skip to Main Content

Dalia Grybauskaitė sukūrė mafijinę teismų ir prokuratūros sistemą

 

Aurimas Drižius

Šiandien kreipiausi į Generalinę prokuratūrą pareiškimu dėl nusikalstamos buvusio prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjo, vėliau jos protekcija tapusio Vilniaus apygardos teismo teisėjo Ernesto Rimšelio veiklos.

Taip pat paprašiau, kad generaliniam prokurorui Evaldui Pašiliui dėl  tarnybos pareigų neatlikimo ir įstatymo ignoravimo būtų  iškelti drausmės byla.

 

Pabuvęs prezidentės patarėju, E.Rimšelis greitai tapo Vilniaus apygardos teismo teisėju, kad nevykdytų įstatymų griautų žmonių gyvenimus

 

2016 m. rugpjūčio 10 d.  nutarimu dėl  mano skundo 1S-585-1020/2016, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, išnagrinėjęs pareiškėjo – nuteistojo Aurimo Drižiaus skundą dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro Evaldo Pašilio 2016 m. birželio 20 d. nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, nusprendė atmesti mano skundą melagingais ir išgalvotais motyvais, ignoruojant įstatymų reikalavimus. 

Buvau nuteistas baudžiamojoje byloje Nr. 1-257-648/2010 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį dėl teismo sprendimo nevykdymo. 2010 m. liepos 7 d. Vilniaus apygardos teismas atmetė A. Drižiaus apeliacinį skundą. 2011 m. sausio 25 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat atmetė nuteistojo kasacinį skundą.

Kreipiausi į generalinę prokuratūrą 2016 m. birželio 7 d. dėl šios bylos atnaujinimo.

Skunde nurodžiau, kad jau daugiau nei dešimt metų su persekiojamas buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko A.Sadecko, kuris galimai melagingu prevenciniu ieškiniu kreipėsi į teismą ir paprašė įvesti cenzūrą, t.y.  uždrausti rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių naftą“ ir jos privatizavimu. Nors pats tuo metu buvo „Mažeikių naftos“ akcininkas ir asmeniškai vadovavo visam šios įmonės privatizavimo procesui, o Mažeikių rajono apylinkės prokuratūra buvo iškėlusi bylą dėl įtariamo „Mažeikių naftos“ milijonų vagystės per A.Sadecko privačią firmą „Ekskomisarų biuras“.

Tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus m. apylinkės teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami dokumentus, daugiau nei dešimt metų mane persekiojo vien todėl, kad nesilaikiau šios neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros. Visi šie minėti pareigūnai niekaip nevertino galimai melagingų A.sadecko parodymų, kad jis niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ privatizavimu.

T.y. pilietis Alvydas Sadeckas, būdamas Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku, dar 2008-01-21 kreipėsi į teismą, kad man, Aurimui Drižiui, būtų uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ skelbti straipsnius, kuriuose pilietis A. Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu bei Gedemino Kiesaus nužudymu. Teismas patenkino šį piliečio A. Sadecko skundą ir uždraudė man savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ spausdinti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.

Lietuvos įžymybe tapęs Alvydas Sadeckas – buvęs paprastas sovietinis milicininkas, pasak spaudos, sovietmečiu turėjęs „nestatutinių santykių su viena nepilnamete įtariamąja“, ir kuris buvo atsakingas už darbą su „KGB profilaktuotais paaugliais“, vėliau tapo uoliu patriotu, kuriam kol kas tarnauja visa mafijinė teisėsauga

 

T.y. Vilniaus apylinkės teismo teisėja R.Vancevičienė, patenkinusi piliečio A. Sadecko skundą, šioje civilinėje byloje jo prašymu įvedė spaudos cenzūrą, ką draudžia tiek Konstitucijos 44 str., tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas. Vien už tai, kad nepaisiau šios cenzūros, ir toliau rašiau straipsnius ir pateikiau dokumentus apie piliečio A.Sadecko ir jo privačios firmos dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime bei valdyme, ir pateikiau įrodymus, buvau nuteistas net septynis kartus, ir šiuo metu esu teisiamas dar trijose bylose. Visuose šiose bylose pilietis A. Sadeckas davė melagingus parodymus, kad jis niekaip nesusijęs ir niekaip nedalyvavo „Mažeikių naftos“ privatizavime. Galiausiai teismui buvo pateiktas Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra : “Cenzūra-tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio”. 

Prevencinis draudimas ateityje rašyti tam tikromis temomis yra neteisėtas.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako : „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama.  Cenzūra-tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos.

Išplėstinės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo septynių teisėjų kolegijos (toliau – Teisėjų kolegija) 2015 10 01 d. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015 nutartyje yra konstatuotos svarbios esminės aplinkybės ir įstatymo aiškinimo nuostatos, reikšmingos civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. priimtam sprendimui.

LAT išplėstinė kolegija nurodė, kad „Iš aptariamojo teismo Sprendimo matyti, kad draudimas yra bendro pobūdžio, jame aiškiai neįvardintos konkrečios draudimo įgyvendinimo aplinkybės, tuo tarpu iš BK 2 straipsnio nuostatų išplaukia, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas – tai nustatytas asmens kaltumas už konkrečią nusikalstamą veiką.“

Akivaizdu, kad Sprendime įtvirtintas draudimas akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartyje išsakytiems argumentams. O būtent –„… bet koks draudimas skleisti informaciją negali prieštarauti teisės aktuose įtvirtintai vienai pagrindinių žmogaus teisių – teisei į informacijos laisvę. Informacijos laisvė įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje: kiekvienas turi teisę reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų.“

Cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartyje sakoma, kad „Šiais klausimais plačiai yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas: demokratinėje visuomenėje laiduojama teisė laisvai formuoti savo nuomonę apie visuomeninius reikalus, laisvai juos aptarinėti; bendriausias viešų diskusijų visuomenės gyvenimo klausimais tikslas – ieškoti visuomenei rūpimos tiesos (Konstitucinio Teismo 1998 03 10 d. nutarimas).

Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra viena iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją yra viena pagrindinių žmogaus laisvių (Konstitucinio Teismo 2004 01 26 d. nutarimas, 2005 09 29 d. nutarimas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, jog įsitikinimų išraiškos laisvė, informacijos laisvė nėra absoliučios, jomis negali būti piktnaudžiaujama, tačiau ribojimas visada turi būti suvokiamas kaip išimtinio pobūdžio priemonė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija ne tik pateikė svarią ir aiškią teisinę koncepciją asmens teisės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją atžvilgiu, akcentavo reguliuojančias šiuos teisinius santykius įstatymines nuostatas, bet ir kelis kartus paminėjo  Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo ydingumą dėl jame suformuoto draudimo abstraktumo.

 

Dėl prokuroro Pašilio ir teisėjo Rimšelio

 

Tačiau tiek generalinis prokuroras, tiek ir Vilniaus apygardos teismo teisėjas Rimšelis ignoravo LAT išplėstinės kolegijos suformuotą praktiką tokiose bylose, kai yra įvesta neteisėta cenzūra.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, 23 straipsnis, Aukščiausiojo Teismo kompetencija nurodo, kad :

 1. Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, nutarimams (išskyrus nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose) ir įsakymams peržiūrėti. Aukščiausiasis Teismas nagrinėja prašymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose administracinių teisės pažeidimų bylose.

2. Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus.

3. Į Aukščiausiojo Teismo nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus.

4. Plėtodamas ir užtikrindamas vienodą teisės aiškinimą ir taikymą bendrosios kompetencijos teismuose, Aukščiausiasis Teismas analizuoja nacionalinių, Europos Sąjungos ir tarptautinių teismų praktiką, kitus teisės šaltinius, rengia teismų praktikos apibendrinimus, apžvalgas, viešai skelbia informaciją apie savo veiklą.

5. Aukščiausiasis Teismas atlieka ir kitas jo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas.

 

Kitaip sakant, Teismų įstatyme yra aiškiai apibrėžta Lietuvos Aukščiausiojo teismo kompetencija: šis teismas formuoja “vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus“.

 

LAT išplėstinė kolegija, nagrinėdama baudžiamąją bylą Nr. 2K-7-205-222/2015, aiškiai pasakė, kad negalima žmogaus persekioti ir nuteisti už teisėtą veiklą.

Tokiu būdų LAT suformavo praktiką cenzūros bylose, kuri turi būti privaloma bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus.

Tačiau tiek generalinis prokuroras E.Pašilis, tiek ir teisėjas E.Rimšelis atsisako paklūsti Teismo įstatymo reikalavimams, ir sako, kad visose bylose, kuriose aš buvau nuteistas dėl cenzūros, aš buvau nuteistas teisėtai ir neva visos tos bylos nesusiję su minėta LAT išplėstinės kolegijos nutartimi. Nors visi nuosprendžiai susiję su neteisėta cenzūra, ir tuo pačiu jau minėtu A.Sadecko prašymu įvesti cenzūrą.

2016 m. birželio 20 d. Generalinis prokuroras priėmė nutarimą atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Generalinis prokuroras nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie nusikalstamą teisėjų piktnaudžiavimą, priimant sprendimą, o neteisingas įrodymų vertinimas, netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, neteisingas bausmės paskyrimas, jeigu tai nebuvo teisėjų piktnaudžiavimo pasekmė, nėra vada baudžiamajai bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Tai yra piktnaudžiavimas tarnybos padėtimi, tarnybos pareigų neatlikimas, dokumentų klastojimas.

Tiek generalinis prokuroras, tiek ir Vilniaus apygardos teismas turėjo žinoti Teismų įstatymo nuostatą, kad LAT „formuoja “vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus“.

Tačiau tiek generalinis prokuroras, tiek ir teisėjas Rimšelis ignoravo Teismų įstatymą, kuriame aiškiai pasakyta, kad „Į Aukščiausiojo Teismo nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus“.

 

Tačiau tiek E.Pašilis, tiek ir E.Rimšelis toliau atvirai tyčiojasi iš įstatymų ir teisingumo, teigdami, kad LAT išplėstinės kolegijos išaiškinimas dėl neteisėtos cenzūros neteisėtumo yra niekinis : „ Apygardos teismo vertinimu, Generalinis prokuroras 2016 m. birželio 20 d. nutarime pagrįstai nurodė, kad ši aplinkybė negali būti pripažįstama naujai paaiškėjusią BPK 444 straipsnio 1 dalies prasme“.

Tai yra sąmoningas įstatymų ir kitų teisės aktų ignoravimas, dokumento klastojimas, tarnybos pareigų neatlikimas, kuris jau tęsiasi jau  beveik dešimt metų, o visa teisinė sistema ir prokuratūra yra tik priedėliai prie beatodairiškų A.Sadecko pastangų užčiaupti kritiką, ir jo galimai nusikalstamos veiklos priedanga.

Prokuratūros įstatyme numatyta, kad „Prokuroro vardą žeminančiu poelgiu pripažįstamas nepateisinamai aplaidus prokuroro pareigų atlikimas ar jų neatlikimas, prokuratūros autoritetą ir visuomenės pasitikėjimą ja menkinantis elgesys ar kitoks šiurkštus Prokurorų etikos kodekso reikalavimų pažeidimas“.

Remdamasis išdėstytu, prašau inicijuoti generalinio prokuroro E.Pašilio atžvilgiu drausmės bylą, nes jis atvirai aplaidžiai vykdė įstatymus, atsisakydamas atnaujinti man baudžiamąsias bylas dėl neteisėtos cenzūros, nes prokuratūros įstatymas numato, kad „ Prokurorai tarnybos ir ne tarnybos metu turi laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų ir Prokurorų etikos kodekso, kurį tvirtina generalinis prokuroras kolegijos patarimu“.

Generalinis prokuroras E.Pašilis nurodė, kad aš kreipiausi į prokuratūrą,  siekdamas atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 1-257-648/2010 dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Prašymas pateiktas remiantis BPK 444 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pareiškėjas iš esmės nurodo vienintelę aplinkybę, kurią vertina kaip naujai paaiškėjusią: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimus analogiško pobūdžio bylose, kuriais A. Drižius buvo išteisintas dėl BK 245 straipsnyje uždraustos nusikalstamos veikos, šie sprendimai turi prejudicinę galią, jų faktinės aplinkybės yra identiškos baudžiamosios bylos Nr. 1-257-648/2010 faktinėms aplinkybėms. Apygardos teismo vertinimu, Generalinis prokuroras 2016 m. birželio 20 d. nutarime pagrįstai nurodė, kad ši aplinkybė negali būti pripažįstama naujai paaiškėjusią BPK 444 straipsnio 1 dalies prasme.

Pasikartosiu – tai yra sąmoningas įstatymų ignoravimas, nes  BPK 444 str. aiškiai nurodo, kada atsiranda naujos aplinkybės , dėl kurių reikia atnaujinti baudžiamąją bylą : „kitokios aplinkybės, kurios teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį, nors ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimas teisme buvo atliktas išsamiai, ir kurios vienos ar kartu su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad nuteistasis yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnę ar sunkesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią jis nuteistas, taip pat kurios įrodo, kad išteisintasis arba asmuo, kurio byla nutraukta, yra kaltas“.

Šiuo atveju kitos aplinkybės yra jau minėtas LAT išplėstinės kolegijos išaiškinimas, kuri turi formuoti teismų praktiką, tačiau kurį vėlgi ignoruoja

Taip pat prašau pradėti ikiteisminį tyrią ir dėl teisėjo E.Rimšelio veiklos, nes jis atmetė mano prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl  – nusikalstamo teisėjų piktnaudžiavimo. E.Rimšelis nurodo, kad „Nutarime tinkamai motyvuota, jog nusikalstamas teisėjų piktnaudžiavimas turi būti nustatytas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, o vien galimybė, jog buvo priimtas neteisingas teismo sprendimas dėl netinkamo įrodymų vertinimo, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ar bausmės paskyrimo, nereiškia nusikalstamo teisėjų piktnaudžiavimo, taigi nesudaro pagrindo baudžiamosios bylos atnaujinimui dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių“. Tokia nutartis yra besitęsianti nusikalstamos veiklos Vilniaus apylinkės ir apygardos teismuose praktika, kad teisėjai pridengia vienas kito nusikaltimus, o bandymas kelti jiems bylas atsimuša į tą pačią sieną : „nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl nusikalstamos teisėjų veikos“. Teisėjai patys atsisako pradėti tyrimus savo kolegų atžvilgiu, o paskui sako, kad „nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo“, kad jie nusikaltėliai.

Tai apgailėtina ir nusikalstama teismų praktika, kuri turi liautis, nes daro gėdą visai teismų sistemai. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Baltušytė vienintelė iš teisėjų pasielgė principingai – nurodė prokuratūrai pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjų veiklos dėl mano teiginio, kad „teisėjai masiškai klastoja nutartis A.Sadecko naudai“.

 

„LR BPK 409 str. 4 d. numatyta, jeigu nagrinėjant privataus kaltinimo bylą teisme paaiškėja, kad kaltinamas asmuo galimai padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas, privataus kaltinimo procesas nutraukiamas ir bylos medžiaga perduodama prokurorui, – teigiama teismo nutartyje, – privatus kaltintojas pagal priešpriešinį skundą Aurimas Drižius prašo Alvydą Sadecką patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 235 str., t. y. dėl veikos, dėl kurios turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas (LR BPK 409 str. 4 d.). Iš Alvydo Sadecko ir Aurimo Drižiaus skundų ir paaiškinimų taikinamuosiuose posėdžiuose matyti, kad jų nurodytos ir prašomos kvalifikuoti pagal LR BK 154  str. 2 d. bei 235 str. veikos yra tarpusavyje susiję, todėl turi būti nagrinėjamos vienoje byloje. 

Alvydo Sadecko skunde nurodytos veikos, dėl kurių prašoma Aurimą Drižių traukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 154 str. 2 d., turi visuomeninę reikšmę, nes veikų aprašyme nurodyta, kad internetinio tinklapio www.laisvaslaikraštis.lt ir savaitraščio „Laisvas laikraštis“ 2015-02-02 – 2015-03-05 publikacijose rašoma: „Kaip A. Sadeckas valdo absoliučiai korumpuotą teismų sistemą“, „Visiškai parsidavęs Vilniaus miesto apylinkės teismas, …teismo teisėjai klastoja savo nutartis A. Sadecko naudai“, „Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkė Loreta Braždienė: „Tai, kad šio teismo teisėjai masiškai klastoja dokumentus ir ignoruoja įstatymus, nėra pagrindas nušalinti teismą““, todėl yra pagrindas prokurorui pradėti baudžiamąjį procesą pagal LR BPK 409 str. 1 d.“. 

 

Teisėja A.Baltušytė nutarė nutraukti privataus kaltinimo procesą šioje byloje, o bylą perduoti tirti prokuratūrai, tačiau tokią jos nutartį panaikino jau minėtas Vilniaus apygardos teismas.

 

Teisėjas E.Rimšelis melagingai nurodė, kad „BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkto kaip naujai paaiškėjusios aplinkybės kontekste negali būti pripažinti ir naują teisės aiškinimą iliustruojantys Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimai kitose bylose. Jų priėmimas nereiškia jokių A. Drižiaus bylai svarbių naujai paaiškėjusių faktinių aplinkybių, sudarančios pagrindą atnaujinti procesą BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Taigi, įvertinus visa tai, apygardos teismas konstatuoja, kad Generalinio prokuroro nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas“.

Teisėjas E.Rimšelis, priimdamas šią nutartį, negalėjo nežinoti Teismų įstatymo nuostatos, kad LAT formuoja “vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus“, todėl tokia teisėjo Rimšelio  nuostata traktuotina kaip dokumentų klastojimas, tarnybos pareigų neatlikimas, ir būtent dėl šių įtariamų nusikalstamų veiksmų, gelbėjant A.Sadecko kailį, ir prašau pradėti ikiteisminį tyrimą.

Remiantis išdėstytu, prašau :

1. Atnaujint baudžiamąsias bylas Nr. 1-257-648/2010, 1A-815-497/2014, 1A-964/2011, 1-693-503/2011, nes LAT jau konstatavo ir išaiškino teismų praktika, kad negalima teisti už teisėtą veiklą, ir kad cenzūra yra neteisėta.

2. Pradėti ikiteisminį tyrimą teisėjo Ernesto Rimšelio atžvilgiu dėl tarnybos pareigų neatlikimo ir dokumentų klastojimo

3. Pradėti drausmės bylą generaliniam prokurorui E.Pašiliui už įstatymų ignoravimą ir tarnybos pareigų neatlikimą

Priedas – minėta teisėjos Baltušytės nutartis

 

Aurimas Drižius

 

 

 

Back To Top