skip to Main Content

 

 

Atėjo momentas, kai neapykantos kalba tapo didesne grėsme demokratijai ir spaudos laisvei, nei pati neapykantos kalba

https://www.gatestoneinstitute.org/9190/media-censorship-muslims-terrorists

Prancūzijoje teroristai niekada nevadinami musulmonų teroristais, bet „lunatikais“, Maniakais“ ir „jaunimu“.

Pulti spaudos laisvę jau nebėra neapykantos kalba, tai taisyklė

 

Jeigu paklausytų šių rekomendacijų, britų vyriausybė suteiktų musulmonų organizacijoms monopolį – jos vienintelės galėtų teikti informaciją apie save. Tai yra puikus totalitarizmo pavyzdys

 

Pagal ES komisijos prieš rasizmą ir netoleranciją (ECRI – European Commission against Racism and Intolerance), kuri yra Europos tarybos padalinys – britų spaudą reikia kaltinti dėl didėjančios netolerancijos ir rasinių neramumų.

 

Spalio 4 d. ECRI išleido pranešimą, skirtą tik Didžiajai Britanijai. Pranešime sakoma: 

 

„…kai kuri tradicinė spauda, ypač bulvarinė…yra atsakinga už diskrinimacine ir provokuojančią terminologiją…pvz., The SUN išspausdino straipsnį 2015 balandį : „Gelbėjimo laivai? Aš panaudočiau patrankas, kad sustabdyti migrantus“, kuriame apžvalgininkai migrantus lygino su tarakonais.

 

The Sun taip pat išspausdino antraštę : „vienas iš penkių Britanijos musulmonų simpatizuoja džihadistams“, kartu įdėtami ir peiliu ginkluoto teroristo nuotrauką.

 

ECRI praneša, kad tarp britų laikraščių antraščių ir musulmonų saugumo Anglijoje yra tiesioginis ryšys – kitaip sakant, laikraščiai kaltinami tuo, kad skatina skaitytojus vykdyti „islamofobinius“ aktus prieš musulmonus.

 

ECRI nurodo, kad kadangi musulmonai jaučiasi nesaugūs, ypač po paskutinių įvykių dėl islamo valstybės terorizmo, ir kad spauda pila žibalą į ugnį, skatindama nepakantumą musulmonams, kurie gyvena JK.

 

 

 

ECRI remiasi Matthew Feldman, Teesside Universiteto profesoriaus studija, kurioje aprašomi antimusulmoniškai aktai prieš ir po teroro aktų.

 

Per septynias dienas iki žudynių  Charlie Hebdo redakcijoje Paryžiuje, kur buvo nužudyti 12 žmonių, buvo pranešimų apie 12 incidentų su musulmonais, po žudynių – 45 pranešimai.

 

Panaši proporcija ir dėl musulmonų teroro atakų Sidnėjuje ir Kopenhagoje.

 

Todėl, pasak ECRI ir jos išlaikomų profesorių, kai musulmonų teroristai nužudo žmones, ir spauda praneša, kad žudikai buvo musulmonai, tai ne žudikai, o spauda skatina „islamofobiškų“ incidentų skaičių Anglijoje. 

 

Pasak ECRI vadovor Christian Ahlund, „ne atsitiktinai rasistinių išpuolių skaičius auga JK, nes auga netolerancija laikraščiuose ir net tarp politikų kalbų“.

 

ECRI didžiausia problema yra :

 

„…kai spauda pabrėžia, kad musulmonų ideologija yra teroro aktų šaknis, ir skiria tam didelį dėmesį, pavojus musulmonams padidėja labiau, negu tada, kai teroro motyvacija yra nesureikšminama“.

 

Tiesa, pranešime nekalbama, kokie gali būti „alternatyvūs teroro paaiškinimai“.

 

Tačiau tai galima rasti Prancūzijos spaudoje – kai musulmonas užpuola kareivį ir bando atimti jo ginklą, jis nėra arabas teroristas, tačiau „lunatikas“.

 

 

 

Tokios „lunatikų“ atakos – labai dažnas reiškinys Prancūzijoje.

 

Prancūzijos spauda net nemini teroristų vardų – pasakius, kad tai Muhamedas, gali sukelti kerštą prieš musulmonus. Kita vertus, musulmonų gaujos negali būti susietos su prievarta, todėl jos vadinamos „jaunimo gaujomis“. Musulmonai nusikaltėliai šioje šalyje nevadinami teroristais, tačiau lunatikais, maniakais ir jaunuoliais.

 

Didžiojoje Britanijoje spauda nėra tokia mandagi – jie puikiai supranta, ko nori ES – uždrausti naudoti žodį „musulmonas“ kartu su žodžiais „teroro aktais“.

 

Tokia praktika, kai ES uždraus žurnalistams rašyti apie musulmonus yra tokia pati cenzūra, kuią naudoja sovietai, kurie cenzūruodavo tiesą.

 

O štai yra „rekomendacijos“ Didžiosios Britanijos vyriausybei:

 

 „establish an independent press regulator“;

 

 „rigorous training for journalists to ensure better compliance with ethical standards“;

 

 „review the provisions on incitement to hatred with a view to making them more effective and usable“;

 

 „establish a real dialogue with Muslims in order to combat Islamophobia. They should consult them on all policies which could affect Muslims“;

 

 amending the Editor’s Code of Practice to ensure that members of groups can submit complaints as victims against biased or prejudicial reporting concerning their community“

 

By following these recommendations, the British government would place Muslim organizations in a kind of monopoly position: they would become the only source of information about themselves. It is the perfect totalitarian information order. If a breach of that kind would open in the future, no doubt all the lobbies would rush into the breach: political parties, Protestants, Catholics, Jews, multinationals, everyone.

 

The British government did not fall into the trap, and firmly rebuffed ECRI’s demands. It told the European council body:

 

„The Government is committed to a free and open press and does not interfere with what the press does and does not publish, as long as the press abides by the law.“

 

In Great Britain, and in all countries of European Union, anti-hate laws already exist. Created to guard against the kind of xenophobic and anti-Semitic propaganda that gave rise to the Holocaust, national hate speech laws have increasingly been invoked to criminalize speech that is merely deemed insulting to one’s race, ethnicity, religion, or nationality.

 

These laws have also been invoked often by Islamists to sue against anti-Islamist speech (cartoons of Muhammad, blasphemy against Islam, etc.) as manifestations of „racism“ — fortunately with little success. Most court cases that Islamists have initiated have failed because Islam is not a race.

 

Agnes Callamard, expert on human rights, writes in reference to the United Nations Charter:

 

„ARTICLE 19 recognises that reasonable restrictions on freedom of expression may be necessary or legitimate to prevent advocacy of hatred based on nationality, race, religion that constitutes incitement to discrimination, hostility or violence. The organisation does not extend such legitimate restrictions to offensive and blasphemous expressions.“

 

It is disturbing to wonder how long the EU will strongly engage its experts and influence to cut through existing legal obstacles, in a quest to criminalize any type of criticism of Islam, and to submit to the values of jihad.

 

Yves Mamou, based in France, worked for two decades as a journalist for Le Monde.

 

 Follow Yves Mamou on Facebook

Facebook komentarai
Back To Top