skip to Main Content

Bronius Markauskas: „Teistumas už pilietiškumą ūkininkų neišgąsdins“

Situacija pieno rinkoje vėl verčia mus, ūkininkus, imtis radikalių kolektyvinio veikimo priemonių. Vieningai nusprendėme kovo 30-ąją surengti masinę protesto akciją Vilniuje. Kaip prieš kelias savaites tai padarė mokytojai, mes norime pademonstruoti, kad antrus metus vis gilėjanti pieno sektoriaus krizė jau kelia grėsmę valstybės savarankiškumui. Jei tik maistą laikome strategiškai svarbia preke.

 

Bankrutuojantys ūkininkai (per pastaruosius metus iš gamybos pasitraukė beveik 3000 ūkių), galvijų bandų naikinimas signalizuoja apie galimą pieno sektoriaus žlugimą Lietuvoje. To pasekmės bus katastrofiškos kaip kaimui, taip ir visam šalies ūkiui. Pieno gamyba – vienas iš pagrindinių Lietuvos realios ekonomikos ramsčių ir sukuria apie 5 proc. BVP. Lietuvoje kaime gyvena apie 30 proc. žmonių – todėl turime mąstyti strategiškai ir spręsti, ar galim sau leisti tokio svarbaus sektoriaus žlugimą ir dar labiau paskatinti emigraciją.

 

Žemdirbių organizacijos išnaudojo visas įmanomas priemones prie derybų stalo, bet pieno produktų kainos parduotuvėse nemažėja, perdirbėjai ir prekybininkai skaičiuoja pelnus, atidaro naujas parduotuves, o už litrą pieno mokama kaina Lietuvos ūkininkui krenta vertikaliai žemyn. Daug vilčių teikusį pieno supirkimo įstatymą reikia pakeisti iš esmės, nes svarstant jį tyliai nuspręsta „neerzinti liūto“: nereguliuoti stipriausios grandies – prekybos tinklų pieno kainodaros. Siūlau esant ekstremaliai situacijai priimti laikiną įstatymą, kuriame būtų nustatyta, kad 50 proc. galutinės pieno produktų kainos gauna ūkininkas. Toks reguliavimas yra taikomas kai kuriose ES ir pasaulio šalyse.

 

Ši situacija man primena 2003 metus, kuomet už savo išlikimą kovoję žemdirbiai blokavo kelius. Tada vieningumu ir atkaklumu pasiekėme labai daug. Bet keršydama valdžia mus asmeniškai nubaudė – nors net Strasbūro teismas pripažino, jog tąsyk protestuodami žemdirbiai naudojosi savo pilietine teise, o ūkininkų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn ir jų nuteisimas nebuvo proporcinga ir būtina priemonė.

 

Esu vienas iš to ketverto, iškeiktas aukščiausių šalies pareigūnų ir paženklintas teistumo dėme už tai, kad gyniau ūkininkų teisę į teisybę, į sąžiningą atlygį už jų darbą. Šiandien dar labiau didžiuojuosi šiuo teistumu, nes žinau, kokioje beviltiškoje padėtyje šiuo metu atsidūrė daugybė pienininkų.

 

Kaip ūkininkas, kaip ilgametis žemdirbių savivaldos vadovas, puikiai suvokiu, kad kovo 30-ąją karves Gedimino prospektu ginti pasišovę ūkininkai nori būti išgirsti, tačiau kaip ir 2003-iais, vėl kaktomuša atsimuša į valdininkų grasinimus ir priešpriešą. Paminant kertines demokratiškumo ir pilietinės laisvės vertybes, ūkininkams jau dabar grūmojama teisingumo kumščiu, cituojami straipsniai ir reglamentai, viliantis užgniaužti, prigąsdinti, nuslopinti.

 

Bet teismais mūsų neišgąsdinsite. Žemdirbiai žino, kas yra pilietiškumas, žmogaus teisės ir laisvė jas ginti. Mūsų kova – tai šventa kova už Lietuvos kaimo teisę į išlikimą. Su teistumu už pilietiškumą galime gyventi oriai, tuo tarpu be pieno sektoriaus kaimui apskritai išgyventi nepavyks. Net jei su tuo nesutinkate, tik būdami pilietiški, mes visi kuriame demokratišką Lietuvą.

 

Bronius Markauskas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Tarybos narys, ūkininkas

 

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: MARTYNAS NORBUTAS, LIETUVOS VALSTIEČIŲ IR ŽALIŲJŲ SĄJUNGA

Facebook komentarai
Back To Top