skip to Main Content

EŽTT : Lietuvos prokuratūros ir teismų veiksmai naudoti  melagingus liudininkus yra nusikalstami

Aurimas Drižius

 

 

Generalinė prokuratūra nuolat naudoja melagingus liudininkus, kad nuteisti ir uždaryti į kalėjimą visiškai nekaltus žmones, nors ir žino, kad Europos Žmogaus teisių teismas (EŽTT) yra ne kartą įvardinęs tokią praktiką kaip nusikalstama.

Pvz., garsiojoje Garliavos pedofilijos byloje nuteistas tariamas Drąsiaus Kedžio bendrininkas aklas žmogus Raimondas Ivanauskas buvo nuteistas pagal žinomai melagingus Mindaugo Žalimo parodymus – pastarasis juos davė mainais į prokuratūros pažadą jį ištraukti nuo atsakomybės už Baltarusijos piliečio sunkų kūno sužalojimą. Todėl prokuratūros praktika – mes tave ištraukiam iš kalėjimo mainais už tai, kad mums padėsi į kalėjimą įkišti nekaltą žmogų – yra nusikalstama, ir tai ne kartą yra pažymėjęs EŽTT. Tačiau tokią prokuratūros praktiką toliau skatina visa teismų sistema, įskaitant ir taip vadinamą Aukščiausiąjį teismą.

Tai, kad tokia praktika nusikalstama yra pasisakęs EŽTT byloje ALBRECHTAS PRIEŠ LIETUVĄ

 

Garsus lenktynininkas Albertas Albrechtas buvo sulaikytas 2005 metais Kaune, praėjus dešimčiai metų po verslininko Rimanto Grainio (nuotr. viršuje)  susprogdinimo prie Vyriausybės. Strasbūro teismas nustatė, kad sprendžiant suėmimo klausimą A.Albrechtui ir jo advokatui nebuvo pateikti jokie įrodymai, todėl jiems nebuvo sudarytos sąlygos ginčyti argumentų suėmimui pagrįsti.

 „Jiems nebuvo sudarytos galimybės išanalizuoti ką nors byloje, kad galėtų adekvačiai ginčyti prokuroro ir apylinkės teismo išvadas“, – rašoma teismo sprendime. Šioje byloje vienu iš svarbiausių įrodymų buvo už tą patį nužudymą nuteisto Genadijaus Bazurino liudijimai.

Žudikas susigalvojo, kad užsakyti Grainį jam užsakė jau minėtas lenktynininkas A.Albrechtas. Prokuratūra suklastojo jam bylą, remdamasi melagingais žudiko parodymais, ir tada teismo prašė trečdaliu sumažinti žudikui skirtą įkalinimo bausmę. Nors tai buvo neteisėtą, ir tai konstatavo EŽTT. Visa Lietuvos „teisinė sistema“ ir toliau ją naudoja – jau minėtojo Raimondo Ivanausko byloje vis buvo nuteistas pagal „patologinio melagio“ Mindaugo Žalimo parodymus.

 

Į kalėjimą pagal melagio parodymus R.Ivanauską pasiuntė garsioji LAT išplėstinė kolegija, kuriai pirmininkavo ir V.Adamkaus eks patarėjas Armanas Abramavičius (nuotr. viršuje didžiausiu pilvu).

 

 

 

Albrechtui EŽTT atstovavo Kaune praktikuojantis advokatas R. Girdziušas. Lietuvos pusei – jau liūdnai pagarsėjusi K. Bubnytė.

Pareiškėjas (Albrechtas) skundėsi, jog buvo pažeistas Konvencijos 5 straipsnis, nes teisme nagrinėjant bylą dėl jo kardomojo įkalinimo jam nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga.

 

Nuotr. : garsus lenktynininkas A.Albrechtas, teisėjų ir prokurorų mafijos nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė pagal žinomai melaginus žudiko parodymus – vienas iš daugelio Lietuvos kankinių

 

Pareiškėjas iš kalėjimo buvo paleistas 2015 m. sausio mėn. 1998 m. spalio 15 d. pilietis G. Bazurinas, apkaltintas dalyvavimu R. Grainio nužudyme, duodamas parodymus teigė, jog nurodymą nužudyti jis gavo iš asmens O. L., tačiau jis nežinojo, ar būtent O. L. siekė, kad R. G. būtų nužudytas, ar jo nužudymą užsakė kas nors kitas.

1998 m. spalio 29 d. G. Bazurinas pakeitė savo parodymus, teigdamas, kad R. Grainio nužudymą užsakė „Alius iš Kauno“. 1998 m. lapkričio 9 d. G. Bazurinas tyrėjams parodė vietą, kurioje, jo teigimu, 1995 m. gegužės mėn. jis buvo susitikęs su „Aliumi“. Ši vieta buvo netoli pareiškėjo namų Kaune.

2001 m. spalio 21 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismas nuteisė 21 asmenį, sudariusį ginkluotą grupuotę, kuri 1990–1998 m. veikė Vilniuje ir jo apylinkėse. Šios nusikalstamos organizacijos nariai buvo nuteisti už 13 žmogžudysčių ir 12 pasikėsinimų nužudyti, įvykdytų panaudojant šaunamuosius ginklus bei sprogmenis, taip pat už nemažą plėšimų skaičių ir verslininkų pagrobimus.

Tuo pačiu sprendimu trys minėtai nusikalstamai organizacijai priklausę asmenys, G. Bazurinas., I. M ir V. Januskevičius buvo nuteisti už R. Grainio nužudymą. Teismas nustatė, kad tai buvo nužudymas pagal užsakymą, užsakytas dėl to, kad nenurodytas asmuo nepageidavo R. Grainiui grąžinti nemažos pinigų sumos.

Teismas taip pat nustatė, kad minėtas nenustatytas asmuo buvo žinomas „Aliaus“ slapyvardžiu. Penktasis nužudyme dalyvavęs asmuo, O. L., slapstėsi. Už visus padarytus nusikaltimus G. Bazurinas buvo nuteistas iš viso 19 metų laisvės atėmimo bausme.

2002 m. kovo 1 d., remdamasis G. Bazurino parodymais, prokuroras padarė išvadą, jog tikėtina, kad „Alius“ ir pareiškėjas buvo tas pats asmuo. Be to, G. Bazurinas teigė (šio pareiškimo data nėra žinoma), kad jis atpažintų „Alių“ jį pamatęs. Tą pačią dieną prokuroras Vilniaus kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybai nurodė nustatyti pareiškėjo gyvenamąją vietą, gauti jo telefoninių pokalbių įrašus ir ištirti jo ryšius su R. Grainiu.

2002 m. kovo 19 d. G. Bazurinas, kuris tuo metu jau atliko laisvės atėmimo bausmę kalėjime, buvo parodytos keturių asmenų nuotraukos. Šis Albrechtą įvardijo kaip „Alių iš Kauno“ – nužudymą užsakiusį asmenį.

2002 m. rugsėjo 2 d. Vilniaus kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyba prokurorą raštu informavo, kad pareiškėjas negyveno tame Kauno bute, kuriame buvo registruotas. Policija pripažino, kad pareiškėjo gyvenamosios vietos nustatyti nepavyko, bet įsipareigojo informuoti prokurorą apie pareiškėjo buvimo vietą, kai tik jį suras.

2002 m. rugsėjo 2 d. prokuroras padarė išvadą, jog yra pakankamai įrodymų, kad būtų galima pateikti pareiškėjui kaltinimus dėl R. Grainio nužudymo organizavimo ir priėmė nutarimą dėl šio nusikaltimo patraukti pareiškėją kaltinamuoju. Nutarime išdėstyta prokuroro faktinių aplinkybių versija, išsamiai aprašytas nusikaltimas, įskaitant jo padarymo laiką, Albrechto ryšiai su nuteistaisiais (G. B., I. M. ir V. J.) bei O. L., nurodytos už nusikaltimo įvykdymą sumokėtos pinigų sumos. Nutarime nenurodyti pareiškėjo kaltę patvirtinantys įrodymai.

Tą pačią dieną prokuroras paskelbė pareiškėjo paiešką ir pavedė Vilniaus kriminalinės policijai ją atlikti. Atsižvelgdamas į tai, kad už nusikaltimą gali būti paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, taip pat į tai, kad tuo metu pareiškėjo buvimo vieta nebuvo žinoma, prokuroras manė, kad tikėtina, jog pareiškėjas slapstėsi nuo teisingumo. Pareiškėjo kaltę patvirtinantys įrodymai buvo „jo bendrininkų“ parodymai, taip pat tai, kad jis buvo [bendrininkų] įvardytas kaip nusikaltimo  organizatorius. Tą pačią dieną Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas kaltinamajam nedalyvaujant skyrė jam kardomąjį kalinimą – suėmimą.

2002 m. spalio 29 d. prokuroras užklausė Vilniaus kriminalinės policijos, ar pareiškėjas surastas. Iš Teismui pateiktų dokumentų matyti, kad 2002 m. gruodžio 10 d. Kauno ONTT savo kolegas iš Vilniaus informavo, jog pareiškėjo gyvenamoji vieta jiems nėra žinoma.

2005 m. sausio 17 d., prokuroras pareiškėjo atžvilgiu išdavė Europos arešto orderį. 2005 m. gegužės 25 d. Kaune pareiškėjas buvo sulaikytas. Jis sulaikytas atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje įtariant, kad jis organizavo R. Grainio nužudymą. Protokole remiamasi tuo, kad

1985 m. pareiškėjas buvo teistas už nusikaltimą nuosavybei. Protokole taip pat nurodyta, kad pareiškėjas ilgą laiką slapstėsi nuo prokuroro.

Albrechtas gavo pranešimą apie įtarimą, kuriame nenurodyti jokie įrodymai. Pareiškėjas buvo apklaustas. Iš keturių už R. Grainio nužudymą nuteistų asmenų jis prisipažino pažįstąs tik O. L. Pareiškėjas neigė bet kokį savo dalyvavimą susprogdinant automobilį ir atsisakė duoti parodymus be gynėjo.

2005 m. gegužės 26 d. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas surengė posėdį, dalyvaujant prokurorui, pareiškėjui ir pareiškėjo gynėjui. Kaip matyti iš posėdžio protokolo, jo pradžioje pareiškėjo gynėjas paprašė teismo leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, kuria remiantis jo klientas buvo suimtas. Gynėjas pripažino, kad jis turėjo galimybę susipažinti su prokuroro prašymu teismui skirti pareiškėjui suėmimą, įtariamojo apklausos protokolu ir pranešimu apie įtarimą, tačiau su likusia medžiaga jam nebuvo leista susipažinti.

 Atsakydamas prokuroras nurodė, kad „šiuo atveju gynėjas supažindintas tiek, kiek reikia“. Be to, remiantis Baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsniu, ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo leista susipažinti su visa bylos medžiaga, nes tai galėjo pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei.

Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs prokuroro pateiktą medžiagą, nusprendė atmesti gynėjo prašymą su ja susipažinti, nes jos atskleidimas galėjo pakenkti veiksmingam tyrimui.

Apklausiamas per teismo posėdį, pareiškėjas prisipažino pažinojęs O. L., tačiau neigė pažinojęs už R. Grainio nužudymą jau nuteistus G. Bazuriną., I. M. ir V. J. Pareiškėjas taip pat tvirtino, jog niekada neturėjo slapyvardžio „Alius“. Jis pripažino, kad jo žmona gyvena Airijoje ir kad jis yra pasiturintis. Pareiškėjas ir jo gynėjas teigė, kad pareiškėjas niekada nebuvo iškviestas į apklausą, taip pat niekada nesislapstė nuo tyrėjų: po 1995 m. jis pasikeitė savo asmens dokumentus, kirto valstybės sieną, dalyvavo automobilių ralio varžybose, kuriose 2003 m. laimėjo Prezidento taurę, ir netgi buvo išrinktas Lietuvos automobilių sporto federacijos Ralio komiteto pirmininku.

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas nusprendė patenkinti prokuroro pareiškimą pareiškėjui skirti suėmimą. Nutarties rezoliucinėje dalyje apibendrinęs prokuroro ir gynėjo pateiktus argumentus, teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga rodo, jog pareiškėjas įtariamas labai rimtu nusikaltimu, už kurį gali būti paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Pareiškėjo sutuoktinė gyveno užsienyje ir tai galėjo jį paskatinti slapstytis nuo teisingumo. Reikšmės taip pat turėjo tai, kad tyrėjams duotuose [liudytojų] parodymuose buvo prieštaravimų. Todėl buvo pagrįstai manoma, kad pareiškėjas, būdamas laisvėje, „gali bandyti paveikti baudžiamojo proceso dalyvius (nuteistuosius, liudytojus ir kt.) ir sunaikinti įrodymus“. Be to, reikėjo atlikti daugiau ikiteisminio tyrimo veiksmų. Galiausiai buvo pagrindo manyti, kad pareiškėjas gali daryti naujus nusikaltimus.

2005 m. birželio 7 d. G. Bazurinas dalyvavo parodyme atpažinti ir iš trijų parodytų asmenų jis atpažino pareiškėją kaip „Alių“, t. y. asmenį, užsakiusį R. Grainio nužudymą.

2005 m. birželio 15 d. G. Bazurinas buvo apklaustas prokuroro ir raštu paliudijo, kad po to, kai jis atpažino Albrechtą, o 2005 m. birželio 7 d. į jį kreipėsi kitas kalinys. Dėl kalėjime vyraujančių santykių G. Bazurinas nenorėjo atskleisti minėto kalinio tapatybės. G. Bazurinas nurodė, kad minėtas kalinys jį informavo gavęs pasiūlymą „iš laisvės“ ir iš „Kauno nusikalstamo pasaulio“

sumokėti jam 200 000 litų už tai, kad jis neatpažintų pareiškėjo kaip R. Grainio nužudymo užsakovo. Į tai G. B. atsakė, kad jau buvo per vėlu, nes jis jau atpažino pareiškėją. Tada minėtas kalinys pareiškė, kad tokiu atveju jis turės pasitarti su pasiūlymą pateikusiais asmenimis.

Po keleto dienų, 2015 m. birželio 8 ar 9 d., tas pats kalinys pateikė naują pasiūlymą: G. Bazurinas turėtų pateikti rašytinį pareiškimą, kad birželio 7 d. atpažindamas pareiškėją jis suklydo. G. Bazurinas taip pat buvo informuotas, kad pareiškėjo gynėjai svarstė galimybę ginčyti parodymo atpažinti procedūros teisėtumą. Pareiškėjui tariamai pasiūlyta suma už ankstesnių parodymų pakeitimą išliko tokia pati.

2005 m. birželio 13 d. pareiškėjo gynėjas Vilniaus apygardos teismui pateikė skundą dėl 2005 m. gegužės 26 d. teismo nutarties skirti jo klientui suėmimą. Gynėjas skundėsi, kad teisėjas neleido jam susipažinti su bylos medžiaga ir kad dėl to procese nesilaikyta rungimosi principo.

Gynėjas pripažino, kad pareiškėjas anksčiau buvo teistas, bet tai įvyko prieš daugelį metų. Pareiškėjo gynėjas taip pat paprašė teismo G. B. parodymus vertinti kritiškai, nes minėtas nuteistasis galėjo turėti savų priežasčių apkaltinti pareiškėją. Be to, prokuroras nepateikė jokių faktinių duomenų, kurie patvirtintų jo įtarimą, kad pareiškėjas gali bandyti paveikti liudytojus.

Advokato žiniomis visi apie R. G. nužudymą žinių turintys liudytojai buvo izoliuoti nuo visuomenės ir nebuvo jokios realios galimybės juos paveikti. Be to, jei kas nors ir norėjo sutrukdyti įvykdyti teisingumą, toks asmuo tai jau būtų padaręs per 10 nuo nusikaltimo prabėgusių metų. Šiuo metu tai daryti nebuvo prasmės. Savo teiginiams, kad pareiškėjo buvimas laisvėje nesukels jokio pavojaus, pagrįsti gynėjas teismui pateikė dokumentus apie kliento šeiminę ir profesinę padėtį.

2005 m. birželio 27 d. Vilniaus apygardos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Tačiau apeliacinis teismas pažymėjo, jog „byloje nėra pagrįstų įrodymų, rodančių, kad pareiškėjas pats arba per trečiuosius asmenis bandytų paveikti liudininkus, nukentėjusiuosius, nuteistuosius ar kitus asmenis ar kad jis bandytų sunaikinti įrodymus“.  Pareiškėjas negali atsakyti dėl byloje užfiksuotų parodymų nenuoseklumo.

2005 m. lapkričio 24 d. Vilniaus apygardos teismas dar kartą pratęsė pareiškėjui kardomąjį kalinimą.

2006 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismas pripažino pareiškėją kaltu dėl R. Grainio nužudymo užsakymo. Priimdamas tokį nuosprendį, teismas rėmėsi G. Bazurino parodymais. Nors pareiškėjas neigė dalyvavęs nusikaltime ir kaltino G. Bazuriną šmeižtu, teismas pažymėjo, kad šio parodymai, kad nusikaltimą suorganizavo asmuo vardu „Alius“ buvo nuoseklūs.

Be to, pareiškėjo bendrovės banko sąskaitų išrašai, muitinės deklaracijos bei Kauno miesto savivaldybės dokumentai liudijo apie pareiškėjo ir R. Grainio finansinius sandorius.

Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad nuo nusikaltimo padarymo buvo praėję 11 metų. Per tą laikotarpį pareiškėjas nesislapstė, nors ir buvo nepagrįstai paskelbta jo paieška. Per visą laikotarpį nuo 1995 m. pareiškėjas nė karto nepažeidė įstatymo ir bylos medžiagoje nebuvo jokių duomenų, siejančių jį su organizuotu nusikalstamumu. Be to, pareiškėjas dirbo, išlaikė savo šeimą, įskaitant du nepilnamečius vaikus, ir dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Vis dėlto, atsižvelgęs į nusikaltimo sunkumą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas vis dar kėlė pavojų visuomenei. Galiausiai teismas konstatavo, kad dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų kaltės bausmė pareiškėjui

skirta praėjus daugeliui metų po nusikaltimo. Todėl labai griežtos bausmės skyrimas prieštarautų teisingumui. Tinkama laikytina 8 metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Į šį laikotarpį buvo įskaičiuotas pareiškėjo kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2005 m. gegužės 25 d. iki 2006 m. balandžio 25 d.

Apskundęs šį nuosprendį Lietuvos apeliaciniam teismui, 2007 m. gegužės 18 d. pareiškėjas buvo išteisintas. Teismas konstatavo, kad pagrindinio kaltinimo liudytojo G. B. parodymai, patvirtinantys pareiškėjo kaltę, įskaitant 1998 m. parodymų patikrinimo vietoje pateiktus parodymus, pareiškėjo atpažinimą per policijos surengtą parodymą atpažinti bei per akistatą pateiktus parodymus, buvo nelogiški, prieštaraujantys kitiems įrodymams ir nenuoseklūs. Buvo tikėtina, kad duodamas tokius parodymas G. Bazurinas siekė palengvinti savo padėtį.

Šiuo atžvilgiu Lietuvos apeliacinis teismas dar pažymėjo, kad G. Bazurinas siekė sumenkinti savo paties vaidmenį R. Grainio nužudyme. Dėl šios priežasties 2003 m. birželio 19 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė prokuroro ir G. Bazurino prašymą sušvelninti bausmę.

Be to, Lietuvos apeliacinis teismas pabrėžė, kad nebuvo pakankamai kitų įrodymų, kurie leistų susieti pareiškėją su nusikaltimu. Apeliacinis teismas įpareigojo pareiškėją iš suėmimo paleisti.

Aukščiausiasis Teismas pareiškėją išteisinantį nuosprendį panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo. 2009 m. kovo 13 d. Lietuvos apeliacinis teismas pareiškėją vėl išteisino, patvirtindamas savo ankstesnę išvadą, kad G. Bazurino parodymai prieš pareiškėją buvo nenuoseklūs.

Lietuvos apeliacinis teismas priėmė atskirąją nutartį, pažymėdamas, kad įtariamojo paieška gali būti paskelbta, jei įtariamojo gyvenamoji vieta nežinoma tyrėjams, ir jie tokiu atveju privalo imtis priemonių įtariamajam surasti. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nuo tyrėjų niekada nesislapstė. Priešingai, jis gyveno savo bute Kaune, dalyvavo automobilių ralio varžybose užsienyje, 2003 m. ralyje „Aplink Lietuvą“ laimėjo Prezidento taurę ir tais pačiais metais net buvo išrinktas Ralio komiteto pirmininku. Be to, pareiškėjas ir automobiliu, ir kaip oro linijų keleivis net 10 kartų kirto Lietuvos valstybės sieną, dirbo savo privačioje bendrovėje ir mokėjo socialinio draudimo įmokas. Visa tai vyko tuo laikotarpiu, kai buvo vykdoma 2002 m. rugsėjo 2 d. paskelbta pareiškėjo paieška. Pareiškėjas nebuvo nė karto iškviestas į prokuratūrą, ir nė vieno iš pareiškėjo šeimos narių policija nepasiteiravo apie pareiškėjo buvimo vietą, niekada pas juos nesilankė.

 

Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad prokuroras sąmoningai ir nepagrįstai paskelbė pareiškėjo paiešką, prieš tai net neiškvietęs jo į apklausą ir nesiėmęs jokių realių priemonių jo buvimo vietai nustatyti. Apeliacinis teismas taip pat konstatavo, kad 2005 m. prokuroras sąmoningai suklaidino teismus, sprendžiančius pareiškėjo suėmimo klausimą, pateikdamas jiems akivaizdžiai neteisingą informaciją. Tai rodo, kad prokuroras turėjo kitų tikslų, tačiau šių aplinkybių tyrimas nepateko į Lietuvos apeliacinio teismo kompetenciją. Vis dėlto gali būti, kad dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas buvo neteisėtai laikomas suimtas beveik dvejus metus – nuo 2005 m. gegužės 25 d. iki 2007 m. gegužės 18 d. Todėl Lietuvos apeliacinis teismas įpareigojo Generalinę prokuratūrą nustatyti, ar prokuroras nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi (pagal Lietuvos įstatymus tai yra nusikaltimas).

2009 m. birželio 19 d. generalinio prokuroro pavaduotojas nutarė, kad prokuroras jokio nusižengimo nepadarė. Priešingai, būtent policijos pareigūnai tinkamai neatliko savo pareigų, nesugebėdami nustatyti pareiškėjo buvimo vietos.

Galiausiai generalinio prokuroro pavaduotojas nustatė, jog vienas policijos tyrėjas pareiškėjo paiešką organizavo nenuosekliai. Nors jo veiksmai galėjo būti prilyginti tarnybiniam nusižengimui, tyrėjas jau nebedirbo policijos sistemoje ir negalėjo būti nubaustas.

 2009 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar kartą perdavė pareiškėjo baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2011 m. spalio 25 d. Lietuvos apeliacinis teismas pripažino pareiškėją kaltu dėl R. Grainio nužudymo organizavimo, siekiant išvengti savo ir kitų asmenų 200 000–280 000 USD dydžio skolos R.G. grąžinimo. Pareiškėjas buvo nuteistas 5 metų laisvės atėmimo bausme.

 2012 m. gegužės 8 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, iš naujo išaiškinęs baudžiamojo įstatymo nuostatas, paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo pareiškėjui skirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė.

Remiantis naujausia iš pareiškėjo gynėjo gauta informacija, 2015 m. sausio mėn. pareiškėjas buvo paleistas į laisvę anksčiau laiko.

EŽTT konstatavo, kad  Konstitucijos 31 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.

Bylai reikšmingu metu galiojusiame Baudžiamojo proceso kodekse buvo nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas kaltinamąjį, kuris yra laisvėje, į apklausą iškviečia šaukimu. Šaukimas turi būti įteiktas pasirašytinai. Jei kaltinamojo jo gyvenamojoje vietoje nėra, šaukimas gali būti įteiktas jo šeimos nariams. Jei kaltinamojo gyvenamoji vieta nežinoma, ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali paskelbti paiešką ir imtis priemonių jį surasti.

Remiantis Baudžiamojo proceso kodekso 177 ir 181 straipsniais, ikiteisminio tyrimo duomenys yra neskelbtini. Įtariamajam ar jo gynėjui gali būti leista susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir daryti jos kopijas, tačiau, jei toks susipažinimas, prokuroro manymu, galėtų pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei, jis turi teisę neleisti įtariamajam ar jo gynėjui susipažinti su visais ikiteisminio tyrimo duomenimis ar jų dalimi.

Ikiteisminiam tyrimui pasibaigus ir surašius kaltinamąjį aktą, gynėjui leidžiama susipažinti su visa baudžiamosios bylos medžiaga.

 

Remiantis Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalimi, dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo institucijų arba teismo veiksmų baudžiamojoje byloje gali būti pateiktas civilinis ieškinys, siekiant turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Remiantis minėta nuostata, žalos atlyginimo gali būti reikalaujama dėl neteisėto nuteisimo, suėmimo ar sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo ir neteisėto administracinės nuobaudos paskyrimo.

Teismas mano, kad pareiškėjo skundas nagrinėtinas remiantis Konvencijos 5 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta:

„4. Kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar kalinant, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl jo kalinimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį paleisti.“

A. Priimtinumas

1. Šalių teiginiai

a) Vyriausybė

58. Visų pirma Vyriausybė tvirtino, kad skundas buvo nepriimtinas, nes pareiškėjas nepanaudojo civilinėje teisėje numatytos teisinės gynybos priemonės ir nereikalavo žalos atlyginimo iš valstybės ir dėl kardomojo kalinimo skyrimo procedūros, ir dėl tokios kardomosios priemonės teisėtumo bei pagrįstumo.

Vyriausybė taip pat tvirtino, kad skundas buvo akivaizdžiai nepagrįstas. Pareiškėjas pabrėžė, kad jo skundas buvo grindžiamas ne tvirtinimu, kad jis patyrė žalą dėl nepagrįsto suėmimo, bet tvirtinimu, kad jo teisė į rungimosi principu pagrįstą bylos nagrinėjimą buvo pažeista, kai Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2005 m. gegužės 26 d. paskyrė jam kardomąją priemonę – suėmimą.., nes teismas turėjo galimybę susipažinti su pareiškėjo baudžiamosios bylos medžiaga, o pareiškėjui ir jo gynėjui šie dokumentai atskleisti nebuvo.

Pareiškėjas nurodė, kad po R. Grainio nužudymo 1995 m. jis gyveno Lietuvoje ir nesislapstė nuo teisėsaugos. Nors 1998 m. lapkričio 9 d. G. Bazurinas tyrėjams nurodė pareiškėjo gyvenamąją vietą Kaune, pareiškėjas niekada nebuvo iškviestas į apklausą.

Iki jo sulaikymo 2005 m. jis buvo pasikeitęs savo asmens dokumentus, mokėjo mokesčius, buvo įsidarbinęs, ne kartą kirto valstybės sieną, dalyvavo automobilių ralio varžybose. Taigi jis turėjo teisę sužinoti, kodėl staiga buvo nuspręsta jį suimti.

Be to, pareiškėjas tvirtino, kad G. Bazurinas prieš jį liudijo norėdamas padėti prokurorui, kuris, atsilygindamas G. Bazurinui už pagalbą, paprašė teismų sušvelninti jam skirtą bausmę. Šiuo klausimu pareiškėjas pažymėjo, kad G. Bazurinas (G.B.). iš pradžių buvo nuteistas 19 metų laisvės atėmimo bausme. Pasak pareiškėjo, prokuroras šį nuosprendį apskundė ir paprašė G. B. skirti 13 metų laisvės atėmimo bausmę. Po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas sutrumpino G. B. skirtą bausmę iki 15 metų, prokuroras šį sprendimą vėl apskundė, tvirtindamas, kad bausmė vis dar buvo per griežta. Tada Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sutrumpino G. B. skirtą bausmę iki 14 metų, bet pažymėjo, kad prokuroro prašymas buvo nesuderinamas su bylos medžiaga.

Todėl pareiškėjas paprašė Teismo kritiškai įvertinti G. B. duotus parodymus apie jam skirtus parodymus. Kalbant apie 2005 m. birželio 7 d. liudytojui G. Bazurinui tariamai darytą spaudimą, keista, kad G. B. prokuroro apie sulauktus grasinimus neinformavo visą savaitę.

 

 Teismas visų pirma pažymi, kad pareiškėjas 2005 m. buvo sulaikytas dėl 1995 m. įvykdyto nužudymo. Atsižvelgdamas į tai, kad nuo nusikaltimo praėjo 10 metų, Teismas mano, kad šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo tų atvejų, kai pareiškėjas sugaunamas vykdant nusikaltimą

(žr., pavyzdžiui, Ramishvili and Kokhreidze v. Georgia, no. 1704/06, §§ 124-

127, 2009-01-27). Todėl Teismas pritaria pareiškėjo argumentui, kad jis juo labiau turėjo pagrįstą teisę sužinoti, kokie įrodymai jį siejo su nusikaltimu, kad galėtų užginčyti jų reikšmingumą, kai buvo sprendžiamas jo suėmimo teisėtumo klausimas.

Išnagrinėjęs minėtus keturis dokumentus, kuriuos jam pateikė šalys, Teismas pripažįsta, kad juose labai konkrečiai aprašyta, kaip nusikaltimas buvo suplanuotas ir įvykdytas. Tačiau, kadangi minėtuose dokumentuose nepaminėti jokie įrodymai, pateikta informacija tebuvo prokuroro atliktas faktinių aplinkybių aprašymas, remiantis bylos dokumentuose esančiais duomenimis

Teismo nuomone, vargu ar kaltinamasis gali užginčyti tokio aprašymo patikimumą, jei jis nesupažindintas bent su dalimi konkrečių įrodymų, kuriais grindžiami kaltinimai.

Per 2005 m. gegužės 26 d. posėdį, kai pareiškėjas pirmą kartą stojo prieš teismą, jo advokatas ginčijo jo suėmimo būtinumą ir paprašė pateikti jo kliento kaltę patvirtinančius įrodymus. Prokuroras atsakė, kad gynėjas supažindintas „tiek, kiek reikia“ ir atmetė jo prašymą susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, nes susipažinimas su šiais dokumentais galėtų sukelti pavojų tyrimo sėkmei (žr. šio sprendimo 23 punktą).

Vyriausybė pripažino, kad G. Bazurino parodymai atliko lemiamą vaidmenį priimant sprendimą pareiškėją suimti (žr. šio sprendimo 69 punktą).

Šiuo atžvilgiu Teismas norėtų atkreipti dėmesį, kad G. Bazurino parodymai vėliau dukart Apeliacinio teismo buvo pripažinti nenuosekliais, nepatikimais ir prieštaringais.

Šiame kontekste Teismas primena, kad būtinumo skirti kardomąjį kalinimą nustatymas ir vėlesnis kaltės vertinimas yra pernelyg glaudžiai susiję, kad pirmuoju atveju būtų galima neleisti susipažinti su dokumentais, nors antruoju atveju įstatymas reikalauja tokią galimybę sudaryti.

Be to, nors Teismas negali atsakyti į klausimą, ar G. Bazulinas veikė išvien su prokuroru ir parodymus prieš pareiškėją davė siekdamas pagerinti savo padėtį, Teismas negali praleisti pro pirštus Apeliacinio teismo pastabos, kad prokuroro ir G. Bazulino prašymas sušvelninti jam skirtą bausmę prieštaravo įstatymams.

Teismas pažymi, kad, kaip matyti iš Teismui pateiktų dokumentų, trys asmenys jau buvo pripažinti kaltais dėl R. Grainio nužudymo,  t. y. šie nuosprendžiai buvo priimti anksčiau, nei įvyko pareiškėjo sulaikymas ir teismo posėdis dėl pareiškėjo suėmimo 2005 m.

Toliau Teismas aptars pareiškėjo paiešką, kuria, kaip prokuroras nurodė per 2005 m. gegužės 26 d. posėdį, taip pat buvo grindžiamas pareiškėjo suėmimas. Šiuo atžvilgiu Teismas negali suprasti, kaip su šia paieška susijusių įrodymų atskleidimas gynėjams per posėdį galėjo pakenkti ikiteisminiam tyrimui. Išties, kaip pažymi pareiškėjas, Lietuvos apeliacinis teismas tik vėliau, nagrinėdamas bylą iš esmės, nustatė, kad tokie dokumentai, kaip šaukimas į teismą ir pati paieškos byla, iš tikrųjų niekada neegzistavo – aplinkybės, kurių nurodyti jam  suėmimą paskyrusiam teismui pareiškėjas neturėjo galimybės. Iš tikrųjų, kaip patvirtino Lietuvos apeliacinis teismas, pareiškėjo paieška ir Europos arešto orderis buvo vieni iš esminių pagrindų, kuriais remiantis skirtas ir vėliau pratęstas pareiškėjo kardomasis kalinimas (žr. šio sprendimo 41 punktą).

Atsižvelgdamas į tai, kad Vyriausybė neįrodė, kad pareiškėjui buvo išties tinkamai sudarytos galimybės susipažinti su paieškos dokumentais, ir įrodinėjimo našta šiuo klausimu tenka Vyriausybei, Teismas konstatuoja, kad pareiškėjui buvo neleista pasinaudoti dar viena procesine priemone.

Galiausiai Teismas neprivalo ginčyti nacionalinių teismų išvadą, jog vien tai, kad įvykdytas sunkus nusikaltimas, už kurį gresia laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, savaime suteikia pagrindą pareiškėjo kardomajam kalinimui.

 Vis dėlto Teismas mano, jog šis pagrindas tebuvo pasekmė to, kad būtent pareiškėjas buvo įtariamas R. Grainio nužudymo organizavimu. Kaip Teismas jau konstatavo pirmiau, tuo metu, kai suėmimo klausimas buvo sprendžiamas Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme, gynėjui nebuvo atskleisti jokie konkretūs pareiškėją su nužudymu siejantys duomenys, kurie būtų jam leidę atlikti kryžminę apklausą prokuroro argumentų tvirtumui patikrinti.

Remiantis pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, koks svarbus buvo bylos turinys, ypač G. B. parodymai bei nepagrįstai paskelbta pareiškėjo paieška, kurių pareiškėjas negalėjo tinkamai užginčyti, nes apie juos jam nebuvo pranešta, konstatuotina, kad Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme vykęs procesas, kurio metu pareiškėjui skirtas kardomasis kalinimas, neatitiko Konvencijos 5 straipsnio 4 dalyje numatytų garantijų. Taigi minėta nuostata buvo pažeista.

II. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS

86. Konvencijos 41 straipsnyje nustatyta:

„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą, tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“

A. Žala

87. Pareiškėjas pareikalavo atlyginti 200 000 EUR dydžio neturtinę žalą.

88. Vyriausybė ginčijo reikalaujamą sumą kaip nepagrįstą ir pernelyg didelę.

89. Teismo nuomone, neįmanoma nustatyti ir todėl jis negali spėlioti, ar Vilniaus 2-asis apylinkės teismas būtų pareiškėjui skyręs kardomąjį kalinimą, jei 5 straipsnio 4 dalis nebūtų pažeista. Dėl pareiškėjo nusivylimo, kurį jis tariamai patyrė nesant tinkamų procesinių garantijų dėl jo suėmimo, Teismas daro išvadą, kad remiantis konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis pakanka konstatuoti pažeidimą (žr. Nikolova, § 76, Garcia Alva, § 47, minėtos pirmiau; ir Lietzow v. Germany, no. 24479/94, § 52, ECHR 2001-I).

B. Išlaidos ir sąnaudos

90. Pareiškėjas taip pat reikalavo 2 855 LTL (apie 826 EUR) bylinėjimosi Teisme išlaidoms ir sąnaudoms padengti. Į šią sumą įtraukta 2 360 LTL (683 EUR) teisinio atstovavimo pateikiant šią peticiją Teismui išlaidų ir 495 LTL (143 EUR) vertimo išlaidų.

91. Vyriausybė ginčijo šį reikalavimą.

92. Atsižvelgiant į Teismo praktiką, išlaidos ir sąnaudos pareiškėjui priteisiamos tik tuo atveju, jei nustatoma, kad jos buvo išties patirtos, būtinos ir pagrįsto dydžio. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdamas į turimus dokumentus ir pirmiau nurodytus kriterijus, Teismas pareiškėjui priteisia visą reikalaujamą sumą.

DĖL ŠIŲ PRIEŽASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI:

1. Skelbia skundą dėl teismo proceso teisingumo dėl pareiškėjo kardomojo kalinimo peržiūrėjimo priimtinu.

2. Nusprendžia, kad buvo pažeista Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis.

3. Nusprendžia, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankamas ir teisingas atlyginimas už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

4. Nusprendžia:

a) atsakovė valstybė per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sprendimas taps galutinis pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, turi atsakovui sumokėti 826 EUR (aštuonis šimtus dvidešimt šešis eurus) ir bet kokius pareiškėjui taikytinus mokesčius sąnaudoms ir išlaidoms atlyginti;

b) nuo minėto trijų mėnesių termino pabaigos iki sprendimo įvykdymo dienos per įpareigojimų nevykdymo laiką nuo minėtos sumos turės būti mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos Centrinio Banko skolinimo normą, pridedant tris procentus.

5. Atmeta likusią pareiškėjo reikalavimo dėl teisingo atlyginimo dalį.

Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2016 m. sausio 19 d., vadovaujantis Teismo reglamento 77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.

 

Facebook komentarai
Back To Top