skip to Main Content

Kadangi Teisingumo ministerija jau daugiau nei trys metai niekaip nesugeba pateikti Europos žmogaus teisių teismo nutarties dėl Vilniuje, vadinamajame V.Adamkaus vardo slaptame CŽV kalėjime, kankinto Abu Zubaydah, tai „Laisvas laikraštis“ pats išvertė šį dokumentą į lietuvių kalbą ir pateikia jį skaitytojams:

https://hudoc.echr.coe.int/eng#{%22itemid%22:[%22001-183687%22]}

FAKTAI

15. Pareiškėjas gimė 1971 m. ir šiuo metu yra kalinamas JAV Gvantanamo įlankos karinio jūrų laivyno bazėje Kuboje.

I. PRELIMINARIOS APLINKYBĖS DĖL FAKTŲ NUSTATYMO

16. Pažymėtina, kad šioje byloje, kurioje, kaip ir ankstesniame pareiškėjo pareiškime Teismui, nagrinėjami skundai dėl slapto kalinimo ir kankinimų, kuriuos pareiškėjas tariamai patyrė Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijoms vykdant ypatingojo perdavimo operacijas (žr. 19-88 punktus toliau), Teismas neturi galimybės gauti iš pareiškėjo bet kokios formos tiesioginio pasakojimo apie skundžiamus įvykius (žr. bylą Husayn (Abu Zubaydah) prieš JAV (žr. pirmiau minėtą sprendimą byloje Al Nashiri prieš Lenkiją, § 397; ir Al Nashiri prieš Lenkiją, § 397; taip pat žr. 90 punktą toliau).

Kaip ir bylose Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją ir Al Nashiri prieš Lenkiją (abi cituotos pirmiau), šioje byloje pareiškėjo pateikti faktai didele dalimi buvo datų ir kitų elementų, susijusių su jo perdavimu, sulaikymu ir elgesiu JAV valdžios institucijų priežiūroje, rekonstrukcija, pagrįsta įvairiais viešai prieinamais informacijos šaltiniais. Pareiškėjo 2011 m. liepos 14 d. pirminiame pareiškime pateikta faktų versija vystėsi ir iš dalies keitėsi nagrinėjant bylą Teisme (žr. 111-117 punktus toliau).

Vyriausybė atsakovė visais atžvilgiais ginčijo pareiškėjo faktų versiją, tvirtindama, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jie įvyko Lietuvoje (žr. 398-405 ir 423-446 punktus toliau).

17. Todėl toliau pateikiami bylos faktai (žr. 90-211 punktus toliau) grindžiami pareiškėjo pasakojimu, papildytu įvairiais Teismo turimais įrodymais.

II. TEISMUI PATEIKTI ĮRODYMAI

18. Siekdamas nustatyti bylos faktus, Teismas rėmėsi savo išvadomis bylose Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją ir Al Nashiri prieš Lenkiją. Lenkija (abi cituotos pirmiau), pareiškėjo ir Vyriausybės pateiktais dokumentiniais įrodymais, įskaitant liudytojų parodymus, gautus atliekant baudžiamąjį tyrimą (žr. 304-349 punktus toliau), šalių pastabomis, viešai prieinama medžiaga (žr. 234-263 punktus toliau) ir ekspertų, kurie 2016 m. birželio 28 d. vykusiame faktų nustatymo posėdyje Teismui davė žodinius parodymus, parodymais (žr. 372-395 punktus toliau).

Šiame posėdyje Teismas, dalyvaujant šalims, išklausė toliau nurodytų asmenų parodymus:

(1) senatorius Dick Marty, kaip Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (toliau – ETPA) pranešėjas tyrime dėl įtarimų dėl CŽV slaptų kalėjimų Europos Tarybos valstybėse narėse (toliau – Marty tyrimas – žr. 269-280 punktus toliau);

(2) J. G. S., kaip senatoriaus Marty patarėjas Marty tyrime ir buvusio Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro p. Hammarbergo patarėjas, kuris, be kita ko, užsiėmė duomenų apie skrydžius, susijusius su CŽV ypatingaisiais perdavimais, rinkimu (žr. 266-274 dalis, 370-375 ir 382-386 punktus toliau), taip pat ekspertas, pateikęs ataskaitą dėl pareiškėjo bylos El-Masri (cituota pirmiau, § 75) ir davęs žodinius parodymus Teisme bylose Husayn (Abu Zubaydah) v. Lenkija (cituota pirmiau, §§ 42, 305-312 ir 318-325) ir Al Nashiri prieš Lenkiją (cituota pirmiau, §§ 42, 311-318 ir 324-331), taip pat dėl savo tiriamosios veiklos, susijusios su CŽV ypatingojo perdavimo operacijomis apskritai.

Duodami parodymus Teismui senatorius Marty ir J. G. S. taip pat pristatė dokumentų prezentaciją, pavadintą „Turimų dokumentinių įrodymų, įskaitant skrydžių duomenis, pateikimas Lietuvos ir Abu Zubaydah bylos atžvilgiu“;

(3) J. Crofton Black, kaip Tiriamosios žurnalistikos biuro tyrėjas, ekspertas Europos Parlamento Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto (LIBE komitetas) tyrime dėl tariamo CŽV vykdyto kalinių gabenimo ir neteisėto kalinimo Europos šalyse (žr. 284-291 ir 387 punktus toliau), taip pat dėl dalyvavimo atliekant tyrimus ir įvairias tyrimo užduotis, susijusias su CŽV ypatingojo perdavimo operacijomis apskritai, įskaitant Jungtinėje Karalystėje įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos „Reprieve“ užduotis.

19. Toliau pateikiamos atitinkamos ekspertų parodymų ištraukos (žr. 126-145 ir 372-395 punktus).

III. BYLOS APLINKYBĖS

A. Vadinamoji „Didelės vertės sulaikytųjų programa“

20. Nenustatytą dieną po 2001 m. rugsėjo 11 d. CŽV Kovos su terorizmu centre (toliau – CTC) sukūrė programą, skirtą sulaikyti ir apklausti teroristus užsienyje esančiose vietose. Tolimesniuose dokumentuose JAV valdžios institucijos ją vadino „CTC programa“ (taip pat žr. 35 punktą), tačiau vėliau ji taip pat buvo vadinama „Didelės vertės sulaikytųjų programa“ (toliau – DSS programa) arba „Perdavimo sulaikymo ir tardymo programa“ (toliau – PTS programa). Europos Tarybos dokumentuose ji taip pat vadinama „CŽV slapto sulaikymo programa“ arba „nepaprastųjų perdavimų programa“ (taip pat žr. 264-280 punktus toliau). Šioje byloje ji vadinama „HVD programa“.

21. Išsamų HVD programos aprašymą, parengtą remiantis medžiaga, kurią Teismas turėjo sprendimo byloje Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją priėmimo dieną (2014 m. liepos 8 d.), galima rasti to sprendimo 47-69 punktuose. Ši medžiaga apėmė įslaptintus CŽV dokumentus, kurie redaguotomis versijomis buvo paskelbti 2009-2010 m. (taip pat žr. 34-56 punktus toliau).

22. 2014 m. gruodžio 9 d. Jungtinių Valstijų valdžios institucijos paskelbė JAV Senato žvalgybos komiteto „Centrinės žvalgybos valdybos sulaikymo ir tardymo programos tyrimo“ išvadas ir išvadas bei smarkiai redaguotoje versijoje – santrauką. Visas Komiteto tyrimas – kaip jame teigiama, „išsamiausia kada nors atlikta CŽV sulaikymo ir tardymo programos apžvalga“ – kurio apimtis yra daugiau nei 6 700 puslapių, tebėra įslaptintas. Išslaptintą santrauką (toliau – 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita) sudaro 499 puslapiai (daugiau informacijos apie JAV Senato atliktą CŽV veiklos, susijusios su HVD programa, peržiūrą žr. 70-89 punktus toliau).

23. 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje atskleisti nauji faktai ir pateikta daug naujos informacijos, daugiausia pagrįstos CŽV įslaptintais dokumentais, apie CŽV ypatingojo perdavimo ir slapto sulaikymo operacijas, jų užsienio partnerius ar bendradarbius, taip pat apie tam tikrų sulaikytųjų, įskaitant pareiškėją šioje byloje, sunkią padėtį (taip pat žr. 76, 80-81 ir 92-96 punktus toliau). Tačiau visi šalių, kurių teritorijose CŽV vykdė ypatinguosius perdavimus ir slapto sulaikymo operacijas, pavadinimai buvo suredaguoti, o visos užsienio sulaikymo įstaigos buvo pažymėtos spalvotais kodiniais pavadinimais. 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje aiškinama, kad CŽV prašė redaguoti šalių, kuriose buvo įrengtos CŽV sulaikymo vietos arba su kuriomis CŽV derėjosi dėl vietų įrengimo, pavadinimus, taip pat informaciją, tiesiogiai ar netiesiogiai identifikuojančią šalis. Atitinkamai šalys buvo išvardytos pagal vieną abėcėlės raidę, kuri vis dėlto buvo užtušuota visame dokumente. Be to, CŽV prašymu pirminiai CŽV sulaikymo vietų kodiniai pavadinimai buvo pakeisti naujais identifikatoriais – minėtais spalvotais kodiniais pavadinimais.

24. 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje minimos aštuonios konkrečiai spalvotais kodiniais pavadinimais pažymėtos užsienyje esančios CŽV sulaikymo vietos: „sulaikymo vieta žalia“, „sulaikymo vieta kobalto spalvos“, „sulaikymo vieta juoda“, „sulaikymo vieta mėlyna“, „sulaikymo vieta pilka“, „sulaikymo vieta violetinė“, „sulaikymo vieta oranžinė“ ir „sulaikymo vieta ruda“ (taip pat žr. 166 punktą toliau).

25. Toliau pateiktas HVD programos aprašymas grindžiamas CŽV išslaptintais dokumentais, su kuriais Teismas galėjo susipažinti bylose Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją ir Al Nashiri prieš Lenkiją, papildytais 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita.

1. HVD programos sukūrimas

a) JAV prezidento memorandumai

i) 2001 m. rugsėjo 17 d. memorandumas

26. 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje teigiama, kad 2001 m. rugsėjo 17 d. prezidentas George’as W. Bushas pasirašė slaptų veiksmų memorandumą (toliau – MON), kuriuo įgaliojo CŽV direktorių „vykdyti operacijas, skirtas sulaikyti ir sulaikyti asmenis, keliančius nuolatinę, rimtą smurto ar mirties grėsmę JAV asmenims ir interesams arba planuojančius teroristinę veiklą“. Nors anksčiau CŽV buvo suteikti tam tikri riboti įgaliojimai sulaikyti konkrečius, konkrečiai įvardytus asmenis, kol bus pateikti oficialūs baudžiamieji kaltinimai, MON suteikė precedento neturinčius įgaliojimus, suteikdamas CŽV didelę veiksmų laisvę nustatant, ką sulaikyti, faktinį sulaikymo pagrindą ir sulaikymo trukmę. MON nebuvo jokių nuorodų į tardymus ar tardymo metodus.

27. Prieš išleidžiant MON, 2001 m. rugsėjo 14 d. CŽV operacijų vadovas, remdamasis skubiu CTC vadovo prašymu, išsiuntė elektroninį laišką CŽV stotims, prašydamas pateikti nuomonę dėl tinkamų vietų galimoms CŽV sulaikymo patalpoms.

28. CŽV vidaus memorandume, pavadintame „Patvirtinimas įkurti teroristų sulaikymo įstaigą“, parengtame 2001 m. lapkričio mėn. nenustatytą dieną, paaiškinta, kad sulaikymas JAV karinėje bazėje už JAV ribų yra „geriausias variantas“. Kalbant apie riziką, susijusią su CŽV išlaikoma sulaikymo įstaiga, joje įspėta, kad „kadangi suimti teroristai gali būti laikomi kelias dienas, mėnesius ar metus, tikimybė, kad laikui bėgant bus atskleisti, didės“. Ji numatė, kad „užsienio šalyje glaudus bendradarbiavimas su priimančiosios šalies vyriausybe pareikalaus intensyvių derybų“, ir įspėjo, kad „bet kuri užsienio šalis kelia nekontroliuojamą riziką, dėl kurios gali kilti incidentų, objekto saugumo pažeidžiamumas, dvišalės problemos ir netikrumas dėl objekto išlaikymo“. Memorandume rekomenduota įsteigti „trumpalaikį“ objektą, kuriame CŽV vaidmuo apsiribotų priežiūra, finansavimu ir atsakomybe“.

Jame taip pat teigiama, kad CŽV „visus kitus reikalavimus perduotų kitoms JAV vyriausybės organizacijoms, komercinėms bendrovėms ir, jei reikia, užsienio vyriausybėms“.

ii) 2002 m. vasario 7 d. memorandumas

29. 2002 m. vasario 7 d. Prezidentas Bušas paskelbė memorandumą, kuriame teigiama, kad nei Al-Qaeda, nei Talibano sulaikytieji nelaikytini karo belaisviais pagal Ženevos konvencijas ir kad Ženevos konvencijų bendrasis 3 straipsnis (žr. 226-231 punktus toliau), reikalaujantis humaniško elgesio su asmenimis konflikto metu, jiems netaikomas. Nutarties tekstas, kiek tai susiję, buvo toks:

„…

2. Remdamasis savo, kaip Jungtinių Valstijų vyriausiojo vado ir vyriausiosios vykdomosios valdžios institucijos, įgaliojimais ir remdamasis 2002 m. sausio 22 d. Teisingumo departamento nuomone bei generalinio prokuroro 2002 m. vasario 1 d. laiške pateikta teisine nuomone, šiuo įsakymu nustatau, kaip nurodyta toliau:

a. Pripažįstu Teisingumo departamento teisinę išvadą ir nusprendžiu, kad mūsų konfliktui su Al-Qaida Afganistane ar kitur pasaulyje netaikytinos jokios Ženevos nuostatos, nes, be kitų priežasčių, Al-Qaida nėra Ženevos Aukštoji Susitariančioji Šalis.

c. Taip pat pritariu Teisingumo departamento teisinei išvadai ir nusprendžiu, kad bendrasis Ženevos 3 straipsnis netaikomas nei Al-Qaida, nei Talibano sulaikytiesiems, nes, be kitų priežasčių, atitinkami konfliktai yra tarptautinio pobūdžio, o bendrasis 3 straipsnis taikomas tik ginkluotiems konfliktams, kurie nėra tarptautinio pobūdžio.

d. Remdamasis Gynybos departamento pateiktais faktais ir Teisingumo departamento rekomendacija, nustatau, kad Talibano sulaikytieji yra neteisėti kombatantai, todėl jie nelaikytini karo belaisviais pagal Ženevos konvencijos 4 straipsnį. Pažymiu, kad kadangi Ženeva netaikoma mūsų konfliktui su Al-Qaida, Al-Qaida sulaikytieji taip pat nelaikytini karo belaisviais.

3. Žinoma, mūsų kaip tautos vertybės, vertybės, kuriomis dalijamės su daugeliu pasaulio tautų, reikalauja, kad su sulaikytaisiais, įskaitant tuos, kurie teisiškai neturi teisės į tokį elgesį, elgtumėmės humaniškai. Mūsų tauta buvo ir bus tvirta Ženevos konvencijos ir jos principų rėmėja. Jungtinių Valstijų ginkluotosios pajėgos ir toliau humaniškai elgsis su sulaikytaisiais ir, kiek tai tikslinga ir atitinka karinę būtinybę, laikysis Ženevos principų.

6. Pavedu valstybės sekretoriui tinkamai pranešti apie mano sprendimus mūsų sąjungininkams ir kitoms šalims bei tarptautinėms organizacijoms, bendradarbiaujančioms pasaulinio masto kare prieš terorizmą.“

30. Tą pačią dieną surengtoje spaudos konferencijoje Baltųjų rūmų spaudos sekretorius paskelbė Prezidento sprendimą. Vėliau Prezidento memorandumas buvo plačiai komentuojamas JAV ir tarptautinėje žiniasklaidoje.

b) Abu Zubaidos suėmimas ir perkėlimas į slaptą CŽV sulaikymo įstaigą 2002 m. kovo mėn.

31. 2002 m. kovo 27 d. Pakistano valdžios institucijos, bendradarbiaudamos su CŽV, Faisalabade (Pakistanas) suėmė Abu Zubaydah, pareiškėją šioje byloje ir pirmąjį vadinamąjį „didelės vertės sulaikytąjį“ (HVD). Abu Zubaydah suėmimas paspartino HVD programos plėtrą (žr. cituotą sprendimą Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, §§ 82-84).

32. Remiantis 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita, 2002 m. kovo pabaigoje, numatydama, kad galiausiai Abu Zubaydah bus sulaikytas, CŽV pradėjo svarstyti jo perdavimo į CŽV globą ir sulaikymo pagal MON galimybes. CŽV atmetė JAV karinio sulaikymo galimybę, daugiausia remdamasi saugumo trūkumu ir tuo, kad tokiu atveju Abu Zubaydah tektų deklaruoti Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus komitetui (TRKK).

33. 2002 m. kovo 29 d. Prezidentas G. W. Bushas pritarė tolesniam plano perkelti Abu Zubaydah į slaptą sulaikymo įstaigą kodiniu pavadinimu „Detention Site Green“ šalyje, kurios pavadinimas 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje buvo užtušuotas (taip pat žr. 92-96 punktus toliau).

Ataskaitoje taip pat teigiama: „Ataskaitoje taip pat teigiama, kad, pvz:

„Netrukus Abu Zubaydah buvo perduotas iš Pakistano į šalį [pavadinimas redaguojamas], kur jis buvo laikomas pirmoje CŽV sulaikymo vietoje, šioje santraukoje vadinamoje „DETENTION SITE GREEN“.

c) CŽV programos „sulaikyti ir apklausti teroristus užsienio valstybėse esančiose vietose“ sukūrimas

34. 2009 m. rugpjūčio 24 d. JAV valdžios institucijos paskelbė 2004 m. CŽV generalinio inspektoriaus Džono Helgersono parengtą ataskaitą (toliau – 2004 m. CŽV ataskaita). Dokumentas, datuotas 2004 m. gegužės 7 d. ir pavadintas „Speciali apžvalga apie sulaikymo ir tardymo veiklą kovojant su terorizmu 2001 m. rugsėjo – 2003 m. spalio mėn.“ su A-F priedais, anksčiau buvo įslaptintas kaip „visiškai slaptas“. Jis buvo gerokai redaguotas; iš viso daugiau kaip trečdalis 109 puslapių dokumento buvo užtušuota.

35. Ataskaita, apimanti laikotarpį nuo 2001 m. rugsėjo iki 2003 m. spalio vidurio, pradedama teiginiu, kad 2002 m. lapkričio mėnesį CŽV direktoriaus pavaduotojas operacijoms (toliau – DDO) informavo Generalinio inspektoriaus biurą (toliau – OIG), kad Agentūra CTC sukūrė programą, skirtą „sulaikyti ir tardyti teroristus užsienyje esančiose vietose“.

36. HVD programos aplinkybės 4-5 punktuose buvo paaiškintos taip:

„4. [REDAKCIJA] Agentūra pradėjo tiesiogiai sulaikyti ir apklausti keletą įtariamų teroristų. 2002 m. kovo mėn. sulaikius ir Agentūrai pradėjus pirmą sulaikytą didelės vertės sulaikytąjį Abu Zubaydah ir jį apklausus, Agentūrai iškilo didelė dilema. Agentūra buvo spaudžiama padaryti viską, kas įmanoma, kad būtų užkirstas kelias papildomiems teroristiniams išpuoliams. Agentūros vyresnieji pareigūnai manė, kad Abu Zubaida nuslėpė informaciją, kurios nebuvo galima gauti taikant tuo metu patvirtintus tardymo metodus. Agentūros pareigūnai manė, kad norint iš Abu Zubaydah ir galbūt kitų aukšto rango „Al’Qaeda“ didelės vertės sulaikytųjų išgauti informacijos apie grėsmę, reikia taikyti griežtesnius metodus.

5. [REDAKCIJA] Vykdant sulaikymo ir tardymo veiklą CŽV iškilo naujų iššūkių. Tarp jų buvo nustatyti, kur būtų galima saugiai įrengti ir eksploatuoti sulaikymo ir tardymo patalpas, taip pat nustatyti ir parengti kvalifikuotus darbuotojus, kurie galėtų valdyti ir vykdyti sulaikymo ir tardymo veiklą. Žinant, kad „Al’Qaeda“ darbuotojai buvo apmokyti naudoti pasipriešinimo metodus, kitas iššūkis buvo nustatyti tardymo metodus, kuriuos Agentūros darbuotojai galėtų teisėtai naudoti pasipriešinimui įveikti. Šiomis aplinkybėmis CTC, padedamas Techninės tarnybos biuro (OTS), pasiūlė tam tikrus labiau prievartinius fizinius metodus, kuriuos būtų galima taikyti Abu Zubaydah. Visi šie svarstymai vyko atsižvelgiant į tai, kad iki 2001 m. rugsėjo 11 d. CŽV vengė tardymų ir į daugkartinius JAV politinius pareiškimus, kuriuose smerkiami kankinimai ir tarptautinėje bendruomenėje propaguojamas humaniškas elgesys su politiniais kaliniais ir suimtaisiais.“

37. Kaip toliau aiškinama 2004 m. CŽV ataskaitoje, joje minimi „teroristų taikiniai“ ir sulaikytieji paprastai buvo skirstomi į „didelės vertės“ arba „vidutinės vertės“ kategorijas. Šis skirstymas buvo grindžiamas žvalgybinės informacijos kokybe, kurią, kaip manoma, jie galėjo suteikti apie dabartines terorizmo grėsmes Jungtinėms Valstijoms. „Vidutinės vertės sulaikytieji“ buvo asmenys, kurie, kaip manoma, turėjo mažiau tiesioginių žinių apie terorizmo grėsmes, tačiau turėjo žvalgybinės vertės informacijos. „Didelės vertės sulaikytiesiems“ (taip pat vadinamiems „HVD“) buvo teikiamas didžiausias sulaikymo, sulaikymo ir tardymo prioritetas. Kai kuriuose CŽV dokumentuose jie taip pat vadinami „didelės vertės taikiniais“ („HVT“).

2. Patobulinti tardymo metodai

(a) Teisiškai sankcionuotų standartinių ir sustiprintų tardymo metodų aprašymas

38. Remiantis 2004 m. CŽV ataskaita, 2002 m. rugpjūtį JAV Teisingumo departamentas pateikė CŽV teisinę nuomonę, kurioje nustatyta, kad 10 konkrečių „sustiprinto tardymo metodų“ (toliau – SPT), taikytinų įtariamiems teroristams, nepažeidžia kankinimo draudimo.

39. 2004 m. CŽV ataskaitos 36 dalyje EIT aprašytos taip:

„[1.] Dėmesio suėmimą sudaro suimtojo suėmimas abiem rankomis, po vieną ranką iš abiejų apykaklės angos pusių, kontroliuojamais ir greitais judesiais. Tuo pačiu judesiu, kaip ir suėmimas, sulaikytasis traukiamas link tardytojo.

2.] Atliekant sienelės statymo techniką sulaikytasis traukiamas į priekį, o tada greitai ir stipriai stumiamas į lanksčią netikrą sienelę taip, kad jo mentės atsitrenktų į sienelę. Jo galva ir kaklas palaikomi susuktu rankšluosčiu, kad būtų išvengta šleikštulio.

3.] Veido suėmimas naudojamas suimtojo galvai nejudinti. Tardytojas uždeda atvirą delną iš abiejų suimtojo veido pusių, o tardytojo pirštų galiukai laikomi gerokai atokiau nuo suimtojo akių.

4.] Suduodant smūgį į veidą arba įžeidimą, pirštai šiek tiek išskleidžiami. Tardytojo ranka liečiasi su sritimi tarp suimtojo smakro galiuko ir atitinkamos ausies kaušelio apačios.

5.] Tardymo ankštoje patalpoje sulaikytasis patalpinamas į uždarą erdvę, paprastai mažą ar didelę dėžę, kuri paprastai būna tamsi. Laikymas mažesnėje erdvėje trunka ne ilgiau kaip dvi valandas, o didesnėje erdvėje gali trukti iki 18 valandų.

6.] Vabzdžiai, patalpinti į uždarymo dėžę, apima nekenksmingo vabzdžio patalpinimą į dėžę kartu su sulaikytuoju.

7.] Stovėjimo prie sienos metu sulaikytasis gali stovėti maždaug 4-5 pėdų atstumu nuo sienos, išskėtęs kojas maždaug pečių plotyje. Jo rankos ištiesiamos priešais save, o pirštai remiasi į sieną, kad išlaikytų visą kūno svorį. Sulaikytajam neleidžiama keisti rankų ar kojų padėties.

8.] Taikant streso pozicijas, sulaikytasis gali sėdėti ant grindų ištiesęs kojas tiesiai priešais save, rankas iškėlęs virš galvos, arba atsiklaupti ant grindų, atsilošęs 45 laipsnių kampu.

9.] Miego trūkumas vienu metu truks ne ilgiau kaip 11 dienų.

10.] Vandens lentos (waterboard) metodo taikymas apima suimtojo pririšimą prie suolo, kojas iškėlus virš galvos. Suimtojo galva imobilizuojama ir tardytojas uždeda suimtajam ant burnos ir nosies audeklą, o ant audinio kontroliuojamai pilamas vanduo. Oro srautas apribojamas 20-40 sekundžių, o metodas sukelia skendimo ir dusimo pojūtį.“

40. 2004 m. CŽV ataskaitos F priede (2003 m. rugsėjo 4 d. OMS gairių dėl medicininės ir psichologinės pagalbos sulaikytųjų tardymui projektas) minimi „teisiškai sankcionuoti tardymo metodai“.

Jame, be kita ko, teigiama, kad „CŽV perduotiems tardyti suimtiems teroristams gali būti taikomi įvairūs teisiškai sankcionuoti metodai. … Jais siekiama sulaikytąjį psichologiškai „išbalansuoti“, padidinti jo pažeidžiamumo ir bejėgiškumo jausmą ir sumažinti arba panaikinti jo norą priešintis … pastangoms gauti svarbios žvalgybinės informacijos“.

Į šiuos metodus įeina šie metodai, išdėstyti pagal intensyvumo laipsnį:

(1) Standartinės priemonės (t. y. be fizinio ar didelio psichologinio spaudimo): nusirengimas; nusirengimas; sauskelnių uždėjimas (paprastai ne ilgesniam kaip 72 valandų laikotarpiui); gobtuvas; izoliavimas; baltasis triukšmas arba garsi muzika (decibelų lygis, kuris nepažeidžia klausos); nuolatinė šviesa arba tamsa; nemaloniai vėsi aplinka; ribota mityba, įskaitant sumažintą kalorijų kiekį (pakankamą bendrai sveikatai palaikyti); surakinimas vertikalioje, sėdimoje arba horizontalioje padėtyje; apipylimas vandeniu; miego trūkumas (iki 72 valandų).

(2) Sustiprintos priemonės (su fiziniu ar psichologiniu spaudimu, viršijančiu pirmiau nurodytas): dėmesio suėmimas; veido suėmimas; įžeidžiantis (veido) smūgis; smūgis į pilvo sritį; ilgalaikis sauskelnių uždėjimas; miego trūkumas (daugiau kaip 72 val.); streso padėtys: ant kelių kūnas pasviręs į priekį ar atgal arba atsirėmęs kakta į sieną; sienelės; ankštas uždarymas (uždarymo dėžės) ir nuprausimas vandeniu.

41. 2004 m. CŽV ataskaitos C priedą (2002 m. rugpjūčio 1 d. memorandumas Džonui Rizzo, einančiam Centrinės žvalgybos valdybos generalinio patarėjo pareigas) parengė generalinio prokuroro padėjėjas Džėjus S. Beibis (Jay S. Baybee) dėl EIT taikymo Abu Zubaidai, pirmajam aukšto rango „Al Qaeda“ kaliniui, kuriam turėjo būti taikomi šie tardymo metodai. Šis dokumentas – įslaptinta konkrečių tardymo metodų, kuriuos buvo siūloma taikyti tardant Abu Zubaydah, analizė – buvo išslaptintas 2009 m.

Jame daroma išvada, kad, atsižvelgiant į tai, jog „nėra konkretaus ketinimo sukelti stiprų psichinį skausmą ar kančias“, šių metodų taikymas „atskirai

b) EIT naudojimo išplėtimas, neapsiribojant Abu Zubaydah apklausomis

44. 2004 m. CŽV ataskaitoje teigiama, kad vėliau CŽV Generalinio patarėjo biuras (toliau – OGC) toliau konsultavosi su JAV teisingumo departamentu, siekdamas išplėsti EIT naudojimą ne tik Abu Zubaydah tardymo metu.

Ataskaitoje teigiama, kad „dėl to buvo parengtas nedatuotas ir nepasirašytas dokumentas „Teisiniai principai, taikomi CŽV sulaikant ir apklausiant suimtą „Al’Qaeda“ personalą“. Kai kurios šio dokumento dalys pateiktos 2004 m. CŽV ataskaitoje. Visų pirma ataskaitoje cituojamos šios ištraukos:

„pagal [Kankinimų] konvenciją [žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį] leidžiama naudoti [žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį] esant ypatingoms aplinkybėms, pavyzdžiui, nepaprastosios padėties šalyje ar karo atveju. … Al’Qaeda narių tardymas nepažeidžia Penktosios ir Keturioliktosios pataisų, nes šios nuostatos netaikomos eksteritorialiai, taip pat nepažeidžia Aštuntosios pataisos, nes ji taikoma tik asmenims, kuriems paskirtos baudžiamosios sankcijos. …

Toliau nurodytų ir panašių patvirtintų metodų naudojimas nepažeidžia jokio federalinio įstatymo ar kito teisės akto, jei CŽV tardytojai specialiai nesiekia sukelti sulaikytajam didelio fizinio ar psichinio skausmo ar kančių (t. y. jei CŽV tardytojai nesiekia, kad sulaikytasis patirtų didelį fizinį ar psichinį skausmą ar kančias), jie veikia sąžiningai tikėdami, kad jų elgesys nesukels tokio skausmo ar kančių): Izoliacija, sumažintas suvartojamų kalorijų kiekis (jei jis apskaičiuotas suimtųjų bendrai sveikatai palaikyti), skaitymo medžiagos atėmimas, garsi muzika arba baltasis triukšmas (decibelų lygis apskaičiuotas taip, kad nebūtų pakenkta suimtųjų klausai), dėmesio suėmimas, prilaikymas sienomis, veido suėmimas, pliaukštelėjimas per veidą, pliaukštelėjimas per veidą (įžeidžiantis pliaukštelėjimas), pliaukštelėjimas per pilvą, uždarymas į ankštą patalpą, stovėjimas prie sienos, streso padėtys, miego trūkumas, sauskelnių naudojimas, nekenksmingų vabzdžių naudojimas ir vandens lenta. “

Ataskaitos 44 dalyje teigiama, kad, OGC nuomone, ši analizė atspindi JAV Teisingumo departamento sutikimą, kad 2002 m. rugpjūčio 1 d. įslaptintos OLC nuomonės argumentai apima ne tik Abu Zubaydah apklausą ir toje nuomonėje nurodytas sąlygas.

45. 2002 m. lapkričio mėn. pradėta taikyti EIT kitiems CŽV kalinamiems įtariamiesiems teroristams.

3. Standartinės procedūros ir elgesys su CŽV laikomais „didelės vertės suimtaisiais“ (kombinuotas tardymo metodų taikymas)

46. 2004 m. gruodžio 30 d. CŽV parengė informacinį dokumentą apie CŽV taikomus kombinuotus tardymo metodus (toliau – 2004 m. CŽV informacinis dokumentas), skirtą JAV generalinio prokuroro padėjėjo pareigas einančiam D. Levino pavaduotojui. Dokumentas, iš pradžių įslaptintas kaip „visiškai slaptas“, 2009 m. rugpjūčio 24 d. buvo paskelbtas smarkiai redaguotas. Jame paaiškinamos standartinės leidžiamos procedūros ir elgesys su CŽV laikomais didelės vertės sulaikytiniais (angl. HVD), kurie buvo reguliariai laikomi nuo jų sulaikymo, perdavimo ir priėmimo CŽV „juodojoje vietoje“ iki tardymo. Joje „daugiausia dėmesio skiriama kombinuotojo tardymo metodų naudojimo temai, [kurios tikslas] – įtikinti didelės vertės sulaikytuosius laiku pateikti informaciją apie grėsmę ir teroristinę žvalgybinę informaciją. … Veiksmingas tardymas grindžiamas koncepcija, pagal kurią visapusiškai, sistemingai ir kumuliatyviai naudojamas ir fizinis, ir psichologinis spaudimas, siekiant paveikti HVD elgesį, įveikti sulaikytojo pasipriešinimo laikyseną. Tardymo tikslas – sukurti išmokto bejėgiškumo ir priklausomybės būseną … Tardymo procesą būtų galima suskirstyti į tris atskirus etapus: Pradinės sąlygos, perėjimas prie tardymo ir tardymas“ (taip pat žr. El-Masri, cituota pirmiau, § 124).

47. Pirmasis 2004 m. CŽV informacinio dokumento skyrius, pavadintas „Pradinis suėmimas“, buvo skirtas suėmimo, perdavimo ir priėmimo „juodojoje vietoje“ procesui. Jame teigiama, kad „nepriklausomai nuo jų ankstesnės aplinkos ir patirties, kai tik HVD perduodamas CŽV, įvyksta nuspėjami įvykiai“. Sulaikymo metu siekiama „prisidėti prie HVD fizinės ir psichologinės būklės prieš pradedant tardymą“.

48. Minėtas „nuspėjamas įvykių rinkinys“ po suėmimo prasidėjo nuo perdavimo, kuris buvo apibūdintas taip:

„a. HVD nuskraidinamas į juodąją vietą. Prieš skrydį atliekama medicininė apžiūra. Skrydžio metu sulaikytasis yra tvirtai surakinamas antrankiais, jam atimama galimybė matyti ir girdėti, uždedant ant akių raiščius, ausines ir gobtuvus. [REDAKCIJA] Per šį perdavimą su sulaikytuoju nebendraujama, išskyrus periodinius, diskretiškus orlaivyje esančio medicinos pareigūno vertinimus.

b. Atvykus į paskirties aerodromą, HVD perkeliamas į „juodąją aikštelę“ tomis pačiomis sąlygomis ir taikant atitinkamas saugumo procedūras.“

 

49. Kito „įvykio“ – priėmimo „juodojoje vietoje“ – aprašymas skamba taip:

„Atvykus į „juodąją aikštelę“, HVD atliekamos administracinės procedūros ir medicininis įvertinimas. HVD atsiduria visiškoje amerikiečių kontrolėje; [REDAKCIJA] procedūros, kurios jam atliekamos, yra tikslios, ramios ir beveik klinikinės; su juo niekas blogai nesielgia. Nors kiekvienas HVD yra skirtingas, perdavimo ir priėmimo procesas paprastai HVD kelia didelį nerimą dėl didžiulės ir staigios aplinkos kaitos, netikrumo, kas bus toliau, ir galimos baimės, kurią HVD gali jausti dėl JAV kardomojo kalinimo. Priėmimo procedūros apima:

a. nuskutama HVD galva ir veidas.

b. Nuogas HVD nufotografuojamas, kad būtų užfiksuota jo fizinė būklė atvykus.

c. Medicinos pareigūnas apklausia HVD ir atlieka medicininį įvertinimą, kad įvertintų HVD fizinę būklę. Medicinos pareigūnas taip pat nustato, ar yra kokių nors kontraindikacijų dėl tardymo metodų naudojimo.

d. Psichologas apklausia HVD, kad įvertintų jo psichinę būklę. Psichologas taip pat nustato, ar yra kokių nors priešingų požymių tardymo metodų naudojimui.“

50. Antrajame skyriuje, pavadintame „Perėjimas prie tardymo – pirminė apklausa“, aptariamas etapas iki EIT taikymo. Jame rašoma: „Apklausa, kurios metu apklausiami asmenys, turintys teisę į apklausą, yra viena iš svarbiausių apklausos dalių:

„Tardytojai naudoja pradinį pokalbį, kad įvertintų pradinę HVD pasipriešinimo laikyseną ir nustatytų – palyginti palankioje aplinkoje – ar HVD ketina noriai dalyvauti su CŽV tardytojais. Pirminio pokalbio metu dalyvavimo standartas yra labai aukštas. Kad tardytojai galėtų tęsti neutralaus požiūrio taikymą, HVD turėtų noriai teikti informaciją apie realias grėsmes ir informaciją apie didelės vertės taikinių buvimo vietą, o ne žemesnio lygio informaciją. [REDAKCIJA] į HQS. Patvirtinus, tardymo procesas pradedamas, jeigu atlikus reikiamus medicininius ir psichologinius vertinimus nenustatoma jokių tardymui priešingų požymių.“

51. Trečiajame skirsnyje „Tardymas“, kurio didžioji dalis yra redaguota, aprašomas standartinis kombinuotas tardymo metodų, apibrėžtų kaip 1) „esamos sulaikymo sąlygos“, 2) „sąlygojimo metodai“, 3) „korekciniai metodai“ ir 4) „prievartos metodai“, taikymas.

(1) Dalis, kurioje kalbama apie „esamas sulaikymo sąlygas“, skamba taip:

„Sulaikymo sąlygos nėra tardymo metodai, tačiau jos daro poveikį tardomam sulaikytajam. Konkrečiai, tardymo proceso dalių metu HVD bus veikiamas balto triukšmo / garsių garsų (ne daugiau kaip 79 decibelų) ir nuolatinės šviesos. Šios sąlygos užtikrina papildomą operatyvinį saugumą: baltas triukšmas ir (arba) garsus garsas užgožia personalo narių pokalbius ir neleidžia HVD girdėti jokių garsinių užuominų apie aplinką, taip pat atgraso ir trikdo galimas HVD pastangas bendrauti su kitais suimtaisiais. Nuolatinė šviesa pagerina aplinką, kurioje „juodosios aikštelės“ apsaugos, medicinos, psichologijos ir tardytojų personalas gali stebėti HVD.“

(2) „Sąlygų sudarymo metodai“ yra susiję taip:

„HVD paprastai sumažinamas iki bazinės, priklausomos būsenos, naudojant tris toliau aptartus tardymo metodus kartu. Šios bazinės būsenos nustatymas yra svarbus siekiant parodyti HVD, kad jis negali kontroliuoti pagrindinių žmogiškųjų poreikių. Bazinė būsena taip pat sukuria sulaikytajam mąstyseną, kurioje jis išmoksta suvokti ir vertinti savo asmeninę gerovę, komfortą ir neatidėliotinus poreikius labiau nei saugomą informaciją. Šių sąlygojimo metodų naudojimas paprastai neduoda greitų rezultatų; greičiau tardymo tikslų pasiekiama kumuliatyviu šių metodų poveikiu, naudojamu ilgą laiką ir kartu su kitais tardymo metodais bei žvalgybos informacijos panaudojimo metodais. Šie sąlygojimo metodai nereikalauja beveik jokios fizinės sąveikos tarp suimtojo ir tardytojo. Konkretūs sąlyginio tardymo metodai yra šie

a. Nuogumas. Iš HVD paimami drabužiai ir jis lieka nuogas tol, kol tardytojai suteikia jam drabužius.

b. Miego trūkumas. HVD uždedami vertikalūs pančiai, kad būtų galima pradėti miegoti. Tardymo metu gali būti naudojamos ir kitos surakinimo grandinėmis procedūros. Sulaikytasis aprengiamas sauskelnėmis higienos tikslais; nors sauskelnės naudojamos ne visą laiką.

c. Manipuliavimas maistu. HVD reguliariai maitinamas „Ensure Plus“ arba kitu maistu. HVD gauna 1500 kalorijų per dieną pagal OMS rekomendacijas.“

(3) „Korekciniai metodai“, kurie buvo taikomi kartu su „kondicionavimo metodais“, apibrėžiami kaip metodai, reikalaujantys „fizinės sąveikos tarp tardytojo ir suimtojo“ ir „naudojami daugiausia siekiant pataisyti, išgąsdinti arba pasiekti kitą suimtąjį įgalinantį tikslą“. Jie apibūdinami taip:

„Šie metodai – įžeidžiantis pliaukštelėjimas, pliaukštelėjimas per pilvą, veido sulaikymas ir dėmesio sulaikymas – nėra naudojami vienu metu, bet dažnai naudojami pakaitomis per atskirą tardymo seansą. Šie metodai paprastai naudojami tuo metu, kai sulaikytajam taikomi pirmiau nurodyti sąlygojimo metodai (nuogumas, miego trūkumas ir manipuliavimas mityba). Taikymo pavyzdžiai:

a. Įžeidžiantis smūgis dažnai yra pirmasis fizinis metodas, naudojamas su sulaikytajam pradėjus tardymą. Kaip minėta, HVD jau gali būti nuogas, be miego ir manipuliuojamas mityba, nors sulaikytasis greičiausiai nejaučia didelio šių technikų poveikio tardymo pradžioje. Įžeidimo smūgis naudojamas retai, bet periodiškai per visą tardymo procesą, kai tardytojui reikia nedelsiant pataisyti sulaikytąjį arba numatyti sulaikytojo atsakymo ar neatsakymo pasekmę. Tardytojas nuolat vertina įžeidžiančio pliaukštelėjimo veiksmingumą ir toliau jį naudoja tol, kol jis daro sulaikytajam pageidaujamą poveikį. Dėl įvairių technikų fizinės dinamikos įžeidžiantis pliaukštelėjimas gali būti naudojamas kartu su apipylimu vandeniu arba streso padėtimis klūpint. Galimi ir kiti deriniai, tačiau jie gali būti nepraktiški.

b. Pliaukštelėjimas per pilvą. Plekštelėjimas per pilvą savo taikymu ir norimu rezultatu yra panašus į įžeidžiantį pliaukštelėjimą. Jis suteikia įvairovės, būtinos siekiant išlaikyti aukštą tardymo proceso nenuspėjamumo lygį. Pliaukštelėjimas per pilvą bus naudojamas taupiai ir periodiškai per visą tardymo procesą, kai tardytojas norės iš karto pataisyti sulaikytąjį [REDAKCIJA], o tardytojas nuolat vertins jo veiksmingumą. Dėl įvairių technikų fizinės dinamikos pilvo paplekšnojimas gali būti naudojamas kartu su apipylimu vandeniu, streso pozomis ir stovėjimu prie sienos. Galimi ir kiti deriniai, tačiau jie gali būti nepraktiški.

c. Veido laikymas. Veido suėmimas yra korekcinė technika ir per apklausą naudojama retai. Veido suėmimas nėra skausmingas ir naudojamas siekiant pataisyti sulaikytąjį taip, kad būtų parodyta, jog tardytojas kontroliuoja HVD [REDAKCIJA]. Dėl fizinės įvairių technikų dinamikos veido laikymas gali būti naudojamas kartu su apipylimu vandeniu, įtemptomis padėtimis ir stovėjimu prie sienos. Galimi ir kiti deriniai, tačiau jie gali būti nepraktiški.

d. Dėmesio suėmimas. Per tą pačią apklausą jis gali būti naudojamas kelis kartus. Šis metodas paprastai taikomas [REDAKCIJA] sugriebti HVD ir patraukti jį į tardytojo artumą (veidas į veidą). Dėl įvairių technikų fizinės dinamikos dėmesio suėmimas gali būti naudojamas kartu su apipylimu vandeniu arba streso padėtimis atsiklaupus. Galimi ir kiti deriniai, tačiau jie gali būti nepraktiški“.

(4) „Prievartos metodai“, apibrėžiami kaip metodai, sulaikytajam sukeliantys „didesnę fizinę ir psichologinę įtampą ir todėl laikomi veiksmingesnėmis priemonėmis, siekiant įtikinti besipriešinantį HVD dalyvauti su CŽV tardytojais“, apibūdinami taip:

„Šie metodai – angl. „walling“ (kai žmogui uždedamas antkaklis ir jis tampos po kambarį, statomas prie sienos ir daužomas į sieną), apipylimas vandeniu, streso padėtis, stovėjimas prie sienos ir laikymas ankštoje patalpoje – paprastai nenaudojami kartu, nors kai kurie iš jų gali būti naudojami kartu. Pavyzdžiui, HVD, esantis streso padėtyje arba stovintis prie sienos, tuo pat metu gali būti apipilamas vandeniu. Kiti šių metodų deriniai gali būti naudojami tuo metu, kai sulaikytajam taikomi pirmiau aptarti kondicionavimo metodai (nuogumas, miego trūkumas ir manipuliavimas mityba). Prievartos technikų pavyzdžiai:

a. „Walling“ – tampymas už pavadžio. Yra vienas veiksmingiausių tardymo metodų, nes jis fiziškai nuvargina sulaikytąjį, didina sulaikytojo netikrumą dėl to, ką tardytojas gali jam padaryti, ir sukelia baimės jausmą, kai sulaikytasis žino, kad jis vėl bus tardomas tuo būdu. [REDAKCIJA] tardytojas [REDAKCIJA]. HVD gali būti užmūrytas vieną kartą (vienas smūgis į sieną), kad būtų išsakyta mintis, arba dvidešimt ar trisdešimt kartų iš eilės, kai tardytojas reikalauja reikšmingesnio atsakymo į klausimą. Per tardymo seansą, kuris turi būti intensyvus, HVD per seansą trankomas į sieną gali būti  kelis kartus. Dėl fizinės dinamikos, susijusios su užstatymu sienele, netikslinga jį naudoti vienu metu su kitais korekciniais ar prievartos metodais.

b. Apipylimas vandeniu. Apipylimo vandeniu dažnumas ir trukmė priklauso nuo vandens temperatūros ir kitų saugos sumetimų, nustatytų OMS gairėse. Tai veiksmingas tardymo metodas, kuris gali būti dažnai naudojamas laikantis šių gairių. Fizinė apipylimo vandeniu dinamika yra tokia, kad jį galima naudoti kartu su kitais korekciniais ir prievartos metodais. Kaip minėta pirmiau, HVD, esantį streso padėtyje arba stovintį prie sienos, galima apipilti vandeniu. Panašiai galima naudoti įžeidžiantį pliaukštelėjimą arba pliaukštelėjimą per pilvą, kai HVD yra apipilamas vandeniu.

c. Streso padėtis. Streso padėčių naudojimo dažnumas ir trukmė priklauso nuo tardytojo įvertinimo, ar jos ir toliau bus veiksmingos tardymo metu. Šie metodai paprastai yra savaime ribojami, nes dėl laikino raumenų nuovargio HVD paprastai po kurio laiko nebegali išlaikyti streso padėties. Streso padėtis, kai HVD turi liestis prie sienos, gali būti naudojama kartu su apipylimu vandeniu ir pliaukštelėjimu per pilvą. Streso padėtis, kai HVD turi atsiklaupti, gali būti naudojama kartu su apipylimu vandeniu, pliaukštelėjimu per veidą, pliaukštelėjimu per pilvą, veido suėmimu ir dėmesio suėmimu.

d. Stovėjimas prie sienos. Stovėjimo prie sienos dažnumas ir trukmė priklauso nuo tardytojo įvertinimo, ar jis ir toliau bus veiksmingas tardymo metu. Stovėjimas prie sienos paprastai yra savaime ribojamas, nes dėl laikino raumenų nuovargio po kurio laiko HVD paprastai nebegali išlaikyti padėties. Dėl įvairių technikų fizinės dinamikos stovėjimas prie sienos gali būti naudojamas kartu su apipylimu vandeniu ir pliaukštelėjimu per pilvą. Nors galimi ir kiti deriniai, jie gali būti nepraktiški.

e. Susikabinimas ankštoje patalpoje. Pagal dabartines OMS rekomendacijas dėl uždarymo ankštoje patalpoje trukmės didelėje dėžėje vienu metu galima laikyti ne ilgiau kaip 8 valandas ir ne ilgiau kaip 18 valandų per parą, o mažoje dėžėje – ne ilgiau kaip 2 valandas. [REDAKCIJA] Dėl unikalių uždarymo į ankštą patalpą aspektų jis negali būti taikomas kartu su kitais korekciniais ar prievartos metodais.“

52. Kitame 2004 m. CŽV informacinio dokumento skyriuje „Tardymas – kasdienis žvilgsnis“ pateikiamas – gerokai redaguotas – „tardymo prototipas“, įprastai praktikuojamas CŽV „juodojoje vietoje“, „pabrėžiant tardymo metodų taikymą kartu ir atskirai“. Išsamų tokio „prototipinio tardymo“ aprašymą galima rasti byloje Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją (cituota pirmiau, § 66) ir byloje Al Nashiri prieš Lenkiją (cituota pirmiau, § 68).

53. Nuo 2003 m. sausio pabaigos iki 2006 m. rugsėjo CŽV tardymo taisyklės buvo išdėstytos Tardymo, vykdomo pagal 2001 m. rugsėjo 17 d. prezidento pranešimo memorandumą, gairėse (toliau – DCI tardymo gairės), kurias 2003 m. sausio 28 d. pasirašė CŽV direktorius George’as Tenetas.

2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje teigiama, kad nors minėtos gairės buvo parengtos reaguojant į vieno iš HVD Gul Rahmano mirtį Cobalto sulaikymo vietoje ir neleistinų tardymo metodų taikymą Al Nashiriui Mėlynojoje sulaikymo vietoje (žr. cituotą sprendimą Al Nashiri prieš Lenkiją, §§ 99-100), jose nebuvo nurodyti visi tardymo metodai, kurie buvo taikomi CŽV sulaikymo vietose. Pavyzdžiui, jie nenagrinėjo, ar tokie metodai, kaip „šiurkštus suėmimas“, šalto vandens dušų naudojimas ir ilgalaikis šviesos atėmimas, buvo draudžiami.

Remiantis 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita, CŽV pareigūnai, taikydami tardymo priemones, turėjo „didelę veiksmų laisvę“. Atitinkama 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitos dalis skamba taip:

Gairėse reikalaujama iš anksto patvirtinti „standartinius metodus“, „kai tai įmanoma“, todėl CŽV pareigūnams buvo suteikta didelė veiksmų laisvė nustatyti, kam galima taikyti CŽV „standartinius“ tardymo metodus, kada tie metodai gali būti taikomi ir kada „neįmanoma“ prašyti išankstinio CŽV būstinės patvirtinimo. Taigi, remiantis tardymo gairėmis, didžiąją 2003 m. dalį CŽV pareigūnai (įskaitant darbuotojus, kurie nebuvo apmokyti tardymo srityje) galėjo savo nuožiūra išrengti sulaikytąjį nuogai, surakinti jį antrankiais stovimoje padėtyje iki 72 valandų ir pakartotinai apipilti sulaikytąjį šaltu vandeniu be CŽV būstinės leidimo, jei šie pareigūnai nuspręsdavo, kad CŽV būstinės leidimo „neįmanoma gauti“. Praktikoje CŽV darbuotojai įprastai taikė tokio pobūdžio tardymo metodus, negavę išankstinio patvirtinimo“.

4. Sulaikymo sąlygos CŽV „juodosiose vietose“

54. Nuo 2003 m. sausio pabaigos iki 2006 m. rugsėjo mėn. kalinimo sąlygas CŽV sulaikymo įstaigose užsienyje reglamentavo 2003 m. sausio 28 d. CŽV direktoriaus Džordžo Teneto pasirašytos Gairės dėl CŽV sulaikytųjų laikymo sąlygų (toliau – DCI laikymo gairės).

Šiame dokumente kartu su DCI tardymo gairėmis (žr. 53 punktą) buvo nustatytos pirmosios oficialios tardymo ir kalinimo gairės HVD programai. 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje pasakojama, kad, priešingai nei ankstesniuose 2001 m. pabaigos pasiūlymuose, kai CŽV tikėjosi, kad bet kokia sulaikymo įstaiga turės atitikti JAV kalėjimų standartus, šiose gairėse nustatyti minimalūs standartai ir reikalaujama, kad įstaigos pakaktų tik „pagrindiniams sveikatos poreikiams tenkinti“.

Ataskaitoje teigiama, kad tai reiškė, jog standartą atitiko net į „sulaikymo vietą Kobalte“ panaši įstaiga, kurioje sulaikytieji buvo laikomi surakinti antrankiais visiškoje tamsoje ir izoliacijoje, su kibiru žmogaus atliekoms ir be šilumos žiemos mėnesiais.

55. Remiantis gairėmis, tuo laikotarpiu buvo naudojamos bent šios „šešios standartinės kalinimo sąlygos“:

i) užrištos akys arba uždėti gobtuvai, skirti dezorientuoti sulaikytąjį ir neleisti jam sužinoti savo buvimo vietos arba sulaikymo patalpos išplanavimo;

ii) plaukų šalinimas atvykus į sulaikymo įstaigą, kai kiekvieno sulaikytojo galvos ir veido plaukai nuskutami elektriniu skustuvu, o sulaikytasis prirakinamas prie kėdės;

iii) kalinimas vienutėje be ryšio su kitais asmenimis;

(iv) nuolatinis iki 79 dB triukšmas, kuris nuolat skleidžiamas ir palaikomas 56-58 dB diapazone sulaikytųjų kamerose ir 68-72 dB diapazone pasivaikščiojimo takuose;

(v) nuolatinė šviesa, kai kiekvienoje kameroje degė dvi 17 vatų T-8 liuminescencinės lemputės, apšviečiančios kamerą maždaug tokiu pat ryškumu, kaip ir biure;

vi) visais sulaikytųjų valdymo ir judėjimo aspektais buvo naudojami kojų pančiai.

56. 2006 m. rugpjūčio 31 d. CŽV vyriausiojo patarėjo pareigas einančio Johno A. Rizzo memorandume „Sulaikytųjų elgesio įstatymo taikymas kalinimo sąlygoms Centrinės žvalgybos valdybos patalpose“, kuris buvo paskelbtas 2009 m. rugpjūčio 24 d. labai redaguotu pavidalu, nurodytos tokios didelės vertės sulaikytųjų laikymo sąlygos:

„CŽV sulaikytieji laikomi nuolat apšviestose kamerose, iš esmės atkirsti nuo žmonių kontaktų ir stebimi 24 valandas per parą. Taip pat pripažįstame, kad daugelis sulaikytųjų programoje dalyvauja jau kelerius metus, todėl negalime šių sąlygų vertinti taip, tarsi jos būtų buvusios tik trumpą akimirką … .

Vis dėlto pripažįstame, kad CŽV sulaikytųjų patiriama izoliacija gali būti psichologinė našta. Kai kuriais atvejais izoliavimas vienutėje gali tęstis metų metus ir gali pakeisti suimtojo gebėjimą bendrauti su kitais asmenimis. …“

5. HVD programos mastas

57. Remiantis 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita, CŽV kalinius laikė nuo 2002 iki 2008 m.

Aktyviausias programos laikotarpis buvo 2003 m. pradžia. Iš 119 sulaikytųjų, kuriuos Senato Žvalgybos komitetas nurodė kaip CŽV laikomus, penkiasdešimt trys buvo sulaikyti 2003 m. Iš trisdešimt devynių sulaikytųjų, kuriems, kaip nustatė Komitetas, buvo taikomi EIT, septyniolikai tokie tardymo metodai buvo taikomi nuo 2003 m. sausio mėn. iki 2003 m. rugpjūčio mėn. Tuo metu EIT daugiausia buvo naudojami Kobalto ir Mėlynojoje sulaikymo vietose.

58. Ataskaitoje teigiama, kad iki 2004 m. pabaigos didžioji dauguma CŽV sulaikytųjų – 113 iš 119 ataskaitoje nurodytų asmenų – jau buvo patekę į CŽV areštinę. Dauguma sulaikytųjų, likusių suėmime, nebebuvo aktyviai tardomi; veikiau jie buvo retai apklausiami ir laukė „galutinio sprendimo“. Nuo 2005 m. iki 2009 m. sausio mėn. CŽV perėmė tik šešis naujus sulaikytuosius: 2005 m. – keturis, 2006 m. – vieną ir 2007 m. – vieną.

6. HVD programos uždarymas

59. 2006 m. rugsėjo 6 d. Prezidentas Bušas pasakė kalbą, kurioje paskelbė apie HVD programos uždarymą. Remiantis JAV valdžios institucijų viešai išplatinta informacija, 2006 m. spalio mėn. duomenimis, CŽV nelaikė nė vieno asmens, o atitinkami sulaikytieji buvo perduoti JAV karinių institucijų priežiūrai JAV karinėje jūrų bazėje Gvantanamo įlankoje.

60. 2009 m. sausio mėn. prezidentas B. Obama pasirašė vykdomąjį įsakymą Nr. 13491, kuriuo CŽV buvo uždrausta sulaikytuosius laikyti kitaip nei „trumpalaikiais, laikinais pagrindais“, o tardymo metodai buvo apriboti tik tais, kurie įtraukti į Kariuomenės lauko vadovą.

B. Jungtinių Valstijų Aukščiausiojo Teismo sprendimas byloje Rasul prieš Bushą

61. 2004 m. birželio 28 d. Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą byloje Rasul prieš Bušą, 542 U.S. 466 (2004). Jame buvo nuspręsta, kad Gvantanamo įlankos sulaikymo stovykloje laikomi užsienio piliečiai gali prašyti federalinių teismų išduoti habeas corpus raštus, kad būtų peržiūrėtas jų sulaikymo teisėtumas. Atitinkama Syllabus dalis skamba taip:

„Jungtinių Valstijų teismai turi jurisdikciją nagrinėti ginčus dėl užsieniečių, suimtų užsienyje dėl karo veiksmų ir kalinamų Gvantanamo įlankoje, sulaikymo teisėtumo.

„a) Apygardos teismas turi jurisdikciją nagrinėti pareiškėjų habeas skundus pagal 28 U.S.C. § 2241, kuris leidžia apygardos teismams savo jurisdikcijos ribose priimti habeas prašymus asmenų, teigiančių, kad jie yra laikomi „sulaikyti pažeidžiant … Jungtinių Valstijų … įstatymus“, §§ 2241(a), (c)(3).

Tokia jurisdikcija taikoma užsieniečiams, laikomiems teritorijoje, kurioje Jungtinės Valstijos turi visišką ir išimtinę jurisdikciją, bet ne galutinį suverenitetą. …“

C. „Jeppesen Dataplan“, „Richmor Aviation“ ir kitų oro bendrovių vaidmuo CŽV vykdomose perdavimų operacijose

62. Remiantis įvairiomis viešai prieinamomis ataskaitomis ir medžiaga, surinkta per tarptautinius tyrimus dėl CŽV HDV programos (žr. 269-277 ir 281-283 punktus toliau), CŽV perdavimų operacijoms naudojo mažiausiai dvidešimt šešių privačių lėktuvų tinklą. Lėktuvai buvo nuomojami per fiktyvias bendroves. CŽV sutartys tebėra įslaptintos, tačiau dalis sutarčių tarp fiktyvių bendrovių (pavyzdžiui, „Richmor Aviation“) ir jų rangovų yra viešai prieinamos.

1. Jeppesen Dataplan Inc.

63. Jeppesen Dataplan. Inc.“ yra „Boeing“ patronuojamoji įmonė, įsikūrusi San Chosė, Kalifornijoje. Kaip rašoma bendrovės interneto svetainėje, ji yra tarptautinių skrydžių operacijų paslaugų teikėja, koordinuojanti viską – nuo nusileidimo mokesčių iki viešbučių rezervavimo komerciniams ir kariniams klientams.

64. Atsižvelgiant į pranešimus apie perdavimų skrydžius, bendrovės „Jeppesen International Trip Planning Service“ (JITPS) padalinys teikė logistinę paramą CŽV vykdant terorizmu įtariamų asmenų perdavimus.

65. 2007 m. Amerikos pilietinių laisvių sąjunga (toliau – ACLU) trijų ypatingųjų perdavimų aukų vardu Šiaurės Kalifornijos apygardos apygardos apylinkės teismui pateikė federalinį ieškinį prieš „Jeppesen Dataplan, Inc.“. Vėliau prie ieškinio kaip ieškovai prisijungė dar du asmenys. Ieškinyje buvo kaltinama, kad „Jeppesen“ sąmoningai dalyvavo šiuose perdavimuose, teikdama svarbiausias skrydžių planavimo ir logistinės pagalbos paslaugas lėktuvams ir įguloms, kurias CŽV naudojo prievarta išvežti šiuos penkis vyrus kankinti, kalinti ir tardyti.

2008 m. vasario mėn. apygardos teismas bylą atmetė remdamasis „valstybės paslapties privilegija“. 2009 m. balandį 9-asis apygardos apeliacinis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo. 2010 m. rugsėjo mėn. pagal JAV vyriausybės apeliacinį skundą 9-ojo apygardos apeliacinio teismo 11 teisėjų kolegija panaikino 2009 m. balandžio mėn. sprendimą. 2011 m. gegužę JAV Aukščiausiasis Teismas atmetė ACLU prašymą nagrinėti ieškinį.

3. Kitos įmonės

68. Europos Parlamento pradėtame tyrime dėl įtariamo CŽV slaptų kalėjimų egzistavimo Europoje („Fava tyrimas“; žr. 281-284 punktus toliau), be kita ko, buvo nagrinėjama, ar CŽV naudojosi privačių bendrovių ir užsakomųjų paslaugų paslaugomis, kad vykdytų perdavimų operacijas. Atitinkamos darbo dokumento Nr. 4, parengto atliekant tyrimą, dalys išdėstytos taip:

„Vykdydama ypatinguosius perdavimus, CŽV dažnai naudojosi privačių bendrovių ir užsakomųjų skrydžių tarnybų paslaugomis lėktuvų nuomai. Per civilinę aviaciją galima pasiekti vietas, kuriose kariniai orlaiviai būtų įtartinai pastebėti. Civilinės aviacijos dėka CŽV išvengia pareigos teikti valstybių reikalaujamą informaciją apie vyriausybinius ar karinius skrydžius.

Dauguma šių bendrovių yra vadinamosios fiktyvios bendrovės: jos egzistuoja tik dokumentuose (pavyzdžiui, pašto dėžutėse) arba turi vienintelį darbuotoją (paprastai teisininką). Šios fiktyvios bendrovės yra kai kurių orlaivių, kurie sistemingai yra pirkimo ir pardavimo operacijų objektas, savininkai. Po kiekvieno sandorio lėktuvai perregistruojami, kad nebūtų galima rasti jų pėdsakų. …

Kartais CŽV naudojamos fiktyvios bendrovės remiasi kitomis tikromis bendrovėmis, turinčiomis patalpas ir darbuotojus (vadinamosios veiklos bendrovės). Šioms bendrovėms pavedama stovėti už fiktyvių bendrovių; jos aprūpina CŽV lėktuvus visa reikalinga logistika (pilotai, maitinimas, techninė pagalba). Kai kuriais atvejais veiklos bendrovės yra tiesiogiai susijusios su CŽV. Vienas iš pavyzdžių – „Aero Contractor“ – bendrovė, kurią laikraštis „New York Times“ apibūdino kaip „pagrindinį Centrinės žvalgybos valdybos slaptosios oro tarnybos vidaus centrą“.

Šią sistemą gerai aprašė „New York Times“:

„Tūkstančių skrydžių įrašų, orlaivių registracijos ir įmonių dokumentų analizė, taip pat pokalbiai su buvusiais C.I.A. pareigūnais ir pilotais rodo, kad agentūrai priklauso mažiausiai 26 lėktuvai, 10 iš jų įsigyti nuo 2001 m.“. Agentūra savo nuosavybę slepia po septynių fiktyvių bendrovių tinklu, kurios, atrodo, neturi jokių darbuotojų ir nevykdo jokių kitų funkcijų, išskyrus orlaivių valdymą. Lėktuvus, kuriuos nuolat papildo privatūs užsakomieji reisai, eksploatuoja tikros bendrovės, kurias kontroliuoja agentūra arba kurios yra su ja susijusios, įskaitant „Aero Contractors“ ir dvi Floridos bendroves „Pegasus Technologies“ ir „Tepper Aviation“.

Galiausiai kitais atvejais CŽV nuomojasi lėktuvus iš įprastų užsakomųjų skrydžių agentų, kaip, pavyzdžiui, „Richmor Aviation“ atveju. Richmor Aviation yra viena seniausių užsakomųjų skrydžių ir skrydžių valdymo bendrovių. Lėktuvas „Gulfstream IV“, N85VM, priklauso bendrovei „Richmor Aviation“ (lėktuvas, susijęs su Abu Omaro pagrobimu).

Galiausiai šiame neperprantamame tinkle taip pat yra galimybė, kad pavieniai orlaiviai keičia savo registracijos numerius (kaip „Richmor Aviation“ lėktuvas „Gulfstrean V“, įregistruotas kaip N379P, vėliau – N8068V, paskui – N44982).

Iš tiesų yra 51 lėktuvas, kuris, kaip teigiama, buvo naudojamas ypatingiems skrydžiams, tačiau, remiantis Federalinės aviacijos administracijos duomenimis, turėtų būti 57 registracijos numeriai. Išeina, kad kai kurie iš jų registruoti daugiau nei vieną kartą.

Tarp 51 lėktuvo, kurį, kaip įtariama, naudojo CŽV:

26 lėktuvai yra registruoti fiktyvioms bendrovėms ir kartais remiami veikiančių bendrovių.

10 yra skirti kaip „dažnai skraidantys CŽV lėktuvai, jie priklauso „Blackwater USA“, svarbiam CŽV ir JAV kariuomenės „slaptam rangovui“. Ji teikia personalą, mokymus ir aviacijos logistiką. Šiuo atveju nėra fiktyvių bendrovių tarpininkavimo.

Kiti 15 lėktuvų yra atsitiktinės nuomos iš privačių bendrovių, dirbančių su CŽV, taip pat su kitais užsakovais“.

69. Dokumente išvardytos šios operatyvinės bendrovės, dalyvaujančios perdavimų operacijose: „Aero Contractors, Ltd“; „Tepper Aviation“; „Richmor Aviation“ ir „Blackwater USA“ patronuojamosios įmonės.

„Aero Contractors“ buvo šių fiktyvių bendrovių veiklos bendrovė: „Steven Express Leasing Inc.“, „Premier Executive Transport Service“, „Aviation Specialties Inc.“ ir „Devon Holding and Leasing Inc.“.

 

D. JAV Senato atlikta CŽV veiklos, susijusios su HVD programa 2001-2009 m., peržiūra

1. Peržiūros eiga

70. 2009 m. kovo mėnesį JAV Senato Žvalgybos komitetas inicijavo CŽV veiklos, susijusios su HVD programa, ypač slapto sulaikymo užsienio „juodosiose vietose“ ir EIT naudojimo, peržiūrą.

Ši peržiūra prasidėjo nuo 2007 m. pradėto tyrimo, susijusio su tuo, kad CŽV sunaikino vaizdo kasetes, kuriose užfiksuoti Abu Zubaydah ir Al Nashiri tardymai Žaliojoje sulaikymo vietoje (taip pat žr. 24 punktą, 94-96 ir 166 punktus). Vaizdo įrašai buvo sunaikinti 2005 m. lapkričio mėn.

71. Komiteto „Centrinės žvalgybos valdybos sulaikymo ir tardymo tyrimas“ buvo baigtas 2012 m. pabaigoje. Dokumente aprašoma CŽV HVD programa nuo 2001 m. rugsėjo mėn. iki 2009 m. sausio mėn. Jame išnagrinėtos operacijos CŽV slaptose sulaikymo įstaigose užsienyje, EIT naudojimas ir 119 žinomų asmenų, kuriuos tuo laikotarpiu sulaikė CŽV, sąlygos (taip pat žr. 22-24 punktus).

JAV Senato Žvalgybos komitetas kartu su savo darbuotojais peržiūrėjo tūkstančius CŽV laiškų, kuriuose aprašomi Abu Zubaydah, Al Nashiri ir kitų CŽV kalinių tardymai, ir daugiau nei šešis milijonus puslapių CŽV medžiagos, įskaitant operatyvinius laiškus, žvalgybos ataskaitas, vidaus memorandumus ir elektroninius laiškus, informacinę medžiagą, pokalbių stenogramas, sutartis ir kitus dokumentus.

72. 2014 m. balandžio 3 d. Žvalgybos komitetas nusprendė išslaptinti ataskaitos santrauką ir dvidešimt nustatytų faktų bei išvadų. Dėl to senatorė Dianne Feinstein paskelbė pareiškimą, kuriame, kiek tai svarbu, buvo rašoma taip:

„Senato Žvalgybos komitetas šią popietę balsavo už tai, kad būtų išslaptinta 480 puslapių santrauka, taip pat 20 išvadų ir išvadų, pateiktų daugumos penkerius metus vykdytame CŽV sulaikymo ir tardymo programos tyrime, kuriame dalyvavo daugiau kaip 100 sulaikytųjų.

Šio tyrimo tikslas buvo atskleisti šios slaptos programos faktus, o rezultatai buvo šokiruojantys. Ataskaitoje atskleidžiamas žiaurumas, kuris labai prieštarauja mūsų tautos vertybėms. Joje užfiksuota mūsų istorijos dėmė, kuriai daugiau niekada neturi būti leista atsirasti. …

Ataskaitoje taip pat nurodomos didelės problemos, susijusios su CŽV šios programos valdymu ir jos sąveika su Baltaisiais rūmais, kitomis vykdomosios valdžios institucijomis ir Kongresu. Tai taip pat kelia didelį nerimą ir parodo, kodėl demokratinėje valstybėje taip svarbu prižiūrėti žvalgybos agentūrų veiklą. …

Visa 6 200 puslapių apimties ataskaita buvo atnaujinta ir bus laikoma išslaptinta vėliau.“

Santrauka su nustatytais faktais ir išvadomis buvo paskelbta 2014 m. gruodžio 9 d. (taip pat žr. 22 punktą).

73. Toliau pateikiamos 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitos ištraukos, susijusios su Abu Zubaydah slaptu kalinimu, svarbios šiai bylai (žr. 76, 80-81 ir 92-96 punktus).

2. Nustatymai ir išvados

74. Komitetas padarė dvidešimt išvadų ir nustatymų. Jas galima apibendrinti taip.

75. 2 išvadoje teigiama, kad „CŽV sustiprintų tardymo metodų naudojimo pateisinimas rėmėsi netiksliais teiginiais apie jų veiksmingumą“.

76. 3 išvadoje teigiama, kad „CŽV vykdomi tardymai buvo žiaurūs ir daug blogesni, nei CŽV teigė politikos formuotojams ir kitiems“. Šiuo atžvilgiu kelios nuorodos pateikiamos į Abu Zubaydah elgesį su juo ir jo tardymus:

„Pradedant pirmuoju CŽV sulaikytuoju Abu Zubaydah ir tęsiant su daugeliu kitų sulaikytųjų, CŽV taikė sustiprintus tardymo metodus, kurie buvo kartojami ištisas dienas ar savaites. Tardymo metodai, tokie kaip smūgiai ir „wallings“ (sulaikytųjų daužymas į sieną), buvo naudojami kartu, dažnai kartu su miego trūkumu ir nuogumu. Įrašai nepatvirtina CŽV teiginių, kad CŽV iš pradžių taikė „atvirą, grėsmės nekeliantį požiūrį“ arba kad tardymas buvo pradedamas naudojant „kuo mažiau prievartos metodų“ ir tik esant būtinybei buvo pereita prie griežtesnių prievartos metodų.

Tardymo vandeniu metodas buvo fiziškai žalingas, nes sukeldavo konvulsijas ir vėmimą. Pavyzdžiui, Abu Zubaydah „visiškai nereagavo, o pro atvirą, pilną burną kilo burbuliukai“. Vidiniuose CŽV dokumentuose aprašytas Khaledo Shaykh Mohammado tramdymas vandeniu, kuris virto „serija beveik skendimų“.

Miego trūkumas pasireiškė tuo, kad sulaikytieji iki 180 valandų buvo laikomi budrūs, paprastai stovėdami arba streso padėtyse, kartais surakintomis rankomis virš galvos. Bent penkiems sulaikytiesiems ilgai trunkančio miego trūkumo metu kilo nerimą keliančių haliucinacijų ir bent dviem iš jų CŽV vis tiek tęsė miego trūkumą.

Priešingai nei CŽV pareiškė Teisingumo departamentui, CŽV nurodė personalui, kad Abu Zubaydah tardymas bus „svarbesnis“ už jo medicininę priežiūrą, todėl Abu Zubaydah sulaikymo metu patirta šautinė žaizda pablogėjo. …“

77. 4 išvadoje teigiama, kad „CŽV sulaikytųjų laikymo sąlygos buvo griežtesnės, nei CŽV teigė politikos formuotojams ir kitiems“, ir kad „sąlygos CŽV sulaikymo vietose buvo prastos ir ypač niūrios programos pradžioje“. Dėl sąlygų vėlesniuose etapuose buvo padarytos šios išvados:

„Net ir po to, kai pastačius naujas sulaikymo patalpas kalinimo sąlygos pagerėjo, sulaikytieji buvo laikomi visiškai izoliuotai, išskyrus tuos atvejus, kai juos tardydavo ar apklausdavo CŽV darbuotojai.

Per visą programą daugybei CŽV sulaikytųjų, kuriems buvo taikomi CŽV sustiprinti tardymo metodai ir ilgesnė izoliacija, pasireiškė psichologinių ir elgesio problemų, įskaitant haliucinacijas, paranoją, nemigą, bandymus save žaloti ir žaloti.

Keletas psichologų nurodė, kad sulaikytųjų patiriamas žmogiškojo kontakto trūkumas yra psichiatrinių problemų priežastis.“

78. 8 išvadoje teigiama, kad „CŽV programos vykdymas ir valdymas apsunkino, o kai kuriais atvejais ir trukdė kitų vykdomosios valdžios institucijų, įskaitant Federalinį tyrimų biurą (FTB), Valstybės departamentą ir Nacionalinės žvalgybos direktoriaus biurą (ODNI), nacionalinio saugumo misijas“. Visų pirma CŽV slėpė arba ribojo su šių agentūrų misijomis ir pareigomis susijusią informaciją, neleido susipažinti su sulaikytaisiais ir teikė joms netikslią informaciją apie HVD programą.

79. 8 išvados išvadose taip pat teigiama, kad, nors JAV valdžios institucijų prieiga prie informacijos apie „juodąsias vietas“ buvo ribojama arba blokuojama, šalių, kuriose veikia slaptos CŽV sulaikymo įstaigos, vietos valdžios institucijos paprastai buvo informuojamos apie jų egzistavimą. Šiuo atžvilgiu teigiama:

„CŽV blokavo Valstybės departamento vadovybės prieigą prie informacijos, svarbios užsienio politikos sprendimų priėmimui ir diplomatinei veiklai. CŽV neinformavo dviejų valstybės sekretorių apie CŽV sulaikymo vietų buvimo vietas, nors su slaptų CŽV sulaikymo vietų buvimo vieta buvo susiję reikšmingi užsienio politikos padariniai ir priimančiųjų šalių politiniai vadovai iš esmės buvo informuoti apie jų egzistavimą. Be to, CŽV pareigūnai liepė JAV ambasadoriams neaptarinėti CŽV programos su Valstybės departamento pareigūnais, taip užkirsdami kelią ambasadoriams prašyti rekomendacijų dėl politinių pasekmių, susijusių su CŽV sulaikymo vietų steigimu šalyse, kuriose jie dirbo.

Dviejose šalyse JAV ambasadoriai buvo informuoti apie planus įsteigti CŽV sulaikymo vietas šalyse, kuriose jie dirbo, po to, kai CŽV jau buvo sudariusi susitarimus su šalimis dėl sulaikymo vietų įrengimo. Kitose dviejose šalyse, kuriose vyko derybos dėl naujų CŽV sulaikymo patalpų priėmimo, CŽV nurodė vietos valdžios pareigūnams neinformuoti JAV ambasadorių.“

80. 11 išvadoje teigiama, kad „CŽV buvo nepasirengusi, nes pradėjo vykdyti sulaikymo ir tardymo programą praėjus daugiau nei šešiems mėnesiams po to, kai jai buvo suteikti sulaikymo įgaliojimai“. Šiuo atžvilgiu daroma nuoroda į pareiškėją, teigiant, kad „CŽV nebuvo pasirengusi perimti savo pirmojo sulaikytojo“ Abu Zubaydah globos ir neturėjo plano, kaip galiausiai disponuoti savo sulaikytaisiais. Perėmę Abu Zubaydah globą, CŽV pareigūnai padarė išvadą, kad jis „turėtų likti suimtas iki gyvenimo pabaigos“, o tai „gali sutrukdyti [jį] perduoti kitai šaliai“.

Be to, prasidėjus tardymams, CŽV pasitelkė asmenis, kuriems trūko atitinkamo pasirengimo ir patirties.

81. 13 išvadoje teigiama, kad „du pagal sutartį dirbantys psichologai sukūrė CŽV sustiprinto tardymo metodus ir atliko pagrindinį vaidmenį vykdant, vertinant ir valdant [programą]“. Buvo patvirtinta, kad „nė vienas iš psichologų neturėjo tardytojo patirties. Nei vienas iš jų neturėjo specialių žinių apie Al-Qa’idą, patirties kovos su terorizmu srityje, taip pat neturėjo jokių atitinkamų kultūrinių ar lingvistinių žinių“.

Pagal sutartį dirbantys psichologai sukūrė tardymo teorijas, pagrįstas „išmoktu bejėgiškumu“, ir parengė EIT sąrašą, patvirtintą naudoti prieš Abu Zubaydah ir kitus sulaikytuosius.

82. 14 išvadoje teigiama, kad „CŽV sulaikytiesiems buvo taikomi prievartiniai tardymo metodai, kurių nepatvirtino Teisingumo departamentas arba kurių nepatvirtino CŽV būstinė“.

Buvo patvirtinta, kad iki 2004 m. vidurio CŽV sulaikytiesiems įprastai taikė nuogumo ir mitybos manipuliacijas. Tuo laikotarpiu CŽV taip pat naudojo pilvo smūgius ir kelių sulaikytųjų apipylimą šaltu vandeniu. Nė vieno iš šių metodų nepatvirtino Teisingumo departamentas. Mažiausiai septyniolikai sulaikytųjų EIT buvo taikomi be CŽV būstinės leidimo.

83. 15 išvadoje teigiama, kad „CŽV nevykdė išsamios ar tikslios sulaikytų asmenų skaičiaus apskaitos ir laikė asmenis, kurie neatitiko teisinių sulaikymo standartų“. Nustatyta, kad CŽV niekada neatliko išsamaus audito ir nesudarė išsamaus ir tikslaus asmenų, kuriuos ji sulaikė arba kuriems taikė EIT, sąrašo. CŽV pareiškimai Komitetui, o vėliau ir visuomenei, kad CŽV sulaikė mažiau nei 100 asmenų ir kad mažiau nei trečdaliui iš tų 100 sulaikytųjų buvo taikomi CŽV EIT, buvo netikslūs. Komitetas, peržiūrėjęs CŽV dokumentus, nustatė, kad CŽV sulaikė ne mažiau kaip 119 asmenų, iš kurių ne mažiau kaip 39 buvo taikomi CŽV sustiprinto tardymo metodai. Iš 119 žinomų sulaikytųjų mažiausiai dvidešimt šeši buvo sulaikyti neteisėtai ir neatitiko MON nustatyto sulaikymo standarto (žr. 26 punktą).

84. 19 išvadoje teigiama, kad „CŽV sulaikymo ir tardymo programa iš esmės buvo netvari ir iki 2006 m. faktiškai baigėsi dėl neleistino informacijos atskleidimo spaudoje, sumažėjusio kitų šalių bendradarbiavimo ir teisinių bei priežiūros problemų“.

85. Nustatyta, kad CŽV, norėdama eksploatuoti slaptus sulaikymo centrus, reikalavo slaptumo ir bendradarbiavimo su kitomis valstybėmis.

Remiantis 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita, abu šie dalykai gerokai pablogėjo dar prieš prezidentui G. W. Bushui 2006 m. rugsėjo 6 d. viešai atskleidžiant programą (taip pat žr. 59 punktą). Nuo pat programos pradžios CŽV susidūrė su dideliais sunkumais ieškodama valstybių, norinčių priimti CŽV slapto sulaikymo vietas. Laikui bėgant šie iššūkiai darėsi vis sudėtingesni. Išskyrus vieną šalį (kurios pavadinimas buvo paviešintas), CŽV buvo priversta perkelti sulaikytuosius iš kiekvienos šalies, kurioje ji įsteigė sulaikymo įstaigą, dėl priimančiosios vyriausybės spaudimo arba viešai atskleistos informacijos apie programą.

Be to, nuolat kildavo problemų dėl to, kad šalyse, kuriose buvo įkurtos CŽV sulaikymo įstaigos, sulaikytieji neturėjo galimybės gauti tinkamos medicininės priežiūros. Vienos priimančiosios šalies atsisakymas priimti sunkiai sergantį sulaikytąjį į vietinę ligoninę dėl saugumo sumetimų prisidėjo prie CŽV sulaikymo įstaigos toje šalyje uždarymo.

86. 2004 m. pradžioje JAV Aukščiausiasis Teismas, tikėdamasis, kad bus priimtas sprendimas išduoti sertifikatą byloje Rasul prieš Bušą (taip pat žr. 61 punktą), paskatino CŽV perkelti sulaikytuosius iš CŽV sulaikymo įstaigos Gvantanamo įlankoje, Kuboje.

2004 m. viduryje CŽV laikinai sustabdė EIT naudojimą po to, kai CŽV generalinis inspektorius rekomendavo CŽV kreiptis į Teisės patarėjų biurą dėl atnaujintos teisinės nuomonės.

2005 m. pabaigoje ir 2006 m., priėmus Sulaikytųjų elgesio įstatymą ir vėliau JAV Aukščiausiajam Teismui priėmus sprendimą byloje Hamdan prieš Rumsfeldą (548 U.S. 557,635 (2006)), CŽV vėl laikinai sustabdė EIT naudojimą. Byloje Hamdan prieš Rumsfeldą JAV Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad Gvantanamo karinė komisija, įsteigta teisti per „karą su terorizmu“ suimtus įtariamuosius terorizmu, „neturėjo įgaliojimų tęsti veiklą, nes jos struktūra ir procedūros pažeidė UCMJ [Vieningąjį karinio teisingumo kodeksą] ir keturias 1949 m. pasirašytas Ženevos konvencijas“ (daugiau informacijos žr. pirmiau cituotą Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, §§ 73-75).

87. Ataskaitoje teigiama, kad iki 2006 m. dėl spaudos atskleistų faktų, kitų šalių nenoro priimti esamas ar naujas sulaikymo vietas ir teisinių bei priežiūros problemų CŽV iš esmės nebegalėjo eksploatuoti slaptų sulaikymo vietų.

Iki 2006 m. kovo mėn. programa veikė tik vienoje šalyje. Paskutinį kartą CŽV savo EIT panaudojo 2007 m. lapkričio 8 d. Po 2008 m. balandžio mėn.

88. Galiausiai 20 išvadoje teigiama, kad „CŽV sulaikymo ir tardymo programa pakenkė Jungtinių Amerikos Valstijų reputacijai pasaulyje ir sukėlė kitų didelių piniginių ir nepiniginių išlaidų“.

Patvirtinta, kad, kaip nurodyta CŽV dokumentuose, HVD programa kainavo gerokai daugiau nei 300 mln. dolerių ne personalo išlaidų. Tai apėmė CŽV skirtas lėšas sulaikymo patalpoms statyti ir prižiūrėti, įskaitant dvi patalpas, kainavusias beveik [numeris redaguojamas] milijonų, kurios niekada nebuvo naudojamos, iš dalies dėl priimančiosios šalies politinių priežasčių.

89. Remiantis 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita:

„siekdama paskatinti vyriausybes slapta įkurdinti CŽV sulaikymo vietas arba padidinti paramą jau veikiančioms vietoms, CŽV užsienio vyriausybių pareigūnams mokėjo milijonus dolerių grynaisiais pinigais. CŽV būstinė skatino CŽV stotis sudaryti „pageidavimų sąrašus“ dėl siūlomos finansinės pagalbos [frazė REDAKCIJA] [užsienio vyriausybių subjektams] ir „galvoti plačiai“ apie šią pagalbą“.

IV. KONKREČIOS BYLOS APLINKYBĖS

A. Informacijos apie pareiškėjo slaptą kalinimą ir jo bendravimą su išoriniu pasauliu apribojimai

90. Pareiškime ir tolesniuose rašytiniuose pareiškimuose pareiškėjo advokatai pabrėžė, kad informacijos apie visą Abu Zubaydah sulaikymo laikotarpį apribojimai neišvengiamai reiškia, kad byla pasižymi įvairiomis sudėtingomis, neįprastomis ir kartais unikaliomis savybėmis, į kurias Teismas turėtų atsižvelgti ją nagrinėdamas. Jų nuomone, keli veiksniai padidino ir taip didelius sunkumus, susijusius su įrodymų atskleidimu ir pateikimu byloje.

Pirma, slaptas perdavimo operacijų pobūdis kartu su suderintu slėpimu, kuriuo siekta nuslėpti ar sunaikinti bet kokius su perdavimo programa susijusius įrodymus, iš esmės apribojo pareiškėjo galimybes pateikti įrodymus savo byloje.

Antra, tai, kad Lietuvos valdžios institucijos, kurių rankose buvo didžioji dalis reikalingos informacijos, neatliko jokio reikšmingo tyrimo, trukdė gauti įrodymus ir informaciją.

Trečia, jie nurodė tai, ką vadino „precedento neturinčiais bendravimo apribojimais“ tarp Abu Zubaydah, jo advokato ir Teismo, kurie „neleido pateikti informacijos ar įrodymų tiesiogiai iš kliento ar susijusių su klientu“. Susitikti su ieškovu galėjo tik jo JAV advokatas, turintis leidimą dirbti su visiškai slapta informacija, o visa iš jo gauta informacija buvo numanomai įslaptinta. Todėl advokatas negalėjo atskleisti kitiems teisininkų grupės nariams ar Teismui jokios iš pareiškėjo ar kitų įslaptintų šaltinių gautos informacijos, nesulaukęs, kad JAV institucijos panaikintų tos informacijos slaptumą.

Pasak pareiškėjo advokatų, „Abu Zubaydah [buvo] žmogus, iš kurio atimtas balsas, kuriam uždrausta bendrauti su išoriniu pasauliu ar šiuo Teismu ir pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo bylą“. Todėl jo istorija turėjo būti papasakota, o byla jo vardu buvo pristatyta daugiausia remiantis viešai prieinamais dokumentais (taip pat žr. cituotą sprendimą Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, § 80).

B. Pareiškėjo suėmimas, perdavimas į CŽV nelaisvę, slaptas sulaikymas ir perdavimas nuo 2002 m. kovo 27 d. iki 2003 m. rugsėjo 22 d., kaip nustatė Teismas byloje Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją ir papildė 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita

91. Dėl įvykių prieš pareiškėjo slaptą sulaikymą Lenkijoje, t. y. jo sulaikymo Faisalabade, Pakistane, 2002 m. kovo 27 d. ir pirminio sulaikymo nuo tos dienos iki 2002 m. gruodžio 4 d., byloje Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją Teismas nusprendė taip:

„404. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus CŽV dokumentinius įrodymus iš pirmų rankų ir aiškius bei įtikinamus ekspertų įrodymus, Teismas laiko neabejotinai nustatytu, kad pareiškėjas po jo suėmimo 2002 m. kovo 27 d. buvo laikomas CŽV sulaikymo įstaigoje Bankoke nuo nežinomos datos po suėmimo iki 2002 m. gruodžio 4 d., kad ponas Al Nashiri taip pat buvo laikomas toje pačioje įstaigoje nuo 2002 m. lapkričio 15 d. iki 2002 m. gruodžio 4 d. ir kad 2002 m. gruodžio 4 d. jie abu kartu buvo perkelti į „kitą CŽV juodąją vietą“ (taip pat žr. Al Nashiri, cituota pirmiau, § 404).“

Ekspertai, senatorius Marty ir J. G. S., apklausti Teismo per faktų nustatymo posėdį bylose Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją ir Al Nashiri prieš Lenkiją, nustatė, kad sulaikymo vieta Bankoke, Tailande, yra ta, kuri CŽV išslaptintuose dokumentuose minima kodiniu pavadinimu „Cat’s Eye“ arba „Catseye“ (žr. pirmiau cituotą sprendimą Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, § 403; ir Al Nashiri prieš Lenkiją, § 403). 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje ši įstaiga vadinama „Žaliąja sulaikymo vieta“.

92. 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje įvykiai, susiję su pareiškėjo suėmimu ir pirminiu sulaikymu, aprašomi taip:

„2002 m. kovo pabaigoje Pakistano valdžios institucijos, bendradarbiaudamos su CŽV, per reidą, per kurį Abu Zubaydah patyrė šautines žaizdas, suėmė Qa’ida tarpininką Abu Zubaydah. Tuo metu CŽV pareigūnai iš ALEC stoties, CŽV biuro, atsakingo už „al-Qa’ida“, įvertino, kad Abu Zubaydah turi išsamių žinių apie „al-Qa’ida“ teroristinių išpuolių planus. Tačiau, kaip išsamiau aprašyta išsamiame Komiteto tyrime, šiame vertinime buvo gerokai pervertintas Abu Zubaydah vaidmuo al-Qa’ida ir informacija, kurią jis galėjo turėti.

2002 m. kovo mėn. pabaigoje, tikėdamasi, kad Abu Zubaydah galiausiai bus sulaikytas, CŽV pradėjo svarstyti galimybes jį perduoti CŽV globai ir sulaikyti pagal MON. CŽV atmetė JAV karinę globą [REDAKCIJA] iš esmės dėl nepakankamo saugumo ir dėl to, kad Abu Zubaydah turėtų būti deklaruotas Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus komitetui (TRKK). CŽV susirūpinimą dėl globos Gvantanamo įlankoje, Kuboje, kėlė bendras slaptumo trūkumas ir „galimas kontrolės praradimas JAV kariuomenei ir (arba) FTB“. …

Per keturias dienas CŽV apsistojo ties sulaikymo vieta šalyje [REDAKCIJA] dėl tos šalies [REDAKCIJA] ir JAV teismo jurisdikcijos nebuvimo. Vieninteliai CŽV įvardyti sulaikymo [REDAKCIJA] šalyje trūkumai buvo tie, kad tai nebūtų „JAV vyriausybės kontroliuojama įstaiga“ ir kad reikėtų „diplomatinių ir (arba) politinių sprendimų“. 2002 m. kovo 28 d. CŽV dokumente pripažįstama, kad pasiūlymas perduoti Abu Zubaydah į šalį [pavadinimas REDAKCIJOJE] dar nebuvo aptartas su tos šalies pareigūnais. …

Priimant sprendimą Abu Zubaydah laikyti slaptoje sulaikymo įstaigoje šalyje [NURODYTA], nedalyvavo Nacionalinės saugumo tarybos Principų komitetas, Valstybės departamentas, JAV ambasadorius ar CŽV atstovybės šalyje vadovas. 2002 m. kovo 29 d. DCI pavaduotojo biuro elektroniniame laiške teigiama, kad „[t]urėsime pripažinti tam tikras mūsų planavimo / pasirengimo spragas, tačiau tai yra variantas, kurį DDCI pateiks POTUS svarstymui“. Tą patį rytą prezidentas pritarė tolesniam plano perkelti Abu Zubaydah į šalį [REDAKCIJA] įgyvendinimui. Tame pačiame Prezidento dienos pranešimo (PDB) posėdyje gynybos sekretorius Rumsfeldas pasiūlė išnagrinėti galimybę Abu Zubaydah perkelti į laivą, tačiau CŽV dokumentuose nenurodyta, kad užsakovai būtų prisidėję prie šio klausimo. Tą dieną CŽV atstovybė šalyje gavo šalies [REDAKCIJA] pareigūnų sutikimą dėl CŽV sulaikymo vietos. … Netrukus Abu Zubaydah iš Pakistano buvo pervežtas į Šalį [REDAKCIJA], kur jis buvo laikomas pirmoje CŽV sulaikymo vietoje, šioje santraukoje vadinamoje „ŽALIAJA SUSIRINKIMO MIETA“.“

93. Ataskaitoje cituojamas 2002 m. balandžio mėn. datuotas CŽV kabelis, kuriame pareiškėjo fizinės kalinimo sąlygos apibūdinamos taip: „2002 m. balandžio mėn:

„[REDAKCIJA] telegramoje Abu Zubaydah kamera apibūdinama kaip balta, be natūralaus apšvietimo ar langų, bet su keturiomis halogeninėmis lempomis, nukreiptomis į kamerą. Patalpoje taip pat buvo oro kondicionierius. Tardymo kambarį nuo kameros skyrė balta užuolaida. Tardymo kameroje buvo trys pakabinamos spynos. Abu Zubaydah taip pat buvo skirta viena iš dviejų kėdžių, kurios buvo pasukamos priklausomai nuo jo bendradarbiavimo lygio (viena iš jų apibūdinama kaip patogesnė už kitą). Apsaugos pareigūnai dėvėjo tik juodas uniformas, įskaitant batus, pirštines, balaklavas ir akinius, kad Abu Zubaydah negalėtų atpažinti pareigūnų, taip pat kad Abu Zubaydah „nematytų apsaugos pareigūnų kaip asmenų, su kuriais jis galėtų bandyti užmegzti santykius ar dialogą“. Apsaugos pareigūnai, būdami su Abu Zubaydah, bendravo rankų gestais, o kontrolei palaikyti naudojo antrankius ir kojų pančius. Be to, Abu Zubaydah „beviltiškumo jausmui“ sustiprinti buvo grojama garsi roko muzika arba naudojami triukšmo generatoriai. Abu Zubaydah paprastai buvo laikomas nuogas ir be miego.“

94. Ataskaitoje teigiama, kad 2002 m. rugpjūčio 3 d. CŽV būstinė informavo tardymo grupę Žaliojoje sulaikymo vietoje, kad ji gavo oficialų leidimą taikyti EIT, įskaitant „waterboarding“, Abu Zubaydah atžvilgiu. Po to, kai Abu Zubaydah keturiasdešimt septynias dienas buvo laikomas visiškoje izoliacijoje, agresyviausias tardymo etapas prasidėjo „maždaug 2002 m. rugpjūčio 4 d. 11.50 val. Ataskaitoje pateikiamas toks šio konkretaus tardymo seanso aprašymas:

„Apsaugos darbuotojai įėjo į kamerą, surakino Abu Zubaydah antrankiais ir gobtuvu bei nuėmė rankšluostį (Abu Zubaydah buvo nuogas). Neužduodami jokių klausimų, tardytojai uždėjo jam ant kaklo susuktą rankšluostį kaip apykaklę ir atrėmė jį į kameros sieną (vėliau tardytojas pripažino, kad apykaklė buvo panaudota Abu Zubaydah priremti prie betoninės sienos). Tada tardytojai nuėmė gobtuvą, atkreipė dėmesį ir liepė Abu Zubaydah stebėti, kaip į kamerą įnešama ir ant grindų padedama didelė sulaikymo dėžė. Laidoje teigiama, kad Abu Zubaydah „buvo nuimtas gobtuvas, o į tardymo kambarį įnešta didelė dėžė ir padėta ant grindų taip, kad atrodytų kaip karstas“. Tada tardytojai pareikalavo pateikti išsamią ir patikrinamą informaciją apie prieš Jungtines Valstijas planuojamas teroristines operacijas, įskaitant visų su jomis susijusių asmenų vardus, pavardes, telefono numerius, el. pašto adresus, ginklų slėptuves ir slėptuves. CŽV įrašuose Abu Zubaydah apibūdinamas kaip atrodantis išsigandęs. Kiekvieną kartą, kai Abu Zubaidas neigdavo turįs papildomos informacijos, tardytojai trenkdavo per veidą arba suimdavo veidą. Maždaug 18.20 val. vakaro Abu Zubaydah pirmą kartą buvo apipiltas vandens lenta. Per dvi su puse valandos Abu Zubaydah kosėjo, vėmė ir patyrė „nevalingus liemens ir galūnių spazmus“. Sulaikymo vietos darbuotojai pažymėjo, kad „viso proceso metu [Abu Zubaydah] buvo klausiama ir jam buvo suteikta galimybė atsakyti į klausimus apie grėsmes“ Jungtinėms Valstijoms, tačiau Abu Zubaydah ir toliau tvirtino, kad neturi jokios papildomos informacijos, kurią galėtų pateikti.“

95. Nuo 2002 m. rugpjūčio 4 d. iki rugpjūčio 23 d. CŽV tardytojai Abu Zubaidą EIT tardė beveik 24 valandas per parą. Ataskaitoje pateikiami šie faktai:

CŽV sustiprinto tardymo metodai, įskaitant „apsikabinimą sienomis, dėmesio suėmimą, pliaukštelėjimą, veido suėmimą, stresinę padėtį, uždarymą ankštoje patalpoje, baltąjį triukšmą ir miego trūkumą“, buvo naudojami „įvairiomis kombinacijomis 24 valandas per parą“ 17 dienų iš eilės iki 2002 m. rugpjūčio 20 d. Kai Abu Zubaydah buvo paliekamas vienas per šį laikotarpį, jam buvo taikoma streso padėtis, jis buvo paliekamas ant vandens lentos su skuduru ant veido arba uždaromas į vieną iš dviejų uždarymo dėžių. Remiantis laidais, Abu Zubaydah taip pat buvo „2-4 kartus per dieną … kelis kartus per dieną … kelis kartus kartojant laistymo ciklą“.

Agresyvus tardymo etapas“ tęsėsi iki 2002 m. rugpjūčio 23 d. Per visą 20 dienų trukusį „agresyvaus tardymo etapą“ Abu Zubaydah iš viso praleido 266 valandas (11 dienų ir 2 valandas) didelėje (karsto dydžio) tardymo kameroje ir 29 valandas mažoje tardymo kameroje, kurios plotis – 21 colis, gylis – 2,5 pėdos, o aukštis – 2,5 pėdos. CŽV tardytojai Abu Zubaydah pasakė, kad vienintelis būdas jam išeiti iš patalpos yra karsto formos tardymo dėžėje.

Remiantis kasdienėmis telegramomis iš ŽALIOJO TALKINIMO MIESTO, Abu Zubaydah dažnai „verkė“, „maldavo“, „prašė“ ir „verkšleno“, tačiau ir toliau neigė turįs papildomos informacijos apie dabartines grėsmes Jungtinėms Valstijoms ar jų agentus.

2002 m. rugpjūčio 9 d., šeštąją tardymo dieną, tardymo grupė informavo CŽV būstinę, kad ji priėjo prie „bendro preliminaraus vertinimo“, jog mažai tikėtina, kad Abu Zubaydah „turi naujos naudingos informacijos apie dabartines grėsmes Jungtinėms Valstijoms“. 2002 m. rugpjūčio 10 d. tardymo grupė pareiškė, kad „labai mažai tikėtina“, jog Abu Zubaydah turi ieškomos informacijos. …

[REDAKCIJA] TALKINIMO MIESTO ŽALIOJE LENTELĖJE Abu Zubaydah apibūdinamas kaip „paklusnus“, informuojant CŽV būstinę, kad tardytojui „pakėlus antakį be jokių nurodymų“, Abu Zubaydah „pats lėtai nuėjo prie vandens stalo ir atsisėdo“. Kai tardytojas „du kartus spragtelėjo pirštais“, Abu Zubaydah atsigulė ant vandens lentos. Nepaisant to, kad sulaikymo vietos darbuotojai įvertino, jog Abu Zubaydah laikėsi reikalavimų, CŽV būstinė pareiškė, kad ir toliau manė, jog Abu Zubaydah slepia informaciją apie grėsmę, ir nurodė CŽV tardytojams toliau taikyti CŽV sustiprintus tardymo metodus.

[REDAKCIJA] Kartais Abu Zubaydah buvo apibūdinamas kaip „isteriškas“ ir „prislėgtas tiek, kad negalėjo veiksmingai bendrauti“. Vandens malšinimo (angl. waterboarding) seansų metu „iš karto pradėdavo vartoti skysčius, nevalingai spazmuodavo kojos, krūtinė ir rankos“ ir „isteriškai maldavo“. Mažiausiai per vieną „waterboarding“ seansą Abu Zubaydah „visiškai nereagavo, o pro atvirą, pilną burną kilo burbuliukai“. Remiantis CŽV įrašais, Abu Zubaydah nereagavo iki medikų įsikišimo, kai atgavo sąmonę ir išskyrė „didelį kiekį skysčio“.“

Ataskaitoje teigiama, kad „CŽV įrašai rodo, jog Abu Zubaydah niekada nepateikė informacijos, dėl kurios buvo pateisinti ir patvirtinti CŽV taikyti sustiprinto tardymo metodai“. Be to, „palyginti su laikotarpiu iki 2002 m. rugpjūčio mėn., Abu Zubaydah pateiktos žvalgybinės informacijos kiekis ir rūšis 2002 m. rugpjūčio mėn. ir po to, kai CŽV taikė sustiprintus tardymo metodus, iš esmės nepakito“.

96. Ataskaitoje taip pat patvirtinama, kad Abu Zubaydah ir Al Nashiri buvo laikomi Žaliojoje sulaikymo vietoje iki jos uždarymo 2002 m. gruodžio mėn. ir kad tada jie kartu buvo perkelti į kitą CŽV sulaikymo vietą – Mėlynąją sulaikymo vietą. Atitinkama ataskaitos dalis skamba taip:

„2002 m. gruodžio mėn. uždarius Žaliąją sulaikymo vietą, Al Nashiri ir Abu Zubaydah buvo perkelti į Mėlynąją sulaikymo vietą.“

Dėl įvykių po 2002 m. gruodžio 4 d. byloje Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją (§ 419) Teismas nusprendė:

„419. Vertindamas visus pirmiau nurodytus faktus ir įrodymus kaip visumą, Teismas mano, kad neabejotinai nustatyta, jog

(1) 2002 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas kartu su ponu Al Nashiri atvyko į Szymany CŽV perdavimo lėktuvu N63MU;

(2) nuo 2002 m. gruodžio 5 d. iki 2003 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjas buvo laikomas CŽV sulaikymo įstaigoje Lenkijoje, kurios kodinis pavadinimas yra „Kvarcas“ ir kuri yra Stare Kiejkutyje;

(3) sulaikymo Lenkijoje metu pagal HVD programą jį „apklausė“ CŽV tardymo grupė ir jam buvo taikomos standartinės procedūros ir elgesys, įprastai taikomi CŽV saugomiems didelės vertės sulaikytiesiems, kaip apibrėžta atitinkamuose CŽV dokumentuose;

(4) 2003 m. rugsėjo 22 d. CŽV pervežė pareiškėją iš Lenkijos į kitą slaptą CŽV sulaikymo įstaigą kitoje vietoje CŽV perdavimo lėktuvu N313P.“

98. Įvykiai, įvykę nuo 2002 m. gruodžio 5 d. iki 2003 m. rugsėjo 22 d. CŽV sulaikymo įstaigoje kodiniu pavadinimu „Kvarcas“, esančioje Lenkijoje, atitinka įvykius, kurie 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitoje įvardijami kaip įvykiai „mėlynojoje sulaikymo vietoje“ (žr. 24 punktą pirmiau ir 166 punktą toliau; taip pat žr. cituotą sprendimą Al Nashiri prieš Rumuniją, § 101).

C. Pareiškėjo perkėlimai ir sulaikymas nuo jo perdavimo iš Lenkijos 2003 m. rugsėjo 22 d. iki jo tariamo perdavimo Lietuvai 2005 m. vasario 17 d. arba 2005 m. vasario 18 d., kaip nustatė Teismas byloje Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, rekonstruoti remiantis 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaita ir kitais dokumentais bei patvirtinti Teismo apklaustų ekspertų

99. Pareiškėjas teigė, kad 2003 m. rugsėjo 22 d. jis buvo perkeltas iš Lenkijos į CŽV kalėjimą Gvantanamo įlankoje. 2004 m. pavasarį, laukiant JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo byloje Rasul prieš Bušą, kuriuo Gvantanamo kaliniams buvo suteikta teisė į advokatą ir habeas corpus peržiūrą dėl jų kalinimo JAV federaliniame teisme (taip pat žr. 61 punktą), jis vėl buvo slapta perkeltas, šį kartą į įstaigą Maroke, kur beveik metus buvo kalinamas be ryšio su visuomene.

100. Šiuo atžvilgiu jis rėmėsi 2011 m. liepos mėn. naujienų agentūros Associated Press pranešimu, kuriame teigiama, kad „dviejų buvusių JAV žvalgybos pareigūnų teigimu“ Abu Zubaydah buvo laikomas „slaptame kalėjime Lietuvoje“. Kitame spaudos pranešime buvo nurodyta, kad jo sulaikymas Lietuvoje sekė po jo sulaikymo Maroke.

101. Remdamiesi savo tyrimais, moksliniais tyrimais ir įvairia viešoje erdvėje esančia medžiaga, Teismo posėdyje dėl faktų nustatymo apklausti ekspertai atkūrė pareiškėjo perkėlimo chronologiją ir nustatė jo slapto kalinimo šalis laikotarpiu nuo 2003 m. rugsėjo 22 d. iki 2005 m. vasario 17-18 d.

102. Atsižvelgiant į Teismo turimą medžiagą, pareiškėjo sulaikymo chronologiją galima apibūdinti taip.

103. Byloje Husayn (Abu Zubaydah) Teismas, darydamas išvadas dėl pareiškėjo perdavimo iš Lenkijos, be kita ko, atsižvelgė į duomenų iš daugelio šaltinių, įskaitant skrydžio plano pranešimus apie 2003 m. rugsėjo 22 d. per Lenkiją įvykdytą N313P skrydžio maršrutą, sugretinimą (žr. minėtą sprendimą Husayn (Abu Zubaydah) prieš Lenkiją, § 109). Šie duomenys parodė, kad N313P skrido šiais maršrutais:

Pakilimo vietaGrįžimo vieta Skrydžio data

Vašingtonas, DC (KIAD) Praha, Čekija (LKPR)2003 m. rugsėjo 21 d.

Praha, Čekija (LKPR)Taškentas, Uzbekistanas (UTTT) 2003 m. rugsėjo 22 d.

Taškentas, Uzbekistanas (UTTT) Kabulas, Afganistanas (OAKB) 2003 m. rugsėjo 21 d.

Kabulas, Afganistanas (OAKB) Szymany, Lenkija (EPSY) 2003 m. rugsėjo 22 d.

Szymany, Lenkija (EPSY) Constanţa, Rumunija (LRCK) 2003 m. rugsėjo 22 d.

Konstanca, Rumunija (LRCK) Rabatas, Marokas (GMME) 2003 m. rugsėjo 23 d.

Rabatas, Marokas (GMME) Gvantanamo įlanka, Kuba (MUGM) 2003 m. rugsėjo 24 d.

104. J. G. S. pirmiau minėtos bylos faktų nustatymo posėdyje davė tokius parodymus (ten pat, § 312):

„Tačiau viena skrydžio grandinė yra ypač svarbi, ir tai yra paskutinė mūsų pranešimo dalis, kurioje norėtume aptarti, kaip buvo užbaigtos sulaikymo operacijos Lenkijoje.

2003 m. rugsėjį CŽV perdavimų ir sulaikymo programoje buvo atliktas dar vienas kapitalinis remontas, analogiškas tam, kuris buvo atliktas 2002 m. gruodį, kai J. Nashiri ir A. Zubaydah buvo perkelti iš Tailando į Lenkiją. Šį kartą CŽV įvykdė perdavimų grandinę, kurios metu buvo aplankytos ne mažiau kaip penkios slaptos sulaikymo vietos, kuriose buvo laikomi CŽV sulaikytieji. Iš eilės tai buvo Szymany Lenkijoje, Bukareštas Rumunijoje, Rabatas Maroke ir Gvantanamo įlanka – slaptas CŽV skyrius Gvantanamo įlankoje, iš pradžių prasidėjęs Kabule, Afganistane. Nustatyta, kad šiuo konkrečiu skrydžio maršrutu visi sulaikytieji, kurie tą dieną liko Lenkijoje, buvo perkelti iš Lenkijos ir patalpinti į tolesnių paskirties vietų nuoseklias sulaikymo įstaigas: Bukarešte, Rabate ir Gvantaname. Tarp šių asmenų buvo ir vienas iš šiandieninių pareiškėjų, M. Zubaydah, kuris tą dieną buvo išvežtas iš Lenkijos į Gvantanamo įlanką.

Šis konkretus skrydžio maršrutas vėl buvo užmaskuotas fiktyviu skrydžio planavimu, tačiau ne Lenkijos atžvilgiu. Tai buvo vienintelis oficialus Szymany, kaip paskirties vietos, deklaravimas per visus CŽV skrydžius į Lenkiją. Priežastis buvo ta, kad rugsėjo 22 d. naktį Szymany nebuvo išlaipintas nė vienas sulaikytasis, o užmaskuoto skrydžių planavimo metodika visų pirma buvo taikoma tiems perdavimams, kurių metu sulaikytasis buvo išlaipintas paskirties vietoje. Kadangi šį vizitą į Szymany sudarė tik likusių sulaikytųjų paėmimas, CŽV atvirai deklaravo Szymany kaip paskirties vietą, o ne užmaskuotai nurodė tolimesnes Bukarešto ir Rabato paskirties vietas, taip parodydama, kad užmaskuoto skrydžių planavimo metodika buvo taikoma ir antrojoje Europos vietoje Bukarešte, Rumunijoje, ir kitose sulaikymo vietose, esančiose kitose pasaulio vietose.“

105. Šioje byloje vykusiame faktų nustatymo posėdyje, pristatydamas PowerPoint prezentaciją, J. G. S. davė tokius parodymus:

„Abu Zubaydah buvo pirmasis didelės vertės sulaikytasis, jis buvo suimtas 2002 m. kovo pabaigoje per operaciją Faisalabade, Pakistane, ir iš pradžių buvo laikomas Tailande. Teisme nustatėme jo perkėlimo į Europą būdą. Pirmiausia į Lenkiją 2002 m. gruodžio 5 d., kur jis buvo laikomas 292 dienas. … Žinome, kad 2003 m. rugsėjo 22 d. išvykęs iš Lenkijos, uždarius šią vietą, jis nevyko tiesiai į Rumuniją, o buvo laikomas ir Gvantanamo įlankoje, ten esančioje CŽV įstaigoje, ir Rabate – Maroke, daugiau nei vienerius metus po išvykimo iš Lenkijos. Skirtingai nei A. Nashiri, kurį minėjome ankstesnėje byloje [Al Nashiri prieš Rumuniją], Zubaydah, išvykęs iš Gvantanamo, buvo nugabentas atgal į tą pačią vietą Maroke, kurioje jis buvo laikomas anksčiau, t. y. į Rabatą – Maroką, į vietą, kurioje tarp CŽV ir jos marokiečių buvo susiklostę aštrūs santykiai.

Būtent šioje vietoje A. Zubaydah atsidūrė 2005 m. pradžioje, tiksliau, 2005 m. vasario mėnesį, kai vyko minėtas Maroko išvalymas, ir, kaip jau minėjau, ir, kaip susiję su konkrečiomis skrydžių kryptimis, jo perkėlimo iš Maroko tikslas buvo Lietuva.“

106. J. G. S. taip pat paaiškino, kad 2004 m. kovo 27 d. pareiškėjas buvo pervežtas iš Gvantanamo į Rabatą perdavimų lėktuvu N85VM, ir pateikė išsamią informaciją apie šio lėktuvo skrydžio maršrutą.

J. G. S. apibūdinimu, „CŽV objektas Gvantaname buvo išvalytas 2004 m. kovo-balandžio mėnesiais, nes CŽV siekė išvengti teisingumo“; šiuo atžvilgiu jis nurodė 2014 m. JAV Senato ataskaitos ištrauką, kurioje kalbama apie CŽV kalinių perkėlimą iš Gvantanamo, laukiant JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo byloje Rasul prieš Bušą (taip pat žr. 61 punktą ir 110 punktą toliau).

107. N85VM skrydis 2004 m. kovo 27 d. buvo pirmoji CŽV dvigubo perdavimo grandinės, kurią šis lėktuvas vykdė nuo 2004 m. kovo 27 d. iki balandžio 13 d., dalis. Pirmojo maršruto metu kai kurie kaliniai, tarp jų ir pareiškėjas, iš Gvantanamo buvo tiesiogiai perkelti į Rabatą. Po to 2004 m. kovo 29 d. lėktuvas grįžo į Vašingtoną. Antroji grandinės dalis vyko 2004 m. balandžio 12-13 d. ir N85VM likusius kalinius iš Gvantanamo per Tenerifę (Ispanija) nugabeno į slaptą CŽV kalėjimą Bukarešte (Rumunija), o 2004 m. balandžio 13 d. per Rabatą grįžo į Vašingtoną (taip pat žr. 2018 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Al Nashiri prieš Rumuniją, Nr. 33234/12, §§ 119-120).

108. Faktų nustatymo posėdyje J. Blackas davė tokius parodymus:

„Mes žinome, kad Abu Zubaydah buvo Lenkijoje ir kad jis buvo perkeltas iš Lenkijos 2003 m. rugsėjo mėn. Perkėlimas, kuriuo jis buvo išvežtas iš Lenkijos 2003 m. rugsėjo mėn., turėjo dvi galimas paskirties vietas, iš kurių viena buvo Rumunija, o kita – Gvantanamo įlanka. Iš pirmo žvilgsnio įmanoma, kad jis galėjo vykti į bet kurią iš šių vietų. 2011 m. gavau neoficialų instruktažą, ir mano išvada iš šio instruktažo, kuri, mano manymu, yra tiksli, buvo ta, kad 2005 m. vasarą ar anksčiau Abu Zubaydah nebuvo laikomas Rumunijoje. Iš to išplaukia, kad Abu Zubaydah turėjo būti nugabentas į Gvantanamą tuo 2003 m. rugsėjo mėn. skrydžiu. Mes žinome, kad visi, kurie ten buvo nugabenti, turėjo būti išvežti 2004 m. kovo arba balandžio mėn. Jie buvo nugabenti į Maroką. Taip pat žinome, kad praėjus tam tikram laikui Maroke, CŽV per daug nesutarė su Maroko žvalgybos agentūromis dėl elgesio su kaliniais Maroke. Apie tai gana išsamiai kalbama Senato ataskaitoje. Taigi visi Maroke buvę asmenys buvo išvežti ne vėliau kaip 2005 m. vasario mėn.“.

109. 2014 m. JAV Senato komiteto ataskaitos skyriuje „Šalis [pavadinimas REDAKCIJA] sulaiko asmenis CŽV vardu“, kiek tai aktualu, rašoma taip: „Šalis [pavadinimas REDAKCIJA] sulaiko asmenis CŽV vardu:

„Svarstymai dėl sulaikymo įstaigos šalyje [NURODYTA] prasidėjo 2003 m. [mėnuo REDAKCIJA], kai CŽV siekė perduoti Ramzi bin al-Shibh iš užsienio vyriausybės globos į CŽV globą [NURODYTA], kuri dar nebuvo informavusi šalies politinės vadovybės apie CŽV prašymą įkurti slaptą sulaikymo įstaigą šalyje [NURODYTA], ištyrė potencialias vietas šiai įstaigai, o CŽV skyrė [USD] [skaičius REDAKCIJA] mln.

2003 m. CŽV pasirūpino „laikinu pataisymu“, kai du CŽV sulaikytieji (Ramzi bin al-Shibh ir Abd al-Rahim al-Nashiri) buvo patalpinti jau veikiančioje [REDAKCIJA] šalies [REDAKCIJA] sulaikymo įstaigoje, kol bus pastatyta nuosava CŽV įstaiga.

2003 m. [diena / mėnuo REDAKCIJOJE], penkiais mėnesiais pratęsus iš pradžių sutartą CŽV sulaikymo veiklos [REDAKCIJOJE] šalyje užbaigimo terminą, abu bin al-Shibh ir al-Nashiri buvo perkelti iš [REDAKCIJOJE] šalies į CŽV sulaikymo įstaigą Gvantanamo įlankoje, Kuboje.“

110. Ataskaitos skirsnyje „JAV Aukščiausiojo Teismo veiksmai byloje Rasul prieš Bušą verčia perkelti CŽV kalinius iš Gvantanamo įlankos į šalį [pavadinimas REDAKCIJOJAMAS]“ (taip pat žr. 61 punktą) teigiama:

„Nuo 2003 m. rugsėjo mėn. CŽV laikė keletą sulaikytųjų CŽV patalpose, esančiose Gvantanamo įlankoje, Kuboje, tačiau atskirai nuo JAV karinių sulaikymo patalpų. 2004 m. sausio mėn. pradžioje CŽV ir Teisingumo departamentas pradėjo aptarinėti galimybę, kad JAV Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamoje byloje Rasul prieš Bushą penkiems CŽV sulaikytiesiems, tuo metu laikomiems CŽV kalėjime Gvantanamo įlankoje, gali būti suteiktos habeas corpus teisės. Netrukus po šių diskusijų CŽV pareigūnai kreipėsi į [REDAKCIJA] šalies [REDAKCIJA], kad išsiaiškintų, ar ji vėl sutiktų priimti šiuos CŽV sulaikytuosius, kurie ir toliau būtų laikomi CŽV jau veikiančioje [REDAKCIJA] šalies [REDAKCIJA] įstaigoje. Iki 2004 m. sausio [diena REDAKCIJA] d. [REDAKCIJA] šalies [REDAKCIJA] sutiko su šiuo susitarimu ribotam laikui.

Tuo tarpu CŽV vyriausiasis patarėjas Skotas Mulleris paprašė Teisingumo departamento, Nacionalinio saugumo tarybos ir Baltųjų rūmų patarėjo patarimo, ar Gvantanamo įlankoje laikomi penki CŽV kaliniai turėtų likti Gvantanamo įlankoje, ar būti perkelti, kol Aukščiausiasis Teismas priims sprendimą. Pasikonsultavęs su JAV generaliniu advokatu, 2004 m. vasario mėn. teisingumo departamentas rekomendavo CŽV perkelti keturis sulaikytuosius iš CŽV kalėjimo Gvantanamo įlankoje, kol Aukščiausiasis Teismas priims sprendimą šioje byloje. Teisingumo departamentas padarė išvadą, kad penktojo sulaikytojo, Ibn Shaykh al-Libi, perkelti nereikia, nes jis iš pradžių buvo sulaikytas pagal karinę valdžią ir buvo deklaruotas Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus komitetui. Nepaisant to, iki 2004 m. balandžio [REDAGUOTI dviženklį skaičių] visi penki CŽV sulaikytieji buvo perkelti iš Gvantanamo įlankos į kitas CŽV sulaikymo įstaigas.

Netrukus po to, kai CŽV sulaikytieji antrą kartą buvo patalpinti į jau egzistuojančią šalies [REDAKCIJA] įstaigą, tarp CŽV ir [REDAKCIJA] šalies [REDAKCIJA] kilo įtampa. 2004 m. [mėnuo REDAKCIJOJE] CŽV sulaikytieji šalies [REDAKCIJOJE] įstaigoje teigė girdintys kitų sulaikytųjų, kaip manoma, esančių [REDAKCIJOJE] įstaigoje, skausmo šauksmus. Kai CŽV stoties viršininkas kreipėsi į [REDACTED] dėl CŽV sulaikytųjų pasakojimų, [REDACTED] su „karčiu nusivylimu“ pareiškė, kad dvišaliai santykiai yra „išbandomi“. Taip pat buvo susirūpinta dėl kontržvalgybos, susijusios su CŽV sulaikytuoju Ramzi bin al-Shibh, kuris bandė paveikti šalies [REDACTED] pareigūną. Šie nuogąstavimai prisidėjo prie to, kad 2004 m. [mėnuo REDAKCIJOJE] [REDAKCIJOJE] CŽV paprašė iš šalies [REDAKCIJOJE] išvežti visus CŽV sulaikytus asmenis.

[REDAKCIJA] 2004 m. [REDAKCIJA] mėnesį [REDAKCIJA] šalies [REDAKCIJA] nuovados viršininkas vėl kreipėsi į [REDAKCIJA] su CŽV kaltinimais dėl netinkamo elgesio su šalies [REDAKCIJA] kaliniais [REDAKCIJA] įstaigoje, nuovados viršininkas gavo piktą atsakymą, kuris, kaip jis pranešė CŽV būstinei, „akivaizdžiai iliustravo [REDAKCIJA] būdingus [REDAKCIJA] iššūkius“. Pasak nuovados viršininko, šalis [REDAKCIJA] laikė CŽV „kvestionuojančiais ir nevertinančiais savo [REDAKCIJA] bendradarbiavimo gavėjais“. Iki 2004 m. pabaigos CŽV ir šalies [REDAKCIJA] santykiai pablogėjo, ypač bendradarbiavimo žvalgybos srityje. CŽV sulaikytieji buvo perkelti iš šalies [REDAKCIJA] 2005 m. [mėnesio pavadinimas REDAKCIJA; atrodo, kad jį sudarė aštuoni simboliai].“

Translated with www.DeepL.com/Translator (free version)

Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));