skip to Main Content

Perskaitę antraštę, daugelis pasakys: „O ko čia pažindintis? Žinome mes ją – galime valandų valandas pasakoti, ką su kuo kada ir kaip ji pasielgė, kaip sunaikino verslą, atėmė sveikatą, garbę ir t.t.“.

Tas tiesa, faktus, įvykius, veikėjus mes galime įvardinti. Bet šiuo metu labai svarbu suvokti SISTEMOS veikimo mechanizmą, principus ir priemones. Tik tai išsiaiškinę, rasime tam atsvarą ir būdą, kaip pakeisti SISTEMĄ. Tik suvokdami, kokias silpnas mūsų vietas naudoja SISTEMA, sugebėsime, pakeisdami save, tapti stiprūs ir atsparūs SISTEMOS metodams.

Visi žino, kad pagrindinis SISTEMOS būdas valdyti žmonės yra SKALDYMAS ir VALDYMAS.

Suskaldyti tautą, tuo labiau tokią, kaip lietuvių tauta, kurioje palaima jaučiama, stebint degantį kaimyno tvartą, yra visai nesunku. Paprastai visuomenė graduojama išilgai ir skersai pagal lytį, profesiją, tautybę, profesiją, dabar jau ir lytinę orientaciją, skaidoma į emigrantus ir vietinius gyventojus, jaunimą ir pensininkus, darbdavius ir darbuotojus, socialinės pašalpos gavėjus, suprask – dykaduonius, ir juos išlaikančiuosius ir t.t.. O kaip smagu, jei, „pasikinkius“ dar kažkokią situaciją, skaldyti dar ir į… na, sakykim, violetinius ir antivioletinius…

Kas tada vyksta? Tauta, sustumta, kaip avinų banda, kaktomuša vienas su kitu, pamiršusi viską, kas jai turėtų būti svarbu, kaunasi dėl savo flango pozicijos taip, tarsi nuo to priklausytų jos gerovė ir ateitis. 

Tik aprimus aistroms, galima mestelti dar kokį kaulą, ir, žiūrėk, aršios pitsbulinės liaudies rietenos išsilieja į naują bangą…

SUSKALDYTA tauta negali būti jokia priešprieša SISTEMAI, kuri tą puikiai žino ir tai yra gerai įvaldžiusi.

Mes, kaip tauta, SISTEMAI atitekome dėkingu produktu po desovietizacijos – naivūs, patiklūs, pilni vilties ir geranoriškumo. O svarbiausia, neturintys vidinio vertybinio pagrindo. Tikėjimas komunizmu sugriovė mūsų dvasinį tikėjimą, šeimos vertybė buvo sumenkinta iki štampo pase ir vaikų gimdymo, kaip giminės pratęsimo, suvokimo.  Kokia laimė SISTEMAI buvo gauti ir naudoti tokią žaliavą, tokią darbo jėgą ir maitintoją! Jai liko tik išlaikyti mus tokiame lygmenyje ir neleisti pakilti aukščiau jo. Juk nesunki užduotis visagalei SISTEMAI?

Koks žmogus galėtų pasipriešinti SISTEMAI? Vienintelis atsakymas – ORUS. Orus žmogus turi savo vertybių pagrindą, darantį jį turtingu, stipriu, išdidžiu. Orus žmogus vertina savo šeimą, tikėjimą, bendruomenę, tėvoniją, dėka to jis yra moralus ir jaučiasi saugus, jei jį supa tokie pat žmonės. Jis taps petimi kitam ir sulauks pagalbos iš kito žmogaus. Jis mokys savo vaikus amžinųjų žmonijos vertybių, kad šie užaugę tai perduotų savo vaikams. Jis gins savo kraštą ir neleis naikinti jo kažkokių grupuočių savanaudiškų tikslų siekimui.

Štai tokį žmogų SISTEMAI reikia sunaikinti. Tiksliau neleisti būti ORIU.

Kai mane kaltina tuo, jog mes, lietuviai, nemokame būti ORIAIS, aš atsakau: „Ar gali būti ORIU žmogus, panardintas į skurdą ir baimę? Kiek mūsų ir kiek ilgai išliktume ORIAIS, būdami įbauginti, užčiauptomis burnomis ir gurgiančiais skrandžiais“ 

 Štai ir atsakymas: SISTEMA veikia primityviu ir seniai įvaldytu būdu – nori valdyti tautą, nuskurdink ją, įbaugink ją, sukiršink ją. O tada – ant trumpo pavadžio ir daryk, ką nori.

Režimas ilgai ir nuosekliai triūsė skaldydamas, bukindamas bei baugindamas žmones. Šiuo metu veikia gerai suderinta klaną nuo žmonių vienybės sauganti sistema –

– visuomenės dezinformacijos-dezintegravimo, demoralizavimo kanalais virtusi sisteminė žiniasklaida; 

– nuolat dirbtinai kuriami skandalai dėmesiui nuo realių problemų atitraukti; 

– tyčia kiršinamos visuomenės grupės ir socialiniai sluoksniai;

– dirbtinai kuriamas ir palaikomas aukštas skurdo lygis. 

Panagrinėkime šiek tiek tuos būdus.

Nuskurdinimas 

Dėl finansinio nuskurdimo tiek tautos, tiek valstybės – jau kalbėta perkalbėta. Sunaikinta ekonomika, žemės ūkis, jokios ekonominės plėtros strategijos – tarsi jau ryt trečiasis pasaulinis turėtų prasidėti, tai kam to reikia? Po Nepriklausomybės paskelbimo sėkmingai parceliuojama viskas, kas dar turi kažkokią vertę. Nedaug beliko, bet dar yra už ką pinigėlį į kišenę susižerti… 

Padidino minimalią algą, kad mes atvertumėme jiems kelią prie lovio. O kieno sąskaita jie gavo tuos politinius dividendus? Darbdavių. Valstybei nauda? Taip. Darbininkui nauda? Nežymi, bet taip. Bet kodėl tai padaryta darbdavio sąskaita? Kokias pasekmes tai sukėlė? Atleidimai iš darbo, reiškia, padidėjo bedarbystė, labiau išplito mokėjimas „vokeliuose“, mokesčių slėpimas ir kt.

Ir tokių pavyzdžių, kaip principas „Viskas žmogui“ paverčiamas principu „Viskas SISTEMAI“, tūkstančiai…

Čia daug galima kalbėti apie finansinį žmogaus nuskurdinimą, vertimą eilinį ir eilinį, ir eilinį kartą veržtis diržą, kuris niekada po Nepriklausomybės paskelbimo ir nebuvo atlaisvintas. Bet baisesnis yra dvasinis skurdinimas, šimtmečiais puoselėtų vertybių naikinimas.

Juk kiek betrūksta, kad būtume priversti save vadinti natūraliąja šeimų mažuma, o vaikus atiduotume įvaikinti seksualinių mažumų atstovams? Valstybės švietimo, socialinių programų įgyvendinimas naikina tokias šimtmečiais formuotas sampratas, kaip meilė kalbai, pagarba darbui, pasididžiavimas savo tautybe… 

SISTEMA tiek nuvalkiojo ir sumenkino tas sampratas, kad jos tapo kažkokiais nereikalingais ir net kažkaip gėdingais štampais.

Tačiau manais mums buvo pasiūlytas visas spektras galimybių savo tolimesniam dvasiniam susinaikinimui – dirtinai ryškinamas, akivaizdus socialinės nelygybės demonstravimas, tuo skatinant pavydo jausmą kitiems visuomenės nariams, visuomenės tikruosius tikslus pakeičiant pseudo siekimais, viską nukreipiant į pinigų, turto ir „tobulos“ išvaizdos sureikšminimą, vartotojiškos kultūros kulto „olialia“ stiliumi brukimas. 

Kadangi masmedijų koncentracija yra SISTEMOS kontrolei pavaldžių grupių rankose, režimui nesunku formuoti dvasiškai neraštingų ir tamsių individų masę. Todėl ir neskatinamas progresyvusis žmonių, ypač pagyvenusių, švietimas, nediegiamos informacinės technologijos Lietuvos užkampiose – žmonės, kaip tamsios gadynės laikais, vis dar perkasi laikraštukus, paprastai leidžiamus SISTEMOS, nes ten yra ir TV programa, ir orų prognozės, ir horoskopai. Todėl daugelio nepasiekia kitokia tiesa, išskyrus SISTEMOS skleidžiama.

Tam tikslui tinka ir net labai skatintina režimui oponuojančių žurnalistų ir prodiuserių persekiojimas – ruporas turi būti tik VIENAS, ir ne kitaip.

Baisiausia, kad vyksta dar vienas pamatinio Tautos ir valstybės išlikimo garanto tyčinis žlugdymas – tai nepateisinamas ir visiškai nusikalstamas jaunimo palikimas savieigai, jo švietimo imitacija, o tiksliau jam teikiamų žinių suprastėjimas ir kokybinis nuvertėjimas.

Bauginimas

Tam, kaip jau minėjau, puikiai naudojamas žiniasklaidos ruporas – SISTEMOS skleidžiamo mito apie klanų chuntos visagalystę netrukdoma sklaida. 

SISTEMA priešinasi bet kokiems Tautos bandymams reikšti savo, kaip absoliutaus Suvereno teises. Uzurpacijos Status Quo palaikomas, panaudojant visas administracinių, jėgos struktūrų resursų ir su režimu glaudžiai susijusio stambaus kapitalo galias. Tai yra tipiškas chuntos režimas. Stebėtina, kad niekas to neįvardina viešai ir garsiai, nors yra visi tokį režimą apibrėžiantys požymiai. Didžiausia problema – pseudo-liustracija ir neatlikta valstybės struktūrų, ypač teisėsaugos bei specialiųjų tarnybų ir teismų desovietizacija. Per 22 metus komunistinė-kegėbistinė nomenklatūra tapo valdžios ir stambiojo kapitalo elitu, kuris mutavo į chuntos kliką. Anų laikų „specai“ paveldėjo daug konfidencialios informacijos, vėliau „specai“ integravosi SISTEMOJE, užėmė postus „kontorose“ ir ėmė intensyviai kaupti informaciją apie visus. Šiuo metu valstybė yra valdoma „kompromatų aplankais“. Buvę sovietmečio veikėjai puikiai suvokdami, kad negyvens amžinai, užsiaugino tvirtą ir patikimą pamainą – vaikus, giminaičius, jaunus žmones, kurie jau sudaro nemažą SISTEMOS dalį. SISTEMA tapo kraujo, giminės sąsajomis susietu klanu. „Svetimi“, atsitiktiniai į „draugų“ ratą nepriimami, pretendentai kruopščiai filtruojami, „svetimkūniai“ negailestingai ir operatyviai šalinami. Esančius SISTEMOJE stengiamasi surišti mafijos principais grįsta struktūra: niekas nieko neišduoda, „pasišiukšlinęs“  saviškis-liurbis yra solidariai ginamas visa valdiško mechanizmo galia. Iššifruotas „atsimetėlis“-svetimkūnis SISTEMOS mašinerijos krumpliaračiais traiškomas nuožmiai pagal principą – „Bej svojevo, čtob čužyje bojalis“(„Mušk savą, kad svetimi bijotų“).

O kur dar parodomosios baudžiamosios akcijos visuomenei įbauginti?

Kas dabar drįs pasipriešinti, kad ir neteisėtam teismo sprendimui, ar paliudyti, jei žinos, kad tas liudijimas netinka SISTEMOS kurptam planui, po tokios jėgos ir visiškos savo galybės demonstravimo paskutinių įvykių fone?

Argi SISTEMA neaiškiai parodė, kad ji klupdys ir užčiaups Lietuvą?

Nes SISTEMA – tai ne Lietuva.

Lietuva – tai MES.

Kodėl SISTEMA vis dar laimi?

Laimi, nes vis dar gajus visuomenės daugumos politinis beraštiškumas, liumpenizmas, sovietinio mentaliteto rudimentai ir azijietiško vergų visuomenės mastymo problema – „Reikia gero tėvelio Caro, kuris pamaitins, pagirdys bei smarkiai neplaks“. Reikia pripažinti, kad primityviųjų civilizacijų požymių apraiškos – tikėjimas stabais ir begalinis troškimas garbinti geruosius „dievus-vaduotojus-globėjus“, – yra įsišaknijusios mūsų tautos pasąmonėje. 

Tautos tikėjimą, politinį sąmoningumą pakirto ir per didelė „vienytojų“ gausa bei jų tarpusavio rietenos. Nuolatiniai apsišaukėlių–vienytojų įsivėlimai į skandalus stipriai diskreditavo ir devalvavo pačią Vienybės idėją.

Režimui be didesnių pastangų, dažnai apsieinant pigiai kainuojančiais būdais, pavyksta sėkmingai palaikyti visuotino visų su visais susipriešinimo būklę. Tiek pavieniai opozicionieriai, tiek kiti sistemai ketinantys ar bandantys pasipriešinti judėjimai, lengvai leidžiasi įveliami į asmeniškumus, smulkmeniškas rietenas. Net mažiausios partijėlės vadukas nori išlikti fiureriu, vadu savo parapijoje, mato save kaip vienintelį ir nepakeičiamą vedlį, apsistato pataikūnais ir vidutinybėmis, čia pat prisiplaka ir pseudo-bendraminčių šutvė. Žmonės nemoka ir/ar nenori dirbti kolegialiai. Šio mentalinio mąsto problemos ignoravimas tolygus pralaimėjimui.

Bandančių kažką pakeisti visada yra. Paprastai tai – nedidelės, tarpusavyje nebendradarbiaujančios grupelės. Jeigu kažkuriai grupei pavyksta suburti skaitlingesnį judėjimą, paprastai jis virsta partija. Partijų egzistencija yra labai gudriai ir klastingai reglamentuota „įstatymais“. Kiekviena partija, tapusi parlamentine, nenorom pradedama veikti pagal režimo paruoštus dėsnius, netrukus išsigimsta, mutuoja ir tampa organine režimo dalimi. Kaip čia neperfrazuoti viename animaciniame filmuke skambėjusią frazę: „Drakonas žuvo. Šlovė drakonui“.

SISTEMA tai žino, ir, suvokdama savo galias, ne tik tam nesipriešina, bet ir skatina. Tokiu būdu naudoja mūsų jėgą prieš mus pačius.

Iš čia – žmonių pasyvumas, netikėjimas savo jėgomis, nekūrybiškumas ir kapituliantizmas. Visi mato, piktinasi, kad blogai, tačiau niekas nieko nedaro. Todėl paprastai žmogus pasirenka vieną iš trijų veikimo modelių: 

– susitaikyti-prisitaikyti;

– laukti stebuklo, Mesijo, geresnių laikų;

– pabėgti nuo problemų – emigruojant, girtuokliaujant, vagiant, ignoruojant pačią problemą, atsiribojant nuo visko … nusižudant…

SISTEMAI visa tai tinka. Ji sėkmingai vykdo lietuvių tautos genocidą, nes tautos sunaikinimas/susinaikinimas yra tik daug platesnio visomis prasmėmis globalinio plano dalis.

Kodėl tai tinka SISTEMAI?

Nors užsienio valstybių vyriausybių lygmenyse mūsų apgailėtina padėtis puikiai žinoma, vargu ar be broliukų latvių dar yra kokia šalis, kuri būtų suinteresuota lietuvių valstybės egzistavimu. 

Esame perspektyvus kąsnelis ne vieniems kaimynams ir ne kaimynams. Vieta graži, jokių žemės drebėjimų, cunamių, tornadų ar nuodingų gyvių. Teritorija baigia atsilaisvinti, todėl neverta trukdyti susinaikinimo procesui(o kartais ir „nematoma rankelė“ patikslina politinių „šūvių“ trajektorijas šio proceso sėkmingesniam vykdymui). Gausios lėšos infrastruktūrai gerinti mums „dalijamos“ ne dėl altruizmo priepuolių(ot, naivumas!) – „babajai“, gavę pinigų, pigiai triūsdami, sukurs jaukų ir komfortišką placdarmą KAŽKIENO šviesiam rytojui. Lietuviams tame rytojuje vietos kaip ir nepalikta…

O kur dar galimybė įsigyti paklausiausią šiuo metu „prekę“ – lietuvišką vaiką, nesugadintą istoriškai izoliuotų ir todėl genetiškai defektuotų tautų ydomis bei sveikatos problemomis…

Taigi, mūsų SISTEMA yra tik dalis tikrosios SISTEMOS, į kurią Lietuva, pati to nesuvokdama ir net baisiausiame sapne nesapnuodama, pateko…

Sveiki atvykę į Nepriklausomybės rytojų ir Europos Sąjungos šiandieną…

P.S. Štai ir susipažinome su SISTEMA ir jos veikimo mechanizmu(bent minimaliai). Kaip matome, jis paprastas, gan primityvus, bet veiksmingas. Veiksmingas, kol mes ne VIENINGI ir ne ORŪS. Privalome suvokti – SISTEMOS nepakeisime, reikia keisti SISTEMĄ. O tai reiškia, kad turime pasikeisti ir patys.

Kitoje dalyje mes supažindinsime SISTEMĄ su mumis – VIENINGAIS ir ORIAIS. Kokiais GALIME būti. Kokiais PRIVALOME būti. Kokiais BŪSIME, jei norime išlikti.

 

Facebook komentarai
Back To Top