skip to Main Content

Pabėgėlių problemą išspręsti galima tik kolektyvinėmis pastangomis

 

Per dvejus metus ES šalys ketina pasidalyti 40 tūkst. Sirijos ir Eritrėjos pabėgėlių, kurie šiuo metu yra stovyklose Italijoje ir Graikijoje, bei 20 tūkst. sirų, gyvenančių stovyklose už ES ribų. Dabar vyksta daug diskusijų dėl pabėgėlių priėmimo. Norėdami sužinoti, kokia mūsų tautos istorinė atmintis, kalbiname Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujųjų laikų istorijos katedros vyriausiąjį mokslo darbuotoją Tomą Balkelį.

 

Be abejonės, paprasčiausias paaiškinimas, kodėl nenorime priimti pabėgėlių, yra tolerancijos stoka. Tačiau ją lėmė keli dalykai, tarp kurių išskirčiau rasines baimes (juk daugelis šių pabėgėlių yra ne baltaodžiai) bei religinius skirtumus (dalis jų yra musulmonai, kai kuriems mūsų visuomenės nariams jie asocijuojasi su terorizmo grėsme). Manau, kad ekonominis argumentas naudojamas dažniausiai būtent šioms baimėms pridengti. Juk praktiškai niekas nesielvartauja dėl to, kad Lietuvoje buvo priimti Ukrainos karo pabėgėliai. Tačiau neturim pamiršti, kad ši problema dar turi ir etinę bei istorinę dimensiją, apie kurią praktiškai nešnekama.

 

Lietuva (kaip ir kitos naujosios ES narės) atsidūrė gana paradoksalioje situacijoje. Viena vertus, jos turi remtis pamatinėmis tolerancijos ir žmogaus teisių gynimo vertybėmis, kuriomis pagrįstas Europos valstybių sambūvis. Kita vertus, naujosios narės pirmą kartą moderniojoje epochoje susiduria su kitų rasių pabėgėliais, kuriems reikalinga pagalba. Dabartinis jų elgesys gana tragikomiškas – dažnai elgiamasi taip, tarytum pabėgėlių problema būtų ne bendras visų ES narių reikalas.

 

Deja, istorijos pamokos, mano nuomone, čia vaidina tik antraeilį vaidmenį. Pabėgėlių globos klausimu mus apėmusi istorinės atminties amnezija. Esame praktiškai pamiršę, kad Europa ir JAV jau yra susidūrusios su daug didesne ir rimtesne pabėgėlių problema, kurią jos gana sėkmingai išsprendė. Po Antrojo pasaulinio karo vien Europoje buvo apie 40 milijonų karo pabėgėlių. Daugelis jų dėl masinių repatriacijos programų sugrįžo į savo namus jau pirmaisiais pokario metais. Tačiau buvo daug ir tokių, kurie negalėjo sugrįžti dėl politinių priežasčių – tarp jų ir apie 60 000 lietuvių, taip vadinamų „dipukų“ (nuo oficialaus jų pavadinimo displaced persons), kurie 1944 metų vasarą pasitraukė iš Lietuvos gelbėdamiesi nuo sovietinio teroro.

 

Šie pabėgėliai (tokių kaip lietuviai pabėgėliai 1947 metais Vakarų Europoje buvo 850 000) pokario Vokietijai ir sąjungininkams tapo rimta našta. Vokiečiai jų nemėgo (kaip ir jie jų), o sąjungininkai iš pradžių nežinojo, ką su jais daryti. Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos ir Lenkijos pabėgėliai beveik dešimtmetį pragyveno specialiuose DP lageriuose Vokietijoje, kol galų gale buvo suvokta, kad vienintelis būdas jiems padėti yra juos „pasidalyti“ ir integruoti į sąjungininkų visuomenes.

 

Tokiu būdu JAV, Kanada, Australija ir Didžioji Britanija priglaudė dešimtis tūkstančių lietuvių ir kitų tautų pabėgėlių. Negana to, jie tapo lojaliais šių valstybių piliečiais. Noriu pabrėžti, kad pabėgėlių problema buvo sėkmingai išspręsta tik dėl kolektyvinių pastangų. Net karą pralaimėjusi ir nuskurdinta pokario Vokietija priglaudė kelis tūkstančius „dipukų“. Todėl šiandien sunku suvokti, kodėl kratomasi kolektyvinės atsakomybės dėl daug mažesnio skaičiaus pabėgėlių, kurie negali grįžti į savo šalis ir kuriems verkiant reikia pagalbos.

 

Dabartinė pabėgėliams priešiška retorika griauna ir vieną iš gajausių mūsų istorijos mitų, kad istorinė Lietuvos valstybė buvo atvira įvairių tikėjimų ir tautybių žmonėms. Nepamirškim ir to, kad mūsų kunigaikščiai pačioje Lietuvos širdyje buvo apgyvendinę ir kitos rasės žmonių – totorių. Vargu ar rastume tokių, kurie šiandien tvirtintų, kad Lietuvos visuomenė dėl to nukentėjo.

 

Vis dėlto tikiuosi, kad pabėgėlių klausimas nebus diskutuojamas vien ekonominiame lygmenyje, netaps tik politinio elito reikalu, kad šis klausimas sulauks ir Lietuvos intelektualų dėmesio bei bus prisiminta dar visai nesena mūsų pačių pabėgėlių istorija.

 

Dr. Tomas Balkelis yra VU Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros vyriausiasis mokslo darbuotojas, Visuotinės dotacijos tyrimų projekto „Priverstiniai gyventojų iškeldinimai 20 amžiaus Lietuvoje“ vadovas. Daug metų dirbo Kanados, Anglijos ir Airijos universitetuose. Tyrinėja karo prievartos, priverstinių gyventojų migracijų ir tautinių tapatybių temas. 2009 metais jo knygą „The Making of Modern Lithuania“ išleido „Routledge“ leidykla Londone.

 

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: AGNĖ GRINEVIČIŪTĖ, VILNIAUS UNIVERSITETAS

Facebook komentarai
Back To Top