skip to Main Content

 

Edita Gimžauskienė. Kaip teisingai pasirinkti aukštąją mokyklą?

 

Edita Gimžauskienė, Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto dekanė

 

Mano patarimas studijas besirenkantiems būsimiesiems studentams – gerai įvertinti, ar saugu yra investuoti į siaurą specialybę, turint omenyje, kad kas antros profesijos per artimiausius 15 metų greičiausiai neliks? Ar teisinga eiti „paskui pinigus“ bei ką apie aukštąją mokyklą pasako pereinamojo balo nebuvimas?

 

Užmetus akį bent į kelis aukštųjų mokyklų reitingus, abiturientams ir jų pagrindiniams patarėjams tėvams nesunku išskirti lyderius, sunkiau – išvesti aiškią takoskyrą tarp universiteto ir kolegijos. Ar nedvejojant čiupti nemokamą studijų vietą kolegijoje, ar verčiau mokėti už studijas universitete? Kuo skiriasi jų suteikiamas išsilavinimas?

 

Stojantiesiems vertėtų gerai įvertinti, ar aukštoji mokykla, į kurią siekiama patekti, siūlo galimybes, leidžiančias įgyti ne tik siaurą profesiją, įgūdžius konkrečiai darbo vietai, bet ir darbo rinkai reikalingas socialines kompetencijas – kūrybiškumą, verslumą bei gebėjimą mąstyti? Tikrai svarbu žinoti, kiek lankstus yra aukštosios mokyklos studijų modelis, leidžiantis derinti skirtingas studijų kryptis ir taip susikonstruoti unikalų kompetencijų rinkinį. Galiausiai, kiek į studijų procesą yra įsitraukę būsimi darbdaviai? Būtent iš jų gaunamas grįžtamasis ryšys yra svarbiausias.

 

Praktika rodo, kad šiandien nebereikia vien tik mechaniškai savo srityje dirbančių specialistų, reikia mąstančių ir verslo pulsą jaučiančių žmonių. Todėl klausimas, ar saugu investuoti tik į siauros profesijos įgijimą ir pasirengimą konkrečiai darbo vietai?

 

Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai rodo, kad tik maždaug 45 proc. šiandien egzistuojančių profesijų liks darbo rinkoje. Skaitmeninės technologijos keičia pasaulį, vis daugiau darbų ir veiklų persikelia į elektroninę erdvę. Kas šiandien gali pasakyti kurios profesijos liks, o kurios išnyks? Rizikingomis galime laikyti ne tik profesijas, kurios daugiau susijusios su mechaniniu darbu. Esamos sąlygos keis ir inžinierių, mokslininkų, žurnalistų bei kitų kūrybinių profesijų veiklos pobūdį ir principus. Per kiek metų talentingo inžinieriaus-techniko tinkamai atliekamus mechaninius darbus pakeis automatizuoti procesai ar 3D spausdinimo įrenginiai? O kur dar ambicijos siekti karjeros, gauti didesnį atlygį bei tapti projektų vadovu? Tada jau prireiks komandinio darbo bei žmonių išteklių vadybos kompetencijų.

 

Dar vienas studijų pasirinkimą komplikuojantis veiksnys – priimtas ydingas sprendimas kviesti tik į vieną valstybės finansuojamą (VF) arba nefinansuojamą (VNF) vietą. Studentas turėtų, kaip ir anksčiau, gauti du kvietimus, t.y. vieną į VF ir vieną į VNF vietą. Nes jeigu pirmas studento prioritetas yra į VNF vietą, vadinasi jis turėtų didesnę motyvaciją studijuoti būtent pasirinktoje srityje. O jeigu einama tik „paskui pinigus“,  tikėtina, kad valstybės lėšos bus išleistos veltui, veltui savo laiką studijų metu, greičiausiai, praleis ir studentas.

 

Apie aukštąją mokyklą daug ką pasako studijų programų paklausa ir minimalūs pereinamieji balai. Žemi pereinamieji, minimalūs stojamieji balai arba jų nebuvimas rodo studijų institucijų kovą už būvį. Aukšti balai bei minimalus įstojimo slenkstis rodo institucijos ambicijas užtikrinti studijų kokybę. Surinkus aukštus balus turinčius studentus yra kur kas lengviau iš jų išugdyti gabius ir inovatyvius specialistus. Tuo metu vos 0,3 balo iš 10 galimų turintis studentas, reikalauja iš aukštųjų mokyklų didžiulių investicijų. Tačiau ar jos yra pasiryžusios dėl nelabai gabaus, tačiau pinigus mokančio studento investuoti tiek jėgų ir lėšų, kad po ketverių metų jis būtų vienas paklausiausių darbuotojų rinkoje? O jei dar su minimaliais balais kandidatas gauna valstybės finansuojamą vietą, kyla klausimas – kur valstybė leidžia pinigus?

 

Galiausiai, ar racionalu Lietuvai, turinčiai mažiau nei 3 mln. gyventojų, turėti tiek daug aukštųjų mokyklų? Juolab, kad dalies jų studijų programų paklausa nesiekia didžiųjų universitetų vieno fakulteto paklausos. Dėl valstybės finansuojamų vietų šiemet „kovėsi“ 20 universitetų, ir 23 kolegijos. Demografiniai rodikliai, emigracija bei nesunkiai prieinamos studijos užsienyje yra pagrindiniai veiksniai lėmę tokią situaciją, kai medžiotojų turim daugiau negu zuikių.

 

Prieš keletą metų pradėta aukštojo mokslo reforma ir valstybės krepšelių sistema lyg ir turėjo rinkos sąlygų sumanymą bei pažadą, jog išliks stipriausi. Klausimas, kiek mokslo institucijų per tą laiką buvo uždaryta ir kodėl mokykloms, kurių programos yra ribotos paklausos ir neperžengia rentabilumo ribų, vis dar siūlomi pagalbos „kompresai“? Kyla pagrįsta abejonė, ar valstybė, skirstydama mokesčių mokėtojų pinigus, yra nusistačiusi aiškius kriterijus.

 

Nemažai daliai stojančiųjų principiniu apsisprendimo kriterijumi yra valstybės finansuojama studijų vieta, o kurioje aukštojoje mokykloje – kolegijoje ar universitete – jau ne taip svarbu. Šis, be abejo, svarbus kriterijus neturėtų dominuoti renkantis studijas, kurios, padarius teisingą ėjimą, turėtų tapti tvirtu būsimos karjeros pamatu. Pagrindinis kriterijus gabiems, ambicingus ateities planus puoselėjantiems jaunuoliams turėtų būti kokybiškas, platus aukštasis išsilavinimas, atveriantis duris į geriausias Lietuvos ir užsienio įmones, aukštąsias mokyklas, leidžiantis kurti savo verslą ir sėkmingai konkuruoti dinamiškoje, nuolat besikeičiančioje rinkoje.

 

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: AGNĖ GARKAUSKIENĖ, KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

Facebook komentarai
Back To Top