skip to Main Content

Emigrantės išpažintis (1)

 Emigracija iš Lietuvos-tai plati tema. Tai daug svarstymų kelianti tema. Kokie emigracijos mastai? Ar emigracija kenkia Lietuvai? O gal kaip tik padeda ir tame daugiau pliusų nei minusu? O  gal emigracijos banga jau slūgsta?  Konkrečiai nagrinėjant šią temą, pasimato įvairūs mitai ir atsiskleidžia tikrovė. Nuo 1990 metų iš Lietuvos  į Vakarus išvyko virš pusantro milijono žmonių. Dauguma jų –tai ekonominiai pabėgeliai, išvykę savanoriškai-priverstiniu būdu, bėgdami nuo skurdo, nuosmukio ir neteisingumo. Šie trys reiškiniai, kaip ir paplitusi korupcija, vis labiau klampina Lietuvą į pelkę, tenka pripažinti-vyksta tikra valstybės erozija. Ir didžiuliai emigracijos mastai-kai iš gimtojo krašto jau išvyko trečdalis gyventojų, dar labiau gilina ekonominę, socialinę ir kultūrinę Lietuvos krizę. 

Nagrinėjant emigracijos problemas, daug padėjo bendravimas su mokslininku, aktyviu visuomenininku docentu E. Satkevičiumi. Šis kaunietis jau daug metų nagrinėja masinės emigracijos priežaastis, jos mastus ir pastoviai teigia-,,Turime imtis priemonių emigracijos bangai, kurią jau galime įvardyti masine deportacija į Vakarus, pažaboti. Kitaip Lietuvai gresia visiškas žlugimas. Jei nebus pažangių permainų, jau už dvidešimties metų Lietuvai galutinai žlugs”. Tik šiandien pagrinde nagrinėsime ne  teorinius emigracijos aspektus, o praktines emigracijos pasėkmes.  Apie tuos emigrantus iš Lietuvos, kurie užsienyje buvo apgauti, pažeminti, faktiškai buvo šių laikų vergais, dar 2012-2014 metais teko nemažai bendrauti su  Vyrų krizių centro direktore O.Liutkevičiene, ta tema teko parengti ir straipsnį. Emigracijos problemas aptardavome ir su Lietuvos žmogaus teisių stebętojų sąjungos pirmininku D.Šulcu. O dabar panagrinėkime konkrečią istoriją-emigrantės iš Airijos  Loretos patirtis. Ji dėl įvairių problemų kreipėsi dar rugsėjo menesį-jos teigimu, viena pagrindinių problem ta, jog prieš eilę metų jos buvęs vyras pagal teismo sprendimą įgijo teisę auginti dukrą ir įvairiais būdais trukdo bendrauti su dukra, pastaruoju metu net atvirai grasina, tyčiojasi. O spalio pabaigoje įvykęs paslaptingas įvykis išvis suneramino-į Loretos namus isiveržę asmenys ją sumušė, vietos policija vykdė formalų nusikaltimo tyrimą, bet taip ir nesurado nusikaltėlių.

Loreta Timaitė kilusi iš Žemaitijos, iš Plungės rajono. Jai teko gyventi ir  Plungės rajone, ir Palangoje, ir kitose Lietuvos vietose. Bet sunki situacija vertė išvykti iš gimtojo krašto. Loreta taip prisimena  savo išvykimą į Airiją ir  teigia : -,, Į Airiją atvykau 1999 metais. Tuo metu Lietuva dar nepriklausė Europos Sąjungai. Prašiau prieglobsčio, dirbau pas ūkininkus, veliau vaikus prižiūrejau. 2000 metų rudenį jau atsivežiau į Airiją ir savo  sūnų. 2001 metais į Airiją atvyko mano draugė kartu su dukra.  Gyvenom kartu, tai nusprendėm kad viena dirba, o kita prižiūri vaikus. Toks modelis tikrai tiko-pakaitomis dirbdavome, arba aš, arba draugė,  ir vaikai buvo normaliai prižiūrimi. Fermoje, kurioje dirbome,  šeimininkavo vietinis airis. Derekas(toks jo vardas) buvo vidutinio amžiaus nelabai kalbus vyriškis. Faktiškai tos fermos savininkai buvo jo tėvai, bet pagrindinius reikalus tvarkė jis. Aš jau gerai mokėjau anglų kalba, tai su manimi jis bendraudavo, kartais prašydavo pabūti vertėja bendraujant su kitais lietuviais. Palaipsniui suartėjome. Po kurio laiko pasijutau  nėščia, nėštumo nenutraukiau. Gimė sveika dukra, labai tuo džiaugiausi. Derekas su manimi normaliai bendravo.  Pamaniau kad geresnio vyro nesurasiu. Bet po kurio laiko pastebėjau, kad jis keliauja pas kitas moteris, dažnai girtauja, tampa ciniškas ir grubus. Kurį laiką negyvenom kartu. 

Bet vėliau jam atleidau.  Pasakiau sau-kad noriu tureti pilną šeima. Gyvenome kartu, bet po kurio laiko vėl atsirado daug problemų-Derekas keliavo pas kitas moteris, buvo grubus, nepakantus. Tada išsiskyrėme. Jis  ėmėsi žygių perimti dukros  Olivijos globą, per teismus to pasiekė. Tada ėmė  trukdyti bendrauti su dukra-tiek man, tiek mano mamai. Buvo sunku, tačiau nepasidaviau. Užsiimu smulkiu verslu, normaliai pragyvename(gyvenu kartu su mama ir jau suaugusiu sūnumi, kuris dirba ir mokosi). Tačiau Airijoje  jaučiuosi antraeiliu žmogumi, iš vienos pusės-dalis vietos žmonių draugiškai bendrauja, bet iš kitos pusės-vietos biurokratai iškylus konfliktinei sirtuacijai, visada stoja į vietinių pusę, policija į  emigrantų skundus reaguoja   vangiai. Tai parodė ir tyrimas-kurio policija ėmėsi dėl mano sumušimo. Aiškiai matėsi, kad pareigūnai dirbo aplaidžiai. Tiksliai nežinau kas mane užpuolė, ir abejoju-ar tie asmenys bus nustatyti,  bet keliu versiją-kad galimai su tuo susijęs buves vyras, kuris man ne kartą ciniškai grasindavo ”.

Lietuvos viešoj erdvėje oficialūs įtakingi asmenys postringauja, jog laukia grižtant emigrant. Tik čia ir iškyla svarus klausimas-ar tikrai tie emigrantai laukiami?  Šia tema pasisako ir Loreta: ,,Įdomu bus pamatyti, kaip  Lietuvos vyriausybė padeda sugrižti emigrantams. Nors dar gyvenu Airijoje,  bet savo ateities viltis sieju su Lietuva, planuoju grižti į gimtinę”. Tad puikiai matosi emigracijos ,,rojus”-tai gyvenimas toli nuo gimtinės, tai dažnai patiriamas emocinis bei fizinis smurtas, tai tikri psichologiniai sunkumai-kai žmonės nenori gyventi svetur, bet yra priversti tai daryti. Kai svarstau Loretos istoriją, tai norisi iškelti kur kas  platesnį klausimą-kokios  yra masinės emigracijos priežastys, be tų jau įvardytų straipsnio pradžioje? Kodėl tiek žmonių išvyko, o grižta tik labai nedaug?  Nors daug emigrantų dažnai prisimena Lietuvą, o atvykę į gimtinę atostogauti, dažnai išvyksta į Airiją, Angliją, Norvegija, Ispaniją ar kitas šalis su ašaromis akyse. 

Štai ir Loreta teigia :  ,,Dažnai prisimenu Lietuvą. O kai atvykstu į gimtinę, tai viskas čia taip sava, miela, tiesiog nesinori vykti atgal. Bet esu priversta grižti, tokia padėtis. Tik aišku-turiu  vilčių, kad grišiu į Lietuvą. Ir tai bus jau artimoje ateityje”. Taigi-kodėl žmonės palieka gimtinę, o grįžti dažnai negali? Ir priėjau prie išvados- su tuo susijęs teroras. Ne, ne tas ginkluotas teroras, apie kurio tariamas grėsmes postringauja įvairios Lietuvos slaptosios tarnybos  bei korumpuoti politikai.  Ir kadangi nėra tikrų teroristų grupuočių, tai jie bando  visaip meluoti ir teroristais jau net kartais įvardija taikius kairiuosius aktyvistus, visuomenininkus, antifašistus, net jų antikarinę ir antifašistinę veiklą bando pritempti prie Lietuvos BK 121 straipsnio(Antikonstitucinių grupių kūrimas). Tačiau šis straipsnis skirtas ginkluotoms grupuotėms, kurios vykdo masinius pastatų užėmimus ir panašius drastiškus veiksmus. Bet toks teroras Lietuvai bent kol kas negresia. 

Tačiau dabartinė  reali Lietuvos grėsmė-tai ekonominis ir psichologinis teroras-daug žmonių tiesiog žlugdo pernelyg menkos pajamos(nuo 130 iki 360 eurų per mėnesį), gaunant tokias sumas prie europietiškų kainų normaliai pragyventi neįmanoma, skurdas tiesiog žvelgia į akis, žlugdo tariamos rinkos(o iš tiesų antirinkos) mechanizmai, jau įdiegti net ir švietimo sistemoje, sveikatos apsaugoje(Lietuvoje įvesta itin brangi aukštojo mokslo sistema, ir jaunimui mokytis sudėtinga, jie dažnai priversti tapti bankų bei greitujų kreditų bendrovių vergais), įsigalėjo ir darbdavių savivalė, išnaudojimas(daug žmonių priversti dirbti viršvalandžius, už kuriuos neapmokama, darbo sąlygos dažnai prastos, o kai kurie darbdaviai tiesiog atvirai žemina savo darbuotojus), brutalios biurokratijos  įsigalėjimas-įtakingi biurokratai rodo savo galią, dažnai nesiskaito su piliečių interesais, visaip juos žemina ir dar piktnaudžiauja savo padėtimi(ciniškai grobsto valstybės lėšas, išsirašo sau didžiules premijas ir priedus prie atlyginimų, vyksta į prabangias komandiruotes). Daug žmonių mato tą padėtį ir tiesiog nusivilia tokia valstybe, kurioje daugelis piliečių tėra de facto antraeiliai žmonės, klesti tik siauros išrinktujų kastos, kurios lobsta daugumos žmonių sąskaita, dar perka brangiai kainuojančius ginklus(tankus, šarvuočius, haubicas), o tam, kad nukreipti dėmesį nuo tikrujų problemų, dar pastoviai seka pasakėles apie Rusijos  gresmes ir tariamai labai pavojingus Lietuvos vidaus priešus(iš tiesų taikius visuomenininkus, žurnalistus, antifašistus, kurie pasisako už taiką, už tikros valstybės atkūrimą, prieš karo kurstymą ir klestinčią korupciją, prieš žmonių išvarymą į Vakarus). Tai pirmoji straipsnių ciklo dalis, pratesime  pasakojimą apie Loretos emigracijos vingius ir  svarstysime-ar galima pristabdyti didžiulės emigracijos bangą bei sudaryti sąlygas didelei daliai emigrantų grįžti į gimtinę?

 

Giedrius Grabauskas

 

Facebook komentarai
Back To Top