skip to Main Content
Nėra nieko, ko jie trokštų labiau už riaušes. Viskas parengta, sustyguota, gal net tekstai parašyti. Kaip gera būtų visus vėl dešimtmečiui nušluoti nuo scenos ir toliau karpyti biudžetą! Tik „abramsų“ ir haubicų Seimo kiemelyje betrūksta.
Taip, jie pultų ir puls, ir bus negailestingi, jei tik pavyks vėl provokatorių prisiųsti. Tačiau šiaip jie jau ginasi, tveria tvoras, greit kas apkasus. Yra toks dalykas kaip strateginė iniciatyva – tas, kuris planuoja gintis, jau yra pralaimėjęs, jis tik reaguoja į smūgius, bet jau nesprendžia, kas bus.
Klausiat ir garsiai, ir mintyse, juk matau – o kas bus, jei pralaimėsit? Ar ne geriau nuspėti nugalėtoją ir apkabinti jo kojas? Kam tas vargas, jei pasiduoti taip gera, niekas tavęs nepalies ir liksi nuskriaustu ir nesuprastu teisuoliu, galėsi rašyt pamokslus ir pareiškimus.
Laisvės niekas dykai nedalina. Pralaimėjimeai – būsima stiprybė ir gyvenimo pamokos, jų būna nedaug. Pralaimi ir stipresnis, ir teisesnis, bet kai jėgos lygios laimi tas, kas nebijo pralaimėti. Kas labiau trokšta tiesos, tikrumo ir neišsigąsta, kai nesiseka, kas tiki savo tikėjimu, o ne kito jėga.
Tas, kuris išeina kautis žinodamas, kad reikia būtinai laimėti, yra pasmerktas. Laimėtojui žinojimo apie pergales nereikia, nugali tas, kuris išeina kovoti dėl savo gyvenimo. Ir pergalės, ir pralaimėjimai gyvena kiekviename ir tas, kuris nėra kovotojas širdy, pralaimės visada.
Klauskim ne ką ne taip padariau ar ko nepadariau, klauskim: ar norėjau, ar tikėjau, ar nebijojau? Kiekvienam ateina metas, kada reikia ryžtis pasirinkti. Dabar svarbiausia yra valia.
Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));