skip to Main Content

Editos istorija: atimti 4 vaikai Didžiosios Britanijos plėšikiškų tarnybų, ir Lietuvos institucijos trukdo susigrąžinti juos!

Kristina Sulikienė

Visuomenę stengiamasis svaiginti vieno Gabrieliaus Bumbulio istorija, ir ta istorija grimzta toliau į beviltiškumo lygmenį, ir tos istorijos „kovotojai“ jau baigia vienas kitam atlapus perplėšti, kas „geresnis“, kas daugiau kovojo šitoje beviltiškoje istorijoje – taigi, kieno nuopelnai didesni, nieko nenuveikiant, kaip ir kitose, pasirodo, 20 bylų.

 Norvegijos vertėja man per „skype“ vasario mėnesį minėjo net 44 bylas – tačiau atskleisti duomenis bijo – nes darbas labai gerai apmokamas, ką ji veiks be šitų vaikų atiminėjimo bylų?

Paaiškėjo, jog Kristinos Paulikės (Vakarų Lietuvos tėvų forumo vadovės) visuotinai siūlomas argumentas, neva pagrindinis dalykas, kodėl vaikai negrąžinami tėvams ar giminėms, yra kažkokios Hagos konvencijos nepasirašymas – yra tik šou elementas.

Tiek su Didžiąja Britanija, tiek su Prancūzija visos konvencijos pasirašytos. Hagos konvencija yra skirta reguliuoti santykius dėl bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje, kurios patys pirmi punktai kalba apie vaiko kilmės šalies pirmenybę, vaiko giminaičių pirmenybę prieš svetimos šalies įvaikintojus.

Bėda ta, jog Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prieš SADM nesiima veiksmų:

1. Ieškant socialinių tarnybų pagrobtų vaikų (pagal susitarimus, ši paieška – nemokama.)

2. Grąžinant tuos vaikus į Lietuvą (grąžinimo procesas nenumatytas įstatymuose, todėl, matyt, beglobių vaikų grąžinimui skirti keletą tūkstančių eurų jį fiziškai parvežant – nėra valstybės prioritetas.)

Paskutinis teismo sprendimas 2015 05 08 priimtas Karališko Teisingumo teismo Didžiojoje Britanijoje – skandalingas.

Jau nebedirbanti Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) valdininkė Teresa Roščinska lėmė vaiko likimą paprastu, atrodo, nekaltučiu sakiniu, menkindama mūsų Lietuvos išpuoselėtus vaikų namus, kur vaikai gyvena aprūpinti, skyrus jiems net 900 eurų krepšelį  – juk atiminėjami vaikai kas dieną, ir patalpinami į puikius ir nuostabius vaikų namus.

Tačiau tarptautinėje arenoje mūsų valdininkės menkina mūsų vaikų namų galimybes auklėti ir prižiūrėti vaikus, todėl tokį nekaltutį sakinį įterpus į išvadą, Didžioji Britanija su džiaugsmu byloje, kurioje jau sprendėsi vaiko grąžinimas į kilmės šalį – Lietuvą – pasiliko vaiką SAU.

T.Roščinska išvadoje teismui, paaiškėjus, jog vaiko močiutė paskutiniu momentu atsisako nuo vaiko (labai įdomu – kas jai tokią „genialią“ idėją įteigė – ar tik ne mūsų tarnybos??), nurodė:

„…turbūt nėra prasmės grąžinti jį į Lietuvą ir apgyvendinti vaikų namuose“. – byloje nurodė Teresa Roščinska, kurios pavardė šmėžuoja ir Editos Z. Byloje.

Edita Z. jau seniai norėjo kreiptis į žiniasklaidą ir papasakoti visą tragišką savo šeimos sugriovimo istoriją: kaip Didžiosios Britanijos socialinės tarnybos, puikiai žinodamos, jog mūsų Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie SADM  nieko nedaro šiose bylose, o jeigu daro, tai išsiunčia „nekaltą užklausimuką“ – „kuo mes galime padėti ir kokia jūsų tolimesnė politika vaiko atžvilgiu“ ? (2014 04 14 raštas S-1310, nepasirašytas Odetos Tarvydienės – O.Tarvydienė matyt vengė atsakomybės: rengtas Teresos Roščinskos, su apačioje, pažeidžiant raštvedybos taisykles, suraitytu parašiuku. Dar yra ir taip pat iš darbo išėjusios Dainoros Bernackienės, kuri ieškojo ir surado mano dukterėčią Deimilę Rimantę Apanavičiūtę Prancūzijoje, bet po jos išėjimo iš darbo, tie lapai iš bylos dingo, parašas) – atiminėja vaikus.

Editos šeimoje viskas prasidėjo nuo 3 vaikų atėmimo  2012 metų liepos 31 dieną. Vėliau sekė kūdikio atėmimas.  3 vyresniuosius atėmė, kaip jie rašo, apkaltindami naminiu smurtu. ( „Domestic violence“.)

Seniai ne Lietuvoje gyvenanti pora gimus vyriausiajai nusprendė išimti vietinę pilietybę – ir tai gali būti buvo didžiulė klaida, nes vėliau vietos valdžia su vaiku pradėjo elgtis kaip su savo.

„Vyriausiąją, kuriai 15 metų, mes galime sakyti praradę, psichologiškai: nes jai nupirktas arklys, jai perkami nauji batai – jai demonstruojama, jog ji čia gyvens viskuo aprūpinta“, – pasakoja mama. „Viskas daroma tam, kad ji nenorėtų važiuoti į kažkokią neva skurdžią Lietuvą“.

O kas atsitiko su kūdikėliu?

„Kai buvau nėščia su ketvirtuoju, mane socialinės tarnybos jau tada persekiojo“, – pasakoja Edita, ir man taip primena daugiavaikės mamos Sandros persekiojimo istoriją, beje, Lietuvoje, Kauno ir Prienų vaiko teisių apsaugos tarnybų ir jų socialinių „partnerių“ (Šiai daugiavaikei motinai 2014 metų rugpjūčio 7 dieną padėjau atkovoti 3 vaikus iš vaikų namų, vaikai buvo išbarstyti po skirtingus vaikų namus – Alytų, Jiezną, o mama kaltinama, kad nelanko, nors jai važiuoti buvo 50-70 km nuo Kauno…)

 „Turėjau ir pasižadėjimą neišvykti, ir kalėjime sėdėjau, siaubas, kas čia darėsi. Buvo mintis bėgti. Tačiau kur? Aš dar nėščia – o jau iš manęs nėščios tarsi bando atimti tą vaiką, kuris tik įsčiose –  norėjosi jį apsaugoti – bet tai grįši į Lietuvą  tai ten būtų persekioję? Juk mačiau, kad tarnyboms neįdomu. Tai likau, kad 3 vaikai nebūtų atskirti. Jų gaila.“

„Man atėmė vaiką po gimdymo“,- Edita dalijasi – palyginimui pasakysime, jog kai Sandra, iš kurios 3 vaikai buvo atimti, pagimdė savo 6-ąjį vaiką (pirmagimis – prapuldytas, galimai – parduotas įvaikinimui, vienas vaikas auga su tėčiu), trečią dieną atsidarė gimdyklos durys, ir įėjo moterys iš vaikų teisių apsaugos skyriaus, ir grubiai pasakė: „Ką, pasiilgai?“

Vadinasi, persekiojimo modelis moteriai dar esant nėščiai  Lietuvoje seniausiai įdiegtas per „vaiko teisių gynimo“ seminarus ir…didžiulius pinigus!

“Taip,- pabrėžia Edita,- dideli pinigai tai yra, ir jie akivaizdu gauti Lietuvoje, kodėl Lietuvos institucijos absoliučiai nieko nedaro?“

Kristina Sulikienė: O už ką jums atėmė kūdikį?

Edita Z.: „Pripažino“ „vaisiaus alkoholinį sindromą“, nors kai kalbėjausi su ekspertais, tai nustatyti šitą sindromą pilnai galima tik kai vaikui yra 6 metai. (Ir tikrai – nustatyti šitą sindromą, kaip skaičiau specialiojoje literatūroje, galima tik kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, nes iš ugdymo proceso atsilikimo, tam tikrų gebėjimų trūkumų galutinai tai įmanoma nustatyti – K.S. pastaba).

Tai čia tiesiog dar man būnant nėščiai paskui mane vaikėsi, „įtarinėjo“, kad „geriu“. (Priminsime, jog Sandrą persekiojo ir kaltino „narkomanija“, tačiau duomenų byloje nebuvo. Tik socialinės darbuotojos fantazijos.)

Man gimdant buvo labai gausiai vandenų, tai jie nusprendė, kad štai čia įrodymas, jog aš vartojau alkoholį nėštumo metu.

K.S. Tai kas jums padeda?

E. Z. Iš Lietuvos valdžios kaip minėjau, tai ta Teresa Roščinska parengė raštą, ir jame tik kažkokie bendro pobūdžio užklausimai, ir nuolaidžiavimas Britanijai. Ketvirtas klausimas „kokie jūsų planai žvelgiant tolimą perspektyvą vaiko atžvilgiu“ – jokio reikalavimo, nieko, tik užklausimas! Dabar mano tą kūdikį siekia per prievartą įvaikinti.  Mano mama kuri gyvena Lietuvoje, nusistatė globą, ir ji atvažiavusi čia, ir mes kovosime.

K.S. Bet tai kaip kovoti, kai iš Lietuvos jokio palaikymo?- Tik, kaip jūs sakote, bendro pobūdžio paklausimai? O kitose bylose – pareiškimai „gal vaikui čia geriau negu Lietuvos vaikų namuose“?

E.Z. Va mes ir bijome. Juk ta institucija, ji man žadėjo, jog vaikas tuoj, jau greitai bus perduotas į Lietuvą, tai pasirodo, melavo. Ir su ta Jelena (Jelena Semionova – Tarptautinio vaiko pagalbos skyriaus vedėja Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje – K.S.) telefonu kalbėjau, ir su šita Teresa Roščinska – visos žadėjo, tai jos ką meluoja už valstybės institucijos, valstybės tarnybos pinigus?

K.S. Taip išeina, gerbiama Edita, nes ir man meluoja ir neraudonuoja jau trečius metus. Niekaip pirma negalėjo atrasti mergaitės Prancūzijoje, ir ta pati Teresa Roščinska man rašė raštą 2014  rugsėjo mėnesį, jog mergaitės (mano brolio dukters Deimilės) buvimo vieta nežinoma, nors aš ant stalo turėjau Prancūzijos socialinių tarnybų raštą, jog ji yra globoje laikinoje, ir jaučiasi gerai, ir kviečiama kreiptis dėl jos grąžinimo į Lietuvą-  nors tariama Centrinė institucija „nieko nežinojo“.

E.Z. Dar padeda vienas teisininkas, kuris perėjęs per šitą mėsmalę. Ir jo pagalba reali. 

K.S. Ką darysite, jeigu nepasiseks, ar galvojate kokius kitus variantus?

E.Z. Nežinau. Esu šiek tiek čečėniškos kilmės. Kaip manote, gal parašyti laišką Kadyrovui – jeigu jau mūsų valdžia atseit nieko negali? Gal jis ką nors gali dėl savo tautiečių? 

K.S. Na, Lietuvoje laikomi prievarta 6 čečėnai vaikai. Jau metų metais jie negrąžinami Čečėnijai, nors Čečėnijoje jie turi teismų nustatytus globėjus, pasiturinčius garbingus. Bet pats Kadyrovas asmeniškai kreipęsis, yra rašęs dėl jų grąžinimo…Ir Rusija parašiusi 5 notas. Ir Lietuva nereaguoja…

E.Z. Man dar tik nesuprantama – kodėl nėra jokios informacijos? Tik visą laiką apie Norvegiją – o mes čia iš viso, motinos, ne tik emigrantės, bet ir anglės – šitiek jų jau nusižudžiusių. Atima vaiką –  nebežino kaip gyventi, dėl ko gyventi, nes kaltinimai iš piršto laužti. Aš tas TV laidas žiūrėjau: tai Asta Skinulytė – Gulbaek, šauni moteris, viską teisingai pasakojo (2014 m. rugsėjo mėnesį Asta S-G. nusifilmavo 2 „Yra kaip yra“ laidose, apie tikrąsias vaikų atiminėjimo priežastis užsienyje – K.S. pastaba).. Taip norėjau sėdėti šalia ir pasakoti savo istoriją. Kodėl neįmanoma pakliūti į laidas, ir ieškoti pagalbos?

K.S. Todėl, kad „viskas kontroliuojama“, gerbiama Edita. Praleidžiama tik tiek, kad būtų „dozuojama“…Ir tai, kiek informacijos praeina, dar ji „išfiltruojama“…

E.Z. Žiūrėsime. Dabar tai mes kovosime. Ir ačiū, kad paviešinsite nors kažkiek apie mūsų kovą. O tokios kaip Teresa Roščinska ar Odeta Tarvydienė tai neturėtų dirbti tokiose institucijose: jos jau beje ir nebedirba. Bet ar joms buvo kada nors pritaikyta tarnybinė ar kitokia atsakomybė?

P.S. Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (rašto autorės Teresa Roščinska, Dainora bernackienė ir Odeta Tarvydienė – nei viena nebedirba institucijoje, „pagalba“ kenčiančiai motinai sudarė šie 4 klausimai Didžiosios Britanijos centrinai įvaikinimo įstaigai:

1. Ar yra koks nors teismo sprendimas priimtas Ernestos atžvilgiu? (Nors giminaičiai kreipėsi ir nurodė visą informaciją, jog vaikas atimtas, ir siekiama įvaikinti per prievartą…)

2. Ar močiutė yra perspektyvus globėjas? (Nors šitą faktą nustatyti turėjo Lietuva! Ir nustatė – tačiau apsimetant, kad nieko nežinau, nieko nematau, klausiama UK!).

3. Ar jums reikalinga kokia nors pagalba iš Lietuvos socialinių tarnybų šioje byloje? (Į tokį klausimą peršasi atsakymas –  „ne nereikia, mes čia patys susitvarkysime, nieko tokio, ačiū, kad pasiūlėte atsiųsti kokią nors informaciją, kuri padėtų „pribaigti“ šeimą…Kaip yra žinoma iš kitų bylų, tai Lietuvos institucijos ne padeda į bėdas patekusioms šeimoms, tačiau bendradarbiauja su užsieniu, kad kuo stipriau būtų tos šeimos persekiojamos, siunčiama visokia tikra ir netikra informacija apie šeimas.)

4. Kokie jūsų ketinimai dėl Ernestos ilgalaikės perspektyvos? (Maždaug, mandagiai atsiklausia – jau turite įvaikintojus? Aj, turite, na tai mes mandagiai atsitraukiame…).

Su 4 vaikus praradusia Jungtinėje Karalystėje Edita Z. kalbėjosi Kristina Sulikienė

 

Facebook komentarai
Back To Top