skip to Main Content

DAUGIABUČIAI – TIKSINTI BOMBA, BET VALDŽIA LAIKOSI STRUČIO POLITIKOS

Prof. habil.dr. Gediminas Merkys

Tiksinti bomba

 

Sostinės Lazdynų mikrorajone, neseniai nukrito daugiabučio 15-o aukšto balkonas. https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1205251/vilniuje-nuluzo-15-o-auksto-daugiabucio-balkonas-apie-nukentejusius-nepranesama

Laimei, nebuvo aukų. Analogiškas atsitikimas 2018 m. Obninske (Kalugos sritis, Rusija) baigėsi tragiškai. Daugiabutyje išlūžo balkono tvorelė, žuvo 3 žmonės, viena nukentėjusioji netrukus turėjo gimdyti, tad tenka kalbėti apie 4 aukas. Žmonės išėjo pasidairyti į balkoną… Beje, dalies stambiaplokščių daugiabučių balkonų tvorelės neapdairiai buvo gaminamos iš sunkaus betono plokštės… Posovietinėje erdvėje jau griuvo ne vienas daugiabutis.

Kaune 2019 m. liepą pradėjo skilti daugiabutis, esantis Biržiškų gatvėje. Pirmo aukšto gyventojas išardė savo bute laikančią sieną… Gyventojai evakuoti. https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/evakuojamas-daugiabutis-kaune-gyventojai-panikoje-skyla-ju-namas-56-1179318

Blogai suprojektavus, netinkamai eksploatuojant, griūva netgi nauji pastatai. 2013 m. Rygoje, Zolitudėje, griuvus prekybos centro stogui žuvo 54 žmonės. Maskvoje 2014 m. įlūžo modernaus SPA komplekso „Transval-Park“ konstrukcijos. Žuvo 28 žmonės, per šimtą liko sužaloti. https://ria.ru/20140214/994644691.html

Inžinerinė klausimo pusė

Sovietinius daugiabučius statė 1961-1990 m. Jų trys tipai: stambiaplokščiai, silikatinių plytų mūro ir monolitiniai. Pastarieji problemų nekelia, stovės šimtus metų. Sąlyginai neproblemiški yra ir mūrinukai. Didžiausią rūpestį kelia būtent stambiaplokščiai („paneliniai“) daugiabučiai. Tarp jų yra 9-12 (!) aukštų pastatų. Pradžioje jų projektinė eksploatacija paskaičiuota 25 metams, vėliau eksploatacijos laikas byrančios SSRS biurokrato parašu buvo pratęstas iki 50 metų. Jau tada konstatuota: pastatai susidėvėję, ilgainiui tikėtinos avarijos. Daugiabučiuose šiandien gyvena apie 60 proc. Lietuvos gyventojų, o didmiesčiuose – net iki 85-90 proc. visų gyventojų. Seniausiems sovietiniams daugiabučiams šiandien 50-60 metų. Nereikėtų labai guostis, jei daugiabutis statytas kokiais 1989 m.. Byrant SSRS, drastiškai krito statybos darbų kokybė ir kokybės kontrolė.

Lietuvos inžinerijos mokslininkų ir ekspertų nuomonės išsiskiria. Vieni sako: senus stambiaplokščius privalu nedelsiant griauti, nelaukiant masinės avarijų bangos. Antai Maskvoje, kur pasaulinio megapolio žemė itin brangi, jau griaunami ištįsi senieji kvartalai, išmokant gyventojams kompensacijas. Kiti ekspertai teigia, jog kiekvieną stambiaplokštį privalu, tarsi ligonį, vertinti individuliai.

Pasak VGTU profesoriaus Juozo Valinonio, jei statinys buvo montuojamas kokybiškai, o vėliau tinkamai prižiūrimas, jis galbūt laikytų ir 100 metų. Visgi, pasak ekspertų, šiandien privalu detaliai patikrinti kiekvieną (!) pastatą. Procedūra sudėtinga, reikalauja laiko ir materialinių išteklių. Testuojant namą, ne viename namo privalu atidengti gilumines konstrukcijas, apžiūrėti jas ir įvertinti. Beje, konstrukcijų testavimo neatliks eilinis statybininkas, reikalingi specializuoti taikomieji moksliniai tyrimai. Raskite, kas leis laupyti ir darkyti savo butą? Pasak ekspertų, konstrukcijų patikrą galima atlikti prieinant iki jų iš pastato išorės, tačiau reikia kranų, pastolių… Reikia namo bendrijos ir savininkų sutikimo. Net jei gyventojų ir bendrijų sąmoningumas, atsakingumas paims viršų, lieka esminis klausimas, kieno lėšomis bus atlikti šie sudėtingi ir brangūs darbai? Dalis mokesčių mokėtojų niekada nesutiks, jog tai būtų daroma iš viešų lėšų.

Savivaldybių administracijos, butų ūkiai, statybos bendrovės visaip proteguoja renovaciją.  Sąmoningi daugiabučių gyventojai ir jų bendrijos taip pat geidžia renovacijos. Aktyvumą ir norus galėtume tik sveikinti. Renovacija tikrai sprendžia energijos taupymo, taip pat miesto, kvartalo architektūrinės estetikos problemas. Visgi problema ir tragedija ta, kad namo būklės patikra, kuri vykdoma prieš renovaciją, paprastai yra labai paviršinė. Niekas iki giluminių konstrukcijų patikros nesikapsto. Svarbu skubiai apšiltinti namą ir įsisavinti gausias renovacijai skirtas europines, nacionalines bei gyventojų lėšas. Neretai renovacijos konkursus laimi prastos verslo moralės firmos, „švogerių“ UAB-ai“, kurie, renovavę pusantro namo, bankrutuoja. Namas po savaitės pradeda laupytis, gyventojai šokiruoti, o atsakomybės pareikalauti nebėra iš ko. Farsas tas, jog pirmiausiai skubama apšiltinti pačios prasčiausios būklės daugiabučius. Beviltiškas, galimai griautinas avarinis namas „aprengiamas“ gražiais kailinukais. Sutrūnijęs kelmas apipurškiamas sidabriniu laku…  Inžineriniu ir saugumo požiūriu pastatas avarinis, tad skubota investicija yra ekonomiškai iracionalus veiksmas su apgaulės ir sukčiavimo prieskoniu.

Yra dar vienas argumentas, kuris daugiabučius, jų gyventojus objektyviai pastato bemaž į beviltišką padėtį.  Valdžia, kuri atsako už viešąjį saugumą, taip pat atsiduria nepavydėtinoje padėtyje. Tai – priešgaisrinio saugumo reikalai. Šį klausimą pagrįsta kelia kitas VGTU mokslininkas Ritoldas Šukys. Sovietiniai daugiabučiai ydingai suprojektuoti dar ir dėl to, kad neturi jokių masinio gyventojų evakavimosi kelių – stacionarių kopėčių ar laiptinių. 21 a. požiūriu tai neįtikėtina ir netoleruotina. Sovietiniai daugiabučiai neturėtų būti eksploatuojami vien dėl šios priežasties. Deja, čia tik pusė bėdos. Senųjų daugiabučių vidiniai kiemai siauri, apleisti, pravažiavimai užgriozdinti asmeniniais automobiliais, įskaitant rūdijančius ir seniai neeksploatuojamus. Esant rimtesniam incidentui, gelbėtojams pusę valandos teks stumdyti seną laužą, idant gelbėjimo mašinos ir įranga galėtų privažiuoti prie objekto.   Užsiliepsnojus 5-7 butams, atokiau nuo pagrindinės gatvės stovintis daugiabutis neišvengiamai taps dideliu brolišku kapu… Prisiminkime, net civilizuotoje metropolijoje – Londone –  2019 m. suliepsnojo ir per valandą sudegė 27 aukštų daugiabutis, žmonės duso, šokinėjo pro langus ir žuvo.

Teisinė ir socialinė klausimo pusė.

Tipinis namų ūkis daugiabutyje ekonomiškai ne per stipriausias. Turintys pajamas ir ambicijų, paprastai persikelia į nuosavą namą. Daugiabutyje telkiasi pensininkai ir jaunos šeimos, kurios ekonomiškai dar tik stojasi ant kojų. Dauguma atitinkamo sluoksnio atstovų jokiomis aplinkybėmis neturės lėšų didesnei smūginei investicijai, pvz., namo avaringumo testavimui ir tikram, neimitaciniam (!) renovavimui.

Tarkime, jaunuoliai iš Skuodo ar Lazdijų po studijų apsisprendė gyvenimą kurti Lietuvos didmiestyje. Pasidžiaukime, kad jie neemigravo, kad gimdo Lietuvoje. Ne vienas jų jau pasiėmė mažiausiai 20 metų trukmės paskolą dėl buto daugiabutyje, bet džiaugiasi apdairiai investavę.  Senjoras irgi laimingas: už investicinius čekius – praktiškai už dyką – įgytą butą paliks vaikaičiams. Nei jauna šeima, nei našlys senjoras nenutuokia, kad jie galimai investavo į tiksinčią bombą, kad juos apgavo VISI: valstybė, butų ūkis, nekilnojamo turto agentūra, bankas…

Netikėtos avarijos stambiaplokščiuose neišvengiamai dažnės, įgaus masinį pobūdį. Pamodeliuokime scenarijus. Krentantis balkonas numuša dar kelis balkonus, neduok Dieve bus žmonių aukų. Arba išsiskleis namo sienos. Kažkuris savininkas būtinai bus teisiškai pripažintas kaltininku. Pagal vakarietišką kapitalistinę teisę nuosavybės valdytojas ne tik mėgaujasi  savo turtu, bet ir pilnai atsako už VISĄ žalą, kuri gali iš to turto eksploatavimo kilti  tretiesiems asmenims. Nesvarbu, kad laikančią sieną pirmame aukšte išgriovė dar buvęs savininkas. Kaltu vis vien bus pripažintas dabartinis turto valdytojas. Į jį bus nukreipti visi ieškiniai: nepasidomėjai, jog siena išgriauta be leidimo, neprižiūrėjai…

Avarinis namas apskritai gali sugriūti be kieno nors faktinės kaltės. Jei kils didelė žala, jei bus aukų, teisinė sistema būtinai suras formalius kaltininkus – pirmiausiai – vargšą gyventoją, jei reikės, ir namo bendriją, kaip juridinį asmenį, namo bendrijos pirmininką, butų ūkio inžinierių, kuris dėjo parašą ant paskutinės namo techninės apžiūros akto ar pan. Teismų rūstybės mastas, taip pat į civilinio ar net baudžiamojo proceso girnas patekusių fizinių ir juridinių asmenų skaičius priklausys tik nuo avarijos pasekmių sunkumo laipsnio. Į tuos bėdžius bus nukreipti visi ieškiniai ir visos turtinės-finansinės pretenzijos. Dalis nukentėjusių butų bus buvę apdrausti skirtingose draudimo kompanijose. Draudimo kompanijos operatyviai atlygins nukentėjusiems žalą. O po to bent tris metus regreso tvarka išdresiruoti ir gerai apmokami 3-4 draudimo kompanijų teisininkai įnirtingai išsimušinės žalą iš civilinių atsakovų arba nuteistų baudžiamosiose bylose.

Atsitiks taip, kad jaunai šeimai, tik pradėjusiai mokėti  savo 40 tūkst. dydžio būsto kreditą, negailestingas likimas staiga „padovanos“  tokio pat dydžio teismo priteistą žalą… Ir į dausas nukeliavęs senjoras, tikėtina, paveldėtojams paliks ne butą, o teismo priteistą žalą, kurios dydis galimai didesnis už turimo buto vertę… Neteisybė ir beprotybė ta, jog toji nepakeliama priteistų ieškinių našta ir sunki bausmė ant nelaimėlių galvų ims masiškai nukritinėti be jokios jų faktinės kaltės. O žalos atlyginti dažniausiai nebus iš ko, nors tave ir elektriniu  lituokliu kankintų…

Nereikia būti nei Nostradamu, nei Baba Vanga, kad suvoktumei, jog tokių istorijų daugės, ilgainiui jos taps masinėmis. Buto savininkas gali būti neįgalus, nusenęs, tai gali būti vieniša motina/tėtis, vos suduriantys galą su galu. Klausimas – „kas skaudžios nelaimės atveju bus tikrasis kaltininkas, valstybė, ar mažas žmogus“, yra retorinis.

Tai, kad sovietinių daugiabučių fondas laipsniškai įvažiuoja į visuotinį avaringumo būvį, yra skaudi posovietinio krašto makro socialinė problema. Visų pirma tai viešojo saugumo problema, kurią demokratinė teisinė valstybė privalo apdairiai spręsti VISOS šalies mastu. Juolab, kad ši problema nenukrito valdžiai ant galvos netikėtai, tarsi Tunguskos meteoritas. Daugiabučio gyventojas yra vartotojas, jis „vartoja“ savo būstą ir tai yra specifinė vartojimo atmaina. LR Konstitucijos 46 straipsnis   nurodo: „Valstybė gina vartotojų interesus“. Normali, atsakinga valstybė seniai privalėjo turėti strategiją, kaip ji spręs senstančių sovietinių daugiabučių problemas ir ypač jų gyventojų saugumo klausimą.

O kokia mūsų valdžios pozicija? Ir kas darytina?

Autoriaus keliama problema valdžios struktūrose nėra atpažinta. Nėra jos jokiose politinėse darbotvarkėse.  Apskritai nėra jokios griūvančių daugiabučių politikos, jokio adekvataus, juolab prevencinio teisinio reguliavimo. Dabartinio reguliavimo esmė – melžti vartotojų pinigus ir įsisavinti renovacijos lėšas. Visos inovacijos, visi išmintingi sprendimai Lietuvoje kopijuojami nuo Vakarų. O ten sovietinių daugiabučių problemos nėra, todėl ir sprendimo nusikopijuoti neišeina. Patiems susivokti, jog bomba tiksi, stinga kompetencijos.

Visoms iki šiol buvusioms Lietuvos valdžioms ir verslui daugiabučiai tarsi avis, nuo kurios nuolat galima kirpti vilną. Avis didžiulė, juk 60 proc. šalies gyventojų reziduoja daugiabučiuose, tad masto ekonomika akivaizdi. Tik avies kirpimas visiems ir terūpi. Būtent šis aspektas ir yra teisiškai sureguliuotas.

LR Seimas 2004 metais pasitvirtino „Lietuvos būsto strategiją“ iki 2020 m. Joje daug gražių svajonių, pažadų. Deja, sovietinio daugiabučių fondo požiūriu „Strategijoje“ įvardinta tik energijos taupymo bei apšiltinimo problema. Toji problema, jog VISAS senų sovietinių daugiabučių fondas  neišvengiamai juda, nelyginat  „Titanikas“, masinio ir sisteminio avaringumo link, neatpažinta. Akivaizdi makro lygmens rizika neįvardinta, jokie sprendimai nepasiūlyti.  Nėra jų ir šiandien, niekas nesvarstoma.

Valstybė seniai galėjo savo lėšomis atlikti reprezentatyvų kokiu 300 daugiabučių būklės tyrimą ir su minimalia paklaida nustatyti, koks nuošimtis bendroje populiacijoje esančių namų yra avarinės būklės ir privalo būti nugriautas, o jų gyventojai privalo išsikelti. Pagal situaciją galbūt į socialinį būstą. Privalu buvo uždrausti tokių namų renovaciją, o kitus namus leisti renovuoti tik tada, jei atliktas pastato konstrukcijų būklės giluminis testavimas. Tai buvo galima įkalkuliuoti į renovacijos kainą. Toliau, privalu buvo perspėti gyventojus dėl realios pastatų būklės, vertės ir realių kainų, privalu buvo įvesti privalomą namo ir buto draudimą. Valdžia galėjo neleisti laukinės daugiabučių ir jų komunalinių paslaugų kainodaros, o iš gyventojų mokesčių apdairiai kaupti specialų fondą. Ir dabar dar nevėlu visa tai pradėti daryti. Kvartalai, kur žemė brangi, buvo galima ją išstatyti komerciniam aukcionui ir iškeliamiems žmonėms atlyginti, teikti jiems lengvatinius kreditus ir pan. Centrinė valdžia privalėjo formuoti valstybinį socialinio būsto fondą, o iki dabar ši funkcija numesta vietos valdžiai ir savivaldybės su šiuo iššūkiu nesusitvarko.

Sovietinių daugiabučių problemą centrinė valdžia neapdairiai ir neatsakingai numetė vien tik vietos valdžiai, butų ūkiams, namų bendrijoms, gyventojams. Neabejotina, kad išvardintų subjektų galios ir atsakomybė turi būti didinami. Kita vertus, krizės akivaizdoje centrinė valdžia pagrindinį problemos sprendimo mazgą nedelsiant privalo perimti į savo rankas. Klausimas privalo atsirasti Prezidento, Seimo ir Vyriausybės darbotvarkėse.

Facebook komentarai
Back To Top