skip to Main Content

Darbo žmonių šventė: darbo yra, žmonių – ne

Kristina Sulikiene

Nors visi Lietuvoje puikiai suvokia, kokioje situacijoje gyvena, tačiau dar kartą pasikartoti ir priminti – nepakenks, ypač, kai šiandien minima tokia įspūdinga šventė – kovos už darbininkų teises diena.

Dar XIX amžiuje  susibūrę kairiųjų pažiūrų asmenys Lietuvoje kovojo už 10 valandų darbo dieną.

Ar jūs galite įsivaizduoti, kur link mes nuėjome: kai XIX amžiuje surengę piketą dabartinėje Vokiečių gatvėje, kurį malšino caro žandarai, ką tik užgimę kairieji, kurie vadinosi socialdemokratais ir su šiandieniniais Lietuvos oligarchais – dešiniaisiais, pavogusiais LSDP vardą – neturi nieko bendro (LSDP balsavo už „liberalų darbo kodeksą“) – ir iškovoję 10 valandų darbo dieną (tai būtų nuo 8 ryto iki 6 vakaro, o jeigu su pietų pertrauka – tai iki 19 val.), mes Lietuvoje turime situaciją, kai žmonės dirba ir po 14, ir po 18 valandų per dieną  – nes taip neva reikia darbdaviui, taip nori rinka.

Ko nori žmogus, ir gal jo namie laukia vaikai – valdžiai, kuri visiškai nekontroliuoja nei vienos valstybės srities – išskyrus, kai reikia panašiai kaip caro žandarams, ką nors numalšinti, kažką kažkur paprovokuoti – puikiai žinome, kokiais nukentėjusiais sugeba apsimesti ne tik paprasti, bet ir ne paprasti – karo policininkai, prieš tai užpuolę ir sumušę žmones – nerūpi.

Nors darbuotojai nekovoja ir palieka šią ašarų pakalnę – nes už 16 valandų darbo dieną jie Anglijose, Airijose pasistato namus, o čia net už sveikatos apsaugą – visur liepia susimokėti, o kur žmogus mokės iš savo „minimalkės“ – numoja ranka ir geriau vaikšto su kreiva ranka: nes operacijai reikia mokėti – seselei reikia „susimesti“, anestezeologui reikia „susimesti“, o ir chirurgas nori naujos mašinos, ir iš savo „labai mažos algos“ jis vargšas neišgyvena.

Kažką šitoje grandyje bandęs pakeisti SAM antikorupcijos skyriaus viršininkas Šveikauskas naujo ministerio, kuriam visur vaidenasi cukrus, druska ir alkoholis – parėdymu buvo išleistas į pensiją, o antikorupcijos skyrius – reorganizuotas.

Nėra čia ko kovoti su ta korupcija – turbūt patarė patarėja Rūta Zabielienė, kurios ir vyras, ir vyro sūnus – kardiologai, o jiems gyventi – reikia. Tiesa, tai labai geri kardiologai, ir jie pakišų neima, bet bendros sistemos atjautos labui R. Zabielienė galėjusi patarti, kad nėra čia ko tų antikorupcijų.

Be to, tik jos kitas šefas Naglis Puteikis su korupcija kovoja, ir dar Krivickas, pastarasis tiek prikovojęs, kad turbūt jau antrą naują namą statosi.

Kai reikėjo pūsti Grybauskaitės dūdą, ir gelbėti Venckienę – gelbėjo Venckienę, susirūpinusiu veidu kūrė reportažus iš Klonio gatvės.

Kai Daukanto rūmai nurodė nieko nebegelbėti, kartu su Janutiene peršoko į kitą pusę ir nebegelbėjo.

Pilnos ligoninės 90-110 metų senučių: nes jos yra gydytojų mamos, tetos, krikštamotės – štai jų sveikata yra vertinama.

Kartą akių ligų skyriuje viena „partizanė“ visur nusistūmė su lazda, rėkdama apie savo „statusą“.

O gegužės 1-oji kitaip turėtų būti švenčiama. Dar tiesa ir pilietiniame kare (priminsiu, Ukrainos Rada niekaip nepaskelbė karo padėties, vadinasi, kariauja pati su savimi) nukentėjusius savižudžius (koks idiotas kaunasi prieš savo valstybę ir savo žmones?) Kauno klinikos priiminėjo BE EILĖS.

Todėl ta partizanė ir buvo tokia pikta.

Švedijoje svarstoma, kad darbo diena būtų 6 valandos: kad darbuotojai galėtų pailsėti, be to, nustatyta, jog pirmoji darbo valanda ir paskutinė – absoliučiai neproduktyvios: tai yra laiko stūmimas.

Kaip dirbanti savarankiškai, galiu pasakyti, jog jeigu yra darbo – dirbi 16 valandų, jeigu nėra, tai niekas neprivers manęs sėdėti ir stumti laiką, todėl aš suprantu Švedijos valdžios susirūpinimą.

Prancūzijoje buvo išleista skandalinga knyga, kur valstybės tarnautojas aprašė, kaip yra  imituojamas darbas valstybės tarnyboje, ir tu gali nukentėti, jeigu per greitai dirbsi, todėl daugelis miega prie kompiuterių, nieko neveikdami.

Lietuvos Konstitucinis teismas yra geriausias pavyzdys, kaip gauti didžiausias algas, nieko neveikiant – vieną skundą nagrinėja 1,5 metų – 2 metus, nors atsidarius puslapį matome, jog tų skundų keletas – juk gali kreiptis tik Seimas, arba Vyriausybė, kitiems „runkeliams“ – negalima.

Specialiųjų tyrimų tarnyba – kitas pavyzdys: kažkokius tyrimus atlieka kartą per 4 metus, artėjant Seimo rinkimams. O tarpe Seimo rinkimų pateikia teismams 3 konjako, 150 eurų kyšio bylas, kurios būna nutraukiamos dėl įrodymų trūkumo. Masiulį sugebėjo krėsti, atsinešę negaliojantį kratos orderį, kurį parašė STT viršininkas, nes teismo orderis – negaliojo, buvo priimtas dėl visai kito asmens ir adreso. Iš KT, STT niekas rezultato nė nereikalauja: jiems užtenka veiklos imitacijos, ir kas mėnesį išmokamos didžiausios algos Lietuvoje. 

 Daugelis tokių pavyzdžių labai kontradikuoja su prie kasų, konvejerių arba netgi su kreida prie lentų pastatytų darbuotojų, iš kurių reikalaujama rezultatų, likimu – nors vėliau ta pati darbovietė tuos rezultatus neigia, susikeldami skandalus.

Geriausias pavyzdys – pailiustruosiu savimi: lankiau prancūzų kalbos paskaitas Vytauto Didžiojo universitete, išlaikiau  Prancūzijos kultūros ministerijos egzaminą (gavau 83,5 iš 100), manimi didžiavosi Užsienio kalbų centras, skelbė netgi savo puslapyje šiuos ne tiek kad mano, bet dėstytojos pasiekimus (per 2,5 mėnesio išmokė suaugusį asmenį naujos kalbos): ir štai tau boba devynerios – kažkas pasidarė rektoriui Juozui Augučiui, ir jis visai Lietuvai paskelbė, jog aš su VDU neturiu nieko bendro.

Dar rudenį žaidžiau ir neatlygintinai, be jokių dienpinigių (pikti liežuviai pliekė, jog visi kiti juos gavo….) pasaulio šachmatų mėgėjų čempionate, ir buvo apie tai rašoma „Kauno dienoje“, nes aš atstovavau ne ką kitą, o VDU komandą.

Na o dar tas faktas, kad esu 5 metų doktorantė – tai Juozui Augučiui turėtų būti gėda, bet pasirodo kapitalistinėje visuomenėje galima tiek išsidirbinėti, kad ne tik kad nieko man nemokėjo nei už doktorantūrą (bet surinktų duomenų reikalavo ir reikalauja – nors VDU juos kapitalistiškai tariant, atsisakė nusipirkti – nors siūliau, ir kainą buvau nurodžiusi), nei už žaidimą šachmatais, o už prancūzų egzaminą ir kursus aišku aš pati mokėjau: taigi, rezultatus VDU pasiekė kito žmogaus pastangomis ir lėšomis, o vėliau jau užėjo bloga nuotaika, nusipirko reklaminį plotą ir kažkokią nesąmonę pasakė.

Nors nežinau, ką „Kauno diena“ sakytų, jeigu užeičiau su dviem  2017 metų recenzijomis apie mano disertaciją, kur parašyta, kad reikia taisyti ir teikti gynimui: kokias nesąmones jie rašė, kad nesu VDU bendruomenės narė? „VDU atstovai patvirtino, jog K. Sulikienė nėra VDU bendruomenės narė“. 

Įdomus skandalas sukurtas: kovo 11 dienos ryte paskelbiama, jog aš dirbu VDU ir laukiama mano „atleidimo“, vakare „antis“ paneigiama, ir Juozas Augutis pareiškia, jog nieko bendro, ačiū Dievui, ši (doktorantė, 2015 VDU išleistos monografijos ir 12 mokslinių straipsnių, kurie įskaičiuoti į VDU pasiekimus, autorė, dviguba absolventė, VDU šachmatininkė, bei Užsienio kalbų centro studentė,) na, neturi. Mums šitas žmogus nepatinka (nes jis gabus – o mes ne): todėl jo pasiekimus sau užsirašome, gauname finansavimą, viešai –atsiribojame nuo jo. Ir taip VDU vyksta labai daug metų – iš mano disertacijos buvo išparazituotas ne vienas mokslo projektas, rudenį Istorijos institute rengiama mokslinė konferencija, kurios pavadinimas – tai mano disertacijos pavadinimas. Jeigu parazituoju savo kolektyvo narį – galima sakyti, jis nėra mūsų narys, nes išparazitavę, mes jį tiesiog išspjauname. Taip veikia mano Alma Mater VDU. Taip veikia ir fabrikai, nes taip yra turbūt kokiame nors Marxo – Engelso vadovėlyje parašyta ir taip elgiamasi. 

Studentai būna manęs klausia, ar man negaila, kad taip vyksta – aš jiems atsakau, kad net negalėčiau dirbti su tokio žemo lygio žmonėmis, kurie nieko savo sukurti nesugeba. Kai dirbau VDU, net personalo skyriuje klykaudavo, jog „tau neturiu laiko“. Kartą ir paklausiau, jeigu darbo metu man, dirbančiai 1 etatu, personalo skyrius neturi laiko, tai kada ateiti – sekmadienį, gal tada turės?

 Tyrinėju lietuvišką tapatybę ir turiu teisę matyti, kokia ji yra, ir nerašinėju nesąmonių, o jie priklausomi nuo algelių, kaunasi dėl „valandų“, vienas kitą tiesiog smaugia – ir jie negali matyti, kad tarpukariu Pamenunė buvo žydiška, o štai Kauno taryboje ir pačiame mieste net rusiškai ilgai buvo kalbama: ir visa tai lėmė lietuvišką tapatybę, o ne pokario banditizmas, kai lietuviai žudė lietuvius (šitas banditizmas šiuo metu labai aukštinamas, kviečiama į jį lygiuotis). Mano vertintoja L. Anglickienė nesuvokia, kad sentikiai nėra rusai, ir savęs tokiais nelaiko – tačiau ji vertina mane, todėl ji atseit yra teisi. 

Jeigu ką nors tyrinėja, tai „neotchodia ot kasy“, kaip sako rusai: neatsitraukiant nuo aparato. Kartą klausiu savo vienos dėstytojos (R. Račiūnaitės – Paužuolienės, nusirašiusios nuo mano vieno straipsnio visą literatūros sąrašą), ar ji moka lenkiškai, ir ar lankėsi Martyno Mažvydo bibliotekoje – nes mano surastas knygas cituoja, kiti kolegos ėmė klykti „tik neatsakyk!!!!!!“. Štai toks VDU mokslinis lygis. O aš jau ir Emanuel Levinas laisvai cituoju, nes jis rašė prancūziškai, o aš turiu pažymėjimą, kad moku šią kalbą. Jeigu cituoji ką nors, parodyk sertifikatą, kad kada nors mokeisi kalbos. Jeigu ne – esi plagiatorius.

Po skandalo „ji nedirba VDU“ studentai dar labiau prašo mano pagalbos moksliniame darbe –  nes VDU dėstytojai iš viso su jais nebendrauja. Mano Facebooko paskyroje buvo parašyta „Studentų konsultantas, dirba VDU“. Tik neparašyta, kad neatlygintinai –  nes mano disertacija nefinansuota: nes buvo išdalinti pinigai arklio tyrimui kultūroje, vėliau pakeitė į „tautosakoje“. Štai ir visas skandalas. Doktorantas privalo padėti savo jaunesniesiems kolegoms, nes su jais iš viso  nedirba dėstytojai. Pamenu užpernai vedžiau už rankos 4 kurso politologę, ir rodžiau politologijos vadovėlius –  nes niekada nebuvo buvusi skaitykloje, o bakalaurinį darbą rašė „iš spaudos“. Nes taip liepė dėstytojas. Paaiškinau, jog toks bakalaurinis bus spaudos lygio, tualetinio popieriaus lygmens, ir nurodžiau jai pasiremti kažkokiais politologijos vadovėliais, kad būtų įrodyta pagrindinė darbo mintis.

Neseniai psichologijos studentas rinko atsakymus į anketas, kurios buvo moksliškai ydingos: bet dėstytoja sakė, kad viskas gerai. Paaiškinau anketos logines klaidas (pavyzdžiui, aš neradau atsakymo varianto, todėl prirašiau „kita“ – nes nebuvo kur pasirinkti asmeniui iš 4 vaikų šeimos tinkamo atsakymo), ir paaiškinau jam, kad jis negali surinkti mokslinių duomenų šiam tyrimui dėl anketos ydingumo. Jis vis kartojo, kad dėstytoja sakė, kad gerai. Aišku, kad gerai, nes bet kuris vertintojas „sukirs“ šią anketą pirmame svarstyme.

Geriausia tyrinėti arklį, tada nereikia rinkti nei vienos anketos,  nes arklio neįmanoma apklausti. Kadangi tyrinėju ne gyvulius, tai ir kabinėjasi prie manęs nenormaliai, o vėliau pareiškia, kad „ji ne bendruomenės narė“. Bendruomenė kapitalistinėje visuomenėje – tai tie, kuriuos sieja vienodos „ponetkės“, panašiai kaip nusikalstamame susivienijime, policijoje ar kariuomenėje. Būtina vogti, arba kaip Šiaulių ONTT – pardavinėti narkotikus, bet šiukštu niekam nieko nesakyti. Mokslo įstaigose vagiamos idėjos, literatūros sąrašai, anketų atsakymai, interviu, sukuriamos konferencijos, pavogus doktoranto, kurio neva niekas niekada neleis gintis – temą. Tuo pačiu metu iš Lietuvos rengiasi išvykti dar vienas milijonas, bet mokslo kalvės netgi etnologijos studijas uždaro, o užspeista į kampą katedros vadovė Laimutė Anglickienė viešai meluoja, kad „mokiniams neįdomu“, nors ji sėdėdama savo kabinete tų mokinių akyse nematė, ir nežino, kaip net drebėdami jie grieba kankles – nes einant 27 metams Laisvės tų kanklių niekur nėra. O buvo planuojama įvesti į visas mokyklas. Uždaryta netgi etnologija, ir netgi iš mokslo klafikatoriaus kaip nereikalinga – išbraukta. 

Bet juk tautinis identitetas sudaro paprasčiausio darbuotojo savimonę, o jeigu identitetas paneigiamas, tada darbo jėga išjuda į platų pasaulį. Jeigu lietuviui sakoma: baltų kultūra, lietuvybė, tikyba nebesvarbi, eik, laisvas. Laisvas nuo paties savęs!

Bet jeigu visa tai galima tai vadinamajame „aukštame lygyje“ – neva juk universitete tai kultūra, moralė ir panašiai, tai jūs įsivaizduokite, kas dedasi kokioje parduotuvėje, ar kad ir mokykloje? Tegul nepyksta mokytojai, kad prilyginu mokyklą parduotuvei – teko dirbti, ir atsimenu, jog reikalaudavo dirbti beveik visą parą, o mes mokytojai piktai darbovietę vadinome  „Maksima“.

Ką rodo pastarasis „skandalas“, kai žurnalistai, visiškai netikrindami faktų, paskelbė tikybos mokytoją už įstatymo ribų – nors ji niekada prieš gėjus nepasisakė, o tiesiog vedė pamoką – pateikusi vieno kontroversiško psichologo tyrimus, ir paklaususi, ką mokiniai mano apie tai. O jeigu ir būtų pasisakiusi prieš gėjus – negi žodžio laisvė neleidžia pasakyti, jog tik iš šeimos gimsta vaikai? Negi tai nėra aišku? (Sakysite, dar ir iš ne šeimos – tačiau kodėl tuomet kalbama apie emociškai nepilnas asmenybes, – ir tyrinėjama šeimų pilnuma ar „pusiškumas“?) Kad vyras ir vyras negali biologiškai susilaukti vaikų? O gal net negalima šito klausti – juk dar buvo paviešinta, Europos Sąjunga skyrė 17 milijonų eurų homoseksualių asmenų integracijai Lietuvoje. „Kam juos integruoti,- klausė tautininkai socialiniuose tinkluose, – „Jie gal kalbos nemoka, ar nėra piliečiai?“

Tiesa, o labai save reklamuojanti „darbovietė“ – samčių, šakučių ir triusikų plovykla įstaiga pavadinimu Lietuvos kariuomenė?

Ar žinote, jog šioje darbovietėje nebūtina algas mokėti laiku, o visas darbo priemones darbuotojas turi susipirkti pats?

Ar žinote, kodėl „Lietuvos rytas“ iki užspringimo meluoja, kartu su visokiais ten kitokiais „gynybos specialistais“, kai keletą kartų ištiražavo nesąmonę, jog aš neva nepriklausau Lietuvos kariuomenei?

Todėl, kad tarnaudama ten užfiksavau labai grubų pažeidimą – man net 5 mėnesius nebuvo sumokėta alga, todėl po to į pratybas vykti 5 kartus atsisakiau, motyvuodama, jog viską LK liepia susipirkti, o daugiau pinigų kišti į šią beviltišką įstaigą, (mano manymu, ji tokia yra – nes neduodavo aprūpinimo: gal šiuo metu jau pasikeitė supuvusios, nuskalbtos uniformos ideologija), nebeturiu noro.

Nors prašiau iš viso mane atleisti nuo bet kokių pareigų kariuomenėje, Krašto apsaugos ministras atsisakė, ir pervedė  mane į rezervą, padaviau į teismą, bet dvi instancijas pralaimėjau. Ministras, pervedęs mane į atsargą, pripažintas teisiu. O ką tiražuoja kliedesių portalai?

Kitam kariui būtų turbūt  kelios baudžiamosios bylos, ir iki gyvos galvos, už atsisakymą vykti į pratybas: man nebuvo keliama net tarnybinė byla. 

Man nebuvo nieko – nes sąskaitos išrašas liudija, jog Lietuvos kariuomenėje algos mokamos pagal mėnulio fazes – kada noriu, tada moku, nenoriu – nemoku. Net arbatą ir tą reikėjo nusipirkti („reikia susimesti 50 centų ant arbatos, nes neskirta…“), o pietų kelias dienas nedavė, todėl už 9,15 lito pirkau pati, dar kartą tokiame cirke dalyvauti – atsisakiau.

Lietuvos kariuomenės buhalterija atsiprašė ir man 2015 02 03 išmokėjo 13 eurų delspinigių.

2015 06 05 išėjau į atsargą – rezervo karys turi nešiotis karinį pažymėjimą, nes bet kada gali būti mobilizuotas, bet kas pusę metų visokie „gynybos specialistai“ paskelbia, jog aš niekada nepriklausiau kariuomenei.

Neseniai pranešiau netgi keliais tarnybiniais raštais apie piktnaudžiavimą Lietuvos kariuomenėje, daromus nusikaltimus – visais atvejais buvo pradėti tarnybiniai tyrimai, pagal mano TARNYBINIUS pranešimus.

Mieli piliečiai – jeigu galima užsisakyti reklaminį plotą ir aiškinti, jog tokios ir tokios darbovietės darbuotojas niekada gyvenime pas mus nedirbo, ir jis buvo IŠMESTAS, arba dirbo tik 2 DIENAS (kapitono Neimonto KLIEDESYS – o kapitonas Neimontas patarinėja LK vadui, pačiam pačiausiam generolui Žukui – kokio lygio ten patarinėjimai, jeigu asmuo absoliučiai neadekvatus, ir nemoka skaityti dokumentų?), tada jūs pagalvokite – kas vyksta gamyklose, parduotuvėse, ar mokyklose?

2017 03 11 spauda paskelbė, jog niekada nedirbau ir Vytauto Didžiojo universitete, nors dirbau virš 4 metų, o doktorantūroje dar ir dabar studijuoju: nors to ir nėra aiškiai parašyta, bet pas mus yra Rektoriaus potvarkio tvarka, kad doktorantas penktus metus irgi studijuoja.

Bent 15 doktorantų tokiu būdu studijavo, bet kai aš ėmiau studijuoti – man pasirodo ta tvarka negalioja: nors VDU vidinėse sistemose parašyta, kad esu 5 metų studentė, turinti teisę gintis disertaciją. Kažkas kažkur skaitė, kad buvo parašyta, kad man kažkas siūlė ginti EKSTERNU, bet aš neva atsisakiau. (Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyboje kažkokia MERGA manęs paklausė, kodėl būdama ketvirtame kurse, neperstoju? – Gal čia ir buvo klausimas apie „eksterną“. Tai mergai atsakiau, kad tegul jie eina kitur dirbti, jeigu jie nesupranta, kas yra etnologija. Tai jie manęs paklausė ir nuo sausio 1 dienos pasinaikino savo mokslo sritį.)

Jeigu įmanoma tokias nesąmones rašyti apie duomenis, kuriuos įmanoma patikrinti, įsivaizduokite, kaip ginamos darbininkų teisės darbovietėse, kur jie neturi nei kur pasiskųsti, nei kaip apsiginti?

O ko verta kartas nuo karto tiražuojama nesąmonė, jog teisininkas yra tik „prisistatantis“, ir jis baigęs specialiąsias studijas, neva neturi teisės teikti teisinių paslaugų – nors papasakokite šitas pasakas sodrai su VMI, kai jos kas mėnesį, arba kas metus pristoja susirinkti mokesčių nuo tų paslaugų, kurių, pasak užsakomosios kliedesių spaudos, tu neva neturi teisės teikti? Jeigu tik nesumoki privalomo sveikatos draudimo 34,20 euro, už įsivaizduojamas, paslaugas, kurių tu neturi teisės teikti, tai Sodra, už paslaugas, kurias tu įsivaizduoji teikiąs, pateikia visiškai neįsivaizduojamą ir realų sąskaitos areštą. Tačiau kai kurie klientai tų pačių advokatų klano narių kurstomi, kad jau teisininkui tai nereikia nieko mokėti, nes jis nemoka mokesčių. Kai pasakai kad moki lygiai tuos pačius, nes vykdai tą pačią veiklą pagal tą patį VMI klasifikatorių – būna, kad atvimpa lūpa…

Jeigu būtų tiesa, kad universitetai apmokantys būsimus teisininkus, iš tikrųjų neva suteikia niekinius diplomus, kurie neva nesuteikia teisės dirbti – tada tokios studijos tiesiog būtų uždarytos, ir būtų atidarytos „advokato magistro studijos“. Patys pagalvokite, kokia nesąmonė, kuria tačiau patiki daugelis, kurie skaito tuos užsakomuosius kliedesius. Juk teisininkas teikia ir patarimo, ir ikiteisminio tyrimo nutarimo apskundimo, ir galų gale, kasacinio skundo surašymo baudžiamajame procese, paslaugą – ir joks advokatas niekur šiuose dokumentuose iš viso nėra reikalingas. O ką kalbėti apie civilinėse bylose konsultavimą – kai neretas advokatas nesigaudo, kuo skiriasi ieškinys nuo lydekos.

Kai žmonės sužino, jog per advokatą nebūtina savo teisių realizuotis – kaip jie nudžiunga! Visa sistema tyčia atsisakinėja priimti iš žmogaus prašymus, skundus, net man apylinkės teismas parašė nesąmonę (teisėja Kriaučiūnienė), kad man būtina teisinė, ir būtinai nemokama, pagalba. Vadinasi, yra šablonas, kuris rašomas žmonėms, kad jie pasijaustų nieko verti, ir eitų, dar labiau nukentėti, pasidalindami su advokatų išbadėjusiu klanu pinigais, kuriuos jie ir taip praradę.

Latvijoje jau seniai panaikinta advokatų klaninė sistema, dėl to krito teisės paslaugų kainos, ir atsirado daugiau teisingumo.

Lietuvoje nenorintys stoti į klaną, ir dirbantys savarankiškai, yra nuolat puolami, nors jie netgi sukuria darbo vietų, laimi garsių bylų, ne aš viena esu dirbanti savarankiškai teisininkė, kuri gali pasigirti laimėjimais, yra ir daugiau individualiai dirbančių, ir susibūrusių į firmeles, arba viešąsias įstaigas, ir teikiantys paslaugas. Neseniai mano apeliaciją patvirtino pats aukščiausias teismas: norėtųsi išgirsti, kiek advokatų turi tokių laimėjimų – bet nelabai tenka girdėti, nes advokatūros laimėjimas, jeigu jis sugeba surinkti pinigus iš žmogaus, o tinkamai surašyti – tokio reikalavimo NĖRA.

Apie sąvoką „prisistatantis žurnalistas“ iš viso patyliu, nes šitoje vietoje nieko nebaigęs Užkalnis – žurnalistas, o nieko nebaigęs Grabauskas – „prisistatantis žurnalistas“, nors jie abu niekuo nesiskiria: abudu rašo, abudu nieko nebaigę, tik vienas prisistato žurnalistu delfyje, o kitas rašo „Laisvame laikraštyje“. LL yra „prisistatanti spauda“, nes tiria objektyviai, o visa kita spauda ideologinė, todėl „teisinga“. Užkalnis rašo nesąmones apie kebabus, o Grabauskas rašo ne apie kebabus. Todėl pirmasis tinka, antrasis – ne. Birutės Dilpšienės, Juozo Ivanausko dar nekabina, o štai Alvydas Vėberis nuolat susiduria su priešprieša, kai nenorima teikti informacijos. Susidaro įspūdis, jog susikūrę savo prasmių laukus, gyvena savo įsivaizduojamoje Lietuvoje, o realybė jiems yra per skaudi, tačiau būtent šie kosmonautai turėtų išvažiuoti, ir pats Užpakalnis juk gyrėsi, kad Anglijoje tualetus plovė. Dabar grįžo, ir visus emigrantus vadina durniais. 

Dėl viso šito fono, nesąmonių, melagysčių iš Lietuvos ir bėga dar vienas milijonas.

Darbininkų teises galima ir būtina ginti, tačiau žmonėms net neprieinamos kokybiškos ir pigios teisinės paslaugos, nes tik pradedi labiau jas teikti – užsakomas už 100 000 eurų ar dar daugiau kainuojantis puolimas, ir žmonės po to nebežino, kur eiti ir į ką kreiptis:nes kažką girdėjo aidint, o ką tiksliai, nežino.

„Mums Paulikė sakė, kad jūs nieko nebaigusi“, skambina drebančiu balsu prieš 2 metus man „Vakaro žinių“ korespondentė. „Bet mano teisės magistro baigiamasis darbas netgi laisvai prieinamu padarytas – jūs tikrinote, ką kliedi Paulikė, ar tikite ja besąlygiškai?“ „Bet Paulikė sakė…“ „Taip, ji daug ką sakė. Na ir kas?“. Tuokart puolimas ir baigėsi, o Paulikė įsiropštė šalia Lino Kukuraičio ir jam patarinėja. Manau, jog greitai ministrą įsikins, jog aš ir Vilniaus licėjaus nebaigiau – tos mokyklos, kur kartu su ministeriu mokėmės. Nes čia Paulikė – ji sako – ji žino.

Visa tai reikalinga, nes advokatų klanas susimokęs negelbėti vaikų: jeigu vaikų grobimo byla – kištis negalima.Todėl savarankiškai dirbantys teisininkai yra grėsmė vaikų grobimui, O žinant, jog už pavogtų vaikų skaičių atkeliauja „diplomatijos maišai“ su doleriais spalvotoms revoliucijoms, vadinasi, teisininkai pasidaro „grėsme demokratijai“ kokiame nors Džibutyje arba Saudo Arabijoje.

 O advokatai, kurie paims kelis tūkstančius į priekį iš to, ko žmogus neturi – visada čia, ir visada prašome.

Kokia advokatų darbo kokybė – niekas net nekalba, o lygis daugelio jų labai žemas, apie teisę išmano ne daugiau nei karvė apie debesį – bet mėgsta imti pinigus į priekį, už paslaugas, kurias kada nors suteiks arba nesuteiks. Žmonės patyrę tokias „oro“ paslaugas, vėliau bijo mokėti net kelis eurus, ir juos galima suprasti, jeigu jie susidūrė su aferistų klanu. Aferistai būna netgi prikursto nebūtoms byloms, ir nurodo, koks bus rezultatas – nors rezultato per 3 instancijas prognozuoti negalima, nes tai nėra matematinė konstanta, o teisminis procesas, kuris keičiasi sulig kiekvienu posėdžiu.

Ataka prieš vieną žmogų Lietuvoje įmanoma, o tai yra dideli pinigai. Bandžiau suskaičiuoti infomacinę ataką ir jos kaštus prieš mane – tai turbūt bus net ne 2 milijonai eurų – juk buvo užsakytas ne tik visas spaudos plotas – buvo imamas geriausias TV eterio laikas.

Ką daryti paprastam fabriko darbuotojui, jeigu bet kuris oligarchas gali išsikviesti galimai neadekvačią „žurnalistę“ iš lryto, kauno dienos, ir kitų „spaudos priemonių“, ir pasakyti tarkime „jis pavogė plytas iš privačios valdos, kuri tuo metu buvo ne privati, bet tai vis tiek uždara teritorija, todėl reikalauju iškelti tokią tokią bylą“, kartu išsikviesdamas policiją su prokuratūra, ir visa tai išreklamuojant per geriausią ir žiūrimiausią TV eterio laiką. Darbininko gyvenimas kaip ir baigtas, ir profesinė karjera už minimumą – taipogi, belieka krautis lagaminą, ir išvykti. Tokiu būdu buvo išvarytas ne vienas darbingo amžiaus jaunuolis, neapsikentęs sisteminio persekiojimo, melagysčių, apvaginimo.

Arba važiavo galimai girtas karo policininkas, be liemenės, be beretės,  – tai rodo, jog ne tarnybos metas – ir prisikabino prie į medį atsirėmusio neįgaliojo, jį sumušė, tada per  kaimynę užsisakė baudžiamąją bylą pagal tokį anokį ir kitokį straipsnį, nes aš taip noriu. Nes jeigu tu man neužsakysi, man pačiam gresia baudžiamoji byla, o dabar gal ir negrės – nors prokurorė pripažįsta, jog atliktas nusikaltimas prieš žmogų.

Sėdžiu teisme ir dairausi – kur tas žmogus, kuris šoko per tvorą, nešė armatūras? Nes matau sėdintį vos paeinantį Černobylio likvidatorių, kurį dėl tos tarnybos ištiko net 2 insultai. Vyksta teismas dėl baudžiamojo kodekso straipsnių, bet be subjekto, nes asmens, kuris galėtų peršokti 3 metrų aukščio tvorą toje byloje – nėra. Nėra ir nusikaltimo sudėties dėl sumos – nes 30 eurų nepriklauso baudžiamajai jurisdikcijai. Tačiau teismas, kurio vienas posėdis kainuoja apie 400 eurų, vyksta visu rimtumu: nes tuo metu, kai prokurorė vaikšto į bylas, nereikia tirti tikrų nusikaltimų. Tas pats pasakytina apie karo policijos vieną iš viršininkų: jis teisme, tuo metu jam nebereikia vykti į iškvietimus dėl šauktinių persekiojimo, ir blogų tarnybos sąlygų. Visi patenkinti, teismas vyksta, nesvarbu, jog be subjekto ir netgi ne dėl baudžiamosios veikos…Svarbu vyksta. Eilutė užpildyta, visi turi darbo.

Bet įmanoma tokia byla, jeigu tavo žmona tyrėja, muštis viešose vietose, net matant studentams – tiesa, teisės studentai toleravo karo policininko nusikaltimą, nereagavo, kad jis mušėsi – jam policijos nekvietė – ir po to vaikščioti į bylą su labai aukštu kariniu laipsniu, nors tai žemiau negu majoras, todėl neimu domėn – ir ten vaidinti nukentėjusį nuo invalido.

Vėliau toks nukentėjęs bus kviečiamas į įvykio vietą darbovietėje pavadinimu Lietuvos kariuomenė, ir sugeba nesugauti žvalgų, kurie pabėga per tas 3 metrų aukščio tvoras. Kadangi darbovietėje Lietuvos kariuomene toks karo policininkas prisižiūrėjęs šokinėjančių ir sprunkančių nuo jo per tvoras, vėliau tą patirtį ir pyktį dėl nesugautų žvalgų jis perkelia į asmeninį gyvenimą. O paprastiems šauktiniams tenka kentėti galimai neįgalią karo policiją, nesugebėjusią sugauti iš jų besityčiojusių žvalgų, arba tiesiog pasikėlusių durnių. Kitą kartą šauktiniai ne karo policiją kvies, o pasidarys teismą patys – tada jau visi rėks, kad dedovščina, arba atvirkščiai – „bezpriedielas“. Neveikiančiose įstaigose su neveikiančiomis kontrolės institucijomis taip ir būna…

Dar žiūrėkit kad šauktiniams nebūtų iškeltos bylos, kad karo policininkai patyrė psichologinę traumą, nes atvykę pagal iškvietimą, nesugebėjo pagauti per tvoras šokinėjančių karo žvalgų, todėl šauktiniai dėl to kalti.

Oligarchai nukentėję nuo darbuotojų…

Jau apie socialines įmones nekalbu, ten turbūt visi direktoriai irgi nukentėję…nuo pinigų plovimo.

Maksima kažkada irgi galimai praplovė (sakoma, kad „įsisavino“) milijonus per neįgaliuosius, ir nieko.

Su darbo žmonių šventė be žmonių!

 

Facebook komentarai
Back To Top