksti apibūdinti elgesį, kuris pareiškėjui buvo taikomas jo kalinimo Violetos sulaikymo vietoje metu, jo skundo pagal Konvencijos 3 straipsnio materialiąją dalį tikslais, Teismas norėtų pabrėžti, kad šis režimas apėmė bent „šešias standartines kalinimo sąlygas“. Tai reiškė, kad sulaikytiesiems buvo užrišamos akys arba uždedami gobtuvai, skirti tam, kad jie nesiorientuotų ir nesužinotų savo buvimo vietos ar sulaikymo patalpų išdėstymo; plaukų nuskutimas atvykus į vietą; kalinimas be ryšio, vienutėje; nuolatinis didelio ir įvairaus intensyvumo triukšmas, kuris buvo grojamas visą laiką; nuolatinis apšvietimas, kad kiekviena kamera būtų apšviesta maždaug tokio pat ryškumo, kaip ir biuras; ir kojų pančių naudojimas visais sulaikytųjų valdymo ir judėjimo aspektais (žr. 55-56 punktus pirmiau).

5. Dėl faktų nustatymo ir įrodymų, susijusių su pareiškėjo teiginiais dėl Lietuvos žinojimo apie CŽV HVD programą ir bendrininkavimo ją vykdant, vertinimo

(a) Lietuvos valdžios institucijų ir CŽV bendradarbiavimo santykiai, įskaitant susitarimą priimti CŽV sulaikymo centrą, finansinio atlygio už paramą HVD programai priėmimą ir pagalbą įsigyjant ir pritaikant patalpas CŽV veiklai (Projektas Nr. 1 ir Projektas Nr. 2)

(i) Susitarimas priimti CŽV sulaikymo patalpas ir finansinio atlygio už HVD programos rėmimą priėmimas

553. Vyriausybė griežtai paneigė, kad valstybės institucijos buvo gavusios kokį nors CŽV prašymą, kuriame būtų net miglotai užsimenama apie slaptos sulaikymo įstaigos veikimą Lietuvos teritorijoje. Perspektyvas gauti iš JAV valdžios institucijų prašymą dėl pagalbos „kare su terorizmu“ VSD svarstė grynai teoriškai. Be to, baudžiamajame tyrime visi tuo metu pareigas ėję valstybės vadovai nuosekliai paliudijo, kad jie nežinojo apie jokį sulaikytųjų perdavimą ir nedavė sutikimo gabenti CŽV laikomus asmenis (žr. 445 punktą).

554. Tačiau neatrodo, kad pirmiau minėto teiginio patvirtina CNSD išvados, kuriose nustatyta, kad VSD buvo gavęs CŽV prašymą „įrengti Lietuvoje patalpas, tinkamas sulaikytiesiems laikyti“. Šiuo atžvilgiu CNSD rėmėsi buvusio valstybės vadovo Rolando Pakso parodymais, kuris patvirtino, kad Lietuvos buvo prašoma leidimo įvežti į šalį terorizmu įtariamus asmenis, tačiau jo gautoje informacijoje nebuvo minimas sulaikymo centras ar kalėjimas. Buvęs VSD generalinis direktorius Mečys Laurinkus paliudijo, kad 2003 m. viduryje jis informavo R. Paksą apie galimybę gauti „prašymą dalyvauti programoje dėl sulaikytų asmenų gabenimo“ Lietuvai įstojus į NATO (žr. 174 punktą). Šiame kontekste Teismas atkreipia dėmesį į 2014 m. JAV Senato ataskaitą, kurioje, kalbant apie sulaikymo vietą „Violetinė“, teigiama, kad tuo pačiu metu, t. y. „2003 m. viduryje“, CŽV „padarė išvadą, kad jos užbaigta, bet vis dar nenaudojama sulaikymo kamera šalyje … [buvo] nepakankama“ ir „siekė pastatyti naują, išplėstą sulaikymo patalpą šalyje“ (žr. 147 punktą pirmiau). Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuva į NATO įstojo 2004 m. kovo 29 d. (žr. 364 punktą pirmiau).

CNSD taip pat nustatė, kad „vykdydami VSD partnerystės bendradarbiavimo projektą Nr. 1 ir projektą Nr. 2, … VSD vadovai [neinformavo] nė vieno šalies pareigūno apie minėtų projektų tikslus ir turinį“. Remdamasis turima medžiaga, jis susiejo, kad nors M. Laurinkus iš R. Pakso gavo neigiamą atsakymą dėl „JAV tardomų asmenų įvežimo į Lietuvos Respubliką“, jis neprašė nei R. Pakso, nei laikinai einančio valstybės vadovo pareigas Artūro Paulausko „politinio pritarimo veiklai pagal Projektą Nr. 2“. M. Laurinkus „žinojo apie veiklos pagal Projektą Nr. 2 pradžią“ 2004 m. kovo-balandžio mėnesiais, t. y. maždaug tuo pačiu metu, kai Lietuva įstojo į NATO. Keli VSD pareigūnai, įskaitant generalinį direktorių Arvydą Pocių ir laikinai einantį generalinio direktoriaus pareigas Dainių Dabašinską, „žinojo apie Projektą Nr. 2 jo pradžios metu“ (žr. 174 punktą pirmiau).

Buvęs valstybės vadovas Valdas Adamkus teigė, kad „jokios informacijos [jam] apie Projekto Nr. 2 vykdymą 2004-2006 m. nebuvo pateikta“. Tačiau, pasak A. Pociaus, V. Adamkus buvo „tinkamai informuotas“ apie Projektą Nr. 2 (žr. 174, 177-178 ir 367 punktus pirmiau).

Seimo viešuose debatuose dėl CNSD išvadų dar kartą buvo patvirtinta, kad VSD buvo gavęs CŽV prašymą „įrengti patalpas … tinkamas sulaikytiesiems laikyti“ (žr. 177-178 punktus pirmiau).

Baudžiamojo tyrimo metu gauti liudytojų parodymai taip pat patvirtina šį faktą. Liudytojas A, atitinkamu metu užėmęs svarbias politines pareigas, parodė, kad M. Laurinkus kreipėsi į R. Paksą dėl „laikinos galimybės laikyti terorizmu įtariamus asmenis“ ir gavo neigiamą atsakymą (žr. 307 punktą pirmiau). Liudytojas B2, kitas svarbus politinį postą užimantis asmuo, patvirtino, kad į jį buvo kreiptasi „dėl asmenų gabenimo ir laikymo Lietuvoje“ ir kad jis nepritarė šiai idėjai (žr. 314 punktą pirmiau).

556. Be to, kalbant apie informacijos apie CŽV slaptų sulaikymo vietų steigimą prieinamumą, 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje aiškiai patvirtinama, kad „priimančiųjų šalių politiniai lyderiai paprastai buvo informuoti apie jų egzistavimą“ (žr. 79 punktą pirmiau).

Ataskaitoje taip pat patvirtinama, kad buvo gautas valdžios institucijų pritarimas dėl CŽV sulaikymo vietos, atitinkančios projektą Nr. 2. Nors atitinkama dalis, kurioje nurodomas asmuo ar institucija, yra smarkiai redaguota, joje aiškiai teigiama, kad „išplėstinio objekto statybos planui pritarė šalies [redaguota]“ – tačiau tam reikėjo „sudėtingų mechanizmų“, kad šalies valdžios institucijos galėtų skirti nenurodytą milijono JAV dolerių sumą. Pinigai buvo pasiūlyti kaip „padėka“ už paramą CŽV programai. Iš ataskaitos galima daryti išvadą, kad tam tikros šalies valdžios institucijos „tikriausiai [turėjo] neišsamų supratimą“ apie CŽV objekto „tikrąją funkciją“. Be to, ataskaitoje minimas tam tikras pareigūnas, kuris, sužinojęs apie įrenginį, buvo apibūdintas kaip „sukrėstas“, bet „vis dėlto jam pritarė“ (žr. 147 punktą).

557. Dėl CŽV valdžios institucijoms mokėtų pinigų Teismas norėtų pažymėti, kad tai, jog toks finansinis atlygis, vadovaujantis bendra politika ir praktika, buvo siūlomas šalių, kuriose buvo įsikūrę CŽV „juodieji objektai“, valdžios institucijoms, patvirtinama 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitos 20 išvadoje. Išvadoje teigiama, kad „siekdama paskatinti vyriausybes slapta priimti CŽV sulaikymo vietas arba padidinti paramą jau veikiančioms vietoms, CŽV skyrė milijonus dolerių grynųjų pinigų išmokų užsienio vyriausybių pareigūnams“ ir kad „CŽV būstinė skatino CŽV stotis sudaryti siūlomos finansinės pagalbos „pageidavimų sąrašus“ ir „apie tokią pagalbą „galvoti plačiai“ (žr. 89 punktą pirmiau).

(ii) Pagalba įsigyjant ir pritaikant patalpas CŽV veiklai (Projektas Nr. 1 ir Projektas Nr. 2).

558. Neginčijama ir patvirtinta CNSD išvadose bei baudžiamajame tyrime, kad Projektas Nr. 1 ir Projektas Nr. 2 buvo įgyvendinami bendradarbiaujant su CŽV. Taip pat nepaneigta, kad vykdant šį bendradarbiavimą VSD pritaikė Projekto Nr. 1 patalpas pagal CŽV prašymus, padėjo CŽV įsigyti Projekto Nr. 2 patalpas ir pritaikyti bei rekonstruoti patalpas CŽV poreikiams (žr. 174 ir 199 punktus pirmiau). Bendradarbiavimas prasidėjo 2002 m. ir prasidėjo nuo Projekto Nr. 1 pritaikymo. Vėliau, 2003 m., keli VSD pareigūnai buvo paskirti padėti CŽV surasti tinkamą vietą Projektui Nr. 2 ir įsigyti žemę bei pastatus Antaviliuose. Abu projektus visiškai finansavo CŽV. Nuo 2005 m. pradžios, kai Projektas Nr. 2, pasak liudytojo S, buvo „įkurtas“, VSD pareigūnai užtikrino patalpų saugumą ir priežiūrą (žr. 333-338 ir 341 punktus).

(b) Pagalba užmaskuojant CŽV perdavimų lėktuvų maršrutus per Lietuvą, naudojant vadinamąjį „fiktyvų“ skrydžių planavimą

559. Bylose Al Nashiri prieš Lenkiją ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją faktas, kad nacionalinės valdžios institucijos bendradarbiavo su CŽV užmaskuojant tikruosius perdavimų lėktuvų maršrutus ir tvirtinant neišsamius ar netikrus skrydžių planus, siekiant nuslėpti CŽV veiklą šalyje, buvo laikomas svarbiu Teismui vertinant valstybės institucijų žinojimą apie HVD programą ir bendrininkavimą ją vykdant (žr. pirmiau minėtą sprendimą byloje Lenkija, §§ 419-422; ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, §§ 421-424). Tokio požiūrio Teismas laikysis analizuodamas šios bylos faktus.

560. Jau nustatyta, kad trijų perdavimų skrydžių – 2005 m. vasario 18 d. N787WH, 2005 m. spalio 6 d. N787WH ir 2006 m. kovo 25 d. N733MA – atžvilgiu CŽV taikė „fiktyvių“ skrydžių planavimo metodiką – tyčinį perdavimų lėktuvų skrydžių planų užmaskavimą, kurį taikė CŽV pasamdytos oro bendrovės (žr. 507 punktą pirmiau).

Kaip Teismas nustatė pirmiau minėtuose sprendimuose, taikant „fiktyvų“ skrydžių planavimą – sąmoningas pastangas nuslėpti CŽV skrydžius į šalį – reikėjo aktyvaus priimančiųjų šalių, per kurias skrido lėktuvai, bendradarbiavimo. Nacionalinės valdžios institucijos ne tik suteikdavo CŽV perdavimų lėktuvams leidimus skristi, bet ir, pažeisdamos tarptautines aviacijos taisykles, nukreipdavo lėktuvus per šalies oro erdvę į nedeklaruotas paskirties vietas ir išduodavo suklastotus leidimus nusileisti (ten pat).

561. Taigi tai, kad Lietuvos aviacijos institucijos dalyvavo šiame procese, rodo, kad Lietuva sąmoningai padėjo CŽV schemai, pagal kurią buvo maskuojami perdavimų lėktuvai.

(c) Speciali CŽV skrydžiams taikoma procedūra

562. Vyriausybė pripažino, kad du kartus CŽV lėktuvams nebuvo taikoma muitinės ir VSAT kontrolė, susijusi su „specialaus krovinio“ pristatymu Lietuvos tarnyboms (žr. 429 punktą pirmiau). Tuo tikslu VSD atitinkamoms institucijoms pateikė įslaptintus raštus. Taip buvo siekiama gauti neribotą prieigą prie orlaivio VSD ir CŽV partneriams. Kaip apibūdino baudžiamajame tyrime apklausti liudytojai, CŽV grupės buvo palydėtos į oro uosto teritoriją ir savo automobiliais nuvyko prie orlaivio, o juos lydintys VSD pareigūnai liko savo automobiliuose tam tikru atstumu. Kaip pažymėta pirmiau, ši praktika priminė specialią procedūrą, kurios Lenkijos valdžios institucijos laikėsi 2002 m. gruodžio- 2003 m. rugsėjo mėn. nusileidus CŽV perdavimų lėktuvams Šimanuose (žr. 508 punktą su nuorodomis į bylas Al Nashiri prieš Lenkiją ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją).

(d) Aplinkybės, įprastai susijusios su HVD perdavimu ir priėmimu CŽV „juodojoje vietoje“

Teismas, kaip ir bylose Al Nashiri prieš Lenkiją ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, mano, kad į aplinkybes ir sąlygas, kuriomis CŽV įprastai perdavinėjo HVD iš perdavimo lėktuvų į CŽV „juodąsias vietas“ priimančiosiose šalyse, turėtų būti atsižvelgta nagrinėjant valstybės institucijų tariamą žinojimą ir bendrininkavimą vykdant HVD programą (žr. pirmiau minėtą sprendimą byloje Lenkija, § 437; ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, § 439).

Iš Teismo išvadų pirmiau minėtose bylose ir CŽV medžiagos, kurioje aprašoma įprastinė sulaikytųjų perkėlimo tarp „juodųjų vietų“ procedūra (žr. 47-48 punktus pirmiau), matyti, kad HVD perkėlimo metu buvo „saugiai surakintos“ rankos ir kojos, jam buvo atimta galimybė matyti ir girdėti, naudojant raiščius, ausines ir gobtuvą, o atvykus į paskirties vietą jis buvo perkeliamas į „juodąją vietą“ tokiomis pačiomis sąlygomis.

564. Teismas mano, kad neįsivaizduojama, jog kalinių gabenimas sausuma iš lėktuvų į CŽV sulaikymo vietą praktiškai galėjo būti vykdomas be bent minimalios priimančiosios šalies valdžios institucijų pagalbos, jau nekalbant vien apie teritorijos prie besileidžiančių lėktuvų ir aplink juos užtikrinimą ir sąlygų slaptam ir saugiam keleivių pervežimui sudarymą. Neišvengiamai Lietuvos darbuotojai, atsakingi už saugumo užtikrinimo priemones, visų pirma už lėktuvų priėmimą ir tranzitą sausumoje, turėjo matyti bent kai kuriuos sulaikytųjų perkėlimo į Violetinę sulaikymo vietą elementus, pavyzdžiui, užrištų akių ir surakintų antrankiais keleivių pakrovimą ar iškrovimą iš lėktuvų (taip pat žr. cituotą sprendimą Al Nashiri prieš Lenkiją, §§ 330 ir 437; ir cituotą sprendimą Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, §§ 322 ir 439).

Todėl Teismas daro išvadą, kad CŽV darbuotojus oro uoste priėmusios Lietuvos valdžios institucijos negalėjo nežinoti, kad jų į Lietuvą atvežti asmenys yra CŽV kaliniai.

(e) Viešos žinios apie elgesį, kuris 2002-2005 m. buvo taikomas JAV sulaikytiems įtariamiesiems teroristams

565. Teismas taip pat teikia reikšmės įvairiai medžiagai, kurioje minimas netinkamas elgesys ir žiaurus elgesys su įtariamaisiais teroristais, suimtais ir kalinamais JAV valdžios institucijų „kare su terorizmu“, kuri atitinkamu laikotarpiu buvo prieinama viešai (žr. pirmiau minėtą sprendimą El Masri prieš Lenkiją, § 160; Al Nashiri prieš Lenkiją, § 439; Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, § 441; ir Nasr ir Ghali, § 234).

566. Prieš pradėdamas analizuoti šią medžiagą, Teismas atkreipia dėmesį į 2002 m. vasario 7 d. prezidento G. W. Busho memorandumą, kuriame teigiama, kad nei Al-Qaeda, nei Talibano sulaikytieji nelaikytini karo belaisviais pagal Ženevos konvencijas ir kad jiems netaikomas Ženevos konvencijų 3 bendrasis straipsnis (žr. 226-231 punktus pirmiau). Baltųjų rūmų spaudos sekretorius tą pačią dieną spaudos konferencijoje paskelbė šį sprendimą. Jį plačiai komentavo JAV ir tarptautinė žiniasklaida. Tačiau tame sprendime buvo numatyta išlyga, kad taip bus elgiamasi net su su sulaikytaisiais, „neturinčiais teisinės teisės“ į humanišką elgesį, taip pat kalbėta apie Ženevos konvencijų principų laikymąsi „tiek, kiek tai tinkama ir atitinka karinę būtinybę“ (žr. 29-30 punktus pirmiau). Taigi jau šiame labai ankstyvame „karo su terorizmu“ etape buvo gerai žinoma, kad „karinė būtinybė“ buvo parametras, pagal kurį nustatomas elgesys su pagautais įtariamaisiais teroristais.

567. Teismas taip pat pažymi, kad bent jau nuo 2002 m. sausio mėnesio, kai JT vyriausiasis žmogaus teisių komisaras paskelbė pareiškimą, susijusį su Talibano ir Al-Qaedos kalinių kalinimu Gvantaname, buvo viešai išreikštas didelis susirūpinimas dėl elgesio su suimtaisiais, ypač dėl „streso ir prievartos“ tardymo metodų naudojimo ir savavališko kalinimo bei kalinimo be ryšio su kitais asmenimis. Nuo 2002 m. sausio mėn. tarptautinės vyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos reguliariai skelbė ataskaitas ir pareiškimus, kuriuose atskleidė, kaip JAV sulaikyti įtariamieji terorizmu įvairiose vietose, pavyzdžiui, Gvantaname ir JAV Bagramo karinėje bazėje Afganistane, buvo netinkamai elgiamasi ir žiauriai elgiamasi su suimtais įtariamaisiais teroristais. Pirmiau apibendrinta ir AI/ICJ amicus curiae pranešime cituojama medžiaga apima tik kai kuriuos šaltinius, atrinktus iš didelio kiekio dokumentų, kurie buvo viešai prieinami per visą minėtą laikotarpį (žr. 234-250 ir 465-471 punktus).

Be to, 2003 m. birželio 26 d. PACE rezoliucijoje, apie kurią Lietuva, viena iš Europos Tarybos valstybių narių, turėjo žinoti, Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja buvo „labai susirūpinusi dėl JAV valdžios institucijų suimtų „neteisėtų kovotojų“, laikomų JAV, kalinimo sąlygų“ (žr. 238 punktą pirmiau).

568. Tuo metu, kai buvo nagrinėjama byla, apie blogą elgesį, šiurkščių tardymo priemonių taikymą ir savavališką JAV kalinamų Al-Qaeda ir Talibano kalinių laikymą, taip pat apie „JAV užjūrio centrų“, skirtų tardymams, egzistavimą nuo 2002 m. pradžios dažnai pranešama ir tarptautinėje žiniasklaidoje (žr. 251-255 punktus pirmiau). Po 2005 m. lapkričio 2 d. „Washington Post“ pranešimo, kuriame buvo atskleistas „Rytų Europos šalių“ bendrininkavimas vykdant CŽV HVD programą ir kuris paskatino uždaryti „juoduosius objektus“ Europoje, taip pat po „ABC News“ atskleidimo ir 2005 m. HRW pareiškimo, kuriame Lenkija ir Rumunija įvardytos kaip CŽV bendrininkės, negalėjo kilti abejonių, kokią veiklą atitinkamose šalyse vykdė CŽV (žr. 248-249 ir 256-257 dalis). Tuo metu sulaikymo vieta „Violetinė“ Lietuvoje vis dar veikė.

CŽV vykdytų perdavimų ir piktnaudžiavimo sulaikymo bei tardymo praktikos, taikytos prieš sulaikytus įtariamuosius terorizmu, klausimas taip pat buvo aktualus, apie jį buvo pranešama ir diskutuojama Lietuvos žiniasklaidoje. Visų pirma nuo 2004 m. birželio mėn. iki 2005 m. lapkričio mėn. Lietuvos spaudoje buvo paskelbta nemažai straipsnių apie slaptus perdavimus, netinkamą elgesį su kaliniais ir žiaurias sulaikytųjų laikymo ir tardymo sąlygas (žr. 263 punktą).

(f) Neformalus transatlantinis susitikimas

Kaip ir bylose Al Nashiri prieš Lenkiją (cituota pirmiau, § 434) ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją (cituota pirmiau, § 436), Teismas mano, kad 2005 m. gruodžio 7 d. įvykęs neformalus transatlantinis Europos Sąjungos ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos užsienio reikalų ministrų susitikimas su tuometine JAV valstybės sekretore Condoleezza Rice yra vienas iš elementų, reikšmingų vertinant valstybės atsakovės žinojimą apie CŽV vykdomus perdavimus ir slaptas kalinimo operacijas 2003-2005 metais.

570. Duodamas parodymus bylose Al Nashiri prieš Lenkiją ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, J. Fava pareiškė, kad susitikimas buvo sušauktas dėl neseniai pasirodžiusių tarptautinės žiniasklaidos pranešimų, įskaitant laikraščių Washington Post ir ABC News atitinkamai 2005 m. lapkričio 2 d. ir 2005 m. gruodžio 5 d. atskleistus duomenis, kuriuose įvardijamos Europos šalys, kurių teritorijose esą buvo CŽV „juodosios stovyklos“ (žr. pirmiau minėtą bylą Lenkija, §§ 306 ir 434; ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, §§ 300 ir 436). Jis taip pat aprašė šio susitikimo „ataskaitinio pranešimo“ turinį – dokumentą, kurį TDIP gavo iš patikimo konfidencialaus šaltinio Europos Sąjungos tarnybose. Jis teigė, kad iš C. Rice pareiškimo „mes visi žinome apie šiuos metodus“, padaryto CŽV operacijų ir įtariamųjų terorizmu apklausų kontekste, kuris buvo užfiksuotas „debriefinge“, paaiškėjo, kad buvo bandoma iš JAV pusės pasidalyti „kaltinimų svoriu“ (ten pat, žr. alsp 359 punktą pirmiau)).

Kaip nurodo pareiškėjas (žr. 460 punktą pirmiau), Lietuva, ES ir NATO narė, turėjo dalyvauti šiame susitikime ir žinoti apie svarstomus klausimus. Tuo metu CŽV sulaikymo vieta Lietuvoje vis dar veikė.

6. Teismo išvada dėl Lietuvos valdžios institucijų žinojimo apie CŽV HVD programą ir bendrininkavimo ją vykdant

571. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad žinios apie CŽV perdavimų ir slapto sulaikymo operacijas ir piktnaudžiavimo mastą, kurį patyrė CŽV kalinami didelės vertės sulaikytieji, laikui bėgant, nuo 2002 m. iki šių dienų, keitėsi. Didelė dalis Teismui pateiktų įrodymų atsirado praėjus keleriems metams po skundžiamų įvykių (žr. 22-24, 34-56, 287-294 ir 296-303 punktus; taip pat žr. cituotą sprendimą Al Nashiri prieš Lenkiją, § 440; ir cituotą sprendimą Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, § 442).

Tariamas Lietuvos žinojimas ir bendrininkavimas vykdant HVD programą turi būti vertinamas atsižvelgiant į elementus, kuriuos jos valdžios institucijos žinojo arba turėjo žinoti atitinkamu metu arba maždaug tuo metu, t. y. nuo 2005 m. vasario 17 ar 18 d. iki 2006 m. kovo 25 d. Tačiau Teismas, kaip ir nustatydamas faktus, susijusius su pareiškėjo slaptu kalinimu Lietuvoje, taip pat remsis naujausiais įrodymais, kurie, kaip, pavyzdžiui, 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita ir Teismo gauti ekspertų įrodymai, yra susiję su praeityje įvykusiais faktais, juos paaiškina ar atskleidžia (žr. pirmiau cituotą sprendimą Al Nashiri prieš Lenkiją, § 440 ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, § 442).

572. Vertindamas Teismas atsižvelgė į visus turimus įrodymus ir įvairias pirmiau minėtas susijusias aplinkybes. Atsižvelgdamas į visus šiuos elementus, paimtus kaip visumą, Teismas konstatuoja, kad Lietuvos valdžios institucijos žinojo, jog CŽV Lietuvos teritorijoje veikė sulaikymo įstaiga, skirta slapta sulaikyti ir apklausti įtariamuosius terorizmu, suimtus JAV valdžios institucijoms vykdant „karo su terorizmu“ operaciją.

Ši išvada grindžiama pirmiau išsamiai nurodyta medžiaga, ypač įrodymais, gautais iš 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitos, ir didele dalimi ekspertų pateiktais įrodymais.

Ataskaitos ištraukos, susijusios su pritarimu planui statyti išplėstinę sulaikymo vietą, kurį suteikė sulaikymo vietą priimanti šalis „Violeta“, nepalieka jokių abejonių dėl Lietuvos aukštųjų pareigūnų išankstinio pritarimo CŽV sulaikymo vietos priėmimui savo teritorijoje. Taip pat negali būti abejonių, kad jie „bendradarbiavo ir rėmė“ „sulaikymo programą“ ir kad už tai jiems buvo pasiūlytas ir priimtas finansinis atlygis, kuris siekė maždaug redaguota milijono JAV dolerių sumą (žr. 554-557 punktus).

573. Be to, ekspertai, kurie, atlikdami tyrimus, taip pat turėjo galimybę susisiekti su įvairiais šaltiniais, įskaitant konfidencialius, vieningai ir kategoriškai teigė, kad Lietuva ne tik turėjo žinoti, bet ir iš tikrųjų žinojo apie CŽV veiklos šalyje pobūdį ir tikslus.

Senatorius Marty pareiškė, kad kadangi operacija buvo vykdoma pagal slaptumo principą „būtina žinoti“, apie ją žinojo tik tie keli žmonės, kuriems būtinai reikėjo žinoti. Kaip ir kitose šalyse, aukščiausiu Lietuvos valstybės lygiu buvo asmenų, kurie turėjo tam tikrų žinių apie tai, kas buvo vykdoma, tačiau net ir tie, kurie sužinojo, nebūtinai žinojo visas detales. Tačiau kažkas leido CŽV laisvai judėti ir patekti į patalpas, kuriose jiems buvo leista daryti, ką jie norėjo, be jokios kontrolės. Jis apibūdino nacionalinių valdžios institucijų elgesį kaip bendrininkavimą, kuris nebuvo aktyvus; nacionalinės valdžios institucijos nedalyvavo CŽV tardymuose (žr. 382 punktą).

J. G. S. paliudijo, kad Lietuvos valdžios institucijos žinojo apie sulaikymo įstaigos egzistavimą ir kad per aukščiausius savo valdžios lygmenis pritarė ir leido jai veikti jų teritorijoje. Jo nuomone, jos tikrai turėjo žinoti, kokiu tikslu buvo įrenginys, nes jo pobūdis ir paskirtis buvo dalis sistemingos praktikos, kurią CŽV jau buvo įgyvendinusi daugelyje kitų šalių ir apie kurią buvo plačiai pranešama tuo metu, kai Lietuvoje įrenginys pradėjo veikti. Skirtinguose Lietuvos valdžios institucijų sektoriuose apie tai buvo žinoma skirtingai. Operatyviniu lygmeniu informacija buvo žinoma labai nedideliam skaičiui patikimų kolegų, visų pirma slaptųjų tarnybų atstovų. Jis pridūrė, kad jam nėra žinoma nė vieno atvejo, kad CŽV sulaikymo vieta būtų buvusi kur nors pasaulyje be aiškios priimančiųjų institucijų žinios ir leidimo (žr. 387 punktą).

M. Blackas teigė, kad iš 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitos buvo aišku, jog Lietuvos pareigūnai žinojo apie jų teritorijoje veikiančią CŽV programą. Jis pridūrė, kad, kaip galėjo pasakyti iš savo sukauptų žinių apie CŽV HVD programą ir atidžiai perskaitęs 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitą, kai kurie priimančiosios šalies pareigūnai visada žinojo, kad šiose patalpose buvo laikomi kaliniai. Tai nereiškia, kad visi priimančiosios šalies pareigūnai žinojo, tačiau Lietuvos atveju buvo akivaizdu, kad bent kai kurie žinojo, jog kaliniai buvo laikomi jų teritorijoje, ir žinojo, kad už tai gaudavo pinigų (žr. 392-393 punktus).

574. Teismas, kaip ir ankstesnėse panašiose bylose, nemano, kad Lietuvos valdžios institucijos būtinai žinojo detales apie tai, kas konkrečiai vyko CŽV slaptavietės viduje, ar buvo liudininkais gydymo ar tardymo, kurį CŽV kaliniai patyrė Lietuvoje. Kaip ir kitose šalyse, kuriose veikia slapti kalėjimai, objekto valdymas buvo visiškai CŽV rankose, o už tardymus buvo atsakinga tik CŽV (žr. 272 punktą; taip pat žr. cituotą sprendimą Al Nashiri prieš Lenkiją, § 441; ir cituotą sprendimą Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, § 443).

575. Tačiau, Teismo nuomone, net jei Lietuvos valdžios institucijos neturėjo ar negalėjo turėti išsamių žinių apie HVD programą, faktai, kuriuos jos turėjo dėl savo ryšių ir bendradarbiavimo su CŽV partneriais, kartu su išsamia ir plačiai prieinama informacija apie kankinimus, netinkamą elgesį žiaurų elgesį su įtariamaisiais teroristais JAV kalėjimuose ir griežtas tardymo priemones, kuri 2002-2005 m. buvo pasklidusi viešojoje erdvėje, įskaitant Lietuvos spaudą (žr. 565-568 punktus), leido jiems susidaryti pakankamai tikslų CŽV veiklos vaizdą ir, konkrečiai, elgesio, kurį CŽV galėjo taikyti savo kaliniams Lietuvoje, vaizdą.

Šiuo atžvilgiu Teismas pakartoja, kad bylose Al Nashiri prieš Lenkiją ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją jis nustatė, kad jau 2002-2003 m. viešieji šaltiniai pranešė apie JAV valdžios institucijų taikytą ar toleruotą praktiką, kuri akivaizdžiai prieštaravo Konvencijos principams. Juo labiau 2005-2006 m. valdžios institucijos turėjo rimtą pagrindą manyti, kad pagal CŽV perdavimo ir slapto sulaikymo programą sulaikytam asmeniui jų teritorijoje gali kilti rimtas šiems principams prieštaraujančio elgesio pavojus.

Be to, jis pažymi, kad, kaip ir Lenkijos atveju, neįsivaizduojama, kad perdavimų lėktuvai galėjo kirsti šalies oro erdvę, nusileisti jos oro uostuose ir iš jų išskristi arba kad CŽV galėjo užimti nacionalinių valdžios institucijų pasiūlytas patalpas ir jose gabenti sulaikytuosius, o valstybės valdžios institucijos nebuvo informuotos apie HVD programos rengimą ir vykdymą jų teritorijoje arba nedalyvavo ją vykdant. Taip pat negali būti pagrįsta, kad tokio pobūdžio ir masto veikla, galbūt gyvybiškai svarbi šalies kariniams ir politiniams interesams, galėjo būti vykdoma Lietuvos teritorijoje be Lietuvos valdžios institucijų žinios ir nesuteikus reikiamo leidimo bei pagalbos atitinkamu valstybės lygmeniu (žr. pirmiau cituotą sprendimą Al Nashiri prieš Lenkiją, §§ 441-442, ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, §§ 443-444).

576. Atitinkamai Teismas pripažįsta neginčijamai įrodyta, kad:

(a) Lietuvos valdžios institucijos žinojo apie CŽV veiklos jos teritorijoje pobūdį ir tikslus bylai reikšmingu metu;

(b) Lietuvos valdžios institucijos, pritardamos CŽV sulaikymo vietos „Violet“ priėmimui, sudarydamos sąlygas CŽV naudotis jos oro erdve ir oro uostais bei maskuoti perdavimų lėktuvų judėjimą, teikdamos logistikos paslaugas, užtikrindamos CŽV patalpų apsaugą ir CŽV komandų su sulaikytųjų gabenimą sausuma, bendradarbiavo rengiant ir vykdant CŽV perdavimo, slapto sulaikymo ir tardymo operacijas jos teritorijoje; ir

(c) žinodamos apie CŽV veiklos jų teritorijoje pobūdį ir tikslus bei dalyvaudamos vykdant šią programą, Lietuvos valdžios institucijos žinojo, kad sudarydamos sąlygas CŽV įtariamuosius terorizmu, įskaitant pareiškėją, sulaikyti jų teritorijoje, jos kėlė jiems rimtą Konvencijai prieštaraujančio elgesio pavojų.

III. LIETUVOS JURISDIKCIJA IR ATSAKOMYBĖ PAGAL KONVENCIJĄ BEI PAREIŠKĖJO AUKOS STATUSAS

A. Šalių pareiškimai

577. Šalių pareiškimai dėl Vyriausybės prieštaravimų, kad Lietuva neturėjo jurisdikcijos Konvencijos 1 straipsnio prasme ir todėl negalėjo būti atsakinga pagal Konvenciją, ir dėl pareiškėjo aukos statuso išdėstyti pirmiau (žr. 398-409 punktus).

B. Teismo vertinimas

Teismas pažymi, kad pareiškėjo skundai yra susiję tiek su įvykiais, kurie įvyko Lietuvos teritorijoje, tiek su jo perkėlimo iš Lietuvos į kitas vietas, kuriose jis buvo slapta laikomas, pasekmėmis (žr. 110-160 punktus pirmiau).

Šiuo atžvilgiu Teismas pakartos atitinkamus taikytinus principus.

1. Dėl jurisdikcijos

579. Iš Konvencijos 1 straipsnio išplaukia, kad Susitariančiosios Valstybės turi atsakyti už bet kokį Konvencijos saugomų teisių ir laisvių pažeidimą, padarytą jų „jurisdikcijoje“ esantiems asmenims.

Jurisdikcijos vykdymas yra būtina sąlyga, kad Susitariančioji Valstybė galėtų būti laikoma atsakinga už jai priskiriamus veiksmus ar neveikimą, dėl kurių kyla įtarimas dėl Konvencijoje nustatytų teisių ir laisvių pažeidimo.

Šiuo požiūriu Teismas norėtų remtis savo praktika, pagal kurią „jurisdikcijos“ sąvoka Konvencijos 1 straipsnio tikslais turi būti laikoma atspindinčia šios sąvokos reikšmę tarptautinėje viešojoje teisėje (žr. 2002 m. gegužės 14 d. sprendimą byloje Gentilhomme, Schaff-Benhadji ir Zerouki prieš Prancūziją, Nr. 48205/99 ir 2 kiti, § 20; 2002 m. gegužės 14 d. sprendimą byloje Banković ir kiti prieš Belgiją ir kitus (nutarimas) [GC], Nr. 52207/99, §§ 59-61, ECHR 2001-XII; Assanidze v. Georgia [GC], no. 71503/01, § 137, ECHR 2004-II; ir Ilaşcu and Others, cituota pirmiau, §§ 311-312).

Tarptautinės viešosios teisės požiūriu Konvencijos 1 straipsnio žodžiai „savo jurisdikcijos ribose“ turi būti suprantami kaip reiškiantys, kad valstybės jurisdikcinė kompetencija visų pirma yra teritorinė, tačiau taip pat preziumuojama, kad jurisdikcija paprastai vykdoma visoje valstybės teritorijoje (žr. pirmiau cituotą Ilaşcu and Others, § 312 su tolesnėmis nuorodomis į Teismo praktiką; ir Sargsyan v. Azerbaijan [GC], no. 40167/06, §§ 149-150, ECHR 2015).

580. Taip pat reikia pakartoti, kad Konvencijos tikslais vienintelis svarbus klausimas yra valstybės tarptautinė atsakomybė, neatsižvelgiant į tai, kuriai nacionalinei institucijai priskirtinas Konvencijos pažeidimas vidaus sistemoje (žr. pirmiau cituotą Assanidze, § 146, su tolesnėmis nuorodomis į Teismo praktiką).

2. Dėl valstybės atsakomybės už užsienio pareigūnų elgesį su pareiškėju ir jo sulaikymą jos teritorijoje

581. Pagal nusistovėjusią Teismo praktiką valstybė atsakovė turi būti laikoma atsakinga pagal Konvenciją už tarptautiniu mastu neteisėtus veiksmus, kuriuos užsienio pareigūnai atliko jos teritorijoje su jos valdžios institucijų pritarimu ar nuolaidžiavimu (žr. pirmiau cituotą Ilaşcu and Others, § 318; El-Masri, cituotą pirmiau, § 206; Al Nashiri v. Lenkija, cituota pirmiau, § 452; Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, cituota pirmiau, § 449; ir Nasr and Ghali, cituota pirmiau, § 241).

3. Dėl valstybės atsakomybės už pareiškėjo išsiuntimą iš jos teritorijos

582. Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad Susitariančiosios Valstybės sprendimas išsiųsti asmenį – ir, a fortiori, pats išsiuntimas – gali kelti klausimą pagal 3 straipsnį, jeigu buvo įrodytas rimtas pagrindas manyti, kad, išsiuntus asmenį, jam grėstų realus pavojus, kad paskirties šalyje su juo bus elgiamasi priešingai šiai nuostatai (žr. 1989 m. liepos 7 d. sprendimą Soering prieš Jungtinę Karalystę, §§ 90-91 ir 113; Series A no. 161; Saadi v. Italy [GC], no. 37201/06, § 125, EŽTT 2008 m.; Babar Ahmad ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 24027/07 ir 4 kiti, § 168, 2012 m. balandžio 10 d.; El-Masri, cituota pirmiau, §§ 212-214, su tolesnėmis nuorodomis; Al Nashiri prieš Lenkiją, cituota pirmiau, § 454; Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, cituota pirmiau, § 450; ir Nasr ir Ghali, cituota pirmiau, § 242).

Jei nustatyta, kad siunčiančioji valstybė atitinkamu metu žinojo arba turėjo žinoti, kad iš jos teritorijos išvežtam asmeniui taikomas „ypatingasis perdavimas“, t. y. „neteisminis asmenų perkėlimas iš vienos jurisdikcijos ar valstybės į kitą, sulaikymo ir tardymo tikslais už įprastos teisinės sistemos ribų, kai buvo reali kankinimo arba žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio rizika“, 3 straipsnio pažeidimo galimybė yra ypač didelė ir turi būti laikoma neatsiejama nuo perdavimo (žr. cituotą El-Masri, §§ 218-221; Al Nashiri v. Lenkija, cituota pirmiau, § 454; Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, cituota pirmiau, § 450; ir Nasr and Ghali, cituota pirmiau, § 243).

583. Be to, Susitariančioji valstybė pažeistų Konvencijos 5 straipsnį, jeigu ji išvežtų arba sudarytų sąlygas išvežti pareiškėją į valstybę, kurioje jam gresia realus šiurkštaus šio straipsnio pažeidimo pavojus (žr. 2012 m. EŽTT sprendimą Othman (Abu Qatada) prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 8139/09, § 233 ir 285 (ištraukos); ir El-Masri, cituota pirmiau, § 239).

Vėlgi, ši rizika būdinga, kai pareiškėjui buvo taikytas „ypatingasis perdavimas“, kuris reiškia sulaikymą „už įprastos teisinės sistemos ribų“ ir kuris, „sąmoningai apeinant tinkamą teismo procesą, yra priešiškas teisinei valstybei ir Konvencijos saugomoms vertybėms“ (žr. bylą El-Masri, ibid. ; Al Nashiri prieš Lenkiją, cituota pirmiau, § 455; Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, cituota pirmiau, § 451; ir Nasr ir Ghali, cituota pirmiau, § 244).

584. Nors priimančiosios valstybės atsakomybės nustatymas neišvengiamai susijęs su sąlygų paskirties šalyje vertinimu pagal Konvencijoje nustatytus standartus, nekalbama apie sprendimą ar paskirties šalies atsakomybės nustatymą pagal bendrąją tarptautinę teisę, pagal Konvenciją ar kitaip.

Tiek, kiek pagal Konvenciją kyla ar gali kilti atsakomybė, tai yra atsakomybė, kurią prisiima priimančioji Susitariančioji Valstybė dėl to, kad ji ėmėsi veiksmų, kurių tiesioginė pasekmė yra asmens susidūrimas su draudžiamu netinkamu elgesiu ar kitais įtariamais Konvencijos pažeidimais (žr. pirmiau cituotą Soering, §§ 91 ir 113; Mamatkulov and Askarov v. Turkija [GC], Nr. 46827/99 ir 46951/99, §§ 67 ir 90, ECHR 2005-I, su tolesnėmis nuorodomis; Othman (Abu Qatada), cituota pirmiau, § 258; ir El-Masri, cituota pirmiau, §§ 212 ir 239).

585. Nustatydamas, ar buvo įrodytas rimtas pagrindas manyti, kad egzistuoja realus Konvencijos pažeidimų pavojus, Teismas vertins šį klausimą atsižvelgdamas į visą jam pateiktą medžiagą arba, jei reikia, į medžiagą, kurią jis gavo proprio motu. Jis turi išnagrinėti numatomus pareiškėjo išsiuntimo į paskirties šalį padarinius, atsižvelgdamas į bendrą padėtį toje šalyje ir jo asmenines aplinkybes.

Tariamo pavojaus buvimas turi būti vertinamas pirmiausia atsižvelgiant į tuos faktus, kurie buvo arba turėjo būti žinomi Susitariančiajai Valstybei išsiuntimo metu. Tačiau, jeigu perkėlimas jau buvo įvykęs Teismo nagrinėjimo dieną, Teismui nedraudžiama atsižvelgti į vėliau paaiškėjusią informaciją (žr. sprendimą Al-Saadoon ir Mufdhi prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 61498/08, § 125, ECHR 2010; ir El-Masri, cituota pirmiau, §§ 213-214, su tolesnėmis nuorodomis; Al Nashiri prieš Lenkiją, cituota pirmiau, § 458; Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, cituota pirmiau, § 455; ir Nasr ir Ghali, cituota pirmiau, § 246).

4. Išvada dėl Lietuvos Vyriausybės preliminarių prieštaravimų, kad Lietuva neturi jurisdikcijos ir atsakomybės pagal Konvenciją, ir dėl pareiškėjo nukentėjusiojo statuso

Atlikęs išsamią ir detalią įrodymų šioje byloje analizę, Teismas neginčijamai ir pagal reikalaujamą įrodinėjimo standartą nustatė, kad Lietuvos valdžios institucijos nuo 2005 m. vasario 17 ar 18 d. iki 2006 m. kovo 25 d. organizavo CŽV sulaikymo vietą „Violeta“; kad tuo laikotarpiu pareiškėjas ten buvo slapta kalinamas; kad Lietuvos valdžios institucijos žinojo apie CŽV veiklos jų šalyje pobūdį ir tikslus ir bendradarbiavo vykdant HVD programą; ir kad Lietuvos valdžios institucijos žinojo, jog sudarydamos sąlygas CŽV įtariamiesiems terorizmu, įskaitant pareiškėją, kalėti jų teritorijoje, jos kėlė rimtą Konvencijai prieštaraujančio elgesio su jais pavojų (žr. 576 punktą pirmiau).

Pirmiau pateiktų išvadų pakanka, kad Teismas galėtų daryti išvadą, jog šioje byloje skundžiami dalykai patenka į Lietuvos „jurisdikciją“ Konvencijos 1 straipsnio prasme ir gali užtraukti valstybei atsakovei atsakomybę pagal Konvenciją, o pareiškėjas gali būti laikomas „auka“ Konvencijos 34 straipsnio prasme.

Todėl Vyriausybės preliminarūs prieštaravimai dėl šių motyvų turi būti atmesti.

Atitinkamai Teismas nagrinės pareiškėjo skundus ir tai, kiek skundžiami įvykiai priskirtini Lietuvos valstybei, atsižvelgdamas į pirmiau minėtus valstybės atsakomybės pagal Konvenciją principus, kylančius iš jo praktikos (taip pat žr. pirmiau cituotą sprendimą Al Nashiri prieš Lenkiją, § 459; ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, § 456).

IV. TARIAMAS KONVENCIJOS 3 STRAIPSNIO PAŽEIDIMAS

588. Pareiškėjo skundai pagal Konvencijos 3 straipsnį buvo susiję tiek su materialiniais, tiek su procesiniais šios nuostatos aspektais.

(1) Dėl tariamo netinkamo elgesio ir kalinimo Lietuvoje jis skundėsi, kad Lietuvos valdžios institucijos sąmoningai ir tyčia sudarė sąlygas CŽV slapta laikyti jį CŽV objekte daugiau kaip vienerius metus. Lietuva žinojo apie CŽV vykdomą CŽV perdavimo programą jos teritorijoje ir apie realų ir tiesioginį kankinimų pavojų, kuris pagal šią programą grėsė didelės vertės sulaikytiesiems. Lietuva aktyviai sutiko įsteigti slaptą sulaikymo vietą ir sudaryti sąlygas CŽV netrukdomai ja naudotis.

(2) Be to, pareiškėjas teigė, kad Lietuva, sudarydama sąlygas CŽV perkelti jį iš savo teritorijos į kitas savo slaptas „juodąsias vietas“, sudarė sąlygas tolesniam jo kankinimui ir netinkamam elgesiui. Lietuvos valdžios institucijos žinojo arba turėjo žinoti apie realų pavojų, kad jis ir toliau bus laikomas tokiu pačiu kalinimo režimu, koks jam buvo taikomas iki šiol.

(3) Jis taip pat skundėsi pagal Konvencijos 3 straipsnį atskirai ir kartu su 13 straipsniu, kad Lietuvos valdžios institucijos pažeidė procesines pareigas pagal 3 straipsnį ir kad jam nebuvo suteikta teisė į teisinės gynybos priemonę pagal 13 straipsnį, nes jos neatliko veiksmingo tyrimo dėl jo teiginių apie kankinimą, netinkamą elgesį ir slaptą kalinimą CŽV valdomoje sulaikymo įstaigoje Lietuvos teritorijoje bei neteisėtą perkėlimą į vietas, kuriose jam grėsė tolesnis kankinimas ir netinkamas elgesys.

589. Konvencijos 3 straipsnyje nustatyta:

„Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas“.

590. Pirmiausia Teismas išnagrinės pareiškėjo skundą pagal 3 straipsnio procesinį aspektą dėl to, kad nebuvo atliktas veiksmingas ir išsamus baudžiamosios bylos tyrimas dėl jo kaltinimų netinkamu elgesiu, kai jis buvo CŽV sulaikytas Lietuvos teritorijoje (žr. pirmiau minėtą sprendimą El-Masri prieš Lenkiją, § 181; Al Nashiri prieš Lenkiją, § 462; ir Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, § 459).

A. Procedūrinis 3 straipsnio aspektas

1. Šalių pareiškimai

(a) Vyriausybė

591. Savo rašytiniuose ir žodiniuose pareiškimuose Vyriausybė teigė, kad 2010-2011 m. ikiteisminis tyrimas buvo greitas, nepriklausomas, išsamus ir skaidrus, kaip reikalaujama pagal 3 straipsnį. Jos taip pat pabrėžė, kad 2015 m. sausio 22 d. procesas buvo atnaujintas iš karto po to, kai buvo paskelbta 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita, kurioje atskleisti nauji įrodymai dėl CŽV vykdytų perdavimų operacijų.

592. Dėl 2010-2011 m. vykusio proceso Vyriausybė tvirtino, kad, nepaisant to, jog prokuratūra neprivalėjo vadovautis CNSD rekomendacija pradėti ikiteisminį tyrimą, šis tyrimas buvo pradėtas ir atliktas nedelsiant po Seimo nutarimo priėmimo. Dėl tyrimo nepriklausomumo negalėjo kilti jokių abejonių, nes, kaip nustatyta Konstitucijoje, prokuroras „yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo“.

Tyrimas buvo išsamus, neapsiribota vien Seimo turima medžiaga ir atsakymais į atitinkamų valstybės institucijų prašymus pateikti informaciją. Bylos nagrinėjimo metu buvo apklausta daug papildomų liudytojų, tarp jų visi asmenys, dalyvavę ar žinoję apie tiriamas aplinkybes, pavyzdžiui, oro uosto darbuotojai, VSD pareigūnai, muitinės ir VSAT pareigūnai, kiti buvę ir esami valstybės pareigūnai. Tačiau, kadangi tyrime buvo nagrinėjami klausimai, susiję su valstybės ar tarnybos paslaptimis ir įslaptinta informacija, Vyriausybė negalėjo atskleisti visų liudytojų tapatybių.

Šiuo atžvilgiu Vyriausybė taip pat paaiškino, kad prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą lakoniškumas neatspindėjo tikslios tyrimo apimties ir turinio, nes dalis bylos medžiagos sudarė valstybės paslaptį. Dėl šios konkrečios priežasties Vyriausybė negalėjo pateikti Teismui išsamesnio visų procesinių veiksmų, kurių ėmėsi prokuratūra ikiteisminio tyrimo metu, aprašymo ar išsamesnių paaiškinimų apie atskleistas faktines aplinkybes. Vis dėlto dalis medžiagos buvo išslaptinta ir pateikta Teismui, siekiant užtikrinti, kad prokuratūra surinko visą svarbią informaciją, paneigiančią anksčiau parlamentinio tyrimo metu iškeltą hipotezę.

593. Kalbant apie nukentėjusiojo dalyvavimą tyrime, šioje byloje nebuvo nustatyta pagrindo suteikti pareiškėjui nukentėjusiojo statusą procese, nes nebuvo nustatytas nė menkiausias ryšys tarp pareiškėjo ir nagrinėjamų aplinkybių. Vyriausybė pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 28 straipsnį asmuo gali būti pripažintas nukentėjusiuoju nuo nusikalstamos veikos prokuroro nutarimu, priimtu jo iniciatyva.

Dėl 2010 m. rugsėjo 20 d. Reprieve laiško, kuriame buvo prašoma ištirti „naujus ir patikimus įtarimus, kad mūsų klientas ponas Husayn buvo laikomas Lietuvoje maždaug 2004-2006 m.“, Vyriausybė pažymėjo, kad Reprieve pateikė tik tam tikrą viešai prieinamą bendro pobūdžio informaciją, kurią jau turėjo Seimas ir prokuroras. Be to, Reprieve neprašė suteikti pareiškėjui nukentėjusiojo statuso pagal Baudžiamojo proceso kodekso 28 straipsnį ir niekada nepateikė pareiškėjo įgaliojimo. Reprieve prašyme buvo teigiama, kad „naujausia informacija [mus] pasiekė iš slapto ir itin patikimo neįslaptinto šaltinio, patvirtinančio, kad ponas Husayn [buvo] laikomas slaptame CŽV kalėjime Lietuvoje“. Generalinė prokuratūra paprašė pateikti visą informaciją, leidžiančią daryti išvadą dėl H. Husayn gabenimo į Lietuvą ir (arba) iš jos bei tariamo buvimo joje nuo 2004 m. pavasario iki 2006 m. rugsėjo, taip pat nurodyti prašyme minimą „konfidencialų ir itin patikimą šaltinį“. Tačiau jokios papildomos informacijos nebuvo pateikta ir joks šaltinis nebuvo nurodytas.

594. Apskritai tyrimas atitiko Konvencijos 3 straipsnio procesinės dalies reikalavimus. Jis rimtai stengėsi išsiaiškinti, kas įvyko, ir, remdamasis ikiteisminio tyrimo metu gautos informacijos visuma, neabejotinai nustatė, kad jokie asmenys, įskaitant pareiškėją, nebuvo įvežti į Lietuvą ar joje sulaikyti. Prokuratūra veikė aktyviai ir savarankiškai, surinkdama daug išsamesnę informaciją, palyginti su ta, kurią turėjo CNSD, žiniasklaida, nevyriausybinės organizacijos ir tam tikru mastu net tarptautinės delegacijos, atlikusios atitinkamus ginčijamų įvykių aplinkybių tyrimus. Be to, „valstybės paslapties“ sąvoka netrukdė baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms atlikti tinkamą tyrimą, nes ikiteisminio tyrimo metu joms buvo suteikta galimybė susipažinti su visa įslaptinta informacija ir taip išsiaiškinti minėtų projektų Nr. 1 ir Nr. 2 pobūdį ir tikslą, taip pat su kita informacija, kuri buvo slepiama nuo kitų asmenų. Prokuroro turima informacija buvo daug platesnė, tikslesnė ir patikimesnė nei viešai prieinama informacija, kuria rėmėsi pareiškėjas. Be to, Vyriausybės nuomone, buvo užtikrinta visuomenės kontrolė, nes dalis medžiagos buvo išslaptinta nagrinėjant bylą Teisme.

595. Galiausiai, kalbant apie 2015 m. sausio 22 d. atnaujintą bylos nagrinėjimą, Vyriausybė teigė, kad jis vyko nedelsiant. Tačiau valdžios institucijos susidūrė su daugybe kliūčių iš kitų šalių, į kurias jos kreipėsi su teisinės pagalbos prašymais, pusės. Jos išsiuntė šešis prašymus. Lenkijos atsakymas buvo gautas po dešimties mėnesių. Iki 2016 m. birželio mėn. nebuvo gauta jokių atsakymų į prašymus, kurie maždaug prieš metus buvo išsiųsti Rumunijai ir Afganistanui. Marokas prašymą atmetė. JAV valdžios institucijos, į kurias buvo kreiptasi du kartus, atsakė, kad negali pateikti prašomos informacijos.

(b) Pareiškėjas

596. Pareiškėjas tvirtino, kad Lietuva neatliko tyrimo, kuris atitiktų jos įsipareigojimus pagal Konvencijos 3 straipsnį.

Jo teigimu, valdžios institucijos neatitiko nė vieno iš Konvencijoje nustatytų greitumo, nepriklausomumo, išsamumo, veiksmingumo ar skaidrumo kriterijų. Kalbant apie operatyvumą, nuo pareiškėjo sulaikymo Lietuvos teritorijoje praėjo vienuolika metų. Praėjo vienuolika metų nuo tada, kai žiniasklaidos pranešimai atskleidė slaptą CŽV kalinimą Rytų Europos vietose, ir šešeri metai nuo tada, kai pranešimuose buvo kalbama konkrečiai apie Lietuvos atsakomybę ir nurodytas pareiškėjas. Kai 2009 m. pasirodė konkretūs pranešimai apie Lietuvą, prokuroras laukė pusę metų, kol pradės tyrimą, ir tik po to jį pradėjo, gavęs aiškų Parlamento komiteto raginimą.

Nuo šio tyrimo nutraukimo iki tariamo atnaujinimo, apie kurį buvo paskelbta 2015 m. sausio mėn., praėjo ketveri metai. Per šį ketverių metų tarpinį laikotarpį nuolat ir nuolat skambėjo raginimai atnaujinti tyrimą, įskaitant pareiškėjo atstovų, nevyriausybinių organizacijų, tokių kaip AI, Human Rights Watch, Redress, Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Constitution Project, Lietuvos parlamentinio komiteto vadovo, senatoriaus Dick Marty, Europos Parlamento, Žmogaus teisių tarybos specialiojo pranešėjo terori