skip to Main Content

Laisvas laikraštis, 2012 m. vasario 8 d.

Nuo 2011 metų rugpjūčio 1 die­nos atsilaisvino Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo pirminin­ko vieta. Iki šiol, t.y. jau praėjus daugiau nei pusei metų, į šią pareigybę tėra vienas kandidatas – Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjas Alenas Piesliakas (g. 1975 m.). 

 

Atrankoje į šią pareigybę ketinančių dalyvauti asmenų sąrašas buvo sudarytas skubiai, jau 2011 metų rugpjūčio 19 dieną, o medžiaga pretendentų į teisėjus atrankos komisijai buvo pateikta 2011 metų rugsėjo 27 dieną. Kadangi iki šiol tik vienas kandidatas, tai ir sąrašas nebuvo atnaujintas, ir kita medžiaga nepateikta (nors matyti, kad, pvz., į laisvas teismų pirmininkų pavaduotojų vietas Vilniaus miesto 1-ajame ir 3-iajame apylinkės teismuose kandidatuoja po 7 pretendentus). Lieka mažai laiko, kadangi jau yra planuojama pretendentų į teisėjus atrankos komisijos posėdžio data.

Eiliniam teisėjui Alenui Piesliakui, net nedirbusiam teismo pirmininko pavaduotoju, kandidatuojant iškart į teismo pirmininko pareigybę, ir būnant išskirtinai vieninteliu pretendentu, kyla įtarimas, kad yra sudaryta dirbtinė „baimės“ situacija pateikti savo paraiškas kitiems galimiems kandidatams, kadangi šio teisėjo tėvas Vytautas Piesliakas (g. 1953) dirba teisėju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriuje. 

Vytautas Piesliakas ir sūnus Alenas Piesliakas – teisėjai

Kiti įmanomi (ir galbūt daug profesionalesni) pretendentai tiesiog nesiryžta to daryti, suvokdami, kad minėtasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas panaudos savo įtaką ir jiems laimėti tiesiog nebus jokių šansų (minėtasis teisėjas Vytautas Piesliakas teisininkų bendruomenėje būtent ir žinomas savo „įtakingumu“, „paveikumu“), tačiau šioje situacijoje būtina paminėti tam tikrus faktus – 2011 metų sausio mėnesį šis teisėjas, tada dar dirbdamas Mykolo Romerio universiteto teisės fakulteto baudžiamosios teisės ir kriminologijos katedros profesoriumi, sukėlė dirbtinį skandalą dėl vieno studento magistrinio darbo gynimo – pscihologiškai paveikęs magistrinių darbų gynimo komisiją ir neleidęs tam studentui apsiginti savo normalaus bei atitinkančio visus metologinius reikalavimus darbo. 

Po to jis apkaltino kai kuriuos solidžius katedros dėstytojus išsigalvota korupcija (visa tai kilo dėl to, kad pradirbęs Mykolo Romerio universiteto teisės fakulteto baudžiamosios teisės ir kriminologijos katedros vedėju net dvidešimt metų, jis 2010 metų vasarą buvo nebeperrinktas, todėl nutarė atsiradus bent menkiausioms progoms kenkti ir keršyti naujajam vedėjui, kurį skųsdavo įvairiausiais pretekstais jau nuo pat 2010 metų vasaros, o palankiausią progą „rado“ minėtoje 2011 metų sausį), kreipėsi į teisėsaugos institucijas, tačiau visose įmanomose procesinėse instancijose jo „tiesos paieškos“ (besitęsusios iki pat 2011 m. lapkričio mėnesio) buvo atmestos kaip neatitinkančios tikrovės. 2011 metų birželį jis buvo priverstas išeiti iš darbo Mykolo Romerio universitete, o pats prašęsis įdarbinamas į Vilniaus universiteto teisės fakultetą, ten taip pat buvo nepriimtas.

Teisėjas V. Piesliakas akademinėje bendruomenėje kartais minimas kaip „itin teisingas“, „nepaperkamas“, tačiau pamirštama, kad tam tikrose bylose (pvz., pedofilijos) jis kartu su kitais dviem teisėjais trijų teisėjų kolegijoje priima itin neadekvačius ir pavojingus visuomenei sprendimus, kurie yra ne tik kad nepriklausomi, kaip teisėjo savarankiški veiksmai, bet Lietuvos Respublikoje ir nebeginčijami, nes tai nekvestionuojami Aukščiausiojo teismo sprendimai, – pvz., paminėtinas vienos bylos 2007 m. nuosprendis, sukėlęs rezonansą, kada šis teisėjas kartu su teisėjais Aldona Rakauskiene ir Vytautu Baumilu itin palankiai sušvelnino bausmę pavojingam pedofilui iš Suvalkijos, kuris tris metus prievartavo mažametę mergaitę (kai jai buvo 3 – 6 metai), – jam buvo paskirta absoliučiai neadekvati, minimali 3 metų laisvės atėmimo bausmė, nors už seksualinį vaikų prievartavimą Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato nuo 3 iki 13 metų laisvės atėmimo bausmę. Jausdamasis nebaudžiamas savo sprendimais, šis žmogus galbūt parodo tikruosius savo interesus (pedofilijos protekciją)? 

Nekalbant apie kitas jo spręstas bylas, o tuo labiau jo turto deklaracijas, kada kas metus jo piniginės lėšos pasipildo maždaug 70 000 – 80 000 Lt.

Jo sūnus Alenas Piesliakas Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismo teisėju buvo paskirtas 2004 metų birželį, prieš tai 1995 metais jis buvo dirbęs eiliniu policininku, o 1995 – 2004 metais – tardytoju. 

Dabar, nors jau praėjo daug metų, šis jo paskyrimas teisėju taip pat kelia abejonių, bet tai nebesugrąžinama. Jo kaip teisėjo darbas pastaraisiais metais taipogi labai priekaištingas, tačiau netgi toje byloje, kur savo veiksmais šis teisėjas akivaizdžiai pakenkė profesoriui Vytautui Landsbergiui, jis (teisėjas) buvo apsaugotas nuo neigiamo poveikio savo tarnybinei padėčiai ir išsaugojo darbo vietą. 

Tai žinoma ir rezonansinė byla tarp profesoriaus Vytauto Landsbergio ir Vytauto Petkevičiaus, kada minėtasis eilinis apylinkės teismo teisėjas Alenas Piesliakas ir kiti teisėjai išteisino įtariamąjį šmeižiką Petkevičių vien dėl baudžiamojo kodekso straipsnių numerių neatitikimo, o kai profesorius Landsbergis parašė skundą dėl šių teisėjų nusikalstamų veiksmų, viena iš tų teisėjų gindamasi teigė, kad „teisėjo karjerai gali neigiamai atsiliepti vien klausimo apie drausminės bylos iškėlimą nagrinėjimas“, taip pat pabrėžė, kad teisėjų sprendimai absoliučiai nepriklausomi ir žemesnės instancijos teisėjų sprendimus gali peržiūrėti tik aukštesnės instancijos teismas, remdamasis teisės aktais. 

Viskas teisėta ir pagrįsta, niekaip neįmanoma tų teisėjų priversti prisiimti bent kažkokią atsakomybę, bet ar toje situacijoje nematomas akivaizdus nesąžiningumas, galbūt vėlgi minėtojo tėvo Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėjo Vytauto Piesliako įtaka, ryšiai, siekiant apsaugoti savo jauną sūnų ir jo teisėjo karjerą, pasipriešinant net tokiam autoritetui kaip profesorius Vytautas Landsbergis?

Kaip jau minėta, dabartinėje situacijoje Aleno Piesliako kandidatavimas į galbūt būtent jam numatytą ir parūpintą vietą, neprileidžiant kitų kandidatų, kelia itin rimtų ir pagrįstų įtarimų, juolab kad ir jo tėvas vis dar dirba Lietuvos aukščiausiajame teisme (nors jo elgesys tiek darbe, neadekvačiai sprendžiant tam tikras bylas, tiek išorėje (minėtoji istorija su universitetu) niekad nebuvo svarstomas ir sprendžiamas etiška linkme). 

Tai turėtų būti išsiaiškinta ir tam užkirstas kelias – tam asmeniui neturėtų būti leista kandidatuoti į minėtąsias Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo pirmininko pareigas, nes, net jeigu ir kandidatuotų dar kokie nors asmenys (nors akivaizdu, kad bijoma tą daryti), yra tikimybė, kad vis tiek tas asmuo neišvengiamai laimėtų su savo tėvo pagalba, o tai neleistina kaip akivaizdus korupcijos požymis. 

Paminėtina, kad ir kitas Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėjo Vytauto Piesliako sūnus Artūras Piesliakas (g. 1981 m.) dirba Vilniaus miesto 3-iajame apylinkės teisme, tiesa, tik teisėjo padėjėju, tačiau akivaizdus vienos šeimos klanas, akivaizdūs korupciniai kenkėjiški ryšiai, kurių normalioje europietiškoje valstybėje apskritai negali būti. 

Pabrėžiu – europietiškoje, nes teisėjas Vytautas Piesliakas yra nomenklatūrinis, tarybinis rusiškas teisininkas, savo pirmąją disertaciją apsigynęs 1980 metais Charkovo Felikso Dzeržinskio teisės institute rusų kalba, o po to net nesugebantis jos taisyklingai išversti į lietuvių kalbą – „Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, ryšium su patraukimu administracinėn atsakomybėn“, – ir toks asmuo dar 1997 metais buvo paskirtas Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėju (iškart į tokias pareigas, nors iki tol nė dienos nebuvo dirbęs praktinio teisinio darbo, o tik pedagoginį-akademinį). 

Jei tokie asmenys dirba Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjais, o dabar ir proteguoja savo atžalas, kurios jau taip pat „pasižymėjo“ realia antivalstybine veikla (nes neigiamas sprendimas Vytauto Landsbergio (ir jo amžinatilsį  tėvo) atžvilgiu parodo akivaizdų palankumą buvusiai okupacinei sistemai, o galbūt ir dabartinei Rusijai), tai kaip tada gali keistis pati valstybė, kaip joje gali kas nors gerėti, jei teisingumas tokioje būklėje, o jį valdo ir padėtį nežabotai kontroliuoja štai tokie įtakų ir šeimų klanai? Prašau imtis visų įmanomų priemonių tam sustabdyti.

LL inf.

Facebook komentarai
Back To Top